Dėl nuostolių, kilusių iš paveldėjimo santykių, atlyginimo

Civilinė byla Nr. 2A-854-241/2016

Proceso Nr. 2-55-3-02704-2014-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.9.3; 2.6.2.2; 2.6.2.9; 2.5.10.5.2

(S)

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų J. R., P. V. (P. V.), A. R. ir atsakovės L. P. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovų J. R., P. V. ir A. R. ieškinį atsakovei L. P. dėl nuostolių, kilusių iš paveldėjimo santykių, atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovai J. R., P. V. ir A. R. kreipėsi į teismą ieškiniu prašydami priteisti lygiomis dalimis iš atsakovės L. P. 322 701,66 Lt turtinės žalos atlyginimo, solidariai 5 proc. metines palūkanas nuo ieškinio sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovai nurodė, kad 2013 m. birželio 12 d. mirė ieškovų tėvas M. V. (M. V.). M. V. turtą lygiomis dalimis paveldėjo jo vaikai – ieškovai. Atsakovė po ieškovų tėvo mirties pradėjo civilinį procesą dėl privalomosios palikimo dalies nustatymo, tačiau jos pareiškimas buvo atmestas bei buvo nustatyta, jog atsakovė tinkamai nevykdė teisės normų, susijusių su rūpintojo ir įgaliotinio teisine padėtimi, negali pagrįsti dalies rūpintinio turto panaudojimo rūpintinio interesais, rūpintinio turtas buvo naudojamas atsakovės ir jos artimųjų giminaičių interesais, rūpintinio pinigines lėšas pervedant į savo sąskaitas, sudarant savo vardu indėlių sutartis, remiant vaikus. 2011 m. gruodžio 6 d. Vilniaus 1-ojo apylinkės teismo nutartimi atsakovė buvo paskirta ieškovų tėvo rūpintoja, tačiau sudarinėjo rūpintojo sandorius pati su savimi ir savo artimaisiais giminaičiais, švaistė M. V. turtą. Dėl atsakovės neteisėtų veiksmų neliko M. V. asmeninės nuosavybės teise priklausiusių piniginių lėšų, rūpintinis už šias lėšas negavo palūkanų. Tai, jog atsakovė netinkamai vykdė savo kaip įgaliotinės ir rūpintojos pareigas, yra nustatyta ir 2014 m. rugpjūčio 14 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-322-790/2014. Ieškovai paveldėjo M. V. reikalavimo teisę dėl žalos, padarytos rūpintojo ir atstovo veiksmais, atlyginimo. Atsakovė savo veiksmais padarė M. V. 322 701,66 Lt turtinės žalos.

Ieškovų tėvas M. V. 2011 m. gruodžio 16 d. turėjo asmeninės nuosavybės teise savo banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) 322 701,67 Lt, kurie buvo gauti iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ kaip draudimo išmoka už turėtą M. V. indėlį. 2011 m. gruodžio 16 d. iš banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) visa ši suma buvo išimta grynaisiais. Dalį šių pinigų atsakovė įnešė į M. V. sąskaitas grynaisiais: 2011 m. gruodžio 16 d. į banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) įnešė 250 000 Lt, į banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) – 22 701,67 Lt. Likusios dalies t. y. 50 000 Lt (322 701,67 Lt – 272 701,67 Lt) M. V. asmeninės nuosavybės teise priklausančių pinigų atsakovė neįnešė į sąskaitą ir juos panaudojo ne rūpintinio interesais. Kadangi ši 50 000 Lt suma nebuvo panaudota rūpintinio interesais bei buvo iššvaistyta, atsakovė elgėsi neteisėtai ir nesąžiningai, piktnaudžiavo rūpintojo teisėmis, nesilaikė pareigų ir taip padarė M. V. 50 000 Lt turtinės žalos.

Atsakovė 2012 m. gegužės 30 d., M. V. būnant Fabijoniškių socialinių paslaugų namuose, išėmė 250 000 Lt M. V. priklausiančių asmeninės nuosavybės teise grynųjų pinigų iš M. V. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) bei tą pačią dieną įnešė juos į savo asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovė M. V. asmeninės nuosavybės teise priklausančias pinigines lėšas, t. y. 250 000 Lt sumą, pasisavino ir valdė kaip savo asmeninę nuosavybę. Tačiau 2013 m. kovo 29 d., nutraukdama indėlio sutartį prieš terminą ir išimdama grynuosius pinigus (248 135,37 Lt), prarado 1 864,73 Lt palūkanų t. y. elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai bei padarė M. V. 1 864,73 Lt turtinės žalos.

2013 m. kovo 29 d. atsakovė į savo asmenines sąskaitas įnešė grynaisiais: į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) įnešė grynaisiais 200 000 Lt, kurie priklausė M. V. asmeninės nuosavybės teise ir juos 2013 m. kovo 29 d. pasisavino, nusipirkdama valstybės taupomuosius lakštus savo vardu; atsakovė į savo asmenines sąskaitas Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) įnešė grynaisiais 19 000 Lt, kurie priklausė M. V. asmeninės nuosavybės teise; atsakovė į savo asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) įnešė grynaisiais 19 000 Lt, kurie priklausė M. V. asmeninės nuosavybės teise.

Atsakovė 2013 m. kovo 29 d., nutraukdama indėlio sutartį prieš terminą ir išimdama grynuosius pinigus (248 135,37 Lt), kurie priklausė M. V. asmeninės nuosavybės teise, į savo asmenines banko sąskaitas įnešė 238 000 Lt (200 000 Lt + 19 000 Lt + 19 000 Lt), o likusios dalies – 10 135,37 Lt (248 135,37 Lt – 238 000 Lt) neįnešė į jokią banko sąskaitą bei juos iššvaistė. Be to, atsakovė, likus 2 dienoms iki M. V. mirties, 2013 m. birželio 10 d. išsiėmė iš savo asmeninės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) 19 000 Lt, kurie priklausė M. V. asmeninės nuosavybės teise ir juos iššvaistė; 2013 m. birželio 10 d. išsiėmė iš savo asmeninės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) 19 000 Lt, kurie priklausė M. V. asmeninės nuosavybės teise ir juos iššvaistė.

Atsakovė, būdama rūpintoja, nesikreipė į teismą, kad jai būtų leista rūpintinio vardu sudaryti sandorius, viršijančius 5 000 Lt sumą, o vietoj to nuvyko pas notarą ir buvo sudarytas 2012 m. kovo 30 d. įgaliojimas. Atsakovės veiksmai su M. V. piniginėmis lėšomis buvo neteisėti ir nesąžiningi, nes atsakovė įgaliojimo pagrindu pati sudarė neatlygintinius sandorius su savimi bei yra pripažinusi, kad iš M. V. piniginių lėšų padėjo savo vaikams (sudarinėjo sandorius su savo artimaisiais giminaičiais). 2012 m. balandžio 30 d. – 2013 m. birželio 12 d. laikotarpiu įgaliojimo ir rūpintojo veiklos pagrindu atsakovė elgėsi neteisėtai, neapdairiai, nesąžiningai ir nerūpestingai, piktnaudžiavo savo kaip rūpintojos teisėmis ir jas naudojo ne pagal paskirtį, naudojo gautą M. V. turtą ne rūpintinio (atstovaujamojo) interesais, o savo interesais ir taip veikdama nesilaikė numatytų pareigų bei padarė M. V. 250 000 Lt turtinės žalos.

