Dėl finansinių priemonių sandorių pripažinimo negaliojančiais ir nuostolių atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-391/2014

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02795-2011-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

21.4.2.6; 22.3.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Rimvydo Norkaus (pranešėjas) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui AB DnB bankui (ankstesnis pavadinimas – AB DnB NORD bankas) dėl finansinių priemonių sandorių pripažinimo negaliojančiais ir nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl to, ar įsigydamas vertybinius popierius banko paskolintomis lėšomis ieškovas suklydo sudarydamas sandorius ir ar platindamas vertybinius popierius bankas pakankamai atskleidė tų vertybinių popierių rizikos veiksnius ieškovui kaip neprofesionaliam investuotojui.

Ieškovas A. B. pareikštu ieškiniu prašė teismo pripažinti negaliojančiomis atsakovo AB DnB NORD banko ir ieškovo A. B. sutartis nuo jų sudarymo momento:

1. 2007 m. rugpjūčio 13 d. Skolinimo obligacijų apmokėjimo sutartį Nr. 2300/32 ir jos 2007 m. gruodžio 12 d. bei 2008 m. rugsėjo 5 d. pakeitimus Nr. 23003-32/1 ir Nr. 2300/32/2;

2. 2007 m. rugpjūčio 13 d. keturias obligacijų pasirašymo sutartis:

1) sutartį Nr. 5/2007 – Su pasaulio akcijomis susietos obligacijos;

2) sutartį Nr. 27/2007 – Su kylančių šalių akcijomis susietos obligacijos;

3) sutartį Nr. 27/2007 – Su pasaulio akcijomis susietos obligacijos;

4) sutartį Nr. 2/2007 – Su žaliavų kainomis susietos obligacijos.

3. 2010 m. kovo 26 d. ir 2010 m. rugpjūčio 25 d. kreditavimo sutartis Nr. K-2300-2010-19 ir Nr. K-2300-2010-67.

Ieškovas taip pat prašė teismo priteisti iš atsakovo 407 730,15 Lt nuostolių atlyginimo ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Ieškovas A. B. su atsakovu AB DnB NORD banku 2007 m. rugpjūčio 13 d. sudarė skolinimo obligacijų apmokėjimo sutartį, pagal kurią ieškovas, kaip investuotojas, pasirašė keturių atsakovo, kaip emitento, obligacijų emisijų sutartis su vėlesniais (2007 ir 2008 metų) pakeitimais. Sutarčių dalykas buvo atsakovo išleisti vertybiniai popieriai – „SASO“ („Su akcijomis susietos obligacijos“). Iš viso pasirašytų sandorių suma buvo 5 749 536, 61 euro (19 851 999 Lt). Sandorių esmė – emitento (banko) išleistų vertybinių popierių – su akcijomis susietų obligacijų (SASO) emisijos išleidimas ir pardavimas klientui už to paties emitento (banko) paskolintas klientui lėšas, klientui įkeičiant banko naudai turtą. SASO yra tokia obligacijų rūšis, kurių palūkanos priklauso nuo tam tikros su obligacijomis susietos turto klasės kainos svyravimų.

Ieškovo teigimu, vykdant sutartis, 2009 metų pabaigoje ėmė aiškėti aplinkybės, kad atsakovas pardavė ieškovui iš esmės kitokį produktą ir tuo suklaidino ieškovą sąmoningai, nes atsakovas, kaip emitentas, neatskleidė ir sąmoningai nutylėjo esmines ir reikšmingas sandorių aplinkybes, taip sąmoningai pateikė neteisingą informaciją. Atsakovo parduotos SASO už paskolintas atsakovo lėšas iš esmės buvo kitoks produktas nei SASO įsigijimas už nuosavas lėšas, nes, obligacijoms neuždirbus pelno, skolintos lėšos negrąžinamos obligacijų nominalo pavidalu, nominalioji obligacijų vertė visuomet garantuojama įsigyjant SASO už nuosavas lėšas. Ieškovas teigė, kad apie šią riziką bankas neinformavo ieškovo. Priešingai, ieškovui buvo užtikrinta, kad net nepalankiausiu atveju SASO vertybiniai popieriai uždirbs mažiausiai 1 proc. jų pačių vertės. 2010 m. pabaigoje tapo aišku, kad visos obligacijos, kurias ieškovas įsigijo iš atsakovo už atsakovo paskolintas lėšas nustatytą akcijų išpirkimo dieną (praėjus trejiems metams po obligacijų pasirašymo), neuždirbo jokio žadėto pelno, todėl ieškovui teko skolintų lėšų grąžinimo ir palūkanų mokėjimo atsakovui pareiga. Susikaupusioms palūkanoms ir nuostoliams padengti atsakovas ir ieškovas 2010 metais sudarė dvi kredito sutartis, pagal kurias atsakovas padengė savo nuostolį dėl obligacijų paskolinta ieškovui suma, o ieškovui teko pareiga mokėti paskolintų lėšų (19 851 999 Lt) palūkanas – 2 401 166,70 Lt – už laikotarpį iki 2010 m. rugpjūčio 25 d. Įsipareigojimų vykdymui užtikrinti atsakovui ieškovas yra įkeitęs jam nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą (žemės sklypą ir gyvenamąjį namą).

