Civilinė byla Nr. e3K-3-99-403/2026
Teisminio proceso Nr. 2-45-3-01526-2024-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. birželio 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Egidijos Tamošiūnienės ir Jūratės Varanauskaitės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. G. ir J. G. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. lapkričio 6 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. G. ir J. G. ieškinį atsakovui J. I. (J. I.) dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių asmens įsipareigojimo tam tikrais terminais sumokėti pinigų sumą teisinį kvalifikavimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovai prašė teismo priteisti iš atsakovo 167 000 Eur pradelstą skolą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
3. Ieškovai nurodė, kad 2023 m. pardavinėjo sau priklausančius žemės sklypus, tačiau atsakovas neturėjo visos sutartos sumos ir negalėjo gauti tokio dydžio paskolos iš kredito įstaigos. Šalys susitarė sumažinti žemės sklypų kainą pagrindinėje pirkimo–pardavimo sutartyje 220 000 Eur. Atsakovas, prieš sudarydamas pirkimo–pardavimo sandorį, siekdamas įtvirtinti papildomos sumos sumokėjimą, pasirašė skolos raštelį, kuriuo įsipareigojo papildomai sumokėti ieškovams 220 000 Eur. Suėjus prievolės įvykdymo terminams, pagal skolos raštelį prisiimtus finansinius įsipareigojimus atsakovas įvykdė tik iš dalies, sumokėdamas ieškovams 53 000 Eur, ir liko jiems skolingas.
4. Atsakovas teigė, kad skolos raštelis buvo tik garantija ieškovams, užtikrinanti, jog sandoris ateityje įvyks. Galutinė visų įsigyjamų žemės sklypų kaina sudarė 772 994,5 Eur ir dėl jokios papildomos sumos šalių susitarta nebuvo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
5. Panevėžio apygardos teismas 2025 m. gegužės 14 d. sprendimu ieškovų ieškinį patenkino visiškai – priteisė ieškovams iš atsakovo 167 000 Eur skolos ir 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
6. Teismas nustatė, kad atsakovas pasirašė skolos raštelį, jog yra skolingas ieškovams 220 000 Eur. Pinigų sumą įsipareigojo grąžinti tokiais terminais: iki 2023 m. gruodžio 31 d. – 110 000 Eur; iki 2024 m. gruodžio 31 d. – 110 000 Eur.
7. Ieškovai ir atsakovas 2023 m. sausio 6 d. sudarė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį dėl 30 žemės sklypų už bendrą 772 982,75 Eur kainą; susitarė, kad pirkėjas sumoka 50 000 Eur avansą, kuris bus įskaitomas į turto pardavimo kainą; sutartyje aptartomis sąlygomis ir terminais turto nenupirkus, sumokėtas avansas lieka pardavėjams kaip bauda už prievolės neįvykdymą.
8. Ieškovai ir atsakovas 2023 m. kovo 1 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią pardavėjai pardavė atsakovui 30 žemės sklypų už 772 994,50 Eur. Notarė 2023 m. gegužės 29 d. pakvitavimu patvirtino, kad atsakovas visiškai atsiskaitė su ieškovais pagal pirkimo–pardavimo sutartį už žemės sklypus.
9. Atsakovo sudarytą skolos raštelį teismas pripažino vienašaliu atsakovo įsipareigojimu ieškovams sumokėti 220 000 Eur nurodytais terminais, o ne atsakovo garantija, užtikrinančia būsimos sutarties sudarymą. Šią išvadą teismas grindė tuo, kad atsakovas yra savo srities profesionalas, vienas iš stambesnių ir sėkmingų ūkininkų Švenčionių rajone, nuosavybės teise valdantis virš 700 ha žemės, ūkininko veiklą vykdantis nuo 2015 metų, sudaręs daug žemės sklypų pirkimo–pardavimo sandorių.
10. Teismas padarė išvadą, kad surašydamas ir pasirašydamas skolos raštelį atsakovas aiškiai suprato, jog jis prisiima pareigą grąžinti ieškovams 220 000 Eur skolą per dvejus metus. Skolos raštelio turinys yra trumpas, konkretus, aiškus. Teismas taip pat pripažino įrodytu ieškovų teiginį, kad skolos rašteliu atsakovas išsprendė trūkstamų 220 000 Eur už perkamus žemės sklypus sumokėjimo klausimą.
11. Teismas taip pat padarė ir kitą išvadą, kad skolos rašteliu šalys susitarė, jog žemės sklypų pardavimas bus vykdomas nurodant atsakovo galimą tuo metu sumokėti 772 982,75 Eur sumą. Atsakovo skolos rašteliu prisiimta 220 000 Eur prievolė yra atskira atsakovo vykdytina mokėjimo prievolė ieškovams už perkamus 30 žemės sklypų, nesusijusi su preliminariojoje ir pagrindinėje žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartyse nurodyta mokėtina 772 982,75 Eur kaina, kurią atsakovas yra sumokėjęs ieškovams ir tai patvirtina notarės pakvitavimas.
