Baudžiamoji byla Nr. 2K-119-976/2026 Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00299-2023-2
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.11.2.2.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. birželio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (pranešėjos), Aleno Piesliako (kolegijos pirmininko) ir Tomo Šeškausko,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,
nuteistajam P. G. ir jo gynėjui advokatui Tomui Januškevičiui,
nukentėjusiosioms T. G. ir S. G.,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. G. gynėjo advokato Tomo Januškevičiaus kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 25 d. nuosprendžiu P. G. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 169 straipsnį ir 170 straipsnio 2 dalį kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2025 m. gruodžio 10 d. nuosprendžiu, iš dalies tenkinant prokuroro ir nukentėjusiųjų apeliacinius skundus, panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 25 d. nuosprendžio dalis dėl P. G. išteisinimo pagal BK 170 straipsnio 2 dalį ir P. G. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą BK 170 straipsnio 2 dalyje (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija), ir jam paskirta 60 MGL (3 000 Eur) dydžio bauda.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, bei prokuroro ir nukentėjusiųjų, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. P. G. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo išteisintas dėl kaltinimo pagal
BK 169 straipsnį ir 170 straipsnio 2 dalį, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pagal
BK 170 straipsnio 2 dalį (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija) nuteistas už tai, kad jis 2023 m. balandžio 14 d. apie 0.00 val., būdamas kavinėje „Kino studija“, Nemenčinės pl. 2, Vilniuje, viešai tyčiojosi, niekino T. G. ir S. G. dėl jų kilmės ir rusų tautybės, sakydamas joms: „lauk, lauk, lauk, lauk, šiukšlės iš Rusijos čia nereikalingos“, „šiukšlės, šiukšlės iš Rusijos čia nereikalingos, ar supratai mane“, „šiukšlės, lauk, jum pasakyta, trash know your place (šiukšlės, žinokit savo vietą)“, „labai gerai, padės jums susirasti jūsų vietą, va ten konteineriai, prašom prisistatyti, labai gerai, jum parodys jūsų vietą, pasus savo parodysit, gal deportuos“, „taip, tu žiurkė, tokia pat kaip tavo šaunuolis Putinas“, „čia jūsų rusiškas mentalitetas, jūs esat aukos abidvi, bet mes, visas pasaulis žinome, kokie jūs esat, visi liudininkai matė, kokios jūs esat šlykščios“.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl to, jog byloje nesurinkta pakankamai objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad P. G. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 170 straipsnio 2 dalyje. Pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino selektyviai, nesujungdamas jų į nuoseklią, loginę grandinę, dėl to pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus ir nepagrįstai išteisino P. G. dėl kaltinimo pagal BK 170 straipsnio 2 dalį.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistojo P. G. gynėjas advokatas T. Januškevičius prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 10 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 25 d. nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino P. G. veikos pavojingumą, tyčios turinį, neįvertino administracinės, civilinės teisės taikymo galimybių, tokiu būdu nesilaikė baudžiamosios atsakomybės kaip kraštutinės priemonės (lot. ultima ratio) principo ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 11 straipsnio 1 dalį, BK 170 straipsnio 2 dalį. Sprendžiant dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo, būtina įvertinti, ar konkretūs vieši pareiškimai realiai kėlė ar galėjo kelti grėsmę baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms (žmonių lygiateisiškumui, visuomenės saugumui). Vien įžeidžiančio ar nepagarbaus pobūdžio pasisakymai savaime nesudaro BK 170 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties, jeigu neįrodytas jų pavojingumas ir reali grėsmė minėtoms saugomoms vertybėms. Kaltininko vieši pareiškimai turi būti tikslingi – siekiant tiesiogiai palenkti (paveikti kitų požiūrį) prieš tam tikrą žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl tautybės, kalbos ir pan.