Vertybinių popierių komisija (VPK), atlikusi tyrimą, 2011 m. liepos 28 d. paskelbė sprendimą Nr. 12K-10, kuriame konstatavo, kad AB DnB NORD bankas nebuvo sistemiškai pasirengęs teikti investicines paslaugas klientams, įsigijusiems už banko skolintas lėšas su akcijomis susijusias banko išleistas obligacijas, ir tuo pažeidė imperatyviąsias teisės aktų normas, veikė neprofesionaliai, suklaidino investuotojus, išplatindamas jiems už emitento (atsakovo) paskolintas lėšas emitento vertybinius popierius – su akcijomis susietas obligacijas (SASO). Tyrimo išvadoje VPK išanalizavo AB DnB NORD banko veiklą dėl SASO išplatinimo skolintomis lėšomis ir konstatavo, kad tai yra visiškai naujas finansinis produktas, kuris buvo išplatintas klientams, neaprašius Prospektuose ir Galutinėse sąlygose. Kaip nustatė VPK, jokiuose AB DnB NORD banko SASO reklaminiuose ir aprašomuosiuose dokumentuose nebuvo informacijos apie galimybę įsigyti skolintomis lėšomis, todėl visi investuotojai (641 asmuo, tarp jų ir ieškovas) buvo atsakovo suklaidinti, nes jiems buvo aiškinamas SASO veikimo mechanizmas, nauda ir rizika, pagrįsta SASO, kai į jų įsigijimą investuojamos nuosavos lėšos, o rinkodaros medžiaga neaprašė SASO galimybių ir rizikų, kai jos įsigyjamos skolintomis lėšomis.

Visi ginčo sandoriai buvo sudaryti ieškovo prisijungimo būdu, sutarties tekstus parengė ir pasiūlė atsakovas, todėl bet kokie neaiškumai ginčo sutartyse turi būti aiškinami sutartis pasiūliusios šalies nenaudai. Atsakovui, kaip vertybinių popierių rinkos profesionalui, taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai (CK 6.38 straipsnis). Ieškovas yra silpnesnioji šalis teisiniuose santykiuose, pagal Finansinių priemonių rinkų įstatymo (FPRĮ) 3 straipsnio 20 punktą ieškovui, kaip neprofesionaliam investuotojui, taikytini padidinti apsaugos reikalavimai tiems teisiniams santykiams, kurie susiejo ieškovą ir atsakovą tarpusavio teisėmis ir pareigomis. Sutartys yra sudarytos nelygiateisiais pagrindais, daugiau pareigų ir visa rizika nuo profesionalo ir stipresnės sandorio šalies perkelta silpnesniajai sandorio šaliai. Civilinio kodekso 1.80 straipsnyje nustatyta, kad imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Teikdamas finansines paslaugas atsakovas pažeidė Vertybinių popierių rinkos įstatymą (VPRĮ) ir Finansinių priemonių rinkų įstatymą (FPRĮ), tai konstatuota Vertybinių popierių komisijos 2011 m. liepos 28 d. sprendime.

