Dėl darbdavio įsakymų pripažinimo neteisėtais, nesumokėto darbo užmokesčio, neturtinės žalos ir nuostolių priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-66/2011

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.7.4; 14.5; 44.2.4.2 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Gražinos Davidonienės ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių A. K., N. G., T. M., E. M., E. K., G. V. ir N. P. ir atsakovo akcinės bendrovės „Klaipėdos kartonas“ kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių A. K., N. G., T. M., E. M., E. K., G. V. ir N. P. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Klaipėdos kartonas“ dėl darbdavio įsakymų pripažinimo neteisėtais, nesumokėto darbo užmokesčio, neturtinės žalos ir nuostolių priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl darbo teisės normų, reglamentuojančių darbdavio teisę skelbti prastovą, materialiosios teisės normų dėl atsiskaitymo su atleidžiamais darbuotojais tvarkos ir neturtinės žalos atlyginimo aiškinimo ir taikymo, dėl teismų praktikos šiais klausimais taikymo.

Ginčo šalys buvo sudariusios darbo sutartį, darbdavio atstovas žodžiu pasiūlė ieškovėms iki 2009 m. vasario 23 d. nutraukti darbo sutartį vadovaujantis Darbo kodekso (toliau – DK) 125 straipsnio l dalimi, išmokant joms vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Ieškovės atsisakė nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, nes darbdavys, siūlydamas tik vieno mėnesio išeitinę kompensaciją, pažeidė AB „Klaipėdos kartonas“ 2007 m. balandžio 26 d. kolektyvinės sutarties 2.17 punktą. Darbdavys apie nutraukiamą darbo sutartį neįspėjo DK 130 straipsnyje nustatyta tvarka ir nesiūlė išmokėti DK 140 straipsnio l dalyje nustatyto dydžio išeitinės išmokos. Ieškovėms atsisakius nutraukti darbo sutartis, joms buvo daromas psichologinis spaudimas, t. y. darbdavys 2009 m. vasario 23 d. įsakymu Nr. P-27 paskelbė prastovą; įsakymo 3 punkte nustatė, kad tik darbo sutartį nutraukti atsisakę darbuotojai (ieškovės) privalo kiekvieną darbo dieną 9:00-9:15 val. ir 14:00-14:15 val. rinktis ir registruotis personalo tarnyboje, 2009 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. P-27/2009-02-23 ieškovėms buvo nurodyta registruotis įmonės apsaugos poste, 2009 m. vasario 25 d. raštais darbdavys ieškovėms pateikė reikalavimą pasiaiškinti dėl esą buvusio darbo drausmės pažeidimo, jog 2009 m. vasario 25 d. ieškovės iki 9.15 val. neišėjo iš bendrovės teritorijos. Nors dar nebuvo pateikti darbuotojų pasiaiškinimai, darbdavys užfiksavo bendrovės vidaus darbo taisyklių pažeidimą. Ieškovių teigimu, prastova buvo paskelbta nesant tam objektyvių priežasčių, todėl paskelbta neteisėtai ir pripažintina negaliojančia. Darbdavys 2009 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. P-30 nustatė trisdešimties procentų Vyriausybės nustatyto minimaliojo valandinio atlygio už kiekvieną prastovos valandą, taip pažeisdamas 2007 m. balandžio 26 d. kolektyvinės sutarties 4.8.2 punktą. Kadangi darbdavys pavėlavo laiku sumokėti ieškovėms priklausantį vidutinį darbo užmokestį, tai ieškovės prašė priteisti iš darbdavio delspinigius. Dėl darbdavio kaltės už laiku neišmokėtą darbo užmokestį taip pat turėjo būti mokami delspinigiai. Darbdavys su atleidžiamomis darbuotojomis visiškai neatsiskaitė, todėl turėjo išmokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką. Ieškovės dėl neteisėto atleidimo iš darbo patyrė stiprių išgyvenimų, nepatogumų dėl lėšų stygiaus pragyventi, buvo priverstos vartoti vaistus, konsultuotis su gydytojais, prarado pasitikėjimą, todėl darbdavys turėjo atlyginti ir neturtinę žalą. Ieškovės prašė teismo pripažinti negaliojančiais darbdavio 2009 m. vasario 23 d. įsakymą bei jį papildantį 2009 m. vasario 25 d. įsakymą, 2009 m. kovo 2 d. įsakymą; priteisti iš atsakovo ieškovėms 2/3 vidutinio valandinio darbo užmokesčio dydžio, buvusio iki prastovos, atlyginimą, bet ne mažiau kaip Vyriausybės patvirtintas minimalus valandinis atlygis už kiekvieną prastovos valandą, t. y. nuo prastovos paskelbimo (2009 m. vasario 23 d.) iki darbo sutarčių su ieškovėmis nutraukimo 2009 m. rugpjūčio 3 d. priteisti E. K. – 4625 Lt, N. G. – 4504 Lt, E. M. – 6320 Lt, A. K. – 3874 Lt, G. V. – 8792Lt, N. P. – 4969 Lt, T. M. – 3666 Lt; 0,06 procento dydžio delspinigių nuo priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną: E. K. – 854,31 Lt, N. G. – 38,37Lt, E. M. – 1162,40 Lt, A. K. – 711,32 Lt, G. V. – 1614,97 Lt, N. P. – 910,30 Lt, T. M. – 678,05 Lt; įpareigoti atsakovą išmokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką; priteisti penkių procentų dydžio metinių palūkanų nuo 2009 m. rugpjūčio 3 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; priteisti E. K. – 415 Lt, N. G. – 415 Lt, E. M. – 415 Lt, A. K. – 415 Lt, G. V. – 415 Lt, N. P. – 415 Lt, T. M. – 415 Lt nuostolių atlyginimo; už surašytų dokumentų vertimus – E. K. – 40 Lt, N. G. – 50 Lt, E. M. – 48 Lt, A. K. – 15 Lt, N. P. – 79 Lt, T. M. – 120 Lt; ieškovei T. M. – 200 Lt, A. K. – 400 Lt vienkartinę išmoką; kiekvienai ieškovei po 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino neteisėtais ir negaliojančiais nuo jų priėmimo AB „Klaipėdos kartonas“ 2009 m. vasario 23 d. įsakymą bei jį papildantį 2009 m. vasario 25 d. įsakymą, 2009 m. kovo 2 d. įsakymą; priteisė iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokestį ir delspinigius ieškovėms: E. K. – 6853,03 Lt, N. G. – 7234,63 Lt, E. M. – 8477,76 Lt, A. K. – 8586,11 Lt, G. V. – 8970,11 Lt, N. P. 11 276,22 Lt, T. M. – 5904,57 Lt bei nuo šių priteistų sumų penkių procentų dydžio metinių palūkanų už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 4 d, iki teismo sprendimo įvykdymo; vidutinį vienos darbo dienos užmokestį: E. K. – 74,45 Lt, N. G. – 77,38 Lt, E. M. – 87,58 Lt, A. K. – 87,45 Lt, G. V. – 91,40 Lt, N. P. – 111,83 Lt, T. M. – 65,57 Lt už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2009 m. rugpjūčio 4 d. iki visiško atsiskaitymo; nuostolių atlyginimą ieškovėms: E. K. – 445 Lt, N. G. – 455 Lt, E. M. – 453 Lt, A. K. – 420 Lt, G. V. – 405 Lt, N. P. – 484 Lt, T. M. – 525 Lt; kiekvienai ieškovei po 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti; kitus ieškinio reikalavimus atmetė. Teismas nustatė, kad atsakovas, siekdamas nutraukti darbo sutartis su ieškovėmis dėl ekonominių priežasčių, nevykdė DK nustatytų reikalavimų ir sąmoningais, nuosekliais bei neteisėtais veiksmais siekė priversti jas sutikti su darbo teisinių santykių nutraukimu darbdavio pasiūlytomis sąlygomis. Teismas konstatavo, kad darbdavys, 2009 m. vasario 23 d. paskelbdamas prastovą tik ieškovėms ir dar keliems darbuotojams, kurie atsisakė būti atleidžiami iš darbo su vieno mėnesio vidutiniu darbo užmokesčiu, darė psichologinį spaudimą ir siekė darbo sutarčių nutraukimo pagal atsakovo nurodytas sąlygas. Dėl to teismas sprendė, kad 2009 m. vasario 23 d. įsakymas dėl prastovos paskelbimo ir jį papildęs 2009 m. vasario 25 d. įsakymas buvo neteisėti ir negaliojantys. Teismui pripažinus negaliojančiais nurodytus įsakymus, neteko teisinio pagrindo ir tapo neteisėtais ir pasiūlymai dėl darbo ir 2009 m. kovo 2 d. įsakymas Nr. P-30 dėl darbo užmokesčio mokėjimo. Teismas, pripažinęs darbdavio įsakymą dėl neterminuotos