Dėl be pagrindo įgytų lėšų priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-68/2011

Procesinio sprendimo kategorijos:

43.2; 93.2.11 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo ZAO „Grinvej“ kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 16 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo ZAO „Grinvej“ ieškinį atsakovui V. Z. individualiai įmonei „Kiaunė“, dalyvaujant trečiajam asmeniui SIA „Baltic Business Agency“, dėl be pagrindo įgytų lėšų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas Rusijos įmonė ZAO „Grinvej“ prašė priteisti iš atsakovo V. Z. individualios įmonės „Kiaunė“ 12 331 eurą be pagrindo įgytų lėšų, 5 proc. metinių palūkanų nuo pretenzijų gavimo dienos iki kreipimosi į teismą dienos (iš viso 192,56 euro) ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad jis su trečiuoju asmeniu SIA „Baltic Business Agency“ pagal 2007 m. rugpjūčio 16 d. užsakymą susitarė, kad trečiasis asmuo nugabens ieškovo nupirktą krovinį iš Olandijos į Rusiją. Šis kroviniui vežti pasitelkė atsakovą V. Z. individualią įmonę „Kiaunė“, kuris krovinį iš Olandijos atvežė iki Lietuvos. Ieškovas teigė, kad jis du kartus sumokėjo už krovinio pervežimą, nes buvo sumokėta ir trečiajam asmeniui, ir atsakovui, todėl atsakovo gautos lėšos pripažintinos gautomis be pagrindo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Tauragės rajono apylinkės teismas 2009 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovui ZAO „Grinvej“ iš V. Z. individualios įmonės „Kiaunė“ 9331 eurą (32218,08 Lt) be pagrindo įgytų lėšų, 5 proc. metinių palūkanų nuo pretenzijų gavimo dienos (2008 m. vasario 13 d.) iki kreipimosi į teismą dienos (2008 m. birželio 8 d.), t. y. 145,74 euro (503,20 Lt), 5 proc. metinių palūkanų nuo kreipimosi į teismą dienos (2008 m. birželio 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad ieškovas Rusijos bendrovė ZAO „Grinvej“ ir trečiasis asmuo Latvijos Respublikoje registruota įmonė SIA „Baltic Business Agency“ pagal 2007 m. rugpjūčio 16 d. užsakymą susitarė, kad trečiasis asmuo nugabens ieškovo nupirktą krovinį iš Olandijos į Rusiją (Maskvą). SIA „Baltic Business Agency“ kroviniui vežti pasitelkė atsakovą V. Z. individualią įmonę „Kiaunė“. Šis krovinį iš Olandijos atvežė iki Lietuvos, nes nesusitarė su užsakovu (trečiuoju asmeniu) dėl apmokėjimo ir dėl to krovinį iškrovė UAB „Bonvaldos servisas“ sandėliuose Alytuje, kur paliko saugoti. Pagal galiojančią tvarką krovinį iš sandėlių galėjo paimti tik atsakovas, o ieškovas to padaryti negalėjo. 2007 m. lapkričio 23 d. ieškovas gavo iš atsakovo 19 107 eurų mokėjimo reikalavimą, išdėstytą dalimis pagal krovinį vežusius automobilius: 4576 eurai už krovinio gabenimą automobiliu Nr. CDE 934/BE 875, 4577 eurai už krovinio gabenimą automobiliu Nr. AGZ 516/BN 740, 4577 eurai už krovinio gabenimą automobiliu Nr. AGZ 058/BA 069 ir 4576 eurai už krovinio gabenimą automobiliu Nr. BGM 608/BJ 285, iš viso – 18 306 eurai už vežimo ir 801 euras už sandėliavimo paslaugas. Ieškovo pavedimu kompanija „Milwood Trade Ltd“ 2007 m. lapkričio 23 d. pervedė atsakovui 19 107 eurus. Ieškovas nesiderėjo dėl pervežimo kainos, nes prekės buvo skirtos renginiui, kuris turėjo netrukus prasidėti. Sumokėjus pinigus, krovinį ieškovui buvo leista pasiimti. Ieškovas 2007 m. lapkričio 26 d. pasiėmė krovinį iš UAB „Bonvaldos servisas“ sandėlių ir vežėjo UAB „Luckaus transportas“ automobiliu išsivežė į Maskvą.

