Nr. DOK-975
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-07242-2025-3 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
2026 m. balandžio 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Egidijos Tamošiūnienės ir Dalios Vasarienės,
susipažinusi su 2026 m. kovo 9 d. paduotu
n u s t a t ė :
Atsakovas M. V. padavė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 9 d. nutarties peržiūrėjimo. Šia nutartimi iš dalies pakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, sumažinant ieškovei UAB „Infes“ iš atsakovo M. V. priteistą baudą už konfidencialumo susitarimo pažeidimą nuo 55 375,26 Eur iki 43 636,44 Eur.
Kasacinis skundas paduotas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.
Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.
Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, ir argumentuotai pagrįsti, kad šis teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.
Kasacinį skundą paduodant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, faktines aplinkybes, ir argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.
Kasaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai:
1. Teismai netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 38, 39 straipsnius ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTUyLTgyMy8yMDIz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-152-823/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-152-823/2023">e3K-3-152-823/2023</a>), pagal kurią: 1) darbuotojo įgyta patirtis, profesiniai įgūdžiai ir bendrasis rinkos supratimas nėra komercinė paslaptis; 2) konfidencialumo susitarimas negali būti naudojamas kaip „nemokamas“ nekonkuravimo susitarimas; 3) vien informacijos atsisiuntimas savaime neįrodo jos neteisėto panaudojimo ar atskleidimo. Teismai sutapatino du atskirus darbo teisės institutus – konfidencialią informaciją ir nekonkuravimą, nepagrįstai išplėtė konfidencialios informacijos apsaugos instituto (DK 39 straipsnis) taikymo ribas ir faktiškai atsakovui pritaikė nekonkuravimo institutą (DK 38 straipsnis) bei jo pasekmes, nors šalys nekonkuravimo susitarimo nebuvo sudariusios ir atsakovui nebuvo mokama DK 38 straipsnio 3 dalyje nustatyta kompensacija.
2. Teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Atsakovo konfidencialumo pareigos pažeidimą teismai konstatavo remdamiesi vien netiesioginių aplinkybių grandine (dokumentų atsisiuntimu, darbo santykių nutraukimu, įsidarbinimu konkuruojančioje įmonėje ir pastarosios veiklos plėtra), nenustatę nei vieno neteisėto veiksmo –konfidencialios informacijos panaudojimo ar jos perdavimo fakto. Teismai nepagrįstai pareikalavo iš atsakovo, kad jis įrodytų neigiamą faktą – kad jis nepanaudojo konfidencialios informacijos, kas suformavo neįmanomo įrodinėjimo situaciją (probatio diabolica). Teismai padarė nelogišką išvadą, kad aukštas pareigas einančiam ir procesų tobulinimą vykdančiam vadovui parsiųsta informacija (ISO, auditas, IT instrukcijos) nebuvo susijusi su jo funkcijomis. Tokia išvada prieštarauja elementariai verslo logikai, protingumo principui bei teismų nustatytoms atsakovo pareiginėms funkcijoms. Teismai nepagrįstai suteikė prioritetą suinteresuotų liudytojų (ieškovės vadovų) parodymams ir ieškovės rašytiniams įrodymams.
3. Teismai priteisė iš atsakovo baudą už konfidencialumo susitarimo pažeidimą, nenustatę visų civilinės atsakomybės sąlygų bei neįvertinę jos dydžio proporcingumo ex officio, taip pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnį, 6.73 straipsnio 2 dalį, 6.248 straipsnio 1 dalį. Teismai nenustatė konkretaus konfidencialios informacijos atskleidimo ar panaudojimo fakto, konkrečios žalos ar konkurencinio pranašumo, priežastinio ryšio tarp tariamai atsisiųstos informacijos ir trečiojo asmens veiklos rezultatų. Vien dokumentų atsisiuntimas į darbdavio suteiktą darbo priemonę, esant teisėtai prieigai, savaime nėra neteisėtas veiksmas. Net ir darant prielaidą, kad atsakovas formaliai pažeidė konfidencialumo susitarimą (su kuo jis nesutinka), teismo priteista 43 636,44 Eur bauda yra akivaizdžiai neproporcinga, neprotinga ir neatitinka civilinės atsakomybės kompensacinės prigimties.
Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamų teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, nusprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėtų procesinių sprendimų priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.
