Administracinio nusižengimo byla Nr. 2AT-29-976/2026
Teisminio proceso Nr. 4-68-3-01204-2025-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3; 19.20; 21.1.7; 21.12.6
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. birželio 9 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (pranešėjos), Olego Fedosiuko ir Aleno Piesliako (kolegijos pirmininko),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto S. T. prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio nusižengimo bylą.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. S. T. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) Pinigų plovimo prevencijos valdybos (toliau – Institucija) 2025 m. liepos 22 d. nutarimu pagal ANK 515 straipsnio 1 dalį nubaustas 3 100 Eur dydžio bauda už tai, kad jis 2023 m. liepos 24 d. 0.00 val. nesikreipė į FNTT, kad būtų išduotas leidimas gauti lėšas iš į tarptautinių sankcijų sąrašą nuo 2023 m. birželio 23 d. įtraukto Rusijos fondo „Pravfond“, registracijos Nr. 1117799023330, siekdamas išvengti pinigų užšaldymo, apeidamas tarptautinių sankcijų įgyvendinimą reglamentuojančių teisės normų imperatyvius reikalavimus, nurodė pinigus – ne mažiau nei 7 000 Eur – pervesti į savo (S. T.) vardu atidarytą Panamoje registruoto banko „Banistmo S.A.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), o tai leido S. T. apeiti Europos Sąjungos valstybių narių institucijų kontroliuojamas finansų įstaigas ir išvengiant lėšų iš sankcionuoto Rusijos fondo „Pravfond“ užšaldymo 2023 m. liepos 24 d. gauti dekretinę valiutą – ne mažiau nei 7 000 Eur. Tokiais veiksmais S. T. nevykdė 2014 m. kovo 17 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 269/2014 „Dėl ribojančių priemonių veiksmų, kenkiančių arba keliančių grėsmę Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei“ (toliau – ir Reglamentas) 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto draudimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. gegužės 25 d. nutarimo Nr. 535 „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo įgyvendinimo“ 33 punkto nuostatų ir pažeidė Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo (toliau – ir TSĮ) 4 straipsnio 1, 2 dalyse, 7 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus.
2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 2 d. nutartimi Institucijos nutarimas paliktas nepakeistas ir administracinėn atsakomybėn patraukto S. T. skundas netenkintas.
3. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 5 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 2 d. nutartis palikta nepakeista ir administracinėn atsakomybėn patraukto S. T. apeliacinis skundas netenkintas.
4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2026 m. kovo 17 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto S. T. prašymas priimtas ir administracinio nusižengimo byla atnaujinta.
II. Prašymo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 5 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 2 d. nutartį, o administracinio nusižengimo bylą nutraukti. Pareiškėjas prašyme nurodo:
5.1. Lietuvos jurisdikcijos išplėtimas už Lietuvos ir Europos Sąjungos teritorijos – į Panamos ir Rusijos teritoriją – prieštarauja teisei į privatų gyvenimą. Kaip politinis pabėgėlis, pareiškėjas yra gavęs Baltarusijos Respublikos politinį prieglobstį, kadangi Baltarusija pripažino, jog Lietuva persekioja jį dėl politinių priežasčių, t. y. dėl advokato veiklos dėl skundų Europos Žmogaus Teisių Teismui ir Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetui rašymo. Be to, pareiškėjas yra Panamos pilietis, atsisakęs Lietuvos pilietybės, todėl negali būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu ir jam nėra taikomos Lietuvos piliečio pareigos. Kaip politinis pabėgėlis, pareiškėjas negali naudotis Lietuvos pasu ir pilietybe.
5.2. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 17 straipsnis ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnis garantuoja teisę į privatų gyvenimą, advokato paslaptį ir susižinojimą. Šias teises pažeidžia Reglamentas ir Tarptautinių sankcijų įstatymas ta apimtimi, kuria reikalauja iš Rusijos advokato, politinio pabėgėlio Baltarusijoje, informuoti FNTT apie jo paslaugą Rusijos piliečiui. Reglamentas yra antrinė Europos Sąjungos teisė, kuri negalioja, jeigu prieštarauja pirminei teisei, t. y. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsniui. Tuo tarpu Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas yra tarptautinė sutartis, kurią pasirašė visos Europos Sąjungos valstybės narės, ir vidinė Europos Sąjungos teisė negali prieštarauti tarptautinei sutarčiai. Tarptautinė teisė turi viršenybę prieš Lietuvos įstatymą. Esant prieštaravimui tarp Europos Sąjungos pirminės teisės ir tarptautinės sutarties bei Europos Sąjungos antrinės teisės ir Lietuvos Respublikos įstatymo, Europos Sąjungos antrinė teisė ir Lietuvos Respublikos įstatymas negalioja. Esant kolizijai tarp Reglamento ir TSĮ bei Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 17 straipsnio ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnio, taikytinas Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas. Reikalavimas, kad Rusijos advokatas prašytų FNTT leidimo gauti pinigus iš fondo „Pravfond“, yra negaliojantis. Jeigu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas turėtų priešingą nuomonę, jis turėtų kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) su prejudiciniu klausimu, ar Reglamentas Nr. 269/2014 ta apimtimi, kuria reikalauja iš Rusijos advokato surašant skundą Rusijos piliečiui, gavusiam paramą iš Rusijos valstybės fondo skurstantiems piliečiams, pranešti apie tai (gauti leidimą iš) FNTT, neprieštarauja teisei į privatų gyvenimą ir slaptą susižinojimą Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnio ir Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 17 straipsnio prasme.