Ieškovas taip pat nurodė, kad 2007 metais atsakovo Klaipėdos padalinio vadovė R. Š. pasiūlė ieškovui banko produktą – banko obligacijas, vadinamas SASO, kurios net nesėkmingiausiu atveju investuotojui uždirbs bent 1 proc. pelno, kad tokių obligacijų, kaip produkto, patrauklumas ir unikalumas yra tai, jog investuotojui savo nuosavų lėšų investuoti nereikės, kad bankas, išleisdamas SASO obligacijas, joms apmokėti investuotojui suteiks tiek kredito, kiek leis įkeičiamo investuotojo turto vertė, kurią nustatys banko turto vertintojas. Ieškovas, pasitikėdamas atsakovu ir R. Š., sutiko sudaryti SASO obligacijų sandorius. Banko atsiųstas turto vertintojas įvertino ieškovo turtą 28 mln. Lt. Sandoriai buvo sudaryti, turtas įkeistas, išlaidas, susijusias su sandorių sudarymo veiksmais, turėjo finansuoti ir faktiškai apmokėjo ieškovas. Obligacijų išpirkimo termino data (2010 m. rugpjūčio 16 d.) užfiksuota Skolinimo obligacijų apmokėjimo sutarties 1.8 punkte. Po sandorių sudarymo atsakovas kas ketvirtį atsiųsdavo ieškovui jo investicinio portfelio ataskaitas. Kai 2008 metais ieškovas atsiųstose ataskaitose pastebėjo portfelio vertės smukimą, tai ne kartą kėlė sutarčių pakeitimo klausimą dėl palūkanų normos sumažinimo. Tačiau atsakovas nesutiko, nurodydamas, kad kritimas laikinas, tai yra normalus reiškinys akcijų rinkoje ir kad reikia sulaukti nustatyto sutartyje išpirkimo termino. Ieškovo teigimu, išpirkimo terminui suėjus, visos keturios obligacijų emisijos tapo lygios nuliui. Ieškovui atsirado pareiga grąžinti kreditą ir mokėti palūkanas atsakovui. Paaiškėjo, kad 2,5 mln. Lt palūkanas ir nuostolius turi dengti ieškovas. Ieškovas skolinosi iš atsakovo šiam tikslui reikiamas lėšas, sudarydami 2010 m. kovo 26 d. Kreditavimo sutartį dėl 520 265,18 euro (1 796 371,60 Lt) kredito ir 2010 m. rugpjūčio 25 d. Kreditavimo sutartį dėl 175 305,87 euro (605 296,10 Lt) kredito.

Ieškovas prašė ginčo sandorius pripažinti negaliojančiais CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindais, nes, sudarant ginčo sutartis, atsakovas suklaidino ieškovą dėl esminių sutarčių sąlygų, kurias žinodamas, ieškovas nebūtų sudaręs sutarčių. Dėl to negaliojančiomis pripažintinos ir kreditavimo sutartys, kurios buvo sudarytos, be kita ko, ir dėl sunkių susidėjusių aplinkybių (CK 1.91 straipsnis).

Ieškovas nurodė, kad iki 2012 m. vasario 27 d. jis sumokėjo bankui 380 615,57 Lt palūkanų ir kredito sumą. Dėl sudarytų sandorių ieškovas patyrė išlaidų, susidedančių iš: kredito sutarčių įforminimo ir dokumentų parengimo – 5302,80 Lt, turto draudimo banko naudai – 19 603 Lt, hipotekos registravimo – 330 Lt, notaro paslaugų ir notaro rinkliavų, tvirtinant turto įkeitimo sutartį – 1856 Lt, nuosavomis lėšomis sumokėjus kreditui grąžinti – 22,78 Lt. Ieškovo skaičiavimu, atsakovas privalo atlyginti 407 730,15 Lt ieškovo išlaidų, turėtų ginčo sandoriams sudaryti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 16 d. sprendimu ieškinį tenkino ir pripažino negaliojančiomis nuo sudarymo momento:

Teismas taip pat priteisė iš atsakovo AB DnB NORD banko ieškovo A. B. naudai 289 749,43 Lt nuostolių atlyginimo ir 5 proc. metinių palūkanų už šią priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos, 30 000 Lt ieškovo sumokėto žyminio mokesčio atlyginimo.

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 15 d. papildomu sprendimu priteista iš atsakovo AB DnB NORD banko ieškovo A. B. naudai papildomai 117 980,73 Lt nuostolių atlyginimo ir 5000 Lt atstovavimo išlaidų atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas priimtame sprendime nurodė, kad remiantis CK 1.90 straipsnio 4 dalimi suklydimas dėl sudaromo sandorio laikomas esminiu, jei vieną šalį suklaidino kita šalis neturėdama tikslo jos apgauti.