Atsakovė yra pripažinusi faktą, jog naudojosi M. V. priklausančia banko kortele ir taip nusiimdavo nuo jo sąskaitos pinigines lėšas. 2011 m. gruodžio 16 d. atsakovė į M. V. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) įnešė grynaisiais 22 701,67 Lt, kurie priklausė M. V. asmeninės nuosavybės teise. Iš M. V. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) reguliariai buvo nuimamos lėšos, t. y. nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. birželio 12 buvo paimamos lėšos grynaisiais, iš viso 49 317,23 Lt. Atsakovė į savo sąskaitas irgi reguliariai gaudavo pajamas t. y. 836,41 Lt išmoką iš VSDFV Vilniaus skyriaus 4 pensijų skyriaus bei išimdavo pinigines lėšas grynaisiais, be to, 2012 m. kovo 27 d. gavo 770,67 Lt dydžio permoką iš UAB „Snoro lizingas“, 2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. birželio 12 d. laikotarpiu gavo 1 674,87 Lt palūkanų. Atsakovė 2013 m. balandžio 4 d. pasiėmė 6 500 Lt dydžio kreditą, kurį ji pripažįsta, jog paėmė savo dukrai. Atsakovės reguliariai gaunamų lėšų ir iš M. V. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) nuimtų lėšų turėtų užtekti 2 žmonių pragyvenimui (vidutiniškai apie 4 454,54 Lt per mėnesį, kas 1 žmogui sudarytų 2 227,27 Lt). Be to, M. V. laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. birželio 12 d. buvo gydomas ligoninių stacionaruose. Šiose įstaigose pacientų maitinimo, pragyvenimo, gydymo išlaidos yra apmokamos valstybės t. y. šiais laikotarpiais jokiu būdu negali būti pateisintas M. V. piniginių lėšų panaudojimas. Tačiau šiais laikotarpiais iš M. V. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) nepagrįstai išleista 23 321,51 Lt. Todėl 2012 m. sausio 1 d. – 2012 m. birželio 12 d. laikotarpiu atsakovė, veikdama kaip rūpintoja, elgėsi neteisėtai ir nesąžiningai, piktnaudžiavo rūpintojos teisėmis, nesilaikė pareigų bei padarė M. V. 22 701,66 Lt turtinės žalos, iššvaistydama M. V. asmeninės nuosavybės teise priklausančias pinigines lėšas, buvusias M. V. sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini).

Šalims 2015 m. gegužės 14 d. sudarius taikos sutartį, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartimi civilinė byla dalyje dėl 200 000 Lt reikalavimo nutraukta.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir papildomo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 6 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė iš atsakovės ieškovams po 7 018,62 Eur žalos atlyginimo, taip pat priteisė iš atsakovės ieškovams P. V. ir A. R. po 360,56 Eur bylinėjimosi išlaidų, ieškovei J. R. – 448,89 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismas sprendė, kad atsakovė, būdama rūpintoja ir tvarkydama velionio pinigines lėšas, nesikreipė į teismą tam, kad jai rūpintinio vardu būtų leista sudaryti sandorius, viršijančius 5 000 Lt, o vietoj to nuvyko pas notarą, kur buvo sudarytas 2012 m. balandžio 30 d. įgaliojimas. Kadangi velionio asmeninės lėšos nebuvo panaudotos rūpintinio interesais bei buvo iššvaistytos, atsakovė (rūpintoja) elgėsi neteisėtai ir nesąžiningai, piktnaudžiavo rūpintojo teisėmis, todėl, teismas konstatavo, kad ji nesilaikė rūpintojo pareigų bei padarė M. V. ir jo įpėdiniams turtinės žalos.

Teismas atsakovės poziciją, kad ji pinigines lėšas panaudojo išskirtinai velionio interesų tenkinimui, vertino kritiškai. Teismas konstatavo, kad per laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d. iš M. V. sąskaitos buvo nuimta ir, tikėtina, panaudota jo reikmėms 49 317,23 Lt arba 2 739,84 Lt per mėnesį; 2011 m. gruodžio 16 d. velionis, išėmęs iš sąskaitos 322 701,67 Lt, 50 000 Lt į jokią sąskaitą neįnešė ir, tikėtina, kartu su atsakove panaudojo sau. Teismas padarė išvadą, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. M. V. poreikių tenkinimui buvo panaudota daugiau nei pakankama 5 517,62 Lt suma kas mėnesį. Kadangi vėlesnes operacijas su piniginėmis lėšomis atliko tik atsakovė, todėl, teismo vertinimu, ji turėjo įrodyti, kad velionio poreikiams tenkinti buvo panaudota didesnė nei 5 517,62 Lt suma kas mėnesį, tačiau tokių įrodymų teismui nepateikta. Teismas sprendė, kad vien tik atsakovės sudaryta išlaidų lentelė ginčo pinigų panaudojimo nepateisina.

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 25 d. papildomu sprendimu iš atsakovės ieškovams priteistos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2014 m. gruodžio 16 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Ieškovai apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimą iš dalies ir priteisti iš atsakovės ieškovams po 11 845,62 Eur, taip pat pakeisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas nepagrindė jokiais įrodymais ar motyvais teiginio, kad 2011 m. gruodžio 16 d. velionis, išėmęs iš sąskaitos 322 701,67 Lt, 50 000 Lt į jokią sąskaitą neįnešė ir, tikėtina, kartu su atsakove panaudojo sau. Taip pat teismo išvada, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. M. V. poreikių tenkinimui buvo panaudota daugiau nei pakankama 5 517,62 Lt suma kas mėnesį, nėra padaryta iš byloje surinktų įrodymų. M. V. laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. birželio 12 d. buvo gydomas ligoninių stacionaruose, taip pat gavo Fabijoniškių socialinių paslaugų namų dienos socialinės globos centro paslaugas. Laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. birželio 12 d. M. V. nebuvo gydymo ar slaugos įstaigose 276 dienas. M. V. buvo pilnai kompensuotos gydymo išlaidos, nemokamai suteiktos slaugos priemonės, būdamas stacionare buvo maitinamas iš ligoninės lėšų, todėl išlaidų, kurias nurodė ieškovai (49 317,23 Lt bei atsakovės gaunamos pensijos), pakankamai užtenka 2 asmenų pragyvenimui ir nėra jokios būtinybės naudoti santaupas, esančias vieno iš jų asmeninės nuosavybės teise.

Teismas nenurodė, kodėl atmetė ieškovų pateiktus įrodymus ir laikė, kad 5 517,62 Lt suma kas mėnesį yra ta suma, kuri buvo būtina M. V. interesų patenkinimui.

Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovė, nurodydama dėl 2011 m. gruodžio 16 d. išimtų grynaisiais 50 000 Lt, vienuose procesiniuose dokumentuose teigia, kad 50 000 Lt buvo naudojami grynaisiais, o ne dedami indėlio palūkanoms gauti, nes šie pinigai buvo naudojami gydymui, reabilitacijai, buities gerinimui, kokybiškam gyvenimui senatvėje, turint tokią finansinę galimybę, o kituose nurodo, kad atsakovė fiziškai niekada nebuvo prisilietusi prie 50 000 Lt pinigų sumos, teisiškai negalėjo atlikti jokių veiksmų su šiais pinigais. Todėl teismas, atsižvelgdamas į atsakovės poziciją, turėjo atmesti jos paaiškinimus dėl 2011 m. gruodžio 16 d. išimtų 50 000 Lt grynųjų panaudojimo ir vadovautis ieškovų pateiktais įrodymais.

