Dėl teisės į privalomąją palikimo dalį pripažinimo ir paveldėto turto padalijimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-501/2010 Procesinio sprendimo kategorija 34.4.3 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Prano Žeimio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. R. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 21 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. R. ieškinį atsakovei N. J. dėl teisės į privalomąją palikimo dalį pripažinimo ir paveldėto turto padalijimo; trečiasis asmuo – Kelmės rajono 2-asis notaro biuras.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje nustatyta, kad 2006 m. vasario 19 d. mirė ieškovo motina V. I. R., kuri 2006 m. sausio 16 d. sudarytu testamentu visą jai priklausiusį turtą paliko dukteriai, ieškovo seseriai atsakovei N. J. Ieškovo motinai mirus, liko jai priklausęs turtas – gyvenamasis namas su priklausiniais, esantys (duomenys neskelbtini). Ieškovas, tvirtindamas, kad dėl sveikatos būklės – neįgalumo – motinos mirties dieną jam buvo reikalingas išlaikymas, todėl turi teisę į privalomąją jos palikimo dalį (CK 5.20 straipsnis), t. y. pusę tos dalies, kuri jam tektų paveldint pagal įstatymą, prašė:

pripažinti jo teisę į privalomąją 1/8 dalį motinos V. I. R., mirusios 2006 m. vasario 19 d., palikimo;

priteisti jam 1/8 dalį gyvenamojo namo, ūkinio pastato, garažo ir kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Kelmės rajono apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimu ieškinį patenkino.

Teismas nurodė, kad neįgalumas preziumuoja išlaikymo reikalingumą, negalią turintis įpėdinis pagal įstatymą turi teisę į privalomąją palikimo dalį ir jam nereikia įrodinėti išlaikymo reikalingumo, nes vadovaujamasi nuostata, jog vien dėl sveikatos būklės jam išlaikymo reikia (CK 3.72 straipsnio 2 dalis), ši prezumpcija gali būti nuginčyta teismui nustačius priešingai, t. y. kad negalią turintis palikėjo vaikas yra apsirūpinęs ir jam išlaikymas nereikalingas. Spręsdamas dėl išlaikymo palikėjos mirties dieną ieškovui reikalingumo, teismas nustatė, kad ieškovui nuo 1988 m. mokama invalidumo pensija; 1997 m. kovo 17 d. jis pripažintas nedarbingu, jam nustatyta antra invalidumo grupė; palikimo atsiradimo metu ieškovui buvo mokama 302,16 Lt invalidumo pensija; 1995 m. spalio 3 d. buvo įregistruota A. R. individuali įmonė, kurios pelnas, metinių pelno deklaracijų duomenimis, nebuvo didelis (2004 m. – 472 Lt, 2005 m. – 267 Lt.), be to, įmonė turėjo privalomų mokesčių valstybei skolą, 2001 m. sausio 1 d.–2006 m. birželio 30 d. laikotarpiu nebuvo sumokėjusi PSD įmokos; ieškovas nuosavybės teise įregistruotų nekilnojamųjų daiktų neturi. Teismo vertinimu, nurodytų aplinkybių visuma teikia pagrindą išvadai, kad ieškovo gaunamos pajamos palikėjos mirties dieną buvo mažesnės, negu tuo metu nustatyta minimali mėnesinė alga – 550 Lt, taigi nepakankamos jam pragyventi. Nustatęs, kad ieškovo šeima, 1998 m. pardavusi nuosavybės teise valdytą butą, apsigyveno pas ieškovo motiną, nuo 1995 m. rugpjūčio 1 d. ieškovo ir jo nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta deklaruota (duomenys neskelbtini), ieškovas iki šiol čia gyvena, teismas, pažymėdamas, jog CK 3.196 straipsnyje vienu iš išlaikymo būdų nurodytas išlaikymas turtu, sprendė, kad, nors ieškovas neįrodinėjo, jog buvo išlaikomas motinos, tačiau, vertinant nustatytų aplinkybių ir byloje esančių įrodymų visetą, vadovaujantis CK 1.8 straipsnio 1 dalimi, yra pagrindas manyti, jog palikėja, neatlygintinai suteikdama sūnui (ieškovui) būstą, parėmė jį materialiai. Be to, iš šalių paaiškinimų matyti, kad ieškovą materialiai rėmė pilnamečiai jo vaikai, dirbantys užsienyje, ir šis faktas, teismo vertinimu, taip pat patvirtina išlaikymo ieškovui reikalingumą. Nustatęs, kad ieškovas ilgą laiką gyveno kartu su motina jos namuose, tvarkė ir iki šiol jais rūpinasi, teismas pažymėjo, kad nurodytos aplinkybės esminės reikšmės, sprendžiant išlaikymo reikalingumo klausimą, neturi, tačiau į jas taip pat atsižvelgtina. Aptartų įrodymų pagrindu pripažinęs, kad palikėjos mirties dieną (2006 m. vasario 19-ąją) ieškovas neturėjo pakankamai pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms ir dėl sveikatos būklės negalėjo jų užsidirbti, taip pat neturėjo nekilnojamojo ir kito turto, iš kurio galėtų gauti pajamų, būtinų gyvenimo reikmėms tenkinti, teismas sprendė, jog jam nustatytina teisė į privalomąją palikimo dalį, kuri, atsižvelgiant į tai, kad palikėja turėjo keturis vaikus, sudaro 1/8 dalį palikimo. Tai konstatavęs, teismas, atsižvelgdamas į tai, kad yra kilęs akivaizdus palikėjos turto paveldėtojų – ieškovo (įstatyminio įpėdinio) ir atsakovės (testamentinės įpėdinės) – ginčas dėl gyvenamojo namo su priklausiniais, sprendė, jog, vienam iš įpėdinių reikalaujant, paveldimas turtas padalytinas, priteisiant ieškovui paveldimą turto dalį (CK 5.70 straipsnio 1 dalis).