Teismas nurodė, kad trečiasis asmuo SIA „Baltic Business Agency“ atsakovo atžvilgiu pasielgė nesąžiningai: gavęs iš ieškovo pinigus už pervežimo paslaugas, davė atsakovui įgaliojimą gauti pinigus iš ieškovo už to paties krovinio pervežimą. Teismas padarė išvadą, kad už to paties krovinio gabenimą tais pačiais automobiliais ieškovas sumokėjo du kartus. Teismas nurodė, kad atsakovas turėjo teisę sustabdyti prievolės įvykdymą, jeigu kilo ginčas su trečiuoju asmeniu (užsakovu) dėl apmokėjimo, tačiau už krovinio pervežimą atsakovui turėjo sumokėti trečiasis asmuo, o ne ieškovas, be to, ieškovas neprivalo apmokėti sandėliavimo išlaidų, nes kilusio ginčo dėl apmokėjimo už transportavimo paslaugas šalimi jis nebuvo. Nurodęs, kad pervežimo procese visada būna nenumatytų, sunkiai apskaitomų išlaidų, teismas ieškovui priteistiną sumą sumažino 3000 eurų.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo V. Z. individualios įmonės „Kiaunė“ apeliacinį skundą, 2010 m. liepos 16 d. sprendimu Tauragės rajono apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą panaikino ir, priėmusi naują sprendimą, ieškinį atmetė.

Teisėjų kolegija nurodė, kad aplinkybę, jog atsakovas 12 331 eurą gavo be pagrindo, turėjo įrodyti ieškovas. Byloje nustatyta, kad ieškovas žinojo apie tai, jog trečiasis asmuo pavedė pervežti krovinį atsakovui, taip pat žinojo, už kokias paslaugas jis sumokėjo atsakovui 19 107 eurus. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad šiuo atveju nėra nepagrįsto praturtėjimo sąlygos – konkretaus įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė, nebuvimo. Teisėjų kolegija nustatė, kad trečiasis asmuo SIA „Baltic Business Agency“ 2007 m. lapkričio 22 d. įgaliojo atsakovą gauti iš ieškovo 18 306 eurus; šio įgaliojimo pagrindu ieškovas pervedė pinigus atsakovui. Kadangi ieškovas neginčijo trečiojo asmens išduoto įgaliojimo, taip pat atsakovo paslaugų kainos, nurodytos sąskaitose–faktūrose, tai teisėjų kolegija konstatavo, kad įgaliojimo išdavimo dieną ieškovas buvo skolingas trečiajam asmeniui. Teisėjų kolegijos nuomone, šalių santykiai atitinka CK 6.50 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagal kurias tam tikrais atvejais prievolę už skolininką gali įvykdyti trečiasis asmuo. Šiuo atveju ieškovas kaip trečiasis asmuo įvykdė prievolę už skolininką SIA „Baltic Business Agency“, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovas pinigus gavo nepagrįstai. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovas, manydamas, jog už paslaugas permokėjo, turi teisę permokėtą sumą išsiieškoti iš trečiojo asmens SIA „Baltic Business Agency“.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas ZAO „Grinvej“ prašo Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad nėra vienos iš sąlygų CK 6.237 straipsnio nuostatoms taikyti, t. y. konkretaus įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė, nebuvimo, netinkamai aiškino ir taikė nurodytą CK straipsnį. Tam, kad turto įgijimas būtų pateisinamas sandorio pagrindu, turi būti įrodyta ir nustatyta, kad apmokėjimą gavęs asmuo pagal konkretų sandorį tokią teisę turi (šiuo atveju – kad atsakovas turėjo teisę reikalauti 19 107 eurų sumos iš kasatoriaus ar trečiojo asmens), o pinigus sumokėjęs asmuo turi pareigą sumokėti tai, ko reikalauja pirmasis. Šioje byloje nebuvo tiesioginių kasatoriaus ir atsakovo sandorių. Kasatorius sudarinėjo savarankiškas sutartis su trečiuoju asmeniu, o šis – su atsakovu, taigi kasatorius neturėjo sutartinės pareigos mokėti atsakovui. Apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad kasatorius žinojo, už ką moka, neturi jokios reikšmės CK 6.237 straipsnio taikymui, svarbu tik tai, ar kasatorius turėjo sutartinę ar įstatyminę pareigą mokėti konkrečią sumą už konkrečias paslaugas. Kasatoriaus reikalavimas grąžinti be pagrindo įgytą sumą atitinka visas CK nustatytas nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo sąlygas. Be to, apeliacinės instancijos teismo pateiktas CK 6.237 straipsnio aiškinimas, kuriuo iš esmės pripažįstama, kad du kartus už tas pačias paslaugas prievartos (krovinio sulaikymo) būdu sumokėta suma laikoma teisėtai gautais pinigais, akivaizdžiai prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams (CK 1.5 straipsnis).

2. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad kasatorius neginčijo atsakovo paslaugų kainos, nurodytos sąskaitose–faktūrose. Toks teismo teiginys prieštarauja bylos duomenims ir leidžia teigti, kad teismo sprendimas priimtas pažeidžiant CPK 270 straipsnio 4 dalį bei 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą.

3. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 6.50 straipsnį, nepagrįstai netaikė CK 1.5 straipsnio, 1.137 straipsnio 3 dalies ir 6.55 straipsnio nuostatų, nepasisakė dėl ieškovo argumentų, susijusių su atsakovo veiksmų neteisėtumu. Pagal CK 6.50 straipsnį asmuo gali įvykdyti prievoles už kitą asmenį tik gera valia, jokios įstatymo nuostatos neįpareigoja asmens sumokėti skolą už kitą asmenį, nesant atitinkamos mokėtojo valios ir ketinimo. Tai patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. V. S., bylos Nr. 3K-3-476/2006). Nenustačius, kad kasatorius sumokėjo 19 107 eurus atsakovui gera valia, nebuvo jokio pagrindo taikyti CK 6.50 straipsnį. Kasatorius visą laiką teigė, kad 19 107 eurų sumą atsakovui sumokėjo priverstinai, dėl šio neteisėtų veiksmų (krovinio sulaikymo). Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo nei šio kasatoriaus argumento, nei atsakovo neteisėtų veiksmų. Be to, teismas netaikė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, kuriems prieštarauja vieno asmens nepagrįstas praturtėjimas kito sąskaita, taip pripažindamas atsakovui teisę į neteisėtu būdu iš kasatoriaus išgautą pinigų sumą, kurios šis nebuvo skolingas nei atsakovui, nei trečiajam asmeniui. Apeliacinės instancijos teismas turėjo taikyti CK 6.55 straipsnį ir nustatyti, kokia buvo konkreti mokėjimo paskirtis, tik tada teismas galėjo spręsti, ar kasatorius buvo įsiskolinęs sumokėtą sumą už konkrečius pervežimus trečiajam asmeniui ir ar turėjo pareigą šią sumą sumokėti atsakovui. Atsakovas pažeidė ir CK 1.137 straipsnio 3 dalį, pagal kurią draudžiama įgyvendinti savo teises tokiomis priemonėmis, kurios be pagrindo suvaržytų kitų asmenų teises ir darytų žalą jų interesams, tačiau apeliacinės instancijos teismas to nevertino.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo

Nagrinėjamoje byloje dalyvaujančius asmenis sieja tarptautinio krovinių vežimo keliais sutartis, pagal kurią ieškovas yra krovinio siuntėjas, trečiasis asmuo – krovinio pervežimą organizavęs ir su ieškovu sutartiniais santykiais susijęs asmuo, o atsakovas – krovinio vežėjas, veikęs trečiojo asmens pavedimu, tačiau 1956 m. gegužės 19 d. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR) nereguliuoja tokių klausimų, kaip krovinio siuntėjo reikalavimai išreikalauti iš krovinio vežėjo be pagrindo įgytą turtą. Tokio pobūdžio ginčas spręstinas pagal nacionalinius įstatymus.

