Baudžiamoji byla Nr. 2K-123-697/2026
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-16991-2021-4
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.6.3.1; 1.2.6.4; 2.1.4.10.2; 2.8.9.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. birželio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininko), Olego Fedosiuko ir Alvydo Pikelio (pranešėjo),
sekretoriaujant Agatai Minkel,
dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei,
nuteistajai J. K.-N., jos gynėjui advokatui Vytautui Sirvydžiui,
nuteistosios ŽŪB „Aviena ir ėriena“ atstovui advokatui Renaldui Baliūčiui,
nukentėjusiojo U. I. (U. I.) atstovui advokatui Daliui Poviliui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. K. (S. K.) ir jo gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio, nuteistosios J. K.-N. gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio, nuteisto juridinio asmens – ŽŪB „Aviena ir ėriena“ direktorės J. K.-N. ir jo atstovo advokato Renaldo Baliūčio kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio.
Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. birželio 11 d. nuosprendžiu S. K. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 1471 straipsnio 1 dalį (2 veikos), J. K.-N. dėl kaltinimų pagal BK 1472 straipsnio 1 dalį (2 veikos), o ŽŪB „Aviena ir ėriena“ dėl kaltinimų pagal BK 20 straipsnio 2 dalies 1–3 punktus ir 1472 straipsnio 1 dalį (2 veikos) išteisinti kaip nepadarę veikų, turinčių nusikaltimų ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiojo U. I. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. birželio 11 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis:
S. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 1471 straipsnio 1 dalį (veika prieš U. I.) 75 MGL (3 750 Eur) dydžio bauda, pagal BK 1471 straipsnio 1 dalį (veika prieš J. M. (J. M.)) 75 MGL (3 750 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi, šias bausmes subendrinus visiško bausmių sudėjimo būdu, jam paskirta galutinė subendrinta 150 MGL (7 500 Eur) dydžio bauda.
J. K.-N. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 1472 straipsnio 1 dalį (veika prieš U. I.) 70 MGL (3 500 Eur) dydžio bauda, pagal BK 1472 straipsnio 1 dalį (veika prieš J. M.) 70 MGL (3 500 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi, šias bausmes subendrinus visiško bausmių sudėjimo būdu, jai paskirta galutinė subendrinta 140 MGL (7 000 Eur) dydžio bauda.
ŽŪB „Aviena ir ėriena“ pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 20 straipsnio 2 dalies 1–3 punktus, 1472 straipsnio 1 dalį (veika prieš U. I.) 250 MGL (12 500 Eur) dydžio bauda, pagal BK 20 straipsnio 2 dalies 1–3 punktus, 1472 straipsnio 1 dalį (veika prieš J. M.) 250 MGL (12 500 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi, šias bausmes subendrinus visiško bausmių sudėjimo būdu, jai paskirta galutinė subendrinta 500 MGL (25 000 Eur) dydžio bauda.
Nukentėjusiajam U. I. iš nuteistojo S. K. priteista 1 000 Eur, iš nuteistosios J. K.-N. – 500 Eur, iš nuteistosios ŽŪB „Aviena ir ėriena“ – 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistųjų gynėjo, nuteistosios bei juridinio asmens atstovo, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, ir prokurorės bei nukentėjusiojo atstovo, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. S. K. pagal BK 1471 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis, būdamas ŽŪB „Aviena ir ėriena“ pajininkas ir būdamas suinteresuotas šios ŽŪB veikla, dirbdamas Transporto skyriaus vadovu įmonėje,,Hegelmann Transporte“ ir būdamas tiesiogiai atsakingas už žmonių iš trečiųjų šalių įdarbinimą įmonėje tolimųjų reisų vairuotojais, panaudodamas apgaulę ir pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ir pažeidžiamumu, žmogų išnaudojo priverstiniam darbui: naudodamasis U. I. socialiniu pažeidžiamumu (dėl sunkios materialinės padėties) bei priklausomumu (dėl to, kad yra užsienio šalyje (Lietuvoje), nemoka lietuvių kalbos, nežino Lietuvos įstatymų, yra priklausomas nuo jį įdarbinusio S. K. dėl vizos ir leidimo gyventi bei dirbti Lietuvoje galimybės), įtikinėdamas U. I., kad vilkikų vairuotojų kvalifikacijos tobulinimo mokymai dar nevyksta, panaudodamas apgaulę (sudaryta darbo sutartis su U. I. visiškai neatitiko realiai dirbamo darbo pobūdžio ir nuolat buvo žadama, kad ateityje jis galės dirbti tolimųjų reisų vairuotoju), telefonu duodamas U. I. nurodymus dėl konkrečių darbų atlikimo ūkyje ir vaizdo kameromis, kurios buvo sumontuotos ŽŪB „Aviena ir ėriena“ ūkio įvairiose vietose, stebėdamas U. I. atliekamus darbus, laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 22 d. iki 2020 m. birželio 18 d. išnaudojo šį asmenį priverstiniam darbui (U. I. buvo atvežtas, apgyvendintas, nebuvo nustatytas darbo ir poilsio laikas, buvo vykdoma U. I. atliekamo darbo kontrolė), vertė U. I. dirbti J. K.-N. vadovaujamoje ŽŪB „Aviena ir ėriena“, kur U. I. kiekvieną dieną, nesant nustatytų poilsio valandų ir poilsio dienų, buvo verčiamas prižiūrėti ūkyje auginamus gyvulius ir vienas atlikti kitus fiziškai sunkius ūkio darbus, už kuriuos į U. I. kaip įmonės,,Hegelmann Transporte“ darbuotojo banko sąskaitą kiekvieną mėnesį buvo pervedamas atlyginimas iš įmonės,,Hegelmann Transporte“ sąskaitos pagal toje įmonėje užpildytus darbo laiko apskaitos žiniaraščius.
2. Be to, S. K. pagal BK 1471 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis, būdamas ŽŪB „Aviena ir ėriena“ pajininkas ir būdamas suinteresuotas šios bendrovės veikla, dirbdamas Transporto skyriaus vadovu įmonėje,,Hegelmann Transporte“ ir būdamas tiesiogiai atsakingas už žmonių iš trečiųjų šalių įdarbinimą įmonėje tolimųjų reisų vairuotojais, panaudodamas apgaulę ir pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ir pažeidžiamumu, žmogų išnaudojo priverstiniam darbui: naudodamasis J. M. socialiniu pažeidžiamumu (dėl sunkios materialinės padėties) bei priklausomumu (dėl to, kad yra užsienio šalyje (Lietuvoje), nemoka lietuvių kalbos, nežino Lietuvos įstatymų, yra priklausomas nuo jį įdarbinusio S. K. dėl vizos ir leidimo gyventi bei dirbti Lietuvoje galimybės), įtikinėdamas J. M., kad darbas ūkyje yra tik laikinas ir kad ateityje jis galės dirbti tolimųjų reisų vairuotoju, panaudodamas apgaulę (sudaryta darbo sutartis su J. M. visiškai neatitiko realiai dirbamo darbo pobūdžio ir nuolat buvo žadama, kad ateityje jis galės dirbti tolimųjų reisų vairuotoju), telefonu duodamas J. M. nurodymus dėl konkrečių darbų atlikimo ūkyje ir vaizdo kameromis, kurios buvo sumontuotos ŽŪB „Aviena ir ėriena“ ūkio įvairiose vietose, stebėdamas J. M. atliekamus darbus, laikotarpiu nuo 2021 m. balandžio 1 d. iki 2021 m. rugpjūčio 11 d. išnaudojo šį asmenį priverstiniam darbui (J. M. buvo atvežtas, apgyvendintas, nebuvo nustatytas darbo ir poilsio laikas, buvo vykdoma J. M. atliekamo darbo kontrolė), vertė J. M. dirbti J. K.-N. vadovaujamos ŽŪB „Aviena ir ėriena“ ūkyje, kur J. M. kiekvieną dieną nuo 7 val. iki 20 val. be poilsio valandų, suteikiant 1–2 poilsio dienas kas 10–15 darbo dienų iš eilės, buvo verčiamas prižiūrėti ūkyje auginamus gyvulius ir vienas atlikti kitus fiziškai sunkius ūkio darbus, už kuriuos į J. M. kaip įmonės,,Hegelmann Transporte“ darbuotojo banko sąskaitą kiekvieną mėnesį buvo pervedamas atlyginimas iš įmonės,,Hegelmann Transporte“ sąskaitos pagal toje įmonėje užpildytus darbo laiko apskaitos žiniaraščius.
3. J. K.-N. ir juridinis asmuo ŽŪB „Aviena ir ėriena“ pagal BK 1472 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad J. K.-N., būdama ŽŪB „Aviena ir ėriena“ direktorė, faktiškai vadovaudama ŽŪB „Aviena ir ėriena“ ir veikdama žemės ūkio bendrovės vardu, interesais ir naudai, naudojosi asmens priverstiniu darbu, žinodama, kad asmens išnaudojimo tikslais buvo panaudota apgaulė, pasinaudota asmens priklausomumu ir pažeidžiamumu: J. K.-N. žinojo, kad U. I. yra įdarbintas įmonėje,,Hegelmann Transporte“ transporto priemonių, vykdančių tarptautinių krovinių pervežimus, vairuotoju, tačiau, S. K. panaudojus apgaulę ir pasinaudojus jo socialiniu pažeidžiamumu ir priklausomumu, U. I. į jos vadovaujamą žemės ūkio bendrovę yra atvežtas išnaudoti priverstiniam darbui, kur laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 22 d. iki 2020 m. birželio 18 d. jis buvo verčiamas dirbti ŽŪB „Aviena ir ėriena“. U. I. kiekvieną dieną nesant nustatytų poilsio valandų ir poilsio dienų buvo verčiamas prižiūrėti ūkyje registruotus auginamus gyvulius ir vienas atlikti kitus S. K. nurodytus fiziškai sunkius ūkio darbus, už kuriuos į U. I. kaip įmonės,,Hegelmann Transporte“ darbuotojo banko sąskaitą kiekvieną mėnesį buvo pervedamas atlyginimas iš įmonės,,Hegelmann Transporte“ sąskaitos pagal toje įmonėje užpildytus darbo laiko apskaitos žiniaraščius. Taip, nesudariusi su U. I. darbo sutarties ir nemokėdama jam atlyginimo, siekdama finansinės naudos, kad ŽŪB „Aviena ir ėriena“ išvengtų darbo santykiams privalomų mokestinių prievolių, susijusių su ūkyje dirbančiu U. I., ir tokiu būdu mažindama žemės ūkio bendrovės išlaidas, kaip ŽŪB „Aviena ir ėriena“ direktorė naudojosi U. I. priverstiniu darbu.
