Baudžiamoji byla Nr. 2K-190-511/2023
Teisminio proceso Nr. 1-05-2-00148-2021-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.20.5.1; 2.8.9.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. spalio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),
sekretoriaujant Agatai Minkel,
dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,
nuteistajam V. S. ir jo gynėjui advokatui Stanislovui Butkevičiui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteisto V. S. ir jo gynėjo advokato Stanislovo Butkevičiaus kasacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. birželio 30 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 16 d. nutarties.
Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. birželio 30 d. nuosprendžiu V. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalį 50 MGL (2500 Eur) dydžio bauda.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 16 d. nutartimi nuteistojo V. S. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistojo V. S. ir jo gynėjo advokato S. Butkevičiaus, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. V. S. nuteistas už tai, kad apklausiamas kaip liudytojas davė melagingus parodymus. Nusikalstama veika padaryta šiomis aplinkybėmis: V. S., 2018 m. lapkričio 14 d. Šiaulių apygardos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-77-744/2018, teisiamojo posėdžio metu, būdamas pasirašytinai įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, apklausiamas kaip liudytojas davė žinomai melagingus parodymus apie tai, jog G. S. 2017 m. sausio 5 d. per du kartus jam sumokėjo 13 664 Eur pagal baldų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp UAB „Amona“ ir kredito unijos „Žemaitijos iždas“.
II. Kasacinių skundų argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistojo V. S. gynėjas advokatas S. Butkevičius prašo Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 16 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1, 3 dalių, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio, BPK 44 straipsnio 6 dalies, BPK 80 straipsnio 1 punkto, BPK 324 straipsnio 6 dalies pažeidimus, šie pažeidimai suvaržė nuteistojo procesines teises į veiksmingą gynybą ir teisingą procesą, taip pat sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
2.2. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, iš naujo neįvertinęs įrodymų, nepašalino jame esančių prieštaravimų, neatsakė į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, o tik formaliai pritarė pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms dėl nuteistojo V. S. kaltės, kuri grindžiama išimtinai kaip liudytojų apklaustų ikiteisminio tyrimo pareigūnų N. M. ir L. M. parodymais.
2.3. Baudžiamojoje byloje, kurioje V. S. buvo apklausiamas kaip liudytojas, dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų daromo psichologinio spaudimo ir grasinimų jam baudžiamąja byla dėl dokumentų klastojimo ir neteisingos buhalterinės apskaitos vedimo ikiteisminio tyrimo apklausos metu pagal pareigūnų nurodomas aplinkybes jis parodė, kad pinigų iš G. S. negavo. Tuo tarpu Šiaulių apygardos teismo teisiamajame posėdyje apklausiamas kaip liudytojas V. S. ikiteisminio tyrimo parodymų netvirtino ir, išsamiai paaiškinęs visas įvykio aplinkybes, parodė, kad G. S. perdavė jam 13 664,72 Eur grynaisiais pinigais, kuriuos V. S. bendrovė per du kartus pervedė kredito unijai „Žemaitijos iždas“.
2.4. Atkreipiamas dėmesys, kad nors V. S. šioje nagrinėjamoje byloje pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, nes, Šiaulių apygardos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-77-744/2018, teisiamajame posėdyje apklausiamas kaip liudytojas jis davė žinomai melagingus parodymus apie tai, jog G. S. perdavė jam pinigus, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai šio fakto (pinigų gavimo (negavimo)) netikrino, taip pat nevertino paties nuteistojo V. S. pateiktų dokumentų, t. y. mokėjimo pavedimų, kasos pajamų ir išlaidų orderių, kredito unijos „Žemaitijos iždas“ ir UAB „Amona“ 2017 m. sausio 3 d. pirkimo–pardavimo sutarties, kurie patvirtina, kad G. S. pinigus perdavė. Taip pat, kasatoriaus nuomone, teismai nevertino ir esminės bylos aplinkybės, patvirtinančios V. S. teisiamajame posėdyje duotų parodymų teisingumą, t. y. kad baudžiamojoje byloje Nr. 1-77-744/2018, kurioje G. S. priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nebuvo pareikštas civilinis ieškinys dėl žalos padarymo kredito unijai „Žemaitijos iždas“, nes gauti pinigai iš V. S. buvo grąžinti į kredito unijos sąskaitą.