prastovos neteisėtu ir negaliojančiu nuo pat jo priėmimo momento, konstatavo, kad ieškovėms nuo 2009 m. vasario 23 d. iki 2009 m. rugpjūčio 3 d. buvo paskelbta priverstinė pravaikšta, todėl priteisė skirtumą tarp ieškovėms už prastovą sumokėto darbo užmokesčio dalies ir nustatyto vidutinio mėnesinio ieškovių darbo užmokesčio dydžio. Kadangi atsakovas pavėlavo laiku sumokėti ieškovėms priklausantį visą vidutinį darbo užmokestį, tai teismas priteisė iš darbdavio 0,06 proc. dydžio delspinigių nuo priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną iki 2009 m. rugpjūčio 3 d. Teismas nustatė, kad atsakovas ieškovių atleidimo iš darbo dieną neapskaičiavo ir neišmokėjo joms vidutinio darbo užmokesčio už neteisėtos priverstinės pravaikštos laiką, todėl priteisė už uždelstą atsiskaityti laiką. Teismas pažymėjo, kad darbdavys 2009 m. vasario 23 d. įsakymo 3 punkte neteisėtai nustatė ieškovėms, kurioms buvo paskelbta prastova, pareigą kiekvieną darbo dieną 9.00-9.15 val. ir 14.00-14.15 val. rinktis ir registruotis personalo tarnyboje, vėliau – apsaugos poste, tokia neteisėta ir nepagrįsta registracija vyko iki 2009 m. birželio 19 d., ieškovės patyrė papildomų finansinių išlaidų, kurias darbdavys taip pat privalo atlyginti. Teismo teigimu, ieškovės įrodė, kad dėl neteisėtų darbdavio veiksmų suprastėjo jų sveikata, buvo vartojami medikamentai, jos lankėsi pas gydytojus, rengdamos ieškinį teismui, privalėjo padaryti nevalstybine kalba surašytų dokumentų vertimus, todėl turėjo protingumo kriterijus atitinkančių išlaidų, kurias teismas taip pat priteisė. Teismas konstatavo, kad dėl neteisėtų darbdavio veiksmų ieškovės patyrė dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimus, nepatogumus, emocinę depresiją, nes jos labai ilgą laiką sąžiningai dirbo atsakovo įmonėje, neturėjo drausminių nuobaudų, netikėtai buvo verčiamos nutraukti darbo teisinius santykius pažeidžiant įstatymus ir nepalankiomis ieškovėms sąlygomis, joms ilgą laiko tarpą nebuvo mokamas darbo užmokestis, o iki pat darbo sutarčių nutraukimo beveik pusę metų buvo mokamas tik vienas trečdalis Vyriausybės numatyto minimalaus valandinio darbo užmokesčio, todėl priteisė neturtinės žalos atlyginimą.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartimi jį tenkino iš dalies, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl ieškovėms vidutinio vienos dienos darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad prastova ieškovėms buvo žymima ne tik dėl gamybinių, bet ir dėl subjektyvių priežasčių, pažeidžiant DK 2 straipsnyje įtvirtintus darbo teisinio santykio šalių principus; ieškovės šią aplinkybę įrodė darbdavio įsakymu dėl kitiems darbuotojams skelbtos terminuotos prastovos, nenustatant jokio žymėjimosi grafiko, už formalaus žymėjimosi grafiko pažeidimą drausminių nuobaudų ieškovėms skyrimu, darbo laiko apskaitos grafike ieškovės buvo išskirtos į atskirą, nesutinkančių būti atleistoms, darbuotojų grupę, liudytojo A. P. parodymais. Kolegija nurodė, kad nors darbdavys pagal DK 122 straipsnio 2 dalies reikalavimus siūlė visoms ieškovėms teritorijos tvarkytojos darbą, tačiau atsakovas nepateikė įrodymų, jog tuo metu būtų padidinusi teritorijos tvarkytojų skaičių, todėl šis darbas buvo pasiūlytas formaliai, tai įrodė ir darbdavio veiksmai priimant 2009 m. kovo 2 d. įsakymą dėl apmokėjimo už prastovą ieškovėms. Be to, ieškovių išsilavinimo dokumentai ir atliekamo iki prastovos darbo funkcijos įrodė, kad pasiūlytas darbas neatitiko ieškovių profesijos, specialybės ir kvalifikacijos, taigi, darbdavys, nepasiūlęs tokio darbo, kuris atitiktų darbuotojo kvalifikaciją, privalėjo mokėti darbuotojo 2/3 vidutinio valandinio darbo užmokesčio dydžio, buvusio iki prastovos, atlyginimą, bet ne mažiau kaip Vyriausybės patvirtintas minimalus valandinis atlygis už kiekvieną prastovos valandą, t. y. atsakovas negalėjo ieškovėms mokėti minimalaus valandinio atlygio už prastovos laiką. Kolegija pažymėjo, kad darbdavys, būdamas stiprioji darbo teisinių santykių šalis ir atsakingas už teisingą darbo teisinių santykių su ieškovėmis pabaigos įforminimą, versdamas ieškoves žymėti savo atvykimą du kartus per dieną, pažeidė CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus pamatinius privatinės teisės principus, netinkamai įgyvendino teisę skelbti ieškovėms prastovą tik dėl gamybinio pobūdžio priežasčių. Kolegija, vertindama ieškovėms priteistos neturtinės žalos pagrįstumą, nurodė, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra savarankiškas pažeistų darbo sutarties šalių teisių gynimo būdas (DK 250 straipsnis), taikomas tada, jeigu nustatomos būtinosios atsakomybės sąlygos, t. y. byloje konstatavus darbdavio ilgalaikius neteisėtus veiksmus, kaltę, darbo ir privatinės teisės principų pažeidimą, tai, kad ieškovės po šešių mėnesių neteisėtos registracijos buvo priverstos nutraukti darbo teisinius santykius su atsakovu, buvo pagrindas priteisti ieškovėms neturtinės žalos atlyginimą. Kolegijos teigimu, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas darbdavio atsakomybės už padarytą neturtinę žalą sąlygas, nenukrypo nuo teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. AB „Vievio paukštynas“, bylos Nr. 3K-3-10/2006; 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. T., R. T. ir kt. v. UAB,,Plungės lagūna“, bylos Nr. 3K-3-27/2006). Be to, kolegija, įvertinusi ieškovių didelį darbo stažą įmonėje, tai, kad jos neturėjo jokių drausminių nuobaudų, siūlė atsakovui taikaus jų ginčo sprendimo būdus, pusę metų žiemos metu buvo priverstos kiekvieną dieną vykti į atsakovo nurodytą vietą registruotis 15 minučių tam, kad išvengtų drausminių nuobaudų skyrimo, joms buvo sutrikdyta sveikata, nenustatė pagrindų, leidusių sumažinti teismo priteistą neturtinės žalos atlyginimą. Kolegija, vertindama vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką ir procesinių palūkanų priteisimo pagrįstumą, nurodė, kad pagal DK 141 straipsnio 3 dalį vidutinis darbo užmokestis atleidžiamam darbuotojui gali būti priteistas, jeigu darbdavys neatsiskaito su atleidžiamu darbuotoju, t. y. vidutinio darbo užmokesčio už visą uždelsimo laiką išieškojimas yra adekvati sankcija. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje su atleidžiamomis iš darbo ieškovėmis jų atleidimo dieną nebuvo visiškai atsiskaityta tik ta darbo užmokesčio dalimi, dėl kurios vyko ginčas byloje, o kitos išmokos (išeitinės pašalpos, kompensacija už nepanaudotas atostogas ir neišmokėta darbo užmokesčio dalis, kuri buvo apskaičiuota) ieškovėms buvo išmokėtos, todėl atsakovas neuždelsė atsiskaityti pagal DK 141 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kolegija, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 24 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje B. M. v. AB „Kuro aparatūra“, bylos Nr. 3K-3-856/2003, taip pat pažymėjo, kad, nutrūkus darbo santykiams ir esant nesumokėtoms išmokoms, susijusioms su darbo teisiniais santykiais, taikytinas ne Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymas, bet CK 6.210, 6.261 straipsnių normos, reglamentuojančios palūkanų už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą mokėjimą, bei CK 6.37 straipsnio 2 dalies norma, kurioje įtvirtintos procesinės palūkanos už priteistą sumą.