4. Be to, J. K.-N. ir juridinis asmuo ŽŪB „Aviena ir ėriena“ pagal BK 1472 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad J. K.-N., būdama ŽŪB „Aviena ir ėriena“ direktorė, faktiškai vadovaudama ŽŪB „Aviena ir ėriena“ ir veikdama žemės ūkio bendrovės vardu, interesais ir naudai, naudojosi asmens priverstiniu darbu, žinodama, kad asmens išnaudojimo tikslais buvo panaudota apgaulė, pasinaudota asmens priklausomumu ir pažeidžiamumu: J. K.-N. žinojo, kad J. M. yra įdarbintas įmonėje,,Hegelmann Transporte“ transporto priemonių, vykdančių tarptautinių krovinių pervežimus, vairuotoju, tačiau, S. K. panaudojus apgaulę ir pasinaudojus jo socialiniu pažeidžiamumu, J. M. į jos vadovaujamą žemės ūkio bendrovę yra atvežtas išnaudoti priverstiniam darbui, kur laikotarpiu nuo 2021 m. balandžio 1 d. iki 2021 m. rugpjūčio 11 d. jis buvo verčiamas dirbti ŽŪB „Aviena ir ėriena“. J. M. dirbo 10–15 dienų iš eilės kiekvieną dieną nuo 7 val. iki 20 val. be poilsio valandų, turėjo 1–2 poilsio dienas, buvo verčiamas prižiūrėti ūkyje registruotus auginamus gyvulius ir vienas atlikti kitus S. K. nurodytus fiziškai sunkius ūkio darbus, už kuriuos į J. M. kaip įmonės,,Hegelmann Transporte“ darbuotojo banko sąskaitą kiekvieną mėnesį buvo pervedamas atlyginimas iš įmonės,,Hegelmann Transporte“ sąskaitos pagal toje įmonėje užpildytus darbo laiko apskaitos žiniaraščius. Taip, nesudariusi su J. M. darbo sutarties ir nemokėdama jam atlyginimo, siekdama finansinės naudos, kad ŽŪB „Aviena ir ėriena“ išvengtų darbo santykiams privalomų mokestinių prievolių, susijusių su ūkyje dirbančiu J. M., ir tokiu būdu mažindama žemės ūkio bendrovės išlaidas, kaip ŽŪB „Aviena ir ėriena“ direktorė naudojosi J. M. priverstiniu darbu.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
5. Apeliacinės instancijos teismas, pagal prokurorės skundą išnagrinėjęs S. K., J. K.-N. ir ŽŪB „Aviena ir ėriena“ baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nuosprendyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kadangi byloje esančius įrodymus vertino selektyviai, nepagrįstai pirmenybę teikė S. K., J. K.-N. ir ŽŪB „Aviena ir ėriena“ teisinantiems duomenims, kurie prieštarauja bylos įrodymų visumai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sukritikavo nukentėjusiojo U. I. ir liudytojo J. M. parodymus, tinkamai nepalygino šių įrodymų su kitais byloje surinktais ir teismo posėdyje ištirtais įrodymais ir jų visuma, dėl to nepagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad S. K., prieš U. I. ir J. M. panaudojęs apgaulę ir pasinaudojęs jų priklausomumu bei pažeidžiamumu, juos išnaudojo priverstiniam darbui, o J. K.-N., veikdama ŽŪB „Aviena ir ėriena“ vardu, interesais ir naudai, žinodama, kad jie yra išnaudojami priverstiniam darbui, tuo naudojosi, nesudariusi su jais darbo sutarties ir nemokėdama atlyginimo, siekdama finansinės naudos. Šis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje esantys įrodymai yra pakankami nuteistųjų S. K., J. K.-N. ir ŽŪB „Aviena ir ėriena“ kaltei pagrįsti, panaikino pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priėmė naują apkaltinamąjį nuosprendį.
III. Kasacinių skundų argumentai
6. Kasaciniu skundu nuteistasis S. K. ir jo gynėjas advokatas V. Sirvydis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį S. K. ir dėl šios dalies palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. Kasatoriai skunde nurodo:
6.1. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje painioja dvi skirtingas nusikalstamas veikas – prekybą žmonėmis (BK 147 straipsnio 1 dalis) ir išnaudojimą priverstiniam darbui ar paslaugoms (BK 1471 straipsnio 1 dalis), kurios negali būti tapatinamos. Teismų praktika, suformuota baudžiamosiose bylose, kuriose veikos kvalifikuotos pagal BK 147 straipsnio 1 ar kitas dalis, savaime negali būti taikoma nagrinėjant baudžiamąsias bylas, kuriose taikyta BK 1471 straipsnio 1 dalis.
6.2. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje netinkamai aiškino apgaulės, kaip BK 1471 straipsnio 1 dalies, požymį, kadangi pagal šį požymį apgaulės panaudojimas pripažintinas tik tada, kai apgaulę prieš nukentėjusįjį naudoja ne kuris kitas asmuo, o pats kaltininkas (ar bent jau kaltininko bendrininkas), siekdamas taip veikti (tiesioginė tyčia). Šioje baudžiamojoje byloje tokios aplinkybės nebuvo nustatytos. Apeliacinės instancijos teismas apgaulės požymį preziumavo, nors nė vienas iš Tadžikistano Respublikos piliečių niekuomet nenurodė, kad nuteistasis S. K. ar kiti fiziniai ar juridiniai asmenys kokiu nors apgaulingu būdu būtų paveikę šių asmenų apsisprendimą vykti į Lietuvą iš jų kilmės valstybės. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas motyvavo apgaulės nebuvimą taikydamas tokius kriterijus, kurie yra suformuluoti teismų praktikoje, pagal kurią baudžiamąją atsakomybę sukelia abu kartu taikomi veiksmai – ir verbavimas, ir apgaulė.
6.3. Nukentėjusysis U. I., taip pat ir J. M., kuris nuosekliai teigė nuo nieko nenukentėjęs, visuomet turėjo galimybę bet kada palikti S. K. ūkio teritoriją ir tokia galimybe naudojosi. Pats U. I. teigė gryninęs pinigus. Nukentėjusiojo parodymų patikimumo prasme svarbu ir tai, kad pats U. I. melagingai parodė, jog bankomatu nemoka naudotis, – šie nukentėjusiojo parodymai buvo tinkamai aptarti išteisinamojo nuosprendžio 10 puslapyje, o apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio 22 punkte nepagrįstai jo parodymus pripažįsta nuosekliais. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio 22 punkte taip pat nurodė, kad U. I. vyko į užsienį ne šiai bylai aktualiu laikotarpiu, tačiau bet kuriuo atveju U. I. be jokių kliūčių išvyko iš ūkio, jo laisvė išvykti niekaip nebuvo suvaržyta, o nepasitenkinimą nuteistojo S. K. veiksmais U. I. pradėjo reikšti tik sužinojęs, kad jo darbo viza yra anuliuota. Skundžiamame nuosprendyje nurodomas vaizdo kamerų naudojimas ūkyje apsaugos tikslais, vaizdo įrašų galimas ištrynimas niekaip nepaneigia esminės aplinkybės, kad išvykti iš ūkio bet kuris asmuo galėjo laisvai ir nuteistasis S. K., nuolat gyvenantis Kauno rajone, fizinės asmenų laisvės neribojo – pats ūkis aptvertas tvora nebuvo, jokie papildomi užraktai, kitos asmenų laisvę ribojančios priemonės nebuvo naudojami.
6.4. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio 26 punkte išreiškia kaltumo prezumpciją, nes aplinkybės, rodančios galimybę bet kuriuo metu palikti gyvenamąją vietą, asmens dokumentų turėjimas, atlyginimo (atitinkančio rinkos sąlygas) mokėjimas yra itin reikšmingi. Laisvė palikti ūkininko ūkį bet kada, bet kuriuo paros metu, lygiai kaip ir asmenų laisvė būti lankomiems savo laikino gyvenimo vietoje kitų asmenų, šioje baudžiamojoje byloje niekuomet nebuvo varžoma, jokia apgaulė nei prieš U. I., nei prieš J. M. niekuomet nenaudota, jokio šių asmenų valios palaužimo ar prievartinio darbo nebūta, taigi, pirmosios instancijos teismas, priėjęs išvadą, jog asmenų laisvė nebuvo suvaržyta tokiu lygiu, kad atsirastų pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę, nesuklydo.
6.5. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pagrįstai pažymėjo, kad ne nuteistasis S. K. naudojo apgaulę, o priešingai, U. I. ir J. M. nurodė tikrovę neatitinkančius duomenis turėdami tikslą patekti į Lietuvos Respubliką ir įsidarbinti. Ši aplinkybė apeliacinės instancijos teismo buvo be pagrindo ignoruota, netinkamai aiškinant verbavimo požymį ir neatskleidžiant, kokia gi konkrečiai apgaulė nuteistojo S. K. iš viso buvo naudojama prieš U. I..
6.6. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio 16 punkte klaidingai nurodo, kad verbavimas yra tik vienas iš alternatyvių valios palenkimo būdų, kuris nagrinėjamu atveju pateiktuose kaltinimuose apskritai nebuvo inkriminuotas, todėl neturi įtakos sprendžiant S. K. ir kitų kaltės klausimą. Ši teisės taikymo klaida yra esminė, kadangi aplinkybės, kokiu būdu asmuo pateko iš kilmės valstybės į Lietuvos Respubliką, yra itin reikšmingos ir negalėjo būti pašalintos iš nustatomų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad U. I., darbdaviui nurodydamas, jog turi reikiamą kvalifikaciją dirbti tolimųjų reisų vairuotoju, pats nurodė melagingas aplinkybes, taigi, naudojo apgaulę prieš darbdavį. UAB „Hegelmann Transporte“, kaip U. I. ir J. M. darbdavė, šioje baudžiamojoje byloje kaltinama nebuvo, nors kaltinimas S. K. buvo formuluojamas nurodant jo funkcijas būtent šiame juridiniame asmenyje. Svarbu ir tai, kad UAB „Hegelmann Transporte“, o ne S. K. ir ne ŽŪB „Aviena ir ėriena“ mokėjo atlyginimą abiem Tadžikistano Respublikos piliečiams. Valstybiniam kaltintojui pagrįstai atrodė, kad jokios apgaulės šis juridinis asmuo prieš juos nenaudojo.