5.3. Pagal Reglamento įvadinės dalies 4 punktą, sankcijos taikomos įstaigoms, kurios kelia grėsmę Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei, tačiau Rusijos žmogaus teisių fondas „Pravfond“ tam grėsmės nekelia. Šis fondas skiria finansavimą rusams, gyvenantiems skurde, savarankiškai negalintiems apmokėti advokato paslaugų ir apginti savo teisių teisme. Žmogaus teisių gynybos finansavimas negali būti laikomas grėsme Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei, net jeigu finansuojamas skundas Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetui prieš Ukrainą. Taigi fondo „Pravfond“ įtraukimas į sankcijų sąrašą negalioja, nes yra neteisėtas, pažeidžiantis Reglamento įvadinės dalies 4 punktą. Tačiau, jeigu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas turėtų kitokią poziciją, turėtų būti kreipiamasi į ESTT su prejudiciniu klausimu: ar fondas „Pravfond“ gali būti laikomas keliančiu grėsmę Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei Tarybos reglamento (ES) Nr. 269/2014 įvadinės dalies 4 punkto prasme vien dėl to, kad suteikia finansinę pagalbą rusams, gyvenantiems skurde, tam, kad jie galėtų pasinaudoti advokato paslaugomis, be kita ko, teikiant skundus prieš Ukrainą Europos Žmogaus Teisių Teismui ir Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetui?
5.4. Apylinkės teismas nenustatė faktų, kuriais pareiškėjas yra kaltinamas suklastotų dokumentų (2023 m. gegužės 18 d., liepos 17 d. ir liepos 24 d. elektroniniai laiškai, 2023 m. birželio 12 d. advokato paslaugų sutartis, V. P. (V. P.) pažyma) pagrindu. Nors Institucija nurodė, kad S. T. niekada nebuvo Rusijos advokatas, tačiau, pagal suklastotus dokumentus, jis yra advokatas, todėl sutartis su „advokatu S. T.“ negalėjo būti su juo sudaryta. Pareiškėjas negalėjo atlikti paslaugos, kurią tariamai apmokėjo fondas „Pravfond“. Nesurinkus įrodymų, kad S. T. buvo advokatas, negali būti teigiama, jog jis teikė advokato paslaugas. Taip pat Institucija ir apylinkės teismas turėjo įrodyti, kad 2023 m. birželio 12 d. sutartyje kaip užsakovai nurodyti A. E. (A. E.) ir A. K. (A. K.) egzistuoja, tačiau, kadangi tokių asmenų nėra, nėra ir jų skundo Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetui, juo labiau tokio skundo negalėjo surašyti ir pateikti pareiškėjas. Be to, pareiškėjas niekada neturėjo ryšių su fondu „Pravfond“. Tiek Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas, tiek ir fondas „Pravfond“ patvirtino, kad pareiškėjas nerašė skundo Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetui. Kadangi pareiškėjas nėra girdėjęs apie A. E. ir A. K. skundą Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetui prieš Estijos Respubliką, jis kreipėsi į Estijos ministeriją, prašydamas patvirtinti, ar toks skundas buvo teiktas, tačiau Institucija ir apylinkės teismas atsisakė apklausti Estijos teisingumo ministeriją. Be kita ko, pareiškėjas niekada neturėjo sąskaitos Panamoje registruotame banke „Banistmo“, tačiau Institucija ir apylinkės teismas atsisakė patikrinti šią aplinkybę. Kita vertus, byloje nėra įrodyta, kad pavedimas atliktas po 2023 m. birželio 23 d., kadangi jis galėjo būti atliktas nuo 2023 m. birželio 12 d. iki 22 d., nes advokato paslaugų sutarties data yra 2023 m. birželio 12 d., t. y. iki sankcijų fondui „Pravfond“ įsigaliojimo.
5.5. Teisė į gynybą yra neatsiejama teisės į teisingą teismą dalis Tarptautinio pilietinio ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 1 dalies prasme. Tuo tarpu apylinkės ir apygardos teismai pažeidė pareiškėjo teisę į teisingą teismą.
5.5.1. Pareiškėjui nebuvo leidžiama naudotis vertėjo paslaugomis ir kalbėti gimtąja ispanų kalba, todėl apylinkės teismas nesuprato jo žodžių, o jo skundo lietuvių kalba neskaitė. Taip pat neišvertė procedūrinių dokumentų į ispanų kalbą, o suklastoti dokumentai net nebuvo išversti į lietuvių kalbą.
5.5.2. Taip pat teismai teisėtu pripažino draudimą jam dalyvauti nuotoliniu būdu surašant 2025 m. gegužės 16 d. protokolą ir priimant Institucijos 2025 m. liepos 22 d. nutarimą. Be to, buvo atsisakyta atidėti teismo posėdį tam, kad pareiškėjas nespėtų pasiruošti ir surinkti įrodymus, nors pareiškėjas prašymus atidėti posėdžius Institucijoje, apylinkės ir apygardos teismuose motyvavo noru surinkti reikšmingą informaciją.
