Dėl detaliųjų planų, valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo, pastato nugriovimo, butų pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis

Civilinė byla Nr. 3K-3-355/2011

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1; 41 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko,

sekretoriaujant G. K.,

dalyvaujant ieškovo Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro atstovei S. G., atsakovo Kauno miesto savivaldybės ir Kauno miesto savivaldybės administracijos atstovei L. E. O., atsakovės L. B. atstovui advokatui G. K., atsakovų L. B., V. B., B. J. ir R. J. atstovui advokatui G. D., atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui J. Ž. (J. Ž.),

žodinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų L. B. ir Kauno miesto savivaldybės kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 25 d. dalinės nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovams Kauno miesto savivaldybei, Kauno miesto savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai, B. J., R. J., L. B., V. B., V. R., J. N., Ž. R. projektavimo biurui, M. D., E. F., VĮ Registrų centrui dėl detaliųjų planų, valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo, pastato nugriovimo, butų pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis; tretieji asmenys: Kauno 9–jo notarų biuro notarė D. K., AB DnB NORD bankas, AB „Parex“ bankas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras CPK 49 straipsnyje nustatyta tvarka pareiškė ieškinį ir nurodė, kad Kauno apskrities viršininko 2007 m. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. 02-01-12818 „Dėl kitos paskirties žemės sklypo (kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini), Kauno miestas) pardavimo“, atsižvelgiant į Kauno miesto savivaldybės direktoriaus 2007 m. birželio 26 d. įsakymą Nr. A-2153 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo“, leista parduoti B. J. ir L. B. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties projekte nurodytomis sąlygomis 194 kv. m žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o 2007 m. gruodžio 7 d. sudaryta valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 1010, kuria atsakovės B. J. ir L. B. už 176 042,16 Lt įsigijo šį valstybinės žemės sklypą. Kauno apskrities viršininko 2007 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. 02-01-13629 „Dėl B. J. ir L. B. nuosavybes teise valdomo žemės sklypo kadastro duomenų nustatymo“ nustatyti nuosavybės teise valdomų žemės sklypų (kadastriniai adresai: (duomenys neskelbtini), sujungtų pagal detalųjį planą, sklypo kadastro duomenys; šis naujai suformuotas žemės sklypas 2007 m. gruodžio 21 d. įregistruotas Nekilnojamojo turto registre.

Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. T-63 patvirtintas žemės sklypo Kaune, (duomenys neskelbtini), detalusis planas, kuriuo prie esamo privataus 401 kv. m žemės sklypo prijungta 358 kv. m valstybinės žemės, taip suformuotas 759 kv. m žemės sklypas, kuriam taikomi šie teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimai: žemės naudojimo būdas - gyvenamoji (90 proc.); komerciniams objektams statyti skirta teritorija (10 proc.); 2) statinių aukštis – iki 17,5 m; 3) užstatymo tankumas – 1 arba 100 proc.; 4) užstatymo intensyvumas – 5 arba 500 proc. Šių nustatytų režimų aiškinamosios lentelės pastabose nurodytas planuojamo pastato aukštų skaičius – 5. Kauno apskrities viršininko 2008 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. 02-01-2780 „Dėl kitos paskirties žemės sklypo (kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini), Kauno miestas) pardavimo“, atsižvelgiant į Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. T–63 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo“, leista parduoti B. J. ir L. B. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties projekte nurodytomis sąlygomis 353 kv. m žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o 2008 m. kovo 7 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, kuria šis valstybinės žemės sklypas parduotas atsakovėms už 316 373,86 Lt. Kauno apskrities viršininko 2008 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. 02-01-3055 „Dėl B. J. ir L. B. nuosavybes teise valdomo žemės sklypo kadastro duomenų nustatymo“ nustatyti atsakovių nuosavybės teise valdomų žemės sklypų (kadastriniai adresai: Nr. (duomenys neskelbtini), sujungtų pagal detalųjį planą, sklypo kadastro duomenys; šis naujai suformuotas žemės sklypas 2008 m. liepos 9 d. įregistruotas Nekilnojamojo turto registre.

Ieškovas rėmėsi Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punktu, kad valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu jie įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ir neviršija Vyriausybės nustatyto dydžio – šių sklypų savininkams, ir šią tvarką detalizuojančio Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.15 punktu, jog tais atvejais, kai pagal patvirtintąjį teritorijos detalųjį planą joje nenumatyta (negalima) suformuoti naujų žemės sklypų, laisvos valstybinės žemės plotai, įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ar (ir) išnuomotų valstybinės žemės sklypų, taip pat tarp privačių arba išnuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių (gatvių), kurie neviršija 0,04 ha teritorijose, kuriose pagal teritorijų planavimo dokumentus numatyta gyvenamųjų namų statyba, ir 0,5 ha – teritorijose, kuriose tokia statyba nenumatyta, savivaldybių taryboms pritarus, apskrities viršininko sprendimu gali būti parduodami be aukciono besiribojančių Nekilnojamojo turto registre įregistruotų privačios žemės sklypų savininkams, jeigu jie sutinka su žemės sklypų pardavimo kaina, arba išnuomojami besiribojančių valstybinės žemės sklypų nuomininkams.

Ieškovas pažymėjo, kad, vykdant žemės reformą, žemė įsigyjama Žemės reformos įstatymo 5 straipsnyje nustatytais būdais, tarp jų – parduodant valstybinę žemę. Šiuo atveju Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2007 m. rugsėjo 13 d. raštu Nr. S2-2527 (1.11) kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę ir prašė skubiai parengti laisvos (neužstatytos) žemės (duomenys neskelbtini) (buvęs 16), kuri iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė B. Š., planą. Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyrius 2007 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. 40-2-1819 informavo Kauno miesto žemėtvarkos skyrių, kad nėra galimybių schemoje nurodyto buvusio žemės sklypo (duomenys neskelbtini) vietoje suformuoti atskiro, savarankiškai funkcionuojančio žemės sklypo. Vadovaujantis Vyriausybės 1999 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 250 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimo Nr. 920 „Dėl naujų žemės sklypų dydžių miestuose patvirtinimo“ dalinio pakeitimo, Kauno mieste (centrinėje dalyje), laisvoje valstybinėje žemėje suformuoti naują sklypą galima, jeigu jo plotas ne mažesnis kaip 0,04 ha. Ieškovas nurodė, kad iki ginčo detaliųjų planų patvirtinimo bendras valstybinės žemės plotas buvo ne mažesnis kaip 547 kv. m, todėl galėjo ir turėjo būti suformuotas kaip atskiras, į kurį galėjo būti atkuriamos nuosavybės teisės arba suteikiamas kaip lygiavertis sklypas pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, arba parduodamas aukcione, vadovaujantis Žemės įstatymo 10 straipsniu, tačiau detaliaisiais planais laisva valstybinė žemė dalimis buvo prijungta prie besiribojančių sklypų ir parduota kaip įterptinis sklypas, pažeidžiant įstatymų ir įstatymų lydimųjų teisės aktų normų nuostatas. Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka patvirtintas detalusis planas, kuriuo prie esamo privačios nuosavybės teise priklausančio sklypo prijungta dalis valstybinės žemės, vadovaujantis Žemės įstatymo nuostatomis, yra pagrindas sudaryti prijungto sklypo perleidimo pagrindinio sklypo savininkui sandorį. Kadangi detalieji planai patvirtinti ir valstybinės žemės sklypai prijungti, pažeidžiant įstatymus, tai jų pagrindu priimti administraciniai aktai – Kauno apskrities viršininko 2007 m. gruodžio 3 d. įsakymas Nr.02-01-12818 „Dėl kitos paskirties žemės sklypo (kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini), Kauno miestas) pardavimo“, Kauno apskrities viršininko 2008 m. kovo 5 d. įsakymas Nr. 02-01-2780 „Dėl kitos paskirties žemės sklypo (kadastrinis adresas: 1901/0176:24, Kauno m.) pardavimo“, taip pat 2007 m. gruodžio 7 d. ir 2008 m. kovo 7 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartys pripažintini negaliojančiais (CK 1.80 straipsnis).

Be to, patvirtinus sklypo (duomenys neskelbtini) detalųjį planą, 2007 m. rugpjūčio 27 d. patvirtintas statinio projektavimo sąlygų sąvadas, o 2007 m. gruodžio 19 d. statytojoms B. J. ir L. B. išduotas statybos leidimas neypatingos svarbos daugiabučiam gyvenamajam namui su komercinėmis patalpomis statyti. Patvirtintame detaliajame plane ir statybos leidime numatytas 100 proc. užstatymo tankumas, t. y. užstatomas visas naujai suformuotas sklypas, taip pat ta jo dalis, kuri yra prijungta. Detalusis planas yra teritorijų planavimo dokumentas, būtinas tam tikriems teisiniams santykiams atsirasti ir kitiems administraciniams aktams priimti. Kai detalusis planas patvirtintas pažeidus nustatytus reikalavimus, remiantis tokiu planu nustatyta tvarka suderintas ir išduotas leidimas statyti, parengtas statinių projektavimo sąlygų sąvadas, statinių pripažinimas tinkamais naudoti yra neteisėti. Kadangi ginčijamu detaliuoju planu valstybinės žemės sklypas prie nuosavybės teise valdomo žemės sklypo prijungtas pažeidus imperatyviąsias įstatymo normas, tai statybos leidimas, kuriuo leista užstatyti neteisėtai prijungtą valstybinės žemės sklypą, statinio projektavimo sąlygų sąvadas taip pat yra neteisėti, pripažintini negaliojančiais. Teismui pripažinus, kad statybos leidimas išduotas neteisėtai, atsakovės įpareigotinos pašalinti neteisėtos statybos padarinius (CK 4.103 straipsnis, 4.253 straipsnio 1 dalis).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir dalinės nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2009 m. liepos 10 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad reikalavimai pripažinti negaliojančiu Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. birželio 26 d. įsakymą Nr. A-2153, kuriuo patvirtintas sklypo Kaune, (duomenys neskelbtini), detalusis planas, ir Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. T-63, kuriuo patvirtintas žemės sklypo Kaune, (duomenys neskelbtini), detalusis planas, yra nepagrįsti byloje nustatytomis aplinkybėmis. Teismas pažymėjo, kad bylos medžiaga nustatyta, jog nebuvo suformuota ir Nekilnojamojo turto registre įregistruota atskiro 547 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini); iki detaliojo planavimo pradžios 767 kv. m žemės sklypas (duomenys neskelbtini) ir jame esantys pastatai nuosavybės teise priklausė atsakovėms B. J. ir L. B. Teismas nustatė, kad 195 kv. m žemės sklypas nebuvo laisvas; jis buvo užstatytas atsakovių pastato požeminėmis komunikacijomis, asfalto dangos ir komunikacijų tunelio, todėl kaip atskiras sklypas ar sklypo dalis negalėjo būti suformuojamas, kaip ir parduodamas aukcione, į šį žemės sklypą negalėjo būti atkuriamos nuosavybės teisės, nes dalis prijungto 195 kv. m žemės sklypo užstatyta, t. y. per jo vidurį paklota 77 kv. m asfalto danga, per kurią patenkama į žemės sklypus (duomenys neskelbtini); po šia asfalto danga yra komunikacijų tunelis, be to, per prijungtą žemės sklypą į šį tunelį nutiestos pastato (duomenys neskelbtini) požeminės komunikacijos, kurios yra pastato priklausinys. Teismas laikė nepagrįstu ieškovo argumentą, kad 194 kv. m valstybinės žemės sklypas nebuvo įsiterpęs tarp privačių žemės sklypų ar (ir) išnuomotų valstybinės žemės sklypų. Iš detaliojo plano brėžinio teismas nustatė, kad prijungta 194 kv. m valstybinės žemės dalis ribojasi su žemės sklypu (duomenys neskelbtini) bei keliu, reikalingu visuomenės poreikiams – aptarnauti su juo susijusius žemės sklypus, į kuriuos nėra galimybių įvažiuoti iš Laisvės al. Kadangi šis žemės sklypas buvo įsiterpęs tarp privataus žemės sklypo ir kelio bei neviršijo Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.15 punkte nustatyto leistino parduoti dydžio (0,04 ha), tai teismas laikė nepagrįstais ieškovo teiginius, kad 194 kv. m valstybinės žemės sklypas, kaip ir 358 kv. m valstybinės žemės (duomenys neskelbtini), buvo prijungtas prie besiribojančių sklypų ir parduotas kaip įterptinis, pažeidus įstatymų ir įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatas. Teismas taip pat atmetė argumentus, kad į ginčo sklypus galėjo būti atkuriamos nuosavybės teisės, kad šie sklypai priklausė konkrečiam asmeniui, nes pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą ginčo žemės sklypai negalėjo būti perduodami asmenims kaip lygiaverčiai sklypai, atkuriant nuosavybės teises natūra.