6.7. Nustatyta, kad nuteistasis S. K. nukentėjusiojo U. I. neįdarbino įmonėje UAB „Hegelmann Transporte“ tiek dėl to, kad jis nevykdė tokių funkcijų įmonėje, tiek dėl to, kad nukentėjusysis U. I., kaip ir J. M., neturėjo reikiamų tolimųjų reisų sunkvežimio vairuotojo įgūdžių, todėl kasatorius niekaip nepažeidė Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties reikalavimų. Nukentėjusiojo apsisprendimą kreiptis į profsąjungą bei tolesnį profsąjungos veikimą kreipiantis į teisėsaugą patvirtina paties nukentėjusiojo teiginys, jog S. K. padarė taip, kad negalėtų niekur įsidarbinti, ir būtent ši aplinkybė lėmė nukentėjusiojo nepasitenkinimą. Būtent pareiškimo teisėsaugai parašymas ir tapo teisiniu pagrindu šiam asmeniui, Tadžikistano Respublikos piliečiui, likti Lietuvos Respublikoje, remiantis Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 491 straipsnio 1 dalies norma. Apeliacinės instancijos teismas be jokio pagrindo tokio nukentėjusiojo teisinio statuso nevertino.
6.8. Apeliacinės instancijos teismas teigia, kad viena iš prekybos žmonėmis išnaudojimo formų, aktuali nagrinėjamoje byloje, yra išnaudojimas priverstiniam darbui, tačiau šioje baudžiamojoje byloje niekas nebuvo kaltinamas prekyba žmonėmis, o prekybos žmonėmis, kaip nusikalstamos veikos, požymių tapatinimas su BK 1471 straipsnio 1 dalies požymiais yra aiški teisės taikymo klaida. Siekiant konstatuoti baudžiamojon atsakomybėn patraukto asmens kaltę, būtina konstatuoti neteisėtą vertimą dirbti pagal 1930 m. birželio 28 d. Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos Nr. 29 „Dėl priverstinio ar privalomojo darbo“ 2 straipsnio 1 dalies nuostatą, aiškinančią, kad priverstinis ar privalomasis darbas reiškia bet kokį darbą ar tarnybą, kurių buvo išreikalauta prievarta, grasinant nuobauda ir kurių asmuo nesutiko atlikti sava valia. Nei prievartos, nei grasinimo kokiomis nors nuobaudomis, nei asmenų atsisakymo dirbti nebuvo ir pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje tai pagrįstai konstatavo.
6.9. Apeliacinės instancijos teismas be jokio pagrindo nekreipė dėmesio į gynėjo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-108-1120/2025, kurioje nagrinėjama situacija yra itin panaši: užsienietis buvo gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, tačiau nepateikė reikiamų duomenų, patvirtinančių jo kvalifikaciją, ir neišlaikė vairavimo testo, todėl su juo darbo sutartis nebuvo sudaryta, o tai, teismo manymu, niekaip negali reikšti apgaulės. Tokios situacijos yra darbo (civiliniai) teisiniai santykiai ir nagrinėjami civilinėse, o ne baudžiamosiose bylose, ir būtent toks procesas atitinka baudžiamosios teisės, kaip ultima ratio (kraštutinė priemonė), sampratą. Nė vienas iš nuteistųjų nei U. I., nei J. M. neklaidino, o jų atvykimas į Lietuvos Respubliką niekaip negalėjo reikšti UAB „Hegelmann Transporte“ ar S. K. pareigos įdarbinti šiuos asmenis.
6.10. Vertinant asmenų pažeidžiamumo kriterijų, iš paties U. I. parodymų paaiškėjo, kad jis dirbo taksi vairuotoju ar pavežėju Vilniaus mieste. Toks darbas reikalauja atitinkamų įgūdžių ir jau pati tokio asmens galimybė dirbti tokį darbą pašalina itin didelį asmens pažeidžiamumą, kaip esminį šios nusikalstamos veikos elementą. Priešingu atveju bet koks asmuo, nemokantis kalbos ar mokantis ją nepakankamu lygiu, taip pat neturintis aukštesniojo ar aukštojo išsilavinimo ar vien dėl to, kad reziduoja ne savo kilmės, o kitoje valstybėje, savaime galėtų būti laikomas pažeidžiamu.
6.11. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nekreipė dėmesio į tai, kad J. M. nuosekliai teigė nuo nieko nenukentėjęs. Be to, padarytas ir esminis BPK pažeidimas, kadangi iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad šis teismas remiasi J. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Šio asmens nepavyko apklausti teisme ir gynyba bei kaltinamieji prarado galimybę užduoti klausimų asmeniui, kuris pristatomas kaip kaltinimo liudytojas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto prasme; tokioje situacijoje apeliacinės instancijos teismas niekaip negalėjo pripažinti, kad prieš J. M., kuris savęs nukentėjusiuoju nelaiko, niekam jokių pretenzijų nereiškia, galėjo būti naudojama apgaulė.
6.12. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs U. I. parodymus nuosekliais ir patikimais, nutylėjo svarbią aplinkybę, jog jis ikiteisminio tyrimo metu buvo nurodęs gerokai padidintus skaičius apie ūkyje laikomus galvijus, dėl to galima daryti išvadas, kad toks asmuo ne tik nežinojo realios situacijos ūkyje, bet ir davė melagingus parodymus. Be to, tiek U. I., tiek J. M., tiek ir patys nuteistieji ar liudytojai R. Š., J. S. parodė, kad ir nuteistasis S. K. dirbo ūkyje įvairius darbus. Apeliacinės instancijos teismas be jokio pagrindo atmetė ir liudytojo J. S. parodymus, pagal kuriuos jis savo turimame avių ūkyje dirba vienas, be jokių pagalbininkų. Tai reiškia, kad jokio itin sunkaus, varginančio darbo nebūta.
6.13. Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43-942/2016, tačiau ši nutartis priimta dėl visiškai kitokių aplinkybių, be to, nutartyje aiškinti BK 147 straipsnio 2 dalies sudėties požymiai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-288-648/2018, kuria apkaltinamąjį nuosprendį grindė apeliacinės instancijos teismas, fakto aplinkybės taip pat visiškai nepanašios į aplinkybes, nagrinėtas šioje baudžiamojoje byloje. Kitoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 7 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-42-628/2021, kuria skundžiamą nuosprendį grindė apeliacinės instancijos teismas, kaltininkas buvo nuteistas pagal BK 1471 straipsnio 2 dalį už tai, kad vertė nukentėjusįjį dirbti vairuotoju, įbaugino jį naudodamas psichinį ir fizinį smurtą, pasinaudojo nukentėjusiojo pažeidžiamumu ir savo paties sukurtu priklausomumu dėl darbo santykių, privertė jį nežmoniškomis sąlygomis neatlygintinai dirbti priverstinį darbą vairuotoju. Taigi fakto aplinkybės yra iš esmės skirtingos.
6.14. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo ir tai, kad prie gynėjo atsiliepimo į prokurorės apeliacinį skundą buvo pridėtas Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. gegužės 19 d. nutarties administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-109-360/2023 nuorašas, iš kurio matyti, kad Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nutarimas, nurodomas prokurorės skunde, buvo panaikintas. Administracinio nusižengimo byloje buvo bandoma teigti, esą, nustatant galimą administracinį nusižengimą, kažkokios reikšmės gali turėti pats ikiteisminio tyrimo atlikimo faktas, o apeliaciniame skunde buvo teigiama, kad kažkokios įtakos galėtų turėti Valstybinės darbo inspekcijos nutarimas, nutylint, kad šis nutarimas buvo panaikintas teismine tvarka neskundžiama nutartimi.
6.15. Principo ultima ratio aspektu aktualu yra tai, kad netgi jei ir būtų buvę kokių nors įdarbinimo tvarkos pažeidimų, tai yra ne baudžiamosios teisės, o kitų teisės šakų (darbo teisės, administracinės teisės) reguliavimo dalykas, taigi, ir šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas be pagrindo nepripažino tokio principo teisiškai reikšmingu.
6.16. Apeliacinės instancijos teismas negalėjo priteisti jokios civilinio ieškinio dalies, kadangi pats nukentėjusysis U. I. apeliacinio skundo nepadavė, taigi jokios jo valios palaikyti civilinį ieškinį nebuvo. Prokuroras, teikiantis apeliacinį skundą, negalėjo veikti kaip nukentėjusiojo atstovas, kai pats nukentėjusysis buvo atstovaujamas Lietuvos profesinių sąjungų aljanso. Tuo tarpu Lietuvos profesinių sąjungų aljansas iš viso negali būti laikomas nukentėjusiojo atstovu. Bet koks juridinis asmuo negali būti pripažintas nukentėjusiojo atstovu, o kartu ir pasitelkti advokato nukentėjusiojo gynybai, kadangi, pagal visuotinai pripažintą teisės principą, įgaliotinis negali suteikti ar perleisti tokių teisių, kurių pats neturi. Lietuvos advokatų etikos kodekso 7 punkto pagrindu advokatas gali priimti pavedimą dėl teisinių paslaugų teikimo klientui paties kliento, kliento įgalioto atstovo arba atstovo pagal įstatymą, kliento sutuoktinio ar artimojo giminaičio prašymu, kito advokato arba juridinio asmens, įsteigto advokatų veiklai vykdyti, ar kitų teisės aktuose nurodytų asmenų pavedimu ar patvarkymu. Šiuo požiūriu įgaliotajam atstovui nustatytas būtinąsias sąlygas apibrėžia BPK 55 straipsnio 2 dalis ir šiuo aspektu Lietuvos profesinių sąjungų aljansas tokių sąlygų neatitinka.