12. Teismas pripažino nepagrįsta atsakovo poziciją, kad skolos raštelis, kuris buvo surašytas likus kelioms dienoms iki preliminariosios sutarties sudarymo, buvo jo suteikta garantija ieškovams dėl žemės sklypų įsigijimo, o 220 000 Eur suma buvo įskaityta į pirkimo kainą. Teismo vertinimu, jeigu skolos raštelyje 220 000 Eur mokėtinos sumos pareiga turėjo būti įtraukta į sutartą 772 982,75 Eur kainą, atsakovas, turėdamas sandorių sudarymo patirties, būtų tai nurodęs preliminariojoje sutartyje. Atsakovo argumentus, kad jis manė, jog, sudarius žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį, skolos raštelis nustos galioti, teismas pripažino neįtikinamais.
13. Teismas konstatavo, kad atsakovas, žinodamas apie skolos rašteliu prisiimtą ir vykdytiną 220 000 Eur prievolę ieškovams, jos neįtraukė nei į preliminariąją, nei į pagrindinę sutartį. Be to, atsakovas nesikreipė į ieškovus dėl skolos raštelio kaip nepagrįstai išduoto dokumento grąžinimo ir nesikreipė į teismą dėl jo pripažinimo negaliojančiu. Tokie atsakovo veiksmai patvirtina skolos raštelyje nustatytos prievolės realumą ir tikrumą.
14. Teismas, įvertinęs atsakovo surašyto raštelio pavadinimą ir didelę atsakovo verslo patirtį, padarė išvadą, kad atsakovas negalėjo šio dokumento turinio suprasti kitaip, kaip tik 220 000 Eur dydžio įsipareigojimo ieškovams.
15. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2025 m. lapkričio 6 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį atmetė.
16. Kolegija pripažino nepagrįsta ir neatitinkančia ieškovų pareikšto ieškinio pagrindo pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovo prievolė sumokėti ieškovams 220 000 Eur yra atskira ir su žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartimi nesusijusi prievolė. Kolegija nurodė, kad ieškovai viso proceso metu laikėsi nuoseklios pozicijos, jog šalys susitarė sumažinti žemės sklypų kainą 220 000 Eur ir, šalims siekiant įtvirtinti papildomos sumos sumokėjimą, atsakovas ieškovų akivaizdoje pasirašė skolos raštelį. Taigi, ieškinio pagrindą sudarė aplinkybės, kad atsakovas nėra visiškai atsiskaitęs su ieškovais pagal žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį ir tai patvirtina atsakovo išrašytas skolos raštelis.
17. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad atsakovas skolos rašteliu prisiėmė prievolę atsiskaityti su ieškovais pagal žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį papildoma 220 000 Eur suma, ir nuspręsdamas ieškinį patenkinti, apsiribojo tik pavienių faktinių aplinkybių nurodymu ir fragmentišku tam tikrų bylos nagrinėjimo metu surinktų įrodymų aptarimu. Kolegija nurodė, kad teismo argumentai dėl to, kaip atsakovas suvokė skolos raštelio turinį pagal atsakovą charakterizuojančius subjektyvius požymius (stambaus ūkio turėjimas, panašių sandorių sudarymo patirtis), ginčo klausimui esminės reikšmės neturi ir į šias aplinkybes, sprendžiant dėl atsakovo pareigos atsiskaityti su ieškovais pagal žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį įvykdymo, neatsižvelgtina.
18. Liudytojų parodymų kolegija nepripažino pakankamais išvadai, kad atsakovas nėra visiškai atsiskaitęs su ieškovais pagal žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį. Kolegija vertino, kad notarinės formos dokumentai patvirtina, jog žemės sklypų kaina yra 772 994,50 Eur. Ginčo šalys turėjo galimybę realią žemės sklypų kainą užfiksuoti notarinėje pirkimo–pardavimo sutartyje. Priešingai nei nurodo ieškovai, skolos raštelis, kuriame užfiksuotas tik atsakovo įsipareigojimas sumokėti skolos raštelyje nurodytą sumą, nekonkretinant šios prievolės teisinio pagrindo, ir notarinė žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis nėra susiję dokumentai, nes kainos klausimą šalys turėjo ir galėjo aptarti notarės patvirtintoje sutartyje, o ne tikslinti (sumažinti kainą, kaip teigia ieškovai), pasirašydamos ginčo skolos raštelį.
19. Kolegija rėmėsi į bylą atsakovo pateiktais įrodymais, kuriais atsakovas įrodinėjo, kokia, tikėtina, galėtų būti sklypų, kuriuos jis nupirko iš ieškovų, kaina, ir priėjo prie išvados, kad atsakovas, sumokėjęs notaro patvirtintoje žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą sklypų kainą, tinkamai įvykdė prievolę atsiskaityti už nupirktus žemės sklypus.
