R. J. pagal BK 226 str. 2 d., 226 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-120-489/2016

Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00308-2014-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.19.2; 1.1.6.6.

(S)

2016 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Valiui,

nuteistajam J. M.,

nuteistųjų gynėjams advokatams Valdui Falkauskui, Žygimantui Rutkauskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J., nuteistojo J. M. ir jo gynėjo advokato Valdo Falkausko kasacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 22 d. nuosprendžio.

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. nuosprendžiu R. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 226 straipsnio 2 dalį 120 MGL (4519,20 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, R. J. į bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2014 m. gegužės 6 d. iki 2014 m. gegužės 16 d., prilyginant vieną parą laikino sulaikymo 2 MGL dydžio baudai. Vadovaujantis BK 72 straipsniu, 12 000 Lt konfiskuota, kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonė.

Tuo pačiu nuosprendžiu J. M., vadovaujantis BK 40 straipsniu, už nusikalstamos veikos, numatytos BK 226 straipsnio 1 dalyje, padarymą, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamoji byla jam nutraukta, perduodant jį pagal laidavimą L. V. atsakomybėn dvejiems metams be užstato. J. M. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės: 20 MGL (753,20 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įmoką įpareigojant sumokėti per vienerius metus; dvejiems metams atimta teisė dirbti valstybės tarnyboje.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 22 d. nuosprendžiu Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. nuosprendžio dalis, kuria J. M., vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamoji byla jam nutraukta, panaikinta ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis:

J. M. nuteistas pagal BK 226 straipsnio 1 dalį 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu, 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas J. M. laikiname sulaikyme nuo 2014 m. gegužės 6 d. iki gegužės 8 d. išbūtas laikas (2 dienos), vieną sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Tomo Šeškausko pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, nuteistojo J. M. ir jo gynėjo, prašiusių šio nuteistojo ir jo gynėjo kasacinius skundus patenkinti, nuteistojo R. J. gynėjo, prašiusio šio nuteistojo kasacinį skundą patenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

Pagal BK 226 straipsnio 2 dalį R. J. nuteistas už tai, kad pasinaudodamas tariama įtaka valstybės tarnautojui savo ar kitų asmenų naudai tiesiogiai susitarė priimti ir priėmė kyšį, pažadėjęs paveikti valstybės tarnautoją, kad šis neteisėtai neveiktų vykdydamas įgaliojimus, būtent: pasinaudodamas tariama įtaka valstybės tarnautojui – Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (toliau – ir PAGD) direktoriui R. B., 2014 m. gegužės 6 d. 8.23 val. telefoninio pokalbio su (duomenys neskelbtini) apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (toliau – ir PGV) viršininku J. M. metu pažadėjo pastarajam už 12 000 Lt kyšį paveikti valstybės tarnautoją – PAGD direktorių R. B., kad šis neteisėtai neveiktų vykdydamas įgaliojimus – nepradėtų tarnybinio tyrimo dėl (duomenys neskelbtini) apskrities PGV viršininko J. M. tarnybinio nusižengimo ir neatleistų pastarojo iš darbo, taip savo ar kitų tyrimo metu nenustatytų asmenų naudai tiesiogiai susitarė 2014 m. gegužės 6 d. iš J. M. priimti 12 000 Lt kyšį; J. M., vykdydamas tolesnius R. J. nurodymus, perduodamus telefoninio pokalbio metu, 2014 m. gegužės 6 d. 15.35 val. degalinės „A“, esančios (duomenys neskelbtini), vedėjui R. V. perdavė voką, ant kurio buvo užrašęs „S“ Direktoriui“ ir į kurį buvo įdėjęs minėtą su R. J. susitartą 12 000 Lt kyšį, ir perdavė savo mobiliojo ryšio telefoną R. V., kuriam R. J. telefoninio pokalbio metu nurodė, kad atvyks IĮ „S“ direktorius, ir sutarė, kad pastarasis voką pasiims iš degalinės „A“ operatorės, kurios žinioje bus paliktas vokas. R. J. 2014 m. gegužės 6 d. 16.17 val. atvyko į degalinę „A“ ir iš šios degalinės operatorės J. O., kurios žinioje buvo minimas J. M. paliktas vokas, priėmė jį su 12 000 Lt kyšiu, už kurį jis J. M. buvo pažadėjęs paveikti PAGD direktorių R. B., kad šis nepradėtų tarnybinio tyrimo dėl (duomenys neskelbtini) apskrities PGV viršininko J. M. tarnybinio nusižengimo ir neatleistų pastarojo iš darbo.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 22 d. nuosprendžiu J. M. nuteistas už tai, kad siekdamas, jog asmuo, pasinaudodamas savo pažintimis ar kita tikėtina įtaka valstybės tarnautojui, paveiktų jį neteisėtai neveikti vykdant įgaliojimus, susitarė duoti ir davė kyšį, būtent: žinodamas, kad jis už 2014 m. gegužės 5 d. galimai padarytą tarnybinį nusižengimą gali būti atleistas iš einamų (duomenys neskelbtini) apskrities PGV viršininko pareigų ir apie tai informavęs R. J., 2014 m. gegužės 6 d. 8.23 val. telefoninio pokalbio su R. J. metu, R. J. pažadėjus, jog pastarasis už 12 000 Lt kyšį, pasinaudodamas savo pažintimis ar kita tikėtina įtaka valstybės tarnautojui – PAGD direktoriui R. B., paveiks jį neteisėtai neveikti vykdant įgaliojimus – nepradėti tarnybinio tyrimo dėl (duomenys neskelbtini) apskrities PGV viršininko J. M. tarnybinio nusižengimo ir neatleisti pastarojo iš darbo, siekdamas, jog R. J., pasinaudodamas savo pažintimis ar kita tikėtina įtaka valstybės tarnautojui – PAGD direktoriui R. B., paveiktų jį neteisėtai neveikti vykdant įgaliojimus, susitarė su R. J. duoti pastarajam 12 000 Lt kyšį. J. M., vykdydamas tolesnius R. J. nurodymus, perduodamus telefoninio pokalbio metu, 2014 m. gegužės 6 d. 15.35 val. degalinės „A“, esančios (duomenys neskelbtini), vedėjui R. V., nežinančiam apie jam perduodamo voko turinį ir paskirtį, perdavė voką, ant kurio buvo užrašęs „S“ Direktoriui“ ir į kurį buvo įdėjęs minėtą su R. J. susitartą 12 000 Lt kyšį, taip pat perdavė savo mobiliojo ryšio telefoną R. V., kuriam R. J. telefoninio pokalbio metu nurodė, kad atvyks IĮ „S“ direktorius, ir sutarė, kad pastarasis voką pasiims iš degalinės „A“ operatorės, kurios žinioje bus paliktas vokas; R. J. 2014 m. gegužės 6 d. 16.17 val. atvykus į degalinę „A“ ir iš šios degalinės operatorės J. O., kurios žinioje buvo minimas J. M. paliktas vokas, priėmus su J. M. susitartą jo perduotą voką su 12 000 Lt kyšiu, taip J. M. davė R. J. sutartą 12 000 Lt kyšį, už kurį R. J. jam buvo pažadėjęs paveikti PAGD direktorių R. B., kad šis nepradėtų tarnybinio tyrimo dėl (duomenys neskelbtini) apskrities PGV viršininko J. M. tarnybinio nusižengimo ir neatleistų jo iš darbo.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. J. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius dėl jo nuteisimo pagal BK 226 straipsnio 2 dalį ir bylą nutraukti.

Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir baudžiamojo proceso normas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas), todėl priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Teismai, pasak kasatoriaus, neteisingai taikė BPK 20 straipsnio nuostatas ir vertino įrodymus, nepagrįstai jo veiką pripažino nusikalstama ir atitinkančia nusikaltimo, numatyto BK 226 straipsnio 2 dalyje, požymius, nors realiai tokio nusikaltimo jis nepadarė.

Teismai nesvarstė teisės normų tarpusavio konkurencijos, t. y. tarp BK 226 straipsnio ir 182 straipsnio, neįsigilino į nusikalstamos veikos objektyviosios pusės realizavimo galimybių apimtį, t. y. ar BK 226 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties elementas „tariama įtaka“ realiai galima ir ar teismų nuosprendžiai nėra prieštaringi, konstatuojant neva jo „tariamą įtaką“ ir gretinant ją su įtaka pareigūnui, kurio kasatorius teigia net nepažįstantis. Jo kaltė iš esmės grindžiama dviem įrodomų šaltiniais – kito nuteistojo J. M. prieštaringais parodymais ir jų telefoninių pokalbių turiniu. Anot R. J., jis ikiteisminiame tyrime ir teisme paaiškino, kad pinigus iš J. M. paėmė vieninteliam tikslui – perduoti teisininkams, kurie konsultavo, kaip padėti J. M. išvengti gresiančio atleidimo iš darbo dėl galimo darbo drausmės pažeidimo. Kasatoriaus teigimu, byloje nėra jokių duomenų, priešingai nei nurodoma kaltime, kad jis tiesiogiai nurodė J. M., jog jo perduoti pinigai bus skiriami PAGD direktoriui R. B. papirkti, kad J. M. nebūtų atleistas iš darbo dėl galimo neblaivumo darbo metu. Telefoninių pokalbių metu kasatorius paaiškinęs, kad nurodyta pinigų suma jam reikalinga išspręsti kilusias problemas, tačiau nesakė, kad pinigai bus perduoti R. B., kad šis neveiktų pagal įgaliojimus ir neatleistų J. M. iš darbo.

Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatoriaus, neištyręs garso įrašų, padarė prieštaringas išvadas apie telefoninių pokalbių turinį, t. y. konstatuojant neva jo galimą, tariamą įtaką R. B. ir priešingas aplinkybes, kad R. B. siekia susidorojimo su J. M., ar pan. Kasatorius teigia, kad telefonu nepaaiškino J. M., kur dės iš jo gautus pinigus, tačiau, jo manymu, J. M. suprato, jog pinigai reikalingi, kad būtų išspręsti jam gresiantys nemalonumai dėl galimo alkoholio vartojimo darbo metu; taip pat, kad dalį šių pinigų pasiims R. J. už sugaištą laiką kreipiantis į teisininkus, juos gabenant pas J. M. į ligoninę ir pan. Šios kasatoriaus pozicijos teismai nepaneigė. J. M. tik darė prielaidą, jog jo perduoti pinigai gali būti panaudoti vadovams papirkti, nes pokalbiuose kasatorius neva minėjo generolus, kurie neva žadėjo paveikti R. B., nors apie tai nebuvo kalbama. Telefoninių pokalbių išklotinėse, pasak kasatoriaus, nėra jokių užuominų apie konkretaus valstybės tarnautojo – PAGD direktoriaus R. B. – galimą papirkimą, kad šis J. M. neatleistų iš darbo ar nereikalautų išeiti į pensiją. Teismai, anot kasatoriaus, nesivadovavo byloje surinktais įrodymais, o turėdami nuostatą, kad jis turėjo tikslą neteisėtai, už piniginį atlygį neva paveikti R. B., nuteisė jį už nebūtą nusikaltimą, nes byloje nėra jokių duomenų, kad jo pažadas buvo realus, kadangi jokie konkretūs veiksmai siekiant paveikti R. B. nebuvo atlikti. Pokalbio telefonu su J. M. metu kalbos apie papirkimą nebuvo. Kasatorius teigia, kad buvo sugalvojęs tartis su kompetentingais teisininkais dėl kvalifikuotos teisinės pagalbos susidariusioje situacijoje, o tam reikėjo pinigų. Šie jo parodymai teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigti, o įrodymų, jog jis ruošėsi papirkti valstybės tarnautojus, kad J. M. nebūtų atleistas iš darbo, nėra. Pokalbiuose telefonu išsakytos aptakios frazės negali būti besąlygiškas ir neginčijamas jo kaltės įrodymas, vertinant BPK 20 straipsnio prasme, nes byloje nėra jokių tiesioginių įrodymų apie kokį nors neteisėtą jo veikimą, kad kompetentingi valstybės tarnautojai ar pareigūnai priimtų neteisėtus sprendimas arba nevykdytų savo pareigų vertindami galimą J. M. drausminį nusižengimą. Kasatorius teigia, kad nėra aišku, ar J. M. padarė kokį nors drausminį nusižengimą, nes jo kaltė, buvus darbe neblaiviam ar vartojus alkoholį darbo metu, nėra nustatyta, todėl jis nusprendęs jam padėti, o pinigai buvo reikalingi teisininkams, kadangi pats pakankamai teisinių žinių neturi.

Kasaciniame skunde teigiama, kad J. M. teisme parodė, jog nežinojo, kam konkrečiai R. J. perduos iš jo gautus pinigus, todėl teismų išvados dėl R. J. kaltės yra tik prielaida, o ne įrodymais pagrįsta išvada. J. M. vėliau teigė galvojęs, kad R. J. sukčiauja ketindamas pasilikti pinigus sau, todėl, kasatoriaus nuomone, nėra pagrindo teigti, jog J. M. pinigais pagalba jis galvojo veikti neteisėtai ir bandyti pats arba per tarpininkus ką nors paveikti. Tokios teismų išvados, anot R. J., yra tik prielaidos, o vadovaujantis prielaidomis BPK 20 straipsnio taikymo prasme priimti apkaltinamojo nuosprendžio yra negalima.

Kasaciniu skundu nuteistasis J. M. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 226 straipsnio 1 dalį, o pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria, taikant BK 40 straipsnį, jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir baudžiamoji byla jam nutraukta bei paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės, pakeisti, panaikinant jam skirtas baudžiamojo poveikio priemones, kitą nuosprendžio dalį paliekant nepakeistą.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria, panaikinus BK 40 straipsnio taikymą, jis nuteistas pagal BK 226 straipsnio 1 dalį, naikintina dėl esminių baudžiamojo proceso pažeidimų (BPK 20 straipsnio 5 dalis), kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį ir lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo (BK 40 straipsnio) aiškinimą ir taikymą. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių pažeidimų, kuriuos būtų padaręs pirmosios instancijos teismas, bet iš naujo įvertino aplinkybes ir konstatavo, jog jis nevisiškai pripažino kaltę, todėl padarė išvadą, kad nėra visų būtinų sąlygų, numatytų BK 40 straipsnyje, ir atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės yra negalimas. J. M. teigia, kad teismas nesivadovavo įrodymų visetu, padarė byloje surinktiems įrodymams prieštaraujančias išvadas, nepagrįstai išplėtė sąvokos „visiškas kaltės pripažinimas bei nuoširdus gailėjimasis“ turinį.