Teismas nustatė, kad atsakovo Klaipėdos padalinio vadovė R. Š. ieškovui paaiškino, kad, investuojant skolintomis lėšomis su nekilnojamojo turto įkeitimu, akcijų rinkoms krentant, atsakovas išmokės visą nominaliąją obligacijų vertę, o ieškovas turės sumokėti palūkanas už naudojimąsi kreditu. Dėl aplinkybės, ar ieškovas buvo informuotas, ar nebuvo suklaidintas dėl palūkanų, priskaičiuotų iki obligacijų išpirkimo, mokėjimo būtinumo, teismas sprendė, kad ieškovas suprato, jog jam bus priskaičiuotos palūkanos, nes nenurodė, jog būtų suklydęs dėl įsipareigojimo sumokėti palūkanas pagal kreditą. 2007 m. rugpjūčio 13 d. skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarties 1.3 punkte buvo nustatyta 5,04 proc. palūkanų norma, o pagal 5.2 punktą – ieškovas visas, apskaičiuotas nuo 5 749 536,61 euro kredito suteikimo dienos (2007 m. rugpjūčio 13 d.) palūkanas iki kredito grąžinimo dienos, t. y. ne vėliau kaip obligacijų išpirkimo dieną (2010 m. rugpjūčio 16 d.), įsipareigojo sumokėti bankui. Teismo posėdyje paaiškino atsakovo darbuotojai: liudytoja R. Š. – kad ji ieškovo neužtikrino, jog obligacijos uždirbs bent 1 proc., garantavo tik išpirkti jas nominaliąja verte, tai nustatyta sutartyje; liudytojo T. R. teigimu, 1 proc. vertybinių popierių sumos garantijos negalėjo būti teikiamos, nes obligacijos uždirba tik tada, kai rinkos kyla.

Vertinant klientui pateiktą informacinę medžiagą apie SASO, galimas nuostolis nurodytas tik viename iš didelės apimties programos lapų, pristatymo pabaigoje nurodant, kad investuojant 3 500 000 Lt maksimalus nuostolis – 588 000 Lt. Programoje pateikti akcijų rinkų augimo grafikai už laikotarpį nuo 1997 iki 2007 m. leido ieškovui susidaryti klaidingą nuomonę, kad akcijų rinkos kils. Tai, kad teikiamoje medžiagoje nebuvo informacijos apie su SASO emisija susijusių rizikos veiksnių atsiradimo galimybę, yra nepakankamas informacijos atskleidimas investuotojui A. B. Sudarydamas keturias obligacijų pasirašymo sutartis ieškovas parašu tik vienoje iš keturių sutarčių patvirtino susipažinęs su sutarties priedu Nr. 2 (kuriame išvardyti emisijos rizikos veiksniai). Dėl kitų trijų sutarčių – atsakovas pasirašytinai nesupažindino ieškovo su emisijos rizikos veiksniais (emisijų pagrindinėmis sąlygomis bei su emisija susijusiais rizikos veiksniais), t. y. tinkamai neatskleidė investuotojui informacijos apie galimas rizikas. Tai, kad rizika aprašyta tik obligacijų pasirašymo sutarties priede Nr. 2 ir ši informacija neatskleista sutartyje, o nurodyta tik paskutiniame jos priede, leidžia daryti išvadą, kad bankas sukūrė tokią sutarties formą, kuri neleido klientui be didesnių pastangų atkreipti dėmesį į aprašytus emisijos rizikos veiksnius.

Sutarties priede Nr. 2 buvo nurodyta, paryškintai pažymint „Rinkos rizika“, ir toliau išaiškinant, kad obligacijų galiojimo laikotarpiu Susiejimo indekso reikšmė gali stipriai svyruoti, o investuotojas prisiima riziką dėl nepalankių svyravimų negauti Susiejimo indekso priemokos (prieaugio). Tai, kad obligacijų prieaugis priklausė nuo akcijų indeksų pokyčio, leidžia daryti išvadą, kad turėjo būti pateikta išsami informacija apie tai, kokį nuostolį gali turėti investuotojas tuo atveju, kai akcijų indeksai pasieks galimai mažiausią lygį ir jis toks išliks visą investavimo laikotarpį.

Kiekvienas apdairus ir protingas klientas, investuojantis itin dideles sumas, privalėtų išsiaiškinti sudaromų sandorių esmę ir iš jų galinčias kilti rizikas, tačiau pareiga tai atlikti pirmiausia kyla atsakovui, nes jis siūlo įsigyti savo produktą neprofesionaliam investuotojui fiziniam asmeniui, t. y. vartotojui. Be to, draudimo sąlygos nuo rizikų nepasiūlius ieškovui, jis taip pat netinkamai informuotas apie investavimą.

Tai, kad ieškovas yra verslininkas, socialinių mokslų daktaras, docentas, buvęs Seimo narys, turintis patirtį įsigydamas vertybinius popierius AB SEB banke, savaime dar neleidžia jį vertinti kaip turėjusį suvokti investavimo į SASO paskolintomis lėšomis riziką – negauti susiejimo indekso priemokos už obligacijas ir turėti tik pareigą bankui 2010 m. kovo 20 d. mokėti 1 796 371, 60 Lt palūkanas. Tai, kad šalių sandoriai buvo sudaryti taip, kad atsakovui neatsirado jokių rizikų iš sandorių, o ieškovui atsirado 1 796 371,60 Lt nuostolių, leidžia daryti išvadą, kad Skolinimo obligacijų apmokėjimo ir obligacijų pasirašymo sutartys suteikė perdėtą pranašumą atsakovui.