20. Kolegija nusprendė, kad atsakovas įrodė atsiskaitymo faktą nagrinėjamoje byloje. Pripažinus, kad reali žemės sklypų kaina pagal ginčo pirkimo–pardavimo sandorį buvo 772 994,50 Eur, ir ieškovams neginčijant, jog atsakovas tinkamai įvykdė prievolę sumokėdamas šią sumą, kolegija padarė išvadą, kad ieškinio reikalavimas dėl 167 000 Eur skolos priteisimo pagal ieškovų suformuluotą ieškinio pagrindą, t. y. kad atsakovas yra neatsiskaitęs pagal 2023 m. kovo 1 d. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį, yra neįrodytas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
21. Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. lapkričio 6 d. sprendimą ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2025 m. gegužės 14 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
21.1. Apeliacinės instancijos teismas neatliko pareigos tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį. Teismas teisiškai nekvalifikavo esminio rašytinio įrodymo, sudarančio ieškovų ieškinio faktinį pagrindą, nenustatė, koks konkrečiai tai yra sandoris: ar ieškovų nurodytas vienašalis atsakovo skolos dokumentas (įsipareigojimas) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.63 straipsnio 1, 3 dalys, 1.64, 6.1, 6.2 straipsniai), ar atsakovo nurodyta garantija kaip prievolių užtikrinimo priemonė (CK 6.90 straipsnio netinkamas aiškinimas). Bylos šalys nesutarė ne tik dėl to, kaip turėtų būti kvalifikuojamas atsakovo įsipareigojimas, bet ir dėl jo teisinės galios. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad įsipareigojimas yra vienašalė atsakovo prievolė ieškovams sumokėti jame nurodytą sumą šalių sutartais terminais. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad jo surašytas skolos raštelis yra jo garantija, jog jis sudarys dėl šalių sutartų sklypų pirkimo–pardavimo sandorį. Nekvalifikavęs teisinių santykių, teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kad ginčo teisinės kvalifikacijos tikslas – identifikuoti teisinius santykius, kad ginčas būtų išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2014). Nepateikdamas ginčo teisinių santykių kvalifikavimo, aiškindamas atsakovo vienašalio įsipareigojimo teisinį vertinimą bei jo atskyrimą nuo garantijos ir laidavimo teisinių institutų, teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-537/2012 ir 2016 m. gegužės 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-207-219/2016.
21.2. Kolegija pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193–6.195 straipsniai) ir nukrypo nuo jas aiškinančios kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2013; 2015 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145-219/2015). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad tai, jog įstatyme neteikiama pirmenybė pažodiniam sutarties aiškinimui, nereiškia, kad gali būti ignoruojamas sutarties tekstas ir jos sąlygose vartojamų žodžių ar žodžių junginių bendrinė, visuomenėje nusistovėjusi, reikšmė. Įstatymu būtent teismas įpareigotas patikrinti, ar pažodinis sutarties tekstas atitinka tikruosius sutarties šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-22/2009; 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2013). Skolos raštelyje atsakovas konstatuoja skolos buvimo ieškovams faktą, tiksliai apibrėžia ir išdėsto savo vienašalį įsipareigojimą. Kolegija nepaneigė pirmosios instancijos teismo atlikto skolos dokumento teisinio vertinimo ir išvadų, kad atsakovo skolos rašteliu prisiimta 220 000 Eur prievolė yra atskira atsakovo vykdytina mokėjimo prievolė ieškovams už perkamus 30 žemės sklypų, nesusijusi su preliminariojoje ir pagrindinėje žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartyse nurodyta mokėtina 772 982,75 Eur suma, kurią atsakovas yra sumokėjęs ieškovams. Kolegija netaikė objektyvaus sutarties aiškinimo kriterijaus ir tiesiog formaliai pakartojo atsakovo poziciją, tiesiogiai prieštaraujančią įsipareigojimo turiniui ir esmei.
21.3. Kolegija, priimdama tokį sprendimą, pažeidė sutarties laisvės principą ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Šalių pasiektas susitarimas, įformintas teisės aktų tvarka, tampa teisiškai įpareigojančiu aktu ir reikšminga visuomeninės savireguliacijos priemone. Šis aktas (susitarimas) nustato teises ir pareigas. Valstybė, siekdama ūkio našumo, įsipareigoja šias pareigas užtikrinti priverstinai, nustatydama teisinį reikalavimą laikytis sutarčių, ir prireikus per teismą priverstinai įgyvendina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207-219/2016). Įsipareigojimą laikyti teisinių pasekmių nesukeliančiu vienašaliu pareiškimu nėra objektyvių prielaidų. Atsakovas negalėjo vienašališkai atšaukti savo vykdytinos prievolės, juolab kad tokia atsakovo teisė iš viso nebuvo įtvirtinta (CK 6.59 straipsnis, 6.125 straipsnio 2 dalis). Atsakovo prievolė yra galiojanti, nebuvo ginčijama teismine tvarka, nebuvo pripažinta prieštaraujančia imperatyviosioms teisės normoms ar viešajai tvarkai ar gerai moralei. Kolegija viršijo apeliacinio skundo ribas ir dėl atsakovo nurodyto garantijos teisinio santykio iš viso nepasisakė, neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką garantijos klausimu. Tai, kad įsipareigojimas nėra garantija, pirmiausia patvirtina tai, kad skolininkas negali pats už save garantuoti, nes tai prieštarauja garantijos esmei bei paskirčiai. Įsipareigojime išvis neaptartos garantijos vykdymo sąlygos, kurios detalizuojamos tokios rūšies sandoriuose (CK 6.92 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-537/2012).
21.4. Kolegija, spręsdama kilusį ginčą, pažeidė pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) principą (CK 6.189 straipsnio 1 dalis) ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Atsakovui tenka pareiga vykdyti skolos raštelyje prisiimtą prievolę. Atsakovas įsipareigojimo neginčijo, neprašė jo pripažinti negaliojančiu, nesikreipė į ieškovus su reikalavimu atiduoti šio dokumento originalą. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), todėl iš šios sutarties atsiradusios prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir laiku (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207-219/2016). Kolegija atleido atsakovą nuo įsipareigojimu prisiimtos besąlyginės mokėjimo prievolės įvykdymo. Priešingai, atsakovo valia, surašant ir pasirašant įsipareigojimą bei atiduodant šio dokumento originalą ieškovams, buvo aiškiai išreikšta ir vėliau ji negali būti ignoruojama ar iškreipiama jos teisinė reikšmė.
