A. Ž. pagal BK 284 str., 145 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-85-495/2025

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-40873-2023-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.4.4.1; 1.2.5.4; 1.2.26.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Daivos Pranytės-Zalieckienės (pranešėja),

sekretoriaujant Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,

nuteistiesiems A. Ž. ir D. D. (nuotoliniu būdu),

nuteistojo A. Ž. gynėjui advokatui Aleksandrui Palamarčiukui (Aleksandr Palamarčiuk),

nuteistojo D. D. gynėjui advokatui Vytautui Kupcikevičiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Ž. gynėjo advokato Dariaus Japerto ir nuteistojo D. D. kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. spalio 21 d. nuosprendžio.

Utenos apylinkės teismo 2024 m. birželio 14 d. nuosprendžiu A. Ž. ir D. D. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį, 145 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį, nesant jų veiksmuose nusikalstamos veikos požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Tuo pačiu nuosprendžiu L. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį; pagal BK 284 straipsnį išteisintas, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. spalio 21 d. nuosprendžiu A. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 145 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir A. Ž. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Tuo pačiu nuosprendžiu D. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 145 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes bausmes, ir D. D. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu D. D. paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Utenos apylinkės teismo 2024 m. sausio 25 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir D. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams penkiems mėnesiams. Į paskirtą bausmę įskaityta bausmė, atlikta pagal Utenos apylinkės teismo 2024 m. sausio 25 d. nuosprendį.

Taip pat šiuo nuosprendžiu L. P. nuteistas pagal BK 284 straipsnį, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, nuteistųjų ir jų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, paaiškinimų,

nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. D., A. Ž. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 284 straipsnį, 145 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu, vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogui sveikatą ir nesunkiai sutrikdė žmogui sveikatą, būtent: 2023 m. spalio 23 d. apie 14.22 val. viešoje vietoje, Utenoje, (duomenys neskelbtini), daugiabučio namo antro aukšto laiptinėje, bendrais veiksmais, bandydami patekti į butą, visi kartu rankomis ir kojomis daužė ir laužė šio buto duris ir jų apdailą, tuo pačiu metu baugino ir grasino susidoroti su bute esančiais S. Č. ir M. B., sakydami „sulaužysim“, „užversim“, grasino juos nužudyti ar jiems sunkiai sutrikdyti sveikatą, taip sudarydami jiems realų ir pakankamą pagrindą bijoti, akivaizdžiai leisdami suprasti, kad šie grasinimai gali būti realiai įvykdyti, dėl to išsigandę grasinimų S. Č. ir M. B. iššoko iš buto per antro aukšto balkoną ir susižalojo. Taip nukentėjusiajai M. B. dėl juosmeninės stuburo dalies 1–2 slankstelių lūžių, o nukentėjusiajam S. Č. – dėl kreivojo šeivikaulio lūžio nesunkiai sutrikdė sveikatą ir tokiu įžūliu elgesiu, vandališkais veiksmais, demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti M. B. ir S. Č. sveikatą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka pagal prokuroro skundą, įvertinęs byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, panaikino pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Šis teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, nustatė, kad nagrinėjamoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma patvirtina, jog nuteistųjų veiksmai turi visus jiems inkriminuotus nusikalstamų veikų, nustatytų BK 284 straipsnyje, 145 straipsnio 1 dalyje bei 138 straipsnio 1 dalyje, požymius. Be kita ko, šios instancijos teismas, paneigdamas apylinkės teismo išvadas, konstatavo, jog nuteistųjų veiksmais buvo sukelti BK 284 straipsnyje nustatyti būtinieji padariniai – sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, o nuteistųjų pavojingi veiksmai (realus grasinimas susidoroti, dėl kurio nukentėjusieji buvo priversti iššokti iš antro aukšto buto balkono) yra priežastiniu ryšiu susiję su nukentėjusiųjų nesunkiu sveikatos sutrikdymu (BK 138 straipsnio 1 dalis).

III. Kasacinių skundų argumentai

3. Nuteistojo A. Ž. gynėjas advokatas D. Japertas kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

3.2. Šis teismas netinkamai vertino įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotą aplinkybę, jog skylė buto duryse buvo padaryta iki įvykio (2023 m. spalio 21 d.), nors nė vienam iš nuteistųjų nebuvo inkriminuoti veiksmai, susiję su nurodytais buto durų apgadinimais.

3.3. 2023 m. spalio 25 d. apklausiant A. Ž. kaip įtariamąjį, pažeistas BPK 51 straipsnio 2 punktas, nustatantis, jog gynėjo dalyvavimas būtinas nagrinėjant neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylas. Tuo tarpu tyrėjas prieš apklausiant A. Ž. šių svarbių aplinkybių nesiaiškino, nors vėliau paaiškėjo, jog A. Ž. taikytas psichiatrinis ir priklausomybių ligų gydymas, jis yra įrašytas į įskaitą, turėjęs galvos traumų.

