Baudžiamoji byla Nr. 2K-147-511/2016
Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00230-2012-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.7.4;
2.4.7
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. gegužės 26 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Tomo Šeškausko, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Eligijaus Gladučio,
sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,
dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,
išteisintajam D. U.,
išteisintojo gynėjui advokatui Gintui Matulevičiui,
nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui A. L.,
nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovei advokatei Rasai Kalkauskienei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno miesto apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Juozo Aurylos kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 30 d. nuosprendžio, kuriuo Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis – D. U. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. L. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.
Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. nuosprendžiu D. U. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams dešimčiai mėnesių. Iš D. U. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui A. L. priteista 1000 Lt (289,62 Eur) neturtinei žalai ir 41 670 Lt (12 068,47 Eur) turtinei žalai atlyginti. Nukentėjusiojo A. L. civilinio ieškinio dalis dėl negautų pajamų atmesta. Iš D. U. priteista 274,40 Lt (79,47 Eur) proceso išlaidų valstybei.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Eligijaus Gladučio pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo bei jo atstovo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. D. U. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 1 iki 16 d. per kelis kartus iš savo 136,67 kv. m negyvenamųjų patalpų, esančių Kaune, (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad šiose patalpose yra nuomininkui A. L. priklausantys daiktai, davė nurodymą nieko apie daromą nusikaltimą nežinančiam V. D. išvežti iš patalpų visus jose esančius daiktus be daiktų savininko A. L. žinios, taip slapta pagrobė svetimą didelės vertės A. L. priklausantį turtą: bendros 11 000 Lt (3185, 82 Eur) vertės 3 t plieninių ruošinių tekinimui (strypų), 3000 Lt (868,86 Eur) vertės mechanines frezavimo stakles, 15 000 Lt (4344,30 Eur) vertės mechanines tekinimo stakles IŽ 250 ITBM 01, 400 Lt vertės dalinimo galvutę, 300 Lt (86,89 Eur) vertės sukamą dalinimo galvutę, bendros 2000 Lt (579,24 Eur) vertės 350 vnt. metalo gręžimo grąžtų, 200 Lt (57,92 Eur) vertės elektrines diskines metalo pjovimo stakles, 300 Lt (86,89 Eur) vertės metalo gręžimo stakles, 500 Lt (144,81 Eur) vertės metalo grūdinimo krosnį, 100 Lt (28,96 Eur) vertės metalinį darbastalį, bendros 500 Lt (144,81 Eur) vertės 100 vnt. tekinimo peilių, bendros 250 Lt (72,41 Eur) vertės 100 vnt. sriegiklių, bendros 250 Lt (72,41 Eur) vertės 120 vnt. sriegpjovių, bendros 150 Lt (43,44 Eur) vertės 50 vnt. plėstuvų, bendros 300 Lt (86,89 Eur) vertės 100 vnt. frezų, bendros 200 Lt (57,92 Eur) vertės du elektrinius galąstuvus, bendros 1000 Lt (289,62 Eur) vertės 10 vnt. elektrinių variklių, bendros 300 Lt (86,89 Eur) vertės 6 vnt. metalinių spintelių, bendros 400 Lt vertės 4 vnt. metalinių stelažų, 300 Lt (86,89 Eur) vertės ritinį švitrinio popieriaus, 150 Lt (43,44 Eur) vertės 50 kg spyruoklinės vielos, 300 Lt (86,89 Eur) vertės 100 kg aliuminio ruošinių, 800 Lt vertės 80 kg žalvario ruošinių, 100 Lt (28,96 Eur) vertės mopedą „Delta“, 150 Lt (43,44 Eur) vertės magnetofoną „Jupiter“, 50 Lt (14,48 Eur) vertės plokštelių grotuvą, 50 Lt (14,48 Eur) vertės radijo imtuvą, bendros 200 Lt (57,92 Eur) vertės žvejybos įrangą, 100 Lt (28,96 Eur) vertės elektrinį šviestuvą, bendros 250 Lt (72,41 Eur) vertės 3 vnt. deimantinių pjovimo diskų, bendros 300 Lt (86,89 Eur) vertės 3 vnt. tekinimo patronų, bendros 180 Lt (52,13 Eur) vertės 6 vnt. gręžimo patronų, bendros 350 Lt (101,37 Eur) vertės 4 vnt. lokalinių spaustuvų, 100 Lt (28,96 Eur) vertės ištekinimo galvutę, 100 Lt (28,96 Eur) vertės elektrinį grąžtą, 100 Lt (28,96 Eur) vertės kampinį šlifuoklį, bendros 100 Lt (28,96 Eur) vertės 3 vnt. sukamų centrų, bendros 300 Lt (86,89 Eur) vertės 4 vnt. štangelių, bendros 500 Lt (144,81 Eur) vertės 5 vnt. mikrometrų, bendros 150 Lt (43,44 Eur) vertės 3 vnt. indikatorių, 250 Lt (72,41 Eur) vertės indikatorių stovą, 200 Lt (57,92 Eur) vertės vidmatį, 150 Lt (43,44 Eur) vertės kampmatį, bendros 40 Lt (11,58 Eur) vertės 2 vnt. sriegmačių, 250 Lt (72,41 Eur) vertės „Johansono“ matavimo plytelę, t. y. iš viso pagrobė 41 670 Lt (12 068, 47 Eur) vertės svetimo turto.
2. Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Kauno miesto apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus vyriausiasis prokuroras J. Auryla prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 30 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. nuosprendį be pakeitimų.
2.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė iš BPK 20 straipsnio 5 dalies kylančių reikalavimų įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad D. U. nepadarė BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos. Teismas įrodymus vertino atskirai vienus nuo kitų, o ne kaip visumą, liudytojų parodymus nurodė ne nuosekliai, o fragmentiškai, išskirdamas juos iš konteksto, pabrėždamas tik tuos iš jų, kurie naudingi gynybos iškeltai versijai pagrįsti, rėmėsi išimtinai D. U. ir V. D. parodymais, kurie buvo palankūs išteisintajam.
2.2. Apeliacinės instancijos teismo išvados, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus faktinius duomenis ir nustatytas aplinkybes, bei padarė nepagrįstas išvadas dėl D. U. kaltės įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje, yra nepagrįstos ir prieštarauja bylos duomenims. Kasatoriaus teigimu, byloje yra dokumentų ir kitų duomenų, įrodančių, kad buvo pagrobtas D. U. svetimas – A. L. nuosavybe priklausantis turtas. Byloje esantys daiktų įsigijimo dokumentai ir liudytojų H. P., V. R., L. L. parodymai sutampa, papildo ir patvirtina išsamius ir nuoseklius nukentėjusiojo A. L. parodymus apie tai, kad jis iš bankrutavusios AB „B.“, kurioje daug metų dirbo, už neišmokėtą atlyginimą gavo tekinimo stakles IŽ 250ITBM, darbastalį, spintelę, metalo laužo, iš M. L. pirko frezavimo stakles, kitas stakles pirko iš J. Š.; šiuos ir kitus daiktus (įrankius, motorolerį, radijo imtuvą ir kt.) per kelias dienas atsivežė į D. U. patalpas, kurios prieš A. L. persikraustant buvo visiškai tuščios. Nukentėjusysis A. L. taip pat patvirtino, kad D. U. žinojo, jog didžiausią turtinę vertę turėjusios staklės priklauso jam, nes būtent dėl jo sugebėjimo dirbti su metalu ir dėl staklių jis buvo įkalbinėjamas persikelti į D. U. patalpas ir dirbti su jų užsakymais. Tiek A. D., tiek D. U. matė, kaip A. L. kraustosi, matė gabenamus daiktus ir aiškiai žinojo, kam jie priklauso.