21.5. Kolegija peržengė bylos nagrinėjimo ribas ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-381/2023; 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-381/2023). Kolegija padarė ieškinio pagrindui kardinaliai prieštaraujančią išvadą, kad ieškinio reikalavimas dėl 167 000 Eur skolos priteisimo pagal ieškovų suformuluotą ieškinio pagrindą, t. y. kad atsakovas yra neatsiskaitęs pagal 2023 m. kovo 1 d. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį, yra neįrodytas. Ieškovų ieškinyje bei patikslintame ieškinyje nebuvo tokio faktinio pagrindo. Ieškovai savo reikalavimą grindė atsakovo surašytu skolos rašteliu. Kolegija neįvertino ir visiškai nepasisakė dėl atsakovo apeliacinio skundo pagrindinio motyvo, kad skolos raštelis yra atsakovo duota garantija ieškovams, jog žemės sklypų pirkimo–pardavimo sandoris bus sudarytas.
21.6. Kolegija priėmė siurprizinį sprendimą, atmesdama ieškinį ir nepasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo atlikto skolos raštelio teisinio kvalifikavimo bei jo nepaneigdama. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, dėl teisės į teisingą teismą nacionaliniams teismams draudžiama priimti siurprizinį, t. y. bylos šaliai netikėtą, sprendimą.
21.7. Apeliacinės instancijos teismas reikšmingas byloje faktines aplinkybes, jas patvirtinančius įrodymus įvertino pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176, 177, 185 straipsniuose įtvirtintus įrodinėjimo, įrodymų leistinumo, pakankamumo, įrodymų vertinimo reikalavimus. Teismas sprendimą grindė prielaidomis, kad ieškovus ir atsakovą siejo ir kiti teisiniai santykiai, pvz., kylantys iš žemės nuomos. Teismas nepagrįstai sumenkino liudytojų parodymus, kad atsakovas perduodavo ieškovams pinigų sumas ir kad paminėjo savo skolą ieškovams.
21.8. Kolegijos sprendimas neatitinka tinkamo sprendimo motyvavimui keliamų reikalavimų (CPK 331 straipsnio 4 dalies 4 punktas). Teismas neatliko skolos raštelio teisinio kvalifikavimo, nepasisakė nei dėl atsakovo pozicijos, kad tai yra jo garantija ieškovams, nei dėl pirmosios instancijos teismo teisinio vertinimo, kad skolos raštelis yra vienašalis atsakovo įsipareigojimas ieškovams sumokėti jame nurodytą 220 000 Eur sumą nurodytais terminais.
22. Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
22.1. Ieškovai ginčija apeliacinės instancijos teismo atliktą faktinių bylos aplinkybių nustatymą ir įrodymų vertinimą, tačiau tokio pobūdžio argumentai nesudaro kasacijos pagrindo. Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra teisės klausimai, o ne fakto nustatymas ar įrodymų vertinimas. Kasacinis skundas negali būti grindžiamas vien nesutikimu su teismų atliktu įrodymų vertinimu ar padarytomis faktinėmis išvadomis. Kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino šalių valią, neteisingai interpretavo susitarimo turinį ar nepagrįstai iš naujo vertino pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, yra susiję su konkrečių bylos faktų vertinimu.
22.2. Ieškovai neįrodo ir nepagrindžia, kad apeliacinės instancijos teismas būtų nukrypęs nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Kasaciniame skunde nurodomi bendro pobūdžio teiginiai apie sutarčių aiškinimo principus ir šalių valios nustatymą, tačiau nėra aiškiai išskirta konkreti kasacinio teismo suformuluota teisės aiškinimo taisyklė, nuo kurios apeliacinės instancijos teismas būtų nukrypęs. Vien abstraktus nuorodų į kasacinio teismo praktiką pateikimas savaime nesudaro kasacijos pagrindo, jeigu nėra pagrįstai paaiškinama, kokia konkreti teisės taikymo klaida buvo padaryta ir kaip ji turėjo esminę reikšmę bylos baigčiai.
22.3. Kasacinio skundo argumentai dėl tariamai netinkamo įrodymų vertinimo ir nepakankamo sprendimo motyvavimo taip pat nepagrindžia kasacijos pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas sprendime išdėstė argumentus, kuriais vadovaudamasis vertino byloje esančius įrodymus ir padarė išvadas dėl ginčo šalių teisių bei pareigų. Tai, kad ieškovai nesutinka su teismo padarytomis išvadomis ar jas vertina kitaip, savaime nereiškia, kad teismas pažeidė proceso teisės normas ar priėmė nepagrįstą sprendimą.