Teismas taip pat sprendė, kad nepagrįstas reikalavimas panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. T-63, kuriuo patvirtintas žemės sklypo Kaune, (duomenys neskelbtini), detalusis planas, nes patvirtinto detaliojo plano sprendiniai atitinka įstatymų reikalavimus, o prijungta žemės sklypo dalis užstatyta asfalto 116 kv. m dangos, po kuria yra komunikacijų tunelis. Šis sklypas būtų ne vientisas, o padalytas pusiau komunikacijų tunelio ir kelio dangos. Prie žemės sklypo Kaune, (duomenys neskelbtini), prijungtas 0,036 ha žemės sklypas yra įsiterpęs tarp žemės sklypų (duomenys neskelbtini) bei tarp žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kuris suformuotas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. A-2153 patvirtintu ginčo detaliuoju planu.

Laisvos žemės sklypas, esantis tarp (duomenys neskelbtini) iš vienos pusės, ir tarp (duomenys neskelbtini) iš kitos pusės, yra perskirtas kelio į dvi dalis, mažesnes nei 0,004 aro ir nėra vientisas. Nėra galimybės patekti į žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kitu, nei keliu iš Mickevičiaus gatvės, per šiuo metu nustatytą servitutų kelią. Teismas konstatavo, kad ieškinyje nenurodoma nė vieno detalųjį planavimą reglamentuojančio akto, kuris buvo pažeistas, priėmus Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. birželio 26 d. įsakymą Nr. A-2153, ar akto, kurio imperatyviosioms normoms prieštarautų ieškiniu ginčijami sandoriai. Byloje esantys įrodymai, teismo vertinimu, patvirtina, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. A-2153 patvirtinti žemės sklypo Kaune, (duomenys neskelbtini), detaliojo plano sprendiniai atitinka planavimo sąlygas detaliojo plano dokumentui rengti, todėl atmetė ieškinį dėl šios dalies. Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka patvirtintas detalusis planas, kuriuo prie esamo privačios nuosavybės teise priklausančio sklypo prijungta dalis valstybinės žemės, vadovaujantis Žemės įstatymo nuostatomis, yra pagrindas sudaryti prijungto sklypo perleidimo pagrindinio sklypo savininkui sandorį. Esant parengtiems detaliesiems planams, 2007 m. gruodžio 3 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-01-12818 „Dėl kitos paskirties žemės sklypo pardavimo“ teisėtai ir pagrįstai leista parduoti atsakovėms valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties projekte nurodytomis sąlygomis 194 kv. m žemės sklypą, o 2008 m. kovo 5 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-01-2780 „Dėl kitos paskirties žemės sklypo pardavimo“ – 353 kv. m žemės sklypą, todėl teismas atmetė šiuos ir kitus išvestinius ieškinio reikalavimus.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2011 m. sausio 25 d. daline nutartimi pakeitė Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 10 d. sprendimą: pripažino negaliojančiais: 1) Kauno apskrities viršininko 2007 m. gruodžio 3 d. įsakymą Nr. 02-01-12812,,Dėl kitos paskirties žemės sklypo (kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini), Kauno miestas) pardavimo; 2) 2007 m. gruodžio 7 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią 194 kv. m valstybinės žemės parduota B. J. ir L. B.; taikė restituciją; priteisė B. J. naudai iš valstybės 44 010,54 Lt, iš Kauno miesto savivaldybės – 44 010,54 Lt; priteisė L. B. naudai iš valstybės 44 010,54 Lt, iš Kauno miesto savivaldybės – 44 010,54 Lt; priteisė iš B. J. ir L. B. valstybės naudai 194 kv. m žemės plotą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini); 3) 2008 m. kovo 7 d. valstybinės žemės pardavimo sutartį, pagal kurią 353 kv. m valstybinės žemės Kaune, (duomenys neskelbtini), parduota B. J. ir L. B.; taikė restituciją: priteisė B. J. naudai iš valstybės 158 186,93 Lt, iš Kauno miesto savivaldybės 158 186,93 Lt; priteisė iš B. J. ir L. B. valstybės naudai 353 kv. m žemės plotą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini); panaikino: 1) Kauno apskrities viršininko 2007 m. gruodžio 14 d. įsakymą Nr. 02-01-13629,,Dėl B. J. ir L. B. nuosavybės teise valdomų žemės sklypų, sujungtų pagal detalųjį planą kadastro duomenų nustatymo“; 2) Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. T-63, kuriuo patvirtintas žemės sklypo Kaune, (duomenys neskelbtini), detalusis planas; 3) 2008 m. kovo 5 d. Kauno apskrities viršininko įsakymą Nr. 02-01-2780,,Dėl kitos paskirties žemės sklypo (kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini), Kauno miestas) pardavimo“; 4) 2008 m. kovo 14 d. Kauno apskrities viršininko įsakymą Nr. 02-01-3055,,Dėl B. J. ir L. B. nuosavybės teise valdomo žemės sklypo, sujungto pagal detalųjį planą kadastro duomenų nustatymo“; atnaujino bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka dėl 2008 m. vasario 21 d. statinio Kaune, (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti akto ir šiame statinyje esančių patalpų, kaip atskirų turto objektų, teisinės registracijos panaikinimo; kitas Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 10 d. sprendimo dalis paliko nepakeistas. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė šiais klausimais.

Dėl žemės sklypo Kaune, (duomenys neskelbtini), detaliojo plano patvirtinimo ir 194 kv. m valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties

Kolegija, išanalizavusi ginčijamus žemės sklypų detaliuosius planus, nustatė, kad per 547 kv. m žemę, kuri buvo prijungta prie privačių žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), eina kelias, dalijantis ją į dalis. Žemė, įvažiuojant iš A. Mickevičiaus gatvės, esanti kairėje kelio pusėje, vakaruose ribojasi su privačiais žemės sklypais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), rytuose – su keliu, pietuose – su A. Mickevičiaus gatve, o šiaurėje – su pastatu žemės sklype (duomenys neskelbtini). Ši žemė nesiriboja su valstybine žeme, prie kurios ją būtų galima prijungti, be to, neviršija 400 kv. m, todėl teritorijoje, kurioje numatyta gyvenamųjų namų statyba, galėjo būti suformuojamas kaip įterptinis (Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692,,Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.15 punktas). Kai įsiterpęs žemės plotas ribojasi ne su vienu, bet su keliais žemės sklypais, visi besiribojančių žemės sklypų savininkai turi teisę prašyti suteikti (parduoti ir išnuomoti) visą ar dalį įsiterpusio valstybinės žemės ploto. Šiuo atveju teisę į kairėje kelio pusėje įsiterpusį žemės plotą, besiribojantį su privačiais sklypais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), turėjo abiejų šių žemės sklypų savininkai. Taigi kolegija konstatavo, kad 195 kv. m žemė nesiriboja su valstybine žeme, prie kurios būtų galimybė jį prijungti, todėl pagrindinio sklypo (duomenys neskelbtini) atžvilgiu laikytinas įterptiniu, tačiau pažymėjo, jog žemės sklypai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) patenka į Kauno miesto Naujamiesčio teritoriją (Naujamiesčio kvartalą Nr. 174). 1997 m. sudarytas Kauno Naujamiesčio kvartalo Nr. 174 detalaus išplanavimo projektas – sklypų ribų projektas. Šiame projekte yra pažymėtas atskiras sklypas Nr. 10. Pagal ginčijamą (duomenys neskelbtini) detalųjį planą šis sklypas (1997 m. Naujamiesčio kvartalo Nr. 174 detaliojo plano sklypų ribų projekte pažymėtas Nr. 10 kaip atskiras neužstatytas) yra prijungtas prie pagrindinio žemės sklypo (duomenys neskelbtini). Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2008 m. birželio 20 d. žemės sklypų (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) detaliųjų planų paveldo vertinimo ataskaitoje nurodyta, kad 1997 m. Naujamiesčio kvartalo Nr. 174 detalusis išplanavimo projektas Kauno miesto valdybos (savivaldybės administracijos) nepatvirtintas, todėl nėra teisinis dokumentas, juo gali būti naudojamasi kaip tyrimo medžiaga. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos akcentavo, kad nors 1997 m. Naujamiesčio kvartalo Nr. 174 detalaus išplanavimo projektas yra rekomendacinio pobūdžio, tačiau įrašytas į planavimo sąlygas, suponavo būtinumą juo vadovautis, rengiant žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) detaliuosius planus.

1996 m. Naujamiesčio kvartalo Nr. 174 detalaus išplanavimo projekte numatytas sklypas Nr. 10 yra laisvas (neužstatytas). Per šį sklypą eina kelias, dalijantis sklypą į dvi dalis. Šiuo keliu iš A. Mickevičiaus gatvės įvažiuojama prie kvartale esančių žemės sklypų ir pastatų, pažymėtų Naujamiesčio kvartalo Nr. 174 išplanavimo projekte Nr. 5, 12, 13, 14, 15. Iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės atstovo paaiškinimų, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2008 m. birželio 20 d. rašto matyti, kad kelias iš A. Mickevičiaus gatvės į Naujamiesčio kvartalą Nr. 174 buvo suformuotas dar tarybiniais laikais, kai buvo pradėtas statyti viešbutis „Britanija“, kad, uždarius eismą Laisvės alėjoje, į kai kuriuos joje esančius žemės sklypus galima įvažiuoti tik tuo keliu.