5.5.3. Pareiškėjui nebuvo leista apklausti liudytojus. Byloje turėjo būti nustatyta, ar yra tokie žmonės kaip A. E. ir A. K., ir jie turėjo būti apklausti. Taip pat buvo būtina apklausti dokumentus suklastojusį anoniminį Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (toliau – LRT) žurnalistą bei šiuose dokumentuose paminėtą U. P.; banką „Banistmo“ ir Estijos Respublikos ambasadą Vilniuje; siekiant nustatyti, ar pareiškėjas atstovavo A. E. ir A. K. byloje prieš Estiją, Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto atstovą; fondo „Pravfond“ darbuotojus A. Ko. (A. Ko.) ir V. P..
5.5.4. Teismai neatsakė į argumentą, kad visi anoniminio žurnalisto pateikti dokumentai yra suklastoti, ir nepagrįstai pripažino juos tikrais vien dėl to, jog pateikė anoniminis LRT žurnalistas. Vien tai, kad dokumentus pateikė žurnalistas, neįrodo jų tikrumo. Žurnalistas suklastojo visus dokumentus, jo vardas nebuvo atskleistas ir teismai neleido jo apklausti.
6. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus pavaduotojas, atliekantis direktoriaus funkcijas, Mindaugas Stravinskas atsiliepimu į pareiškėjo prašymą prašo apygardos teismo nutartį palikti nepakeistą. Pareigūnas atsiliepime į prašymą nurodo:
6.1. Pareiškėjo prašymo argumentai nepagrįsti, o teismai tinkamai įvertino įrodymus ir padarė teisingas išvadas dėl jam inkriminuoto administracinio nusižengimo. Priešingai nei nurodoma pareiškėjo prašyme, tiek Institucija, tiek teismai, laikydamiesi ANK 569 straipsnio 5 dalies reikalavimų, savo procesinius sprendimus priėmė išsamiai išanalizavę ir įvertinę visus byloje esančius įrodymus, motyvuotai pasisakė dėl jų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei teisinio vertinimo, aiškiai argumentavo, kodėl jie yra pakankami S. T. kaltei pagrįsti, bei motyvuotai atsakė ir į pareiškėjo prašyme atkartojamus argumentus.
6.2. Dėl pareiškėjo argumentų dėl įrodymų vertinimo išsamiai pasisakė apygardos teismas, pagrįstai nurodęs, kad jis neturi pagrindo manyti, jog Institucijos pateikti duomenys galėjo būti suklastoti. Vien tai, kad Institucija ir teismai byloje surinktus duomenis vertino kitaip, nei tikėjosi pareiškėjas, kuris pateikia savą įvykio aplinkybių interpretaciją ir subjektyvų sau palankų duomenų vertinimą, negali būti priežastis byloje priimti kitokį sprendimą.
6.3. Bylos duomenys patvirtina, kad administracinio nusižengimo byla buvo išnagrinėta laikantis teisėtumo, asmenų lygybės prieš įstatymą, nekaltumo prezumpcijos, objektyvaus ir visapusiško bylos aplinkybių ištyrimo, teisės būti išklausytam, teisės teikti paaiškinimus, prašymus ir skundus bei kitų ANK 566, 567, 570, 571 straipsniuose ir susijusiose nuostatose įtvirtintų reikalavimų. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeisti tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtinti teisingo proceso principai. Pareiškėjui buvo sudaryta reali galimybė dalyvauti procese, susipažinti su bylos medžiaga, teikti paaiškinimus ir argumentus, naudotis įstatymo suteiktomis procesinėmis teisėmis bei apskųsti priimtus sprendimus ir šiomis teisėmis pareiškėjas netrukdomai naudojosi.
III. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išvados
7. Administracinėn atsakomybėn patraukto S. T. prašymas tenkintinas iš dalies.
Dėl ANK 515 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusižengimo subjekto
8. Pareiškėjas nurodo, kad jis nėra Lietuvos Respublikos pilietis ir negyvena Lietuvos Respublikoje, todėl jam netaikytina atsakomybė už administracinius nusižengimus, įskaitant ir nusižengimą, nustatytą ANK 515 straipsnio 1 dalyje. Šie argumentai nepagrįsti.
8.1. Pagal ANK atsako asmuo, padaręs administracinį nusižengimą Lietuvos valstybės teritorijoje arba laive ar orlaivyje su Lietuvos valstybės vėliava ar skiriamaisiais ženklais (ANK 4 straipsnio 1 dalis). Pagal ANK 4 straipsnio 3 dalį, administracinio nusižengimo padarymo vieta yra vieta, kurioje asmuo veikė arba turėjo ir galėjo veikti, arba vieta, kurioje atsirado šio kodekso specialiojoje dalyje nurodyti padariniai. Pagal ANK 4 straipsnio 2 dalies nuostatas, asmuo taip pat atsako pagal ANK už specialiojoje dalyje nurodytą administracinį nusižengimą, padarytą ne Lietuvos valstybės teritorijoje arba ne laive ar orlaivyje su Lietuvos valstybės vėliava ar skiriamaisiais ženklais, jeigu tai numatyta Lietuvos Respublikos tarptautinėje sutartyje ar Europos Sąjungos teisės akte.
8.2. ANK 515 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė už Lietuvos Respublikoje įgyvendinamų tarptautinių sankcijų arba Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytų ribojamųjų priemonių pažeidimą. Šios teisės normos dispozicija yra blanketinė, todėl, siekiant asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn, būtina nustatyti tarptautinių sankcijų pažeidimus.