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu šalys nereiškė pageidavimo skirti byloje bankinę ekspertizę ginčo objektui – banko išleistiems vertybiniams popieriams ir informacijai apie juos įvertinti.

Teismas darė išvadą, kad ieškovas buvo suklaidintas, neatskleidžiant jam išsamios informacijos, reikšmingos formuojantis jo valiai dėl ginčo sandorių sudarymo, todėl sandoriai – skolinimo obligacijų apmokėjimo ir obligacijų pasirašymo sutartys pripažintinos negaliojančiomis CK 1.90 straipsnio 4 dalies pagrindu.

CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu pripažintinos negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2010 m. kovo 26 d. ir 2010 m. rugpjūčio 25 d. kreditavimo sutartys, kurias ieškovas buvo priverstas sudaryti siekdamas įveikti turtinius padarinius, kuriuos jam sukėlė anksčiau sudarytos su atsakovu skolinimo obligacijų įsigijimui ir obligacijų pasirašymo sutartys. Padarius išvadą, kad šios sutartys buvo sudarytos suklaidinus atsakovui ieškovą, pripažintina, kad vėlesnes kreditavimo sutartis ieškovas sudarė dėl susidėjusių sunkių aplinkybių. Ieškovui priteistinas nuostolių, atsiradusių jam vykdant kreditavimo sutartis, kurios pripažįstamos negaliojančiomis, atlyginimas – 289 749, 43 Lt (ieškovo sumokėta kredito ir palūkanų suma iki 2011 m. rugsėjo 1 d.) ir 5 proc. procesinės palūkanos.

Ieškovas reikalavimą pripažinti sandorius negaliojančiais grindė taip pat ir CK 1.80 straipsniu, nurodydamas, kad atsakovas pažeidė imperatyviąsias Vertybinių popierių rinkos įstatymo (VPRĮ) ir Finansinių priemonių rinkos įstatymo (FPRĮ) teisės normas, t. y. siūlydamas klientams įsigyti SASO skolintomis lėšomis pažeidė VPRĮ 11 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis, FPRĮ 13 straipsnio 1 ir 2 dalis, 21 straipsnį, 22 straipsnio 1, 3, 5, 7, dalis. Ieškinyje ir ieškovo atstovės paaiškinimuose apsiribota tik šių įstatymų straipsnių išvardijimu, tačiau nenurodyta, kokios nuostatos, esančiose išvardytose įstatymo normose, nevykdė atsakovas ir kaip dėl to ginčijami sandoriai turėtų būti pripažinti niekiniais ir negaliojančiais.

Teismo vertinimu, ieškinys taip pat atmestinas ieškovo nurodytu CK 1.91 straipsnio 1 dalies sandorių negaliojimo kaip jų sudarytų dėl apgaulės pagrindu, nes aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, atsakovas nenuslėpė sąmoningai, o nesuteikė pakankamos informacijos apie rizikos veiksnius ieškovui dėl aplaidumo, pats būdamas nepagrįstai įsitikinęs, kad obligacijų įsigijimas ieškovui negali atnešti 1 796 371, 60 Lt nuostolio.

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 15 d. papildomame sprendime nurodyta, kad ne visi ieškovo reikalavimai atlyginti nuostolius buvo išspręsti teismo sprendime. CPK 277 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad tuo atveju, jei kuris nors reikalavimas, dėl kurio šalys pateikė įrodymus ir davė paaiškinimus, sprendime neišspręstas, teismas gali jį išspręsti priimdamas papildomą sprendimą.