Žemė gali būti suformuojama kaip žemės sklypas, jeigu toks žemės plotas gali funkcionuoti kaip atskiras sklypas. Kauno miesto centrinėje dalyje laisvoje valstybinėje žemėje formuojamas naujas sklypas, jeigu jo plotas ne mažesnis kaip 400 kv. m (Vyriausybės 1999 m. kovo 5 d. nutarimas Nr. 250). Žemės sklypą Nr. 10, pažymėtą 1997 m. Kauno Naujamiesčio kvartalo Nr. 174 detaliajame išplanavimo projekte, kerta kelias. Žemės plotai abiejose kelio pusėse neviršija 400 kv. m ir negali funkcionuoti kaip atskiri žemės sklypai. Byloje nėra duomenų apie tai, kad būtų priimti planavimo sprendiniai dėl šio kelio panaikinimo. Kauno Naujamiesčio kvartalo Nr. 174 detalusis planas dėl žemės sklypų yra tik projektinis, nesuderintas su kompetentinga institucija. Šiuo 1997 m. žemės sklypų projektu, kuriame numatytas atskiras žemės sklypas, kurį į dvi dalis dalija kelias, nepadarius atitinkamų pakeitimų (pavyzdžiui, kelią likviduoti), kolegijos vertinimu, besąlygiškai remtis negalima, nes žemės sklypas, padalytas per jį einančio kelio, kuris užima dalį sklypo, negali normaliai funkcionuoti kaip atskiras, todėl kaip atskiras žemės sklypas negalėjo būti suformuojamas. Planavimo sąlygose detaliojo plano dokumentams žemės sklypui Kaune, (duomenys neskelbtini) rengti nebuvo numatyta, kad planuojamam žemės sklypui taikomas 1997 m. Naujamiesčio kvartalo Nr. 174 detalaus išplanavimo žemės sklypo projektas.

Išdėstytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino reikalavimų panaikinti 2007 m. birželio 26 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą Nr. 2153, kuriuo patvirtintas žemės sklypo Kaune, (duomenys neskelbtini), detalusis planas, statinio (duomenys neskelbtini) projektavimo sąlygų sąvadą, atsakovėms B. J. ir L. B. 2007 m. gruodžio 19 d. išduotą statybos leidimą, butų pirkimo pardavimo sutarčių ir įpareigojimo atsakovėms pašalinti neteisėtos statybos padarinius (nugriauti pastatą).

Pagal Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692,,Dėl naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.15 punkto nuostatas įterptinis žemės sklypas apskrities viršininko sprendimu gali būti parduodamas ne aukciono būdu besiribojančių privačios žemės sklypų savininkams arba išnuomojamas. Įsiterpęs valstybinės žemės 194 kv. m žemės plotas (atlikus kadastrinius matavimus 195 kv. m numatyti detaliajame plane sumažėjo iki 194 kv. m) 2007 m. gruodžio 7 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimi buvo parduotas atsakovėms L. B. ir B. J. už 176 042,16 Lt. Ginčo 194 kv. m žemė yra Kauno miesto istorinės dalies teritorijoje, kuri patenka į kultūros paveldo objektą, kuris Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 1999 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 292 įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą ir 2005 m. balandžio 29 d. Kultūros ministro įsakymu pripažintas saugomu (Kultūros paveldo Departamento prie Kultūros ministerijos 2009 m. rugsėjo 8 d. raštas Nr. (14, 12) 2-2506); pagal Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punktą ši žemė nepivatizuotina. Dėl to kolegija pripažino negaliojančia 2007 m. gruodžio 7 d. valstybinės žemės 194 kv. m pirkimo–pardavimo sutartį kaip prieštaraujančią imperatyviosioms Žemės reformos įstatymo nuostatoms, (CK 1.80 straipsnio 1 dalis) ir taikė abipusę restituciją (CK 1.80 straipsnio 2 dalis).

Žemės sklype (duomenys neskelbtini) yra pastatytas statinys (pirmas aukštas – verslo patalpos, kiti – gyvenamosios paskirties). Dalis pastato pastatyta ant 194 kv. m žemės sklypo. Nors ieškovas prašė statinį nugriauti, tačiau kolegija šį reikalavimą atmetė, motyvuodama, kad pažeidimo faktas yra neteisėtas valstybinės žemės 194 kv. m pardavimas privatiems asmenims, tačiau, taikant Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692,,Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.15 punktą, 194 kv. m įterptinis žemės sklypas gali būti išnuomojamas besiribojančio pagrindinio žemės sklypo (duomenys neskelbtini) savininkėms. Bylos aplinkybės, kad statinys pastatytas ant pagrindinio žemės sklypo ir tik nedidelė jo dalis užima prijungtą 194 kv. m žemės plotą, kad dalis butų jau parduota gyventojams, kad pagal galiojančias teisės normas 194 kv. m žemės plotą valstybė gali išnuomoti, kolegijai suponavo pagrindą išvadai, jog statinio nugriovimas pažeis viešojo ir privataus interesų pusiausvyrą. Valstybinės žemės pardavimo privatiems asmenims pripažinimas neteisėtu ir buvusios padėties iki pažeidimo atkūrimas – žemės valstybei grąžinimas – suponuoja galimybę išnuomoti žemę, ir taip konstatuoti viešojo intereso tinkamą gynimą.

Dėl žemės sklypo Kaune, (duomenys neskelbtini), detaliojo plano patvirtinimo ir 353 kv. m valstybinės žemės ploto pirkimo–pardavimo sutarties

Pagal Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 m. vasario 7 d sprendimu T-63 patvirtintą detalųjį planą Kaune, (duomenys neskelbtini), prie pagrindinio 401 kv. m privataus žemės sklypo kaip įterptinis prijungtas 358 kv. m valstybinės žemės plotas. Keliu užimta 90 kv. m žemė įskaičiuota į prie pagrindinio sklypo prijungiamą 358 kv. m žemę. Prijungiamas detaliuoju planu 358 kv. m žemės plotas 2008 m. kovo 7 d. (atlikus kadastrinius matavimus žemės plotas nuo 358 kv. m sumažėjo iki 353 kv. m) pirkimo–pardavimo sutartimi buvo parduotas už 316 373,86 Lt atsakovėms B. J. ir L. B. Taigi kelias, einantis per 353 kv. m žemės plotą, pagal valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį priklauso atsakovėms B. J. ir L. B. nuosavybės teise, o privačiam žemės sklypui (duomenys neskelbtini), kurio plotas prijungus 353 kv. m padidėjo iki 995 kv. m, numatytas per šį sklypą einančio kelio servitutas 116 kv. m (atlikus kadastrinius matavimus padidėjo nuo 90 kv. m iki 116 kv. m).

Pagal Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692,,Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.15 punkto nuostatas prie privačių žemės sklypų gali būti prijungiami laisvi įsiterpę valstybinės žemės plotai, kuriuose negalima suformuoti naujų žemės sklypų. Žemės plotas (116 kv. m), kuris parduotas atsakovėms ir prijungtas prie jų nuosavybės teise valdomo žemės sklypo, yra nelaisvas, užstatytas keliu, todėl pagal pirmiau nurodyto Vyriausybės nutarimo reikalavimus negalėjo būti pripažintas įterptiniu ir parduotas. Pagal Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 punktą žemė, užimta valstybės ir savivaldybės keliais, negali būti perleidžiama privačion nuosavybėn.

Žemės plotas, esantis dešinėje kelio pusėje (iš A. Mickevičiaus gatvės) ribojasi su keliu ir žemės sklypu (duomenys neskelbtini), tačiau nesiriboja su žemės sklypu (duomenys neskelbtini), todėl šio sklypo atžvilgiu nelaikytinas įterptiniu ir negalėjo būti kaip įterptinis prijungtas prie pagrindinio privataus žemės sklypo (duomenys neskelbtini). Išdėstytų argumentų pagrindu kolegija sprendė, kad žemės sklypo Kaune, (duomenys neskelbtini), detalusis planas neatitinka Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692,,Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ reikalavimų, todėl panaikino Kauno miesto savivaldybės Tarybos 2008 m. vasario 7 d. sprendimą T-63, kuriuo buvo patvirtintas žemės sklypo Kaune, (duomenys neskelbtini), detalusis planas ir šio sprendimo pagrindu priimtą Kauno apskrities viršininko 2008 m. kovo 5 d. įsakymą Nr. 02-01-2780,,Dėl kitos paskirties žemės sklypo (kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini), Kaune) pardavimo B. J. ir L. B.“.

Panaikinusi šiuos administracinius aktus, kolegija pripažino negaliojančia 353 kv. m žemės 2008 m. kovo 7 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį ir, remdamasi Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2009 m. rugsėjo 8 d. raštu, kad šis žemės sklypas patenka į kultūros paveldo objekto – Kauno miesto istorinės dalies, vadinamos Naujamiesčiu, teritoriją, padarė išvadą, jog pagal Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punktą ši valstybinė žemė neprivatizuotina. Kadangi 353 kv. m valstybinės žemės pardavimas privatiems asmenims prieštarauja Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692,,Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.15 punktui, Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1, 4 punktų reikalavimams, tai kolegija pripažino negaliojančia 2008 m. kovo 7 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį CK 1.80 straipnio 1 dalies pagrindu. Pripažinusi 2008 m. kovo 7 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia, taikė restituciją.

Kolegija pažymėjo, kad 2008 m. kovo 7 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sąlygos neatitinka detaliojo plano sprendinių; pagal detalųjį planą yra numatytas kelio servitutas privažiuoti prie pastatų ir žemės sklypų Laisvės al. (duomenys neskelbtini), prie statomo viešbučio,,Britanika“ ir kitų pastatų (žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano paaiškinimų 7 punktas). Tuo tarpu Kauno apskrities viršininkas, 2008 m. vasario 28 d. įsakymu nustatydamas valstybinės 353 kv. m žemės sklypo kadastrinius duomenis, nustatė 116 kv. m kelio servitutą (tarnaujantysis daiktas) važiuoti per 353 kv. m sklypą tik iki žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Tokio turinio servitutas įrašytas pirkimo–pardavimo sutartyje. Tai reiškia, kad tuo keliu, kuris egzistuoja ir nėra projektinių sprendinių dėl jo panaikinimo, galima naudotis ir patekti į žemės sklypus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini).

Dėl 2008 m. vasario 21 d. statinio Kaune, (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti akto ir šiame statinyje esančių patalpų, kaip atskirų turto objektų, teisinės registracijos panaikinimo

Kauno apskrities viršininko 2006 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. V-537 paskirta komisija 2008 m. vasario 21 d. aktu pripažino tinkamu naudoti daugiabutį gyvenamąjį namą su verslo patalpomis Kaune, (duomenys neskelbtini); šio akto pagrindu atlikta atskirtų turto objektų (butų) teisinė registracija. Ieškovas reikalavimą panaikinti 2008 m. vasario 21 d. aktą grindžia aplinkybėmis, kad statinys nėra baigtas statyti (baigtumas apie 85–90 proc.); tai patvirtinama VĮ Registro centro Kauno filialo, Valstybinės energetikos inspekcijos ir Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento patikrinimo medžiaga apie nustatytus trūkumus. Kolegija sprendė, kad iš VĮ Registro centro, Valstybinės energetikos inspekcijos ir Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento patikrinimo medžiagos matyti, jog daugiabučio gyvenamojo namo su verslo patalpomis Kaune, (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti aktas neatitiko tuo metu galiojusio STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ 17.6.1, 17.6.4, 17.6.6 reikalavimų. Šalys nepateikė duomenų apie tai, kokia faktinė situacija yra šiuo metu, praėjus daugiau kaip dvejiems metams. Bylos duomenimis, kai kurie butai yra parduoti ir juose gyvena gyventojai. Statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas yra normatyvinis statybos techninis dokumentas, kuris teismo gali būti panaikinamas. Esant duomenų, kad gyventojai naudojasi butais, kolegija darė prielaidą, jog statybos darbai, kurie neatlikti 2008 m. vasario mėn., šiuo metu yra padaryti ir pastatas yra tinkamas naudoti, tačiau tai turi būti patvirtinta bylos įrodymais. Turinčios reikšmės bylai aplinkybės nustatinėtinos, atnaujinus bylos nagrinėjimą iš esmės dėl 2008 m. vasario 21 d. statinio Kaune, (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti akto ir šiame statinyje esančių patalpų, kaip atskirų turto objektų, teisinės registracijos panaikinimo (CPK 256 straipsnis).