4. Nuteistasis D. D. kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, 331 straipsnio 2 dalį, nes apkaltinamąjį nuosprendį grindė prielaidomis, nuosprendyje neišdėstė aiškių ir pagrįstų motyvų, kuriais šis teismas, pats įrodymų visiškai netyręs, kitaip įvertino pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus.

4.2. Kasatorius nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 284 straipsnį, nes byloje nustatyta tik tai, kad jis kartu su kitais nuteistaisiais, t. y. L. P. ir A. Ž., 2023 m. spalio 23 d. nuėjo prie nukentėjusiojo S. Č. buto, kuriame tuo metu buvo nukentėjusieji S. Č. ir M. B., durų, ten nuteistasis L. P. spardė buto duris, mėgino jas atidaryti ir patekti į vidų, grasino susidoroti su nukentėjusiaisiais. Išsigandę, kad nuteistieji nepatektų į butą, nukentėjusieji iššoko iš antrame aukšte esančio buto balkono ir nesunkiai susižalojo. Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai kasatorių išteisindamas pagal BK 284 straipsnį, nurodė, kad nenustatytas realus visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas, o jo, kaip ir kitų nuteistųjų, elgesys neperžengė privataus konflikto ribų, aplinkiniai žmonės į šį konfliktą nebuvo įtraukti. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas padarė visiškai priešingas išvadas: konfliktas vyko viešoje vietoje (laiptinėje), į kurią bet kuriuo metu gali užeiti pašalinių asmenų, todėl nėra svarbu, kad įvykio metu pašalinių asmenų nebuvo, be to, tam tikrus viešąją tvarką pažeidžiančius veiksmus telefoninio pokalbio su nukentėjusiuoju S. Č. metu girdėjo liudytoja R. R., jai toks nuteistųjų elgesys taip pat buvo nepriimtinas. Be to, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kuris iš nuteistųjų atliko viešąją tvarką pažeidžiančius veiksmus.

4.3. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kasatorių nuteisė pagal BK 145 straipsnio 1 dalį vien todėl, kad jis buvo kartu su grasinimus išsakančiu ir buto duris laužančiu kitu nuteistuoju L. P., nors nenustatyta, kad kasatorius laužė duris ir grasino nukentėjusiesiems. Vadovaujantis tais pačiais motyvais, kasatorius buvo nuteistas ir pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, t. y. tik todėl, kad buvo kartu su grasinusiu nukentėjusiesiems L. P.. Nenustačius konkrečiais faktiniais duomenimis patvirtinto susitarimo turinio, t. y. pažeisti viešąją tvarką, grasinti ir bauginti nukentėjusiuosius ar nesunkiai sutrikdyti jų sveikatą, daryti išvadą apie tokio susitarimo egzistavimą ir pritarimą jam konkliudentiniais veiksmais nėra teisinio pagrindo. Be to, kasatorius ir kiti nuteistieji net nežinojo, kad nukentėjusieji yra bute, nes, nepatekę į butą, nukentėjusiųjų išvyko ieškoti į kitą vietą, tai patvirtino liudytoja R. R..

4.4. Kasatoriaus veiksmai – išsakyti keiksmažodžiai – nesudaro nė vienos iš jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymių, o juo labiau nėra susiję priežastiniu ryšiu su nukentėjusiųjų nesunkiu sveikatos sutrikdymu.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo A. Ž. gynėjo advokato D. Japerto ir nuteistojo D. D. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

6. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy03MC04OTUvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-70-895/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-70-895/2018">2K-7-70-895/2018</a>, 2K- P- 58-697/2019, 2K-P-31-788/2021, 2K-7-39-1073/2022 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yNy03NDYvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-27-746/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-27-746/2015">2K-7-27-746/2015</a>, 2K-P-135-648/2016, 2K-7-8-788/2018 ir kt.). Nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas.

7. Nuteistojo A. Ž. gynėjo kasaciniame skunde esantys teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino byloje nustatytą aplinkybę, jog nukentėjusiojo buto duris nuteistieji pradėjo laužti iki nagrinėjamo įvykio likus kelioms dienoms (dar 2023 m. spalio 21 d.), ir deklaratyvus šio skundo teiginys, kad šios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis), neišdėstant jokių motyvuotų išvadų, nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindo. Be to, ir nuteistojo D. D. kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamos apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės dėl jo atliktų veiksmų, teigiant, kad jis jokių nusikalstamų veiksmų neatliko, o tik stovėjo šalia nuteistojo L. P., taip pat nesudaro kasacijos dalyko, todėl paliekami nenagrinėti.

Dėl nuteistojo A. Ž. teisės į gynybą suvaržymo ikiteisminio tyrimo metu (BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punktas)

8. Nuteistojo A. Ž. gynėjo kasaciniame skunde teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeista A. Ž. teisė į gynybą, kai apklausiant jį kaip įtariamąjį nebuvo užtikrintas būtinasis gynėjo dalyvavimas (BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Sutikti su šiuo kasacinio skundo argumentu nėra pagrindo.