Teismo sprendimu ieškovui priteista nuostolių atlyginimo suma yra ieškovo sumokėta kredito grąžinimo ir palūkanų suma iki 2011 m. rugsėjo 1 d. Pagal pripažintas negaliojančiomis kreditavimo sutartis ieškovas sumokėjo kredito grąžinimo ir palūkanų nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. vasario 27 d. – 90 866,14 Lt (380 615,57 Lt – 289 749,43 Lt) ir 22,78 Lt palūkanų pagal 2007 m. rugpjūčio 13 d. sutartį. Nuostoliai, atsiradę dėl mokesčių ir įmokų mokėjimo įkeičiant turtą, sudarant sutartis, apdraudžiant turtą banko naudai, yra atsiradę dėl sutarčių, kurios pripažintos negaliojančiomis, sudarymo, todėl ir juos turi atlyginti ieškovui atsakovas. Šie nuostoliai sudaro 27 114,58 Lt (5302,80 Lt + 330 Lt + 19 603 Lt + 1856 Lt), todėl bendra priteistina papildomu sprendimu nuostolių suma iš atsakovo ieškovui sudaro 117 980,72 Lt (90 866,14 Lt + 22,78 Lt + 27 114,58 Lt).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimu atsakovo AB DNB banko apeliacinį skundą tenkinus nuspręsta Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimą ir šio teismo 2012 m. gegužės 15 d. papildomą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys atmestas. Iš ieškovo atsakovo naudai priteista 30 000 Lt žyminio mokesčio ir 8228 Lt atstovavimo išlaidų atlyginimo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad vienas sandorių negaliojimo pagrindų – suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas. Suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų. Ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Suklydimą galima konstatuoti buvus tik tuo atveju, jeigu suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, bet ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo. Dėl to, ar asmuo suklydo, turi būti vertinama pagal sandorio sudarymo metu egzistavusią faktinę situaciją, o ne pagal tą, kuri yra praėjus tam tikram laikui po sandorio sudarymo. Jeigu šalis teisingai suvokė sandorio sudarymo metu esančias aplinkybes, bet klydo dėl šio sandorio perspektyvų, tai taip pat nėra laikoma suklydimu.

Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati (CK 1.90 straipsnio 5 dalis).

Kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Kadangi tokiu atveju suklystama dėl pačios šalies kaltės, tai sandorio pripažinimas negaliojančiu prieštarautų kitos sandorio šalies interesams, kuri pasikliovė priešingos šalies ketinimais, pagrįstai tikėdamasi, jog tie ketinimai išreiškia tikrąją šalies valią. Jeigu sandoris, atsižvelgiant į jo prigimtį, yra rizikingas, tai sandorio šalis, prisiimdama galimą riziką, kartu praranda ir teisę vėliau tą sandorį ginčyti remdamasi suklydimu. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas taip pat negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo.

Ieškovas jo suklaidinimo aplinkybėmis nurodė tai, kad atsakovas neatskleidė ir sąmoningai nutylėjo esmines ir reikšmingas sandorių sudarymo aplinkybes, sąmoningai pateikė neteisingą informaciją, neinformavo ieškovo, kad skolintos lėšos negrįš bent jau nominalo pavidalu ieškovui ir kad tokia rizika ir rezultatas yra labiau tikėtini, nei priešingai.

Teismo posėdžio metu ieškovas nurodė: aš neskaičiau sutarčių nuo pradžios iki galo; neskaičiau sutarčių, permečiau akimis dominančius punktus. Sakė, kad tai tipinė sutartis; dėl kreipimosi į nepriklausomus konsultantus: aš pasitikėjau banko darbuotojais. Teismo vertinimu, pasirašomų sutarčių neskaitymas ar tik kelių dominančių punktų permetimas akimis šiuo atveju negali būti laikomas atidžiu bei apdairiu ieškovo elgesiu. Kiekvienas apdairus, atidus ir rūpestingas asmuo, sudarydamas tokius sandorius, kreiptųsi į profesionalus, šiuo atveju finansų konsultantus ir teisininkus, siekdamas išsiaiškinti visas galimas sandorių sudarymo ir jais sukeliamų teisinių padarinių rizikas. Tačiau ieškovas to nepadarė. Atsižvelgus į Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarties paskolos sumą (beveik 20 mln. Lt), mokėtinų palūkanų dydį (3 001 622,40 Lt) bei kitus įsipareigojimus, akivaizdu, kad toks ieškovo elgesys laikytinas dideliu ieškovo neatsargumu, tai pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką negali būti laikoma sutarčių pripažinimo negaliojančiomis dėl suklydimo teisiniu pagrindu, nes būtent ieškovui tokiu atveju tenka suklydimo rizika. Be to, vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorį sudariusios šalies (šiuo atveju – ieškovo) amžių, išsilavinimą, patirtį ir kitas sandorio šalį apibūdinančias aplinkybes. Ieškovas, būdamas išsilavinęs, turintis patirties sudarant investavimo sandorius, suvokė ar turėjo suvokti tokių sutarčių sąlygas bei teisinius padarinius, kurie gali kilti jas pasirašius.