Teismas nevertino ieškovų pateiktų įrodymų apie M. V. sveikatos būklę. Šie įrodymai, ieškovų manymu, patvirtina, kad M. V. negalėjo nei kalbėti, nei skaityti, nei skaičiuoti, labai ribotai suprasdavo kalbą, todėl negalėjo suprasti ir nesuprato piniginių operacijų ir negalėjo tokios būsenos išreikšti valios panaudoti 2011 m. gruodžio 16 d. išimtų grynaisiais 50 000 Lt. Visus veiksmus su M. V. pinigais atlikdavo atsakovė, kuri turėjo įstatymų nustatytą pareigą tai daryti, nes buvo rūpintoja.

Atsakovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų (kvitų, išlaidų orderių), pagrindžiančių 2011 m. gruodžio 16 d. išimtų 50 000 Lt grynųjų panaudojimą. Atsakovė 2011 m. gruodžio 16 d. buvo kartu su M. V. banke, pasiimant grynaisiais 50 000 Lt sumą, kuri buvo laikoma atsakovės namuose, kur ji gyveno su M. V., tačiau ši suma nėra išlikusi.

Teismas netinkamai išsprendė reikalavimus, susijusius su bylinėjimosi išlaidomis, nes nepagrįstai priteisė žyminį mokestį ieškovei A. R., kuri nemokėjo žyminio mokesčio – už ją jį sumokėjo ieškovė J. R..

Atsakovė prašo atmesti ieškovų apeliacinį skundą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie argumentai:

Dalis ginčo išspręsta taikos sutartimi, tačiau apeliaciniame skunde ir toliau dėstomos tos pačios faktinės aplinkybės, dėl kurių ginčas jau yra išspręstas taikiu būdu, todėl visi teiginiai dėl 200 000 Lt panaudojimo yra atmestini kaip nepagrįsti. Patys ieškovai aiškiai nurodo apeliaciniu skundu ginčijamą teismo sprendimo sumą (14 481 Eur/50 000 Lt), todėl gali būti analizuojami tik tie ieškovų apeliacinio skundo teiginiai, kurie yra susiję su nurodyta suma.

Bylos nagrinėjimo metu nekilo ginčo dėl to, kad M. V. savarankiškai nebegalėjo tvarkyti savo turto, nebegalėjo naudoti savo piniginių lėšų namų ūkio išlaikymui, taip pat byloje nėra nustatyta, kad M. V. būtų buvęs neveiksnus tiek tuo momentu, kai išdavė atsakovei įgaliojimą valdyti jam priklausančias pinigines lėšas, tiek vėliau. M. V. tikrąją valią atitiko tai, kad atsakovė už jį tvarkys ir jam asmenine nuosavybe priklausančias pinigines lėšas.

Rūpindamasi bendru namų ūkiu, prižiūrėdama neįgalų sutuoktinį, kuriam prižiūrėti ir gydyti buvo reikalingi nekompensuojami vaistai, vitaminai ir t. t., atsakovė kaip sutuoktinė, naudojanti M. V. pinigines lėšas bendro namų ūkio reikmėms, išlaidas pateisinančių pirminės buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojo, manydama, kad padidėjusios išlaidos namų ūkio ir ligonio išlaikymui yra savaime suprantamos, visuotinai žinomos ir neįrodinėtinos aplinkybės. Teismas nevertino tos aplinkybės, kad atsakovė, disponuodama M. V. piniginėmis lėšomis, veikė ne kaip rūpintoja, bet taip pat ir kaip sutuoktinė, kuriai mirusysis buvo išdavęs įgaliojimą.

Abu sutuoktiniai iki M. V. mirties gyveno kartu, todėl atsakovė turėjo teisę naudoti savo sutuoktinio asmenines lėšas ne tik jo išlaikymui bei slaugai, bet ir kitoms šeimos reikmėms patenkinti, juolab, kad ji pati buvo neįgali.

Abiejų sutuoktinių gaunamos pajamos (pensijos, slaugos ir kitos išmokos) laikomos bendru turtu. Aplinkybė, kad atsakovė gaudavo išmokas, kurias panaudojo savo šeimos reikmėms, negali būti pakankamu pagrindu teigti, jog ji tam neturėjo teisės ir kad tokias išmokas ji turėjo naudoti išimtinai vien tik savo neįgalaus sutuoktinio reikmėms. Šeimos teisinius santykius reguliuojančios teisės normos nedraudžia asmeninių vieno sutuoktinio lėšų naudoti šeimos poreikiams tenkinti, tuo labiau, jeigu sutuoktinis, kurio lėšos naudojamos, yra davęs įgaliojimą kitam sutuoktiniui.

Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Atsakovė iki pat M. V. mirties buvo jo sutuoktinė, visą laiką gyveno kartu, rūpinosi ir prižiūrėjo jį, todėl turėjo teisę naudoti jam nuosavybės teise priklausančias pinigines lėšas namų ūkio išlaikymui ir šeimos reikmėms tenkinti. Sutuoktinių pareigos – lojalumo, savitarpio pagarbos ir moralinės bei materialinės paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima ir kt.

V. šeima laikėsi esminės sėkmingo santuokinio gyvenimo sąlygos – abipusės materialinės bei moralinės sutuoktinių paramos, vienas kito poreikių tenkinimo.

M. V. savarankiškai nebegalėjo naudoti savo piniginių lėšų namų ūkio išlaikymui. Byloje nėra nustatyta, kad M. V. būtų buvęs neveiksnus ar ribotai veiksnus tiek tuo momentu, kai išdavė atsakovei įgaliojimą valdyti jam priklausančias pinigines lėšas, tiek ir vėliau. M. V. tikrąją valią atitiko tai, kad atsakovė už jį tvarkys ir jam asmenine nuosavybe priklausančias pinigines lėšas.

Rūpindamasi bendru namų ūkiu, prižiūrėdama neįgalų sutuoktinį, kuriam prižiūrėti ir gydyti buvo reikalingi nekompensuojami vaistai, vitaminai, klizmos su vaistažolėmis, masažas, masažiniai aliejai, kompresai, masažisto ir logopedo paslaugos, sauskelnės, gimnastika gerontologijos centre, spaudimo matavimo aparatas, vaistai nuo pragulų, speciali patalynė, gimnastika ir specialūs užsiėmimai privačioje klinikoje, specialūs indai, speciali kėdė su klozetu, ir t. t., atsakovė kaip sutuoktinė, naudojanti M. V. pinigines lėšas bendro namų ūkio reikmėms, visų šias išlaidas pateisinančių pirminės buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojo, manydama, kad padidėjusios išlaidos namų ūkio ir ligonio išlaikymui yra savaime suprantamos, visuotinai žinomos ir neįrodinėtinos aplinkybės.

M. V. nebuvo nuo visko atsisakantis žmogus, rėmė tiek savo vaikus, tiek ir savo šeimos reikmėms turimų piniginių lėšų negailėjo. Tam tikros gyvenimo kokybės užtikrinimas sau ir savo šeimai buvo tik jo asmeninis reikalas, kurį, išduodamas įgaliojimą tvarkyti asmenines lėšas, jis pavedė sutuoktinei. Bendražmogiška prasme būtų nesuprantama, kodėl jo ir jo šeimos gyvenimo kokybė turėjo pablogėti nuo to momento, kai jis, tapęs neįgaliu, bet netapęs neveiksniu ar ribotai veiksniu, nebepajėgė pats rūpintis savo gyvenimo gerovės užtikrinimu ir tai pavedė savo sutuoktinei.