8.3. 2014 m. kovo 17 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 269/2014 dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų atsižvelgiant į veiksmus, kuriais kenkiama Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei arba į juos kėsinamasi, 17 straipsnio c punkte įtvirtinta, kad šis reglamentas taikomas, be kita ko, visiems Sąjungos teritorijoje arba už jos ribų esantiems asmenims, kurie yra valstybių narių piliečiai. Šis reglamentas privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse (Reglamento 18 straipsnis). Pagal Tarptautinių sankcijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikoje įgyvendinamų tarptautinių sankcijų šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka privalo laikytis ir jas įgyvendinti visi fiziniai ir juridiniai asmenys.
8.4. Šioje byloje apylinkės ir apygardos teismai, remdamiesi bylos duomenimis, pagrįstai nustatė, kad bylai reikšmingu laikotarpiu S. T. buvo Lietuvos Respublikos pilietis (t. 1, b. l. 39). Atkreiptinas dėmesys, kad jis pats teismo per posėdį apylinkės teisme nurodė, jog turi Lietuvos Respublikos tapatybės kortelę; skunde apylinkės teismui S. T. nurodė, kad skundo padavimo dieną Lietuvos pilietybė jam nebuvo panaikinta. Tai, kad nuo 2019 m. iki dabar S. T. deklaruoja gyvenantis įvairiose užsienio valstybėse, neturi teisinės reikšmės sprendžiant jo, kaip Lietuvos, kuri yra Europos Sąjungos narė, piliečio administracinės atsakomybės klausimą.
9. Taigi, apylinkės ir apygardos teismai pagrįstai nustatė, jog šioje byloje pareiškėjas yra tinkamas ANK 515 straipsnio 1 dalyje nustatyto administracinio nusižengimo subjektas, o byla patenka į Lietuvos Respublikos institucijos – FNTT – ir teismų jurisdikciją.
Dėl prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą
10. Prašyme atnaujinti administracinio nusižengimo bylą pareiškėjas prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl Reglamento Nr. 269/2014.
11. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. spalio 13 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-30-891/2025 25–29 punktuose, remiantis aktualiu teisiniu reguliavimu ir ESTT praktika, pateikti išaiškinimai dėl kreipimosi į ESTT dėl prejudicinio sprendimo:
11.1. Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnį, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso priimti prejudicinį sprendimą dėl: a) Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – Sutartys) išaiškinimo; b) Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio trečioje pastraipoje yra nurodyta, kad pirmiau nurodytam klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas dėl jo kreipiasi į Teismą. Europos Sąjungos Sutarties 19 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, vadovaudamasis Sutartimis, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas valstybių narių teismų prašymu priima prejudicinius sprendimus dėl Sąjungos teisės išaiškinimo arba institucijų priimtų aktų galiojimo (b punktas).
11.2. Prejudicinio sprendimo procedūra yra viena iš priemonių, skirta vienodam Europos Sąjungos teisės aiškinimui ir taikymui užtikrinti. Nacionaliniai teismai nėra saistomi proceso šalių iniciatyvos buvimo ar nebuvimo ir sprendimą kreiptis į ESTT prašant prejudicinio sprendimo priima ex officio (pagal pareigas). Nacionalinis teismas, būdamas atsakingas už byloje priimamą sprendimą, prejudicinio sprendimo poreikį vertina savo nuožiūra, atsižvelgdamas į iškilusio klausimo dėl Europos Sąjungos teisės aiškinimo ir galiojimo reikšmę sprendimui nacionaliniame teisme priimti. ESTT šioje srityje nacionaliniams teismams suteikia plačias nuožiūros ribas (1995 m. rugsėjo 20 d. sprendimas byloje Bosman, C-415/93, 59 punktas; 1994 m. liepos 7 d. sprendimas byloje McLachlan, C-146/93, 20 punktas; 1995 m. vasario 9 d. sprendimas byloje Leclerc-Siplec, C-412/93, 10 punktas; 2003 m. rugsėjo 30 d. sprendimas byloje Inspire Art, C-167/01, 43 punktas).
11.3. Jeigu nacionalinio teismo sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti skundžiamas teismine tvarka, tas teismas iš esmės privalo kreiptis į Teisingumo Teismą, kaip tai suprantama pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio trečią pastraipą, kai jame keliamas klausimas dėl Sąjungos teisės išaiškinimo. Pagal ESTT suformuotą jurisprudenciją (pvz., Didžiosios kolegijos 2021 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Consorzio Italian Management e Catania Multiservizi ir Catania Multiservizi, C-561/19,
32–35 punktai ir juose nurodyta praktika), nacionalinis teismas, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti skundžiami teismine tvarka, gali būti atleistas nuo šios pareigos tik tuo atveju, jei konstatavo, kad iškeltas klausimas nereikšmingas ar kad atitinkamą Sąjungos teisės nuostatą Teisingumo Teismas jau yra išaiškinęs arba teisingas Sąjungos teisės aiškinimas yra toks akivaizdus, jog nelieka jokių pagrįstų abejonių. Toks nacionalinis teismas turi pats savarankiškai ir atidžiai įvertinti, ar jo nagrinėjamoje byloje iškeltą Sąjungos teisės klausimą privalu pateikti Teisingumo Teismui, ar, atvirkščiai, toje byloje yra vienas iš pirmiau nurodytų atvejų, kai nacionalinį teismą galima atleisti nuo šios pareigos. Jeigu nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje yra vienas iš šių atvejų, jis neprivalo kreiptis į Teisingumo Teismą pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio trečią pastraipą, net jei klausimą dėl Sąjungos teisės nuostatos išaiškinimo ar galiojimo iškeltų jo nagrinėjamos bylos šalis (Didžiosios kolegijos 2024 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Kubera, C-144/23, 36–38 punktai ir juose nurodyta praktika).