Kasatorius nurodo, kad prokuroro apeliaciniame skunde, kurio argumentams pritarė teismas visiškai jį tenkindamas, buvo nurodyti du argumentai, kuriais prokuroras grindė visiško kaltės pripažinimo sąlygos nebuvimą: 1) kad J. M. neprisipažino darbe buvęs neblaivus (nors, anot prokuroro, tai nustatyta byloje surinktomis aplinkybėmis); 2) kad J. M. nepripažino kyšį davęs, kad būtų padarytas poveikis PAGD direktoriui R. B. ir šis jo neišvarytų į pensiją. Teismas, panaikindamas ginčijamą nuosprendžio dalį, papildomai nurodė aplinkybes, taip pat pagrindžiančias kaltės nepripažinimą: kad J. M. parodė, jog susitaręs dėl 12 000 Lt perdavimo pagalvojo, kad R. J. nebepadės jam neprarasti darbo, bet tai galės būti įnašas už J. M. įdarbinimą R. J. įmonėje; kad J. M. parodė, jog kreipėsi į R. J. ne dėl padaryto tarnybinio nusižengimo, bet kad R. J. surinktų informaciją, dėl ko J. M. kviečiamas į departamentą; kad J. M. parodė, jog apie tarnybinį patikrinimą sužinojo tik perskaitęs kaltinamąjį aktą; kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog J. M. kaltę pripažino iš esmės, bet ne visiškai.

Kasatorius teigia, kad jo neblaivumo faktas nebuvo nustatytas, tarnybinis patikrinimas nutrauktas. Iš pavienių liudytojų parodymų, kad jis atrodė pagiringas ar jautėsi alkoholio kvapas, galima prielaida, jog jis nebuvo visiškai blaivus, tačiau ne tiek neblaivus, kad būtų galima konstatuoti tarnybinį nusižengimą, todėl negalima teigti, kad jis nepripažino teismo nustatytų faktų, kuriuos privalėjo pripažinti. Kaltinamajame akte ir nuosprendžiuose nurodomas galimai padarytas tarnybinis nusižengimas. Kasatoriaus nuomone, visiškai nesvarbu, ar jis buvo neblaivus darbe, nes ši aplinkybė neturi įtakos nusikalstamos veikos padarymo faktui nustatyti, nes BK 226 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėčiai nesvarbus veikos padarymo motyvas, todėl ši aplinkybė negalėjo būti pripažinta esmine, kurią jis besąlygiškai turėjo pripažinti, kad galėtų būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 40 straipsnį.

Apeliacinės instancijos išvada, jog jis nepripažino davęs kyšį siekdamas, kad būtų paveiktas būtent R. B. ir išvengta tarnybinio patikrinimo, yra nepagrįsta bylos medžiaga, jai prieštaraujanti ir nelogiška. Iš J. M. ir R. J. pokalbių turinio matyti, jog J. M. nė karto nesakė, kad kyšis skirtas R. B.. Duodamas parodymus jis teigė nežinojęs, kam konkrečiai R. J. ketino perduoti pinigus, todėl, pasak kasatoriaus, teigtina, kad jis veikė neapibrėžta tyčia asmens, kuriam bus perduotas kyšis, atžvilgiu – prašė paveikti ką nors, kas galėtų nulemti tarnybinio patikrinimo nepradėjimą ir jo neatleidimą iš darbo. Kasatorius teigia, kad duodamas parodymus neneigė poveikio R. B., tik nežinojo, kas už perduodamą kyšį tą poveikį padarys. Su R. J. dėl kyšio perdavimo sutarė iš anksto, dar tik įtardamas, kad turės problemų darbe, tačiau neturėdamas jokios konkrečios informacijos apie planuojamą atlikti tarnybinį patikrinimą ar realius R. B. ketinimus atleisti jį iš darbo.

Apeliacinės instancijos teismas kaip nevisišką prisipažinimą įvertino J. M. nurodytą alternatyvią pinigų perdavimo R. J. priežastį – kad jei R. J. jam nepadės išspręsti problemos, tai galimai priims pas save į darbą, kaip kažkada buvo siūlęs. Kasatoriaus nuomone, kadangi jis bylos nagrinėjimo metu nuosekliai parodė, jog pinigus perdavė, kad būtų išspręstos problemos ir jis nebūtų išvarytas iš darbo, tai šių aplinkybių pakanka baudžiamajai atsakomybei taikyti, todėl bet kokių alternatyvų nurodymas neturi jokios įtakos kaltininko kaltės ar nusikalstamos veikos padarymo faktui nustatyti, taigi tokios aplinkybės negali būti laikomos svarbiomis sprendžiant kaltės pripažinimo klausimą.

Kasatorius teigia, kad teismo argumentas, jog jis nesąžiningai nurodė, kad kreipėsi į R. J. pirmiausia dėl informacijos suteikimo, dėl ko yra kviečiamas į departamentą, o ne dėl padaryto tarnybinio nusižengimo, negali būti vertinamas kaip kaltės neigimas ar svarbių aplinkybių nepripažinimas ir negalėjo būti pagrindas neatleisti kasatoriaus nuo baudžiamosios atsakomybės. J. M. teigimu, tokie jo parodymai yra logiški, nes iš bendradarbių sužinojęs, kad buvo ieškomas dėl neblaivumo patikrinimo ir kad gali būti išvarytas į pensiją, pirmiausia skambino R. J. ne kyšį pasiūlyti, o kad šis padėtų išsiaiškinti visas aplinkybes bei išspręsti problemas. Susitarimas dėl kyšio, kurio paprašė pats R. J. perdavimo įvyko vėliau po kelių pokalbių.

J. M. nuomone, teismas prie motyvų dėl BK 40 straipsnio taikymo negalimumo nepagrįstai nurodė aplinkybę, kad jis apie tarnybinį patikrinimą nurodė sužinojęs tik iš kaltinamojo akto, nes, kaip matyti iš bylos medžiagos, pasiaiškinti pas vadovybę jis nenuvyko, buvo suimtas ir nušalintas nuo pareigų, todėl informacijos, kas vyksta darbovietėje, neturėjo. Iškėlus baudžiamąją bylą, pasak kasatoriaus, minėta informacija pirmą kartą buvo paminėta kaltinamajame akte. Pagal teismų praktiką reikia skirti svarbias aplinkybes, turinčias įtakos veikos inkriminavimui, nuo neesminių, kurios, taikant BK 40 straipsnį, neturi būti vertinamos ir nepaneigia kaltės pripažinimo fakto reikšmės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-133/2013, 2K-516-697/2015).