2.5. Pažymima, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1-77-744/2018, kurioje V. S. buvo apklausiamas kaip liudytojas, negalėjo skųsti Šiaulių apygardos teismo 2020 m. birželio 16 d. nuosprendžio teisėtumo ir jame nustatytų aplinkybių (t. y. kad teismas netiki nuteistojo G. S. bei liudytojo V. S. teisiamajame posėdyje duotais parodymais; remiasi liudytojo V. S. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais; V. S. vadovaujamai bendrovei G. S. neperdavė 13 664,72 Eur ir pan.), tačiau tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami bylą ir pripažindami V. S. kaltu pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, iš esmės ir rėmėsi tik baudžiamojoje byloje Nr. 1-77-744/2018 nustatytomis aplinkybėmis. Kasatoriaus nuomone, ši procesinė situacija akivaizdžiai suvaržė nuteistojo V. S. teises.
2.6. Asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimas). Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus, nes teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Taigi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios kelti abejonių dėl teisėjo ir teismo šališkumo. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad, sprendžiant teisės į nešališką teismą pažeidimo klausimą, svarbu netgi tai, kaip susidariusi situacija ir esančios aplinkybės atrodo objektyviam stebėtojui (2000 m. birželio 22 d. sprendimas byloje Coeme ir kt. prieš Belgiją, peticijos Nr. 32492/96; 2005 m. rugsėjo 6 d. sprendimas byloje Salov prieš Ukrainą, peticijos Nr. 65518/01). Kasatoriaus nuomone, šią baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališki teismai, nes prokurorui apie V. S. galimai padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 235 straipsnio 1 dalį pranešė baudžiamojoje byloje Nr. 1-77-744/2018 priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas, teisėjas L. Zederštremas.
3. Kasaciniu skundu nuteistasis V. S. prašo Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 16 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius Konstitucijos 31 straipsnio 1, 3 dalių, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, BPK 20 straipsnio, BPK 44 straipsnio 6 dalies, BPK 80 straipsnio 1 punkto, BPK 80 straipsnio 3 dalies, BPK 331 straipsnio 2 dalies bei in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principo pažeidimus, šie pažeidimai sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
3.2. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, iš naujo neįvertinęs įrodymų (t. y. paties V. S. parodymų turinio, apklausų metu užduodamų klausimų pobūdžio, dokumentų, patvirtinančių pinigų gavimo aplinkybes, ir pan.), nepašalino jame esančių prieštaravimų, neatsakė į apeliacinio skundo argumentus, o tik formaliai pritarė pirmosios instancijos teismo nepagrįstoms išvadoms dėl jo kaltės, kuri grindžiama išimtinai kaip liudytojų apklaustų ikiteisminio tyrimo pareigūnų N. M. ir L. M. parodymais. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas taip pat buvo šališkas ir pažeidė rungtyniškumo principą, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnų parodymus vertino kaip patikimus, o jo (nuteistojo) – kaip melagingus ir prieštaringus.
3.3. Baudžiamojoje byloje Nr. 1-77-744/2018, kurioje buvo apklausiamas kaip liudytojas, dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų N. M. ir L. M. daromo psichologinio spaudimo ir grasinimų jam baudžiamosios bylos iškėlimu dėl dokumentų klastojimo ir neteisingos buhalterinės apskaitos tvarkymo ikiteisminio tyrimo apklausos metu pagal pareigūnų nurodomas aplinkybes parodė, kad pinigų iš G. S. negavo. Tuo tarpu Šiaulių apygardos teismo teisiamajame posėdyje apklausiamas kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo parodymų netvirtino ir, išsamiai paaiškinęs visas įvykio aplinkybes, parodė, kad G. S. perdavė jam 13 664,72 Eur grynaisiais pinigais, kuriuos jo bendrovė per du kartus pervedė kredito unijai „Žemaitijos iždas“.