22.4. Nagrinėjamu atveju esminę reikšmę turi tai, kad šalių sudarytas žemės sklypų pirkimo–pardavimo sandoris buvo įformintas notarine forma, o po sandorio sudarymo notarės patvirtintame pakvitavime aiškiai nurodyta, jog atsakovas su ieškovais visiškai atsiskaitė pagal šią sutartį ir ieškovai atsakovui jokių pretenzijų neturi. Pagal civilinio proceso teisės normas, notaro patvirtinti dokumentai laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais, kuriems būdinga didesnė įrodomoji galia nei paprastiems rašytiniams dokumentams ar šalių paaiškinimams. Todėl tokiuose dokumentuose užfiksuotos aplinkybės laikytinos įrodytomis tol, kol jos nėra paneigtos kitais patikimais ir objektyviais įrodymais. Notarinėje pirkimo–pardavimo sutartyje buvo aiškiai nustatyta žemės sklypų kaina, o notarės patvirtintas pakvitavimas patvirtina, jog atsakovas šią kainą ieškovams sumokėjo ir sandoris tarp šalių yra visiškai įvykdytas. Tokios aplinkybės reiškia, kad šalių prievoliniai santykiai, susiję su žemės sklypų pirkimo–pardavimo sandoriu, buvo galutinai įvykdyti ir užbaigti.
22.5. Apeliacinės instancijos teismas įvertino ginčo skolos raštelio teisinę reikšmę ir jo santykį su šalių sudaryta žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartimi. Teismas šį dokumentą vertino ir kvalifikavo kaip nepatvirtinantį savarankiškos atsakovo prievolės egzistavimo. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčo raštelyje nėra nurodytas konkretus tariamos prievolės teisinis pagrindas, o jo turinys nėra aiškiai susietas su vėliau sudaryta notarine pirkimo–pardavimo sutartimi. Ankstesnis tarpinio pobūdžio dokumentas, kuris nebuvo įtrauktas į galutinę notarinę sutartį ir nėra su ja aiškiai susietas, negali būti laikomas įrodymu, patvirtinančiu papildomos piniginės prievolės egzistavimą. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad skolos raštelis negali būti laikomas dokumentu, patvirtinančiu atsakovo papildomą prievolę ieškovams, kai notarinėje pirkimo–pardavimo sutartyje ir notarės patvirtintame pakvitavime aiškiai nurodyta, jog atsakovas pagal šį sandorį su ieškovais yra visiškai atsiskaitęs.
22.6. Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė civilinės teisės normas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimą, ir netinkamai nustatė tikrąją šalių valią. Apeliacinės instancijos teismas vertino bylos įrodymų visumą ir nustatė, kad atsakovas visiškai atsiskaitė su ieškovais pagal sutartį.
22.7. Ieškovai kasaciniame skunde pripažįsta, jog ginčo skolos raštelyje nėra konkrečiai nurodytas tariamos prievolės teisinis pagrindas. Tačiau jie kartu teigia, kad šis dokumentas patvirtina savarankišką atsakovo įsipareigojimą sumokėti tam tikrą pinigų sumą. Tokia pozicija yra prieštaringa, nes jeigu dokumente nėra nurodyto konkretaus prievolės pagrindo, jis pats savaime negali patvirtinti savarankiškos piniginės prievolės atsiradimo. Ieškovai teigia, kad ginčo raštelis yra susijęs su žemės sklypų pirkimo–pardavimo sandoriu, tačiau kartu bando įrodyti, kad iš šio dokumento kyla papildoma savarankiška atsakovo prievolė. Jeigu raštelis yra siejamas su minėtu sandoriu, jo teisinė reikšmė gali būti vertinama tik šio sandorio kontekste.
22.8. Liudytojų parodymai turi subjektyvų pobūdį, juos veikia laikas, santykiai su ieškovais ir asmeninės nuostatos, todėl teismas, vadovaudamasis CPK 185 straipsniu ir nusistovėjusia teismų praktika, juos privalėjo įvertinti kritiškai. Pinigų perdavimas skolos raštelio sudarymo metu nebuvo fiksuotas raštu, o liudytojų stebėti faktai neatskleidžia perduotos sumos, aplinkybių ar tikslaus susitarimo turinio, todėl negali būti laikomi patikimu įrodymu ieškovų teiginiams pagrįsti.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų
23. Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Aiškindamas šią teisės normą kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad pagal ją kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus, be to, tik tuos teisės klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024 56 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Nuostatos, kad kasacinis teismas kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų, teisėjų kolegija laikosi nagrinėdama atsakovės kasacinį skundą, nes nenustatyta pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys).
24. Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas reikalavimas kasaciniame skunde nurodyti išsamius teisinius argumentus, kurie patvirtintų CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą, reiškia, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai turi būti siejami su kasaciniu skundu skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvų ir teisinių argumentų klaidų ar pažeidimų atskleidimu.
25. Kasaciniame skunde ieškovai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neatliko pareigos tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį. Teismas teisiškai nekvalifikavo esminio rašytinio įrodymo, sudarančio ieškovų ieškinio faktinį pagrindą, nenustatė, koks konkrečiai tai yra sandoris: ar ieškovų nurodytas vienašalis atsakovo skolos dokumentas (įsipareigojimas) (CK 1.63 straipsnio 1, 3 dalys, 1.64, 6.1, 6.2 straipsniai), ar atsakovo nurodyta garantija kaip prievolių užtikrinimo priemonė (CK 6.90 straipsnio netinkamas aiškinimas). Bylos šalys nesutarė ne tik dėl to, kaip turėtų būti kvalifikuojamas atsakovo įsipareigojimas, bet ir dėl jo teisinės galios. Ieškovų teigimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad įsipareigojimas yra vienašalė atsakovo prievolė ieškovams sumokėti jame nurodytą sumą šalių sutartais terminais. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad jo surašytas skolos raštelis yra jo garantija, kad jis sudarys dėl šalių sutartų sklypų pirkimo–pardavimo sandorį. Ieškovų vertinimu, nekvalifikavęs teisinių santykių, teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, jog ginčo teisinės kvalifikacijos tikslas – identifikuoti teisinius santykius, kad ginčas būtų išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas.
26. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasacinio skundo argumentus, toliau pasisakys dėl atsakovo įsipareigojimo tam tikrais terminais sumokėti pinigų sumą teisinio kvalifikavimo ir sukeliamų teisinių pasekmių.
Dėl įsipareigojimo tam tikrais terminais sumokėti pinigų sumą teisinio kvalifikavimo ir sukeliamų teisinių pasekmių
27. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad tinkamas įstatymo ginčui kvalifikuoti taikymas yra tiesiogiai įvardytas kaip vienas iš civilinio proceso tikslų (CPK 2 straipsnis). Priklausomai nuo materialiojo teisinio santykio, iš kurio yra kildinamas konkretus civilinis ginčas, skiriasi civilinių teisių gynimo būdai ir jų taikymo sąlygos, todėl tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas kartu yra būtinoji ir kitų civilinio proceso tikslų – ginti asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus ir kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių – užtikrinimo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154-313/2022, 17 punktas; 2022 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-1075/2022, 56 punktas).
28. Teisinė ginčo kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šalių faktiniams santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Teisinė kvalifikacija nėra savitikslė, neskirta vien tik atitinkamoms teisės normoms pritaikyti; jos tikslas – identifikuoti teisinius santykius tam, kad ginčas būtų teisingai išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-135-381/2021, 24 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
29. Nurodydami faktinį ieškinio pagrindą, t. y. faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą priteisti iš atsakovo 167 000 Eur, ieškovai teigė, kad atsakovas neturėjo visos sutartos sumos sumokėti jiems už žemės sklypus ir negalėjo gauti tokio dydžio paskolos iš kredito įstaigos, todėl šalys susitarė pagrindinėje pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyti 220 000 Eur mažesnę, nei sutarta, kainą, o atsakovas, siekdamas įtvirtinti papildomos sumos sumokėjimą, prieš sudarydamas pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, pasirašė skolos raštelį, kuriuo įsipareigojo papildomai sumokėti ieškovams 220 000 Eur, tačiau pagal skolos raštelį prisiimtus finansinius įsipareigojimus įvykdė tik iš dalies (sumokėjo ieškovams 53 000 Eur) ir liko skolingas 167 000 Eur. Ieškovai pripažįsta, kad notaro patvirtintoje sutartyje nurodytą žemės sklypų kainą (772 994,50 Eur) atsakovas jiems sumokėjo.
30. Ieškovai kasaciniame skunde teigia, kad atsakovo skolos raštelyje įtvirtintas įsipareigojimas yra vienašalė atsakovo prievolė ieškovams sumokėti jame nurodytą sumą šalių sutartais terminais.
31. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vertinant pagal ieškovų nurodytą faktinį ieškinio pagrindą, atsakovo skolos raštelyje nurodytas įsipareigojimas tam tikrais terminais sumokėti ieškovams 220 000 Eur kvalifikuotinas kaip atsakovo patvirtinimas, jog šalys susitarė, kad atsakovas už žemės sklypus ieškovams sumokės kainą, susidedančią iš pirkimo–pardavimo sutartyje, kurią patvirtins notaras, nurodytos kainos ir dar 220 000 Eur.
32. Atsakovo teigimu, skolos raštelis buvo tik garantija ieškovams, užtikrinanti, jog sandoris ateityje įvyks, o galutinė visų įsigyjamų žemės sklypų kaina buvo 772 994,5 Eur ir dėl jokios papildomos sumos tarp šalių susitarta nebuvo.
33. Taigi, tarp šalių kilęs ginčas yra dėl žemės sklypų, kuriuos ieškovai pardavė atsakovui, kainos ir atsakovo prievolės sumokėti ieškovams sklypų kainą įvykdymo. Ieškovų nagrinėjamoje byloje pareikštas reikalavimas vertintinas kaip reikalavimas atsakovui įvykdyti prievolę natūra.
34. Pažymėtina, kad civilinės bylos nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, kuris reiškia, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis).
35. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas).
36. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neatliko skolos raštelio teisinio kvalifikavimo, nepasisakė nei dėl atsakovo pozicijos, kad tai yra jo garantija ieškovams, nei dėl pirmosios instancijos teismo teisinio vertinimo, kad tai yra vienašalis atsakovo įsipareigojimas ieškovams sumokėti jame nurodytą 220 000 Eur sumą nurodytais terminais. Teisėjų kolegija sutinka su šiais kasacinio skundo argumentais.