3.2. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės ignoravo aktualius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, neįvertino kilusio konflikto pobūdžio ir dinamikos, nuteistojo išsakytų nukentėjusiąsias žeidžiančių teiginių konteksto bei jų pačių elgesio ir reakcijos į išsakytus teiginius. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nesuteikė jokios teisinės reikšmės galimybei nukentėjusiosioms savo interesus apginti kitomis teisinėmis priemonėmis. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje, remiantis ištirtais įrodymais (reikšminga jų dalis yra kavinės „Kino studija“ vaizdo ir garso įrašas), aprašyta visa kavinėje „Kino studija“ vykusio įvykio dinamika, nukentėjusiųjų elgesys bei P. G. išsakyti teiginiai ir pan., t. y. atskleistas visas kaltinime nurodytų P. G. išsakytų teiginių kontekstas, tai leido daryti pagrįstą išvadą, kad jo veiksmai savo pobūdžiu neatitinka BK 170 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio, juose nenustatyta tiesioginė konkretizuota tyčia viešai tyčiotis iš žmonių grupei priklausančių asmenų ir juos niekinti dėl jų kilmės ir tautybės.
3.3. Sutiktina, kad nuteistajam inkriminuoti teiginiai yra niekinamojo pobūdžio, juos vertinant izoliuotai yra pagrindo teigti, jog jais buvo tyčiojamasi iš nukentėjusiųjų kilmės bei tautybės. Tačiau vertinant šių pasisakymų kontekstą akivaizdu, kad jie buvo išsakyti kilus tarpusavio konfliktui ir nuteistajam reiškiant nepasitenkinimą, susijusį su neblaivių nukentėjusiųjų elgesiu (atsisakymu palikti kavinės patalpas pasibaigus darbo laikui, provokavimu kartoti pasakytus teiginius, fizinio smurto prieš nuteistąjį naudojimu, tyčiniu savęs žalojimu ir pan.). Tai nebuvo kryptinga, iš anksto apgalvota veika, kuria būtų siekiama pažeisti nukentėjusiųjų lygiateisiškumą jas žeminant, niekinant ir siekiant palenkti aplinkinius asmenis prieš jas dėl jų tautybės ar kilmės. P. G. elgesys buvo pernelyg emocingas, amoralus ir nepateisinamas demokratinėje visuomenėje, tačiau neperžengė baudžiamajai atsakomybei būtinos pavojingumo ribos.
3.4. Šiuo atveju Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos ir Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistų išvados, vertinant veikos pavojingumą, neturi ypatingos įrodomosios reikšmės, kadangi teisines išvadas daro bylą nagrinėjantis teismas. Tai pagrindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje nurodoma, kad išvadas dėl to, ar tam tikras komentaras atitinka nusikalstamos veikos požymius, daro teismas, o kalbos specialisto atlikto tyrimo paskirtis – esant poreikiui padėti teismui teisingai suvokti komentarą, jo bendrą turinį, atskirus jo žodžius kalbine prasme, atriboti informacijos paskleidimą nuo nuomonės ir pan.
3.5. Atkreiptinas dėmesys, kad aptariamas konfliktas vyko uždaroje kavinės patalpoje, pasibaigus darbo laikui, joje likus tik ribotam asmenų skaičiui. Nors formaliai P. G. inkriminuotus teiginius išsakė viešoje vietoje, tačiau jų paskleidimo aplinkybės objektyviai buvo ribotos – teiginiai nebuvo išplatinti per viešosios informacijos priemones, socialinius tinklus, kad galėtų turėti įtakos plačiai ir nekontroliuojamai jų sklaidai. Byloje nagrinėjama situacija iš esmės apsiribojo konkretaus konflikto kontekstu ir jame dalyvavusiais asmenimis. P. G. inkriminuotus teiginius išsakė tiesiogiai ir išimtinai nukentėjusiosioms, nesiekdamas skatinti ar kurstyti aplinkinių asmenų priešiško nusistatymo dėl jų kilmės ar tautybės. Jo veikoje nebuvo raginimų diskriminuoti nukentėjusiąsias, smurtauti ar kitaip imtis neteisėtų veiksmų prieš jas. Konflikto metu P. G. pats fizinio smurto nenaudojo ir kitų asmenų neragino to daryti. Šiuo atveju nebuvo skatinama žalingų padarinių (pažeisti asmens lygiateisiškumą, sveikatą ir pan.).