Apeliacinės instancijos teismas, anot kasatoriaus, padarė nepagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog J. M. savo kaltę pripažino iš esmės, nėra tapatu visiškam kaltės pripažinimui. Kasatorius mano, kad jei pirmosios instancijos teismas nebūtų nustatęs visiško kaltės pripažinimo sąlygos, jis nebūtų taikęs BK 40 straipsnio, be to, iš pirmosios instancijos teismo motyvų matyti, kad visos BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos tenkintos, įvertintos šio straipsnio 1 ir 3 dalyje numatytos aplinkybės dėl laiduotojo, papildoma teigiama informacija apie kaltininką ir to pakako taikyti BK 40 straipsnį ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės. J. M. nuomone, tikėtina, kad teismas sąvoką „iš esmės“ pavartojo siekdamas pabrėžti, kad buvo pripažintos esminės aplinkybės, o kitos neturi reikšmės nagrinėjamu atveju.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog dėl pirmiau išvardytų priežasčių negalima pripažinti, kad J. M. gailėjosi padaręs jam inkriminuotą veiką. Šią išvadą teismas argumentavo ir tuo, kad neva J. M. apeliaciniame skunde bei apeliacinės instancijos teisme paneigė savo kaltę, nes jis ir jo gynėjas nurodė, kad teismai turėjo įvertinti faktą, jog galimai pinigus R. J. gavo apgaule, t. y. sukčiaudamas, nes realiai jokių pažinčių, kaip paaiškėjo bylos tyrimo metu, neturėjo ir jokių veiksmų atlikti neketino, todėl ir paveikti, kaip kad žadėjo reikalaudamas pinigų, nieko negalėjo. Pasak kasatoriaus, jis apeliacinio teismo prašė iš naujo išnagrinėti visus įrodymus, tinkamai įvertinti R. J. nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius ir nustatyti, ar šis pagrįstai nuteistas pagal BK 226 straipsnį, o nustačius, kad R. J. veikė sukčiaudamas, kasatoriui taip pat turėtų būti iš naujo apsvarstytas tinkamo nuteisimo pagal BK 226 straipsnį klausimas (nes būtų konstatuotas turto užvaldymas apgaule, o ne kyšio perdavimas). Taigi, pasak kasatoriaus, jis apeliaciniu skundu prašė pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria buvo paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės, t. y. jas panaikinti, tačiau neprašė jo išteisinti. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas teisinio veikos kvalifikavimo ginčijimą sutapatino su kaltės neigimu bei nenuoširdžiu gailėjimusi ir laikė pagrindu naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį. Toks teismo vertinimas, anot kasatoriaus, pažeidžia BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus įrodymų vertinimo reikalavimus.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad gailėjimasis neapima kokių nors asmens priedermių pačiam duoti teisinį savo veikos vertinimą, visiškai sutikti su ikiteisminio tyrimo ar bylos procesiniuose dokumentuose pateikiamu padarytos veikos kvalifikavimu, teisiniu atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių fiksavimu ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04Mi8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-82/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-82/2010">2K-P-82/2010</a>, 2K-133/2013).

Pirmosios instancijos teismas, pasak kasatoriaus, pažeidė BPK B 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 4 dalies, 307 straipsnio 5 dalies 3 punkto nuostatas, nemotyvuodamas baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo, ir paskyrė baudžiamąsias poveikio priemones, visiškai neatitinkančias padarytos nusikalstamos veikos pobūdžio ir pačiomis poveikio priemonėmis siekiamų tikslų. Atsižvelgiant į BK 67 straipsnio 6 dalį, galimybė skirti dvi ar daugiau baudžiamojo poveikio priemonių yra numatyta tik asmens nuteisimo atveju, todėl paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės naikintinos.

Kasaciniu skundu nuteistojo J. M. gynėjas advokatas Valdas Falkauskas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl J. M. nuteisimo pagal BK 226 straipsnio 1 dalį ir pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl J. M. pritaikytų baudžiamojo poveikio priemonių – 20 MGL dydžio įmokų į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą ir atėmimo teisės dviem metams dirbti valstybės tarnyboje tais pagrindais, kurie nurodyti apeliaciniame skunde.

Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, dėl to netinkamai išsprendė J. M. kaltės klausimą, o apeliacinės instancijos teismas, tendencingai interpretavo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su BK 226 straipsnio 1 dalies taikymu, nes apeliaciniame skunde J. M. neprašė išteisinti jo pagal BK 226 straipsnio 1 dalį, o tik nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neatsakė į visus bylos klausimus ir tai galėjo turėti įtakos netinkamam jo veiksmų teisiniam vertinimui (kvalifikacijai), t. y. ar jo veiksmuose yra nusikaltimo sudėtis. Apeliacinės instancijos teismas tokią J. M. poziciją palaikė neprisipažinimu padarius nusikalstamą veiką ir, pripažinęs jį kaltu pagal BK 226 straipsnio 1 dalį, padarė esminių BPK pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pranešimas apie įtarimą gali būti reiškimas tik tada, kai yra surinkta pakankamai duomenų apie visus inkriminuojamo nusikaltimo sudėties elementus, o teikiant pranešimą apie įtarimą J. M. nebuvo surinkta pakankamai duomenų apie jam inkriminuojamos veikos subjektyviosios ir objektyviosios pusės požymius. Anot kasatoriaus, pateikus J. M. pranešimą apie įtarimą jam nebuvo pateikta jokių jo kaltumą įrodančių įkalčių, tačiau pareikalauta atsakyti, ar jis pripažįsta kaltę. J. M. neneigė, kad yra perdavęs pinigus R. J., todėl kaltę pripažino, tačiau toks kaltės pripažinimas, pasak gynėjo, nereiškia, kad jo veiksmai buvo tinkamai kvalifikuoti pagal BK 226 straipsnio 1 dalį.