7. Kasaciniu skundu nuteistosios J. K.-N. gynėjas advokatas V. Sirvydis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį J. K.-N. ir dėl šios dalies palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde pateikia analogiškus argumentus dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių BPK pažeidimų pirmiau išdėstytiems. Be to, kasatorius skunde papildomai nurodo:
7.1. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo 2024 m. lapkričio 21 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos baudžiamosiose bylose dėl prekybos žmonėmis (BK 147 straipsnis), išnaudojimo priverstiniam darbui ar paslaugoms (BK 1471 straipsnis), naudojimosi asmens priverstiniu darbu ar paslaugomis (BK 1472 straipsnis) apžvalgos išaiškinimų, be kita ko, išaiškinimo, jog BK 1472 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo subjektas yra su prekybos žmonėmis nusikaltimo (BK 147 straipsnis) darymu nesusijęs trečiasis asmuo, kuris naudojasi asmens priverstiniu darbu ar paslaugomis. Be kita ko, BK 1472 straipsnio 1 dalies norma įstatymų leidėjo buvo keičiama 2024 m. lapkričio 7 d. įstatymu Nr. XIV-3060 ir šios normos sankcijoje nustatyta baudžiamoji atsakomybė buvo sušvelninta, tačiau įstatymų leidėjas tuo pačiu įstatymu sugriežtino baudžiamąją atsakomybę už BK 147 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymą. Tai rodo, kad šių veikų požymiai (tiek objektyvieji, tiek ir subjektyvieji) negali būti tapatinami.
7.2. Kadangi nė vienas asmuo prekyba žmonėmis šioje baudžiamojoje byloje kaltinamas nebuvo, apeliacinės instancijos teismas pernelyg plačiai aiškino BK 1472 straipsnio požymius ir pažeidė esminį baudžiamosios teisės principą nullum crimen sine lege (nėra tokio nusikaltimo, kuris nebūtų nurodytas įstatyme). Nuteistoji negali būti laikoma veikos, dėl kurios padarymo ji yra pripažinta kalta ir nuteista, subjektu, kadangi nėra būtinųjų subjekto požymių – nei nukentėjusiuoju pripažintas U. I., nei J. M. nebuvo prekybos žmonėmis aukos, o S. K. nebuvo kaltinamas ir nėra pripažintas kaltu dėl prekybos žmonėmis.
7.3. Nei kaltinamajame akte, nei skundžiamame nuosprendyje plačiau neanalizuojamas apgaulės turinys, nepagrindžiama, kokiu būdu J. K.-N., nedirbusi įmonėje „Hegelmann Transporte“, gyvenusi ne Kaune, būdama vaiko auginimo atostogose, turėjo žinoti U. I. ir J. M. įdarbinimo įmonėje „Hegelmann Transporte“ bei jų, kaip vairuotojų, (ne)tinkamumo į pretenduojamas tolimųjų reisų vilkikų vairuotojų pareigas aplinkybes. Teismų praktikoje BK 1472 straipsnio 1 dalyje nustatyta veika padaroma tik tiesiogine tyčia. Nė vieno iš tiesioginės tyčios elementų kasatorės veiksmuose nebuvo.
7.4. Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nuosprendžio 32, 35 punktai) klaidingai aiškinamos baudžiamojo proceso normos, reglamentuojančios valstybinės kalbos nemokančių asmenų apklausas ikiteisminio tyrimo metu. Teismas daro aiškią baudžiamojo proceso klaidą, nurodydamas, kad reikia remtis būtent ikiteisminio tyrimo metu, o ne teisiamajame posėdyje duotais liudytojo R. Š. parodymais. Ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojo parodymai, net ir perskaityti teisme, gali būti naudojami ne daugiau kaip byloje esantiems įrodymams patikrinti ar teismo vidiniam įsitikinimui formuoti, tačiau nėra savarankiškas įrodymų šaltinis. Taigi, remdamasis ikiteisminio tyrimo metu duotais ir netgi labai prieštaringais liudytojų parodymais, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo praktikos.
7.5. BK 1472 straipsnio 1 dalyje pažeidžiamumas, kaip nukentėjusiojo požymis, iš viso nenurodomas. Be to, ekonominė migracija negali būti savaime tapatinama su asmenų pažeidžiamumu, kadangi, pagal šioje baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, būtent U. I. ir J. M. dar iki savo atvykimo į Lietuvos Respubliką pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir tik tuo pagrindu atvyko į Lietuvos Respubliką. Teigti, kad vienintelis jų pragyvenimo šaltinis buvo planuojamas gauti oficialus tolimųjų reisų vairuotojo darbas, nėra pagrindo, kadangi U. I., pasišalinęs iš ūkio, dirbo pavežėju, o J. M. išvyko iš Lietuvos Respublikos. Be to, abu Tadžikistano Respublikos piliečiai visą laiką į savo banko sąskaitas gaudavo atlyginimą, kuris prilyginamas tolimųjų reisų vairuotojo atlygiui.
7.6. J. K.-N. nei U. I., nei J. M. neklaidino, o jų atvykimas į Lietuvos Respubliką niekaip negalėjo reikšti UAB „Hegelmann Transporte“ ar S. K. pareigos įdarbinti šiuos asmenis. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad būtent U. I. ir J. M. anketoje nurodė tikrovę neatitinkančius duomenis siekdami patekti į Lietuvos Respubliką ir įsidarbinti (nuosprendžio 22 puslapis). Aplinkybė, kad būtent asmenys, kurių laisvė esą buvo varžoma, patys nurodė neteisingus duomenis ir tokiu būdu neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, yra teisiškai reikšminga ir apeliacinės instancijos teismo buvo be pagrindo ignoruota. Asmuo, kuris deklaruoja, kad gali dirbti tolimųjų reisų vairuotojo darbą (nesvarbu, kad toks asmuo pateikia aiškiai neteisingus duomenis apie savo kvalifikaciją), naudotis banko, interneto paslaugomis, tapti profsąjungos nariu, neturėtų būti laikomas pažeidžiamu.
7.7. Apeliacinės instancijos teismas be didesnės analizės ne tik pritarė, bet ir perrašė apeliacinį skundą (pvz., skundžiamo nuosprendžio 12, 13, 18 puslapiai), tai neatitinka tikrojo, o ne formalaus, teisingumo vykdymo. Skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalyje teismų praktika taip pat bent iš dalies atitinka tą teismų praktiką, kuri buvo nurodyta ir prokurorės apeliaciniame skunde, nesigilinant į atsiliepimo argumentus ir atsiliepime nurodytą teismų praktiką.
7.8. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-288-648/2018 taip pat nurodyta, kad asmens fizinės laisvės varžymas (t. y. negalėjimas bet kuriuo metu palikti vietos, kurioje teikiamos paslaugos) yra itin reikšmingas, tačiau šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo skundžiamo nuosprendžio 26 punkte nurodoma, kad aplinkybės apie tai, jog tiek U. I., tiek J. M. prie savęs laikė savo asmens dokumentus, turėjo telefonus ir galėjo susisiekti su savo šeima, jiems buvo mokamas atlyginimas, maistu jiems nereikėjo rūpintis, nes jiems maistą pristatydavo, nepaneigia to, kad prieš juos buvo panaudota apgaulė ir pasinaudota jų pažeidžiamumu ir priklausomumu. Tokia motyvacija teismas išreiškia kaltumo prezumpciją.
7.9. Laisvė palikti ūkininko ūkį bet kada, bet kuriuo paros metu, lygiai kaip ir asmenų laisvė būti lankomiems jų laikino gyvenimo vietoje kitų asmenų, šioje baudžiamojoje byloje niekuomet nebuvo varžoma, jokia apgaulė nei prieš U. I., nei prieš J. M. niekuomet nenaudota, jokio šių asmenų valios palaužimo ar prievartinio darbo nebūta, o kasatorė negali būti atsakinga už kitų asmenų veiksmus, apie kuriuos nei žinojo, nei privalėjo žinoti.
7.10. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalyje nurodomos iš prokurorės apeliacinio skundo pasitelktos kasacinės instancijos teismo nutartys negali būti laikomos precedentais, kadangi jų fakto fabulos ir ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) yra iš esmės skirtingi. Šiuo aspektu tokia teismų praktika taikytina nebent tiek, kad, pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 7 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-42-628/2021 nustatytos fakto aplinkybės yra visiškai priešingos, o tai sudarė teismams pagrindą pripažinti, jog baudžiamasis įstatymas buvo pažeistas.
7.11. Apeliacinės instancijos teismas negalėjo priteisti jokios civilinio ieškinio dalies, kadangi pats nukentėjusysis U. I. apeliacinio skundo nepadavė, taigi, jokios jo valios toliau palaikyti civilinį ieškinį nebuvo. Prokuroras nėra tas subjektas, kuris turėtų įgaliojimus apeliaciniame skunde kelti civilinio ieškinio klausimus, kai pats nukentėjusysis apeliacinio skundo nepadavė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-288-648/2018 jau buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad kitos nukentėjusiosios nesuteikė advokatui teisės paduoti kasacinį skundą jų vardu.
8. Kasaciniu skundu nuteisto juridinio asmens – ŽŪB „Aviena ir ėriena“ direktorė J. K.-N. ir jo atstovas advokatas R. Baliūtis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ŽŪB „Aviena ir ėriena“ ir dėl šios dalies palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. Kasatoriai skunde nurodo:
8.1. Nebuvo pagrindo nuteisti ŽŪB „Aviena ir ėriena“ pagal BK 1472 straipsnio 1 dalį, kadangi J. M. nebuvo pripažintas nukentėjusiuoju, t. y. nėra vieno iš nusikaltimo sudėties požymių, t. y. nukentėjusiojo. Nagrinėjamu atveju nei ikiteisminio tyrimo pareigūnas, nei prokuroras nutarimu, nei teismas nutartimi nesuteikė J. M. nukentėjusiojo statuso. Jis pats savęs nelaikė nukentėjusiuoju.