3.6. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse (toliau – ANK) nėra įtvirtinta atsakomybė už vadinamąją neapykantos kalbą, tai sudarytų prielaidas nuosekliau diferencijuoti teisinę atsakomybę už mažesnio pavojingumo tokio pobūdžio veikas. Kita vertus, nagrinėjamu atveju P. G. veika savo pobūdžiu atitinka ANK 481 straipsnio 1 dalyje nustatyto nedidelio viešosios tvarkos pažeidimo požymius. Be to, esant civilinio delikto požymiams, nukentėjusiosios savo pažeistus interesus (garbę ir orumą) galėjo ginti civilinės teisės priemonėmis. Tokiu būdu būtų užtikrintas baudžiamosios teisės kaip ultima ratio (kraštutinės priemonės) taikymas ir išvengta mažesnio pavojingumo veikų kriminalizavimo.
4. Atsiliepimu į kasacinį skundą nukentėjusiosios T. G. ir S. G. prašo nuteistojo P. G. kasacinį skundą atmesti.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo P. G. gynėjo advokato T. Januškevičiaus kasacinis skundas tenkinamas.
Dėl BK 170 straipsnio 2 dalies taikymo
6. Nagrinėjamoje byloje P. G. pirmosios instancijos teismo pagal kaltinimą dėl veikos, nustatytos BK 170 straipsnio 2 dalyje, išteisintas, o apeliacinės instancijos teismo nuteistas. Kasaciniame skunde nurodoma, kad P. G. veiksmai nebuvo pavojingi baudžiamosios teisės prasme, be to, jis neturėjo tyčios viešai tyčiotis iš nukentėjusiųjų ir jas niekinti dėl jų kilmės ir tautybės. Taigi ši byla yra susijusi su vadinamosios neapykantos kalbos vertinimu pagal baudžiamojo įstatymo normas.
7. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją, kuri gali būti ribojama tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai, o šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad saviraiškos laisvė nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.
8. Tarptautinėje teisėje ir tarptautinių teismų jurisprudencijoje nėra universalaus neapykantos kalbos apibrėžimo, tačiau teikiamos rekomendacijos dėl ją apibrėžiančių požymių, taip pat dėl teisinės atsakomybės priemonių už jos vartojimą taikymo.
8.1. 2015 m. gruodžio 8 d. Europos Komisijos kovai su rasizmu ir netolerancija (ECRI) bendrosios politikos rekomendacijoje Nr. 15 „Dėl kovos su neapykantos kalba“ nurodyta, kad rekomendacijoje vartojama sąvoka „neapykantos kalba“ apima vienos ar kelių tam tikrų išraiškos formų naudojimą – konkrečiai, propagavimą, skatinimą ar kurstymą menkinti, neapkęsti, apjuodinti (apšmeižti) asmenį ar asmenų grupę, taip pat bet kokį priekabiavimą, įžeidinėjimą, neigiamą stereotipizavimą, stigmatizavimą arba grasinimus tokiam asmeniui ar asmenims bei bet kokį visų šių išraiškos formų pateisinimą – remiantis neišsamiu asmeninių savybių ar statuso sąrašu, kuris, be kita ko, apima rasę, odos spalvą, kalbą, religiją ar įsitikinimus, tautybę arba tautinę ar etninę kilmę, amžių, negalią, lytį, lytinę tapatybę ir seksualinę orientaciją (aiškinamojo rašto 9 punktas).
8.2. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje CM/Rec(2022)16 „Dėl kovos su neapykantos kalba“ (priedo 2 punktas) neapykantos kalba suprantama kaip visų rūšių išraiška, kuria kurstomas, skatinamas, skleidžiamas ar pateisinamas smurtas prieš asmenį ar asmenų grupę, neapykanta jiems ar jų diskriminacija arba jie niekinami dėl jų tikrų ar priskiriamų asmeninių savybių ar statuso, pavyzdžiui, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, tautybės, nacionalinės ar etninės kilmės, amžiaus, negalios, lyties, lytinės tapatybės ir seksualinės orientacijos. Šioje rekomendacijoje taip pat pažymima, kad kovos su neapykantos kalba priemonės turėtų būti tinkamos ir proporcingos jos pasireiškimo sunkumui; kai kurie neapykantos kalbos atvejai reikalauja baudžiamosios teisės priemonių, o kiti – civilinės ar administracinės teisės priemonių arba turėtų būti sprendžiami taikant neteisines priemones, pavyzdžiui, švietimą ir sąmoningumo didinimą, arba derinant įvairius kitus metodus ir priemones. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad būtų sukurta išsami ir veiksminga teisinė sistema, susidedanti iš tinkamai suderintų civilinės, administracinės ir baudžiamosios teisės nuostatų. Baudžiamoji teisė turėtų būti taikoma tik kraštutiniu atveju ir tik esant pačioms sunkiausioms neapykantos apraiškoms (preambulės 14 pastraipa, priedo 7 punktas).