37. Apeliacinės instancijos teismas sprendime nurodė, jog nagrinėjamoje byloje „ieškinio pagrindą sudarė aplinkybės, kad atsakovas nėra visiškai atsiskaitęs su ieškovais pagal žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį ir tai patvirtina atsakovo išrašytas skolos raštelis, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad prievolė dėl 220 000 Eur sumokėjimo yra atskira ir su žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartimi nesusijusi prievolė, teisėjų kolegijos įvertinama kaip nepagrįsta ir neatitinkanti ieškovų pareikšto ieškinio pagrindo“.
38. Taigi, pirma, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad nagrinėjamoje byloje ieškinio pagrindą sudarančios aplinkybės tiesiogiai sietinos su atsakovo išrašytu skolos rašteliu, tai reiškia, kad teismas privalėjo įvertinti šį įrodymą pasisakydamas dėl jame nurodytos atsakovo prievolės. Antra, apeliacinės instancijos teismas netiksliai perteikė pirmosios instancijos teismo išvadą apie tai, kaip atsakovo skolos rašteliu prisiimta prievolė yra susijusi su žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartimi jo prisiimta prievole. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad „Atsakovo Skolos rašteliu prisiimta 220 000 Eur grąžinimo Ieškovams prievolė yra atskira Atsakovo vykdytina mokėjimo prievolė Ieškovams už perkamus 30 žemės sklypų, nesusijusi su Preliminarioje ir pagrindinėje žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartyse nurodyta mokėtina 772 982,75 Eur suma, kurią Atsakovas yra Ieškovams sumokėjęs ir tai patvirtina Švenčionių rajono savivaldybės 3-ojo notaro biuro notarės I. N. (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) 2023-05-29 Pakvitavimas (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini))“.
39. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovo skolos rašteliu prisiimta 220 000 Eur grąžinimo ieškovams prievolė yra atskira atsakovo vykdytina mokėjimo prievolė ieškovams, kuri nesusijusi ne su pagrindine žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartimi, bet su joje nurodyta mokėtina 772 982,75 Eur suma. Atsakovo skolos rašteliu prisiimta 220 000 Eur grąžinimo ieškovams prievolė yra tiesiogiai susijusi su pagrindine žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimta prievole, kadangi jas sieja tas pats objektas, t. y. 30 parduotų žemės sklypų, o tai reiškia, kad 30 žemės sklypų kaina visiškai bus sumokėta, kai atsakovas įvykdys abi šias prievoles.
40. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad atsakovo pasirašytame skolos raštelyje nėra nurodytas šiuo rašteliu atsakovo prisiimtos prievolės teisinis pagrindas. Tačiau tai nereiškia, kad dėl šio skolos raštelio, kurį ieškovai į bylą pateikė kaip pagrindinį įrodymą, ieškovų vertinimu, pagrindžiantį jų reikalavimą, vertinimo apeliacinės instancijos teismas galėjo nepasisakyti sprendime. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas privalėjo pasisakyti dėl atsakovo skolos rašteliu prisiimtos prievolės sumokėti ieškovams 220 000 Eur skolos raštelyje nurodytais terminais, įvertinti jos prigimtį nagrinėjamo ginčo kontekste kartu su kitais, net ir netiesioginiais, į bylą pateiktais įrodymais.
41. Kasacinio teismo praktikoje įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, egzistuoja įrodinėjamas faktas ar ne. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmės išvados padaryti neleidžia. Jie turi silpnesnę įrodomąją galią. Tai svarbu darant išvadą, ar pateiktų netiesioginių įrodymų pakanka tam tikrai aplinkybei patvirtinti arba ją paneigti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009). Kasacinis teismas taip pat pripažįsta, kad bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų patvirtinta byloje esančiais įrodymais ir atitinkamai būtų pagrįsta, jog priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2010).
42. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl atsakovo skolos rašteliu prisiimtos prievolės sumokėti ieškovams 220 000 Eur skolos raštelyje nurodytais terminais, įvertino jos prigimtį nagrinėjamo ginčo kontekste kartu su kitais įrodymais, pasisakė dėl atsakovo teiginių, kad skolos raštelis buvo garantija ieškovams, jog atsakovas nupirks iš jų žemės sklypus, o raštelyje nurodyti 220 000 Eur bus įtraukti į pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą 772 994,50 Eur žemės sklypų kainą. Įvertinęs byloje surinktus rašytinius įrodymus, bylos šalių, liudytojų paaiškinimus teismo posėdžiuose, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad skolos raštelis nėra atsakovo garantija, užtikrinanti būsimos sutarties sudarymą, o atsakovo skolos rašteliu prisiimta 220 000 Eur grąžinimo ieškovams prievolė yra atskira atsakovo vykdytina mokėjimo prievolė ieškovams už perkamus 30 žemės sklypų, nesusijusi su preliminariojoje ir pagrindinėje žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartyse nurodyta mokėtina 772 982,75 Eur suma. Apeliacinės instancijos teismas pirmiau nurodytų pirmosios instancijos teismo išvadų motyvuotai nepaneigė.
43. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi į bylą atsakovo pateiktais įrodymais, kuriais atsakovas įrodinėjo, kokia, tikėtina, galėtų būti sklypų, kuriuos jis nupirko iš ieškovų, kaina, ir priėjo prie išvados, kad atsakovas, sumokėjęs notaro patvirtintoje žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą sklypų kainą, tinkamai įvykdė prievolę atsiskaityti už nupirktus žemės sklypus.