III. Kasacinių skundų teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu ieškovės prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė DK 141 straipsnio 3 dalį, 195 straipsnio 4 dalį, nesirėmė teismų praktika, kurioje nurodyta, kad, nustačius, jog darbdavys, pasibaigus darbo teisiniams santykiams, pažeidė pareigą ir uždelsė atsiskaityti su darbuotoju, taip pat tai, kad dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas, darbdaviui kyla DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyti padariniai – darbdavys už visą uždelsimo atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju laiką privalo jam sumokėti jo vidutinį darbo užmokestį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. UAB „Izabelita“, bylos Nr. 3K-3-260/2007, 2007 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. G. v. AB „Vilniaus Vingis“, bylos Nr. 3K-3-70/2007). Teismas, konstatavęs, kad kasatorėms jų atleidimo iš darbo dieną darbdavys nesumokėjo tik tos darbo užmokesčio dalies, dėl kurios vyko ginčas, tačiau kitos išmokos buvo išmokėtos, pripažino, jog atsakovas nepažeidė DK 141 straipsnio 3 dalies, tačiau, kasatorių teigimu, teismas neatsižvelgė į teismų praktiką, pagal kurią darbdavys turi pareigą nurodytą išmoką mokėti už visą uždelsimo atsiskaityti laiką, nepaisant to, jog buvo kilęs šalių ginčas dėl išmokos ar jos dalies mokėjimo pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. M. v. UAB „Swiss logistic“, bylos Nr. 3K-3-267/2008). Taigi aplinkybės, kad su kasatorėmis nebuvo atsiskaityta jų atleidimo iš darbo dieną bei joms nebuvo sumokėtas visas joms priklausantis darbo užmokestis ir dėl tokio neatsiskaitymo nebuvo darbuotojų kaltės, turi esminę reikšmę sprendžiant kasatorių reikalavimą priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, jog su kasatorėmis nebuvo atsiskaityta jų atleidimo iš darbo dieną, nenustatyta darbuotojų kaltės dėl tokio neatsiskaitymo, yra pagrįstas ieškinio reikalavimas priteisti DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytą išmoką.