8.3. Saviraiškos laisvė ir jos apribojimo sąlygos taip pat įtvirtintos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 straipsnyje. Taigi, net ir tais atvejais, kai asmuo įgyvendina savo saviraiškos laisvę, ši laisvė nėra absoliuti ir gali būti ribojama pagal Konvencijos 10 straipsnio 2 dalies reikalavimus, t. y. pagal įstatymą, siekiant teisėto tikslo ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje. Taigi, sprendžiant galimos neapykantos kalbos vertinimo klausimus, yra aktuali Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika dėl Konvencijos 10 straipsnyje įtvirtintos saviraiškos laisvės ribojimo atsižvelgiant į tai, kad naudojantis šia laisve buvo tariamai kurstomas ar pateisinamas smurtas, neapykanta ar netolerancija (t. y. buvo išsakyta neapykantos kalba). Vertindamas, ar konkrečiu atveju saviraiškos laisvės įgyvendinimo ribojimas šiame kontekste buvo būtinas demokratinėje visuomenėje, EŽTT atsižvelgia į kelis kriterijus (pvz., Didžiosios kolegijos
2015 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Perinçek prieš Šveicariją, peticijos Nr. 27510/08, 204–212 punktai, su tolesnėmis nuorodomis; Didžiosios kolegijos 2023 m. gegužės 15 d. sprendimas byloje Sanchez prieš Prancūziją, peticijos Nr. 45581/15, 154 punktas): 1) ar svarstomi teiginiai buvo išsakyti (arba saviraiškos laisvė įgyvendinama kita forma) įtemptame politiniame ar socialiniame kontekste, kuriam esant bendriausia prasme paprastai pripažįstamas tam tikro saviraiškos laisvės įgyvendinimo ribojimo būtinumas; 2) ar teiginiai, aiškinant sąžiningai ir vertinant tiesioginiame ar platesniame kontekste, gali būti vertinami kaip tiesioginis ar netiesioginis raginimas naudoti smurtą ar smurto, neapykantos ar netolerancijos pateisinimas; 3) kokiu būdu išsakyti teiginiai ir ar jie gali tiesiogiai ar netiesiogiai skatinti žalingų padarinių kilimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2024 m. kovo 1 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-58-498/2024, 16 punktas).
9. Baudžiamajame kodekse neapykantos nusikaltimai apima keletą veikų, tarp šių nagrinėjamai bylai aktuali veika yra nustatyta BK 170 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią atsako tas, kas viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų.
9.1. Kvalifikuojant veikas pagal BK 170 straipsnio 2 dalį, būtina nustatyti, kad įžeidžiančio, niekinančio, diskriminacinio pobūdžio vieši kaltininko pareiškimai buvo skiriami tam tikram neapibrėžtam skaitytojų ar klausytojų ratui tiesiogiai palenkti, t. y. siekiant sukurstyti juos prieš tam tikrą žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį, sukelti neapykantą, suformuoti niekinantį, diskriminacinį požiūrį į juos. Taigi, bet kuri iš šių alternatyvių veikų turi būti padaryta viešais pareiškimais plačiam neapibrėžtam žmonių ratui, ir šie pareiškimai turi būti nukreipti prieš tam tikrą žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį; šių veikų diskriminacinis pobūdis turi būti akivaizdus.
9.2. BK 170 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji – ji laikoma baigta nuo viešo atitinkamų pareiškimų ar raginimų paskelbimo, nepriklausomai nuo padarinių. Tačiau sprendžiant baudžiamosios atsakomybės taikymą už nusikalstamos veikos, nustatytos BK 170 straipsnio 2 dalyje, padarymą taip pat svarbu nustatyti, kiek pavojingos veikos, dėl kurių padarymo kaltininkas traukiamas atsakomybėn. Pripažįstant ar nepripažįstant tam tikrus viešus pareiškimus kurstymu prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę, būtina nustatyti dėl jų kilsiančios (galinčios kilti) grėsmės baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms realumą. Tai suponuoja išvadą, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 170 straipsnio 2 dalį kilti nepakanka vien įžeidžiančio, niekinančio pobūdžio viešo pareiškimo, jeigu jame nėra konkretaus tiesioginio ar netiesioginio neapykantos, diskriminacijos skatinimo, dėl kurio galėtų kilti reali grėsmė šio baudžiamojo įstatymo saugomam objektui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2018 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91-976/2018, 4–6 punktai).