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu kasatorė (atsakovė L. B.) prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo dalinę nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Dėl Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punkto taikymo. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ginčo teritorija (Kauno mieste, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) patenka į kultūros paveldo objektą, kuris Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 1999 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 292 įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą ir kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV–190 pripažintas saugomu, todėl neprivatizuotinu pagal Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punktą, padaryta, išskirtinai taikant tik šio, bet neatsižvelgus ir neįvertinus kitų ginčo teisinius santykius reglamentuojančių ir taikytinų teisės aktų (pavyzdžiui, Žemės, Saugomų teritorijų, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymų) nuostatų. Apeliacinės instancijos teismui išvadas grindžiant, remiantis tik Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punktu, neatskleistas ginčo teritorijos teisinis vertinimas ir tinkamai neišspręsta dėl galimybių ją privatizuoti. Sisteminė Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punkto, Žemės įstatymo 6 straipsnio, 6 straipsnio 1 dalies 3 punkto, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 10 straipsnio 5 dalies, 21 straipsnio 2 dalies ir Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 1 dalies nuostatų turinio analizė suponuoja pagrįstas prielaidas pripažinti pirmiau nurodytų įstatymų atitinkamų normų prieštaravimus; taikant pirmiau išdėstytų įstatymų atitinkamas normas, apeliacinės instancijos teismas turėjo prieiti išvadą, kad ginčo teritorija nepatenka į valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašą, kaip tai nustatyta Vyriausybės 2007 m. birželio 19 d. nutarime Nr. 659 „Dėl valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašo patvirtinimo“, todėl pagal Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punktą nepriklauso Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise; pagal Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 1 dalį kitose saugomose teritorijose žemės nuosavybė gali būti valstybinė ir (ar) privati; šiuo atveju ginčo teritorija vertintina kaip kultūrinis draustinis (Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 21 straipsnio 2 dalis), dėl kurio galėjo būti priimti apeliacinės instancijos teismo nepagrįstai pripažinti negaliojančiais administraciniai teisės aktai ir sudaryti pirkimo–pardavimo sandoriai. Pagal nustatytą teisinį reglamentavimą Žemės reformos įstatymas taikytinas tik tais atvejais, kai žemės sklypai formuojami ir sklypai privatizuojami šio, bet ne kitų teisės aktų, nustatyta tvarka; taip nustatyta ir Žemės įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje; šio, t. y. Žemės, įstatymo normos taikomos dėl žemės sklypų, kurie gali būti suformuoti kaip įterptiniai (Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punktas); įstatymo lydimajame teisės akte – Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarime Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos “ (2.15 punktas) detalizuojama Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punkto norma, kad valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu jie įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ir neviršija Vyriausybės nustatyto dydžio – šių sklypų savininkams. Taigi šiuo atveju visiškai pagrįstai, parduodant sklypus privačion nuosavybėn, buvo taikomos Žemės, bet ne Žemės reformos, įstatymo nuostatos; šių įstatymų taikymo sritis yra skirtinga; pagal Žemės įstatymo 6 straipsnį Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise nepriklausantys žemės sklypai galėjo būti perleidžiami privačion nuosavybėn, nors apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai remdamasis išimtinai Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punktu, sprendė priešingai.

2. Dėl įterptinį žemės sklypą nustatančių kriterijų. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimas Nr. T-63 patvirtinti detalųjį planą, kuriuo 358 kv. m valstybinės žemės sklypas Kaune, (duomenys neskelbtini), suformuotas kaip įterptinis, numatant jo prijungimą prie esamo privataus 401 kv. m žemės sklypo, priimtas, pažeidus Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punktą ir Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.1, 2.15 punktus; kolegijos vertinimu, šis 358 kv. m valstybinės žemės sklypas nebuvo laisvas – jis buvo užimtas (užstatytas) keliu. Ieškovas nei ieškinyje, nei apeliaciniame procese nekėlė klausimo apie tai, kad šiame žemės sklype buvęs „pravažiavimas“ vertintinas kaip statinys (kelias), dėl kurio nebūtų galima suformuoti įterptinio žemės sklypo; teismas savo iniciatyva konstatavo, kad 358 kv. m valstybinės žemės sklypas nebuvo laisvas. Tapus aktualiam „kelio“ sampratos aiškinimui teisės aktų, nustatančių įterptinių žemės sklypų kriterijus, kontekste, kasatorė pažymi tai, kad ginčo atkarpa nepripažintina keliu, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje, 3 straipsnio 1 dalyje. Bylos duomenimis, formuojant 358 kv. m valstybinės žemės plotą kaip įsiterpusį žemės sklypą, nustatytas ir įregistruotas kelio servitutas, suteikiantis teisę patekti į gretimus sklypus, t. y. įregistruota teisė važiuoti, tačiau tai netapatu užstatyto kelio kaip inžinerinio statinio sampratai, teisėtam kelio suformavimui ir egzistavimui. Vadinasi, kelio servitutas, kaip daiktinė teisė, klaidingai prilyginta keliui kaip inžineriniam statiniui. Taikant Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.1 punktą, „pravažiavimas“ vertintinas kaip neturintis aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statinys, kurio buvimas žemės plote nepaneigia galimybės suformuoti šį sklypą kaip įterptinį. Faktiniai bylos duomenys apie 358 kv. m valstybinės žemės ploto išsidėstymą erdvėje taip pat patvirtina jo atitiktį kriterijams, reikšmingiems, kai sprendžiama dėl įterptinio sklypo. Nors apeliacinės instancijos teismas išvadas grindė Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 punktu tuo aspektu, kad žemėje buvo kelias, tačiau tam nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo; valstybinės žemės plote esanti atkarpa negali būti be įrodymų prilyginama keliui tokia prasme kaip kelio sąvoka yra apibrėžta Kelių įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje, ir tokiu pagrindu negali būti konstatuojama, kad valstybinės žemės plotas nėra laisvas ir neformuotinas kaip įterptinis.

3. Dėl apeliacinio skundo ribų peržengimo (CPK 320 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva ir neturėdamas įrodymų konstatavo, kad 358 kv. m valstybinės žemės plotas nebuvo laisvas, nes jame buvo kelias, taip teismas peržengė apeliacinio skundo ribas, rėmėsi teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis (kelio buvimu), kuriomis nesiremta apeliaciniame skunde ir kurie nebuvo nagrinėjami pirmosios instancijos teismo.

4. Dėl teisių perėmėjo veiksmų procesinio teisių perėmimo atveju (CPK 48 straipsnio 2 dalis). Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniame procese perėmė atsakovo Kauno apskrities viršininko administracijos, kuri pirmosios instancijos teisme prieštaravo ieškiniui, teises. Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą teisių perėmėjas pateikė argumentus dėl Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punkto ir palaikė apelianto reikalavimus, t. y. sutiko su apeliaciniu skundu, taigi ir ieškiniu. Pagal CPK 48 straipsnio 2 dalį teisių perėmėjui visi veiksmai, atlikti procese iki jo įstojimo, tapo privalomi. Dėl to Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, perėmusi teises bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, neturėjo teisės keisti asmens, kurio teisės buvo perimtos, pozicijos ir pateikti argumentų, susijusių su Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punktu, nors dėl šios normos taikymo nebuvo nagrinėjama nei pirmosios instancijos teisme, nei nurodoma ieškovo apeliaciniame skunde.

5. Dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalies neįvykdytinumo. Ta apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria pripažinta negaliojančiomis 2007 m. gruodžio 7 d. ir 2008 m. kovo 7 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartys, pagal kurias 194 kv. m valstybinės žemės sklypas (duomenys neskelbtini) ir 353 kv. m valstybinės žemės sklypas Kaune, (duomenys neskelbtini), parduoti kasatorei ir atsakovei B. J., yra neįvykdoma; nuosavybės teisė į žemės sklypus perėjo kitų dokumentų, t. y. žemės sklypų perdavimo–priėmimo aktų, kurie yra daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus įgijimo teisinis pagrindas, bet ne pirmiau nurodytų sutarčių pagrindu, ir šių aktų pagrindu atlikti įrašai Nekilnojamojo turto registre (CK 6.398 straipsnio 1 dalis). Žemės sklypų perdavimo–priėmimo aktai yra sandoriai, jiems pripažinti negaliojančiais būtinas teismo sprendimas (CK 1.78 straipsnio 2 dalis); kol sandoriai nenuginčyti, nuosavybės teisių į žemės sklypus išregistravimas iš Nekilnojamojo turto registro ir žemės sklypų perdavimas valstybės nuosavybėn (toks yra teismo pripažintų negaliojančiomis sutarčių tikslas) prieštarautų CK 1.78 straipsnio 2 daliai, 4.47 straipsnio 1 punktui, 4.49 straipsnio 1, 2 punktams, 6.398 straipsnio 1 daliai. Be to, ieškovas neprašė panaikinti Kauno apskrities viršininko 2008 m. vasario 28 d. įsakymo Nr. 02-01-2169 „Dėl valstybinės žemės sklypo kadastro duomenų nustatymo (Kauno miestas)“, kuriuo nustatyti valstybinės žemės sklypo Kaune, (duomenys neskelbtini), kadastro duomenys, taip pat Kauno apskrities viršininko administracijos 2007 m. gruodžio 10 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto Nr. TP-817, kuriuo tikrintas žemės sklypo Kaune, (duomenys neskelbtini), padidinant jį iki 759 kv. m ploto laisvu valstybinės žemės plotu, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo nustatymo detalusis planas, ir kuriuo duota teigiama išvada tvirtinti pateikti detalųjį planą. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino šių aplinkybių ir dėl to nepasisakė, nors šiuo faktu Kauno miesto savivaldybės administracija grindė atsiliepimą į apeliacinį skundą.

6. Dėl restitucijos taikymo, pripažįstant negaliojančia 2008 m. kovo 7 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį. Apeliacinės instancijos teismui pripažinus negaliojančia 2008 m. kovo 7 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią 353 kv. m valstybinės žemės Kaune, (duomenys neskelbtini), parduota B. J. ir kasatorei, taikyta restitucija, valstybei grąžintas atsakovės B. J. ir kasatorės pagal sandorį įgytas žemės sklypas, tačiau už žemės sklypą sumokėta visa jo kaina (316 373,86 Lt) priteista atsakovei B. J., t. y. jai iš valstybės ir iš Kauno miesto savivaldybės priteista po 158 186,93 Lt. Teismo pripažintos negaliojančia 2008 m. kovo 7 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties 4 punkte nustatyta, kad kasatorė už žemės sklypą sumokėjo 158 635,05 Lt, o atsakovė B. J. – 157 738,81 Lt. Žemės sklypas buvo įgytas bendrosios dalinės nuosavybės teise, pinigai sumokėti sutarties sudarymo dieną (patvirtina 2008 m. kovo 7 d. mokėjimo nurodymas Nr. 7808040), tam panaudojant AB DnB NORD banko kredito linijos sutarties pagrindu gautas lėšas, kuriomis galima buvo disponuoti tik kasatorės ir B. J. bendru sutikimu, abiejų vardu atidaryta bendra sąskaita, iš kurios ir atliktas mokėjimas už žemę. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.145 straipsnio 1 dalį; šiuo atveju pažeistas esminis restitucijos principas, kad kiekvienas asmuo turi atgauti tai, ką buvo perdavęs kitam pagal pripažintą negaliojančia sutartį. Atsakovei B. J. apeliacinės instancijos teismo nutartimi priteisus visą už žemės sklypą sumokėtą kainą, sudarytos sąlygos nepagrįstai praturtėti, nes ji gavo tai, ko nebuvo perdavusi pagal sutartį, o kasatorė negavo to, ką buvo perdavusi pagal sutartį.