44. Atsakovas byloje taip pat įrodinėjo, kokia tikėtina galėtų būti sklypų, kuriuos atsakovas nupirko iš ieškovų, kaina, siekdamas paneigti pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę dėl šalių sutartos pardavimo kainos. Pažymėtina, kad, pagal CK 6.397 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, kaina yra esminė nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga. CK 6.313 straipsnio 2–6 dalyse įtvirtintos taisyklės taikomos tik kilnojamųjų daiktų pardavimo atveju, kai pirkimo–pardavimo sutartyje nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nenustatyta kaina ar nenurodyta jos nustatymo tvarka ir šalys nėra susitarusios kitaip. Todėl pirmosios instancijos teismui iš esmės priėjus prie išvados, kad, vykdydamas susitarimą dėl sumokėjimo kainos už 30 žemės sklypų, kuriuos atsakovas nupirko iš ieškovų, atsakovas privalėjo sumokėti net tik notaro patvirtintoje žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą 772 982,75 Eur sumą, bet ir 220 000 Eur, kuriuos atsakovas įsipareigojo sumokėti skolos rašteliu, o tai reiškia, kad ieškovai ir atsakovas buvo sutarę dėl 220 000 Eur didesnės nei nurodyta notaro patvirtintoje žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartyje kainos, šalių sutarta žemės sklypų pardavimo kaina negali būti nustatyta atsakovo siūlomu būdu – įrodinėjant, kokia, tikėtina, galėtų būti sklypų, kuriuos atsakovas nupirko iš ieškovų, kaina.
45. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant, ar šalių susitarimas sumokėti už žemės sklypus kainos dalį, kuri nebuvo nurodyta notaro patvirtintoje žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartyje, yra privalomas atsakovui, reikšmingas CK 6.393 straipsnio 1 ir 2 dalyse ir 1.93 straipsnio 4 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas.
46. Pagal CK 6.393 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintą teisinį reguliavimą, nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti notarinės formos, išskyrus bankroto proceso metu sudaromas nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis, o formos reikalavimų nesilaikymas sutartį daro negaliojančią. CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Šiuo atveju sandorio vėliau notarine tvarka įforminti nebereikia.
47. Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir šalys neginčija, kad 30 žemės sklypų, kuriuos atsakovas nupirko iš ieškovų, pirkimo–pardavimo sutartis yra notarinės formos ir ieškovai yra įvykdę iš šios sutarties jiems kilusią prievolę perduoti žemės sklypus atsakovui, o atsakovas, kaip nusprendė pirmosios instancijos teismas, yra iš dalies įvykdęs iš šios sutarties jam kilusią prievolę sumokėti žemės sklypų kainą (liko nesumokėta 167 000 Eur).
48. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad šalių susitarimas dėl žemės sklypų kainos dalies (220 000 Eur) sumokėjimo nebuvo patvirtintas notarine tvarka, nereiškia, kad jis yra negaliojantis, nors pati pirkimo–pardavimo sutartis galioja. Netgi jeigu būtų pagrindas vertinti priešingai, teismas, remdamasis CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, galėtų pripažinti susitarimą dėl pirmiau minėtos žemės sklypų kainos dalies sumokėjimo galiojančiu.
49. Įvertinusi visa, kas nurodyta pirmiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėjo prie išvados, jog atsakovo skolos rašteliu prisiimta 220 000 Eur grąžinimo ieškovams prievolė yra atskira atsakovo vykdytina mokėjimo prievolė ieškovams už perkamus 30 žemės sklypų, nesusijusi su preliminariojoje ir pagrindinėje žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartyse nurodyta mokėtina 772 982,75 Eur suma, todėl pagrįstai tenkino ieškinį, o apeliacinės instancijos teismas, motyvuotai nepaneigęs šios išvados, nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį atmetė. Todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
50. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
51. Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. CPK 98 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
52. Patenkinus ieškovų kasacinį skundą ir panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą, ieškovai įgyja teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą tiek apeliacinės instancijos teisme, tiek kasaciniame teisme.
53. Apeliacinės instancijos teisme ieškovų išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sudarė 2 000 Eur, už kasacinį skundą ieškovas sumokėjo 2 228 Eur žyminį mokestį, kitų išlaidų faktą patvirtinančių įrodymų ieškovai nepateikė. Ieškovų prašomų atlyginti bylinėjimosi išlaidų dydis neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (2015 m. kovo 20 d. redakcija), pagrindu (7 ir 8.11 punktai) apskaičiuotos didžiausios bylinėjimosi išlaidų sumos už tokio pobūdžio procesinio dokumento parengimą, šios išlaidos yra pagrįstos, realiai patirtos, todėl jų atlyginimas priteistinas ieškovams lygiomis dalimis iš atsakovo (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
54. Kasaciniame teisme nepatirta su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų, todėl šių išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. lapkričio 6 d. sprendimą ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2025 m. gegužės 14 d. sprendimą.
Priteisti ieškovams V. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir J. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis iš atsakovo J. I. (J. I.) (a. k. (duomenys neskelbtini) 4 228 (keturis tūkstančius du šimtus dvidešimt aštuonis) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kiekvienam ieškovui po 2 114 (du tūkstančius vieną šimtą keturiolika) Eur.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Algirdas Taminskas
Egidija Tamošiūnienė
Jūratė Varanauskaitė