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2010 m. birželio 21 d. sprendimu Kelmės rajono miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimą panaikino ir ieškinį atmetė.

Teisėjų kolegija nepritarė pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktam CK 5.20 straipsnio aiškinimui, kad įpėdinio neįgalumas preziumuoja šio įpėdinio teisę į privalomąją palikimo dalį, todėl negalią turintiems asmenims nereikia įrodinėti, jog jiems reikalingas išlaikymas, taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu. Teisėjų kolegija, remdamasi kasacinio teismo formuojama praktika, nurodė, kad palikėjo vaiko nedarbingumo (taip pat ir dėl negalios) faktas nepreziumuoja išlaikymo reikalingumo CPK 182 straipsnio 4 punkto prasme; procesiškai tai reiškia, jog nedarbingas palikėjo vaikas pagal įstatymą turi teisę į privalomąją palikimo dalį, jeigu išlaikymo reikalingumą palikėjo mirties dieną įrodo bendra tvarka (CPK 176-178 straipsniai). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas išlaikymo ieškovui reikalingumą jo motinos mirties dieną kelių byloje nustatytų faktų (85 proc. netekto darbingumo lygio, gaunamos pašalpos, pajamų, nurodytų 2004 m. ir 2005 m. deklaracijose, aplinkybės, kad ieškovo vardu neregistruota jokio nekilnojamojo turto) pagrindu ir neįvertinęs visų ieškovo pajamų palikėjos mirties dieną bei galimybių jas gauti, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos CK 5.20 straipsnio 1 dalies normų aiškinimo ir taikymo praktikos. Be to, teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, neišreikalavęs paveldėjimo bylos ir nenustatęs paveldimo turto apimties bei jo vertės (CK 5.20 straipsnio 2 dalis), padalijo paveldimą turtą, remdamasis tik byloje esančia pažyma apie ieškovo motinai priklausiusį nekilnojamąjį turtą. Dėl ieškovui nustatytos trečios invalidumo grupės ir 85 proc. netekto darbingumo lygio teisėjų kolegija nurodė, kad pagal formuojamą teismų praktiką CK 5.20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į palikėjo vaiko privalomąją palikimo dalį siejama su išlaikymo reikalingumu, o ne su jo darbingumo lygiu. Teisėjų kolegija nustatė, kad 2006 m. vasario mėnesį ieškovui buvo paskirta 450,98 Lt invalidumo pensija. Tai, kad ieškovui buvo išmokama 302,16 Lt šios pensijos, o 148,82 Lt išskaitoma pagal 1995 m. spalio 23 d. vykdomąjį raštą jo nepilnamečiams vaikams išlaikyti, nesumažino ieškovo gaunamų pajamų, nes, teisėjų kolegijos nuomone, iš bylos duomenų matyti, kad abu ieškovo nepilnamečiai vaikai ir sutuoktinė palikėjos mirties dieną gyveno kartu su ieškovu, tvarkė bendrą ūkį, tik sutuoktinė ir pilnametis sūnus Arvydas Radavičius tuo metu dirbo Anglijoje, taigi visi ieškovui dėl nedarbingumo valstybės mokami pinigai likdavo jo šeimoje. Nustačiusi, kad 1995 m. spalio 3 d. įregistruota Arūno Radavičiaus (ieškovo) įmonė, kuri yra šeimos turtas (CK 3.91 straipsnis), iki šiol veikia, teisėjų kolegija nurodė, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl išlaikymo ieškovui reikalingumo, į šias aplinkybes neatsižvelgė, taip pat neteisingai įvertino ieškovo iš šios įmonės veiklos gaunamas pajamas, nes vadovavosi tik 2004 m., 2005 m. deklaracijose nurodytu įmonės pelnu ir nevertino paties ieškovo paaiškinimų, jog motinos mirties dieną jis pats vykdė keleivių vežimo taksi veiklą savo įmonėje ir kas mėnesį iš šios veiklos jam likdavo 300–500 Lt. Dėl nurodytų aplinkybių laikydama, kad palikimo atsiradimo momentu ieškovo pajamos buvo 950 Lt (450 Lt invalidumo pensiją ir 500 Lt iš individualios įmonės veiklos gautos pajamos), teisėjų kolegija konstatavo, jog ieškovui jo motinos mirties dieną (2006 m. vasario 19-ąją) nebuvo reikalingas išlaikymas, todėl jis neturėjo teisės į privalomąją palikimo dalį. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad ieškovui palikėjos mirties dieną nebuvo reikalingas išlaikymas, priešingai nei vertino pirmosios instancijos teismas, iš dalies patvirtina ir ta aplinkybė, jog jis su šeima atsikėlė gyventi į motinos namus, esančius (duomenys neskelbtini), tam, kad jai padėtų, viską tvarkytų ir prižiūrėtų, nes ši nebeturėjo sveikatos. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo nurodytas aplinkybes dėl išlaikymo reikalingumo iš dalies paneigia ir tas faktas, kad jis nesinaudojo įstatyme jam suteikta teise prašyti išlaikymo iš pilnamečio sūnaus (CK 3.250 straipsnio 1 dalis) ir sutuoktinės (CK 3.27 straipsnis). Pripažinusi ieškovą neturinčiu teisės į privalomąją jo motinos palikimo dalį, teisėjų kolegija nurodė, kad negali būti tenkinamas ir jo reikalavimas priteisti jam 1/8 dalį palikimą sudarančio turto.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasatorius savo prašymą argumentuoja tuo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 5.20 straipsnio 1 dalies nuostatas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos išlaikymo reikalingumo nustatymo klausimu. Tai lėmė nepagrįstą teismo išvadą, kad ieškovui jo motinos mirties dieną nebuvo reikalingas išlaikymas. Kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje I. B. v. D. N., bylos Nr. 3K-3-35/2005; 2005 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje E. J. v. E. J., bylos Nr. 3K-3-323/2005; 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje A. A. v. D. L. A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-259/2006) pripažįstama, kad neįgalumas preziumuoja išlaikymo reikalingumą, negalią turintis įpėdinis pagal įstatymą turi teisę į privalomąją palikimo dalį ir jam nereikia įrodinėti išlaikymo reikalingumo, nes vien dėl sveikatos būklės jam išlaikymo reikia (CK 3.72 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas vadovavosi šiais kasacinio teismo išaiškinimais, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Be to, skundžiamame apeliacinės instancijos teismo sprendime nepagrįstai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo išlaikymo ieškovui reikalingumą, neįvertinęs visų ieškovo pajamų palikėjos mirties dieną bei galimybių jas gauti. Kasatoriaus teigimu, jis pateikė teismui įrodymus, kad, nors ir būdamas tik 15 proc. darbingas, ieškojo būdų užsidirbti pinigų, nes motinos mirties dieną visos jo pajamos tebuvo kas mėnesį gaunama 302,16 Lt invalidumo pensija. Jis ėmėsi taksi verslo, tačiau, ligai (raumenų atrofijai) progresuojant, dėl sveikatos būklės užsiimti šia veikla jam tapo nebeįmanoma, o gauti samdomą darbą tokiomis aplinkybėmis nėra jokių galimybių. Pirmosios instancijos teismas į šiuos bylos duomenis atsižvelgė, taigi įvertino, ar ieškovas išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti gyvenimo reikmėms būtinų lėšų, ir nustatęs, kad tokių galimybių nėra, padarė pagrįstą išvadą dėl pakankamų pajamų palikėjos mirties dieną neturėjimo.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė prašo skundą atmesti, apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Jame nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pagal byloje nustatytas aplinkybes bei joje surinktus įrodymus, tinkamai aiškindamas ir taikydamas CK 5.20 straipsnio 1 dalies nuostatas, teisingai nustatė, jog motinos mirties dieną kasatorius nebuvo jos išlaikomas ir išlaikymas jam apskritai nebuvo reikalingas, nes jis gaudavo socialines išmokas (302,16 Lt) bei pajamas iš individualios veiklos (2005 m. – 267 Lt), taigi daugiau už tuo metu nustatytą minimalią mėnesinę algą (550 Lt). Tai konstatavęs, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė netenkinti ieškinio.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl palikėjo vaiko teisės į privalomąją palikimo dalį teisinių pagrindų ir įrodinėjimo dalyko