Atsakovai Kauno miesto savivaldybė ir Kauno miesto savivaldybės administracija pareiškimais prisideda prie atsakovės L. B. kasacinio skundo.

Atsiliepime į kasatorės L. B. kasacinį skundą atsakovai B. J. ir R. J. nurodo, kad sutinka su skundo argumentais, išskyrus tuos, kuriuose keliamas su restitucijos taikymu susijęs klausimas, atsakovų vertinimu, priskirtinas ne teisės, bet fakto klausimų sričiai. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad už žemės sklypą Kaune, (duomenys neskelbtini), sumokėta iš asmeninių atsakovės B. J. lėšų; dėl šio sklypo įsigijimo nebuvo aptarta nei atsakovių 2008 m. kovo 6 d. sudarytoje jungtinės veikos sutartyje, nei sutartyje, kuria bankas AB DnB NORD suteikė kreditą, panaudojimo sąlygose; pagal kredito linijos sutartį skirtos lėšos turėjo būti panaudojamos tik žemės sklypui Kaune, (duomenys neskelbtini), įsigyti ir pastato šiame sklype statybos darbams finansuoti. Vis dėlto, panaudojus 316 373,86 Lt kredito sutartyje nenustatytam žemės sklypui (duomenys neskelbtini) įsigyti, bankas pareikalavo iš asmeninių lėšų kompensuoti ne pagal paskirtį panaudotas lėšas, ir šiuos pinigus grąžino atsakovė B. J., nes kasatorė L. B. atsisakė tai padaryti, motyvuodama, kad neturi galimybių. Dėl to viena atsakovė B. J. papildomai sumokėjo ne pagal paskirtį panaudotas lėšas, finansavo statybą, mokėjo iš savo asmeninių lėšų palūkanas.

Kasaciniu skundu kasatorius (atsakovas Kauno miesto savivaldybė) prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo dalinę nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Dėl Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“. Apeliacinės instancijos teismas laikėsi teisingos pozicijos, kad ginčo teisiniams santykiams taikytinas įsiterpusių žemės sklypų pardavimą ar nuomą besiribojančių žemės sklypų savininkams ar nuomininkams reglamentuojantis teisės aktas, t. y. Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimas Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“, tačiau netinkamai aiškino šio nutarimo nuostatas, konkrečiai – 2.15 punktą, kuriame be kita ko nustatyta, jog apskrities viršininko sprendimu žemės sklypai gali būti parduodami ne aukciono būdu besiribojančių privačios žemės sklypų savininkams arba išnuomojami besiribojančių valstybinės žemės sklypų nuomininkams; tokios nuostatos atitinka Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punktą, 9 straipsnio 6 dalies 4 punktą. Teismas, pagrįstai vertinęs 194 kv. m valstybinės žemės sklypą įterptiniu, padarė nepagrįstą išvadą, kad jis galėjo būti išnuomotas, bet ne parduotas besiribojančio privataus žemės sklypo Kaune, (duomenys neskelbtini), savininkėms atsakovėms B. J. ir L. B. Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punktą ir Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.15 punktą, nepagrįstai pripažino negaliojančiais Kauno apskrities viršininko 2007 m. gruodžio 3 d. įsakymą Nr. 02-01-12812 ir valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, kuria 194 kv. m valstybinės žemės parduota atsakovėms B. J. ir L. B.. Įsiterpęs valstybinės žemės sklypas gali būti išnuomojamas, jeigu įsiterpęs tarp išnuomotų valstybinės žemės sklypų – šių sklypų nuomininkams (Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 4 punktas).

2. Dėl Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punkto. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė pirmiau nurodyto įstatymo normą, reglamentuojančią atvejus, kai valstybinė žemė neprivatizuojama. Apeliacinės instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad 194 kv. m valstybinė žemė yra Kauno miesto istorinės dalies teritorijoje, kuri patenka į kultūros paveldo objektą, kuris Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 1999 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 292 įrašytas į nekilnojamųjų vertybių sąrašą ir kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu pripažintas saugomu, nesuponavo teisinio pagrindo išvadai, jog ši valstybinė žemė pagal Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punktą negalėjo būti privatizuojama, nes šioje įstatymo normoje nustatyta bendrosios taisyklės išimtis, kai tokia valstybinė žemė gali būti privatizuojama – jeigu šioje teritorijoje esantys žemės sklypai yra prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, pastato Kaune, (duomenys neskelbtini), pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis yra gyvenamoji (trijų ir daugiau butų pastatai), taigi pastatas yra privatus gyvenamasis namas, o žemės sklypas, kuriame yra šis pastatas, vyraujantis žemės naudojimo būdas – gyvenamoji teritorija. Šie duomenys nenuginčyti, todėl teisingi ir išsamūs (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis). Vadinasi, šiuo atveju taikant Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punkte nustatytą bendrosios taisyklės išimtį, atsakovės turėjo teisę privatizuoti (išsipirkti) 194 kv. m valstybinės žemės sklypą, kaip esantį prie privataus gyvenamojo namo Kaune, (duomenys neskelbtini), nors ši valstybinė žemė yra tokioje miesto teritorijos dalyje, kuri įrašyta į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

3. Dėl Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 punkto ir Kelių įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 4 straipsnio 3 dalies. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad 358 kv. m valstybinės žemės sklypas Kaune, (duomenys neskelbtini), negalėjo būti suformuotas kaip įterptinis, nes nebuvo laisvas, t. y. per jį ėjo 116 kv. m kelias. Pagal Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 punktą neprivatizuotina žemė, užimta valstybės ar savivaldybės kelių; šiuo atveju teismo išvada dėl kelio ginčo teritorijoje buvimo neargumentuota, nes neatskleista, kodėl šį kelią pripažino savivaldybės keliu; teismas apskritai netyrė, ar 116 kv. m žemės plotas laikytinas keliu, kaip tai nustatyta Kelių įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje. Nekilnojamojo turto registre šio kelio neįregistruota, todėl negalima prezumpcija dėl valstybės ar savivaldybės kelio buvimo. Tuo tarpu pagal Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalį vietinės reikšmės vidaus keliai (kaip šiuo atveju 116 kv. m plotas) nuosavybės teise gali priklausyti ne tik valstybei, savivaldybėms, bet ir juridiniams bei fiziniams asmenims.

4. Dėl CPK 176, 185 straipsnių nuostatų netinkamo aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, ar 358 kv. m žemės sklypas turi ribą su žemės sklypu Kaune, (duomenys neskelbtini), ar jis laikytinas įterptiniu, todėl prijungtinu prie pagrindinio privataus žemės sklypo Kaune, (duomenys neskelbtini), kaip tai reglamentuojama Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“, netinkamai aiškino šio nutarimo 2.15 punkte, nors apskritai teisingai taikė pirmiau nurodyto įstatymo lydimojo teisės akto nuostatas, tačiau netinkamai vertino byloje esančius rašytinius įrodymus, patvirtinančius, jog šiuo atveju buvo pagrindas, taikant 2.15 punktą, sujungti įsiterpusį valstybinės žemės 358 kv. m žemės sklypą su privačiu 401 kv. m sklypu, esančiu Kaune, (duomenys neskelbtini). Pirma, toks sujungimas buvo numatytas detaliajame plane, kurį patvirtino Kauno miesto savivaldybės taryba 2008 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. T-63; antra, nors apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad šis detalusis planas neatitinka Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“, tačiau netinkamai aiškino šio nutarimo 2.15 punkto nuostatų, nes esą prijungiamas žemės sklypas ribojasi su keliu ir žemės sklypu (duomenys neskelbtini), bet ne sklypu (duomenys neskelbtini), todėl nelaikytinas įterptiniu, tačiau šios išvados neatitinka byloje esančių rašytinių įrodymų. Iš žemės sklypo Kaune, (duomenys neskelbtini), detaliojo plano brėžinio matyti, kad 358 kv. m valstybinės žemės sklypas ribojasi ne tik su keliu ir žemės sklypu Kaune, (duomenys neskelbtini), bet ir su pagrindiniu žemės sklypu Kaune, (duomenys neskelbtini), ir šio sklypo atžvilgiu valstybinės žemės 358 kv. m sklypas yra įterptinis, kurį galima buvo sujungti su pagrindiniu privačiu žemės sklypu Kaune, (duomenys neskelbtini). Šiuo atveju dėl valstybinės žemės sklypo išsidėstymo, dėl to, kad jis negali funkcionuoti kaip atskiras sklypas ir jame negalima suformuoti naujo žemės sklypo, buvo visos sąlygos jį laikyti įterptiniu ir prijungti prie valstybinės žemės privačios žemės sklypo.

5. Dėl CPK 263, 331 straipsnio 4 dalies pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad 358 kv. m valstybinės žemės sklypas Kaune, (duomenys neskelbtini), kaip įterptinis, negalėjo būti suformuojamas, nes nebuvo laisvas, t. y. per jį ėjo 116 kv. m kelias, neatitinka pirmiau nurodytų CPK nuostatų, kuriose įtvirtinta pareiga teismui nurodyti priimto sprendimo motyvus, sprendimą grįsti faktiniais ir teisiniais argumentais. Tokių nuostatų laikomasi ir teismų praktikoje. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo išvada apie kelio buvimą, kaip ir kita išvada apie tai, jog 194 kv. m įterptinis valstybinės žemės sklypas gali būti išnuomojamas, bet ne parduodamas besiribojančio privataus žemės sklypo Kaune, (duomenys neskelbtini), savininkėms, nepagrįsti byloje esančiais įrodymais.

6. Dėl CK 1.5 straipsnio, CPK 2 straipsnio. Apeliacinės instancijos teismas pripažino negaliojančia 194 kv. m įterptinio valstybinės žemės sklypo, į kurį patenka pastato Kaune, (duomenys neskelbtini), dalis, pirkimo–pardavimo sutartį ir atmetė reikalavimą dėl šio pastato griovimo, pripažinęs, jog taip būtų pažeista viešojo ir privataus interesų pusiausvyra. Susiklosto situacija, kad šio pastato savininkės turės teisę įsigyti tą patį žemės sklypą, kaip tai reglamentuojama Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintose Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėse, kaip reikalingą pastatui Kaune, (duomenys neskelbtini), eksploatuoti pagal įregistruotą jo paskirtį. Tokia apeliacinės instancijos teismo dalinė nutartis neatitinka civilinio proceso tikslų ir teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija pareiškimu prisideda prie atsakovo Kauno miesto savivaldybės kasacinio skundo.

Atsiliepime į atsakovo Kauno miesto savivaldybės kasacinį skundą atsakovai B. J. ir R. J. nurodo, kad sutinka su kasacinio skundo 1, 2 ir 4 argumentais, juose išdėstytos nuostatos neprieštarauja kasatorės L. B. kasacinio skundo argumentams, kuriems atsakovai taip pat pritarė, tačiau laiko nepagrįstu prašymą sustabdyti kasacine tvarka skundžiamos nutarties vykdymą tol, kol byla bus išnagrinėta kasacine tvarka. Kasatorės argumentai, kad, patenkinus kasacinį skundą, gali pasunkėti vykdymo atgręžimas, yra nepagrįsti, tai yra tik kasatoriaus prielaidos, kurios suvaržytų atsakovų teises, juolab kad dalį nutarties atsakovas (Kauno miesto savivaldybė) yra įvykdęs, t. y. išmokėjęs atsakovėms B. J. ir L. B. 88 021,08 Lt.