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartį ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl prastovos paskelbimo pagrįstumo. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino prastovos ne dėl darbuotojo kaltės paskelbimo bei įgyvendinimo pagrįstumą reglamentuojančias teisės normas. DK 122 straipsnyje nustatytas vienintelis prastovos paskelbimo ne dėl darbuotojo kaltės pagrindas – dėl objektyvių aplinkybių, tuo tarpu pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai vertino ir subjektyviuosius prastovos paskelbimo kriterijus, nors įstatymų leidėjas atvejus, kai darbdavys privalo vadovautis subjektyviais kriterijais, yra įtvirtinęs imperatyviosiose teisės normose (pavyzdžiui, DK 135 straipsnyje). Bylą nagrinėję teismai, vertindami, ar kasatorius turėjo teisę skelbti prastovą dėl ieškovių, turėjo analizuoti ir nustatyti, ar prastovos paskelbimui buvo objektyvios priežastys. Nors teismai nustatė, kad 2009 m. vasario ir vėlesniais mėnesiais kasatoriaus įmonėje gamybos apimtys ir pardavimai, pajamos ir pelningumas buvo sumažėję apie 30 procentų, buvo atleista daug darbuotojų, įmonės veikla sutrumpinta, t. y. buvo objektyvus pagrindas skelbti darbuotojams prastovas, tačiau sprendė, jog atsakovas paskelbė prastovą ieškovėms dėl subjektyvių priežasčių. Įstatyme nenustatyta kitų priežasčių, išskyrus objektyvius kriterijus, kurių pagrindu darbdavys galėtų skelbti prastovą ne dėl darbuotojo kaltės. Kasatorius, kaip komercinę veiklą vykdantis ir pelno siekiantis subjektas, remiasi ūkinės veiklos laisvės principu ir turi teisę, įvertinęs rinkos pokyčius bei siekdamas ekonominės naudos, priimti atitinkamus sprendimus ir organizuoti darbą įmonėje. Kasatoriui atstovaujantis bendrovės vadovas, organizuodamas kasdienę bendrovės veiklą ir negalėdamas visiems bendrovės darbuotojams suteikti darbo sutartyje sulygto darbo, pagrįstai priėmė įsakymą dėl prastovos bendrovėje paskelbimo, nes geriausiai žinojo, kokių reikėjo imtis veiksmų, kad būtų stabilizuotas įmonės darbas. Kasatorius, nustatydamas ieškovėms pareigą prastovos metu atvykti į darbą, siekė, esant galimybei pasiūlyti joms galbūt atsirasiantį darbą, jeigu situacija įmonėje pasikeistų. Pagal DK 195 straipsnio 5 dalį darbuotojui už buvimą prastovos metu darbo vietoje darbdavio reikalavimu mokamas nustatyto dydžio darbo užmokestis, todėl darbdavys turėjo teisę reikalauti darbuotojų būti darbo vietoje prastovos metu darbdavio nustatytu laiku.