3.4. Šioje nagrinėjamoje byloje teismai, pripažindami kaltu ir nuteisdami pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, skundžiamuose sprendimuose nurodė, kad jo (V. S.) parodymai apie ikiteisminio tyrimo pareigūnų darytą spaudimą ir grasinimus dėl baudžiamosios bylos iškėlimo – tik gynybinė pozicija. Tačiau, kasatoriaus nuomone, teismai, neatsižvelgdami į visas bylos aplinkybes, jo procesinę situaciją (psichologinę būseną ir dvasinius išgyvenimus), nevertino, ar tokiu būdu jis nebuvo verčiamas duoti parodymų prieš save. Teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus kaip liudytojas jis buvo išsigandęs, suprato, jog nurodymas apie pinigų gavimą galimai reikš jo bendrininkavimą, nes dokumentai buvo surašyti ankstesne data, o pinigai gauti tik po kelių dienų.
3.5. Atkreipiamas dėmesys, kad liudytojo, kaip baudžiamojo proceso dalyvio, statusas paprastai yra neutralus, t. y. kaip liudytojas turi būti apklausiamas asmuo, tiesiogiai niekaip nesuinteresuotas bylos baigtimi. Liudytojo parodymų dalyko negali sudaryti duomenys apie tikėtiną jo dalyvavimą darant nusikalstamas veikas. Pagal BPK 80 straipsnio 1 punktą, asmuo bet kurioje proceso stadijoje negali būti apklausiamas kaip liudytojas apie bet kokias aplinkybes, duomenys apie kurias galėtų būti pagrindas vėliau jam reikšti įtarimus ar kaltinimus ne tik tiriamoje baudžiamojoje byloje, bet ir bet kurioje kitoje baudžiamojo pobūdžio byloje. Kasatoriaus nuomone, apklausus jį (V. S.) kaip liudytoją, turėjo būti išaiškinta, jog jam nebus taikomos BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostatos, nebus sudarytos prielaidos prieš jį pradėti kitą bylą, kurioje, galimai išgavus jo prisipažinimą, vėliau būtų apkaltintas dėl netinkamų buhalterinių dokumentų vedimo. Akivaizdu, kad šiuo atveju buvo sukurta neleistina situacija, kurioje tarsi nebuvo kaltinamas, bet sudaromos visos prielaidos surinkus medžiagą apkaltinti jį, turint jo paties parodymus.
3.6. BK 235 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nukentėjęs asmuo ar liudytojas neatsako už melagingų parodymų davimą, jeigu pagal įstatymus turėjo teisę atsisakyti duoti parodymus, tačiau prieš apklausą nebuvo su šia teise supažindintas. Be to, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta kiekvieno asmens teisė į sąžiningą (teisingą) procesą. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad verčiant liudyti prieš save yra pažeidžiamas teisingo proceso principas. Šis principas galioja ir tuo atveju, kai asmuo įpareigojamas (verčiamas) duoti parodymus kitame procese nei tas, kuriame pareikštas kaltinimas. Pažymima, kad draudimo neduoti prieš save parodymų pažeidimas paprastai nustatomas dviem atvejais, t. y. kai yra panaudojama prievarta, siekiant gauti informacijos, kuri gali tapti pagrindu asmenį apkaltinti jau iškeltoje baudžiamojoje byloje arba kai tokia byla galimai bus iškelta. Taigi asmeniui, apklausiamam kaip liudytojui apie savo paties, tikėtina, padarytą nusikalstamą veiką arba kitą teisės pažeidimą, už kurį yra grėsmė būti patrauktam baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn, netaikoma atsakomybė už melagingų parodymų davimą.
