Dėl administracinių aktų panaikinimo, kompensacijos priteisimo ir restitucijos taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-122/2011

Teisminio proceso Nr. 2-29-3-02680-2009-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.4.1; 99.5; 114.11 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio, Antano Simniškio ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovams Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių žemėtvarkos skyriui (Telšių apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjui), V. S. B. dėl administracinių aktų panaikinimo, kompensacijos priteisimo ir restitucijos taikymo; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ieškovo pusėje, – Telšių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje, – K. Č.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 2 straipsnio, taip pat dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, bylinėjimosi išlaidų dydžio nustatymą, aiškinimo ir taikymo.

Telšių apskrities viršininko administracija nuo 1996 m. spalio 24 d. iki 2002 m. kovo 7 d. sprendimais atkūrė nuosavybės teises į buvusio savininko A. R. žemę. Telšių apskrities viršininko administracija 2000 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr. 61-8180 atkūrė atsakovei V. S. B. nuosavybės teises į jai tenkančią buvusio savininko A. R. 0,20 ha žemės, išmokant šios žemės sklypo vertės kompensaciją (9600 Lt). Telšių apskrities viršininko administracija 2003 m. balandžio 14 d. priėmė išvadą Nr. 3518 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo atsakovei neatlygintinai nuosavybėn į buvusio savininko A. R. nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) mieste valdytą 13,11 ha žemės sklypą, atsakovei V. S. B. nustatant teisę atkurti nuosavybės teises į 1,47 ha žemės. Telšių apskrities viršininko 2004 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. V1-61-11965 atsakovei V. S. B. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio savininko A. R. 1,47 ha žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 5,04 ha žemės sklypą. 2005 m. birželio 15 d. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovė V. S. B. pardavė K. Č. 3,86 ha ir 1,18 ha žemės sklypus. Byloje kaip įrodymas buvo pateiktas 1933 m. spalio 20 d. A. R. testamentas, kuriuo jis visą turtą savo mirties dieną paliko žmonai R. R. ir jų devyniems vaikams; A. R. mirė (duomenys neskelbtini), o Mažeikių apskrities Mažeikių valsčiaus Mažeikių seniūnijos mokesniais apdėjimais paskirstytų žemių 1938 m. birželio 2 d. sąraše įrašytas žemės savininkas A. R., valdęs 13,11 ha žemės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. rugsėjo 8 d. baigė nagrinėti civilinę bylą pagal R. R. vaikaitės R. Č. pareiškimą pripažinti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos senelė iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėjo 13,11 ha žemės (duomenys neskelbtini), ir paliko nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo nutartis bylą nutraukti, nes buvo prašyta nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą į tą patį žemės sklypą, į kurį jau iš dalies atkurtos nuosavybės teisės septyniems pretendentams (civilinė byla Nr. 3K-3-427/2004).