Parama, kuri buvo skirta velionio vaikams, neakcentuojama ir nekeliamas klausimas dėl tam panaudotų lėšų, t. y. jos nelaikomos iššvaistytomis.

Laikant, kad 50 000 Lt buvo panaudota išimtinai šeimos reikmėms bei M. V. priežiūrai (nors faktiškai šie pinigai buvo panaudoti asmeniškai M. V. ir šios aplinkybės byloje nenuginčytos), per mėnesį buvo sunaudojama (be periodinių išmokų, kurias gavo abu sutuoktiniai) 3 340,85 Lt. Atsakovė, būdama taip pat neįgali, privalėjo nuolat prižiūrėti paralyžuotą sutuoktinį, todėl ši suma negali būti laikoma neprotinga.

Svarstytinas klausimas, kokias pateisinamas išlaidas atsakovė patyrė prieš pat M. V. mirtį ir jį laidodama, t, y. priešingai, nei nurodyta teismo sprendime, atsakovei tektų pagrįsti tik 39 000 Lt išlaidų, bet ne 72 701,67 Lt, kurias teismas sprendime nurodė kaip iššvaistytas.

Teismas nevertino M. V. valios tuo aspektu, kad piniginių lėšų dalis, investuota į vertybinius popierius, buvo išsaugota ir be ginčo perduota įpėdiniams, kaip ir buvo tartasi šeimoje.

Teismas nevertino tos aplinkybės, kad atsakovė, disponuodama M. V. piniginėmis lėšomis, veikė ne tik kaip globėja ir rūpintoja, bet taip pat ir kaip sutuoktinė.

Teismas neanalizavo, ar disponuodama globotinio-sutuoktinio lėšomis, atsakovė privalėjo vadovautis CK 3.87 straipsnio 5 dalies ar CK 3.244 straipsnio nuostatomis ir kokia yra šių teisės normų konkurencija.

M. V. nebuvo pripažintas neveiksniu, globa jam buvo nustatyta dėl fizinės negalios. Paralyžuotas M. V. visiškai suvokė savo veiksmų esmę, turėjo fizinę galimybę pritarti ar nepritarti tam tikriems veiksmams. Teismo metu nebuvo nustatyta, kad atsakovė piniginių lėšų naudojimo faktą ir tikslus būtų slėpusi nuo M. V., kad pastarasis būtų prieštaravęs dėl jam teikiamos priežiūros masto ir išlaidų šeimos ūkiui, kad ir tuo tikslu, jog kuo didesnė piniginių lėšų dalis po jo mirties tektų paveldėtojams (ieškovams).

2012 m. balandžio 30 d. išduodamas įgaliojimą tvarkyti savo pinigines lėšas, M. V. aiškiai išreiškė savo valią dėl jo piniginių lėšų tvarkymo, išduodamas įgaliojimą jis buvo veiksnus ir sąmoningas. Atsižvelgiant į tai, kad tam tikra ženkli grynų pinigų suma jau buvo naudojama jam prižiūrėti ir namų ūkiui išlaikyti (nuo 2011 m. gruodžio 16 d. sutuoktiniai disponavo 50 000 Lt grynųjų pinigų), tai reiškia, kad atitinkamas šeimos ir paties M. V. priežiūros gerbūvis jau buvo sukurtas, darytina išvada, kad M. V. neprieštaravo būtent tokiam, nemenkų išlaidų reikalaujančiam, jo ir jo šeimos gerbūviui sukurti.

Neatskyręs teisinių santykių, reglamentuojančių neveiksnaus ar ribotai veiksnaus asmens globą ir rūpybą nuo kito sutuoktinio piniginių lėšų panaudojimo, kai lėšų savininkas dėl objektyvių priežasčių pats to negali padaryti, teismas klaidingai vertino atsakovės veiksmus ir prievoles. Įgaliojimo išdavimas atitiko tikrąją M. V. valią ir buvo išduotas teisėtai.

Teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų teigti, kad išlaidos, padarytos M. V. priežiūrai ir jo šeimos gerbūvio užtikrinimui, neatitiko velionio valios, t. y., kad piniginės lėšos buvo iššvaistytos.

Apeliantė, būdama mažo ūgio, pagyvenusi, sveikatos problemų turinti moteris, viena prižiūrėjo ir rūpinosi savo sutuoktiniu, teikė jam visokeriopą pagalbą, užtikrino gerbūvį, geras gyvenimo sąlygas, kokybišką maistą, gydytojų ir kitų specialistų pagalbą, kuomet velionio vaikai visiškai jai nepadėjo (dukters A. R. sutuoktinis už atlygį padėjo M. V. prausti), kai turėdama pakankamai lėšų, ji galėjo samdyti profesionalų socialinį darbuotoją (M. V. ligos metu įkainiai 5 Lt /val.).

Ieškovai prašo atmesti atsakovės apeliacinį skundą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie argumentai:

Argumentas, kad atsakovė M. V. atžvilgiu laikėsi materialinės ir moralinės sutuoktinių paramos principo, nepagrįstas. Tai patvirtina Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-322-790/2014, kuriame nurodytos aplinkybės, susijusios su netinkamu piniginių lėšų panaudojimu.

Atsakovė, naudodamasi, valdydama ir disponuodama M. V. asmeninės nuosavybės teise esančiomis piniginėmis lėšomis, netinkamai vykdė ir sutuoktinio lojalumo pareigą. Sutuoktinio asmeninio turto naudojimas atsakovės, jos artimųjų giminaičių interesais, rūpintinio pinigines lėšas pervedant į savo sąskaitas, sudarant savo vardu indėlių sutartis, remiant atsakovės vaikus, neatitinka ir sutuoktinio lojalumo pareigos. Atsakovė naudojo ne tik pinigus, kurie buvo M. V. asmeninė nuosavybė, tačiau ir kitas jo gaunamas išmokas (pensiją, tikslines kompensacijas).

Tiek M. V. esant gyvam, tiek jam mirus, atsakovė neatsiskaitė ir negrąžino nieko, ką gavo vykdydama pavedimą, ataskaitos apie piniginių lėšų panaudojimą nebuvo pateikta, nors ji privalėjo kaupti išlaidų dokumentus (ataskaitos pateikimui).

Valstybės institucijos kiekvieną mėnesį mokėjo M. V. priežiūros (pagalbos) išlaidų arba slaugos išlaidų tikslinę kompensaciją, 2011 m. gruodžio 29 d. – 2013 m. birželio 12 d. laikotarpiu M. V. buvo suteikta asmens sveikatos priežiūros paslaugų už 23 382,07 Lt, iš kurių buvo kompensuota valstybės lėšomis 20 954,15 Lt, 2011 m. gruodžio 28 d. – 2013 m. balandžio 26 d. laikotarpiu M. V. buvo kompensuoti vaistai už 579,81 Eur (2 001,97 Lt), M. V. slaugai neatlygintinai buvo perduoti naudotis vonios suoliukas, alkūninis ramentas, slankiojanti lenta, universalus vežimėlis, vaikštynė. Todėl atsakovei teigiant, kad ji turėjo išlaidų, kurioms panaudojo M. V. asmeninės nuosavybės teise priklausiusį turtą, kurios buvo kompensuotos valstybės, atsakovei buvo būtina pateikti įrodymų, kurie patvirtintų jos teiginius, tačiau atsakovė tokių įrodymų nepateikė.

Atsakovės teiginys, kad 50 000 Lt piniginės lėšos, neįneštos į banko sąskaitą, buvo panaudotos M. V. atiduodant savo vaikams (ieškovams), prieštarauja kitiems atsakovės teiginiams, kad pinigai buvo naudojami gydymui, buities gerinimui ir kt.