8.2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, kadangi netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Byloje esantys įrodymai nepagrindžia, kad buvo nustatytas nukentėjusysis; kad prieš asmenis išnaudojimo tikslais būtų panaudoti BK 147 straipsnyje nurodyti būdai; kad nustatytas subjektyviąją nusikalstamos veikos pusę apibūdinantis požymis – nuteistasis nieko nežinojo apie šiuos asmenis ir nesiekė jais pasinaudoti.
8.3. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į tikruosius asmenų (J. M., U. I.) ketinimus būti nuteistojo ūkyje. J. M. pats nurodė, kad nelaiko savęs nukentėjusiuoju ir kad jį tenkino gyvenimo sąlygos ūkyje. Tuo tarpu U. I. pareiškimą dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos pateikė tik dėl to, kad galėtų pasilikti Lietuvos Respublikoje. Tai rodo, kad byloje nenustatytas ne tik subjektyviąją nusikalstamos veikos pusę apibūdinantis požymis – nukentėjusysis, bet ir objektyvieji požymiai – abu asmenys savo laisva valia buvo nuteistojo ūkyje; jų tikslas buvo likti Lietuvos Respublikoje.
8.4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ŽŪB „Aviena ir ėriena“ pasinaudojo U. I. ir J. M. priklausomumu ir pažeidžiamumu. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas priėmė netinkamai vertindamas byloje esančius parodymus. Jiems nebuvo grasinama dėl neigiamų pasekmių, iš jų nebuvo atimti nei asmeniniai dokumentai, nei kiti svarbūs daiktai. Be to, buvo užtikrintos visos būtinosios gyvenimo sąlygos: jie gaudavo nemokamą maitinimą, jų dokumentai nebuvo atimti, jie turėjo mobiliuosius telefonus ir galėjo bet kam skambinti, jų laisvas judėjimas nebuvo apribotas. Svarbu ir tai, kad ŽŪB „Aviena ir ėriena“ buvo sukurtos geros gyvenimo sąlygos, sukurta visa reikiama infrastruktūra. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog kadangi teritorijoje buvo vaizdo stebėjimo kameros, tai buvo vykdomas šių asmenų neteisėtas stebėjimas, taip siekiant juos išnaudoti. Vaizdo stebėjimo kameros skirtos turtui apsaugoti, o ne minėtų asmenų neteisėtam stebėjimui. Apeliacinės instancijos teismas taip pat visiškai ignoravo aplinkybę, kad nuteistojo ūkiui nebuvo poreikio turėti šių abiejų asmenų ūkyje ir nebuvo poreikio naudotis jų darbu.
8.5. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog nebuvo subjektyviosios nusikaltimo sudėties požymio – tiesioginės tyčios, kadangi ŽŪB „Aviena ir ėriena“ nieko nežinojo apie U. I. ir J. M. ir nesiekė jais pasinaudoti. U. I. ir J. M. aiškiai nurodė, kad jiems nuteistieji J. K.-N. nedavė kokių nors nurodymų. J. K.-N. 2019 m. gimė vaikas, tad ji retai atvažiuodavo į ūkį. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė šį nuteistųjų argumentą. Tiek nuteistoji J. K.-N., tiek U. I. ir J. M. aiškiai patvirtino, kad vienas kito nepažįsta, kad jiems nebuvo duodami jokie nurodymai. Be to, telefoniniai pokalbiai niekaip nepatvirtina, jog J. K.-N. kalbėjosi telefonu su nuteistuoju S. K. dėl U. I. ir J. M.. Telefoniniuose pokalbiuose taip pat yra kalbama apie darbo santykius, t. y. kaip turėtų būti tinkamai įforminti dokumentai dėl įdarbinimo, tačiau nėra kalbama apie minėtų asmenų išnaudojimą pasinaudojant jų pažeidžiamumu ar priklausomumu ar kad būtų naudotasi jų darbu ūkyje. Kadangi nuteistoji J. K.-N. nedavė jokių nurodymų U. I. ir J. M. ir jų nekontroliavo, ŽŪB „Aviena ir ėriena“ negali būti atsakinga pagal BK 20 straipsnio 2 dalies 1–3 punktus ir 1472 straipsnio 1 dalį.
8.6. Vien tai, jog U. I. ir J. M. gyveno ūkyje, nereiškia, kad buvo naudojamasi jų priverstiniu darbu ir kad nuteistasis buvo jų klientas. Byloje nėra ir jokių finansinių dokumentų ar skaičiavimų, kokią naudą gavo ŽŪB „Aviena ir ėriena“ iš minėtų asmenų priverstinio darbo. Neaišku, kokią konkrečią mokestinę naudą gavo nuteistasis, kokio dydžio ta mokestinė nauda, kokio dydžio yra žemės ūkio bendrovės veiklos sąnaudų sumažėjimas. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino aplinkybių, kad ŽŪB „Aviena ir ėriena“ vykdomoje veiklos teritorijoje buvo ir S. K. ūkininko ūkis. Be to, nėra įrodyta, kad ŽŪB „Aviena ir ėriena“ gavo kitokios naudos, kad be J. M. ir U. I. būtų sustojusi ūkio veikla. Apeliacinės instancijos teismas tik abstrakčiai, nepagrįsdamas jokiais įrodymais, konstatavo, jog be J. M. ir U. I. darbo nuteistasis patirtų nuostolių.
8.7. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nukentėjusiam U. I. priteisė 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Nukentėjusysis U. I. neteikė apeliacinio skundo, todėl apeliacinės instancijos teismas negalėjo nagrinėti šios baudžiamosios bylos dalies dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Prokuroras apeliaciniame skunde neturėjo teisės reikšti reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiojo naudai, tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjo baudžiamosios bylos dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
9. Nuteistojo S. K. ir jo gynėjo advokato V. Sirvydžio, nuteistosios J. K.-N. gynėjo advokato V. Sirvydžio, nuteisto juridinio asmens – ŽŪB „Aviena ir ėriena“ direktorės J. K.-N. ir jo atstovo advokato R. Baliūčio kasaciniai skundai tenkintini.
Dėl BK 1471 straipsnio 1 dalies taikymo
10. Kasaciniu skundu nuteistasis S. K. ir jo gynėjas advokatas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl S. K. nuteisimo pagal BK 1471 straipsnio 1 dalį (2 veikos) ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo jis buvo išteisintas kaip nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimų ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje netinkamai aiškino BK 1471 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nustatytą apgaulės požymį, be kita ko, neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, rodančių, kad asmenų laisvė nebuvo varžoma.
11. Pagal BK 1471 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą, grasinimus, apgaulę arba kitus BK 147 straipsnyje nurodytus būdus neteisėtai vertė žmogų dirbti tam tikrą darbą ar teikti tam tikras paslaugas, įskaitant elgetavimą. Taigi šios nusikalstamos veikos sudėties objektyvieji požymiai pasireiškia 1) neteisėtu vertimu žmogų dirbti tam tikrą darbą ar teikti tam tikras paslaugas, įskaitant elgetavimą; 2) neteisėtumas pasireiškia fizinio smurto, grasinimų, apgaulės ar kitų BK 147 straipsnyje nurodytų būdų panaudojimu. BK 1471 straipsniu ginama vertybė – asmens laisvė pasirinkti veiklą (dirbti darbą ar teikti paslaugas) nepriklausomai nuo kitų valios. Kaltininko nusikalstamą veiką kvalifikuojant pagal šį BK straipsnį, būtina nustatyti neteisėtą asmens vertimą užsiimti viena iš veiklos formų. Aiškinant neteisėtą vertimą, svarbi 1930 m. birželio 28 d. Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos Nr. 29 „Dėl priverstinio ar privalomojo darbo“ 2 straipsnio 1 dalis, kurioje nurodyta, kad „priverstinis ar privalomasis darbas“ reiškia bet kokį darbą ar tarnybą, kurių buvo išreikalauta prievarta, grasinant nuobauda ir kurių asmuo nesutiko atlikti sava valia“. Taigi neteisėtas vertimas žmogų dirbti tam tikrą darbą ar teikti tam tikras paslaugas sietinas su jo laisvės pasirinkimo užsiimti tam tikra veikla varžymu. Nustatant, ar asmuo buvo neteisėtai verčiamas dirbti (teikti paslaugas), būtina įvertinti ir tai, ar jis turėjo galimybę laisvai, savo nuožiūra palikti darbdavį, ar toks jo pasirinkimas buvo suvaržytas panaudojant fizinį, psichinį smurtą ar kitokią prievartą. Šiame straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia, kai kaltininkas suvokia, kad panaudodamas vieną iš alternatyvių nusikaltimo padarymo būdų neteisėtai verčia nukentėjusįjį dirbti tam tikrą darbą (ar teikti tam tikras paslaugas), ir nori taip veikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-165-976/2022, 34.1 papunktis, ir kt.)
12. Pirmosios instancijos teismo S. K. pagal BK 1471 straipsnio 1 dalį dėl trečiųjų šalių piliečių išnaudojimo priverstiniam darbui buvo išteisintas kaip nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimų požymių. Šis teismas nusprendė, kad byloje neįrodyta, jog S. K. vertė U. I. ir J. M. priverstinai dirbti ŽŪB „Aviena ir ėriena“. Teismas pripažino įrodyta tai, kad U. I. ir J. M., neturėdami įgūdžių ir reikiamos kvalifikacijos dirbti tolimųjų reisų vairuotojais, savo anketoje nurodė tikrovę neatitinkančius duomenis, siekdami patekti į Lietuvos Respubliką ir įsidarbinti. Neturėdami reikiamos kvalifikacijos dirbti siekiamo darbo, dėl kurio atvyko į Lietuvą, jie nuteistojo S. K. buvo įdarbinti ūkyje. Teismas pabrėžė, kad, dirbdami ūkyje, tiek nukentėjusysis U. I., tiek liudytojas J. M. galėjo laisvai pasirinkti savo elgesio variantą: bet kada galėjo išeiti iš ūkio, grįžti į Tadžikistano Respubliką, kadangi tiek U. I., tiek J. M. prie savęs laikė savo asmens dokumentus, turėjo telefonus ir galėjo susisiekti su savo šeima, o už atliekamą darbą gaudavo atlyginimą, kuris veikos padarymo metu buvo didesnis, nei nustatytas minimalus mėnesinis atlyginimas. Galiausiai teismas atsižvelgė ir į tai, kad pats nukentėjusysis U. I. pripažino, jog pareiškimas buvo parašytas tik dėl to, kad jo dokumentai buvo anuliuoti ir jam reikėjo išvykti iš Lietuvos, o J. M. savęs nukentėjusiuoju nelaikė.
13. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio dalį dėl S. K. ir jį pripažindamas kaltu pagal BK 1471 straipsnio 1 dalį (2 veikos), konstatavo, kad U. I. ir J. M. sutikimas dirbti buvo gautas apgaule, kuri pasireiškė tiek tiesos nutylėjimu apie tai, jog nė vienas iš šių asmenų nebus apmokomas ir įdarbintas UAB „Hegelmann Transporte“ vairuotoju, tiek suklaidinimu dėl atliekamo darbo (jų darbo sutartys, sudarytos su UAB „Hegelmann Transporte“, visiškai neatitiko realiai ŽŪB „Aviena ir ėriena“ dirbamo darbo), tiek dėl tam tikrų kitų aplinkybių (darbo sąlygų ŽŪB „Aviena ir ėriena“, atlyginimo dydžio, poilsio trukmės ir pan.). Teismas pripažino įrodyta, kad S. K., žinodamas, kad U. I. ir J. M. negalės dirbti vilkikų vairuotojais ir kad apie šiuos asmenis, kurių kvalifikacija netinkama ir jie negali būti įdarbinti įmonėje, privaloma pranešti Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, tyčia to nepadarė, turėdamas tikslą U. I. ir J. M. įkalbėti dirbti ŽŪB „Aviena ir ėriena“. Taip jis, žinodamas, kad U. I. ir J. M. nebus įdarbinti vilkikų vairuotojais, tyčia apie tai jų neinformavo, tariamai laikinai pasiūlydamas dirbti ūkyje. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, S. K. pasinaudojo ir jų pažeidžiamumu bei priklausomumu. S. K. piktnaudžiavo tuo, kad šie asmenys yra nuo jo priklausomi dėl tarnybos santykių – S. K. pagal atliekamas funkcijas bei pareigas gaudavo informaciją apie atvykusių asmenų (ne)gebėjimus dirbti vairuotojais, spręsdavo dėl jų atleidimo iš darbo. Dėl sunkios materialinės padėties (tiek U. I., tiek J. M. atvyko iš Tadžikistano Respublikos genami skurdo, negalėdami dirbti pažadėto vairuotojų darbo, neturėjo pinigų grįžti į savo šalį, nemokėjo lietuvių kalbos, nepažinojo vietovės, neišmanė Lietuvos Respublikos įstatymų) U. I. ir J. M. neturėjo realaus pasirinkimo, kaip tik priimti S. K. pasiūlymą dirbti ŽŪB „Aviena ir ėriena“.
14. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad S. K. nuteisimą pagal BK 1471 straipsnio 1 dalį (2 veikos) lėmė išvada dėl šių nusikalstamos veikos būtinųjų požymių – S. K. inkriminuotų išnaudojimo priverstiniam darbui veiksmų, pasireiškusių apgaulės panaudojimu bei pasinaudojimu tiek U. I., tiek J. M. priklausomumu ir pažeidžiamumu, – įrodytumo. Todėl ginčijamam apeliacinės instancijos teismo sprendimui įvertinti būtina nustatyti, ar jis priimtas tinkamai taikant ir aiškinant būtinuosius nagrinėjamu atveju požymius – t. y. apgaulės bei priklausomumo ir pažeidžiamumo. Šie požymiai, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismo nebuvo atskleisti, išvados dėl BK 1471 straipsnio 1 dalies taikymo nepagrįstos bylos duomenimis, kurie patvirtintų atliktų veiksmų nusikalstamą pobūdį.
15. Apgaulė – tai tyčinis žmogaus suklaidinimas, siekiant, kad šis dėl suklydimo savo noru elgtųsi pagal kaltininko pageidavimą. Apgaulė kaip išnaudojimo priverstiniam darbui požymis gali pasireikšti netikrų žinių pranešimu ar tiesos nutylėjimu. Teismų praktikoje, atskleidžiant apgaulės turinį, taip pat išaiškinta, kad apgaulė tiek kitose nusikalstamose veikose, tiek ir nusikaltimuose žmogaus laisvei turi pasireikšti ne šiaip suklaidinimu, apgavyste, o esmine nukentėjusiojo apgaule, dėl kurios jis priima sau nenaudingą, finansiškai ar kitais aspektais žalingą sprendimą. Kaltininko panaudotos apgaulės įtaka turi būti lemiama asmens apsisprendimui atlikti minėtus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108-788/2018, 2K-188-719/2018, 2K-7-73-511/2021 ir kt.). Šiuo klausimu teismų praktikoje, be kita ko, pabrėžiama, kad ne bet koks žmogaus suklaidinimas dėl žadamo mokėti atlyginimo dydžio, darbo pobūdžio ar kitų sąlygų, lėmusių žmogaus apsisprendimą sutikti su siūlomu darbu, gali būti vertinamas kaip prekybos žmonėmis požymis. Priešingu atveju bet kokie teisės pažeidimai darbo santykių srityje ar bet kokia apgaulė, tarp jų ir susijusi su darbo sąlygomis ar žadamo atlyginimo dydžiu, gali būti nepagrįstai vertinami kaip prekyba žmonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-104-719/2021, 26 punktas).
16. Šie pirmiau aptarti veikos padarymo būdo išaiškinimai reikšmingi ir atskleidžiant analogiško išnaudojimo priverstiniam darbui ar paslaugoms būdo – apgaulės panaudojimo požymio turinį. Taigi tam, kad veika būtų kvalifikuojama kaip išnaudojimas priverstiniam darbui ar paslaugoms, būtina nustatyti, jog kaltininko apgaulė turėjo lemiamą įtaką aukos apsisprendimui atlikti veiksmus, t. y. apgaule buvo siekiama taip palenkti ar suvaržyti aukos laisvę, kad ši negalėtų pasirinkti kitokio elgesio varianto, kaip tik paklusti kaltininko valiai būti išnaudojama. Tokios aplinkybės šioje byloje nebuvo nustatytos. Išanalizavus teismų išvadas dėl esminės apgaulės panaudojimo prieš U. I. ir J. M., konstatuotina, kad būtent pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos ir atitinkančios tiek įstatymu įtvirtintą reguliavimą, tiek teismų praktiką, tiek ir bylos situaciją (nuosprendžio 21–23 puslapiai). Bylos duomenys patvirtina, kad tiek nukentėjusysis U. I., tiek liudytojas J. M. galėjo laisvai pasirinkti savo elgesio variantą, savo nuožiūra bet kada palikti darbdavį.
17. Šiuo aspektu visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės nenustatė esminės priežasties, paskatinusios U. I. ir J. M. sutikti dirbti S. K. pasiūlytą konkretų darbą ūkyje. Šioje byloje tai ypač aktualu, kadangi ši apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis yra prieštaringa, o teismo išvados nėra pagrįstos visų bylos duomenų vertinimu ir motyvuotos. Viena vertus, skundžiamame nuosprendyje konstatuojama, kad nuteistasis U. I. ir J. M. iš esmės klaidino būtent dėl galimybės ateityje dirbti vilkiko vairuotojais transporto bendrovėje. Kita vertus, pripažįstama ir tai, jog šie asmenys buvo suklaidinti dėl atliekamo darbo ir pačių darbo sąlygų žemės ūkio bendrijoje. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinio, suklaidinimas iš esmės buvo siejamas su esmine aplinkybe, kad nuteistasis realiai neketino nė vieno iš asmenų įdarbinti UAB „Hegelmann Transporte“ vilkiko vairuotoju, o kitos inkriminuojamos aplinkybės dėl atliekamo darbo žemės ūkyje nebuvo slepiamos, pačios darbo sąlygos iš esmės nebuvo detaliau aptarinėjamos juos įdarbinant. Nagrinėjamu atveju kaltinime inkriminuojamos aplinkybės dėl suklaidinimo dėl atliekamo darbo (kad darbo sutartys, sudarytos su UAB „Hegelmann Transporte“, visiškai neatitiko realiai ŽŪB „Aviena ir ėriena“ dirbamo darbo), t. y. aptariamas sudarytų darbo sutarčių fiktyvumas, iš esmės net nebuvo nukreiptos nei prieš U. I., nei prieš J. M., kadangi jie abu žinojo, kad dirbs žemės ūkio darbus, o ne transporto įmonėje. Taigi tai savaime negalėjo turėti jokios įtakos šių asmenų apsisprendimui sutikti su siūlomu darbu. Analogiškos išvados darytinos ir dėl kitų kaltinime nurodytų aplinkybių (darbo sąlygų ŽŪB „Aviena ir ėriena“, atlyginimo dydžio, poilsio trukmės ir pan.), kadangi iš U. I. bei J. M. parodymų matyti, jog tokios aplinkybės kaip darbo sąlygos, poilsio trukmė ir kt. įdarbinimo metu nebuvo detaliau aptariamos. Iš bylos duomenų matyti, kad darbo ir gyvenimo sąlygomis ūkyje U. I. ir J. M. nelabai domėjosi. Tuo tarpu U. I. suklaidinimas dėl žadamo mokėti atlyginimo dydžio (buvo pervestas 700 Eur, o ne žadėtas 800 Eur atlyginimas (nuosprendžio 21 punktas)), kaip jau buvo minėta, savaime negali būti vertinamas kaip išnaudojimui priverstiniam darbui panaudotos esminės apgaulės požymis.