Dėl 1 procento obligacijų vertės uždarbio – joks ieškovo pasirašytas dokumentas – Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis; Obligacijų pasirašymo sutartys; Obligacijų pasirašymo sutarčių priedas Nr. 1 – Emisijos pagrindinės sąlygos; Obligacijų pasirašymo sutarčių priedas Nr. 2 - Su emisija susiję rizikos veiksniai – nenustatė garantuojamo 1 proc. (ar kokio nors kitokio dydžio) obligacijų vertės uždarbio ar 1 proc. pelno. Įvertinus ieškovo patirtį tiek versle, tiek investavime, jis nebūtų pasirašęs jokios sutarties, jei joje nebūtų sąlygos, dėl kurios sandorio šalys būtų sutarusios. Apie 1 proc. uždarbio garantijas nebuvo rašyta ir banko rašytiniame pasiūlyme ieškovui. Šiame pasiūlyme nurodoma, kad obligacijų grąža priklausys nuo to, kiek per pasirinktą laikotarpį išaugs minėti akcijų ar žaliavų indeksai, o jeigu indeksai nukristų, išpirkimo metu jums būtų išmokėta visa investuota suma. Byloje esantys rašytiniai įrodymai įrodo, kad obligacijų prieaugis priklauso vien nuo rinkos sąlygų, todėl joks prieaugio ar pelno procentas ieškovui nebuvo garantuotas.

Obligacijų pasirašymo sutartis priskirtina rizikos sutarčių rūšiai, nes ją sudarant šalims nėra žinoma, ar jos gaus kokios nors naudos, arba nežinomas galimos naudos dydis, arba naudos gavimas priklauso nuo atsitiktinių, dažnai nuo šalių valios nepriklausomų aplinkybių (CK 6.160 straipsnio 3 dalis). Dėl informavimo apie investavimo į SASO rizikas pareigos vykdymo teismas nurodė, kad atsakovas, teikiantis ir investicines paslaugas (FPRĮ 3 straipsnio 7 dalis), prisiėmė prievolę aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir priimti pagrįstus investicinius sprendimus (informacija gali būti pateikiama standartizuota forma (FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis), finansines priemones ir siūlomą investavimo strategiją, įskaitant konsultacijas ir įspėjimą apie riziką, kuri būdinga tam tikroms investavimo strategijoms arba investicijoms į tam tikras finansines priemones (FPRĮ 22 straipsnio 4 dalies 2 punktas).

Atsakovas informavimo apie galimas investavimo į SASO rizikas pareigą įvykdė keliais būdais, tarp jų ir informuodamas apie jas Obligacijų pasirašymo sutarties priedu Nr. 2 bei Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartimi. Visos keturios Obligacijų pasirašymo sutartys pasirašytos vieną dieną, prie jų esančio priedo Nr. 2 turinys yra identiškas, todėl ieškovas, net ir pasirašęs vieną iš keturių sutarčių priedų Nr. 2, turėjo galimybę sužinoti apie investavimo rizikas, nurodytas tokiame priede. Priede Nr. 2 nurodytas rizikos aprašymas atitinka Baziniame prospekte buvusį rinkos rizikos aprašymą.

„Investavimas DnB NORD banke 2007 Rugpjūtis“ pagalbinėje medžiagoje aprašytos galimos trys investavimo strategijos, tarp jų ir investavimas skolintomis lėšomis, taip pat pateikti pavyzdiniai skaičiavimai dėl galimo investicijų pelningumo ar nuostolio. Iš šioje medžiagoje esančio galimo rizikos aprašymo aiškiai galima susidaryti įspūdį apie tai, kad esant nuliniam obligacijų prieaugiui investicija, pasirinkus investavimo strategiją tik skolintomis lėšomis, gali būti nuostolinga, t. y. klientui teks pareiga sumokėti palūkanas už skolintas lėšas (gautą kreditą). Iš šioje medžiagoje skelbtos informacijos apie investavimą esant nestabiliai situacijai rinkose taip pat galima susidaryti įspūdį, kad rinkoms būdingas ir gana didelis kritimas. Toks akcijų rinkos kaitos grafikas ieškovui, kaip turinčiam investavimo patirtį nuo 2001 m., turėjo būti pakankamai informatyvus ir neleido susidaryti įspūdžio tik dėl galimo akcijų rinkos kilimo. Tai, kad akcijų rinka neaugo taip, kaip buvo tikėtasi, nesudaro pagrindo pripažinti sudarytas sutartis negaliojančiomis. Iš Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarties 5, 6 punktų galima aiškiai spręsti, kad tiek sėkmingos, tiek nesėkmingos investicijos atveju ieškovui tenka pareiga grąžinti gautą kreditą ir sumokėti priskaičiuotas palūkanas.