Teiginių, kad M. V. priėmė pats sprendimus dėl konkretaus jo asmeninių piniginių lėšų panaudojimo, atsakovė nepagrindžia įrodymais. M. V. negalėjo nei kalbėti, nei skaityti, nei skaičiuoti ir labai ribotai suprasdavo kalbą, todėl negalėjo suprasti ir nesuprato piniginių operacijų ir negalėjo tokios būsenos išreikšti valios panaudoti jo pinigus. Visus veiksmus su M. V. pinigais atlikdavo atsakovė, kuri turėjo įstatymų nustatytą pareigą tai daryti (buvo rūpintoja).

Įgaliotinio, rūpintojo ir sutuoktinio statuso turėjimas nėra aplinkybė atleidžianti nuo civilinės atsakomybės. Atsakovės teiginiai, kad vien veiksmų atlikimo faktas, turint įgaliotinio, rūpintinio ar sutuoktinio statusą, lemia jų teisėtumą, nėra pagrįsti. Atsakovė nepateikė konkrečių įrodymų apie M. V. asmeninių pinigų panaudojimą.

Atsakovės teiginiai apie tai, kad piniginių lėšų dalis buvo investuota į vertybinius popierius, išsaugota ir be ginčo perduota įpėdiniams, nepagrįsti. Atsakovė apie valstybės taupymo lakštų pasirašymo sutartį neinformavo notarės ir nenurodė notarei šių vertybinių popierių, kaip įpėdiniams paveldėtino turto. Pati atsakovė savanoriškai, iki pareikalaujant teismui, neatskleidė fakto apie savo vardu sudarytą valstybės taupymo lakštų pasirašymo sutartį, tai buvo atskleista teismo proceso metu civilinėje byloje Nr. 2-322-790/2014. Atsakovė pasiliko sau ir sunaudojo 2014 metais gautas palūkanas pagal valstybės taupymo lakštų pasirašymo sutartį, t. y. jau po M. V. mirties naudojo juos kaip savo, net ir vykstant procesui dėl privalomosios palikimo dalies nustatymo. Atsakovė nebuvo sąžininga, disponuodama M. V. pinigais, jos versija, kad šie M. V. pinigai buvo investuoti jo valia į vertybinius popierius, nėra tikėtina.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinių skundų teisinis ir faktinis pagrindas.

Dėl bylos faktinių aplinkybių

Byloje nustatyta, kad M. V. ir atsakovė santuoką sudarė 2003 m. liepos 18 d. (1 t., b. l. 34). 2010 m. rugsėjo 29 d. M. V. diagnozuotas galvos smegenų infarktas (2 t., b. l. 39-40). 2011 m. kovo 19 d. M. V. nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis (2 t., b. l. 46). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nutartimi M. V. nustatyta rūpyba, rūpintoja paskirta atsakovė (1 t., b. l. 32). 2012 m. balandžio 30 d. M. V. atsakovei išdavė įgaliojimą atstovauti jo interesams visose įmonėse, įstaigose ir organizacijose, atkuriant nuosavybės teises į žemę, atstovauti M. V. bankuose, disponuoti jam priklausančiomis piniginėmis lėšomis, esančiomis bankuose (1 t., b. l. 41-42). M. V. 2013 m. birželio 12 d. mirė (1 t., b. l. 68-70). Atsakovei iki 2011 m. liepos 27 d. buvo nustatytas 35 proc. darbingumo lygis, nuo 2011 m. liepos 28 d. nustatytas vidutinių specialiųjų poreikių lygis (1 t., b. l. 133, 135-136). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. rugpjūčio 14 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-322-790/2014, kuriuo atmetė atsakovės pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad M. V. mirties dieną atsakovei buvo reikalingas išlaikymas, nustatymo (1 t., b. l. 19-25).

Dėl atsakovės apeliacinio skundo

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad M. V. asmeninės lėšos nebuvo panaudotos jo interesais ir buvo iššvaistytos, o atsakovė kaip rūpintoja elgėsi neteisėtai ir nesąžiningai, piktnaudžiavo rūpintojos teisėmis ir padarė M. V. ir jo įpėdiniams turtinės žalos. Teismas atsakovės elgesį laikė neteisėtu dėl to, kad ji, būdama M. V. rūpintoja, tvarkydama jo pinigines lėšas, nesikreipė į teismą tam, kad jai M. V. vardu būtų leista sudaryti sandorius, viršijančius 5 000 Lt sumą. Teismas konstatavo, kad vietoj to atsakovė nuvyko pas notarą, kur buvo sudarytas 2012 m. balandžio 30 d. įgaliojimas. Atsakovė, nesutikdama su tokia teismo išvada, nurodo, kad teismas nevertino aplinkybės, kad ji, disponuodama M. V. piniginėmis lėšomis, veikė ne tik kaip rūpintoja, bet taip pat ir kaip sutuoktinė. Teisėjų kolegija, sutikdama su tokiu atsakovės argumentu, nurodytas pirmosios instancijos teismo išvadas laiko nepagrįstomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios pirmosios instancijos teismo išvados padarytos netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus ir netinkamai pritaikius materialiosios ir procesinės teisės normas.

Pradinę ieškinio sumą sudarė 322 701,66 Lt dydžio suma, kurią M. V. gavo iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ kaip draudimo išmoką už turėtą indėlį banke. Ši suma M. V. 2011 m. gruodžio 16 d. buvo išmokėta grynaisiais (1 t., b. l. 74) ir buvo išskaidyta į tris dalis: 250 000 Lt, 22 701,67 Lt ir 50 000 Lt. Pirmosios dvi sumos 2011 m. gruodžio 16 d. buvo įmokėtos į M. V. dvi skirtingas banko sąskaitas (1 t., b. l. 93, 113), o 50 000 Lt suma buvo palikta grynaisiais pinigais. Ieškovų teigimu, pastaroji suma buvo panaudota ne M. V. interesais. Kita sumos dalis – 250 000 Lt, M. V. buvo išgryninta 2012 m. gegužės 30 d. (1 t., b. l. 57) ir tą pačią dieną įnešta į atsakovės banko indėlio sąskaitą (1 t., b. l. 53). 2012 m. kovo 29 d. atsakovė nutraukė indėlio sutartį, jai buvo išmokėta 248 135,27 Lt suma (1 t., b. l. 54). 2013 m. kovo 27 d. atsakovė įmokėjo į savo sąskaitą 200 000 Lt ir tą pačią dieną įsigijo Lietuvos Respublikos Vyriausybės taupymo lakštų 199 960 Lt sumai (1 t., b. l. 35, 37-40, 50). 2013 m. kovo 29 d. atsakovė į savo dvi skirtingas sąskaitas įmokėjo po 19 000 Lt (1 t., b. l. 54, 56). 2013 m. birželio 10 d. šios pinigų sumos (2 x 19 000 Lt) buvo išmokėtos atsakovei (1 t., b. l. 55-56), kurias, ieškovų teigimu, atsakovė iššvaistė. Atsakovei nutraukus indėlio sutartį, jai buvo išmokėta 248 135,27 Lt suma, o į savo sąskaitas atsakovė įmokėjo 238 000 Lt. Skirtumas tarp šių sumų – 10 135,27 Lt, kurių, ieškovų teigimu, atsakovė neįmokėjo į jokią sąskaitą ir juos iššvaistė. Minėtą 22 701,67 Lt sumą atsakovė įmokėjo į M. V. banko sąskaitą. Šią sumą, ieškovų teigimu, naudodamasi M. V. banko mokėjimo kortele, atsakovė taip pat iššvaistė.

Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovams 72 701,67 Lt sumą (322 701,66 Lt - 200 000 Lt - 50 000 Lt), pripažino, kad atsakovė ir M. V. tik 50 000 Lt panaudojo savo poreikiams. Dėl likusių sumų, teismas sprendė, kad atsakovė neįrodė, jog jos buvo panaudotos M. V. poreikiams tenkinti.

Ieškovų ieškinys buvo grindžiamas iš esmės tuo, kad atsakovė kaip rūpintoja nurodytas M. V. asmeninės nuosavybės teise priklausančias pinigines lėšas panaudojo ne M. V. kaip rūpintinio interesais, o jas iššvaistė ir tokiais veiksmais M. V. padarė turtinės žalos. Pirmosios instancijos teismas, pritardamas tokiai ieškovų pozicijai, kvalifikuodamas tarp atsakovės ir M. V. susiklosčiusius teisinius santykius taikė veiksnaus asmens rūpybos institutą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovę ir M. V. visų pirma siejo šeimos teisiniai santykiai, o rūpybos teisiniai santykiai, susiklostę teismo nutarties pagrindu, buvo išvestiniai, nulemti M. V. sunkios sveikatos būklės ir negalėjimo savarankiškai įgyvendinti savo teisių.

CK 3.26 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad sudarę santuoką, sutuoktiniai įgyja CK trečioje knygoje numatytas teises ir pareigas. Sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai bei materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo (CK 3.27 straipsnio 1 dalis). Jeigu vienas sutuoktinis dėl objektyvių priežasčių negali pakankamai prisidėti prie bendrų šeimos poreikių tenkinimo, tą pagal savo galimybes turi daryti kitas sutuoktinis (CK 3.27 straipsnio 2 dalis).

Byloje nėra jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kad atsakovė būtų iššvaisčiusi M. V. pinigines lėšas ar jas kitaip netinkamai panaudojusi tikslams, nesusijusiems su šeimos poreikių tenkinimu. Priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovė kaip M. V. sutuoktinė tinkamai vykdė santuokinės pareigas, ji buvo pagrindinė ir iš esmės vienintelė M. V. prižiūrėtoja šiam sunkiai susirgus ir negalint savimi savarankiškai pasirūpinti.

Pagal CK 3.97 straipsnio 5 dalį, jeigu dėl ligos ar kitų objektyvių priežasčių vienas sutuoktinis negali savarankiškai tvarkyti savo turto ir prisidėti prie šeimos namų ūkio išlaikymo, kitas sutuoktinis turi teisę naudoti šeimos namų ūkiui išlaikyti negalinčio savarankiškai tvarkyti savo turto sutuoktinio asmenines lėšas ir turtą. Taigi atsakovė, net ir nebūdama M. V. rūpintoja ar įgaliotine, turėjo teisę naudoti M. V. asmenines pinigines lėšas šeimos namų ūkio reikmėms. Sunki M. V. sveikatos būklė nulėmė tai, kad šeimos namų ūkio poreikiai neapsiribojo tik įprasta kasdienine buitimi, kuri egzistuoja įprastomis šeimos gyvenimo sąlygomis. M. V. nuo 2010 m. rugsėjo 29 d. ne tik, kad negalėjo savarankiškai tvarkyti savo turto ir prisidėti prie šeimos namų ūkio išlaikymo, bet nuo nurodytos datos jo poreikiai tapo itin specifiniai, jų tenkinimui buvo būtinos specialios sąlygos, priemonės (medicininis gydymas, reabilitacija, nuolatinė pagalba ir priežiūra kasdieniniame gyvenime ir pan.), kurių pats M. V. savarankiškai užsitikrinti negalėjo. Atsakovė M. V. rūpinosi tinkamai, nei jis pats, nei kiti asmenys priekaištų ir pretenzijų atsakovei dėl to nereiškė. Šių aplinkybių neginčija ir patys ieškovai.

Nors ieškovai teigia, kad atsakovė iššvaistė M. V. pinigines lėšas, tačiau jokių konkrečių įrodymų, pagrindžiančių tokius teiginius, nepateikė. Byloje nėra duomenų, kad M. V. būtų prieštaravęs dėl atsakovės veiksmų, t. y. kaip ji vykdo savo kaip sutuoktinės pareigas ir įgyvendina teises, kokiems tikslams ir kokiais būdais naudoja jo pinigines lėšas ir pan. Priešingai, iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovė su M. V. santuokoje gyveno darniai, tiek iki M. V. ligos, tiek ir po jos. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio pagrindo teigti, kad atsakovė kokiais nors būdais veikė priešingai šeimos interesams.

Pažymėtina, kad nors M. V. ir atsakovė santuoką sudarė 2003 m. liepos 18 d., tačiau bendrą ūkį kartu jie pradėjo vesti anksčiau. Atsakovės teigimu, ji su M. V. gyveno 18 metų. Šią aplinkybę patvirtina ir bylos duomenys. M. V. gyvenamąją vietą nuo 1995 m. lapkričio 7 d. deklaravo (duomenys neskelbtini) (c. b. Nr. 2-322-790/2014, 1 t., b. l. 92). Butas, esantis šiuo adresu, priklauso atsakovei nuosavybės teise 1995 m. rugsėjo 2 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 14-2-1123 pagrindu (c. b. Nr. 2-322-790/2014, 1 t., b. l. 19), jos gyvenamoji vieta taip pat deklaruota šiuo adresu nuo 1995 m. lapkričio 7 d. (c. b. Nr. 2-322-790/2014, 2 t., b. l. 9). Taigi darytina išvada, kad faktiniai šeimos santykiai M. V. ir atsakovę siejo ilgą laiką, dar iki jų santuokos sudarymo.

M. V. kaip veiksniam asmeniui, kuris dėl savo sveikatos būklės negali savarankiškai įgyvendinti savo teisių ar atlikti pareigų, buvo nustatyta rūpyba ir paskirta rūpintoja – atsakovė (CK 3.27⁹ straipsnio 1 dalis). Byloje nėra duomenų, kad atsakovė kaip rūpintoja savo pareigas būtų atlikusi netinkamai (CK 3.27⁸ straipsnio 1 dalis). CK 3.27⁹ straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad veiksnus asmuo ir rūpintojas sudaro pavedimo arba turto perdavimo valdyti patikėjimo teise sutartį, kurioje nustatomos rūpintojo teisės ir pareigos, susijusios su veiksnaus asmens turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo. M. V. ir atsakovė sudarė pavedimo sutartį. CK 6.756 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pavedimo sutartimi viena šalis (įgaliotinis) įsipareigoja kitos šalies (įgaliotojo) vardu ir lėšomis atlikti tam tikrus teisinius veiksmus su trečiaisiais asmenimis. Įgaliotojo suteiktos įgaliotiniui teisės bei jas patvirtinantis rašytinis dokumentas vadinamas įgaliojimu (CK 6.756 straipsnio 1 dalis).