9. BPK nustato atvejus, kai įtariamojo (kaltinamojo) interesams baudžiamojo proceso metu privalo atstovauti gynėjas. Tai situacijos, kai dėl įtariamojo (kaltinamojo) asmeninių savybių ar dėl bylos sudėtingumo yra manoma, kad traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens interesai, nedalyvaujant gynėjui, gali būti pažeidžiami. Atvejai, kai įtariamajam (kaltinamajam) besąlygiškai turi būti užtikrinta kvalifikuota gynėjo pagalba, nurodyti BPK 51 straipsnio 1 dalyje. Šis sąrašas nėra baigtinis. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas turi teisę pripažinti, kad gynėjui dalyvauti būtina ir kitais atvejais, jeigu, jų nuomone, be gynėjo pagalbos įtariamojo (kaltinamojo) teisės ir teisėti interesai nebūtų reikiamai ginami (BPK 51 straipsnio 2 dalis).

10. Pagal BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punktą, gynėjo dalyvavimas yra būtinas nagrinėjant neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylas. Tokiems asmenims priskiriami asmenys, kurie turi esminių kalbos, regėjimo, klausos defektų arba serga sunkia liga, aiškiai apsunkinančia bendravimą, suvokimą ar minčių reiškimą, taip pat nepakaltinami ar ribotai pakaltinami asmenys bei asmenys, teismo sprendimu pripažinti neveiksniais dėl psichikos ligos ar silpnaprotystės, taip pat tie asmenys, kurių veiksnumas apribotas dėl piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais, narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis. Negalinčiais visavertiškai pasinaudoti savo teise į gynybą laikytini ir įtariamieji (kaltinamieji, nuteistieji), kurie, nors ir pripažinti pakaltinamais, turi nuolatinį ar laikiną psichinės veiklos sutrikimą (pavyzdžiui, įgimtą silpnaprotystę) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-20-303/2018).

11. Byloje nustatyta, kad A. Ž. kaip įtariamasis pirmą kartą buvo apklaustas 2023 m. spalio 25 d., jam buvo išaiškintos BPK 44, 50, 51 ir 52 straipsniuose nurodytos teisės turėti gynėją, tačiau įtariamasis pareiškė, kad atsisako gynėjo. Kitoje įtariamojo apklausoje, vykusioje 2023 m. lapkričio 13 d., A. Ž. prašymu jam buvo paskirtas gynėjas – advokatas D. Japertas, šis gynėjas dalyvavo ir vėlesnių apklausų metu. Byloje nėra nustatyta aplinkybių, dėl kurių gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, apklausiant A. Ž. kaip įtariamąjį. Kaip jau minėta, pagal BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punktą, gynėjo dalyvavimas yra būtinas nagrinėjant neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nuteistasis A. Ž. yra įrašytas į psichiatrinio ir priklausomybės ligų gydymo įskaitą, esant tokiems duomenims apie jo sveikatą, buvo atliktas specialisto tyrimas ir pateikta 2023 m. gruodžio 5 d. specialisto išvada, joje konstatuota, kad A. Ž. skirti psichiatrinę ekspertizę netikslinga. Kitų duomenų, dėl kurių jis dėl savo psichinių trūkumų negalėtų pasinaudoti savo teise į gynybą, byloje nenustatyta. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjamoje byloje buvo pažeista nuteistojo teisė į gynybą. Be kita ko, kaip matyti iš bylos, tiek atliekant vėlesnius ikiteisminio tyrimo veiksmus, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu A. Ž. turėjo gynėją, kuris padėjo jam realizuoti teisę į gynybą.

12. Taigi, nenustačiusi BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyto būtinojo gynėjo dalyvavimo pagrindo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pažeistos BPK nuostatos, užtikrinančios įtariamajam A. Ž. būtinąjį gynėjo dalyvavimą.

Dėl BK 284 straipsnio taikymo

13. Kasaciniame skunde nuteistasis D. D. nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 284 straipsnį, motyvuodamas tuo, kad jo veiksmai nesukėlė padarinių, t. y. nebuvo sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, nes jo elgesys neperžengė privataus konflikto ribų.

14. BK 284 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, nuosavybė. Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje. BK 284 straipsnio dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) piktybinis tyčiojimasis; 4) vandališki veiksmai. Teismų praktikoje nurodoma, kad įžūlus elgesys, be kita ko, reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOS01OTQvMjAyMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-9-594/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-9-594/2023">2K-9-594/2023</a>, 2K-73-654/2024 ir kt.). Be to, įžūlūs veiksmai gali reikšti ir svetimo turto sunaikinimą ar sugadinimą ar vandališkus veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-160-697/2019, 2K-19-511/2020, 2K-159-976/2021, 2K-164-387/2022, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOS01OTQvMjAyMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-9-594/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-9-594/2023">2K-9-594/2023</a> ir kt.).