2.3. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas neanalizavo ir nenurodė, kodėl atmetė liudytojo H. P. parodymus, apsiribojo tik kelių liudytojo žodžių pacitavimu, kurie aiškiai iškreipia kontekstą ir jo parodymų esmę. Liudytojos L. L. duotus parodymus teismas vertino kritiškai dėl to, kad ji, kaip nukentėjusiojo sutuoktinė, gali būti suinteresuota bylos baigtimi, tačiau tokio savo vertinimo nepagrindė išsamia jos parodymų analize, nepalygino jų su byloje esančiais dokumentais ir kitų liudytojų parodymais, todėl nepastebėjo, kad liudytojos L. L. parodymus visiškai patvirtina kitų liudytojų parodymai ir kad jie atitinka tikrąsias bylos aplinkybes. Taip pat apeliacinės instancijos teismas neanalizavo ir nenurodė, kodėl atmetė liudytojo V. R. parodymus. Liudytojų V. A., V. R. duotus parodymus, kad jie ne kartą matė ir žinojo apie A. L. turimus nuosavus daiktus, su kuriais jis dirbo ir laikė D. U. patalpose, apeliacinės instancijos teismas atmetė dėl tos priežasties, kad liudytojai nenurodė individualizuotų pagrobtų daiktų požymių, tačiau tokia teismo išvada neatitinka tikrovės. Liudytojai pakankamai išsamiai apibūdino A. L. turėtus daiktus. Iš jų parodymų ir kitų bylos duomenų matyti, kad A. L. dirbo tik su savo staklėmis, todėl tai papildomai įrodo, jog tokius daiktus A. L. turėjo ir jų neteko po nusikaltimo padarymo. Kasatoriaus vertinimu, aptarti bylos duomenys visiškai paneigia D. U. versiją, kad A. L. savo staklių jo patalpose neturėjo, kad visos staklės priklausė UAB „P.“, todėl jis su jomis elgėsi savo nuožiūra. Teismas nepagrįstai nevertino tokių D. U. parodymų kritiškai, t. y. kaip gynybos versijos, neatitinkančios faktinių bylos aplinkybių. Taigi visos neišanalizuotos ir neįvertintos aplinkybės sutrukdė apeliacinės instancijos teismo kolegijai įstatymo nustatyta tvarka formuoti vidinį įsitikimą ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą.
2.4. Toliau kasaciniame skunde atskirai išskiriami argumentai dėl vagystės kvalifikuojančio požymio – didelės vertės svetimo turto – vertinimo šioje byloje. Kasatorius pažymi, kad teismų praktikoje dokumentai nėra pripažįstami vienintele priemone įrodyti netekto turto vertę, priešingai, paprastai laikoma, jog nuo nusikaltimo padarymo nukentėjęs asmuo, iš kurio buvo pagrobtas turtas, jį įvertina savo nuožiūra, o kilus abejonėms dėl pagrobto turto vertės, sprendžiamas turto įvertinimo pagrįstumas. Nukentėjusysis A. L. paaiškino, kad visas įgytas darbo priemones ir įrankius kruopščiai surašydavo į darbo užrašus, saugojo turimų daiktų dokumentus, kuriuos pateikė ikiteisminio tyrimo metu, pagrobtų daiktų realią vertę nustatė ir pagal jų kainas turguose bei internete. Taigi A. L. pagrobto turto įvertinimas buvo pagrįstas tuo metu rinkoje esančiomis realiomis kainomis, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių nevertino ir be pagrindo suabejojo dėl D. U. inkriminuotos veikos kvalifikuojančio – didelės vertės svetimo turto – požymio.
2.5. Apeliacinės instancijos teismas gynybos pateiktą kilnojamojo turto retrospektyvinės vertės ekspertinio tyrimo ekspertizės aktą be pagrindo įvardijo turto vertinimo teismo ekspertizės aktu ir vertino jį kaip ekspertizės aktą, nors jis neatitinka BPK nustatytai ekspertizės skyrimo tvarkai keliamų reikalavimų ir šio dokumento išvados negali būti prilyginamos ekspertizės akte nurodytų duomenų patikimumui. Be to, D. U. gynėjos į bylą pateiktas kilnojamojo turto vertinimas yra visiškai nepagrįstas, todėl teismas negalėjo juo remtis ir grįsti savo abejones dėl pagrobto turto vertės, tačiau teismas šio dokumento atidžiai neišnagrinėjo, nepatikrino nepagrįstai žemo turto vertės nustatymo mechanizmo ir padarė nepagrįstas išvadas. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas kaip liudytojas specialistas J. U. nurodė, kad, teisme sužinojęs daugiau bylos aplinkybių, taikytų kitą daiktų vertinimo metodiką. Atsakydamas į prokuroro klausimus ir susipažinęs su apeliacinės instancijos teismui pateiktais dokumentais, jis paaiškino, kad, apskaičiuodamas metalo tekinimo staklių IŽ 250ITBM01 piniginę vertę, šių staklių nelygino su analogiškomis Rusijoje gaminamomis naujomis ar naudotomis, po kapitalinio remonto staklėmis, kurios atitinkamai kainuoja 15 167,56 Eur ir 13 000 Eur, ir į vertės skaičiavimo multiplikatorių jų vertės neįtraukė. Kasatoriaus nuomone, toks palyginimas būtų labiau pagrįstas ir atitiktų realesnes metalo tekinimo staklių rinkos kainas nei J. U. taikytas pagrobtų staklių kainų lyginimas su panašiomis metalo tekinimo staklėmis 1k62D, kurios savo techninėmis charakteristikomis neprilygsta toms staklėms, kurios buvo lyginamos ir yra geresnės bei brangesnės. Taip pat J. U. nurodė nežinojęs, kad A. L. prarastos metalo tekinimo staklės IŽ 250ITBM01 buvo pagamintos 1990 m., manė, kad jos buvo pagamintos daug anksčiau, o susipažinęs su apeliacinės instancijos teismui pateiktu skelbimu, jog metalo tekinimo staklės IŽ 250ITBM01 Lietuvoje parduodamos už 12 000 Lt (3475,44 Eur), paaiškino, kad, jei būtų radęs tokį skelbimą, šių staklių vertė būtų didesnė. Be to, metalo frezavimo staklės, modelis 675, kurios taip pat buvo pagrobtos iš A. L., J. U. buvo įvertintos kaip metalo laužas, nors apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktas dokumentas, patvirtinantis, kad 1962 m. gamybos šio modelio staklės Lietuvoje parduodamos už 5200 Lt (1506,02 Eur). Be to, kvalifikuojant D. U. veiksmus pagal BK 178 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismui nebuvo būtina atsižvelgti į D. U. nuomonę apie pagrobto turto vertę, t. y. ar nukentėjusiojo A. L. turtą jis laiko metalo laužu, ar didelės vertės turtu. D. U. tyčia galėjo būti ir neapibrėžta, o veika pagal padarinius kvalifikuotina pagal BK 178 straipsnio 3 dalį.
2.6. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog tarp A. L. ir D. U. vyko civilinio pobūdžio ginčas, nes nėra paneigta, kad A. L. už elektrą ir kitas paslaugas buvo skolingas D. U., kad tarp jų vyko ginčai dėl patalpų atlaisvinimo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad A. L. už D. U. priklausančių negyvenamųjų patalpų, kuriose naudodamas savo darbo priemones dirbo, nuomą pagal susitarimą su V. D. ir D. U. vykdė jų užsakymus, o tais laikotarpiais, kai mokėjo nuomos mokestį, buvo tartasi, kad pinigai bus skirti ir išlaidoms už elektrą padengti. 2001 m. spalio 19 d. tarp D. U. ir A. L. buvo sudaryta neatlygintino naudojimosi patalpomis sutartis vieneriems metams, tačiau sutarties nepratęsus ir nenutraukus pagal civilinės teisės normas ji tapo neterminuota. Nuomos mokėjimą patvirtino liudytojai L. L. ir V. R. Jei D. U. būtų buvę nenaudinga leisti A. L. naudotis patalpomis, šis tiek metų nebūtų ten pradirbęs. Apie gaunamą naudą parodė ir D. U. Iš nukentėjusiojo A. L. parodymų taip pat seka, kad vos tik A. L. pradėdavo geriau sektis su užsakymais iš šalies, D. U. savavališkai užrakindavo patalpas ir neleisdavo A. L. dirbti, taip apribodamas jam galimybę naudotis ir disponuoti turimu turtu bei gauti iš jo pajamas. Be to, A. L. nurodė buvęs ne kartą sumuštas, tačiau niekur nesiskundė, nes bijojo, o savo santykius su D. U. apklausiamas teisme pavadino reketu. Taigi D. U. jau anksčiau turėjo sumanymą užvaldyti A. L. turtą: pirmiausia apribojo A. L. nuosavybės teisę – užrakinęs patalpas neįleisdavo dirbti su staklėmis, vėliau įvairiais būdais vengė susitikimo su A. L., kuris norėjo savo turtą išsivežti ir tuo tikslu važiavo ieškoti D. U., galiausiai, pasitelkęs nieko apie nusikalstamą sumanymą nežinantį V. D., kuris D. U. nurodymu išvežė A. L. priklausančius daiktus, įgyvendino savo nusikalstamą sumanymą – atėmė iš nukentėjusiojo galimybę disponuoti savo nuosavu turtu ir taip padarė baigtą vagystę. Be kita ko, apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje D. U. pripažino, kad buvo privažiavęs prie patalpų, kai V. D. viską krovė išvežimui, o tai leidžia manyti, jog jis kontroliavo, kaip vykdomas jo nusikalstamas sumanymas.
