Dėl privalomojo nurodymo pripažinimo negaliojančiu ir panaikinimo

Dokumento Nr. DOK-2801

Bylos Nr. eCIK-911/2026

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-04472-2025-7

Procesinio sprendimo kategorija 3.3.3.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2026 m. rugpjūčio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Šulco, Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkės) ir Eglės Zemlytės,

susipažinusi su 2026 m. rugpjūčio 10 d. paduotu ieškovų R. B. ir A. B. kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. birželio 18 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

ieškovai padavė kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. birželio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų ieškinį atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl privalomojo nurodymo pripažinimo negaliojančiu ir panaikinimo.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2026 m. birželio 18 d. nutartimi paliko nepakeistą Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. kovo 3 d. sprendimą, kuriuo ieškovų ieškinys atmestas.

Kasacinis skundas paduotas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, ir argumentuotai pagrįsti, kad šis teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasacinį skundą paduodant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, faktines aplinkybes, ir argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Kasaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai:

1. Teismams netinkamai pritaikius CPK 256 ir 263 straipsnius bei nepagrįstai išplėtus CPK 329 straipsnio 1 dalies taikymą, buvo iš esmės pažeisti rungimosi bei šalių lygiateisiškumo principai. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sutapatino dvi skirtingas procesines garantijas – šalies teisę būti išklausytai pirmosios instancijos teisme iki sprendimo priėmimo ir šalies teisę apskųsti jau priimtą teismo sprendimą (procesinę teisę į apeliaciją). Galimybė skųsti jau priimtą nepalankų teismo sprendimą nėra ir negali būti laikoma lygiaverte procesinei garantijai daryti įtaką teismo vidiniam įsitikinimui ir sprendimo turiniui iki jo priėmimo. Teisė būti išklausytam reikalauja išklausymo prieš priimant procesinį aktą, o ne po jo.

2. Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo teisinių kriterijų ir neatskleidė ribos tarp remonto ir naujos statybos, buvo netinkamai pritaikytos materialiosios teisės normos, reglamentuojančios statybos rūšis. Teismai, spręsdami dėl statybos rūšies, turėjo vertinti ne tik tai, iš ko statinys padarytas šiandien, bet ir kitas aplinkybes: 1) ar atlikti darbai lėmė naujo objekto su naujais parametrais atsiradimą, ar tik modifikavo ir išsaugojo jau daugelį metų toje pačioje vietoje stovėjusį objektą; 2) ar medžiagų pakeitimas (tentas, polikarbonatas) pagal statybos techninį reguliavimą teisiškai peržengia paprastojo remonto ribas, jei statinio geometrinis tūris ir plotas išliko nepakitę.

3. Teismai, vertindami atsakovės privalomojo nurodymo teisėtumą ir proporcingumą, privalėjo ne tik formaliai kvalifikuoti statybos rūšį, bet ir išanalizuoti, ar konkrečiu atveju egzistuoja teisiškai pašalinamas trūkumas (galimybė parengti projektą, suderinti jį su atsakingomis institucijomis bei savivaldybės vyriausiuoju architektu ir gauti statybą leidžiantį dokumentą), ar egzistuoja absoliutus statybos draudimas, užkertantis bet kokį įteisinimą. Atsisakydami analizuoti įteisinimo galimybę ir tenkindamiesi tik „naujo statinio“ faktu, bylą nagrinėję teismai iškraipė savavališkos statybos padarinių šalinimo instituto prasmę ir pavertė įteisinimo institutą deklaratyviu. Net ir pripažįstant, kad ginčo teritorijai (Kuršių nerijos nacionaliniam parkui) taikomas griežtas teisinis apsaugos režimas, atsakovės pasirinktas savavališkos statybos padarinių šalinimo būdas turi atitikti proporcingumo principą.

4. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos ir netinkamai aiškino bei taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias viešojo intereso gynimą ir jo santykį su asmens teisėmis bei teisėtais interesais. Ieškovų vertinimu, teritorijos statusas savaime nereiškia pažeidimo egzistavimo. Neginčytina, kad Kuršių nerijos nacionalinio parko, pajūrio juostos, valstybinės žemės ir kultūros paveldo apsauga yra viešojo intereso sritys. Tačiau vien abstrakčiai įvardyta apsaugos zona savaime nereiškia, kad kiekvienas formalus statybos teisės reikalavimų nesilaikymas tokioje teritorijoje automatiškai laikytinas realiu viešojo intereso pažeidimu arba sudaro pakankamą pagrindą įtarti tokį pažeidimą. Skundai dėl statybos teisėtumo, kai darbai atlikti daugiau kaip prieš dvejus metus, paprastai nenagrinėjami. Nagrinėjamuoju atveju teismai išimtį pavertė bendrąja taisykle. Šios bendrosios taisyklės išimtis teisės aktų leidėjo susieta ne su pačiu teritorijos teisiniu statusu, o su konkrečiu ir pagrįstu įtarimu dėl viešojo intereso pažeidimo.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, nusprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą atsisakytina priimti.

Pažymėtina, kad nors prie kasacinio skundo pridėta mokėjimo nurodymo kopija dėl 121,88 Eur žyminio mokesčio sumokėjimo, tačiau patikrinus Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenų bazėje esančius duomenis, nurodytos sumos mokėjimas, kurį būtų galima įskaityti nagrinėjamoje byloje nebuvo rastas, todėl žyminio mokesčio grąžinimo klausimas šia nutartimi nespręstinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 346 straipsniu, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Šulcas

Jūratė Varanauskaitė

Eglė Zemlytė