Byloje nustatyta (CPK 353 straipsnio 1 dalis), kad palikėja yra kasatoriaus motina. Remiantis CK 5.20 straipsnio 1 dalimi, palikėjo vaikas, kuriam palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas, priskiriamas prie asmenų, pagal įstatymą turinčių teisę paveldėti, nepaisant testamento turinio, pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš paveldėtojų tektų paveldint pagal įstatymą, jeigu testamentu neskirta daugiau. CK 5.20 straipsnyje įtvirtinta teisė į privalomąją palikimo dalį tam tikra dalimi apriboja palikėjo teisę palikti testamentu turtą savo nuožiūra. Aiškinant pirmiau nurodytą palikimo teisinių santykių reglamentavimą, pabrėžtina, kad teisę į privalomąją palikimo dalį turi tik tokie palikėjų vaikai, kurie palikėjo mirties dieną atitinka asmens, reikalingo išlaikymo, teisinį statusą. Pažymėtina, kad palikėjo vaiko nedarbingumo dėl neįgalumo faktas nepreziumuoja išlaikymo reikalingumo CPK 182 straipsnio 4 punkto prasme. Procesiškai tai reiškia, kad nedarbingas dėl neįgalumo palikėjo vaikas pagal įstatymą turi teisę į privalomąją palikimo dalį, jeigu išlaikymo reikalingumas palikėjo mirties dieną įrodytas bendra tvarka (CPK 176-178 straipsniai). Dėl to kasacinis teismas daro išvadą, kad įrodinėjimo, siekiant įrodyti išlaikymo reikalingumą, našta tokiu atveju tenka įpėdiniui, pretenduojančiam į privalomąją palikimo dalį, lygiai taip pat kitiems įpėdiniams, nesutinkantiems su tokiu reikalavimu, tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiami atsikirtimai (CPK 178 straipsnis). Tokia teisės aiškinimo taisyklė formuojama ir teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 22 d. nutartį civilinėje byloje pagal pareiškėjo M. D. pareiškimą dėl termino palikimui priimti pratęsimo, bylos Nr. 3K-3-33/2008; 2010 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje O. V., V. V. v. notarė J. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-131/2010).