Byloje nepašalintos abejonės dėl J. M. kaltės, nes jis kaltę pripažino tiek, kiek ją suvokė ne pagal jam pateiktus įkalčius, tačiau pagal pranešimo apie įtarimą formuluotes bei galimas dispozicijos interpretacijas. Pateikus pranešimą apie įtarimą jam nebuvo suteikta pakankamai laiko pasiruošti gynybai, aptarti šį procesinį dokumentą su gynėju, jis nesuprato tikrosios savo procesinės padėties, nesuvokė, kokius konkrečius veiksmus draudžia BK 226 straipsnio 1 dalies dispozicija, todėl negalėjo pateikti suvoktos pozicijos apie kaltės pripažinimą ar prisipažinimą. Savo kalte jis laikė patį pinigų perdavimo faktą, tačiau, kasatoriaus nuomone, toks faktas nėra baudžiamąją atsakomybę sukeliantis veiksmas.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog prekyba poveikiu gali būti taikoma ir tada, kai asmuo apgaunamas dėl tarpininko galimybių ir (ar) ketinimų paveikti adresatą. Būtent į šį aspektą – kai asmuo yra apgaunamas dėl tarpininko galimybių ir (ar) ketinimų paveikti adresatą – buvo bandoma atkreipti apeliacinės instancijos dėmesį apeliaciniame J. M. skunde. Ši aplinkybė yra svarbi vykdant pareigą įrodyti J. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviąją ir subjektyviąją puses. Kaltinamajame akte neatspindima, kad J. M., pranešdamas R. J. žinią, kad yra kviečiamas atvykti į departamentą, dar nežinojo, ar bus atleidžiamas iš pareigų. Prokuroras teismui prielaidą apie drausminės poveikio priemonės rūšį pateikia kaip faktą, nors neturi įrodymų, patvirtinančių J. M. žinojimą apie konkrečią poveikio priemonę, t. y. prokuroras dirbtinai formuoja tyčios turinį ir kryptį siekdamas, kad jo suformuotas įvaizdis atitiktų BK 226 straipsnio dispozicijos esminius elementus. Gynėjas skunde teigia, kad iš Kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo matyti, kad 2014 m. gegužės 6 d. J. M. ir PAGD direktoriaus R. B. pokalbio metu pastarasis neišsako jokios pozicijos dėl drausminės atsakomybės ir teigia, jog J. M. pasiaiškins tik tada, kai atvyks į departamentą. J. M. dėl prašymo veikti jo interesais nežada jokio atsilyginimo. Vėlesnio pokalbio metu R. J. pasakoja J. M. galimo poveikio departamente eigą ir užsimena apie „dvylika“ ir kad juos reikės atvežti į Panevėžį, o vėliau nurodo kitą pinigų pristatymo vietą – Joniškį. Pasak kasatoriaus, matyti, kad J. M. nerodo iniciatyvos atlikti ką nors neteisėto, t. y. nei jo tyčia, nei veiksmai nėra nukreipti į nusikalstamos veikos padarymą.

Pirmasis J. M. pateiktame kaltinime nurodytas veiksmas – informacijos pateikimas R. J., nors, kasatoriaus nuomone, BK 226 straipsnio dispozicija nenumato, kad informacijos pateikimas yra baudžiamos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymis. Antras inkriminuotas veiksmas – susitarimas su R. J. duoti pastarajam kyšį, tačiau bylos medžiaga tokio susitarimo nepatvirtina ir netgi jį paneigia. J. M. iki R. J. užuominos apie „dvylika daiktų“ ir pranešimo, kad kitą dieną turi būti pas generolą „ant kilimėlio“, neprašo jo imtis jokių priemonių ar kaip nors veikti. Pokalbio metu aktyvumą rodo R. J., kuris pareiškia, kad „išsisprendė tie klausimai ir viskas normaliai“. R. J. klausimai ir teiginiai rodo, kad jis užėmęs „aukštesnio“ asmens, kuris viską kontroliuoja ir reguliuoja, poziciją. Tokie santykiai nėra ir negali būti laikomi susitarimu paveikti nežinomą valstybės tarnautoją, kad šis veiktų ar neveiktų J. M. interesais. Telefoninių pokalbių išklotinės neginčijamai liudija, kad J. M. yra pasyvus ir laukia informacijos bei konkrečių nurodymų ar pasiūlymų. R. J. reikalavimas „surinkti dvylika daiktų“ rodo, kad R. J. mano turintis pakankamai duomenų apie padėtį, susijusią su J. M. kvietimu į departamentą, ir duoda suprasti veikiantis savo iniciatyva, tačiau J. M. interesais ir tai, pasak kasatoriaus, turėtų būti laikoma asmens klaidinimu. R. J. apgauna J. M. dėl to, kad šiam reikia korupciniu pagrindu spręsti konkrečiai įvardytą problemą. Kad tokios problemos – neišvengiamo atleidimo iš tarnybos – nebuvo, teisme patvirtino liudytojas R. B. nurodęs, kad, atsižvelgiant į J. M. ilgametį darbą ir nuopelnus, galėjo būti parinkta ne pati griežčiausia poveikio priemonė. O prokuroras, kasatoriaus nuomone, kaltinamajame akte iškreipdamas padėtį kaltina, kad J. M. susitarė su R. J. dėl kyšio davimo.

Kasaciniame skunde teigiama, kad bylos medžiaga neginčijamai rodo, jog J. M. neturėjo tikslo korupciniu būdu siekti, kad departamento direktorius teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų jo naudai. Tai, pasak kasatoriaus, leidžia pagrįstai teigti, kad nebuvo atskleistas susitarimo mechanizmas. Susitarimas yra būtinasis BK 226 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis. Telefoninių pokalbių išklotinės liudija, kad jokio susitarimo tarp J. M. ir R. J. nėra, nes iš esmės vyksta kyšio reikalavimas ir nurodymas dėl sumos, perdavimo vietos bei laiko. Be to, R. J. buvo įtikinęs J. M., kad pinigus ima ne sau. Tai reiškia, kad įteikdamas R. J. nurodytą sumą J. M. neturi tikslo atsilyginti jam, kaip tarpininkui, už tariamą ar realų veikimą jo naudai, t. y. pinigai duodami ne tarpininkui. Todėl J. M. pateiktas kaltinimas, kad jis kyšį davė R. J., yra nepagrįstas. Tai, kad R. J. iš degalinės pasiėmė voką su pinigais, nedavė nei J. M., nei prokurorui pagrindo manyti, kad J. M. tyčia buvo nukreipta šiuo tikslu, t. y. R. J., kaip tarpininko, papirkimui. Kasatoriaus nuomone, R. J. veiksmai vargu ar galėjo būti kvalifikuojami kaip susitarimas, nes jis savo iniciatyva išreiškė reikalavimą dėl pinigų. R. J. telefoninių pokalbių su J. M. metu buvo Stokholme. Ši aplinkybė buvo tyčinis J. M. klaidinimas, nes R. J. realiai jokių klausimų su valstybės tarnautojais nesprendė. Duodamas parodymus R. J. pareiškė, kad pinigai nebuvo skirti papirkti Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnus, nes jis to nežadėjo ir neketino daryti (T. 2; b. l. 45-47). Vadinasi, pasak kasatoriaus, jokio susitarimo dėl kyšio nebuvo.

Paskutinis J. M. inkriminuotas veikimas – voko, adresuoto bendrovės vadovui, su pinigais perdavimas degalinės operatorei. Voko su pinigais perdavimas asmeniui, nieko nežinančiam apie voko turinį, nėra įstatymo draudžiamas veiksmas. J. M., anot kasatoriaus, niekada neginčijo, kad vokas buvo perduotas, tačiau jis nežinojo, kam tie pinigai atiteks, todėl prokuroro apeliacinio skundo teiginys, kad J. M. neatskleidė kažkokių tyrimui svarbių aplinkybių, yra nepamatuotas.