18. Antra, byloje ištirtų įrodymų visumai bei jų pagrindu nustatytoms aplinkybėms prieštaraujančia pripažintina ir apeliacinės instancijos teismo išvada, kad esminė apgaulė vis dėlto pasireiškė tiesos nutylėjimu apie tai, jog nei U. I., nei J. M. nebus apmokomas ir įdarbintas UAB „Hegelmann Transporte“ vairuotoju. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymu dėl užsieniečių teisinės padėties, užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza, gali atvykti dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigoja jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas (62 straipsnis (2019 m. liepos 16 d. įstatymo Nr. XIII-2338 redakcija)). Nustatyta, kad tiek U. I., tiek J. M. darbo vizų išdavimo pagrindas buvo jų atvykimas dirbti į Lietuvos Respubliką pagal profesiją, kuri yra įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą. Tačiau, patikrinus jų realius gebėjimus atlikti darbo funkcijas, U. I. ir J. M. negalėjo dirbti UAB „Hegelmann Transporte“ vilkiko vairuotojais, nes neturėjo šiai profesijai reikiamų įgūdžių (nustatyta, kad nukentėjusysis U. I. neturėjo jokios vilkikų vairavimo patirties, jis anksčiau dirbo tik kaip pagalbininkas; J. M. įgijo teisę vairuoti vilkikus tik prieš atvykdamas į Lietuvą ir taip pat neturėjo jokių realių praktinių įgūdžių). Tai reiškia, kad šiuo atveju vienintelis teisėtas S. K. veikimo būdas buvo nutraukti visus juos siejančius ikisutartinius darbo santykius, kadangi U. I. ir J. M. negalėjo dirbti pasiūlyto kvalifikuoto darbo, negalėjo dirbti ir pas kitą darbdavį, be kita ko, atlikti ir kitos darbo funkcijos. Tačiau, priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, byloje nustatytos aplinkybės, kad S. K. nenutraukė darbo teisinių santykių su U. I. ir J. M., faktiškai juos įdarbindamas ŽŪB „Aviena ir ėriena“, savaime nesuteikia pagrindo daryti išvadą dėl tokių asmenų išnaudojimo priverstiniam darbui.
19. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ignoruoja bylai reikšmingas aplinkybes, kad tokia situacija susidarė ne dėl nuteistojo sąmoningo veikimo, o dėl U. I. ir J. M. veiksmų, kai, neturėdami reikiamų įgūdžių, šie, nieko neskatinami, savarankiškai atvyko į Lietuvos Respubliką dirbti pagal į Trūkstamų profesijų sąrašą įtrauktą profesiją, kuriai neturėjo jokių reikiamų įgūdžių (J. M. nurodė, kad ketino įsidarbinti, nes jo pusbrolis dirbo UAB „Hegelmann Transporte“ tolimųjų reisų vairuotoju; U. I. nurodė, kad iš draugų sužinojo, jog įmonei „Hegelmann Transporte“ reikalingi tolimųjų reisų vairuotojai). Byloje nėra ir jokių duomenų, rodančių, kad nuteistasis intensyviai įkalbinėjo ar kitais būdais lenkė U. I. ir J. M. sutikti su pateiktu pasiūlymu. Apklausų metu tiek nukentėjusysis U. I., tiek liudytojas J. M. nurodė, kad į Europą atvyko, norėdami užsidirbti, taigi, likti Lietuvos Respublikoje, nepaisant susiklosčiusios situacijos, pirmiausia atitiko jų interesus. Nustatyta ir tai, kad tiek U. I., tiek J. M. suvokė, kad jie iš esmės negeba atlikti vilkiko vairuotojo darbo funkcijų, tačiau siekė šio, jų vertinimu, gerai apmokamo darbo. Tam tikslui pirmiau aptartas teisėtas nuteistojo veikimo modelis, nutraukiant visus darbo teisinius santykius su U. I. bei J. M. ir apie tai pranešant Migracijos departamentui, netenkino jų pačių interesų. Todėl, vertinant S. K. veiksmus, faktiškai sietinus su galima neteisėtos migracijos veika ir nelegaliu darbu žemės ūkio bendrovėje, nėra pagrindo daryti išvados apie esminės apgaulės panaudojimą.
20. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo tai, kad nukentėjusysis U. I. pripažino, jog pareiškimas buvo parašytas ne dėl to, kad jis buvo priverstas dirbti ūkyje, o dėl to, kad jo dokumentai buvo anuliuoti ir jam reikėjo išvykti iš Lietuvos (U. I. pateikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrindu tapo jo pripažinimas prekybos žmonėmis arba nelegalaus darbo auka ir bendradarbiavimas su ikiteisminio tyrimo įstaiga (Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 491 straipsnio 1 dalis)), o J. M. savęs nukentėjusiuoju nelaikė, nurodė, kad avių ūkyje dirbo savo noru ir jį tenkino sąlygos. Šioje situacijoje nuteistojo nurodomas aiškiai neapibrėžtas pažadas ateityje įdarbinti vilkiko vairuotoju, nukentėjusiajam suvokiant, kad jis neturi reikiamų įgūdžių tokiam darbui, nelaikytinas esmine apgaule, dėl kurios jis negalėtų pasirinkti kitokio elgesio varianto, kaip tik paklusti kaltininko valiai būti išnaudojamam. Minėta, kad tiek U. I., tiek J. M. aiškiai suvokė, jog bylai reikšmingu laikotarpiu jie neturėjo nei įgūdžių, nei tinkamos kvalifikacijos dirbti norimą darbą, o sprendimas dirbti ūkyje iš esmės buvo jų savarankiškas pasirinkimas, nulemtas jų lūkesčių likti Lietuvos Respublikoje.
21. Šią išvadą, be kita ko, patvirtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė, jog U. I. ir J. M. dirbo tokiomis sąlygomis, kurios būtų apribojusios jų laisvę pasitraukti iš tokios veiklos. Priešingai, remiantis bylos duomenimis, tiek U. I., tiek J. M. prie savęs laikė savo asmens dokumentus, turėjo telefonus ir galėjo susisiekti su savo šeima, o už atliekamą darbą gaudavo atlyginimą, kuris veikos padarymo metu buvo didesnis, nei nustatytas minimalus mėnesinis atlyginimas. Nustatyta ir tai, kad jiems neatlygintinai buvo suteiktos žmogaus poreikius atitinkančios gyvenamosios patalpos, taip pat buvo teikiamas ir maistas, o galiausiai jie netrukdomi abu išėjo iš darbo ir savarankiškai išvyko iš ūkio. Priešingai nei nurodoma apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (26 punktas), tokios aplinkybės rodo, kad nukentėjusiųjų valią varžančios kontrolės nebuvo, kad U. I. bei J. M. turėjo pasirinkimo laisvę ir pirminis pasiūlymas dirbti ūkyje juos tenkino. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad šioje byloje apgaulė, kaip išnaudojimo priverstiniam darbui požymis, nebuvo nustatyta.
22. Priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, nėra pagrindo daryti ir išvados, jog buvo pasinaudota U. I. ir J. M. priklausomumu bei pažeidžiamumu.
23. Pasinaudojimas priklausomumu – tai specifinė psichinės prievartos rūšis, kai nukentėjusiajam tiesiogiai arba užuominomis leidžiama suprasti, jog norėdamas išvengti tam tikrų nemalonumų jis privalo paklusti kaltininko, nuo kurio priklauso, valiai. Prekybos žmonėmis, taip pat ir priverstinio darbo atvejais tai gali būti priklausomumas, kylantis tiek iš teisinių, tiek ir iš faktinių santykių, kai vieno žmogaus gerovė (padėtis) priklauso nuo kito žmogaus valios. Šios kategorijos bylose pasinaudojimas priklausomumu gali pasireikšti ir kaip piktnaudžiavimas asmens laisvę varžančia padėtimi, pvz., atėmus tapatybės dokumentus, kelionės bilietus, kitokius svarbius dokumentus, kuriais iš esmės apribojama nukentėjusiojo judėjimo galimybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-73-511/2021, 2K-165-976/2022). Pažeidžiamumą gali lemti įvairios priežastys, tarp jų bloga materialinė padėtis, taip pat nukentėjusiojo naivumas, patiklumas, nesugebėjimas tinkamai įvertinti siūlomo darbo pobūdžio ir jo sukeliamų pasekmių. Pasinaudojimas nukentėjusiųjų pažeidžiamumu – tai piktavališkas pasiūlymas žmogui, kuris dėl sunkios padėties priverstas jį priimti. Tai situacija, kai nukentėjusysis neturi realaus ar jam priimtino pasirinkimo, kaip tik priimti tokį pasiūlymą. Pagal šį požymį prekyba žmonėmis galima pripažinti žmogaus įtraukimo išnaudojimui faktą kaip būdą ištrūkti iš skurdo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-288-648/2018, 2K-35-489/2021). Toks pažeidžiamumas gali būti bet kokios rūšies: fizinis, psichologinis, emocinis, šeimos santykių nulemtas, socialinis ar ekonominis. Tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad pasinaudojimo asmens pažeidžiamumu atveju kaltininkas turi žinoti apie nukentėjusiojo pažeidžiamumą, t. y. turi būti nustatyta, kad jis, įgyvendindamas tam tikrus nusikalstamus veiksmus, suvokė ar numanė sunkią nukentėjusiojo padėtį ir tuo naudojosi. Be to, šis požymis turi būti objektyviai bylos duomenimis nustatytas ir individualizuotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258-788/2022, 19 punktas).
24. Iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo matyti, kad pirmiau aptarti S. K. inkriminuojamo nusikaltimo padarymo būdai grindžiami tuo, jog U. I. ir J. M. buvo pažeidžiami dėl savo socialinės ir ekonominės padėties (atvyko iš Tadžikistano Respublikos genami skurdo, neturėjo pinigų grįžti į savo šalį, nemokėjo lietuvių kalbos, neišmanė Lietuvos Respublikos įstatymų) ir buvo priklausomi nuo S. K. dėl tarnybos santykių – S. K. pagal atliekamas funkcijas bei pareigas gaudavo informaciją apie atvykusių asmenų (ne)gebėjimus dirbti vairuotojais, spręsdavo dėl jų atleidimo iš darbo. Sutikti su tokiais apeliacinės instancijos teismo motyvais nėra pagrindo. Visų pirma, šiuo atveju priklausomumas nepagrįstai grindžiamas išimtinai nuteistojo einamomis pareigomis, nenustačius jokių kaltininko veiksmų, tiesiogiai arba užuominomis palaužiančių nukentėjusiųjų valią ar sudarančių laisvę varžančią padėtį. Be to, kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju U. I. ir J. M. gerovė (padėtis) negalėjo priklausyti išimtinai nuo S. K. valios. Antra, nagrinėjamoje byloje nei materialinė U. I. ir J. M. padėtis (pastarųjų reali finansinė padėtis nebuvo nustatoma, tačiau bylos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, jog jų padėtis buvo tokia sunki ar beviltiška, dėl kurios jie nebūtų turėję jokio kito pasirinkimo, kaip tik priimti nuteistojo pasiūlymą. Nustatyta, kad net ir gavę darbo užmokestį, taigi, turėdami pakankamai lėšų, jie neišvyko iš ūkio, į Tadžikistano Respubliką negrįžo), nei jų asmeninės savybės (abu asmenys, atsižvelgiant į jų amžių, turi pakankamai gyvenimiškos patirties, išsilavinimo ir praktinių įgūdžių savarankiškai spręsti asmeninius klausimus ir pasirūpinti savimi, be kita ko, kaip jie patys teigė, Tadžikistano Respublikoje jie turėjo darbą) nesudaro pagrindo konstatuoti ir pažeidžiamumo požymio buvimą.