2. Dėl neturtinės žalos priteisimo. Bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančias teisės normas. CK nustatyta, kad civilinė atsakomybė už asmeniui padarytą žalą taikoma, kai yra nustatomos visos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, be to, šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus (CPK 178 straipsnis). Tuo tarpu ieškovės nepateikė jokių argumentų, patvirtinusių prašomą priteisti neturtinės žalos dydį. Be to, teismai, vertindami neturtinės žalos dydį, privalėjo atsižvelgti į teismų praktiką analogiškose bylose ir sprendimuose motyvuotai argumentuoti, kodėl sprendė, jog neturtinė žala konkrečiu atveju turėjo būti įvertinta būtent 5000 Lt, tačiau teismų sprendimuose nepateikta argumentų dėl ginčijamo neturtinės žalos dydžio pagrįstumo.

3. Dėl konstitucinio ūkinės veiklos laisvės principo. Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro šalies ūkio konstitucinį pagrindą; asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus. Dėl prastovos paskelbimo nėra darbo sutarties šalių kaltės, o dėl skelbiamos prastovos gresia darbo laiko nuostoliai, nes darbo jėga nefunkcionuoja ir darbdavys paprastai dėl to turi papildomų išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad darbdavys, būdamas verslininkas, privalėjo visų pirma analizuoti kiekvieno savo veiksmo ekonominį pagrįstumą, žinoti, jog ieškovių vykimas du kartus per dieną formaliai registruotis sukels joms neigiamų turtinių padarinių, tačiau ir atsakovui šis veiksmas nesukurs jokio produkto, pažeidė ūkinės veiklos laisvės principą, nes teismas negalėjo spręsti, kokie darbdavio veiksmai galėjo duoti ar davė ekonominį efektą, bus sukurtas produktas ar ne, nes tik kasatorius, kaip ūkinės veiklos subjektas, turėjo teisę savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus.

Atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą ieškovės prašo jo netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jos nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, o DK 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos laikytis įstatymų, gerbto bendro gyvenimo taisykles, veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, nepiktnaudžiauti savo teisėmis yra privalomos darbo teisinių santykių subjektams įgyvendinant ir ginant darbo teises, todėl atsakovas turėjo pareigą laikytis šio straipsnio reikalavimų. Atsakovo argumentai dėl neturtinės žalos priteisimo nepagrįsti, nes byloje buvo nustatytos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti, ieškovės žalą įrodė leistinais įrodymais. Konstitucijoje įtvirtinti ne tik konstitucinės ūkinės veiklos laisvės įmonėms principai, bet ir darbuotojo teisė į tinkamas darbo sąlygas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl DK 141 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo

Kasaciniame skunde kasatorės nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė DK 141 straipsnio 3 dalį, 195 straipsnio 4 dalį, nesirėmė teismų praktika, pagal kurią, nustačius, jog darbdavys, pasibaigus darbo teisiniams santykiams, uždelsė atsiskaityti su darbuotoju, kai dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas, darbdaviui kyla DK141 straipsnio 3 dalyje nustatyti padariniai – darbdavys privalo už visą uždelsimo atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju laiką sumokėti darbuotojui šio vidutinį darbo užmokestį.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal DK 141 straipsnio 3 dalį tais atvejais, kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Ši norma darbdaviui kilusius padarinius – pareigą sumokėti darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį už visą uždelsimo atsiskaityti laiką – sieja ne tik su neatsiskaitymo faktu, bet ir su darbuotojo kaltės dėl neatsiskaitymo nebuvimu. Taigi DK 141 straipsnio 3 daliai taikyti būtina nustatyti neatsiskaitymo laiku faktą ir aplinkybę, kad dėl neatsiskaitymo nėra darbuotojo kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. L. v. UAB „Fleming baldai“, bylos Nr. 3K-3-82/2008; 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Č. v. UAB „Stelalita“, bylos Nr. 3K-3-625/2008).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad su atleidžiamomis iš darbo ieškovėmis jų atleidimo dieną nebuvo visiškai atsiskaityta tik ta darbo užmokesčio dalimi, dėl kurios vyko ginčas šioje byloje, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą spręsti, jog šiuo atveju nepripažintina, kad atsakovas uždelsė atsiskaityti DK 141 straipsnio 3 dalies prasme. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal DK 140 straipsnio 1, 2 dalis kasatorių (ieškovių) atleidimo iš darbo dieną (2009 m. rugpjūčio 3–iąją) su jomis buvo visiškai atsiskaityta. Prastova buvo pripažinta neteisėta ir negaliojančia Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimu, todėl atsakovas kasatorių (ieškovių) atleidimo iš darbo dieną negalėjo kitaip vertinti prastovos ir atsiskaitymo su darbuotojomis. Apeliacinės instancijos teismas, keisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl vidutinio vienos dienos darbo užmokesčio priteisimo kasatoriams iš atsakovo už uždelstą atsiskaityti laiką, tai motyvavo, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teismų praktika dėl DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo ir aiškinimo (2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. L. v. UAB „Fleming baldai“, bylos Nr. 3K-3-82/2008; 2008 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. M. v. UAB „Swiss logistic“, bylos Nr. 3K-3-267/2008); ši praktika yra vėlesnė nei kasatorių (ieškovių) skunde nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys.

Teisėjų kolegija paaiškina, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta suma – vidutinis darbo užmokestis už visą uždelsimo atsiskaityti laiką – mokėtina (išieškotina) tik tais atvejais, kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis vieno mėnesio (ar daugiau) darbo užmokestis. Jeigu atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta mažesnė už jo vidutinį darbo užmokestį suma, tai tokiais atvejais pagal DK 141 straipsnio 3 dalį mokėtinos išmokos dydį sudaro neišmokėto darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelsimo laiką. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo spręsti, kad nagrinėjant šią bylą apeliacinės instancijos teismas būtų pažeidęs DK 195 straipsnio 4 dalies nuostatą ją netinkamai aiškindamas ir taikydamas.