11.4. Galutinį sprendimą priimantis nacionalinis teismas neprivalo perduoti Teisingumo Teismui jame iškelto Sąjungos teisės aiškinimo klausimo, jeigu šis klausimas yra nereikšmingas, t. y. tokiu atveju, kai atsakymas į šį klausimą, kad ir koks jis būtų, negalėtų turėti jokios įtakos ginčo sprendimui. Iš tiesų vykstant Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnyje nustatytai procedūrai, grindžiamai aiškiu nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo funkcijų atskyrimu, pagrindinėje byloje nagrinėjamų faktinių aplinkybių konstatavimas bei vertinimas ir nacionalinės teisės aiškinimas bei taikymas priklauso tik nacionalinio teismo jurisdikcijai. Be to, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, turi įvertinti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų reikalingumą ir svarbą (Didžiosios kolegijos 2021 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Consorzio Italian Management e Catania Multiservizi ir Catania Multiservizi, C-561/19, 34–35 punktai ir juose nurodyta praktika).
11.5. Teisingumo Teismo praktikoje pabrėžta (pvz., Didžiosios kolegijos 2022 m. kovo 22 d. sprendimas byloje Prokurator Generalny (Chambre disciplinaire de la Cour supreme – Nomination), C-508/19, 60–62 punktai ir juose nurodyta praktika), kad Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnyje nurodyta procedūra yra Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo priemonė, dėl kurios Teisingumo Teismas pateikia nacionaliniams teismams Sąjungos teisės išaiškinimą, kuris reikalingas sprendimui jų nagrinėjamose bylose priimti, ir kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateikiamas ne dėl to, kad būtų suformuluotos patariamosios nuomonės bendro pobūdžio arba hipotetiniais klausimais, o dėl to, kad reikia veiksmingai išspręsti ginčą. Iš šio straipsnio formuluotės ir struktūros matyti, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą turi būti „reikalingas“, kad jį pateikęs teismas galėtų „priimti sprendimą“ savo nagrinėjamoje byloje; prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra, be kita ko, grindžiama prielaida, kad nacionaliniuose teismuose iš tiesų nagrinėjama byla, kurioje jie turi priimti sprendimą, galimai atsižvelgdami į prejudicinį sprendimą.
12. Vadovaudamasi pirmiau išdėstyta ESTT praktika, teisėjų kolegija daro išvadą, kad abiejų instancijų teismai pagrįstai atsisakė kreiptis į ESTT. Nagrinėjamoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat neturi pareigos kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl Reglamento Nr. 269/2014 atskirų nuostatų aiškinimo, nes nenustatė tokio kreipimosi pagrindo.
12.1. Pareiškėjas savo prašymą kreiptis į ESTT formuluoja taip: 1) ar fondas „Pravfond“ gali būti laikomas keliančiu grėsmę Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei Tarybos reglamento (ES) Nr. 269/2014 įvadinės dalies 4 punkto prasme; 2) ar Reglamentas Nr. 269/2014 ta apimtimi, kuria reikalauja iš Rusijos advokato surašant skundą Rusijos piliečiui, gavusiam paramą iš Rusijos valstybės fondo skurstantiems piliečiams, pranešti apie tai (gauti leidimą iš) Lietuvos Respublikos institucijai, t. y. FNTT, neprieštarauja teisei į privatų gyvenimą ir slaptą susižinojimą Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnio ir Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 17 straipsnio prasme. Motyvai, kurie, pareiškėjo manymu, pagrindžia pagrindą kreiptis į ESTT, yra tai, kad Rusijos fondas,,Pravfond“, kuris nuo 2023 m. birželio 23 d. yra įtrauktas į tarptautinių sankcijų sąrašą, rūpinasi išskirtinai teisine pagalba nepasiturintiems Rusijos piliečiams, todėl negalėjo būti įtrauktas į tokį sąrašą; taip pat pareiškėjas, nelaikydamas savęs Lietuvos Respublikos piliečiu, siekia sužinoti ESTT poziciją dėl to, ar Reglamentas galiotų Rusijos Federacijos advokatams, teikiantiems šios (Rusijos Federacijos) valstybės piliečiams teisinę pagalbą, kurią apmokėtų į Europos Sąjungos sankcijas įtrauktas Rusijos fondas.
12.2. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas formuluoja hipotetinį klausimą, kuris nesusijęs su byla, t. y. ar Reglamentas galioja trečiųjų valstybių advokatams, teikiantiems teisinę pagalbą trečiųjų valstybių piliečiams. Šioje byloje nesprendžiamas tokio asmens atsakomybės klausimas, nors pareiškėjas be jokio pagrindo save vadina ne Europos Sąjungos valstybės piliečiu ir nurodo, kad jis, be kita ko, yra Rusijos advokatas.