15. BK 284 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl būtina nustatyti padarinius – realų visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Teismų praktikoje visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzEwLTk0Mi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-310-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-310-942/2016">2K-310-942/2016</a>, 2K-28-976/2018, 2K-160-697/2019, 2K-239-697/2022 ir kt.). Visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo padariniai – būtinasis BK 284 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėties požymis – turi būti konkrečiai įvardyti teismų sprendimuose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-371-696/2015, 2K-54-222/2017, 2K-120-628/2018 ir kt.).

16. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių nori. Motyvas ir tikslas nėra būtinieji BK 284 straipsnyje nustatytos veikos sudėties požymiai, tačiau kaltininko elgesio paskatų analizė svarbi jo tyčios turiniui nustatyti, taip pat išvadai, kad asmuo suvokė savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą ir kad tai buvo svarbus jo veikos aspektas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-384-788/2018, 2K-234-895/2020, 2K-159-976/2021, 2K-164-387/2022 ir kt.). Be to, asmeninio pobūdžio paskatų buvimas nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešą vietą ir būdą, kuriuo demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-136/2010, 2K-120/2011, 2K-7-62-489/2015, 2K-159-976/2021, 2K-124-719/2022 ir kt.).

17. Byloje nustatyta, kad nuteistieji A. Ž., D. D. ir L. P. (dėl kurio kasacinis skundas nepaduotas), veikdami bendrai, viešoje vietoje (daugiabučio namo antro aukšto laiptinėje) dienos metu (apie 14.22 val.), bandydami patekti į nukentėjusiojo S. Č. butą, rankomis daužė ir kojomis spardė buto duris, reikalavo įleisti į butą, grasino S. Č. susidorojimu, rėkavo, garsiai keikėsi necenzūriniais žodžiais; L. P. laužė buto duris ir jų apdailą, kišo ranką per duryse jau anksčiau jų išmuštą skylę, bandydamas jas atidaryti. Tokie nuteistųjų veiksmai išgąsdino bute esančius nukentėjusiuosius S. Č., M. B. (nuteistuosius jie pažinojo ir žinojo jų agresyvų būdą), jie jautė realią grėsmę dėl savo sveikatos ar net gyvybės. Todėl S. Č. paskambino netoliese gyvenančiai savo pažįstamai R. R., prašydamas iškviesti pagalbą, ši nedelsdama apie įvykį pranešė Bendrajam pagalbos centrui ir išbėgo į lauką, siekdama pati pagelbėti nukentėjusiesiems.

18. Abiejų instancijų teismai vienodai įvertino nuteistųjų veiksmus kaip atliktus viešoje vietoje – daugiabučio namo antro aukšto laiptinėje, t. y. vietoje, į kurią netrukdomai bet kuriuo metu, iš anksto neįspėję, gali užeiti tiek namo gyventojai, tiek kiti asmenys. Tačiau teismai pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes padarė skirtingas išvadas dėl nusikalstamų veiksmų teisinio vertinimo ir dėl to priėmė skirtingus procesinius sprendimus. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs visų būtinųjų viešosios tvarkos pažeidimo požymių (padarinių), D. D. (taip pat ir kitus nuteistuosius šioje byloje) pagal BK 284 straipsnį išteisino kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, motyvuodamas tuo, kad byloje nustatytais nusikalstamais veiksmais visuomenės rimtis ir tvarka nebuvo sutrikdyta. Tokia teismo išvada buvo pagrįsta tuo, kad nustatyti nusikalstami veiksmai neperžengė privataus konflikto ribų, be to, šio konflikto nematė jokie pašaliniai asmenys, kaltinamieji savo veiksmų nesuvokė kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimo, taip buvo tik realizuojamas A. Ž. inicijuotas noras (asmeninis motyvas) parsivesti pas save nukentėjusiąją M. B..

19. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su tokiu nuteistųjų veiksmų teisiniu vertinimu, nusprendė, kad byloje nustatytais nusikalstamais veiksmais visuomenės rimtis ir tvarka buvo sutrikdyta. Todėl šis teismas panaikino pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir D. D. (taip pat ir L. P. bei A. Ž.) pripažino kaltu pagal BK 284 straipsnį, konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Teismas nustatė, kad šiuo atveju buvo peržengtos asmeninio konflikto ribos. Tokį savo sprendimą teismas grindė tuo, kad nors vienas iš nuteistųjų – A. Ž. – turėjo asmeninį motyvą – parsivesti pas save nukentėjusiąją M. B., su kuria anksčiau gyveno, kartu atkeršyti S. Č., tačiau nustatyti nuteistųjų veiksmai neapsiribojo asmeninių santykių aiškinimusi, t. y. privataus pobūdžio konfliktu. Kaip byloje nustatyta, dienos metu daugiabučio namo laiptinėje trys agresyviai nusiteikę asmenys triukšmavo, garsiai keikėsi necenzūriniais žodžiais, laužė buto duris, grasino fiziškai susidoroti su bute esančiais nukentėjusiaisiais, dėl to jie išsigandę iššoko iš antro aukšto balkono; nepavykus įsibrauti į nukentėjusiojo S. Č. butą, nuteistieji nuėjo jų ieškoti pas netoliese gyvenančią R. R., ten elgėsi taip pat agresyviai, garsiai beldė į jos buto duris, šūkavo; tuo metu kartu su R. R. bute buvo jos vyras ir dvi dukterys, visi buvo labai išsigandę. Be kita ko, į konfliktą buvo įtrauktas pašalinis asmuo – liudytoja R. R., kuriai išsigandęs skambino nukentėjusysis S. Č. ir prašė kviesti pagalbą; nuteistųjų grasinimus telefoninio pokalbio su S. Č. metu girdėjo ir ta pati liudytoja R. R., todėl ji, iškvietusi pagalbą ir suprasdama apie nukentėjusiesiems realiai kilusią grėsmę, pati išbėgo į lauką, siekdama jiems pagelbėti, ir radusi juos iššokusius ir susižalojusius lauke po balkonu parsivedė S. Č. namo (M. B. dėl patirtos stuburo traumos negalėjo judėti). Nuteistųjų chuliganiški veiksmai nesibaigė namo laiptinėje, prie nukentėjusiojo S. Č. buto durų, o buvo tęsiami toliau – jiems nepavykus patekti į nukentėjusiojo butą, konfliktas persikėlė prie liudytojos R. R. buto durų, kur nuteistieji taip pat elgėsi agresyviai, keikėsi, grasino nukentėjusiesiems, kad „vis tiek pagausim, pagavę užmušim“, kur tuo metu, be liudytojos R. R. ir nukentėjusiųjų, bute buvo ir kiti asmenys (jos sutuoktinis ir dukterys), po įvykio liudytojos šeima bijojo išeiti į lauką.

20. Kaip minėta, kasatorius D. D., ginčydamas jo nuteisimą pagal BK 284 straipsnį, teigia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo peržengtos asmeninio konflikto ribos, nes kiti aplinkiniai žmonės į šį konfliktą nebuvo įtraukti, be to, apkaltinamajame nuosprendyje nenustatyta, kuris konkrečiai iš nuteistųjų atliko viešąją tvarką pažeidžiančius veiksmus.

21. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nei teigia kasatorius, tinkamai pritaikė BK 284 straipsnį, padarė teisingas ir motyvuotas išvadas, nenukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos šios kategorijos bylose.

22. Byloje nustatyti nuteistojo D. D. ir kitų jo bendrininkų veiksmai daugiabučio namo laiptinėje – t. y. buto, kuriame gyveno nukentėjusysis S. Č., durų daužymas ir laužymas, bauginimas bei grasinimas susidoroti su tuo metu bute buvusiais S. Č. ir M. B., namo laiptinėje keliamas triukšmas, riksmai ir garsiai išsakomi keiksmažodžiai – neabejotinai vertintini kaip įžūlūs bei vandališki. Tokie veiksmai akivaizdžiai neatitinka visuomenėje priimtų bendro elgesio normų, nepriimtini ir moralės požiūriu, neadekvatūs ir šokiruojantys aplinkinius asmenis. Priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje ištirti įrodymai (nukentėjusiųjų, liudytojų R. R., J. Š. parodymai, rašytiniai įrodymai) dėl kilusių veikos padarinių buvo teisingai įvertinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje. Būtent dėl L. P., D. D. ir A. Ž. atliktų veiksmų nukentėjusieji S. Č. ir M. B. patyrė stresą, nesijautė saugiai, buvo išsigandę, prašė kviesti pagalbą. Be kita ko, nesaugumo jausmas buvo sukeltas ne tik patiems nukentėjusiesiems, bet ir kitiems asmenims (liudytojai R. R. ir jos šeimos nariams), į įvykio vietą buvo iškviesti policijos pareigūnai, vėliau ir greitoji medicinos pagalba. Taigi, pagal byloje nustatytas aplinkybes akivaizdu, kad, tokiais įžūliais ir vandališkais veiksmais demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, D. D. ir kiti nuteistieji šioje byloje pažeidė visuomenėje nustatytas elgesio normas, sutrikdė viešąją tvarką ir rimtį, sudarydami aplinkiniams nesaugios aplinkos įspūdį. Svarbu paminėti ir tai, kad nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, kad namo laiptinėje pašaliniai asmenys nuteistųjų veiksmų nematė, tačiau tai savaime nepaneigia byloje apeliacinio teismo nustatyto viešosios tvarkos sutrikdymo fakto. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste svarbu pažymėti, kad kiekvienu atveju turi būti nustatytos konkrečios faktinės aplinkybės, kartu vertinant ir nusikalstamos veikos motyvus (šiuo atveju – pyktį, kerštą), aplinkinių reakciją ir kitas svarbias aplinkybes. Šiuo atveju nustatyta, kad dėl nuteistųjų neteisėtų veiksmų kilo sąmyšis (S. Č. telefonu kreipėsi pagalbos į R. R., ši kvietė pagalbą ir pati bėgo gelbėti nukentėjusiųjų, parsivedė jį į savo namus), be kita ko, didelis išgąstis buvo sukeltas ir R. R. šeimos nariams, iškviestos specialiosios tarnybos. Todėl pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad dėl tokių įžūlių ir vandališkų nuteistųjų veiksmų realiai buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, t. y. kilo BK 284 straipsnyje nurodyti padariniai. Kartu pažymėtina ir tai, kad nors nuteistasis A. Ž. ir turėjo asmeninį motyvą, tačiau byloje nustatyti nuteistųjų veiksmai akivaizdžiai peržengė privataus konflikto ribas ir buvo pavojingi ne tik konkretiems konflikto dalyviams (nukentėjusiesiems), bet ir aplinkai bei aplinkiniams. Nuteistųjų, tarp jų ir D. D., agresyvus elgesys su nukentėjusiaisiais, siekiant patekti į S. Č. butą ir iš ten išsivesti M. B., viešoje vietoje gadinant svetimą turtą ir grasinant fiziškai su jais susidoroti, patvirtina, kad nuteistieji suvokė savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demonstravimą, numatė, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

23. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas D. D. (taip pat ir kitų nuteistųjų) veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 284 straipsnį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė ir laikėsi suformuotos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose. Todėl nėra pagrindo tenkinti kasacinio skundo jame nurodytais argumentais.

Dėl BK 145 straipsnio 1 dalies taikymo

24. Nuteistasis D. D. kasaciniame skunde ginčija ir BK 145 straipsnio 1 dalies taikymą, motyvuodamas tuo, kad jis neatliko jokių nusikalstamų veiksmų, kurie atitinka šio jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymius. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais kasatoriaus argumentais.

25. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

26. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, taikant BK 145 straipsnį, būtina nustatyti tiek konkretų grasinimo turinį, t. y. kad buvo grasinama būtent atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, o ne kokiais nors kitais neigiamais padariniais, tiek ir pakankamą pagrindą bijoti jo įgyvendinimo (realumą). Nors bauginimo priežastis ir motyvas padarytos veikos vertinimui reikšmės neturi, nes tai nėra būtini subjektyvieji BK 145 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymiai, tačiau nepaneigiama jų netiesioginė reikšmė veikos kvalifikavimui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-327-326/2016, 2K-269-303/2020, 2K-242-594/2023). Šie požymiai gali būti svarbūs nustatant kaltininko tyčios kryptingumą, realumą (nustatant grasinimo (bauginimo) realumą, atsižvelgtina į grasinimo (bauginimo) motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, ir kt.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQtMjIyLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-14-222/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-14-222/2016">2K-14-222/2016</a>). Tokiais atvejais svarbu įvertinti, kaip grasinančiojo žodžius ir elgesį suprato nukentėjusysis, tačiau pažymėtina, kad nukentėjusio asmens suvokimas nėra vienintelis grasinimo (nagrinėjamu atveju – bauginimo) fakto, turinio ir realumo nustatymo kriterijus. Nukentėjusiojo manymas turi būti pagrįstas ir objektyviais duomenimis, iš kurių galima spręsti, jog šis asmuo iš tikrųjų buvo bauginamas. Nors grasinimo (bauginimo) realumui konstatuoti nėra būtina, kad grasinantysis (bauginantysis) realiai ketintų įgyvendinti grasinimą, tačiau visada reikia įsitikinti, kad nukentėjusysis pagal grasinimo (bauginimo) išraišką ir kitas aplinkybes turėjo objektyvų pagrindą bijoti dėl savo gyvybės ar sveikatos, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjM4LTY5OS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-238-699/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-238-699/2016">2K-238-699/2016</a>, 2K-172-788/2017).