Ieškovas Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras prašė teismo: 1) panaikinti Telšių apskrities viršininko administracijos 2000 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. 61-8180, kuriuo atsakovei V. S. B. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio savininko A. R. 0,20 ha žemę išmokant šios žemės sklypo vertės 9600 Lt kompensaciją; 2) panaikinti Telšių apskrities viršininko administracijos 2003 m. balandžio 14 d. išvadą Nr. 3518 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, kurioje nurodyta, kad pagal V. S. B. pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus buvęs savininkas A. R. valdė nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) mieste 13,11 ha žemės ir V. S. B. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 1,47 ha žemės; 3) panaikinti Telšių apskrities viršininko 2004 m. balandžio 5 d. įsakymą Nr. 786, kuriuo patvirtintas AB „Šiaulių Hidroprojektas“ parengtas (duomenys neskelbtini) vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymas dėl suprojektuotų 3,86 ha ir 1,18 ha žemės sklypų V. S. B.; 4) panaikinti Telšių apskrities viršininko 2004 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. V1-61-11965, kuriuo V. S. B. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio savininko A. R. 1,47 ha žemę perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 5,04 ha žemės sklypą; 5) priteisti iš atsakovės V. S. B. 10 698 Lt į valstybės biudžetą; 6) taikyti restituciją sumokant ekvivalentą pinigais, t. y. priteisti iš nurodytos atsakovės nekilnojamojo turto vertę – 1512 Lt, gautų iš K. Č. pagal 2005 m. birželio 15 d. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2010 m. gegužės 17 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovei V. S. B. iš valstybės 1210 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Teismas iš A. R. nuosavybės teisių atkūrimo bylos nustatė, kad 1993 m. rugpjūčio 24 d. susitarimu B. P., L. B., S. R., R. L., F. R., A. R. ir V. S. B. sutarė atkurti nuosavybės teises į žemę; (duomenys neskelbtini) kaime žemės savininkas A. R. 1940 m. liepos 22 d. turėjo iš viso 13,11 ha žemės; R. R. 1954 m. vasario 8 d. testamentu visą savo turtą, kuris jos mirties dieną priklausys jai, taip pat ir ginčo namų valdą (duomenys neskelbtini) kaime, paliko savo dukteriai B. P. Teismas, remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais (1938 m. birželio 2 d. mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašu, kuriame 13,11 ha žemės sklypo savininku nurodytas A. R.), nustatė, kad Telšių apskrities viršininko administracija nuo 1996 m. spalio 24 d. iki 2002 m. kovo 7 d. sprendimais atkūrė nuosavybės teises į buvusio savininko A. R. žemę ir šie sprendimai, taip pat ginčijami sprendimai buvo priimti remiantis nuosavybės teisę patvirtinusiais dokumentais. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartyje nurodyta, kad nebuvo pateikta jokių įrodymų, jog devyni palikėjo A. R. vaikai būtų atsisakę savo dalies motinos naudai, ar pagal 1933 m. spalio 20 d. testamentą būtų priėmę mirusio A. R. palikimą. Byloje taip pat nebuvo įrodymų, kad A. R. žmona R. R. kitokiu būdu būtų priėmusi palikimą; kad R. R. nebuvo priėmusi A. R. palikimo, patvirtino ir Žemėtvarkos skyriaus pažyma, kurioje nurodyta, kad 1940 m. liepos 22 d. žemės savininkas A. R. iš viso turėjo 13,11 ha. Taigi, teismas nurodė, kad, nesant įrodymų, jog palikimas buvo priimtas pagal A. R. testamentą, nuosavybės teisių atkūrimas paveldėtojams, kurie per įstatymo nustatytus terminus kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo, buvo teisėtas, neprieštaraujantis nustatytai tvarkai ir įstatymams. Teismas, atmesdamas ieškinį, priteisė iš valstybės atsakovei V. S. B. 1210 Lt bylinėjimosi išlaidų, nurodant, kad šias išlaidas turi apmokėti ieškinį viešajam interesui ginti pareiškęs asmuo – Šiaulių apygardos prokuratūra.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2010 m. spalio 18 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, pašalino iš teismo sprendimo rezoliucinės dalies sakinį, kad bylinėjimosi išlaidas atsakovei turi atlyginti ieškinį viešajam interesui ginti pareiškęs asmuo – Šiaulių apygardos prokuratūra; priteisė atsakovei V. S. B. iš valstybės biudžeto 1210 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Kolegija pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2004 nustatyta, jog buvęs žemės sklypo savininkas A.R. 1933 m. testamentu savo turtą paliko žmonai ir devyniems vaikams, nebuvo įrodymų, kad devyni palikėjo vaikai būtų atsisakę savo dalies motinos naudai; Apskrities viršininko administracija pripažino, jog testamentas yra pakankamas įrodymas, patvirtinęs, kad R. R. nuosavybės teise valdė 1/10 dalį žemės ir į šią dalį atkūrė nuosavybės teisę B. P., tačiau nurodytoje civilinėje byloje nebuvo nustatytas juridinis faktas apie konkrečius žemės savininkus, valdžiusius nuosavybės teisėmis iki žemės nacionalizavimo, nutartyje aptartas palikimo paskirstymas visiems įpėdiniams po vienodą dalį, padarytos išvados tik dėl pareiškėjos B. P. teisės ir neturėjimo pagrindo atkurti didesnę žemės dalį už kitus pretendentus pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. Kolegija, spręsdama dėl atsakovės V. S. B. nuosavybės teisių atkūrimo į žemės sklypą teisėtumo, pažymėjo, kad buvo būtina nustatyti, kiek įpėdinių valdė turtą žemės nacionalizavimo metu ir kokiu būdu jie priėmė ir įformino palikimą. Byloje nepaneigta, kad A. R. palikimą priėmė ne dešimt, o septyni įpėdiniai, kuriems tuo atveju atiteko ir nepriėmusių palikimo įpėdinių dalis, nes pagal Rusijos imperijos civilinių įstatymo sąvado X tomo normas turto įpėdiniams dėl įvairių priežasčių pasišalinus iš įpėdinių sąrašo, turtas nepereidavo valstybei, bet buvo paveldimas, t. y. kolegijos teigimu, tik įvertinus ir konstatavus šias faktines aplinkybes, galima spręsti apie galiojančio teisės akto taikymą ir konstatuoti atsakovės V. S. B. nuosavybės teisių į 1/7 dalį atkūrimo pagrįstumą, tačiau ieškovas tokio reikalavimo nepareiškė, o ir toks reikalavimas dėl vienos atsakovės negalėtų būti nagrinėjamas šioje byloje, nes sukeltų teisinių padarinių visiems buvusio savininko A. R. žemės paveldėtojų įpėdiniams. Kolegija, remdamasi teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras v. Kauno apskrities viršininko administracija, S. B. ir kt.; bylos Nr. 3K-3-319/2009), konstatavo, kad būtų galima konstatuoti esminius nuosavybės teisių atkūrimo proceso nuostatų pažeidimus, jeigu nuosavybės teisės būtų atkurtos ne buvusiam savininkui, o administracinių aktų panaikinimas vien dėl formalaus pažeidimo pakirstų piliečių pasitikėjimą valstybe, neatitiktų viešojo intereso, todėl nagrinėjamoje byloje įvertinus tą aplinkybę, kad, pašalinus pažeidimą ir procedūrą atlikus iš naujo, teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą padariniai būtų analogiški, nuosavybės teisė būtų atkurta į tą patį žemės sklypą, tuo pačiu būdu, išmokant analogišką kompensaciją ir galbūt tomis pačiomis dalimis, būtų konstatuotas tik žemės savininko teisių perimamumas, o pretendentai liktų tie patys. Dėl to kolegija pripažino, kad neįrodytas Telšių apskrities viršininko priimtų sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo atsakovei neteisėtumas ir prieštaravimas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo taikymo principams.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimų į jį esmė