Bylos duomenys neginčijamai rodo, kad R. J. reikalavo kyšio iš J. M. nenurodydamas, jog pinigai atiteks jam arba bus perduoti trečiajam asmeniui kaip atlygis. J. M. nesiekė papirkti tariamo tarpininko, nes pastarasis davė suprasti, kad viską sutvarkęs savo nuožiūra. Teismai, pasak kasatoriaus, neskyrė dėmesio R. J. parodymų, susijusių su jo tikslais ir siekiais, analizei. Iš bylos medžiagos matyti, kad jis galėjo turėti tikslą sukčiauti, nes nebuvo nustatyta, kad jis pažįsta PAGD direktorių R. B. ar kitus departamento pareigūnus. Veika kvalifikuojama kaip sukčiavimas, kai asmuo melavo ne tik dėl savo ketinimų vykdyti pažadą paveikti atitinkamas institucijas, bet ir dėl turimos savo įtakos. R. J. dar iki užuominos apie „dvylika daiktų“ pareiškė, kad viskas jau yra sutvarkyta palankia J. M. linkme ir tai gali reikšti atitinkamą atlyginimo reikalavimą už tariamai jau atliktą poveikį. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sutiko su prokuroro nuomone, kad J. M. vengė nurodyti bylai svarbias aplinkybes. Konkretaus pareigūno įvardijimas ar jo neįvardijimas negali būti laikomas esmine galimai nusikalstamos veikos, numatytos BK 226 straipsnyje, aplinkybe ir turėti įtakos baudžiamajai atsakomybei, jos dydžiui.

Kasatorius nurodo, kad BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatos apie visišką kaltės pripažinimą negalima tapatinti su BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte reglamentuota atsakomybę lengvinančia aplinkybe – kaltininko prisipažinimą padarius nusikaltimą ir nuoširdų galėjimąsi, nes viena reikalauja pripažinti kaltę, t. y. savo vidinį santykį su objektyviaisiais nusikalstamos veikos sudėties požymiais, o kita – prisipažinti padarius nusikaltimą, t. y. įstatymu uždraustą veiką (BK 11 straipsnis). Todėl teismai privalėjo, kaip numatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte, pirmiausia ištirti, ar J. M. veiksmuose yra nusikalstamos veikos (nusikaltimo sudėties) įrodymai, ir tik po to spręsti, ar yra pagrindas nagrinėti jo kaltės (vidinio santykio su veiksmais) turinį pagal tos pačios normos 2 dalies 2 punktą. Pirmosios instancijos teismui J. M. atvirai išdėstė visas jam žinomas aplinkybes. Apeliaciniu skundu J. M. siekė, kad apeliacinės instancijos teismas būtent tokiu nuoseklumu nagrinėtų jo baudžiamosios atsakomybės klausimą. Kadangi J. M. apeliacine tvarka neskundė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 226 straipsnio 1 dalį, tai jis ir gynėjas neturi teisinio pagrindo prašyti naikinti šį nuosprendį visa apimtimi, tačiau, gynėjo nuomone, tai nevaržo kasacinės instancijos teismo diskrecijos teisės (BPK 376 straipsnio 2 dalis) nutraukti J. M. baudžiamąją bylą, jei bus nustatyta, kad jo veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties.

Nuteistojo R. J., nuteistojo J. M. ir jo gynėjo advokato Valdo Falkausko kasaciniai skundai atmetami.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės plenarinės sesijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010).

Atsižvelgiant į šiuos išaiškinimus, kad įrodymų vertinimas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų prerogatyva, kasacinės instancijos teismas dėl įrodymų gali pasisakyti tik teisės taikymo aspektu, t. y., ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Taigi šioje byloje paduotų kasacinių skundų teiginiai, kuriais pateikiamas savas byloje esančių pokalbių telefonu ir kitų įrodymų vertinimo interpretavimas, teigiama, kad įrodymai nepakankami nuteistųjų kaltumui nustatyti, prašoma, atsižvelgiant į kai kurias aplinkybes, atskirus įrodymus, jų pagrindu daryti kitokias išvadas dėl teismų sprendimų atitikties bylos aplinkybėms, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija tokius kasacinių skundų teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl nuteistojo R. J. kasacinio skundo argumentų

Nuteistojo R. J. kasacinio skundo argumentai, kad teismai nesivadovavo BPK 20 straipsnio nuostatomis, savo sprendimus grindė ne įrodymų visuma, o atskirais įrodymais (prieštaringais J. M. parodymais ir šio asmens telefoninių pokalbių turiniu), padarė prielaidas ir dėl to nepagrįstai jo veiksmus kvalifikavo pagal BK 226 straipsnio 2 dalį, nepagrįsti.

Kasatorius savo skunde akcentuoja, kad J. M. parodymai prieštaringi; nepaneigtas R. J. nurodytas pinigų paėmimo tikslas – perduoti šiuos pinigus kasatorių konsultuojantiems teisininkams; neįrodyta kaltinime nurodyta aplinkybė, kad R. J. paėmė pinigus už pažadą paveikti valstybės tarnautoją R. B., nes šio asmens kasatorius asmeniškai nepažįsta, nenustatyta, kad J. M. padarė drausminį nusižengimą, telefoniniuose pokalbiuose užfiksuotos tik aptakios frazės negali būti jo kaltės įrodymais.

Pagal BK 226 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas, pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi, tarnyba, įgaliojimais, giminyste, pažintimis ar kita tikėtina arba tariama įtaka valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai, tarptautinei viešajai organizacijai, jų valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui savo ar kitų asmenų naudai tiesiogiai arba netiesiogiai pažadėjo ar susitarė priimti kyšį arba reikalavo ar provokavo duoti kyšį, arba priėmė kyšį, pažadėjęs paveikti atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją, valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad šie teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų vykdydami įgaliojimus.

Pagal formuojamą teismų praktiką prekybos poveikiu sudėtis yra formali ir nusikaltimas laikomas baigtu, kai kaltininkas už kyšio davėjo pasiūlytą ar pažadėtą arba duotą kyšį pažada šiam jo interesais paveikti atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją arba jų valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad jie atitinkamai teisėtai ar neteisėtai veiktų arba neveiktų. Kaltininko pažadas kyšio davėjui gali būti išreikštas ne tik žodžiu, raštu, bet ir konkliudentiniais veiksmais, tačiau bet kuriuo atveju turi būti jam suprantamas bei aiškus. Kaltininko veiksmų kvalifikavimui neturi reikšmės, kam konkrečiai kaltininkas ketino skirti reikalaujamus, provokuojamus duoti ar paimtus pinigus ir ar iš viso ketino tai padaryti, – svarbu, kad kyšio davėjui susidarytų įspūdis, jog kaltininkas paveiks subjektą, dėl kurio veikimo ar neveikimo bus patenkinti kyšio davėjo interesai (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDMwLTc0Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-430-746/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-430-746/2015">2K-430-746/2015</a>).

Tokios R. J. padaryto prekybos poveikiu aplinkybės nagrinėjamoje byloje nustatytos. Šio nuteistojo susitarimas su J. M. ir šiam prašant duotas pažadas už 12 000 Lt kyšį, pasinaudojus R. J. tariama įtaka, paveikti valstybės tarnautoją – PAGD direktorių R. B., kad šis nepradėtų tarnybinio tyrimo pagal R. B. pateiktą informaciją dėl J. M. 2014 m. gegužės 5 d. veiksmų, turinčių tarnybinio nusižengimo požymių, ir neatleistų pastarojo iš darbo, bei 12 000 Lt kyšio priėmimo aplinkybės akivaizdžiai išplaukia iš abiejų teismų nuosprendžiuose atlikto įrodymų vertinimo.