27. Byloje nustatyta, kad visi trys nuteistieji, būdami namo laiptinėje, prie nukentėjusiojo S. Č. buto durų, rankomis ir kojomis daužė ir laužė šio buto duris, rėkavo, vartojo necenzūrinius žodžius, grasino, kad jeigu nukentėjusysis jų neįleis, tai „sulaužys“, „užvers“, „sudaužys“. Nuteistieji, taip pat ir D. D., suvokė, kad bendrai dalyvauja padarant nusikalstamą veiką, o tokie jų bendri veiksmai sustiprino nukentėjusiųjų suvokimą, kad grasinimai nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą gali būti realiai įgyvendinami. Todėl, esant nustatytoms tokios bylos aplinkybėms, atmestini kaip nepagrįsti kasatoriaus argumentai, jog jis (D. D.) jokių grasinimų neišsakė, todėl už šią jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nusikalstamą veiką nuteistieji padarė bendrininkaudami, todėl ir turi atsakyti už bendrai padarytus nusikalstamus veiksmus, nepriklausomai nuo to, kuris iš jų nukentėjusiesiems išsakė konkrečius grasinančius žodžius. Tai, kad pirmiau nurodytus grasinimus išsakė nuteistasis L. P. (dėl kurio kasacinis skundas nėra paduotas), savaime nekeičia kitų nuteistųjų veiksmų teisinio įvertinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, kadangi visus šių asmenų veiksmus jungė bendras nusikalstamas sumanymas, jie visi suprato ir žinojo, kad veikia kartu, pritarė ir neprieštaravo vienas kito veiksmams; be kita ko, jiems nepavykus patekti į nukentėjusiojo S. Č. butą, visi kartu nuėjo prie liudytojos R. R. buto durų, kur taip pat išsakė tokio pobūdžio grasinimus, kaip „vis tiek pagausim juos, pagavę užmušim“. Taigi, būtent veikdami bendrai nuteistieji sustiprino nukentėjusiųjų baimę dėl realios grėsmės jų gyvybei ar sveikatai.

28. Svarbu pažymėti ir tai, kad teismai pagrįstai konstatavo ir nuteistųjų nukentėjusiesiems išsakytų grasinimų realumą, – nukentėjusieji, suvokdami, kad, nuteistiesiems įsiveržus į butą, jiems realiai gali būti sunkiai sutrikdyta sveikata ar net atimta gyvybė, iššoko per antro aukšto buto balkoną ir susižalojo. Tokią nukentėjusiųjų baimę dėl realiai kilusio jų sveikatai ar net gyvybei pavojaus sustiprino objektyviai byloje nustatyti ne tik įvykio dieną nukentėjusiųjų nusikalstami veiksmai prie S. Č. buto durų (išsakyti grasinimai, durų spardymas, jų laužimas ir kt.), bet ir jų atlikti veiksmai dvi dienos iki įvykio, t. y. 2023 m. spalio 21 d., kai tie patys asmenys, atvykę prie nukentėjusiojo S. Č. buto durų, bandė patekti į vidų, laužė buto įėjimo duris ir jas apgadino, išmušdami jose skylę. Negana to, nukentėjusioji turėjo realų pagrindą bijoti dėl grasinimų fiziškai susidoroti, nes, kaip byloje nustatyta, nuteistasis A. Ž., kurio iniciatyva visi trys nuteistieji bandė patekti į S. Č. butą, kad iš jo išsivestų M. B., ir anksčiau yra naudojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją M. B. (2 t., b. l. 159–165).

29. Taigi, priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė visų nuteistųjų tiek bendrą tyčią, tiek susitarimą grasinti nukentėjusiesiems sunkiai sutrikdyti sveikatą ar net nužudyti, o išsakytus grasinimus nukentėjusieji suvokė kaip realius, nes turėjo objektyvų pagrindą bijoti dėl savo gyvybės ar sveikatos, o kaltininkai norėjo būtent tokios nukentėjusiųjų būsenos. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir pagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria D. D. buvo išteisintas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, ir dėl šios dalies priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Dėl BK 138 straipsnio 1 dalies taikymo ir priežastinio ryšio nustatymo

30. Taip pat kasatorius – nuteistasis D. D. – ginčija BK 138 straipsnio 1 dalies taikymą, motyvuodamas tuo, kad byloje nenustatyta, jog jo veiksmai (išsakyti keiksmažodžiai, grasinimai) yra susiję priežastiniu ryšiu su nukentėjusiųjų nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Nei jis, nei kiti nuteistieji nenumatė ir negalėjo numatyti, kad nukentėjusieji iššoks per balkoną ir patirs kūno sužalojimų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais argumentais.

31. Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Kiekvienu atveju svarbu nustatyti priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių. Būtent kaltininko veika – atitinkamas poveikis nukentėjusiajam turi būti jam atsiradusio nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis. Pažymėtina, kad priežastinio ryšio nustatymas yra daugiau fakto klausimas ir loginis procesas, nes, sprendžiant šį klausimą, iš nustatytų faktinių aplinkybių nustatoma loginė priežasčių seka, reikalinga išvadai padaryti – ar yra ryšys tarp kaltininko nustatytos veikos ir padarinių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQyLTQ4OS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-142-489/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-142-489/2018">2K-142-489/2018</a>).

32. Nagrinėjamoje byloje visų bendrininkų veika kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad nutiestieji L. P., A. Ž. ir D. D., bandydami patekti į butą, rankomis ir kojomis daužė ir laužė šio buto duris, jų apdailą, taip pat tuo pačiu metu baugino ir grasino susidoroti su bute esančiais nukentėjusiaisiais S. Č. ir M. B., sakydami žodžius „sulaužysim“, „užversim“, taip grasindami juos nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, nukentėjusiesiems darė psichinį poveikį. Dėl tokių nuteistųjų veiksmų nukentėjusieji, išsigandę grasinimų ir realaus pavojaus jų gyvybei ar sveikatai, iššoko per antro aukšto buto balkoną. Tokie nuteistųjų nusikalstami veiksmai nustatyti byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (nukentėjusiųjų ir liudytojos R. R. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, specialisto išvadomis dėl nukentėjusiesiems padarytų sveikatos sutrikdymų ir kt.).