12.3. Pareiškėjas savo nuomonę dėl neva nepagrįsto fondo,,Pravfond“ įtraukimo į sankcijų sąrašą grindžia vien savo subjektyvia nuomone apie šio fondo veiklos esmę. Rusijos Federacijos fondas „Pravfond“ nuo 2023 m. birželio 23 d. buvo įtrauktas į Reglamento I priede esančių sankcionuojamų asmenų sąrašą. 2023 m. birželio 23 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentas (ES) 2023/1216, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas (ES) Nr. 269/2014 dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų atsižvelgiant į veiksmus, kuriais kenkiama Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei arba į juos kėsinamasi, kuriuo buvo pakeistas Reglamento Nr. 269/2014 I priedas, į sankcionuojamų subjektų sąrašą įtraukiant ir fondą „Pravfond“, buvo priimtas būtent įgyvendinant Reglamentą Nr. 269/2014. Nors, pareiškėjo vertinimu, fondas „Pravfond“ nekelia grėsmės Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei, taip nesutinkant su Reglamentą Nr. 269/2014 įgyvendinančiu Reglamentu 2023/1216, tačiau tokia pozicija prašyme nepagrįsta jokiais argumentais, kurie suponuotų pagrindą kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo. Šiuo atveju sprendimas byloje gali būti priimtas ir nesikreipiant į ESTT, nes teismui klausimų nei dėl Reglamento Nr. 269/2014, nei dėl Reglamento 2023/1216 nuostatų turinio ir (ar) jų galiojimo nekyla.
13. Apibendrinant darytina išvada, kad pareiškėjas nepateikė jokių, nei teisinių, nei kitokio pobūdžio, argumentų, kurie pagrįstų poreikį kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, tokios kasacinės instancijos teismo pareigos nenustatė ir teisėjų kolegija.
Dėl teisės į vertimą
14. Prašyme nurodoma, kad teismai pažeidė pareiškėjo teisę naudotis vertėjo pagalba teismo proceso metu, nors jis nemoka lietuvių kalbos, taip pat nepateikė jam kai kurių bylos dokumentų vertimo.
15. Asmens, nesuprantančio proceso kalbos, teisė į vertėjo pagalbą yra viena iš teisingo teismo prielaidų.
15.1. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 117 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismo procesas Lietuvos Respublikoje vyksta valstybine kalba, o to paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos, garantuojama teisė dalyvauti tyrimo ir teisminiuose veiksmuose per vertėją. Kartu pažymėtina, kad, pagal nacionalinių ir tarptautinių teismų praktiką, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies e punktas, kuris taip pat nustato teisę į nemokamą vertėjo pagalbą nesuprantančiam teismo procese vartojamos kalbos ar ja nekalbančiam asmeniui, nereikalauja rašytinio visų įrodymų ir kitų proceso dokumentų vertimo. Teikiama vertėjo pagalba turi būti tokia, kad suteiktų asmeniui galimybę susipažinti su jam iškelta byla ir gintis, pateikiant teismui savąją įvykių versiją (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1989 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Kamasinski prieš Austriją, peticijos Nr. 9783/82, 74 paragrafas). Taigi, pagrindinė šios teisės paskirtis yra užtikrinti tokio asmens veiksmingą dalyvavimą bylos procese.
15.2. ANK 568 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje administracinių nusižengimų teisena vyksta lietuvių kalba (1 dalis); dalyvaujančiam byloje asmeniui, nemokančiam lietuvių kalbos, užtikrinama teisė kalbėti gimtąja kalba arba ta kalba, kurią jis moka, ir naudotis vertėjo paslaugomis (2 dalis). Pagal ANK 577 straipsnio 2 dalies 7 punktą, administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo turi teisę kalbėti gimtąja kalba arba ta kalba, kurią jis moka, ir naudotis vertėjo paslaugomis, jeigu nemoka lietuvių kalbos. Kartu pažymėtina, kad ANK įtvirtintas valstybinės kalbos principas įpareigoja visus procesinius veiksmus, jų rezultatus fiksuoti valstybine – lietuvių – kalba. Atitinkamai turi būti užtikrinta, kad byloje esantys dokumentai būtų išversti į lietuvių kalbą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 16 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-71-628/2022, 20 punktas).
16. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, daro išvadą, kad teismai pagrįstai nenustatė pagrindo užtikrinti jam vertėjo į ispanų kalbą pagalbą, taip pat esmingai nepažeidė pareiškėjo teisių, neišverčiant visų bylos dokumentų į ispanų kalbą.
16.1. Pareiškėjas S. T. jokių įrodymų dėl to, kad jis nesupranta lietuvių kalbos, kad jam reikalingas vertimas, nepateikė. Priešingai, iš S. T. dalyvavimo teisiniuose procesuose Lietuvoje, įskaitant šią bylą, taip pat iš jo viešosios komunikacijos, jam pačiam teikiant informaciją apie save ir savo veiklą, akivaizdžiai matyti, kad lietuvių kalbą jis puikiai moka, todėl manyti, kad jis nesupranta procese naudojamos lietuvių kalbos ir jam reikėtų versti byloje esančius dokumentus į kokią nors kitą kalbą, nėra jokio pagrindo.