Nėra pagrindo kasatoriaus R. J. teiginiams, kad šio nuteistojo teisme duoti parodymai apie kaltinime nurodytas aplinkybes paneigti tik prielaidomis. Teismai aiškiai nurodė įrodymų šaltinius (J. M. parodymai, intensyviai tarp abiejų nuteistųjų ir kitų asmenų vykusių pokalbių telefonu turinys, liudytojo K. G. ir kitų liudytojų parodymai), iš kurių nustatė būtent R. J. padaryto prekybos poveikiu aplinkybes. Abiejų grandžių teismai išdėstė aiškius argumentus, kodėl sprendė, kad kyšio pinigai buvo paimti ir skirti ne apmokėti R. J. konsultuojančių teisininkų paslaugas, o kitiems tikslams. Nuteistojo R. J. kasacinio skundo teiginiai šių argumentų nepaneigia.

R. J. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 226 straipsnio 2 dalį, nes joje nustatyta būtent šio, o ne BK 182 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis. Aplinkybės, kad J. M. nenubaustas už tarnybinį nusižengimą, kad nenustatyta, kaip konkrečiai R. J. ketino paveikti R. B., kurio asmeniškai nepažinojo, ar iš viso ketino tai padaryti, veikos kvalifikavimui nėra svarbios. Byloje esančių pokalbių turinys akivaizdžiai atskleidžia kitas svarbias prekybos poveikiu kvalifikavimo aplinkybės – tai, kad buvo dedamos intensyvios pastangos, jog kyšio davėjui J. M. susidarytų įspūdis, kad R. J. turi galimybių ir paveiks reikiamą subjektą elgtis taip, kad priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas J. M. nenukentėtų dėl 2014 m. gegužės 5 dienos įvykių tarnyboje ir kad būtent už tai J. M. skubinamas surinkti ir perduoti kyšio pinigus. Būtent toks neteisėtas R. J. veikimas buvo pažadėtas J. M., dėl jo susitarta ir jau tos pačios dienos popietę už šiuos veiksmus paimta 12 000 Lt. Skunde akcentuojama, kad nenustatyta, jog J. M. padarė drausminį nusižengimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje aiškiai nurodė, kokie netinkami, turintys tarnybinio nusižengimo požymių, J. M. veiksmai nustatyti baudžiamosios bylos medžiaga 2014 m. gegužės 5 dieną į (duomenys neskelbtini) apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko tarnybos vietą atvykus policijos ir profsąjungos atstovams.

Apeliacinės instancijos teismas laikėsi teismų praktikos suformuotų reikalavimų, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra įrodytas, pagrįstas teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, įsitikinus jų patikimumu, o ne prielaidomis. Šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumą, dar kartą išdėsčiusi bylos įrodymus ir jų vertinimo teisinius argumentus, pagrįstai pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai R. J. pripažino kaltu pagal BK 226 straipsnio 2 dalį. Nėra pagrindo nuteistojo R. J. kasacinio skundo teiginiams, kad šiame teisme tikrinant įrodymų vertinimo pagrįstumą ir teisėtumą buvo klaidų dėl įrodymų turinio ir neišdėstyti tinkami teisiniai argumentai.

Dėl kasacinių skundų argumentų, susijusių su BK 40 straipsnio taikymu

Nuteistasis J. M. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas jam pritaikytas BK 40 straipsnio nuostatas, padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus.

BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sąlygų visuma, kuriai esant galimas šio straipsnio taikymas. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas nustačius ne tik BK 40 straipsnio 2 dalyje, bet taip pat ir apsvarsčius BK 40 straipsnio 1 bei 3 dalyse esančias sąlygas.

Pažymėtina ir tai, kad, net ir nustačius visas BK 40 straipsnyje nurodytas formalias sąlygas, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teismas turi pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padaryti išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, taip pat pasirinktas laiduotojas turės teigiamos įtakos kaltininkui. Be kita ko, byla po bylos formuojamoje teismų praktikoje nusikaltimų valstybės tarnybai ir kitose bylose taikydami BK 40 straipsnio nuostatas teismai įpareigoti apsvarstyti, ar išties kaltininkas yra tokia nesavarankiška, nebrandi asmenybė, kurios gyvenimiškų vertybių sistema, sugebėjimas kontroliuoti savo veiksmus, susilaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo dar nesusiformavę. Būtent tokiam nusikalstamą veiką padariusiam ir aktyviai atgailaujančiam asmeniui BK 40 straipsnio nuostatos nustato papildomai reikalingą jo tolesnio elgesio korekciją, autoritetą turinčio asmens (teismo pasitikėjimo verto asmens, artimo giminaičio, tėvų) priežiūrą, teigiamos įtakos darymą, kad nusikaltęs asmuo laikytųsi įstatymų, nedarytų naujų nusikalstamų veikų. Be to, asmeniui, vykdančiam profesinę veiklą padarius korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, neskyrus baudžiamojo poveikio priemonės, uždraudžiančios užsiimti profesine veikla, neatitinka padarytos nusikalstamos veikos pobūdžio, jos pavojingumo ir šiuo aspektu yra neteisingas (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzE5LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-319/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-319/2008">2K-319/2008</a>; 2K-239/2008; <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04Mi8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-82/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-82/2010">2K-P-82/2010</a>; 2K-71/2011; 2K-312/2011; 2K-140/2015; 2K-137/2015; 2K-86/2015).

Apeliacinės instancijos teismas, priešingai negu pirmosios instancijos teismas, sprendė, kad byloje nėra visų sąlygų taikyti J. M. BK 40 straipsnio nuostatas. Išties atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės J. M. apeliaciniame skunde ginčijant kaltę, bylos nagrinėjimo apeliaciniame teisme metu pabrėžiant, kad R. J. jį šantažavo, provokavo duoti kyšį, nors jis ir nepadarė jokio nusižengimo tarnyboje, teismas išsamiai patikrino, ar J. M. prisipažinimas ir aktyvioji atgaila atitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygas.

Šis teismas, remdamasis teismų praktikos suformuotomis nuostatomis, kad visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus, nurodė J. M. parodymų kaitą, kitas bylos aplinkybes, kurios paneigia visišką kaltės prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi.

Kyšio davėjo parodymų kaita dėl to, už kokius pageidaujamus veiksmus, poveikį jo yra duodamas kyšis tarpininkui, bei teiginiai, kad norėta duoti ne kyšį, pagrįstai teismo pripažintas nenoru pripažinti svarbias prekybos poveikiu aplinkybes. Šios aplinkybės ir J. M. apeliacinio skundo teiginiai ginčijant kaltę pagal BK 226 straipsnio 1 dalį, tvirtinimas, kad jis niekuomet nepripažino, jog surinktą 12 000 Lt sumą perdavė kaip kyšį, pagrįstai teismui sukėlė abejonių dėl nuoširdaus gailėjimosi. Remdamasis kasacinės instancijos teismo suformuotais teismų praktikos pavyzdžiais, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad nustatant minėtą sąlygą, be kitų bylos aplinkybių, svarbu tinkamai įvertinti paties kaltinamojo parodymus ir jo pozicijos tyrimo metu bei teisme nuoseklumą.