33. Taigi, kaip jau minėta, byloje susiklostė tokia situacija, kai trys turintys ilgametę kriminalinę patirtį (D. D. teistas 13 kartų, L. P. – 14 kartų, A. Ž. – 14 kartų, taip pat ir už smurtinių nusikaltimų padarymą) agresyviai nusiteikę asmenys vieno iš jų (nuteistojo A. Ž.) iniciatyva, siekdami atkeršyti dėl jo nutrūkusių santykių su nukentėjusiąja M. B. ir kartu ją „atimti“ iš S. Č., jėga laužė buto duris, kurios jau buvo sugadintos tų pačių asmenų iki šio įvykio (išmušta skylė medinių durų apačioje, per kurią buvo bandoma atidaryti duris iš vidinės pusės), grasino fiziškai susidoroti su bute esančiais nukentėjusiaisiais. Nuteistųjų įžūlus elgesys ir vandališki veiksmai buvo tokie intensyvūs, jog nukentėjusysis S. Č. net pats negalėjo iškviesti pagalbos, todėl telefonu prašėsi pagalbos liudytojos R. R.. Tokie nuteistųjų veiksmai nukentėjusiesiems kėlė realią neišvengiamą grėsmę, jie išsakytus grasinimus suvokė kaip realiai įgyvendinamus. Išvadą dėl įvykio metu kilusios realios grėsmės nukentėjusiesiems neabejotinai patvirtina ir kitos byloje nustatytos aplinkybės: A. Ž. anksčiau yra fiziškai smurtavęs prieš nukentėjusiąją M. B. (2 t., b. l. 159–165); jis taip pat rašydavo nukentėjusiajam S. Č. grasinamojo turinio žinutes, negana to, išsakytus grasinimus buvo bandoma realizuoti, kai prieš dvi dienas iki įvykio tie patys asmenys (nuteistieji), siekdami atkeršyti S. Č., atvykę prie jo buto, bandė jėga patekti į vidų, laužė buto duris.

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliacinės instancijos teismo nustatyti nuteistųjų veiksmai sukūrė tokią bauginančią situaciją, iš kurios nukentėjusieji matė vienintelę išeitį – iššokti iš antro aukšto buto balkono, dėl to jie ir patyrė kūno sužalojimus: S. Č. patyrė kreivojo šeivikaulio lūžį, o M. B. – juosmeninės stuburo dalies 1–2 slankstelių lūžius, ir taip jiems nesunkiai buvo sutrikdyta sveikata. Todėl, esant nustatytai tokiai įvykio situacijai, visiškai pritartina skundžiamo apeliacinio teismo nuosprendyje padarytai išvadai, kad nors nukentėjusieji patys iššoko iš antro aukšto balkono, tačiau jie tai padarė neturėdami kito pasirinkimo, tokį jų elgesį lėmė būtent nuteistųjų agresyvūs ir bauginantys veiksmai. Taigi, kaltininkų veika – atitinkamai nustatyti grasinimai fiziškai susidoroti su nukentėjusiaisiais, realios itin bauginančios situacijos sukūrimas, privertęs nukentėjusiuosius imtis rizikingų gelbėjimosi veiksmų – šiuo atveju yra nukentėjusiesiems atsiradusio nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis. Vadinasi, nuteistųjų veiksmai yra susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais – nukentėjusiųjų patirtu nesunkiu sveikatos sutrikdymu, t. y., jeigu nuteistieji nebūtų laužę buto durų, elgęsi agresyviai, išsakę grasinimų, kuriuos nukentėjusieji, remdamiesi tiek anksčiau nustatytomis objektyviomis aplinkybėmis (dėl nuteistųjų ankstesnių teistumų, dėl smurtinio elgesio su nukentėjusiąja M. B. ir kt.), tiek esama situacija, suvokė kaip realiai įgyvendinamus, nukentėjusieji nebūtų iššokę iš balkono, siekdami vienintelio tikslo – išvengti sunkesnių nuteistųjų smurtinio elgesio padarinių jų sveikatai ar net gyvybei.

35. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė priežastinį ryšį tarp nuteistųjų veikos ir nukentėjusiesiems atsiradusių padarinių, todėl baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė ir BK 138 straipsnio 1 dalį pritaikė tinkamai. Tenkinti nuteistojo D. D. kasacinį skundą jame nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. Ž. gynėjo advokato Dariaus Japerto ir nuteistojo D. D. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Arūnas Budrys

Olegas Fedosiukas

Daiva Pranytė-Zalieckienė