9.3. Aptariama veika padaroma tiesiogine tyčia – kaltininkas supranta, kad atlikdamas viešus pareiškimus viešai tyčiojasi, niekina, skatina neapykantą, kursto diskriminuoti atitinkamą žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį, ir nori taip veikti.
10. Šioje byloje nustatyta, jog P. G. kavinėje „Kino studija“ viešai tyčiojosi iš nukentėjusiųjų T. G. ir S. G. ir jas niekino, išsakydamas kaltinime nurodytas frazes, kurių išsakymas atitinka BK 170 straipsnio 2 dalyje nustatytus viešo tyčiojimosi ir niekinimo objektyviuosius požymius. Taigi nagrinėjamu atveju teismams kilo užduotis nustatyti, ar P. G. veiksmai buvo tyčia nukreipti prieš nukentėjusiąsias būtent dėl jų kilmės ir tautybės ir buvo pakankamai pavojingi BK XXV skyriaus, kuriame reglamentuotas BK 170 straipsnis, saugomoms vertybėms, o ypač – asmenų lygiateisiškumui.
11. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes tinkamai taikė BK 170 straipsnio 2 dalį, išteisindamas P. G. dėl neapykantos kurstymo, priešingai nei apeliacinės instancijos teismas, kurio išvados nagrinėjamu klausimu yra nepagrįstos.
11.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad P. G. veiksmai savo pobūdžiu neatitiko BK 170 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio, juose nenustatyta tiesioginė tyčia viešai tyčiotis iš tam tikrai žmonių grupei priklausančių asmenų ir juos niekinti dėl jų kilmės ir tautybės. Tokią išvadą teismas motyvavo tuo, kad iki kilusio konflikto P. G. nukentėjusiosioms neteikė jokių pastabų dėl jų vartojamos rusų kalbos; remiantis bylos duomenimis (kavinės vaizdo kameros įrašais, liudytojų parodymais), inkriminuotos frazės buvo išsakytos tarp P. G. ir nukentėjusiųjų kilusio konflikto metu po to, kai T. G. ir S. G., ne kartą raginamos, nesutiko palikti kavinės pasibaigus darbo laikui, nereagavo į kavinės darbuotojų ir P. G. prašymus išeiti ir toliau vartojo alkoholį, elgėsi nemandagiai, rodė necenzūrinius gestus. Nors P. G. konflikto metu išsakytos frazės yra viešai nevartotinos, nemandagios, įžeidžiančios ir nekultūringos, tačiau, pagal P. G. suformuluotą kaltinimą pagal BK 170 straipsnio 2 dalį, turi būti nustatytas ne bet koks viešas tyčiojimasis iš asmenų ir jų niekinimas, o viešas tyčiojimasis ir niekinimas asmenų, priklausančių atitinkamai žmonių grupei, nagrinėjamu atveju pagal pateiktą kaltinimą – dėl jų kilmės ir tautybės, o tokios aplinkybės nenustatytos. Iš byloje nustatytų aplinkybių taip pat akivaizdu, jog P. G. neturėjo tyčios kurstyti ir skatinti neapykantą nukentėjusiosioms ar jų diskriminaciją dėl jų kilmės, kalbos ar tautybės. Taigi, nors įžeidimai ir niekinamojo pobūdžio teiginiai nukentėjusiosioms T. G. ir S. G. išsakyti viešoje vietoje, tačiau šie teiginiai buvo išsakyti kilusio abipusio konflikto metu, tiesiogiai joms dėl jų elgesio, o ne dėl kilmės ar tautybės. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog P. G. veiksmai neatitinka BK 170 straipsnio 2 dalies sudėties ir nesiekia bendro pavojingumo lygio baudžiamajai atsakomybei kilti.