Atsiliepime į atsakovų kasacinius skundus ieškovas prašo juos atmesti, tačiau sutinka su kasatorės L. B. kasacinio skundo argumentais dėl netinkamai taikytų restituciją nustatančių materialiosios teisės normų, pripažinus negaliojančia valstybinės žemės pirkimo–pardavimo 2008 m. kovo 7 d. sutartį. Ieškovas taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punktą, nes jame įtvirtinta norma detaliai reglamentuoja atvejus, kai žemė neprivatizuojama ir nustato taisyklės išimtis, kai žemė gali būti privatizuojama. Tuo tarpu kasatorė remiasi Žemės įstatymo 13 straipsnio 4 punktu, Nekilnojamojo turto kultūros paveldo apsaugos įstatymo 10 straipsnio 5 dalimi, kuriuose įtvirtinti valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantys iš civilinės apyvartos išimti ir neprivatizuotini objektai. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ginčo sklypai yra kultūros paveldo objekto – Kauno miesto istorinės dalies – Naujamiesčio teritorijoje; sklypai yra valstybinėje žemėje ir ginčo administracinių aktų priėmimo ir sandorių sudarymo metu nebuvo formuojami prie jau esančių privačių gyvenamųjų namų ar kitų namų valdos statinių, todėl apeliacinės instancijos teismas teisingai sprendė, kad šiuo atveju negalėjo būti taikoma Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punkte nustatytos bendrosios taisyklės išimtis, kai privatizavimas galimas. Šiuo metu žemės sklype Kaune, (duomenys neskelbtini), statinių nėra, o sklypas Kaune, (duomenys neskelbtini), užstatytas statiniu, kuris įregistruotas kaip mišrus pastatas (verslo ir gyvenamosios patalpos). Kasatoriai nepagrįstai ginčija apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad 358 kv. m valstybinės žemės sklypas Kaune, (duomenys neskelbtini), nebuvo laisvas, todėl nelaikytinas įterptiniu ir neparduotinas. Ieškovas pažymi, kad detaliojo planavimo dokumentais nesuformuotas valstybinės žemės 553 kv. m plotas (195+358) buvo dirbtinai suskaidytas ir dėl šios teritorijos priimti skirtingi sprendiniai, t. y. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. A-2153 patvirtintame žemės sklypo Kaune, (duomenys neskelbtini), detaliajame plane prie privataus 767 kv. m žemės sklypo prijungiant 195 kv. m valstybinės žemės, įvažiavimas, pažymėtas kaip kelias valstybinėje žemėje, turi ribą su prijungiamu valstybinės žemės sklypu ir nuo A. Mickevičiaus gatvės kerta likusį valstybinės žemės plotą; Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. T-63 patvirtintame žemės sklypo Kaune, (duomenys neskelbtini), detaliajame plane, kuriuo prie esamo privataus 401 kv. m žemės sklypo prijungiamas 358 kv. m valstybinės žemės sklypas, šis kelias žymimas kaip įvažiavimas. Ieškovas taip pat nurodo, kad šiuo atveju dėl viešojo intereso gynimo buvo pagrindas peržengti apeliacinio skundo ribas ir nutartį grįsti argumentais ir teisės normomis, kuriomis nesirėmė šalys bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame procese. Atmestini taip pat kasatorės kasacinio skundo argumentai dėl CPK 48 straipsnio 2 dalies pažeidimo, nes šioje įstatymo normoje nenustatyta apribojimų teisių perėmėjui naudotis jo procesinę padėtį atitinkančiomis įstatymo suteiktomis teisėmis. Atsakovo teisė pripažinti ieškinį galima bet kurioje proceso stadijoje (CPK 140 straipsnio 2 dalis). Nors kasatorė L. B. kelia priimtos nutarties neįvykdytinumo problemą, tačiau įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo yra pagrindas VĮ Registrų centrui išregistruoti nuosavybės teises į žemės sklypus, kurių perleidimo sandoriai pripažinti negaliojančiais (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnis). Ieškovas sutinka, kad, taikant restituciją, apeliacinės instancijos teismo nutartyje padaryta klaida, nes nepagrįstai visa už žemę pagal 2008 m. kovo 7 d. sutartį sumokėta kaina priteista tik B. J., esant byloje duomenų apie tai, jog už žemę buvo mokama abiejų atsakovių lėšomis.

Atsiliepime į atsakovų L. B. ir Kauno miesto savivaldybės kasacinius skundus atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nurodo, kad valstybinės žemės pardavimas yra Žemės reformos dalis, todėl jo įgyvendinimas įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka yra viešasis interesas, kurį gina ieškovas. Dėl to teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas; be to, atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą, nurodė ir dėl Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punkto pažeidimo, pažymėjo tai patvirtinančias su valstybinės žemės 353 kv. m susijusias aplinkybes faktines aplinkybes apie tai, kad ši žemės užimta kelio, todėl nelaisva; dėl to apeliacinės instancijos teismas turėjo į šiuos argumentus reaguoti ir juos vertinti, nepaisant to, kad šia teisės norma nesirėmė šalys bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir nenurodė apeliaciniame skunde. Atsakovas taip pat laiko nepagrįstais kasatorės L. B. argumentus dėl CPK 48 straipsnio 2 dalies pažeidimo. Viena iš teisinių prielaidų ieškiniui pareikšti buvo atsakovo 2008 m. birželio 20 d. parengta išvada dėl ginčo sklypų atsakovėms pardavimo; iškėlus bylą, atsakovo pozicija nesikeitė, ji buvo išdėstyta atsiliepimuose į ieškinį ir apeliacinį skundą, yra nuosekli. Atsakovo funkcijos nustatytos įstatymo, t. y. atsakovas atstovauja valstybei bylose, susijusiose su apskrities viršininko pagal Žemės įstatymą vykdytomis funkcijomis. Kauno apskrities viršininko administracija ir Nacionalinė žemės tarnyba buvo šios bylos proceso dalyvės nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2008 m. spalio mėnesio; CPK 48 straipsnio 2 dalies nuostatos taikymas būtų pateisinamas tuo atveju, jeigu procesines teises perimtų asmuo, kuris iki tol apskritai nedalyvavo bylos nagrinėjimo procese. Šiuo atveju Nacionalinė žemės tarnyba iki 2010 m. rugsėjo dalyvavo byloje trečiuoju asmeniu ir nekeitė pozicijos dėl pareikšto ieškinio. Atsakovas nelaiko, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi tik Žemės reformos, bet netaikė kitų įstatymų nuostatų; Žemės reformos įstatymo 13 straipsnyje įvirtintos imperatyviosios normos privatizuoti valstybinę žemę yra aiškios ir neprieštarauja kitiems įstatymams. Kasatorius Kauno miesto savivaldybė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo, ar 194 kv. m valstybinės žemės sklypas yra prie gyvenamojo namo ir kitų namų valdos statinių, kuris gali būti privatizuotinas, taikant Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punktą. Atsakovas pažymi, kad Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 3 punkte nustatyta, jog prie nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių žemės sklypai parduodami Teritorijų planavimo įstatymo 21, 22 straipsniuose nurodytuose ir įstatymų nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintuose teritorijų planavimo dokumentuose arba žemės sklypų planuose, prilyginamuose teritorijų planavimo dokumentams, nustatyto dydžio, kuris būtinas esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą tiesioginę jų paskirtį. Bylos duomenimis nustatyta, kad 194 kv. m valstybiniame žemės plote nebuvo gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių. Vadinasi, 194 kv. m valstybinė žemė galėjo būti išnuomojama, bet ne parduodama, kaip teisingai sprendė apeliacinės instancijos teismas, nors kasatorius Kauno miesto savivaldybė nesutinka su tokia išvada. Įstatymo nustatytas imperatyvusis draudimas parduoti valstybinę žemę nepaneigia besiribojančio žemės sklypo savininkui galimybių ją išsinuomoti, taip įgyvendinti naudojimosi sklypu teisę. Atsakovas laikosi taip pat pozicijos, kad kelio 358 kv. m žemės sklype buvimas ar nebuvimas negali paneigti išvados, jog ši valstybinė žemė neprivatizuotina pagal Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punktą. 353 kv. m valstybinės žemės sklypas neatitinka įterptinio žemės sklypo kriterijų; jis nebuvo įsiterpęs tarp privačių žemės sklypų ar (ir) išnuomotų valstybinės žemės sklypų, taip pat tarp privačių ar išnuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių (gatvių). Prijungiamos 353 kv. m žemės 5,25 m ilgio kraštinė tarp kampų, pažymėtų indeksais nuo 18 iki 22, ribojasi su neteisėtai prijungta valstybinės 194 kv. m žemės dalimi. Atsakovas taip pat pažymi, kad prieštaraujančių imperatyviosioms įstatymo normos, todėl niekinių, valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sandorių pagrindu sudaryti perdavimo–priėmimo aktai yra taip pat niekiniai, todėl nebūtinas teismo sprendimas dėl jų pripažinimo tokiais. Atsakovas pažymi, kad ieškovas, prašęs taikyti restituciją ir įpareigoti atsakoves grąžinti valstybės nuosavybėn žemės sklypą, o valstybę įpareigoti grąžinti atsakovėms 316 373,86 Lt, nenurodė, kokiomis dalimis. Atsakovas pateikė apeliacinės instancijos teismui rašytinius įrodymus apie tai, kad 2008 m. kovo 7 d. atsakovė B. J. pervedė į Kauno apskrities viršininko administracijos Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus sąskaitą banke 316 373,86 Lt; šios lėšos paskirstytos į valstybės ir Kauno miesto savivaldybės biudžetus lygiomis dalimis. Teismas vertino šį rašytinį įrodymą ir padarė atitinkamas išvadas. Kasatorė L. B. gali pažeistas teises ginti, pareikšdama ieškinį dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo (CK 6.237 straipsnis).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena iš svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų. Nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu prokuroras siekė apginti viešąjį interesą – disponavimo valstybine žeme teisėtumą. Kasaciniuose skunduose keliami įstatymų, reglamentuojančių valstybinės žemės valdymą, naudojimą bei privatizavimą, taikymo ir aiškinimo klausimai, dėl kurių kasacinio teismo teisėjų kolegija pasisako.