Kasaciniame skunde atsakovas taip pat prašo teismo kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiuo klausimu: Ar 2016 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2016/943 (toliau – ir Direktyva) 4 straipsnis, siejamas su jos 6-7 straipsniuose įtvirtintu proporcingumo principu, turi būti aiškinamas taip, kad darbuotojo atsakomybė už komercinės paslapties pažeidimą gali būti konstatuojama ir jam gali būti taikoma piniginė sankcija vien dėl informacijos atsisiuntimo į darbdavio suteiktą darbo priemonę ir vėlesnio įsidarbinimo konkuruojančioje įmonėje, nesant nustatyto konkretaus tokios informacijos atskleidimo ar panaudojimo fakto?
CPK 3 straipsnio 5 dalyje reglamentuota, kad teismas, nagrinėdamas bylas, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, prejudiciniais sprendimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais. Šioje nuostatoje taip pat reglamentuota, kad teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimą, o teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje ir kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.
Vadovaujantis SESV 267 straipsnio 1 dalimi, ESTT priima prejudicinius sprendimus dėl Sutarčių aiškinimo ir Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo. Tokiam klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas kreipiasi į Teisingumo Teismą (SESV 267 straipsnio 3 dalis). Nors pagal pirmiau nurodytas teisės normas galutinės instancijos teismas privalo prašyti prejudicinio sprendimo tuo atveju, jeigu taikant Europos Sąjungos teisės normas jam iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, ESTT praktikoje yra išaiškinta, kad tokio teismo pareiga kreiptis į ESTT nėra absoliuti.
Pagal ESTT suformuotą jurisprudenciją nacionalinis teismas, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti skundžiami teismine tvarka, gali būti atleistas nuo šios pareigos tik tuo atveju, jei konstatavo, kad iškeltas klausimas nereikšmingas ar kad atitinkamą Sąjungos teisės nuostatą ESTT jau yra išaiškinęs arba teisingas Sąjungos teisės aiškinimas yra toks akivaizdus, jog nelieka jokių pagrįstų abejonių (šiuo klausimu žr. 1982 m. spalio 6 d. Sprendimo Cilfit ir kt., 283/81, EU:C:1982:335, 21 punktą; 2005 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Intermodal Transports, C-495/03, EU:C:2005:552, 33 punktą ir 2018 m. spalio 4 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija (Mokestis prieš šaltinio), C-416/17, EU:C:2018:811, 110 punktą).
Šiuo klausimu, pirma, primintina, kad iš SESV 267 straipsnio antros ir trečios pastraipų santykio matyti, kad trečioje pastraipoje nurodyti teismai turi tokią pačią diskreciją kaip ir kiti nacionaliniai teismai, kiek tai susiję su tuo, ar jų sprendimui priimti reikia sprendimo Sąjungos teisės klausimu. Tad šie teismai neprivalo perduoti juose iškelto Sąjungos teisės aiškinimo klausimo, jeigu jis nereikšmingas, t. y. tokiu atveju, kai atsakymas į šį klausimą, kad ir koks jis būtų, negalėtų turėti jokios įtakos ginčo sprendimui (1982 m. spalio 6 d. Sprendimo Cilfit ir kt., 283/81, EU:C:1982:335, 10 punktas; 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Consiglio Nazionale dei Geologi, C-136/12, EU:C:2013:489, 26 punktas ir 2017 m. kovo 15 d. Sprendimo Aquino, C-3/16, EU:C:2017:209, 43 punktas).
Iš tiesų vykstant SESV 267 straipsnyje numatytai procedūrai, grindžiamai aiškiu nacionalinių teismų ir ESTT funkcijų atskyrimu, pagrindinėje byloje nagrinėjamų faktinių aplinkybių konstatavimas bei vertinimas ir nacionalinės teisės aiškinimas bei taikymas priklauso tik nacionalinio teismo jurisdikcijai. Be to, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes turi įvertinti ESTT pateikiamų klausimų reikalingumą ir svarbą (2011 m. gegužės 26 d. Sprendimo Stichting Natuur en Milieu ir kt., C-165/09–C-167/09, EU:C:2011:348, 47 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija; 2015 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo X ir van Dijk, C-72/14 ir C-197/14, EU:C:2015:564, 57 punktas ir 2021 m. gegužės 12 d. Sprendimo Altenrhein Luftfahrt, C-70/20, EU:C:2021:379, 25 punktas).