Nuteistojo J. M. kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai išplėtė sąvokos „visiškas kaltės pripažinimas bei nuoširdus gailėjimasis“ turinį, padarė išvadas, prieštaraujančias bylos įrodymams, atskirų nagrinėjamos bylos duomenų interpretavimas, nuorodos, kaip turėtų būti suprantami nuteistojo parodymai dėl atskirų bylos aplinkybių, kasatoriaus pateiktos nuorodos į atskirus kasacinės jurisprudencijos pavyzdžius bylose dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą šiuo atveju nepaneigia apeliacinės instancijos teismo išvadų dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą visų sąlygų nebuvimo.

Taigi darytina išvada, kad nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog nagrinėjamoje byloje BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytos sąlygos buvo įvertintos pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. J. M. pagrįstai neatleistas nuo baudžiamosios atsakomybės taikant BK 40 straipsnio nuostatas, nes apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nenustatė atleidimo nuo atsakomybės pagal laidavimą sąlygų visumos.

Dėl nuteistojo J. M. gynėjo kasacinių skundų argumentų

Apeliacinės instancijos teismas, pasak nuteistojo gynėjo, netinkamai taikė J. M. BK 226 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes šio nuteistojo veikoje nenustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Kasatorius, išdėstydamas plačius argumentus dėl netinkamo J. M. veikos kvalifikavimo, atkreipia dėmesį, kad svarstytina galimybė bylą J. M. nutraukti.

Pagal gynėjo kasacinio skundo argumentus patikrinus skundžiamus nuosprendžius teisės taikymo aspektu konstatuotina, kad byloje įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes šie teismai nustatė laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Teismai nurodė, kad aplinkybes, jog J. M. padarė BK 226 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, patvirtina jo paties ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu duoti parodymai, liudytojų K. G., A. Barkausko, R. V., iš dalies – nuteistojo R. J. – parodymai, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose užfiksuotų pokalbių telefonu turinys.

Apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis nėra pagrįstas prielaidomis, bet įrodymais, kuriuos apeliacinės instancijos teismas išdėstė, sugretino tarpusavyje. Iš šių įrodymų analizės logiškai išplaukia J. M. kaltumą patvirtinančios išvados, kad jis 2014 m. gegužės 6 d. 8.23 val. telefoninio pokalbio su R. J. metu gavęs iš R. J. pažadą, jog šis už 12 000 Lt kyšį pasinaudodamas pažintimis (įtaka) pradės veikti, kad būtų nepradėtas tarnybinis tyrimas dėl J. M. tarnybinio nusižengimo, dėl kurio pasiaiškinti šis buvo kviečiamas pas priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento viršininką J. B., susitarė su R. J. duoti pastarajam 12 000 Lt kyšį ir vykdydamas tolesnius R. J. nurodymus, perduodamus telefonu, 2014 m. gegužės 6 d. 15.35 val. per degalinės „A“ vedėją R. V. perdavė R. J. voką su sutarta 12 000 Lt kyšio suma.

Gynėjo skunde akcentuojama, kad netinkamam veikos kvalifikavimui turi reikšmės tai, kad J. M. buvo suklaidintas dėl tarpininko R. J. galimybių, be to, R. J. veikė reikalaudamas kyšio, nurodydamas jo sumą, perdavimo laiką ir vietą.

Atsakant į šiuos argumentus pasakytina, kad tai, jog kyšio davėjui neatskleidžiamos konkrečios tarpininko galimybės paveikti kyšio adresatą, poveikio būdai veikos kvalifikavimui pagal BK 226 straipsnio 1 dalį reikšmės neturi. Tarpininko kyšininkavimo (prekybos poveikiu) norma apima tiek tuos atvejus, kai tarpininkas turi realias galimybes už kyšį paveikti adresatą ir ketina tai padaryti, tiek ir tuos atvejus, kai asmuo apgaunamas dėl tarpininko galimybių ir (ar) ketinimų paveikti adresatą (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-368/2014). Pagal teismų praktiką nėra svarbu ir tai, kad kaltininkas žinotų net konkrečius valstybės tarnautojus, kurie bus paveikti, ar būdus, kaip rezultatas bus pasiektas (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQ1LTUwNy8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-345-507/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-345-507/2015">2K-345-507/2015</a>). Šiuo atveju veikos kvalifikavimui yra svarbios įrodytos aplinkybės, kad kaltininkas, žinodamas, jog R. J. turi galimybių daryti įtaką, susitarė dėl kyšio ir davė tarpininkui kyšį, būtent tam, kad būtų daromas poveikis valstybės tarnautojui, pas kurį J. M. buvo iškviestas aiškintis dėl elgesio tarnyboje.

Iš tiesų pagal BK 226 straipsnio 6 dalį, asmuo, kuris padarė BK 226 straipsnio 1, 3 ar 5 dalyje numatytą veiką, atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės ir tais atvejais, jeigu kyšio iš jo buvo reikalaujama ar provokuojama duoti kyšį, tačiau iš bylos duomenų apie abiejų nuteistųjų tarpusavio santykius ir bendravimo telefonu aplinkybes tokių BK 226 straipsnio 6 dalyje numatytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Priešingai, poveikio iniciatoriumi buvo J. M., kuris turėjo problemą dėl elgesio tarnyboje ir, paskambindamas R. J. jau pirmojo pokalbio telefonu, įvykusio 2014 m. gegužės 5 d. 6.40 val., prašė R. J. pagalbos dėl galimų nemalonumų būsimo vizito pas „generolą“ (J. B.) metu. Kito pokalbio metu, kuris vyko 8.23 val., sužinojęs, kad tokia pagalba kainuoja, ir gavęs R. J. pažadą už pinigus paveikti reikiamą asmenį, sutinka mokėti R. J. nurodytus 12 000 Lt kyšio pinigus, netgi pasitikslina ir gauna R. J. patvirtinimą, kad kyšio suma nedidės, šį kyšį skubiai surenka ir duoda.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismų sprendimuose aiškiai nustatytos J. M. veikimo aplinkybės atitinka ir sudaro visus būtinus objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 226 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Taigi baudžiamasis įstatymas dėl prekybos poveikiu šiam nuteistajam pritaikytas tinkamai.

Darytina bendra išvada, kad, atsižvelgiant į paduotų kasacinių skundų nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme ribas, kasacine tvarka skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių turinys neduoda pagrindo įžvelgti esminių BPK nuostatų pažeidimų ar netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, dėl kurių šiuos sprendimus reikėtų naikinti ar keisti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo R. J., nuteistojo J. M. ir jo gynėjo advokato Valdo Falkausko kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Viktoras Aidukas

Olegas Fedosiukas

Tomas Šeškauskas