Dėl Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punkto tarpusavio santykio

Visuomenės gyvenimas yra nuolat susijęs su žeme kaip gamtos dalimi ir ūkinės teritorinės struktūros visuma. Žemė kaip teisinių santykių objektas, suvokiama kaip konkreti teritorija, naudojama valstybės institucijų ir žmonių veiklai. Žemės reforma – tai valstybės vykdomas žemės santykių pertvarkymas, kai keičiama žemės priklausomybė ir naudojimo tvarka. Žemės reformos procesas apima žemės naudojimo dabartinės situacijos analizę, parengiamuosius žemėtvarkos darbus, žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimą, jų derinimą, teisinį, ekonominį ir ekologinį pagrindimą bei patvirtinimą, tikslinės žemės naudojimo paskirties, žemės, miško, ar vandens telkinių naudojimo specialiųjų sąlygų, žemės servitutų ir kitų įstatymuose numatytų ūkinės veiklos apribojimų nustatymą. Vienas iš žemės reformos tikslų – asmenų teisės į žemės nuosavybę bei naudojimą įgyvendinimas įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis parduodant žemę, pageidaujantiems ją pirkti (Žemės reformos įstatymo 2 straipsnis). Žemės santykių pertvarka visų pirma vykdoma teisinėmis priemonėmis. Teisinio reguliavimo tikslas – teisingai suderinti reikšmingus interesus, užtikrinti jų pusiausvyrą. Žemės reformos proceso santykius reglamentuojančios teisės normos, tarp jų ir valstybinės žemės pardavimą asmenims nuosavybės teise priklausantiems pastatams naudoti, turi būti aiškinamos sistemiškai, atsižvelgiant į teisinio reglamentavimo tikslus, į tai, kokie įstatyme nustatyti būdai jiems pasiekti. Žemės reformos įstatyme įtvirtintos asmens teisės įsigyti valstybinės žemės sklypą įgyvendinimas siejamas su teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais. Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad piliečiams žemės reformos metu žemė, miškas ir vandens telkiniai parduodami laikantis šio įstatymo 10 straipsnyje nurodytos eilės ir pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus, kitus teritorijų planavimo dokumentus.

Kasatorė L. B. kelia klausimą, kad pagal nustatytą teisinį reglamentavimą Žemės reformos įstatymas taikytinas tik tais atvejais, kai žemės sklypai formuojami ir sklypai privatizuojami šio, bet ne kitų teisės aktų, nustatyta tvarka; taip nustatyta ir Žemės įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje; pasak kasatorės, Žemės įstatymo normos taikomos dėl žemės sklypų, kurie gali būti suformuojami kaip įterptiniai (Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punktas); įstatymo lydimajame teisės akte – Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarime Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos “ (2.15 punktas) detalizuojama Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punkto norma, kad valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu jie įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ir neviršija Vyriausybės nustatyto dydžio – šių sklypų savininkams. Taigi, kasatorė kelia dviejų žemės santykius reglamentuojančių įstatymų – Žemės įstatymo ir Žemės reformos įstatymo santykio bei šių įstatymų taikymo problemą.

Žemės reformos įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad šis įstatymas reglamentuoja žemės reformos ir žemės privatizavimo tvarką. Pirmiau nurodytas įstatymas nereglamentuoja žemės santykių tarp privačių asmenų. Žemės įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šis įstatymas reglamentuoja žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius bei žemės tvarkymą ir administravimą Lietuvos Respublikoje. Taigi šio įstatymo reguliavimo dalykas apima žemės santykius dėl viso Lietuvos Respublikos žemės fondo, kurį sudaro privati, valstybinė ir savivaldybių žemė (Žemės įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Jau minėta, kad valstybinės žemės sklypų pardavimas privačion nuosavybėn yra žemės reformos sudėtinė dalis. Žemės įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pagal Žemės reformos įstatymą suformuoti valstybinės žemės sklypai parduodami Žemės reformos įstatymo nustatyta tvarka.

Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos draudžia privatizuoti valstybinę žemę, esančią miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą (kultūros vietovių) sąrašą. Tokio draudimo tikslas – užtikrinti veiksmingą kultūros paveldo objektų apsaugą šiose teritorijose. Žemės reformos įstatymo 12 straipsnyje nustatyta, kad disponavimo žeme tvarką bei jos naudojimo apribojimus nustato Žemės įstatymas, Miškų įstatymas, Saugomų teritorijų įstatymas ir kiti įstatymai. Kasatorė remiasi Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punkto norma, kad valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu jie įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ir neviršija Vyriausybės nustatyto dydžio – šių sklypų savininkams; kasatorės nuomone tai reiškia, kad tokie sklypai (neviršijantys Vyriausybės nustatyto dydžio ir įsiterpę tarp privačių žemės sklypų) turi būti privatizuojami lengvatine tvarka nepriklausomai nuo to, kokiose teritorijose jie yra. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu pirmiau nurodytų teisės normų aiškinimu ir konstatuoja, kad žemės santykius reglamentuojantys Žemės ir Žemės reformos įstatymai sudaro vieningą teisės normų sistemą, tik šiuos santykius reglamentuoja skirtinga apimtimi. Sistemiškai aiškindama abiejų įstatymų nuostatas, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Žemės reformos įstatymas nustato valstybinės žemės įgijimo privačion nuosavybėn būdus bei nustato išimtis, kokia žemė negali būti privatizuojama (Žemės reformos įstatymo 13 straipsnis). Tuo tarpu kasatorės nurodoma norma – Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punktas, kad valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu jie įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ir neviršija Vyriausybės nustatyto dydžio – šių sklypų savininkams, nustato tokių žemės sklypų pardavimo tvarką ir neprieštarauja Žemės reformos įstatymui. Šia tvarka tokie sklypai gali būti parduodami, jeigu jie apskritai gali būti privatizavimo objektas ir nepatenka į Žemės reformos įstatymo 13 straipsnyje nustatytų draudimų sąrašą. Tai reiškia, kad valstybinės žemės pardavimas vykdomas tam tikra teisės aktais nustatyta formalizuota tvarka, tam tikrais įstatymuose nustatytais atvejais valstybinės žemės pardavimo sandorio sudarymas imperatyviai draudžiamas, todėl tokiais atvejais valstybinės žemės pardavimo procedūros apskritai negalimos.

Pažymėtina tai, kad Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimas Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos “, kurio 2.15 punktu detalizuojama Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punkto norma, kad valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu jie įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ir neviršija Vyriausybės nustatyto dydžio – šių sklypų savininkams, yra priimtas įgyvendinus tiek Žemės reformos, tiek Žemės įstatymą, todėl taikant šio nutarimą turi būti vadovaujamasi abiejų įstatymų nuostatomis. Tai reiškia, kad nurodyti valstybinės žemės sklypai be aukciono gali būti parduodami tik tuomet, jeigu jų nedraudžiama privatizuoti.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ginčo 194 kv. m žemė Kaune, (duomenys neskelbtini), nors ir įsiterpusi tarp privačių žemės sklypų ir neviršija Vyriausybės nustatyto dydžio, yra Kauno miesto istorinės dalies teritorijoje, kuri patenka į kultūros paveldo objektą, kuris Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 1999 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 292 įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą ir kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu pripažintas saugomu (Kultūros paveldo Departamento prie Kultūros ministerijos 2009 m. rugsėjo 8 d. raštas Nr. (14, 12) 2-2506). Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pagal Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punktą ši žemė neprivatizuotina.

Dėl Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintos išimties taikymo

Bendrinė Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies sąvoka „ypač vertingos vietovės“ suponuoja tai, kad tam tikros Lietuvos teritorijos dalys (vietovės), kurios dėl savo ekologinės, kultūrinės, istorinės, mokslinės ir kitokios reikšmės skiriasi nuo kitų Lietuvos teritorijos dalių (vietovių), jeigu tai konstituciškai pagrįsta, ne tik gali, bet ir turi būti priskiriamos ypač vertingų vietovių kategorijai. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi įgaliojimus ir diskreciją spręsti, kokias vietoves priskirti ypač vertingoms vietovėms. Atskiros vietovės gali būti priskiriamos ypač vertingoms vietovėms pagal teisės aktų nustatytus kriterijus (atsižvelgiant į jų ekologinę, kultūrinę, istorinę, mokslinę ir kitokią vertę ir pan.). Turėdamas įgaliojimus atitinkamas vietoves priskirti ypač vertingoms vietovėms, įstatymų leidėjas turi ir įgaliojimus nustatyti specialų tų vietovių apsaugos ir naudojimo režimą. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad pagal Konstituciją įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises, taigi ir valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, nuosavybės teisę. Negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų valdomas, naudojamas, juo būtų disponuojama taip, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai ir šis turtas netarnautų viešajam interesui, visuomenės poreikiui, tautos gerovei, arba pagal kurį valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų perduotas kitų subjektų nuosavybėn tam, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai, jeigu tai neatitinka viešojo intereso, visuomenės poreikių, netarnauja tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas).

Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatose įtvirtintas draudimas privatizuoti valstybinę žemę, esančią miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą (kultūros vietovių) sąrašą. Viena vertus, minėta, tokio draudimo tikslas – užtikrinti veiksmingą kultūros paveldo objektų apsaugą šiose teritorijose; kita vertus, įstatymo nuostata nustato bendrosios taisyklės išimtį – valstybinė žemė, esanti tokiose miestų teritorijose, gali būti privatizuojama, jeigu ji yra prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių. Kasatoriaus Kauno miesto savivaldybės nuomone, Nekilnojamojo turto registro duomenimis, pastato Kaune, (duomenys neskelbtini), pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis yra gyvenamoji (trijų ir daugiau butų pastatai), taigi pastatas yra privatus gyvenamasis namas, o žemės sklypas, kuriame yra šis pastatas, vyraujantis žemės naudojimo būdas yra gyvenamoji teritorija, todėl šiuo atveju, taikant Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punkte nustatytą bendrosios taisyklės išimtį, atsakovės turėjo teisę privatizuoti (išsipirkti) 194 kv. m valstybinės žemės sklypą, kaip esantį prie privataus gyvenamojo namo Kaune, (duomenys neskelbtini), nors ši valstybinė žemė yra tokioje miesto teritorijos dalyje, kuri įrašyta į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

Valstybinė žemė parduodama įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 3 punkte nustatyta, kad prie nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių žemės sklypai parduodami Teritorijų planavimo įstatymo 21, 22 straipsniuose nurodytuose ir įstatymų nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintuose teritorijų planavimo dokumentuose arba žemės sklypų planuose, prilyginamuose teritorijų planavimo dokumentams, nustatyto dydžio, kuris būtinas esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą tiesioginę jų paskirtį. Tai reiškia, kad tam, jog būtų galima pasinaudoti Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta išimtimi privatizuoti žemės sklypą, pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu parduodamame žemės sklype turi egzistuoti privatus gyvenamasis namas ir kiti namų valdos statiniai. Tokių statinių buvimas yra būtina sąlyga žemės sklypui, esančiam miesto teritorijoje, įrašytoje į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, įsigyti. Statinio paskirtis – statinio viešajame registre nurodytas statinio naudojimo tikslas (žmonėms gyventi, ūkinei komercinei ar kitai veiklai), kai statinys atitinka saugos ir jame planuojamos (atliekamos) veiklos (technologijos proceso) privalomus reikalavimus, nustatytus normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose (Statybos įstatymo 2 straipsnio 77 dalis).

Bylos duomenimis nustatyta, kad 194 kv. m valstybiniame žemės plote nebuvo gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių. Ginčo žemė – 194 kv. m sklypas Kaune, (duomenys neskelbtini), atsakovėms buvo parduotas 2007 m. gruodžio 7 d. neegzistuojant tokiam statiniui, kaip privatus gyvenamasis namas; tik patvirtinus sklypo (duomenys neskelbtini) detalųjį planą, 2007 m. rugpjūčio 27 d. patvirtintas statinio projektavimo sąlygų sąvadas Nr. S-40-6-812, o 2007 m. gruodžio 19 d. statytojoms B. J. ir L. B. išduotas statybos leidimas Nr. 38-3GN590-780 neypatingos svarbos daugiabučio gyvenamojo namo su komercinėmis patalpomis statybai. Aktualu pažymėti, kad atsakovėms privačios nuosavybės teise priklausančiame sklype, prie kurio buvo prijungtas ginčo sklypas, pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu taip pat nebuvo privataus gyvenamojo namo ir kitų namų valdos statinių; šiame sklype buvo pastatytas viešbutis. Nors viešbučiais yra laikomos specialiai įrengtos patalpos laikinai atvykusiems asmenims apgyvendinti, tačiau tokių patalpų (statinių) paskirtį lemia jų naudojimo tikslas – ūkinė komercinė veikla (CK 6.626 straipsnio 1, 2 dalys), todėl viešbutis negali būti prilyginamas privačiam gyvenamajam namui. Taigi nors ginčo žemės sklypas atitiko įterptinio žemės sklypo sampratą Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos “ 2.5 punkto prasme, ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu neegzistavo Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintos išimties taikymui būtinos sąlygos, todėl negalėjo būti sudaryta tokios sutarties.