Kasaciniu skundu ieškovas Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras, siekiantis apginti viešąjį interesą, prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 18 d. nutartį ir Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo. Kasatoriaus teigimu, mirus buvusiam savininkui, nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos remiantis ne bendrosiomis paveldėjimo teisės normomis, o būtent specialiuoju – Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo – įstatymu. Dėl to nagrinėjamoje byloje teismai, spręsdami klausimą, kas buvo žemės savininkas turto nacionalizacijos metu, nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pagal kurį nacionalizuoto turto savininkas yra asmuo, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kuriam pagal šį įstatymą atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Kasatoriaus teigimu, pagal nurodytą įstatymą turto savininkais negali būti asmenys, kurie iki turto nacionalizacijos buvo mirę. Nagrinėjamoje byloje A. R. mirė (duomenys neskelbtini), įrašai, padaryti po šio asmens mirties dėl jo nuosavybės teisių, negali patvirtinti jo nuosavybės teisių turto nacionalizavimo metu, nes jie neatitiko faktinės ir teisinės situacijos. Šie įrašai tik įrodė, kad nuosavybės teisė buvo įforminta mirusio asmens vardu po šio asmens mirties. Teismų praktikoje nurodyta, kad jeigu paskutiniame dokumente apie nacionalizuotą turtą savininku nurodytas asmuo mirė iki turto nacionalizacijos ar kito neteisėto nusavinimo, tai valdžios institucijos, spręsdamos dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ir teismai, tikrindami jų sprendimus, pagal faktines aplinkybes turi nustatyti, kas tapo buvusio savininko nekilnojamojo turto savininku po buvusio savininko mirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K., G. A. v. Alytaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Lazdijų rajono žemėtvarkos skyrius, Alytaus apskrities viršininko administracija, E. K. ir kt.; bylos Nr. 3K-3-185/2010). A. R. testamentu savo turtą paliko žmonai ir devyniems vaikams, t. y. kiekvienas iš šių asmenų galėjo paveldėti 1/10 dalį žemės, todėl, nesant duomenų, kad A. R. turtas buvo paveldėtas nelygiomis dalimis, paveldėtojai galėjo paveldėti po 1,311 ha žemės ir nuosavybės teisės į buvusių savininkų žemę jų palikuonims galėjo būti atkuriamos tik į tą dalį vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsniu. Taigi atsakovė V. S. B. turi teisę atkurti nuosavybės teises į jos tėvo K. R. nuosavybės teisėmis valdytą išlikusį nekilnojamąjį turtą – 1,311 ha žemės, o ne į visą A. R. žemę, t. y. šiai atsakovei nuosavybės teisės buvo atkurtos į asmens, kuris nacionalizacijos metu nebuvo žemės savininkas, žemę ir į didesnę žemės dalį nei iki nacionalizacijos priklausė buvusiam žemės savininkui – atsakovės tėvui. Dėl to, panaikinus ginčijamus administracinius aktus, atsakovei V. S. B. negalėtų būti atkuriamos nuosavybės teisės į tą patį žemės sklypą ir į tas pačias dalis.