Atsakovo prašyme nurodoma, kad komercinių paslapčių apsauga yra harmonizuota 2016 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2016/943. Direktyvos 4 straipsnyje apibrėžtas neteisėtas komercinės paslapties įgijimas, naudojimas ir atskleidimas, o 6-7 straipsniuose įtvirtinta, kad taikomos priemonės turi būti nešališkos, teisingos ir proporcingos. Atsakovo vertinimu, jo sutartinė atsakomybė konstatuota nenustačius konkretaus konfidencialios informacijos atskleidimo ir jos panaudojimo fakto, remiantis informacijos atsisiuntimu į darbdavio suteiktą darbo priemonę bei vėlesniu įsidarbinimu konkuruojančioje įmonėje. ESTT praktikoje nėra aiškiai išaiškinta, ar tokios aplinkybės savaime gali būti laikomos „neteisėtu naudojimu ar atskleidimu“ Direktyvos 4 straipsnio prasme, ir ar tokio pobūdžio sankcijų taikymas atitinka Direktyvoje įtvirtintą proporcingumo principą.
Sprendžiant dėl atsakovo pateikto prašymo, pažymėtina, kad SESV 267 straipsnyje nustatyta sistema nėra šalių teisinės gynybos priemonė nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje. Tad vien to, kad bylos šalis teigia, jog byloje kyla Sąjungos teisės aiškinimo klausimas, nepakanka, kad atitinkamas teismas privalėtų manyti, kad toks klausimas kilo, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį (1982 m. spalio 6 d. Sprendimo Cilfit ir kt., 283/81, EU:C:1982:335, 9 punktas). Nacionalinis teismas gali pateikti ESTT prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kai nustato, kad jo sprendimui priimti būtinas sprendimas dėl Sąjungos teisės išaiškinimo ar galiojimo.
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl buvusio darbuotojo civilinės atsakomybės atsakovui neteisėtai įgijus ir negrąžinus bei trečiajam asmeniui atskleidus Konfidencialumo sutartyje įvardintą ieškovės konfidencialią informaciją. Bylą nagrinėję teismai ieškinį tenkino iš dalies remdamiesi DK 39 straipsniu ir šalių sudaryto Konfidencialumo susitarimo nuostatomis.
Vertinant atsakovo prašymą kreiptis į ESTT primintina, kad bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-684/2021 19 punktą). Taigi, kasaciniam teismui nesuteikta teisė iš naujo vertinti faktines bylos aplinkybes, todėl kasacinio skundo argumentai, kurie siejami su faktinių aplinkybių nustatymu ir prašymu jas iš naujo vertinti, nėra bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme dalykas. Bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose klausimas dėl galimo Direktyvos taikymo nagrinėjamoje byloje nebuvo keliamas, jos nuostatos teismų nebuvo taikytos, prašymas dėl kreipimosi į ESTT suformuluotas tik kasaciniame skunde, tačiau ir kasaciniame skunde nurodyti galimi kasacijos pagrindai (netinkamas materialiosios ir proceso teisės normų aiškinimas ir taikymas) nėra susieti su netinkamu Direktyvos nuostatų aiškinimu ir taikymu, nenurodomas ryšys tarp šių nuostatų bei byloje taikomų nacionalinės teisės aktų.
Komercinių paslapčių teisinę apsaugą nuo jų neteisėto gavimo, naudojimo ir atskleidimo reglamentuoja CK 1.116 straipsnis ir 2018 m. birželio 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos komercinių paslapčių teisinės apsaugos įstatymas (toliau – KPTAĮ), kuriuo įgyvendinama 2016 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2016/943 dėl neatskleistos praktinės patirties ir verslo informacijos (komercinių paslapčių) apsaugos nuo neteisėto jų gavimo, naudojimo ir atskleidimo. KPTAĮ iš esmės pažodžiui atkartoja Direktyvos formuluotes, kas yra laikoma teisėtu ir neteisėtu komercinės paslapties gavimu, naudojimu ir atskleidimu. Vadovaujantis KPTAĮ 4 straipsnio 2 dalimi, komercinės paslapties naudojimas arba atskleidimas laikomi neteisėtais, jeigu komercinę paslaptį sudarančią informaciją be jos turėtojo sutikimo naudoja arba atskleidžia asmuo, kuris padarė kurį nors iš šių veiksmų: a) neteisėtai gavo komercinę paslaptį; b) pažeidė susitarimą dėl konfidencialios informacijos apsaugos arba kitą pareigą neatskleisti komercinės paslapties; c) pažeidė pareigą riboti komercinės paslapties naudojimą. Komercinės paslapties turėtojas tokiu atveju gali reikalauti žalos atlyginimo (KPTAĮ 7 straipsnio 1 dalies 7 punktas, 8 straipsnis). Tačiau nagrinėjamoje byloje nėra keliamas klausimas dėl netinkamai į nacionalinį reguliavimą perkeltų Direktyvos nuostatų.