2.7. Apibendrindamas kasatorius daro išvadą, kad, priešingai nei apeliacinės instancijos teismas, pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo bylos medžiagą ir padarė pagrįstą išvadą, kad byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma patvirtina, jog nusikaltimo sudėtis esanti D. U. veikoje visiškai įrodyta.
3. Kauno apygardos prokuratūros Kauno miesto apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus vyriausiojo prokuroro J. Aurylos kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 1, 2 dalių pažeidimų ir BK 178 straipsnio 3 dalies taikymo
4. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų, vienos iš jų – BPK 305 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti reikalavimai, kurie keliami išteisinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai. Be to, tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas), apeliacinės instancijos teismas, kaip to reikalaujama BPK 331 straipsnio 2 dalyje, privalo nurodyti nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio motyvus. Teismo atliktas įrodymų vertinimas turi atitikti BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles įrodymus įvertinti pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.
4.1. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje panaikindamas D. U. pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują išteisinamąjį nuosprendį, nurodytų BPK reikalavimų nesilaikė.
5. Pagal BK 178 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas pagrobė didelės vertės svetimą turtą arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes, arba pagrobė svetimą turtą dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Teismų praktikoje konstatuota, kad pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Pagrobimo sąvokos turinys yra platesnis nei vien tik fizinis svetimo turto užvaldymas, nes pagrobimu nukentėjusiajam atimama ne tik galimybė valdyti bei naudotis, bet ir disponavimo turtu galimybė, arba ji yra pasunkinama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2012, 2K-282/2012, 2K-228/2013). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad neteisėtas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas BK 178 straipsnyje nurodytais veiksmais.
5.1. BK 190 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Pagrobto turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte veikos padarymo metu. Turto vertė gali būti nustatoma pagal pirkimo–pardavimo sandorių kainą, turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo kaštus. Tais atvejais, kai nuosavybė į daiktą atsirado pirkimo–pardavimo sandorio pagrindu ir byloje yra duomenų apie daikto įsigijimo kainą, tačiau daiktas pagrobiamas praėjus laikotarpiui, turinčiam reikšmės jo kainai, daikto vertė nustatoma pagal faktinę turto vertę (didmenines, rinkos ar komiso kainas) nusikalstamos veikos padarymo metu. Kai tokių duomenų byloje nėra, pagrobto turto vertė nustatoma atsižvelgiant į identiško ar tos kategorijos daikto analogo vidutinę rinkos kainą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-84/2015).
5.2. Vagystės sudėties subjektyvusis požymis – kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad paima svetimą daiktą, numato, kad nukentėjusysis jo neteks, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to nori. Vagystės atveju kaltininkas įsitikinęs, kad grobia kito asmens turtą, nes neturi turto savininko sutikimo užvaldyti jo turtą. Vagystė paprastai padaroma savanaudiškais tikslais, tačiau pagal baudžiamąjį įstatymą motyvas ir tikslas nėra būtini vagystės sudėties subjektyvieji požymiai.
6. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas D. U. kaltu pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, konstatavo, kad pagal byloje surinktus įrodymus D. U. užrakino savo patalpose buvusį nukentėjusiojo A. L. didelės vertės turtą, neleido jo pasiimti, po to nurodė V. D. šį turtą išvežti, kuris su kitais asmenimis jį išvežė. Pirmosios instancijos teismas šias išvadas grindė nukentėjusiojo A. L., liudytojų V. D., V. R., L. L., V. A., H. P., R. G. K. parodymais bei kita bylos medžiaga.
7. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas apkaltinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas D. U. išteisinamąjį nuosprendį, pasisakė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus faktinius duomenimis, be pagrindo pripažino juos D. U. kaltumo įrodymais ir padarė nepagrįstas išvadas dėl jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pagal byloje surinktus įrodymus nėra pagrindo išvadai, jog D. U. tyčia neteisėtai ir neatlygintinai užvaldė svetimą turtą, patikimais įrodymais nėra įrodytas ir D. U. inkriminuotas vagystės kvalifikuojantis požymis – didelė tariamai pagrobto svetimo turto vertė. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad D. U. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme kaltės nepripažino, nė vienas iš ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apklaustų liudytojų, taip pat ir nukentėjusysis A. L., nenurodė D. U. kaip asmens, dalyvavusio padarant nusikalstamą veiką, t. y. jog būtent jis išvežė neva nukentėjusiojo daiktus iš patalpų. Be to, apeliacinės instancijos teismas pasisakė, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo buvo sudaryta neatlygintino naudojimosi negyvenamosiomis patalpomis sutartis, panaudos santykiai tęsėsi iki tariamos nusikalstamos veikos padarymo, nėra paneigta, jog nukentėjusysis A. L. už elektrą ir kitas paslaugas buvo skolingas D. U., tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo vyko nesutarimai dėl patalpų atlaisvinimo ketinant jas parduoti. Tuo pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad tarp D. U. ir A. L. vyko civilinio pobūdžio ginčas, kuris gali būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka.