11.2. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija kitaip vertinti byloje nustatytas aplinkybes ir daryti priešingas išvadas neturi pagrindo. Iš byloje esančių vaizdo įrašų akivaizdžiai matyti, jog P. G. priėjo prie nukentėjusiųjų T. G. ir S. G. ir atitraukė jų kėdes, prašydamas jų išeiti iš kavinės, ne dėl nukentėjusiųjų vartotos rusų kalbos, jų kilmės ar tautybės, o dėl to, kad nukentėjusiosios nereagavo į kavinės personalo ir P. G. pagrįstus prašymus išeiti iš kavinės pasibaigus darbo laikui. P. G. išsakyti įžeidimai buvo siejami išimtinai su nukentėjusiųjų elgesiu, be to, buvo provokuojami ir pačių nukentėjusiųjų, kurios telefonu filmavo P. G. ir prašė pakartoti jo išsakytas frazes. Pažymėtina, kad T. G. konflikto metu elgėsi agresyviai, stumdėsi, sudavė P. G. į veidą. Kaip nustatyta iš 2023 m. gruodžio 14 d. tarnybinio pranešimo, į įvykio vietą atvykę pareigūnai nurodė, kad S. G. ir T. G. buvo apsvaigusios nuo alkoholio: patikrinus S. G. neblaivumą, buvo nustatytas 1,66 prom. girtumas; nors nukentėjusioji T. G. nepasitikrino neblaivumo, tačiau iš įvykyje dalyvavusių asmenų parodymų nustatyta, kad ji taip pat buvo neblaivi; jos elgėsi neadekvačiai, T. G. keikėsi necenzūriniais žodžiais. Nukentėjusiosioms dėl viešosios tvarkos pažeidimo (BK 284 straipsnis) pagal P. G. ir J. L. 2023 m. balandžio 17 d. pareiškimus buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai, šie tyrimai buvo nutraukti pripažinus, kad jų padaryta veika – viešosios tvarkos pažeidimas – yra mažareikšmė.
11.3. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, šioje byloje nuteisdamas P. G. už neapykantos nusikaltimą, tinkamai neįvertino nagrinėjamo įvykio konteksto, P. G. abipusio konflikto su nukentėjusiosiomis kilimo priežasties ir jo eigos, šio konflikto metu P. G. išsakytus įžeidimus ir tyčiojimąsi nepagrįstai susiejo su nukentėjusiųjų kilme ir tautybe. Nors teismas akcentavo byloje esančias specialistų išvadas, kuriose dalis P. G. išsakytų frazių įvertintos kaip viešas tyčiojimasis, niekinimas konkrečių asmenų kaip priklausančių tam tikrai žmonių grupei dėl jų kilmės, tačiau pažymėtina, jog nusikalstamos veikos sudėties požymius nustato ne specialistai, o teismas, remdamasis bylos faktinių aplinkybių ir įrodymų visumos vertinimu. Minėta ir tai, jog, pagal formuojamą teismų praktiką, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 170 straipsnio 2 dalį kilti nepakanka vien įžeidžiančio, niekinančio pobūdžio viešo pareiškimo, jeigu jame nėra konkretaus tiesioginio ar netiesioginio neapykantos, diskriminacijos skatinimo. Įvertinus byloje nustatytas faktines konflikto viešojoje vietoje aplinkybes, galima daryti išvadą, kad P. G. veiksmai pagal savo pobūdį ir pavojingumą atitiktų ANK 481 straipsnyje nustatytą nedidelį viešosios tvarkos pažeidimą. P. G. išsakytos įžeidžiančios ir niekinančios frazės nukentėjusiųjų atžvilgiu, necenzūriniai žodžiai, kiti byloje nustatyti jo veiksmai konflikto metu, galėtų būti vertinami kaip tokie, kuriais siekiama pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį.
12. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas šioje byloje netinkamai taikė BK 170 straipsnio 2 dalį, todėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 10 d. nuosprendis naikinamas ir paliekamas galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo
2025 m. liepos 25 d. nuosprendis.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2025 m. gruodžio 10 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo
2025 m. liepos 25 d. nuosprendį be pakeitimų.
Teisėjai Rima Ažubalytė
Alenas Piesliakas
Tomas Šeškauskas