2. Dėl įrodymų įvertinimo. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateikta Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2010 m. birželio 28 d. išvada, kurioje nurodyta, kad, prieš atkuriant nuosavybės teises, Telšių apskrities viršininko administracija turėjo nustatyti žemės savininką po A. R. mirties iki 1940 metais įvykdytos žemės nacionalizacijos, tačiau teismas neįvertino šios išvados, dėl jos nepasisakė nutarties motyvuose, pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalį.

3. Dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio. Apeliacinės instancijos teismas, pašalindamas iš pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinės dalies sakinį, jog bylinėjimosi išlaidas atsakovei turi atlyginti ieškinį viešajam interesui ginti pareiškęs asmuo – Šiaulių apygardos prokuratūra, vis dėlto priteisė atsakovei V. S. B. iš valstybės biudžeto 1210 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, t. y. šios išlaidos neatitiko Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, teismų praktikos, kurioje nurodyta, kad teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio, turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nurodytus kriterijus, bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. S. v. K. M., bylos Nr. 3K-3-533/2008). Nagrinėjamoje byloje atsakovės atstovas advokatas dalyvavo tik teismo posėdžiuose (4 valandos), nerengė atsiliepimo į ieškinį ar kitų prašymų, todėl pagal nurodytas Rekomendacijas, jai turėjo būti priteista 480 Lt.

Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovė V. S. B. prašo jo netenkinti, palikti nepakeistus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinius sprendimus. Ji nurodo, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai rėmėsi teismų praktika ir teisingai sprendė, jog nebuvo pagrindo naikinti administracinius aktus tik dėl formalaus pažeidimo, nes, procedūrą atlikus iš naujo, teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą padariniai būtų tokie patys. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nevertino pateiktos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2010 m. birželio 28 d. išvados, nes joje išdėstyti teiginiai, kaip paaiškino tarnybos atstovė, neatitiko Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kaip Telšių apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjos pozicijos. Teismo atsakovei priteistos bylinėjimosi išlaidos nėra per didelės, nes, sumokėjus mokesčius, jai liko 850 Lt, o jos atstovas dalyvavo teismo posėdžiuose, susipažino su didelės apimties bylos medžiaga, rengė procesinius dokumentus.

Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių žemėtvarkos skyrius prašo jį atmesti ir palikti nepakeistus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinius sprendimus. Jis nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 punktą nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, o jeigu šių nėra, – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai ir piliečių turimi dokumentai, nurodantys savininko nuosavybės teisėmis turėtą turtą, ir testamentai; jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą (13 punktas). Nagrinėjamoje byloje A. R. 1933 metais surašytas testamentas yra ankstesnis nei 1938 m. birželio 2 d. mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašas, todėl, atkuriant nuosavybės teises atsakovei, pagrįstai buvo vadovautasi vėliausiai išduotu nuosavybės teises patvirtinusiu dokumentu. Be to, 1996 metais visi pretendentai į A. R. žemę buvo raštu parašę sutikimus, kad sutinka A. R. žemę dalytis lygiomis dalimis – po 1,87 ha, t. y. pretendentai buvo įsitikinę, kad pageidavo atkurti nuosavybės teises ne pagal 1933 metų testamentą, o į A. R. žemę.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio

Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas yra specifinis socialinis teisinis procesas, kurio tikslas – nors iš dalies panaikinti neteisėto nuosavybės atėmimo padarinius, grąžinti buvusiems savininkams neteisėtai nacionalizuotą ar kitaip nusavintą jų turtą ir taip apginti pažeistą jų nuosavybės teisę. Okupacijos metu įvykusio turto nusavinimo visuotinumas ir istoriniai visuomeninių santykių pokyčiai lėmė tai, kad, Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. įstatymu „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ paskelbus iki okupacijos buvusių nuosavybės teisinių santykių tęstinumą, savaime jie nėra atkuriami – nuosavybės teisių atkūrimas vyksta specialiai šiam procesui skirtų (ad hoc) viešosios teisės normų nustatyta tvarka ir sąlygomis ir nuosavybės teisės atkuriamos tiems asmenims, kurių jos buvo pažeistos, t. y. buvusiems savininkams, o jeigu jie mirę, – kitiems specialiajame įstatyme nurodytiems asmenims, kurių teisės yra išvestinės iš buvusio savininko teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras v. Kauno apskrities viršininko administracija, S. B. ir kt.; bylos Nr. 3K-3-319/2009).

Sprendžiant klausimą dėl to, kas buvo sklypo savininkas nacionalizacijos metu, reikia vadovautis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pagal kurį nacionalizuoto turto savininkas yra asmuo, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kuriam pagal šį įstatymą atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Nekilnojamasis turtas jo nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo momentu priklausė turto savininkui, todėl būtent to asmens nuosavybės teisė buvo pažeista.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad A. R. mirė (duomenys neskelbtini); byloje nustatyta, jog mirusio A. R. palikimą priėmė įpėdiniai, kuriems tokiu atveju atiteko ir nepriėmusių palikimo įpėdinių dalis (Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1246, 1254, 1255 straipsniai). Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių ir apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis patikrina teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Ši įstatymo norma aiškiai apibrėžia kasacinio teismo kompetencijos ribas – kasacinis teismas analizuoja tik teisės klausimus. Taigi, teismų nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad A. R. palikimą priėmę septyni įpėdiniai žemės nacionalizacijos metu buvo žemės sklypo savininkai. Juolab kad šią aplinkybę patvirtina 1996 m. rugpjūčio 6-8 dienomis pretendentų į A. R. žemę parašyti sutikimai apie tai, jog šie sutiko A. R. žemę dalytis lygiomis dalimis – po 1,87 ha (A. R. nuosavybės teisių atkūrimo byla; b. l. 45-50, 201). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytą aplinkybę, kad A. R. vaikai P. ir I. ar jų įpėdiniai nereiškė prašymų pakartotinai aiškintis, kurie įpėdiniai po A. R. mirties galėjo būti žemės dalių savininkai, pažymi, jog byloje būtų netikslinga dar kartą spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagrįstumo, nes nuosavybės teisės atkurtos į A. R. turėtą žemės sklypo plotą. Esminį nuosavybės teisių atkūrimo proceso nuostatų pažeidimą būtų galima konstatuoti tada, jeigu nuosavybės teisės būtų atkurtos ne į buvusio savininko turėtą žemę. Be to, ginčijamų administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo panaikinimas nagrinėjamu atveju prieštarautų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis), nes nagrinėjamoje byloje visiems pretendentams atkurta nuosavybės teisė į žemę, patvirtinant žemės savininko teisių perimamumą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi jos nurodyta teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras v. Kauno apskrities viršininko administracija, S. B. ir kt.; bylos Nr. 3K-3-319/2009), kurioje suformuluota nuosavybės teisių atkūrimo taisyklė kitiems specialiajame įstatyme įvardytiems asmenims, kurių teisės yra išvestinės iš žemės savininko teisių.