8. Apeliacinės instancijos teismas, kitaip nei pirmosios instancijos teismas vertindamas bylos įrodymus, iš esmės apsiribojo dalies įrodymų išvardinimu ir neatskleidė jų (tiek teisinančių, tiek kaltinančių) turinio, todėl negalima laikyti, kad toks įrodymų vertinimas yra išsamus ir argumentuotas. Konstatuodamas, kad nepadaryta nusikalstama veika, apeliacinės instancijos teismas liudytojų ir nukentėjusiojo parodymus iš esmės analizavo tik tuo aspektu, kad jie nematė, jog būtent išteisintasis D. U. išvežė nukentėjusiojo daiktus iš patalpų, tačiau apeliacinės instancijos teismas iš esmės nenurodė jokių įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas, padarytas pagal šio teismo nuosprendyje išdėstytus nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, jog nukentėjusiojo turtą be pastarojo sutikimo A. U. iš pradžių užrakino, o vėliau, išteisintajam pasitelkus V. D., pastarajam pasitelkus dar ir kitus asmenis, turtas buvo išvežtas, t. y. užvaldytas, taip atimant iš nukentėjusiojo galimybę jį valdyti, naudotis ir disponuoti. Be to, apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas, kad negalima teigti, jog iš D. U. patalpų buvo išvežtas būtent nukentėjusiojo turtas, nesiaiškino, nenustatė ir motyvuotai nepasisakė dėl to, koks nukentėjusiajam priklausantis turtas buvo atgabentas ir laikomas D. U. patalpose, nevertino ir negretino nukentėjusiojo, liudytojų H. P., V. R., L. L. parodymų, dokumentų apie staklių ir kito turto įgijimą iš bankrutavusios įmonės „B.“, negretino šių duomenų su liudytojų V. R., V. D. parodymais apie tai, kokį turtą iš D. U. patalpų išgabeno V. D. (pagal šio parodymus, jo buvo išvežta 5–6 tonos, buvo ir staklių, pakrauti naudotas kranas). Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pripažinęs, kad A. L. pateikti 1996 metų dokumentai apie tekinimo, frezavimo staklių ir keleto kitų daiktų įgijimą iš dalies patvirtina šių objektų priklausomybę nukentėjusiajam ir vertę, nesiaiškino ir nevertino, ar daugiau kaip toną sveriančias stakles buvo įmanoma išgabenti be atitinkamų priemonių ir patalpų savininko D. U. žinios. Kadangi apeliacinės instancijos teismas pasisakė, kad patikimais įrodymais nėra įrodytas ir D. U. inkriminuotas vagystės kvalifikuojantis požymis – didelė pagrobto svetimo turto vertė, tai šis teismas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, turėjo nustatyti konkrečią turto vertę ir dėl jos motyvuotai pasisakyti. Be to, iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio nėra aišku, kuo grindžiama išvada, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo vyko nesutarimai dėl patalpų atlaisvinimo, ketinant jas parduoti, neaptarti ir nevertinti nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai, kad nukentėjusysis A. L. ieškojo D. U., vyko pas jį į namus, nes dėl pakeistos spynos negalėjo patekti į patalpas, kur buvo nukentėjusiojo turtas.
9. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių, reikšmingų sprendžiant dėl nuteistajam inkriminuotos veikos, išnagrinėjimu, todėl teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Kartu buvo pažeisti ir BPK 305, 331 straipsniuose įtvirtinti reikalavimai, susiję su nuosprendžio surašymu. Šie baudžiamojo proceso pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas perduodant bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo atsižvelgti į šioje nutartyje nustatytus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus.
10. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 30 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Tomas Šeškauskas
Aldona Rakauskienė
Eligijus Gladutis