Be pagrindo įgyto turto grąžinimo pareiga reglamentuojama CK 6.237 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalyje pateiktą aptariamo teisės instituto sąvoką asmuo, be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijęs tai, ko negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa, ką yra gavęs, grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus CK nustatytas išimtis. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad sąvoka „turtas“ reiškia ne tik daiktus, bet ir turtines teises, taip pat pinigus. Taigi tam, kad atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir aptariamo civilinės teisės instituto pagrindu turto išreikalauti negalima. Tačiau jeigu turto įgijimo pagrindas buvo, o po turto įgijimo jis išnyko, tai tokiu atveju įgijusiam turtą asmeniui atsiranda pareiga grąžinti įgytą turtą kaip įgytą be pagrindo. Be to, tam, kad atsirastų pareiga grąžinti turtą, jis turi būti asmens realiai gautas, o jo išreikalauti kitais civilinių teisių gynimo būdais (pvz., taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolius, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant kitus sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) nėra teisinio pagrindo arba tokius būdus taikant pažeistos asmens teisės būtų apgintos nevisiškai. Savo ruožtu tai reiškia, kad be pagrindo įgyto turto grąžinimas yra subsidiarus pažeistos teisės gynimo būdas. Pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą neeliminuoja nei turtą įgijusio asmens sąžiningumas, nei atliktų veiksmų pobūdis (tyčia ar neatsargumas). Apibendrintai galima pasakyti, kad pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą institutas yra bendrojo teisės principo „iš neteisės teisė nekyla“ (ex iniuria ius non oritur) išraiška.

Dėl ieškinio pagrindo ir atsikirtimo į ieškinį vienovės bei atsikirtimų į ieškinį motyvų reikšmės

Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę aplinkybę, kad atsakovas gavo turtą be teisinio pagrindo, turi įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis). Atsakovas turi teisę gintis nuo jam pareikšto ieškinio. Atsakovui pateikus atsikirtimus į ieškinį, taip įgyvendinami esminiai civilinio proceso principai – rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo (CPK 12, 17 straipsniai). Teisme nagrinėjamo ginčo ribas nustato ne vien ieškovo ieškinyje nurodytas ieškinio pagrindas ir dalykas, bet ir atsakovo pateikiami argumentai, kuriais jis siekia paneigti jam pareikšto reikalavimo pagrįstumą. Įgyvendinant nuostatą, kad sprendžiant ginčą turi būti išklausyta ir kita proceso šalis (audiatur et altera pars), atsakovo reiškiami atsikirtimo į ieškinį argumentai gali būti tiek materialiojo teisinio pobūdžio atsikirtimai, t. y. atsakovo nurodomos faktinės aplinkybės, argumentai, paaiškinimai, kuriais siekiama paneigti ieškinio pagrįstumą, t. y. įrodyti, kad ieškovas neturi teisės į ieškinio patenkinimą, tiek procesinio teisinio pobūdžio (formalūs) atsikirtimai, kai atsakovo argumentais siekiama įrodyti, kad ieškovas neturėjo teisės pareikšti ieškinio (pvz., ginčas jau yra išspręstas, arba ginčas spręstinas ne teisme, bet arbitraže ir pan.). Atsakovas privalo atsikirtimus į ieškinį įrodyti (CPK 12, 178 straipsniai).