Dėl įrodymų vertinimo

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2010 m. birželio 28 d. išvados. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas – galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. I., R. P. v. UAB „Uosta“, bylos Nr. 3K-3-405/2009; 2009 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. P. v. UAB „Vevira“, bylos Nr. 3K-3-464/2009).

Kasatoriaus nurodytoje išvadoje išdėstytas Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos pasiūlymas, atlikus patikrinimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. R. turėtą žemę, ir nurodytas reikalavimas prieš atkuriant nuosavybės teises nustatyti žemės savininką po A. R. mirties. Minėta, kad teismai, nustatydami bylai reikšmingas aplinkybes, turi įvertinti įrodymų visumą. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, darė išvadas apie nuosavybės teisių atkūrimo proceso teisėtumą ir pagrįstumą remdamasis byloje esančiais įrodymais, jų visuma, taigi, aplinkybė, jog apeliacinės instancijos teismo nutartyje konkrečiai neįvardytas kiekvienas atskiras įrodymas, o teismo išvada paremta įrodymų visuma, neleidžia pripažinti, jog buvo pažeistos įrodymų įvertinimo taisyklės. Juolab kad Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos išvadoje nepateikta konkrečių faktų dėl ginčo klausimų, o nagrinėjamoje byloje iš šios institucijos atsiliepimo į kasacinį skundą turinio matyti, kad ji palaiko atsakovės V. S. B. poziciją ir nesutinka su kasaciniu skundu, todėl kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo pasisakyti dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2010 m. birželio 28 d. išvados, nepagrįstas, nes nurodyta išvada ir dabartinė institucijos pozicija yra prieštaringos. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai rėmėsi teismų praktika, tyrė ir vertino tiek A. R. 1933 m. testamentą, tiek Mažeikių apskrities Mažeikių valsčiaus Mažeikių seniūnijos mokesniais apdėjimais paskirstytų žemių 1938 m. birželio 2 d. sąrašą, kuris pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 punktą gali būti įrodymas, patvirtinantis nuosavybės teises.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo ją naikinti, nes nenustatyta materialiosios teisės normų pažeidimo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas atsakovei priteisė per dideles bylinėjimosi išlaidas. Teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio, turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 28 d. nutarimą ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nurodytus kriterijus, bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. S. v. K. M., bylos Nr. 3K-3-533/2008). CPK 98 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta išlaidų už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą atlyginimo apmokėjimo tvarka ir sąlygos. Pirma, proceso teisės normoje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ir advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Antra, proceso teisės normoje reglamentuojama, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Trečia, proceso teisės normoje įtvirtinta, kad nurodytos nuostatos taikomos priteisiant išlaidas advokato ar advokato padėjėjo atstovavimo išlaidas kiekvienos instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamoje byloje atsakovės atstovas advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdžiuose, kurie iš viso vyko 4 valandas (T. 1, b. l. 81, 109-126) ir viename teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme (T. 1, b. l. 185-187), papildomų procesinių dokumentų nerengė (T. 1, b. l. 43), todėl atsakovei priteistos bylinėjimosi išlaidos viršija Rekomendacijose nurodytus dydžius (Rekomendacijų 2, 8.2, 8.18 punktai). Nors Rekomendacijos nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, tačiau šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, kad teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau negu įtvirtinta Rekomendacijose, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais. Nepaisant to, visais atvejais byloje sprendimą priimantis teismas sprendžia, kokios ir kokio dydžio advokato atstovavimo išlaidos turi būti priteisiamos. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 1 dalimi ir Rekomendacijomis, atsižvelgdama į išvardytas bylos aplinkybes bei į tai, kad advokato darbo sąnaudos nebuvo didelės, bylinėjimosi išlaidos turi būti realios, būtinos ir pagrįstos, sprendžia, jog atsakovei priteistos bylinėjimosi išlaidos yra per didelės, todėl jos mažintinos iki 600 Lt.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 18 d. nutartį iš esmės palikti nepakeistą.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 18 d. nutarties dalį bylinėjimosi išlaidų pakeisti ir atsakovei V. S. B. priteistas 1210 Lt bylinėjimosi išlaidas sumažinti iki 600 (šešių šimtų) Lt.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Antanas Simniškis

Juozas Šerkšnas