16.2. Apygardos teismas, nagrinėdamas analogišką apeliacinio skundo argumentą, išklausė Lietuvos teismų informacinėje sistemoje esantį apylinkės teismo posėdžio garso įrašą ir taip pat padarė pagrįstą išvadą, kad bylą nagrinėjusiam teismui nebuvo jokio pagrindo abejoti geru apelianto lietuvių kalbos mokėjimu. S. T. buvo išaiškintos ANK 577 straipsnyje išdėstytos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisės ir pareigos, taip pat ir teisė kalbėti gimtąja kalba arba ta kalba, kurią jis moka, ir naudotis vertėjo paslaugomis, jeigu jis nemoka lietuvių kalbos. S. T. pareiškė, kad teises ir pareigas suprato, prašymo užtikrinti vertėjo dalyvavimą teismo posėdžiu metu nebeteikė. Iš teismo posėdžio garso įrašo matyti, kad teismo proceso metu S. T. kalbėjo taisyklinga ir sklandžia lietuvių kalba, aiškiai dėstė mintis apie įvykio aplinkybes, suprato jam užduodamus klausimus ir teikė į juos atsakymus (apygardos teismo nutarties 14 punktas). Papildomai pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu, teisėjai paklausus, ar galima nagrinėti bylą lietuvių kalba, pareiškėjas atsakė teigiamai. Iš bylos matyti, kad pareiškėjas S. T. elektroninius laiškus Institucijai, dokumentus teismams taip pat rašė lietuvių kalba.
16.3. Atsakant į pareiškėjo teiginius dėl kai kurių bylos dokumentų neišvertimo į ispanų kalbą, pažymėtina, kad VšĮ Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tyrimo dokumentai, kuriais iš esmės grindžiamos administracinio nusižengimo aplinkybės, pateikti tik rusų kalba (t. 1, b. l. 7–29). Tačiau, kaip matyti iš byloje esančių tarnybinių pranešimų, juose, remiantis minėtais dokumentais, visos reikšmingos bylai aplinkybės išdėstytos lietuvių kalba. Kartu pažymėtina, jog pareiškėjas šių dokumentų vertimo į ispanų kalbą iš esmės prašė tik todėl, kad galėtų juos pateikti, jeigu kreiptųsi į Panamos teritorijoje registruotą banką, į kurį jam, pagal inkriminuoto administracinio nusižengimo aplinkybes, buvo pervesti pinigai iš fondo „Pravfond“. Tokio prašymo pareiškėjas neargumentavo lietuvių kalbos nemokėjimu ir negalėjimu suprasti dokumentų turinio.
16.4. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad iš byloje susiklosčiusios situacijos matyti, jog ši aplinkybė (neišversti žurnalistų tyrimo metu gauti dokumentai) nesutrukdė pareiškėjui įgyvendinti savo teisės į gynybą. Pareiškėjas ginčijo būtent šių dokumentų tikrumą, t. y. teigė, kad jie yra suklastoti, kad juose pateikta netikra informacija, o ne tai, kad jis nesuprato dokumentų rusų kalba turinio. Prašyme atnaujinti administracinio nusižengimo bylą pareiškėjas taip pat nekonkretizuoja, kaip aplinkybė, kad minėti dokumentai nebuvo išversti iš rusų kalbos, pažeidė jo, kaip administracinėn atsakomybėn patraukto asmens, procesines teises šioje byloje.
17. Apibendrinant darytina išvada, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas supranta lietuvių kalbą, ja sklandžiai žodžiu ir raštu bendrauja, taip pat dalyvaudamas teismo procese. Taigi vien tai, jog pareiškėjas pageidauja, kad jam būtų užtikrintas vertimas žodžiu ir raštu į ispanų kalbą, savaime nereiškia jo teisės veiksmingai dalyvauti procese pažeidimo. Kai kurių dokumentų (rusų kalba) neišvertimas į ispanų kalbą, nenustačius, kad pareiškėjas negalėjo suprasti jų turinio, taip pat nepripažįstamas esminiu pareiškėjo teisės veiksmingai dalyvauti administracinio nusižengimo bylos procese pažeidimu.
Dėl įrodinėjimo taisyklių laikymosi, nagrinėjant apeliacinį skundą
18. Nors pareiškėjas akcentuoja ir kitas aplinkybes bei veiksmus, kurių nenustatė ir neatliko teismai, tačiau iš prašymo turinio matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su tuo, kad jo kaltė iš esmės grindžiama tik iš VšĮ Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos gautais žurnalistinio tyrimo dokumentais. Pareiškėjo teigimu, teismai turėjo imtis priemonių, kad būtų patvirtintas pirmiau minėtų dokumentų, kuriais grindžiamas S. T. administracinio nusižengimo faktas ir jo kaltė, (ne)tikrumas. Šie argumentai iš dalies pagrįsti.
19. Administracinio nusižengimo teisenos principus įtvirtina ANK 566 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, tiriant administracinius nusižengimus ir nagrinėjant administracinių nusižengimų bylas, vadovaujamasi nekaltumo prezumpcijos, lygybės prieš įstatymą, proporcingumo, teisingo proceso, operatyvumo, asmens padėties dėl jo paties paduoto skundo pabloginimo negalimumo (lot. non reformatio in peius) principais.