3.7. Kasatoriaus nuomone, šioje nagrinėjamoje byloje teismai turėjo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo pagal BK 37 straipsnio nuostatas, nes tam buvo visi objektyvieji ir subjektyvieji požymiai.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo V. S. ir jo gynėjo advokato S. Butkevičiaus kasaciniai skundai tenkinti iš dalies.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
5. BPK 376 straipsnio
6. Kaip matyti iš nuteistojo ir jo gynėjo kasacinių skundų, dalis šių skundų argumentų yra susijusi su nuteistojo V. S. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-77-744/2018, kurioje buvo kaltinami G. S. ir N. J., t. y. kitoje byloje, vertinimu, iš esmės ginčijant toje byloje teismų padarytas išvadas dėl G. S. inkriminuotos veikos, kad jis, siekdamas nuslėpti grynųjų pinigų trūkumą, įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie grynųjų pinigų – 13 664,72 Eur išmokėjimą pagal UAB „Amona“ sąskaitas, nors realiai UAB „Amona“ pagal pastarosios įmonės išrašytus kasos pajamų orderius šių grynųjų pinigų negavo. Už tai, be kita ko, G. S. pripažintas kaltu ir nuteistas. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas teisės taikymo aspektu tikrina tik kasacine tvarka apskųstus Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. birželio 30 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 16 d. nutartį baudžiamojoje byloje, kurioje pagal BK 135 straipsnio 1 dalį nuteistas V. S., tačiau neturi teisės revizuoti kitoje byloje priimto įsiteisėjusio nuosprendžio ir jame padarytų išvadų, todėl šie skundo argumentai paliekami nenagrinėti.
Dėl BK 235 straipsnio taikymo
7. Pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, be kita ko, atsako tas, kas davė melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas teisme. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Duodamas melagingus parodymus, kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius parodymus. Tai, kad kaltininkas suvokia pareigą duoti teisingus parodymus ir žino apie atsakomybę už melagingų parodymų davimą, jis patvirtina savo parašu. Šiuo atveju kaltininko tiesioginė tyčia pasireiškia ir tuo, kad jis suvokia, jog duoda tikrovės neatitinkančius parodymus, supranta tai ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-3-489/2016, 2K-288-696/2017, 2K-121-222/2019).
8. Pagal BK 235 straipsnio 4 dalies nuostatas, liudytojas neatsako už melagingų parodymų davimą, jeigu pagal įstatymus jis turėjo teisę atsisakyti duoti parodymus, tačiau prieš apklausą nebuvo su šia teise supažindintas.
9. BPK 80 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galbūt padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje nurodytus liudijimo ypatumus.
10. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad draudimas versti duoti parodymus prieš save pažeidžiamas, jei kaip liudytojas apklausiamas asmuo, kuris faktiškai yra įtariamas nusikalstamos veikos padarymu, tačiau dėl vienų ar kitų priežasčių apklausos metu nėra pripažintas įtariamuoju BPK nustatyta tvarka. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad asmuo negali būti apklausiamas kaip liudytojas apie bet kokias aplinkybes, kurios galėtų būti pagrindas vėliau jam reikšti įtarimus ar kaltinimus ne tik tiriamoje baudžiamojoje byloje, bet ir bet kurioje kitoje baudžiamojo pobūdžio byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-259-942/2019). Ar liudytojui užduodami klausimai gali būti vertinami kaip vertimas duoti parodymus prieš save, sprendžiama pagal konkrečias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348-303/2015, 2K-55-699/2017, 2K-223-495/2019).