Dėl prastovos paskelbimo

Pagrindinė prastovos ne dėl darbuotojo kaltės ypatybė yra ta, kad darbdavys neduoda darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl tam tikrų objektyvių priežasčių (trūksta žaliavų, nėra užsakymų ir pan.), t. y. kai dėl prastovos nėra darbo sutarties šalių kaltės. Paskelbus prastovą, darbuotojo ir darbdavio darbo sutartis nenutrūksta, todėl šalis sieja darbo sutarties teisiniai santykiai, sutarties šalys viena kitai turi tiek teisių, tiek pareigų, tik šalių santykiai dėl prastovos pasikeičia. Pagal DK 195 straipsnį darbuotojui mokama atlyginimo dalis, o darbuotojas privalo laikytis darbdavio įsakymu dėl prastovos paskelbimo nustatytų vidaus tvarkos taisyklių. Teismas nustatė, kad 2009 m. vasario 23 d. įsakymu ieškovėms nuo 2009 m. vasario 23 d. buvo paskelbta prastova. Įsakyme dėl prastovos nurodyta, kad prastova paskelbta dėl susiklosčiusių objektyvių aplinkybių, nes bendrovė negalėjo pasiūlyti darbo sutartyje sulygto darbo. Taip pat nurodyta, kad darbuotojai, kuriems paskelbta prastova, prastovos metu privalo laikytis bendrovės vidaus tvarkos taisyklių, savo paties saugumui likusį prastovos laiką būti ne bendrovės teritorijoje, tačiau kiekvieną dieną 9.00–9.15 val. ir 14.00–14.15 val. rinktis ir registruotis personalo tarnyboje, o nuo 2009 m. vasario 25 d. turi atvykti registruotis, pasirašydami darbuotojų registracijos žurnale, įmonės apsaugos poste (T. 1, b. l. 131-134).

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai iš byloje pateiktų įrodymų nustatė, kad 2009 metų pradžioje atsakovas dėl ekonominių priežasčių, t. y. sumažėjusių gaminamos produkcijos pirkimų, susidariusių didelių skolų kreditoriams, atleido įmonės darbuotojų dalį, sumažino įmonės darbo veiklą iki trijų pamainų, siekė susitarti su darbuotojais dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu DK 125 straipsnyje nustatyta tvarka atsakovui priimtinomis sąlygomis. Teismai iš byloje esančių įrodymų taip pat nustatė, kad ieškovėms prastova buvo paskelbta ir dėl subjektyvių priežasčių: prastovą paskelbė tiems darbuotojams, kurie nesutiko su darbo sutarties nutraukimu darbdavio pasiūlytomis sąlygomis. Teisėjų kolegija naujų aplinkybių nenustatinėja, remdamasi teismų nustatytais faktais sutinka su išvadomis, kurios pagrįstos byloje esančiais įrodymais. Atsakovas kasaciniame skunde teigė apie bendrovės vadovo išskirtinę veiklą siekiant organizuoti kasdienę bendrovės veiklą, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tokius veiksmus darbdavys turėjo atlikti nepažeisdamas įstatymų, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, kurių nebuvo laikomasi skelbiant prastovos ieškovėms sąlygas.

Dėl neturtinės žalos priteisimo ir jos nustatymo kriterijų

Darbo teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų (DK 35 straipsnio 1 dalis). Jeigu darbdavys savo teises įgyvendina nesilaikydamas šių nuostatų arba be teisėto pagrindo atlieka veiksmus ir dėl to darbuotojui padaroma neturtinė žala – fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas ir kt. – tai gali būti darbdavio prievolės atlyginti darbuotojui padarytą neturtinę žalą atsiradimo pagrindas (DK 1 straipsnio 1 dalis, 248 straipsnio 4 punktas, 250 straipsnis, CK 1.1 straipsnio 3 dalis, 6.250 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Kūno kultūros ir sporto skyriaus sporto mokykla, bylos Nr. 3K-3-164/2005; 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. P. v. UAB „Vevira“, bylos Nr. 3K-3-464/2009; kt.). Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, t. y. tik už įstatyme nustatytų teisių ir saugomų vertybių pažeidimus. DK 250 straipsnio formuluotė leidžia išskirti gana daug atvejų, kai tiek darbdaviui, tiek darbuotojui gali būti atlyginama neturtinė žala. Darbo santykiuose neturtinė žala darbuotojui gali būti padaryta įvairiais darbdavio neteisėtais veiksmais. Asmens darbo veikla yra itin jautri menkiausiems pažeidimams ir neabejotinai gali sukelti bet kuriam darbuotojui neturtinės žalos, ypač jei darbdavio neteisėti veiksmai susiję su didžiule nepagarba darbuotojams. Vienas iš neturtinės žalos atlyginimo teisinio reglamentavimo ypatumų yra padarytos žalos dydžio nustatymo kriterijų taikymas. Neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti pinigais. Neturtinės žalos dydžio įrodinėjimo specifika yra ta, kad piniginės kompensacijos dydis kiekvienu konkrečiu atveju yra nustatomas teismo pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Taigi neturtinės žalos dydį nustato teismas, vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais ir pagal nustatytas bylos aplinkybes, atsižvelgdamas į suformuotą teismų praktiką.

Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad ieškovės, ilgą laiką sąžiningai dirbusios atsakovo įmonėje, netikėtai buvo verčiamos nutraukti darbo teisinius santykius, pažeidžiant įstatymus ir nepalankiomis sąlygomis, jos buvo diskriminuojamos prieš kitus darbuotojus, buvo verčiamos du kartus per dieną registruotis įmonės teritorijoje tam nustatytu laiku, o pavėlavus išeiti, buvo fiksuojamas darbo vidaus taisyklių pažeidimas ir skiriamos drausminės nuobaudos. Tai tęsėsi ilgą laiko tarpą, ieškovės dėl to stipriai išgyveno, pablogėjo jų sveikata, buvo reikalinga psichologinė bei gydytojų pagalba.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai įsigilino į specifinius nagrinėjamų santykių ypatumus, tinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir, esant šioje byloje nustatytoms išvardytoms aplinkybėms, sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju, priteisus ieškovėms iš atsakovo kiekvienai po 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti, nebuvo pažeisti CK 1.5 straipsnyje nustatyti protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principai, nebuvo nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuos teismų praktikos dėl neturtinės žalos priteisimo (2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. T. v. Ukmergės nestacionarinių socialinių paslaugų centras, bylos Nr. 3K-3-37/2009; 2007 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. 3K-3-204/2007).

Dėl konstitucinio ūkinės veiklos laisvės principo

Konstitucijos 46 straipsnyje nurodyta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva; valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei; 48 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas. Kasatorius skunde teigia, kad teismai pažeidė konstitucinį ūkinės veiklos laisvės principą, nes aiškinosi, kokie darbdavio veiksmai dėl prastovos galėjo duoti ar davė ekonominę naudą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Konstituciją asmens ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti; vykdant ūkinę veiklą, turi būti derinami asmens ir visuomenės interesai, o valstybės institucijos, teisės aktais reguliuodamos ūkinę veiklą, yra saistomos Konstitucijos. Darbdavys taip pat turi teisę tvarkyti savo veiklą, organizuoti tvarką įmonėje, nustatyti taisykles darbuotojams, tačiau tai privalo daryti nepažeisdamas įstatymų, gerbdamas prigimtines asmenų teises, pvz., darbuotojo teisę į tinkamą darbo teisių įgyvendinimą (Konstitucijos 48 straipsnis, DK 35 straipsnis). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovas, paskelbęs prastovą, nurodė ieškovėms pareigą kiekvieną dieną du kartus registruotis personalo tarnyboje, t. y. teismai atsakovo ginčijamą teisę laisvai vykdyti ūkinę veiklą vertino tik darbuotojų (ieškovių) interesų apsaugos aspektu, nevertino ir nepasisakė, ar darbdavys pagrįstai vykdė ūkinę veiklą ar jos nevykdė. Teismai tik vertino prastovos paskelbimo aplinkybes ir jos padarinių darbuotojams pagrįstumą. CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas – galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. I., R. P. v. UAB „Uosta“, bylos Nr. 3K-3-405/2009; 2009 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. P. v. UAB „Vevira“, bylos Nr. 3K-3-464/2009). Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad atsakovas prastovą paskelbė ne tik dėl objektyvių, bet ir dėl subjektyvių priežasčių. Atsakovas skunde nurodo, kad teismai neatsižvelgė į atsakovo, kaip verslininko, interesus, kad prastova buvo paskelbta ne dėl darbo sutarties šalių kaltės, atsakovas negavo pajamų prastovos metu, tačiau pagal byloje nustatytas aplinkybes (ieškovės buvo išskirtos į atskirą darbuotojų grupę, kurioje buvo darbuotojai, atsisakę būti atleisti pagal atsakovo nurodytas sąlygas, joms buvo sudarytos skirtingos darbo apmokėjimo, prastovos sąlygos) galima daryti išvadą, kad darbdavys prastovą paskelbė ne tik dėl objektyvių priežasčių, t. y. viršydamas įstatyme jam suteiktą teisę prastovą skelbti tik įstatymų nustatyta tvarka, pažeidė įstatymo reikalavimus, todėl neturėjo pagrindo tikėtis jo interesų gynimo, nes vienas pagrindinių teisės principų nustato, kad iš neteisės neatsiranda teisė (ex injuria non oritur jus). Juolab kad iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad atsakovui nebuvo apribota jo ginčijama konstitucinė teisė į laisvą ūkinę veiklą, tik konstatuotas darbdavio veiksmų neteisėtumas skelbiant prastovą dėl subjektyvių priežasčių.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo ją naikinti pagal ieškovių ir atsakovo kasacinių skundų argumentus, nes nenustatyta materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 123,43 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus ieškovių ir atsakovo kasacinio skundo, ieškovėms esant atleistoms nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei atlyginimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas), šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš atsakovo pagal CPK 96 straipsnio 1 dalį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo akcinės bendrovės „Klaipėdos kartonas“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini); adresas: (duomenys neskelbtini) 15,42 Lt (penkiolika litų 42 ct) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Gražina Davidonienė

Juozas Šerkšnas