25. Visuma pirmiau išdėstytų aplinkybių sudaro pagrindą padaryti bendrą išvadą, kad byloje nėra duomenų, kurie pagrįstų esminę U. I. ir J. M. apgaulę ir leistų pripažinti šiuos asmenis buvus pažeidžiamus bei priklausomus BK 1471 straipsnio prasme. Byloje iš esmės nebuvo atskleisti nuteistojo tikrieji ketinimai, o apeliacinės instancijos teismo nustatytas U. I. ir J. M. fiktyvus įdarbinimas UAB „Hegelmann Transporte“, be kita ko, nesilaikant ir Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties reikalavimų, iš esmės labiau atitinka galimo nelegalaus ir (ar) nedeklaruoto darbo turinį (Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56–58 straipsniai), o ne išnaudojimo priverstiniam darbui požymius. Nenustatęs S. K. veiksmuose išnaudojimo priverstiniam darbui požymių, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad konstatuoti, jog S. K. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 1471 straipsnio 1 dalyje, nėra pagrindo. Tuo tarpu priešingos apeliacinės instancijos teismo išvados padarytos nesilaikant išsamaus ir nešališko visų bylos aplinkybių išnagrinėjimo principo (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir neprieštaringo išvadų motyvavimo reikalavimo (BPK 331 straipsnio 2 dalis), dėl to, taikydamas S. K. baudžiamąją atsakomybę pagal BK 1471 straipsnio 1 dalį, šis teismas netinkamai pritaikė ir baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis).
Dėl BK 1472 straipsnio 1 dalies taikymo
26. BK 1472 straipsnis reglamentuoja baudžiamąją atsakomybę už naudojimąsi asmens priverstiniu darbu ar paslaugomis. Pagal šio straipsnio 1 dalį atsako tas, kas naudojosi žmogaus darbu ar teikiamomis paslaugomis, įskaitant prostituciją, žinodamas ar turėdamas ir galėdamas žinoti, kad asmuo šį darbą dirba ar šias paslaugas teikia dėl to, kad prieš jį išnaudojimo tikslais buvo panaudotas fizinis smurtas, grasinimai, apgaulė arba kiti šio kodekso 147 straipsnyje nurodyti būdai.
27. Nagrinėjamoje byloje nuteistiesiems J. K.-N. ir ŽŪB „Aviena ir ėriena“ inkriminuotos šios nusikalstamos veikos aplinkybės aprašytos kartu su pirmiau aptartų kitų nusikalstamų veikų, nustatytų BK 1471 straipsnyje, aplinkybėmis. J. K.-N. ir juridinis asmuo ŽŪB „Aviena ir ėriena“ pagal BK 1472 straipsnio 1 dalį (2 veikos) apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti už tai, kad J. K.-N., būdama ŽŪB „Aviena ir ėriena“ direktorė, faktiškai vadovaudama ŽŪB „Aviena ir ėriena“ ir veikdama žemės ūkio bendrovės vardu, interesais ir naudai, naudojosi U. I. bei J. M. priverstiniu darbu, žinodama, kad šių asmenų išnaudojimo tikslais buvo panaudota apgaulė, pasinaudota jų priklausomumu ir pažeidžiamumu.
28. Taigi šios nusikalstamos veikos objektyviai pareiškė tuo, kad J. K.-N. ir ŽŪB „Aviena ir ėriena“ naudojosi U. I. bei J. M. priverstiniu darbu, nes prieš juos S. K. veika išnaudojimo tikslais buvo panaudoti BK 147 straipsnyje nurodyti būdai: buvo panaudota apgaulė, pasinaudota jų priklausomumu ir pažeidžiamumu. Konstatavus, kad šioje byloje nėra duomenų, kurie pagrįstų esminę U. I. ir J. M. apgaulę ir leistų pripažinti šiuos asmenis buvus pažeidžiamus bei priklausomus, išvestinė J. K.-N. ir ŽŪB „Aviena ir ėriena“ baudžiamoji atsakomybė taip pat negalima, t. y., nenustačius išnaudojimo priverstiniam darbui požymių, J. K.-N. ir ŽŪB „Aviena ir ėriena“ baudžiamoji atsakomybė už naudojimąsi priverstiniu darbu taip pat negalima.
29. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatytuose S. K. veiksmuose nėra būtinųjų apgaulės, pasinaudojimo priklausomumu ir pažeidžiamumu (BK 1471 straipsnio 1 dalis) požymių, o J. K.-N. ir ŽŪB „Aviena ir ėriena“ veikoje – atitinkamai naudojimosi asmenų priverstiniu darbu (BK 1472 straipsnio 1 dalis) požymių. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas priešingą išvadą, padarė esminį įrodymų vertinimo pažeidimą (BPK 20 straipsnio 5 dalis), sukliudžiusį jam išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis), o taikydamas S. K., J. K.-N. ir ŽŪB „Aviena ir ėriena“ baudžiamąją atsakomybę pagal BK 1471 straipsnio 1 dalį (2 veikos) bei BK 1472 straipsnio 1 dalį (2 veikos), netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Šiais pagrindais byloje priimtas apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis be pakeitimų (BPK 382 straipsnio 4 punktas).
30. Panaikinus skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį dėl S. K., J. K.-N. ir ŽŪB „Aviena ir ėriena“ nuteisimo ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį be pakeitimų, kiti kasatorių skundų argumentai, susiję su įrodymų leistinumu bei bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribomis, netenka teisinės reikšmės, todėl paliekami nenagrinėti.
Dėl įgaliotojo atstovo
31. Nuteistojo S. K. ir jo gynėjo advokato V. Sirvydžio, nuteistosios J. K.-N. gynėjo advokato V. Sirvydžio kasaciniuose skunduose ginčijamas advokato D. Povilio kaip nukentėjusiojo U. I. įgaliotojo atstovo procesinio statuso teisėtumas. Kasatorių teigimu, šioje byloje nukentėjusiajam atstovavo Lietuvos profesinių sąjungų aljanso interesams atstovaujantis advokatas, tačiau profesinė sąjunga negali būti nukentėjusiojo atstovė, kadangi neatitinka BPK 55 straipsnio 2 dalies sąlygų, kartu negali ir pasitelkti advokato nukentėjusiojo gynybai, kadangi įgaliotinis negali suteikti ar perleisti tokių teisių, kurių pats neturi. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais kasatorių teiginiais.
32. Pagal BPK 55 straipsnio 1 dalį, nukentėjusiojo įgaliotuoju atstovu laikomas asmuo, teikiantis teisinę pagalbą šiam proceso dalyviui, ginantis jo teises ir teisėtus interesus. Nukentėjusiojo įgaliotuoju atstovu gali būti advokatas arba advokato pavedimu advokato padėjėjas, o ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teisėjo leidimu – ir kitas aukštąjį teisinį išsilavinimą turintis asmuo, kurį proceso dalyvis įgaliojo atstovauti savo interesams (BPK 55 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis BPK 55 straipsnio 3 dalimi, įgaliotajam atstovui leidžiama dalyvauti procese tik kai ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras dėl atstovo dalyvavimo procese priima nutarimą, o teismas – nutartį. Be kita ko, atstovaujamas asmuo gali bet kuriuo metu atsisakyti atstovo paslaugų arba pasirinkti kitą atstovą. Šiuo aspektu svarbu ir tai, kad baudžiamajame procese įgaliotojo atstovo teisės, taigi iš esmės ir įgaliojimo ribos, yra apibrėžtos – įgaliotasis atstovas turi tas pačias teises kaip jo atstovaujamas proceso dalyvis (BPK 56 straipsnio 1 dalis).
33. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūno 2021 m. birželio 2 d. nutarimu advokatui D. Poviliui buvo leista dalyvauti procese kaip nukentėjusiojo atstovui, be kita ko, išaiškinant įgaliotojo atstovo teises ir pareigas (BPK 56 straipsnis). Nukentėjusysis U. I., supažindintas su šiuo nutarimu, įgaliotojo atstovo paslaugų neatsisakė, jokių pretenzijų dėl jo teisių ir interesų netinkamo gynimo proceso metu nereiškė. Taigi šio įgaliotojo atstovo dalyvavimas byloje visiškai atitiko atstovaujamojo valią, dėl to byloje nenustatyta nei formalių, nei materialių pagrindų abejoti šio proceso dalyvio tinkamumu atstovauti nukentėjusiojo interesams. Aplinkybė, kad už atstovaujamąjį asmenį – nukentėjusįjį U. I. – šiuo atveju kaip klientė sumokėjo profesinė sąjunga, kurios vienas pagrindinių tikslų – ginti savo narių profesines, ekonomines ir socialines teises ir teisėtus interesus, teikti teisinę pagalbą savo nariams, teisiškai nereikšminga, kadangi lėšų, kuriomis yra atlyginamos advokato paslaugos, kilmės nustatymas nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. lapkričio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-241-387/2024, 13 punktas).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 18 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. birželio 11 d. nuosprendį be pakeitimų.
Teisėjai Albinas Antanaitis
Olegas Fedosiukas
Alvydas Pikelis