11. Taigi, formalus įtarimų nepareiškimas neleidžia kategoriškai teigti, kad asmens teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save nebuvo varžoma. Sprendžiant, ar ši teisė nebuvo suvaržyta, atsižvelgtina ne tik į tai, ar procesine prasme asmeniui buvo pareikšti įtarimai dėl aplinkybių, kurios buvo tiriamos baudžiamojoje byloje, o būtina įvertinti visus faktinius bylos duomenis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-183/2009, 2K-225/2009, 2K-168/2011, 2K-305-788/2015, 2K-223-495/2019). Nustatant, ar asmuo nebuvo verčiamas duoti parodymų prieš save, svarbu įvertinti, ar grėsmė asmeniui būti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn yra ne tariama, o reali (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287/2008, 2K-183/2009, 2K-236/2010, 2K-586/2013).
12. Teismų praktikoje taip pat pažymėta, kad pirmiau nurodyta BPK 80 straipsnio nuostata turi būti aiškinama platesniame – Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimų ir Konstitucijos – kontekste (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-168/2011, 2K-305-788/2015, 2K-259-942/2019).
13. EŽTT praktikoje pripažįstama, kad verčiant liudyti prieš save pažeidžiamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisingo proceso principas. Asmens įpareigojimas (vertimas) atsakyti į klausimus apie įvykius, dėl kurių jam pareikštas kaltinimas Konvencijos 6 straipsnio prasme, nesuderinamas su teise tylėti ir neduoti parodymų prieš save, kuri yra neatskiriama teisingo proceso sąvokos dalis. Šis principas galioja ir tuo atveju, kai nurodytas įpareigojimas (vertimas) asmeniui taikomas skirtingame procese negu tas, kuriame pareikštas kaltinimas (pvz., 2001 m. gegužės 3 d. sprendimas byloje J. B. prieš Šveicariją, peticijos Nr. 31827/96; 2005 m. spalio 4 d. sprendimas byloje Shannon prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 6563/03; 2007 m. birželio 19 d. sprendimas byloje Macko ir Kozubaľ prieš Slovakiją, peticijų Nr. 64054/00 ir 64071/00; 2009 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Marttinen prieš Suomiją, peticijos Nr. 19235/03).
14. Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje taip pat yra įtvirtintas draudimas versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius. Šis draudimas konstitucinėje jurisprudencijoje aiškinamas taip, kad fizinis asmuo gali atsisakyti duoti parodymus, kuriais remiantis jis pats, jo šeimos narys ar artimas giminaitis galėtų būti patraukti ne tik baudžiamojon, bet ir kitos rūšies teisinėn atsakomybėn, jeigu galima sankcija pagal savo pobūdį ir dydį (griežtumą) prilygtų kriminalinei bausmei. Kita vertus, Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas nereiškia, kad fizinis asmuo negali duoti tokių parodymų savanoriškai, t. y. niekieno neverčiamas (Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d., 2013 m. balandžio 12 d. nutarimai).
15. Šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad V. S., būdamas pasirašytinai įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, apklausiamas kaip liudytojas davė žinomai melagingus parodymus, kad G. S. 2017 m. sausio mėn. per du kartus jam sumokėjo 13 664 Eur pagal baldų pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp UAB „Amona“ ir kredito unijos „Žemaitijos iždas“, nors įsiteisėjusiu 2020 m. birželio 16 d. teismo nuosprendžiu buvo nustatyta, kad šie pinigai nebuvo perduoti.
16. Pagal tai esminis šioje byloje nagrinėtinas klausimas yra tas, ar V. S., Šiaulių apygardos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-77-744/2018, 2018 m. lapkričio 14 d. teisiamojo posėdžio metu galėjo būti apklaustas prieš tai būdamas įspėtas dėl BK 235 straipsnio 1 dalyje nustatytos baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, ar jį apklausiant teismo posėdyje grėsmė būti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn buvo reali. Tai nulemia, ar nebuvo pažeista V. S. teisė neduoti parodymų prieš save ir kartu ar pripažįstant jį kaltu pagal BK 235 straipsnio 1 dalį baudžiamasis įstatymas jam buvo pritaikytas tinkamai.