Taigi teisme sprendžiant ieškovo pareikštą reikalavimą bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia abiejų proceso šalių pateikti tiek faktinio, tiek teisinio pobūdžio argumentai. Nuo atitinkamų šalių nurodytų aplinkybių įrodytinumo priklauso ginčo išnagrinėjimo teisme rezultatas. Teismas šalių teikiamų įrodymų pagrindu visų pirma turi išspręsti materialinių teisinių santykių kvalifikavimo klausimą, t. y. nustatyti, kokiu pagrindu turtas (pinigai) atsakovo gautas ir atitinkamai koks įstatymas reglamentuotų nustatytu pagrindu įgyto turto išreikalavimo taisykles. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovas ginčijamą sumą atsakovui sumokėjo pagal trečiojo asmens atsakovui išduotą įgaliojimą gauti trečiajam asmeniui iš ieškovo priklausančias įmokas. Nesant tarp šios bylos šalių tiesioginių sutartinių santykių, būtent trečiojo asmens išduotas įgaliojimas sudarė teisinį materialinį atsakovo gautų iš ieškovo piniginių sumų įgijimo pagrindą. Pirmiau minėta, kad esminė pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą sąlyga yra prašomo išreikalauti turto įgijimo teisinio pagrindo nebuvimas, t. y. negalimumas pateisinti daikto ar pinigų gavimą nei įstatymu, nei sandoriu. Pagal įstatyme pateiktą įgaliojimo sąvoką įgaliojimu laikomas rašytinis dokumentas, asmens (įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti įgaliotojui nustatant ir palaikant santykius su trečiaisiais asmenimis (CK 2.137 straipsnis). Asmuo, veikiantis per atstovą, pripažįstamas veikiantis pats (CK 2.132 straipsnis, 2.133 straipsnio 1 dalis). Taigi ieškovas, nebūdamas susijęs tiesioginiais sutartiniais santykiais su atsakovu, neturėjo pareigos mokėti šiam kokių nors sumų, o atsakovas, turėdamas įgaliojimą veikti trečiojo asmens vardu, turėjo teisinį pagrindą gauti pinigų sumas. Ieškovo ir trečiojo asmens tarpusavio atsiskaitymų pagal juos siejančias sutartis klausimai nėra nagrinėjamos bylos dalykas. Visų šių teismo nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, kad ginčo atvejui CK 6.237 straipsnio nuostatos netaikytinos.

Dėl kasacinio skundo argumentavimo

Kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įstatyme įtvirtintas reikalavimas kasaciniame skunde nurodyti išsamius teisinius argumentus, kurie patvirtintų CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas), reiškia, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai turi būti siejami su kasaciniu skundu skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties ar sprendimo motyvų ir teisinių argumentų klaidų ar pažeidimų atskleidimu. Pirmiau minėta, kad bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia ne vien ieškovo nurodomas ieškinio pagrindas, bet ir atsakovo atsiliepimo į ieškinį argumentai. Teismui konstatavus, kad atsakovo pateikti argumentai eliminuoja ieškovo reikalavimo patenkinimo galimybę, kasacinio skundo argumentai visų pirma turi būti siejami su atitinkamos skundžiamo teismo sprendimo ar nutarties dalies motyvavimo teisinio nepagrįstumo, sudarančio kasacijos pagrindą, atskleidimu. Nagrinėjamoje byloje kasacinio skundo argumentų dėl trečiojo asmens atsakovui išduoto įgaliojimo gauti iš ieškovo šio trečiajam asmeniui mokėtiną sumą apskritai nepateikta.

Ieškovui reikalaujant grąžinti sumokėtas lėšas kaip be pagrindo įgytą turtą dar ir todėl, kad ieškovas už to paties krovinio pervežimą yra sumokėjęs du kartus, pastaroji aplinkybė bylos duomenų kontekste juridiškai nedaro įtakos skundžiamam apeliacinės instancijos teismo sprendimui, nes ieškovo ir trečiojo asmens bei atsakovo ir trečiojo asmens tarpusavio atsiskaitymų galutinio balanso nustatymas nėra nagrinėjamos bylos dalykas.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus nurodyti kasacijos pagrindai nepasitvirtino. Palikus galioti apeliacinės instancijos teismo sprendimą bei konstatavus, kad atsakovas ginčijamą sumą iš ieškovo gavo tebeegzistuojant teisėtam pagrindui – įgaliojimui, kasacinio skundo argumentai, susiję su trečiojo asmens teise įvykdyti prievolę, yra teisiškai nereikšmingi, nes atliekant mokėjimą pagal įgaliojimą yra atsiskaitoma ne su įgaliotiniu, bet su įgaliotoju, o pastarųjų tarpusavio santykių klausimai atstovavimo santykiuose nėra nagrinėjamos bylos dalykas.

Kasacinio teismo teisėjų kolegijai atmetus kasacinį skundą, iš kasatoriaus valstybei priteistinas kasaciniame teisme patirtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitų būtinų bei pagrįstų išlaidų atlyginimas – iš viso 62,48 Lt (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovo ZAO „Grinvej“ (juridinio asmens kodas 1027739064253) 62,48 Lt (šešiasdešimt du litus 48 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Gintaras Kryževičius

Vincas Verseckas