Atrankos kolegijos vertinimu, atsakovo suformuluotas klausimas negali būti laikomas Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas. Atsakovas iš esmės siekia pervertinti bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytas faktines aplinkybes – konfidencialios informacijos atskleidimo ir jos panaudojimo faktą. Atsakovo nuomone, toks faktas turėtų būti nustatytas remiantis tik tiesioginiais įrodymais. Tačiau kasacinis teismas ne vienoje byloje yra nurodęs, kad įrodinėjimo ypatumai bylose dėl komercinių paslapčių yra tokie, jog iš esmės daugiausia tenka remtis netiesioginiais įrodymais. Priešingu atveju (dėl per aukšto ir neatsižvelgiant į šios kategorijos bylų specifiką keliamo įrodinėjimo standarto, netinkamo įrodinėjimo pareigos tarp šalių paskirstymo) dažnai būtų neįmanoma įrodyti pasinaudojimo komercine paslaptimi, siekiant nesąžiningai konkuruoti ir iš to gaunant pelną. Paprastai tokios kategorijos bylose nebus tiesioginių įrodymų, tiesioginiu priežastiniu ryšiu siejančių atsakovo (fizinio asmens) veiksmus, atsakovo bendrovės (juridinio asmens) veiklą ir iš tos veiklos gautą naudą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-238-378/2018, 72 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką, 2020 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-611/2020, 79 punktą).
Nagrinėjamoje byloje teismai, remdamiesi liudytojų parodymais, lygindami juos su atsakovo paaiškinimais, kitais byloje surinktais netiesioginiais įrodymais nustatė faktinių aplinkybių grandinę: atsakovas atsisiuntė didelį kiekį ieškovės konfidencialios informacijos, kurios atsakovo darbinėms funkcijoms vykdyti nereikėjo, šią informaciją perdavė arba galėjo perduoti trečiajam asmeniui (konkuruojančiai bendrovei, kurioje įsidarbino, taip pat nustatė šios ieškovės konfidencialios informacijos panaudojimą trečiajam asmeniui dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose) ir negrąžino informacijos ieškovei. Dėl to bylą nagrinėję teismai konstatavo konfidencialumo susitarimo pažeidimą. Šiame kontekste papildomai atkreiptinas dėmesys į tai, kad ESTT vaidmuo procese dėl prejudicinio sprendimo priėmimo yra aiškinti Europos Sąjungos teisę arba nuspręsti dėl jos galiojimo, o ne taikyti šią teisę faktinei situacijai, kuria grindžiama pagrindinė byla. Šis vaidmuo tenka nacionaliniam teismui, todėl ESTT nepriklauso nei nagrinėti vykstant pagrindinei bylai iškeltų fakto klausimų, nei priimti sprendimo dėl galėjusių atsirasti skirtingų nuomonių, kaip aiškinti ar taikyti nacionalinės teisės normas (2024 m. spalio 9 d. ESTT Rekomendacijų nacionaliniams teismams dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą pateikimo Nr. C/2024/6008 7 punktas). Pagal SESV 267 straipsnį ESTT turi įgaliojimus ne taikyti Sąjungos teisės nuostatas konkrečiam atvejui, o tik priimti sprendimą dėl Sutarčių ir Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų aiškinimo. Taigi, nacionalinis teismas, o ne ESTT turi įvertinti konkrečias byloje nustatytas aplinkybes ir, taikydamas ginčui aktualias teisės aktų nuostatas, išspręsti tarp šalių kilusį ginčą. Todėl atsakovo bandymas susieti klausimą dėl Direktyvos 4 straipsnio nuostatų aiškinimo su nurodytų faktinių aplinkybių neegzistavimu, vertinamas kaip jo bandymas pervertinti teismų nustatytas faktines aplinkybes. Jokių kitų Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimų, kuriuos išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, atsakovas nenurodė.
Apibendrindama nurodytus motyvus, atrankos kolegija daro išvadą, kad byloje konstatavus konkretų konfidencialios informacijos atskleidimo ir panaudojimo faktą, nėra teisinio pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo atsakovo nurodytu klausimu.
Kasacinį skundą atsisakytina priimti nenustačius CPK 346 straipsnyje įtvirtintų kasacijos pagrindų (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 346 straipsniu, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,
n u t a r i a :
Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.
Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
Teisėjos Sigita Rudėnaitė
Egidija Tamošiūnienė
Dalia Vasarienė