Pirmiau išdėstyti argumentai suponuoja, kad nedarbingumo dėl neįgalumo požymis rodo įpėdinio atitiktį CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatytam subjektiškumo kriterijui, tačiau įrodinėjimo dalykas neapribojamas vien šiuo faktu. Būtina įrodyti, kad palikėjo mirties dieną nedarbingas dėl neįgalumo palikėjo vaikas neturėjo pakankamai pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms, todėl buvo reikalingas palikėjo išlaikymo. Tokiam vertinimui reikšmingais pripažintini duomenys apie palikėjo vaiko turimą nuosavybę į daiktus, banko indėlius, gaunamas visų rūšių pajamas ir kt. Pažymėtina, kad išlaikymo reikalingumas nustatomas taikant taip pat bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnis).

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs ir įvertinęs CK 5.20 straipsnio 1 dalies taikymui reikšmingas aplinkybes (kasatorius nuo 1988 m. yra neįgalus dėl progresuojančios raumenų atrofijos, palikimo atsiradimo momentu buvo nedarbingas – netekęs 85 proc. darbingumo, savo gyvenamojo būsto neturėjo, nuo 1998 m. gyvena palikėjos gyvenamajame name, jo gaunama neįgalumo pensija ir pajamos iš individualios įmonės veiklos nedidelės, nekilnojamojo ir kito turto, iš kurio galėtų gauti pajamų, taip pat neturėjo), padarė pagrįstą išvadą, kad kasatorius (palikėjos sūnus) palikėjos mirties dieną neturėjo pakankamai pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms, todėl turi teisę į privalomąją palikimo dalį. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino kasatoriaus reikalavimą pripažinti jo teisę į privalomąją 1/8 dalį motinos palikimo. Toks teismo sprendimas atitinka ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus principus.

Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir padarydamas priešingą išvadą, kad kasatoriui palikėjos mirties dieną nebuvo reikalingas išlaikymas, todėl jis neturi teisės į privalomąją palikimo dalį, nenustatė reikšmingų aplinkybių, paneigiančių kasatoriaus išlaikymo reikalingumą. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadą grindė tuo, kad kasatoriaus gaunama pensija ir pajamos iš individualios įmonės veiklos yra pakankamos būtinoms gyvenimo reikmėms patenkinti. Pirmosios instancijos teismui šios apeliacinės instancijos teismo nurodytos ir kitaip įvertintos aplinkybės buvo žinomos. Pirmosios instancijos teismas jas aiškinosi bei vertino, ir, remdamasis jomis, padarė kitokias, negu apeliacinės instancijos teismas, išvadas, t. y. kad palikėjos mirties dieną kasatoriaus gaunamų pajamų neužteko jo būtiniausioms gyvenimo reikmėms tenkinti. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo argumentai, kad kasatoriui jo motinos mirties dieną nebuvo reikalingas išlaikymas, todėl jis neturėjo teisės į privalomąją palikimo dalį, teisiškai nepagrįsti.

Vertinant pirmiau nurodytas šioje byloje reikšmingas aplinkybes, darytina išvada, kad nei kasatoriaus pajamos, nei apskųstame apeliacinės instancijos teismo spendime išdėstyti argumentai nesudaro prielaidų paneigti kasatoriaus teisės į privalomąją jo mirusios motinos palikimo dalį. Dėl to konstatuotina, kad yra pagrįsti kasatoriaus argumentai, jog šią bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė teisę į privalomąją palikimo dalį reglamentuojantį CK 5.20 straipsnį bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu formuojamos praktikos, todėl apskųstas apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Patenkinus kasacinį skundą, kasatoriui iš atsakovės priteistinos jo kasaciniame teisme turėtos ir įrodymais pagrįstos bylinėjimosi išlaidos (b. l. 190), taip pat iš atsakovės į valstybės biudžetą priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos (b. l. 151) ir kasaciniame (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 7 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu) teismuose (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 21 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Kelmės rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimą.

Priteisti ieškovui A. R. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės N. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 132 (vieną šimtą trisdešimt du) Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant kasacinį skundą.

Priteisti iš atsakovės N. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)) į valstybės biudžetą 56,78 Lt (penkiasdešimt šešis litus 78 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Laužikas

Zigmas Levickis

Pranas Žeimys