17. Pažymėtina, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai šį klausimą nagrinėjo ir padarė išvadą, jog V. S. teisė neduoti parodymų prieš save nebuvo pažeista. Teismai tokią išvadą motyvavo tuo, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje, kurioje V. S. buvo apklausiamas kaip liudytojas, buvo pradėtas dėl apgaulingo kredito unijos „Žemaitijos iždas“ buhalterinės apskaitos vedimo, dėl kredito unijos turto pasisavinimo; apie šias aplinkybes V. S. ir buvo apklausiamas; duomenų, patvirtinančių, kad V. S. būtų kaip nors susijęs su minėtos kredito unijos veikla, nebuvo gauta; kaltinimai šioje byloje buvo pareikšti kitiems asmenims, įtarimai dėl bendrininkavimo su kaltinamaisiais V. S. reiškiami nebuvo, jo procesinis statusas baudžiamojoje byloje nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo tik liudytojo ir tai jam buvo gerai žinoma; liudytojo procesinis statusas jam buvo išaiškintas ir prieš apklausiant teisme.
18. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismai, spręsdami dėl V. S. teisės neduoti parodymų prieš save (ne)pažeidimo, atsižvelgė ne į visas bylos aplinkybes ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 235 straipsnio 1 dalį.
19. Pirmiau minėtoje byloje G. S., be kita ko, buvo kaltinamas ir pripažintas kaltu pagal kelis BK straipsnius, teismams nustačius, kad jis, kaip jau pirmiau minėta, siekdamas nuslėpti dėl lėšų pasisavinimo atsiradusį grynųjų pinigų trūkumą, išrašė fiktyvius kasos išlaidų orderius, pagal kuriuos tariamai sumokėjo UAB „Amona“ pagal jos išrašytas sąskaitas 13 664,72 Eur grynųjų pinigų. Tyrimo metu iš įmonės UAB „Amona“ buvo paimti buhalteriniai dokumentai, susiję su šiomis aplinkybėmis, tarp jų UAB „Amona“ kasos pajamų orderiai, kuriuose buvo užfiksuota, kad UAB „Amona“ minėtus pinigus gavo, šių dokumentų kopijos pridėtos prie bylos. Be to, byloje buvo duomenų, kad šios sąskaitos ir kasos pajamų orderiai buvo išrašyti UAB „Amona“ vadovo V. S. nurodymu. Svarbu ir tai, kad teismams buvo žinoma, jog ikiteisminio tyrimo metu V. S. parodė, kad sąskaitos ir pinigų priėmimo kvitai buvo išrašyti G. S. jo paprašius, nors pinigai ir nebuvo sumokėti. Tačiau teismai nustatė, kad pirmiau minėtoje byloje apklausiamas teisiamajame posėdyje, dėl pinigų sumokėjimo pakeitęs savo poziciją, V. S. davė melagingus parodymus, kad pinigus iš G. S. jis gavo. Taigi, nors buvo nagrinėjama byla dėl kitų asmenų nusikalstamų veikų, duodamas parodymus apie G. S. veiksmus, V. S. kartu turėjo duoti parodymus ir apie savo paties veiksmus, galinčius užtraukti baudžiamąją ar administracinę atsakomybę, t. y. esant pagrindo baimintis dėl galimos atsakomybės, pvz., už savo paties galbūt padarytą BK 300 straipsnyje nustatytą nusikalstamą veiką ar kurį nors ekonominio pobūdžio administracinį nusižengimą, nes, esant tokių veikų požymiams, joks procesinis sprendimas šioje situacijoje dėl V. S. veikų nebuvo priimtas ir ateityje nebuvo kliūčių kitoje byloje jį priimti V. S. nepalankia linkme.