19.1. ANK 567 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nagrinėdamas administracinio nusižengimo bylas, teismas, taip pat institucija (pareigūnas), kai byla nagrinėjama ne teismo tvarka, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus ir nustatant bylai svarbias aplinkybes. Pagal konstitucinės jurisprudencijos nuostatas, teismas negali būti suprantamas kaip pasyvus bylų proceso stebėtojas, o teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 28 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2AT-9-976/2020, 15 punktas; 2026 m. sausio 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2AT-2-387/2026, 12 punktas). Aktyvaus teismo vaidmens įgyvendinimą užtikrina ANK 632 straipsnio 5 dalies nuostata, leidžianti bylą nagrinėjančiam teismui atlikti bet kokį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso XIV skyriaus antrajame, trečiajame ir penktajame skirsniuose nurodytą proceso veiksmą, taip pat ANK 640 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, leidžianti pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu teismui šalių prašymu arba savo iniciatyva, nustačius, kad byloje trūksta įrodymų, juos išreikalauti arba įpareigoti administracinį nusižengimą tyrusią instituciją ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų įrodymus pateikti teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2AT-43-387/2022, 10 punktas; 2026 m. sausio 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2AT-2-387/2026, 12 punktas).
19.2. ANK 569 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio nusižengimo protokolu, pareigūnų tarnybiniais pranešimais, pranešimais, aktais ar kitais dokumentais, kuriais asmenys, kurie nėra pareigūnai, užfiksavo administracinio nusižengimo požymių turinčios veikos padarymą, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų, nukentėjusiojo ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymais ir paaiškinimais, ekspertizės aktu, specialisto išvada, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu ir kitokiais dokumentais. Elektroninių duomenų įrodomoji galia yra tokia pat kaip ir kitų įrodymų.
19.3. Pareiškėjas, teikdamas apeliacinį skundą, nurodė, kad žurnalistinio tyrimo duomenys yra nepatikimi, kad juos būtina patikrinti kitais veiksmais (apklausiant žurnalistus, kreipiantis į tarptautines institucijas ir kitaip). Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo ir turėdamas pareigą patikrinti nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis), į šiuos argumentus iš esmės neatsakė, konstatuodamas, kad faktinės aplinkybės byloje yra nustatytos ir kad pareiškėjo veika tinkamai kvalifikuota pagal ANK 515 straipsnio 1 dalį.
19.4. Kaip matyti iš teismų sprendimų, Institucija nustatė S. T. veiką, kvalifikuotą pagal ANK 515 straipsnio 1 dalį, atlikusi atvirųjų šaltinių stebėseną dėl atlikto tarptautinio žurnalistinio tyrimo, išanalizavusi VšĮ Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos raštu pateiktus duomenis (kuriuose nurodyta, kad S. T. nuo 2022 m. teikė fondui „Pravfond“ iš viso penkias paraiškas dėl jo veiklos finansavimo; S. T. 2023 m. liepos 24 d. elektroniniu laišku informavo fondą „Pravfond“, kuris 2023 m. birželio 23 d. įtrauktas į Reglamento Nr. 269/2014 1 priedo sąrašą, kad fondo „Pravfond“ 2023 m. liepos 7 d. atliktą pavedimą – ne mažiau kaip 7 000 Eur – gavo 2023 m. liepos 24 d. į savo banko sąskaitą Panamoje) ir juos sugretinusi su viešai prieinamuose šaltiniuose paties S. T. skelbiama informacija, kad jis teikia teisinę pagalbą kreipiantis su skundais į Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetą (apygardos teismo nutarties 15 punktas).
19.5. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti pareiškėjo argumentams, kad tarptautinio žurnalistinio tyrimo duomenys yra suklastoti, netikri ir kad jais negalima remtis įrodinėjant administracinį nusižengimą. Remiantis pirmiau pateikta įrodymų samprata, tiek duomenys, gauti atlikus atvirųjų šaltinių stebėseną, tiek žurnalistinių tyrimų duomenys, kaip bet kurie kiti duomenys, pateikti privačių asmenų, gali būti naudojami įrodinėjimo procese, jei atitinka visus įrodymams keliamus reikalavimus. Pagal ANK 569 straipsnio 1 dalį, įrodymai nustatomi, be kita ko, ir pareigūnų tarnybiniais pranešimais. Tačiau nagrinėjamoje byloje tarnybiniai pranešimai surašyti iš esmės remiantis tik iš VšĮ Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos gautais dokumentais, kuriuose įtvirtinta informacija nebuvo patikrinta kitais, tiesioginiais ar netiesioginiais, įrodymais.
19.6. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija vertina, kad apygardos teismas bylos neišnagrinėjo tiek, kiek buvo prašoma paduotame apeliaciniame skunde, Institucijos nutarimo ir apylinkės teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo tinkamai nepatikrino, neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, susijusius su duomenų, kuriais grindžiamas byloje S. T. inkriminuotas nusižengimas, patikrinamumu. Dėl to apygardos teismas pažeidė ANK 567 straipsnio 1 dalies, 652 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
20. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pagal ANK 662 straipsnio 13 dalį, nagrinėdamas atnaujintą administracinio nusižengimo bylą, netiria ir nevertina įrodymų ir nenustato faktinių aplinkybių, todėl byla grąžinama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Iš naujo nagrinėdamas bylą, teismas turi objektyviai ir visapusiškai ištirti bylos aplinkybes, reikšmingas tam, kad būtų priimtas teisingas sprendimas byloje dėl S. T. kaltumo padarius jam inkriminuojamą administracinį nusižengimą, ir tinkamai motyvuoti savo išvadas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 14 dalies 3 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 5 d. nutartį ir perduoti administracinio nusižengimo bylą nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.
Teisėjai Rima Ažubalytė
Olegas Fedosiukas
Alenas Piesliakas