2012 m. balandžio 30 d. M. V. atsakovei išdavė įgaliojimą atstovauti jo interesams visose įmonėse, įstaigose ir organizacijose, atkuriant nuosavybės teises į žemę, atstovauti M. V. bankuose, disponuoti jam priklausančiomis piniginėmis lėšomis, esančiomis bankuose. Byloje nėra duomenų, jog atsakovė M. V. pinigines lėšas būtų naudojusi ne pagal jo valią ir poreikius (6.759 straipsnio 1 dalis). Be to, atsakovė ir M. V. šeimoje kartu pragyveno ilgą laiką, jų santykiai klostėsi darniai. Todėl laikytina nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė, būdama rūpintoja ir tvarkydama M. V. pinigines lėšas, nesikreipė į teismą tam, kad jai jo vardu būtų leista sudaryti sandorius, viršijančius 5 000 Lt sumą. Pagal teisinį reguliavimą CK 3.244 straipsnis, nustatantis pareigą gauti teismo leidimą, taikomas tiek, kiek tai neprieštarauja tarp rūpintojo ir veiksnaus asmens sudarytai sutarčiai (CK 3.27⁹ straipsnio 5 dalis). Viena vertus, M. V. atsakovei išduotas įgaliojimas nenumatė CK 3.244 straipsnyje nustatytos pareigos gauti teismo leidimą. Kita vertus, tokios pareigos numatymas atsakovei, kuri buvo savo veiksnaus sutuoktinio rūpintoja, prieštarautų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis).

Ieškovai atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą nurodo, kad atsakovė privalėjo kaupti išlaidų dokumentus ataskaitos pateikimui, tačiau atsakovė neatsiskaitė, ataskaitos apie piniginių lėšų panaudojimą nepateikė. Jokių įrodymų, pagrindžiančių šiuos argumentus, ieškovai nepateikė (CPK 178 straipsnis). Įstatymas iš tiesų numato, kad įvykdęs pavedimą, įgaliotinis privalo tuojau pat apie tai pranešti įgaliotojui ir pateikti ataskaitą (CK 6.760 straipsnio 4 dalis), tačiau įstatyme nėra nurodyta, kokios privalomos formos tokia ataskaita turi būti pateikiama. Juo labiau nėra numatyta, kad tam tikros formos nesilaikymas ataskaitą daro negaliojančia. M. V., nebūdamas pripažintas neveiksniu, nesant duomenų apie jo negebėjimą suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, nuo tada, kai M. V. gavo 322 701,66 Lt dydžio indėlių draudimo išmokos sumą, atsakovei iš esmės nuolat atliekant su šiomis piniginėmis lėšomis įvairaus pobūdžio finansines operacijas arba dalyvaujant jas vykdant, niekam nereiškė jokių prieštaravimų, pretenzijų ar nusiskundimų. Be to, nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste spręstina, kad rašytinės ataskaitos formos reikalavimas neatitiktų ne tik bendrųjų teisės principų, bet ir prieštarautų sutuoktinių pareigai gerbti vienas kitą, būti lojaliam. Pažymėtina, kad mirus M. V., pavedimo sutartis baigėsi (CK 6.763 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Asmuo, pareiškęs ieškinį dėl žalos atlyginimo, turi įrodyti neteisėtus veiksmus, žalos faktą ir dydį bei neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir padarytos žalos priežastinį ryšį, o žalą padariusio asmens kaltė preziumuojama (CK 6.246-6.249 straipsniai). Deliktinės civilinės atsakomybės taikymui turi būti nustatytos visos keturios paminėtos sąlygos (išskyrus griežtąją civilinę atsakomybę, kuri nagrinėjamu atveju netaikytina). Nesant bent vienos iš jų, civilinė atsakomybė negalima.

Ieškovai, teisėjų kolegijos vertinimu, neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų. Jokiais įrodymais nepagrįstų deklaratyvaus pobūdžio teiginių apie piniginių lėšų iššvaistymą nurodymas nelaikytinas tinkamu ir pakankamu įrodinėjimo pareigos vykdymu. Todėl nėra jokio pagrindo atsakovės atžvilgiu taikyti civilinę atsakomybę ir priteisti ieškovams iš jos turtinės žalos atlyginimą. Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo nustatinėti ir kitas civilinės atsakomybės sąlygas, nes tai neturi jokios teisinės prasmės. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovės apeliacinio skundo argumentai yra pagrįsti, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš dalies tenkino ieškovų ieškinį.

Dėl ieškovų apeliacinio skundo

Ieškovai apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė ir M. V. 50 000 Lt sumą panaudojo savo poreikiams. Ieškovų teigimu, M. V. gydymo išlaidos buvo visiškai kompensuotos valstybės, slaugos priemonės suteiktos nemokamai, todėl nebuvo jokio poreikio naudoti M. V. asmenines santaupas. Su tokiu ieškovų argumentu teisėjų kolegija sutikti negali.

Teisėjų kolegijos vertinimu, visuotinai žinoma aplinkybė, kad sergančiam ligoniui valstybė suteikia nors paciento būtinuosius poreikius ir tenkinančias, tačiau iš esmės tik minimalias sveikatos priežiūros paslaugas ir gydymo priemones. Norint aukštesnio lygio ir geresnės kokybės sveikatos priežiūros paslaugų, taip pat gydymo priemonių, būtinas paciento prisidėjimas asmeninėmis privačiomis lėšomis, įsigyjant papildomų sveikatos priežiūros paslaugų ir gydymo priemonių. Atsakovė atsiliepime į ieškovų apeliacinį skundą detaliai išvardino gydymo ir reabilitacijos paslaugas ir prekes, kurios buvo reikalingos M. V.. Ieškovų teigimu, būtini įrodymai, pagrindžiantys šias atsakovės patirtas išlaidas. Teisėjų kolegija pažymi, kad ilgalaikis, darnus atsakovės ir M. V. šeimos gyvenimas neteikė jokio pagrindo atsakovei rinkti ir saugoti šeimos išlaidas pagrindžiančius dokumentus. Tokia pareiga būtų nesuderinama ir su sutuoktinių lojalumo, pasitikėjimo ir pagarbos vienas kitam pareigomis. Toliau nutarties 36-37 punktuose nurodyti duomenys, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad atsakovė atsakingai prižiūrėjo sergantį M. V., rūpestingai slaugė jį, kas, natūralu, reikalavo piniginių lėšų, kurių atsakovė, būdama pensinio amžiaus, neįgali, pakankamai neturėjo. M. V. rūpinosi atsakovės ir savo finansine gerove, kokybišku ir visaverčiu gyvenimu, jų šeima gyveno darniai, be to, M. V. finansiškai rėmė ir savo vaikus iš pirmosios santuokos.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-322-790/2014 aprašomojoje dalyje nurodyta, kad nagrinėjamos bylos ieškovė A. R. prašė nagrinėjamos bylos atsakovės pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad M. V. mirties dieną atsakovei buvo reikalingas išlaikymas, nustatymo tenkinti, nes atsakovė 18 metų gyveno su jos tėvu M. V., jam susirgus, vienintelė juo rūpinosi ir jį prižiūrėjo, prižiūrėdama paralyžiuotą M. V. atsakovė patyrė nugaros traumą, dėl ko tapo neįgali; ieškovė paaiškino, kad M. V. davė atsakovei 50 000 Lt ir pasakė, kad pinigai yra atsakovės ir ji su jais gali daryti ką nori; nurodė, kad ieškovė padėdavo nuvežti M. V., o atsakovė jai duodavo pinigų benzinui (1 t., b. l. 20-21). Taip pat šiame sprendime nurodyta, kad ieškovė J. R. teismo posėdžio metu paaiškino, jog M. V. gyvenant su pareiškėja, atsakovės bute buvo pakeisti virtuvės baldai, nupirkta daug buitinių prietaisų, pakeisti buto balkono langai, M. V. padovanojo atsakovei storą auksinę grandinėlę, 2007 m. M. V. pervedė į atsakovės sąskaitą 50 000 Lt (1 t., b. l. 21). Civilinėje byloje Nr. 2-322-790/2014 liudytoja apklausta M. V. sesuo S. K. paaiškino, kad atsakovė su M. V. gyveno gerai, keliaudavo atostogauti, slaugydama M. V. atsakovė prarado sveikatą (1 t., b. l. 21). S. K. sutuoktinis R. J. K., nurodytoje byloje apklausiamas liudytoju, paaiškino, kad atsakovė rūpinosi M. V. (1 t., b. l. 21). Ieškovės A. R. sutuoktinis I. R., nurodytoje byloje apklausiamas liudytoju, paaiškino, kad atsakovė prižiūrėdavo M. V.. Ieškovės J. R. dukra D. R., nurodytoje byloje apklausiama liudytoja, paaiškino, kad M. V. jai yra minėjęs, jog jis pasirūpino atsakovės finansiniu saugumu ir davė atsakovei 15 000 Lt ir 50 000 Lt sumas (1 t., b. l. 20).

Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro 2014 m. balandžio 11 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 10-1-00660-13 nurodyta, kad liudytoja apklausta ieškovė A. R. (buvusi pavardė Š.) parodė, jog jos sesuo J. R. ir brolis P. V. nuo pat pradžios buvo priešiškai nusistatę prieš atsakovę; A. R. vienintelė bendravo ir palaiko gerus santykius su atsakove; atsakovė yra geras žmogus, M. V. ji buvo labai gera žmona, jų santykiai buvo gražūs, jie gyveno draugiškai, visur kartu vykdavo; M. V. atsakovei dažnai dovanojo įvairias dovanas, jis jautė didelį dėkingumą atsakovei; atsakovė labai rūpinosi M. V., ypač kai jis patyrė insultą; atsakovė buvo atsidavusi M. V., gamino jam specialų maistą, pirko įvairius maisto papildus, vitaminus, brangesnius vaistus, įvairius daiktus, drabužius, patalynę M. V. patogumui, rasdavo geresnių gydymo variantų (ligoninės, reabilitacijos, masažai, sanatorija); atsakovės pagalba M. V. buvo suteiktas neįgalumas, kurio pagrindu jam buvo skirti specialūs reikmenys (vežimėliai vežiojimui ir vaikščiojimui, nešiojamas tualetas); atsakovė šiems reikalams negailėjo pinigų; M. V. ir atsakovė gyveno pasiturinčiai; M. V. nupirko ieškovui (sūnui) P. V. trijų kambarių butą, ieškovėms (dukroms) J. R. ir A. R. taip pat davė pinigų; pinigai sąskaitose, grynieji pinigai, kurie buvo pas M. V., buvo naudojami šeimos reikmėms; atsakovė kaip M. V. sutuoktinė turėjo priėjimą prie tų pinigų ir juos naudojo tėvo priežiūrai, gydymui, maistui, M. V. laidotuvėms (karstui, drabužiams, gėlėms, laidojimo paslaugoms, gedulingiems pietums, mišioms) (1 t., b. l. 28-29). Nurodyto ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas ieškovės A. R. sutuoktinis parodė, kad atsakovė M. V. gydymui įdėjo daug jėgų ir pinigų (1 t., b. l. 29).

Galvos smegenų infarktas M. V. diagnozuotas 2010 m. rugsėjo 29 d. Iš VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos centro I-o stacionarinės reabilitacijos skyriaus 2010 gruodžio 10 d. epikrizės išrašo matyti, kad M. V. paduotą susmulkintą maistą valgo, asmens higieną atlieka su minimalia pagalba pritaikytoje aplinkoje (užtrunka ilgiau), viršutinę kūno dalį pritaikius rūbus rengiasi su minimalia/vidutine pagalba, apatinę kūno dalį su vidutine pagalba (užtrunka ilgiau), tualete pritaikytoje aplinkoje susitvarko su minimalia pagalba, maudantis reikalinga vidutinė pagalba pritaikytoje aplinkoje, pasiverčia, atsisėda, atsistoja savarankiškai, su alkūnine lazda, dešinės pėdos įtvaru eina iki 200-250 m be poilsio su priežiūra, be kompensacinių priemonių su priežiūra nueina iki 50 m, laiptais lipa su priežiūra (2 t., b. l. 41-42). VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos centro I-o stacionarinės reabilitacijos skyriaus 2011 gegužės 6 d. epikrizės išraše nurodyta, kad paduotą maistą valgo, reikalinga pagalba smulkinant, asmens higieną atlieka su minimalia pagalba pritaikytoje aplinkoje (užtrunka ilgiau), rengiasi su vidutine pagalba, tualete pritaikytoje aplinkoje susitvarko su minimalia pagalba, maudantis reikalinga vidutinė pagalba, pasiverčia, atsisėda, atsistoja savarankiškai, su alkūniniu ramentu eina iki 100 m, palatos ribose eina be kompensacinių priemonių, laiptais lipa su minimalia pagalba (2 t., b. l. 43). VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos centro I-o stacionarinės reabilitacijos skyriaus 2012 kovo 9 d. epikrizės išraše nurodyta, kad M. V. apsitarnavimo įgūdžiai pagerėjo, mobilumas padidėjo, tačiau šiems veiksmams reikalinga kito žmogaus priežiūra ir tarpininkavimas (2 t., b. l. 44-45). Taigi, nors M. V. po atliktos reabilitacijos tapo savarankiškesnis, tačiau jam vis tiek buvo būtina nuolatinė priežiūra ir pagalba, kuriai užtikrinti buvo reikalingos ir piniginės lėšos.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, įvertinusi nutarties 32-33 punktuose nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovų reikalavimą dėl 50 000 Lt žalos atlyginimo priteisimo, todėl ieškovų apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų

Kiti apeliacinių skundų argumentai neturi esminės teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl atskirai dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovės apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas toje dalyje, kuria buvo iš dalies patenkintas ieškovų ieškinys, ieškovų ieškinį atmetant. Likusioje dalyje, kuria ieškovų ieškinys atmestas, sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme

Ieškovų ieškinį atmetus, pirmosios instancijos teisme ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovės ieškovams nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme

Ieškovų apeliacinį skundą atmetus, jų apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).

Atsakovė buvo atleista nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo. Šioje byloje mokėtinas 474 Eur dydžio žyminis mokestis. Atsakovės apeliacinį skundą tenkinus, ieškovų – atmetus, 474 Eur žyminio mokesčio priteistina valstybei iš ieškovų lygiomis dalimis (CPK 96 straipsnio 2, 3 dalys).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo

Ieškovų ieškinį atmetus, naikintinos Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartimi atsakovei taikytos, 2016 m. balandžio 6 d. sprendimu pakeistos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 150 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Atmesti ieškovų J. R., P. V. (P. V.), A. R. ieškinį atsakovei L. P. dėl turtinės žalos atlyginimo.“

Priteisti iš ieškovų J. R., a. k. (duomenys neskelbtini) P. V. (P. V.), a. k. (duomenys neskelbtini) A. R., a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis valstybei 474 Eur (keturis šimtus septyniasdešimt keturis Eur) žyminio mokesčio.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartimi atsakovės L. P., a. k. (duomenys neskelbtini) turtui taikytas, 2016 m. balandžio 6 d. sprendimu pakeistas laikinąsias apsaugos priemones.

Nutarties kopiją išsiųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.

Teisėjai Danutė Gasiūnienė

Dalia Kačinskienė

Vigintas Višinskis