20. Teisėjų kolegija šiame kontekste pažymi, kad teisėsaugos institucijoms turint tam tikrų objektyvių faktinių duomenų, kurie pagrįstai gali būti interpretuojami kaip atskleidžiantys asmens veikoje konkrečios nusikalstamos ar kitos baudžiamojo pobūdžio veikos (pvz., administracinio nusižengimo) požymius ir suteikiantys įtikinamą pagrindą įtarti asmenį padarius tokią veiką, kompetentingų pareigūnų procesinis nereagavimas į tokius duomenis, nepateikiant išvadų dėl jų teisinio vertinimo ir dėl tokio asmens tolesnio procesinio statuso, savaime negali paneigti minėto asmens teisės neduoti parodymų prieš save. Jei asmuo akivaizdžiai apklausiamas apie savo elgesį situacijoje, kai baudžiamojo pobūdžio veiką galimai daro ne tik kiti asmenys, bet ir jis pats (t. y. duodant parodymus apie kitus asmenis, atskleidžiami ir savo paties veiksmai ar neveikimas, dėl kurių nustatyta baudžiamojo pobūdžio atsakomybė), tuo atveju, kai dėl tam tikrų priežasčių – pavyzdžiui, teisėsaugos pareigūnų ir institucijų pozicijos – dėl tokio asmens baudžiamojo persekiojimo nepriimamas joks procesinis sprendimas arba apie tokį sprendimą asmuo nėra tinkamai informuotas, tokio asmens baudžiamojo pobūdžio persekiojimo tikimybė negali būti vertinama tik kaip hipotetinė. Laikantis priešingos nuomonės, būtų sudaromos prielaidos teisiniam netikrumui ir situacijoms, kai potencialaus įtariamojo (kaltinamojo) teisės neduoti parodymų prieš save garantijos priklausytų nuo apklausiant jam dar nežinomos turinčių teisę priimti šiuo klausimu sprendimus pareigūnų pozicijos, o kartu tai gali sudaryti galimybę manipuliuoti kaltinimui (ne)palankius parodymus duodančio liudytojo (ne)patraukimu baudžiamojo pobūdžio atsakomybėn.
21. Taigi, kai esant duomenų apie asmens galbūt padarytą baudžiamojo pobūdžio veiką ir apklausiant tokį asmenį jo atsakymas į pateikiamus klausimus iš esmės reiškia baudžiamojo pobūdžio veikos požymių (ne)buvimo jo veikoje patvirtinimą ar paneigimą, o galutinis sprendimas dėl baudžiamojo pobūdžio atsakomybės jam netaikymo nėra priimtas, toks asmuo gali būti apklausiamas tik jo sutikimu, taikant baudžiamojo proceso įstatyme nustatytas teisės tylėti ir teisės į gynybą garantijas.
22. Pagal tai nagrinėjant G. S. baudžiamąją bylą teisme, V. S. negalėjo būti apklausiamas kaip neutralus liudytojas bendra tvarka. Faktas, kad baudžiamoji byla buvo nagrinėjama tik dėl kitų asmenų, negarantavo jo paties tik kaip liudytojo teisinės padėties. Jam užduodamų klausimų teisme pobūdis buvo akivaizdžiai susijęs ir su jo paties galimu apkaltinimu kitame procese, nes tokia galimybė procesine prasme nebuvo pašalinta, taigi, iš esmės buvo palikta atvira. Tai reiškia, kad V. S. kaip liudytojas nagrinėjant G. S. baudžiamąją bylą teisme galėjo būti apklausiamas tik supažindinus su teise atsisakyti duoti parodymus ir jo paties sutikimu bei nebūdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, atsisakymą ar vengimą juos duoti. O kadangi šie reikalavimai nebuvo įvykdyti, vadovaujantis BK 235 straipsnio 4 dalies nuostatomis, jis negali atsakyti pagal BK 235 straipsnio 1 dalį už melagingų parodymų davimą.
23. Kadangi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šioje byloje netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. birželio 30 d. nuosprendis ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 16 d. nutartis panaikintini ir byla nutrauktina.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. birželio 30 d. nuosprendį bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 16 d. nutartį ir bylą nutraukti.
Teisėjai Audronė Kartanienė
Daiva Pranytė-Zalieckienė
Eligijus Gladutis