Dėl Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.15 punkto taikymo

Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.15 punkte nustatytas vienas iš atvejų, kai žemės sklypą turi teisę įgyti besiribojančių žemės sklypų savininkas, kai egzistuoja visuma sąlygų: 1) tai turi būti laisvi valstybinės žemės plotai, 2) juose nenumatyta (negalima) suformuoti naujų žemės sklypų ir 3) šie valstybinės žemės plotai yra įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ar (ir) išnuomotų valstybinės žemės sklypų, taip pat privačių arba išnuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių (gatvių). Šia Vyriausybės nutarimo nuostata siekiama užtikrinti racionalios žemėnaudos formavimą, efektyvų laisvos valstybinės žemės fondo išnaudojimą, papildomų pajamų į savivaldybės ir valstybės biudžetą gavimą. Tačiau tam, kad asmuo galėtų lengvatinėmis sąlygomis įsigyti valstybinės žemės, nustatytini šios teisės atsiradimo teisiniai ir faktiniai pagrindai.

Laisvi ir įsiterpę žemės plotai turi būti suformuojami nustatant jų ribas, plotą, tikslinę naudojimo paskirtį bei galimybes sujungti jį su pirkėjo besiribojančiu žemės sklypu Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka. Detalieji planai negali būti rengiami, jeigu planavimo tikslai prieštarauja įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams (Teritorijų planavimo įstatymo (24 straipsnio 4 dalis (2006 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. X–679 redakcija; Žin., 2006, Nr. 66-2429).

Teritorijų planavimas – nustatyta procedūra teritorijos plėtros bendrajai erdvinei koncepcijai, žemės naudojimo prioritetams, aplinkosaugos, paminklosaugos ir kitoms sąlygoms nustatyti, žemės, miško ir vandens naudmenų, gyvenamųjų vietovių, gamybos bei infrastruktūros sistemai formuoti, gyventojų užimtumui reguliuoti, fizinių ir juridinių asmenų veiklos plėtojimo teisėms teritorijoje nustatyti (Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 35 dalis). Pagal pirmiau nurodyto įstatymo 2 straipsnio 3 dalį detalusis planas – teritorijų planavimo dokumentas, kuriame nustatytos žemės sklypų ribos, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas (statybos ir kitos veiklos privalomosios sąlygos). Nustatyta tvarka patvirtintas detalusis planas (juo nustatytas teritorijos juridinis statusas) įeina į juridinių faktų sudėtį, būtiną tam tikriems santykiams atsirasti, ir jo būdingas bruožas yra tas, kad kiti teisės aktai priimami po to, kai patvirtinamas detalusis planas, ir remiantis juo. Detaliojo plano sprendiniai turi neprieštarauti įstatymais, Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, galiojantiems savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrųjų, taip pat specialiųjų planų (išskyrus žemės reformos žemėtvarkos projektus, kurių sprendinius keičia detalieji planai) sprendiniams, kitiems teisės aktams (Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad 353 kv. m ginčo žemės sklypas, kuris buvo prijungtas prie sklypo Kaune, (duomenys neskelbtini), negalėjo būti formuojamas kaip įterptinis, nes tam nebuvo Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.15 punkte nustatytų sąlygų (buvo nelaisvas, nes užimtas keliu; iš kitos pusės ribojosi su keliu ir žemės sklypu Kaune, (duomenys neskelbtini), tačiau nesiribojo su žemės sklypu (duomenys neskelbtini).

Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas ir teisės taikymas yra glaudžiai susiję. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės buvo pakankamos išvadai, kad neegzistavo Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.15 punkte nustatytos sąlygos ginčo žemės sklypui kaip įterptiniam formuoti, todėl šis teismas pagrįstai panaikino administracinius aktus, kurių pagrindu atsakovės įgijo teisę šią žemės sklypo dalį prijungti prie joms privačios nuosavybės teise priklausančio sklypo ir jį privatizuoti. Pažymėtina tai, kad netgi ir esant Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.15 punkte nustatytoms sąlygoms, ginčo sklypas lengvatine tvarka negalėjo būti parduodamas atsakovėms dėl jau pirmiau analizuotų Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintų įsakmių nuostatų (kaip žemė, esanti miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą (kultūros vietovių) sąrašą).

Dėl restitucijos taikymo

Vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 2 dalimi, kai sandoris negalioja, viena jos šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo padarinių. Restitucijos taisyklės nustatytos CK šeštosios knygos I dalies X skyriuje. CK 6.145 straipsnyje nustatyta:

1. Restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos.

2. Išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs negaliojančiomis žemės pirkimo–pardavimo sutartis, taikė restituciją. Tačiau apeliacinės instancijos teismui pripažinus negaliojančia 2008 m. kovo 7 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią 353 kv. m valstybinės žemės Kaune, (duomenys neskelbtini), parduota B. J. ir kasatorei L. B., taikyta restitucija, valstybei grąžintas atsakovės B. J. ir kasatorės L. B. pagal sandorį įgytas žemės sklypas, tačiau už žemės sklypą sumokėta visa jo kaina (316 373,86 Lt) priteista atsakovei B. J., t. y. jai iš valstybės priteista 158 186,93 Lt ir iš Kauno miesto savivaldybės 158 186,93 Lt. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovė B. J. pagal 2008 m. kovo 7 d. žemės pirkimo–pardavimo sutartį už žemę sumokėjo 316 373,86 Lt, tačiau teismas nutartyje nenurodė, kuo remdamasis sprendė, jog visos pinigų sumos mokėtoja yra būtent ši atsakovė.

Minėta, kad pripažinto negaliojančiu valstybinės žemės Kaune, (duomenys neskelbtini), sandorio šalis – pirkėjas yra atsakovės B. J. ir L. B.. Pirkimo–pardavimo sutartyje (sutarties 4 dalis) nurodyta, kad abi atsakovės už perkamą žemę sumokėjo taip: L. B. 158 635,05 Lt, B. J. – 157 738,81 Lt. Mokėjimo dokumentą, pagal kurį sumokėta už ginčo žemės sklypą, pasirašė abi atsakovės. Atsakovė B. J. pripažįsta (ir tą patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai), kad 316 373, 86 Lt buvo sumokėti iš jos ir kasatorės L. B. bendros sąskaitos, kuri buvo atidaryta jų abiejų vardu banke AB DnD NORD pagal kredito linijos sutartį, t. y. iš jų bendrų lėšų. Taigi, byloje nustatyta, kad pirkėjo pareigą sumokėti perkamo daikto kainą pardavėjui yra įvykdžiusios abi atsakovės, todėl ir restitucija turi būti taikoma dėl jų abiejų. Atsakovės B. J. atsiliepime išdėstyti argumentai, susiję su pastato Kaune, (duomenys neskelbtini), finansavimu ir palūkanų pagal kredito sutartį mokėjimu iš jos asmeninių lėšų, nesusiję su nagrinėjamos bylos dalyku ir neturi įtakos restitucijos taikymui.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias restitucijos taikymą, todėl nepagrįstai visą pinigų sumą, kuri buvo sumokėta pagal pripažintą negaliojančiu sandorį, priteisė vienai atsakovei B. J. Ši apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis keistina.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad išsprendus klausimą dėl disponavimo ginčo valstybinės žemės sklypais teisėtumo, kiti kasacinių skundų argumentai nenagrinėtini kaip šiam ginčui nereikšmingi.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus Kauno miesto savivaldybės kasacinį skundą, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis).

Kasatorė L. B. už kasacinį skundą turėjo sumokėti 9599 Lt; už 492 416,02 Lt turtinį ginčą – 8924 Lt, neturtinį – 675 Lt. Ji sumokėjo 1000 Lt žyminio mokesčio, o kitos dalies žyminio mokesčio mokėjimas buvo atidėtas iki bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme. Tenkinant L. B. kasacinį skundą dėl turtinio reikalavimo išsprendimo ir jai priteisiant 158 635 Lt, keičiasi ginčijama suma ir žyminio mokesčio už kasacinį skundą dydis; už kasacinį skundą dėl turtinio reikalavimo (492 416,02–158 635=333 781,02) išsprendimo mokėtinas 7337,81 Lt žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas); iš viso už kasacinį skundą mokėtina 8012,81 Lt (7337,81+675). Kadangi kasatorė sumokėjo 1000 Lt, tai valstybei iš L. B. priteistinas 7012,81 Lt žyminis mokestis (CPK 96 straipsnis).

Valstybei iš kasatorių L. B. ir Kauno miesto savivaldybės proporcingai patenkintų ir atmestų kasacinio skundo reikalavimų daliai priteistinas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimas – iš viso 575,44 Lt, nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 9 d. pažymoje (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. sausio 25 d. dalinę nutartį pakeisti.

Nutarties dalį, kuria priteista B. J. naudai iš valstybės 158 186,93 Lt ir iš Kauno miesto savivaldybės 158 186,93 Lt, panaikinti.

Pripažinus negaliojančia 2008 m. kovo 7 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią 353 kv. m valstybinės žemės Kaune, (duomenys neskelbtini) buvo parduota B. J. ir L. B., dėl restitucijos taikymo priimti naują sprendimą.

Priteisti L. B., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai iš valstybės 79 317,50 Lt (septyniasdešimt devynis tūkstančius tris šimtus septyniolika litų 50 ct) ir iš Kauno miesto savivaldybės, j. a. k. (duomenys neskelbtini), atsisk. sąsk. Nr. (duomenys neskelbtini), AB DnB NORD banko Kauno skyriuje, 79 317,50 Lt (septyniasdešimt devynis tūkstančius tris šimtus septyniolika litų 50 ct).

Priteisti B. J., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai iš valstybės 78 869,40 Lt (septyniasdešimt aštuonis tūkstančius aštuonis šimtus šešiasdešimt devynis litus 40 ct) ir iš Kauno miesto savivaldybės, j. a. k. (duomenys neskelbtini) atsisk. sąsk. Nr. (duomenys neskelbtini), AB DnB NORD banko Kauno skyriuje,78 869,40 Lt (septyniasdešimt aštuonis tūkstančius aštuonis šimtus šešiasdešimt devynis litus 40 ct).

Likusią nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš L. B., a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 7012,81 Lt (septynis tūkstančius dvylika litų 81 ct) žyminio mokesčio už kasacinį skundą.

Priteisti iš L. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 235,41 Lt (du šimtus trisdešimt penkis litus 41 ct) ir iš Kauno miesto savivaldybės, j. a. k. (duomenys neskelbtini), atsisk. sąsk. Nr. (duomenys neskelbtini), AB DnB NORD banko Kauno skyriuje, 340,03 Lt (tris šimtus keturiasdešimt litų 3 ct) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Antanas Simniškis

Vincas Verseckas