Teismas konstatavo, kad atsakovo ieškovui suteiktos informacijos pobūdis (informacija pateikta šalių sudarytose sutartyse, Baziniame prospekte, pagalbinėje medžiagoje), atsižvelgiant į atidaus ir rūpestingo asmens galimybes įvertinti galimą investavimo riziką, atitinka aiškumo ir išsamumo kriterijų. Suteikta informacija sudarė galimybę ieškovui suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką, ieškovas šios informacijos pagrindu galėjo priimti pagrįstus investicinius sprendimus.

Tai, kad ieškovas suprato galimą investavimo riziką, netiesiogiai patvirtina ir paties ieškovo paaiškinimas dėl galbūt jam garantuoto investicijų pelningumo 1 procentu. Net ir tokiu atveju, atsižvelgiant į Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarties sąlygą dėl kredito palūkanų normos (5,04, o po Susitarimo Nr. 2300/32/2 sudarymo – 4,04), ieškovas turėjo suvokti, kad, esant tokiam pelningumui, jam teks padengti skirtumą tarp obligacijų prieaugio ir palūkanų už naudojimąsi kreditu (atitinkamai 4,04 arba 3,04). Taip ieškovas suprato SASO įsigijimo skolintomis lėšomis padarinius – kad obligacijoms neuždirbus prieaugio, viršijančio kredito palūkanas, jam visais atvejais teks padengti obligacijų prieaugio ir palūkanų už naudojimąsi kreditu skirtumą.

Dėl kreditavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu kaip sudarytų dėl susidėjusių sunkių aplinkybių, dėl kurių asmuo buvo priverstas sudaryti tokias sutartis, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nenustatyta teisiškai reikšmingos faktų sudėties, kurios nesant ginčo sandoriai negalėjo būti pripažinti negaliojančiais aptariamu pagrindu. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sandorį pripažinti negaliojančiu šiuo pagrindu galima tik esant šioms sąlygoms: 1) susidėjus nepriklausomoms nuo kitos sandorio šalies aplinkybėms, dėl kurių asmuo buvo priverstas sudaryti sandorį aiškiai nenaudingomis sąlygomis; 2) kitai sandorio šaliai žinant apie šias aplinkybes bei jomis pasinaudojant, primetant kitai sandorio šaliai savo valią. Ieškovas kreditavimo sutartis sudarė savo laisva valia, jų ir nesudaręs jis galėjo pagal savo pateiktos turto deklaracijos duomenis iš savo nuosavo turto įvykdyti prievolę sumokėti paskolos palūkanas pagal Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį.

Vertinant Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį šalių interesų pusiausvyra, perdėto pranašumo vienai šaliai suteikimas gali būti reikšmingi sprendžiant dėl sutarties ar atskiros jos sąlygų pakeitimo (pvz., dėl sandorio šalių rizikos disproporcijos; CK 6.228 straipsnis), o ne dėl sutarties negaliojimo iš esmės suklydus. Byloje pareikštas ieškinys dėl sandorių negaliojimo iš esmės suklydus, o ne dėl sandorių pakeitimo, dėl to jų pakeitimą (modifikavimą) reglamentuojančios teisės normos netaikytinos.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas A. B. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2012 m. gegužės 15 d. papildomą sprendimą; palikus galioti nurodytus Vilniaus apygardos teismo sprendimus, kuriais panaikinti ginčo sandoriai, taikant restituciją, padidinti grąžintiną sumą iki 801 030,04 Lt. Kasatorius savo prašymą grindžia šiais esminiais argumentais:

Pagal savo teisinę prigimtį obligacijos yra vertybinis popierius (CK 1.101 straipsnio 4 dalis, 1.103 straipsnis), o su akcijomis susietos obligacijos yra struktūrizuotas vertybinis popierius, į kurį įeina išvestinė finansinė priemonė – opciono įsigijimas. Byloje reikšminga, kokia yra SASO rizika ir kaip ją bankas turėjo atskleisti. AB DnB NORD bankas buvo vienintelė finansų institucija 2006–2008 m. platinusi SASO skolintomis lėšomis įkeičiant nekilnojamąjį turtą. VPK 2011 m. liepos 28 d. sprendime Nr. 2K-161 pabrėžta, kad SASO už skolintas lėšas įkeičiant nekilnojamąjį turtą produktas buvo kitas, nei tas, kuris buvo aprašytas viešame Baziniame prospekte, ir kad to produkto rizika buvo visai kitokia, ir ji nebuvo atskleista. AB DnB bankas neparengė SASO skolintomis lėšomis rizikos atskleidimo strategijos klientams.

SASO yra sudėtingas išvestinis struktūrizuotas finansinis instrumentas (finansinė priemonė), vienas iš daugelio struktūrizuotų produktų, sukurtų siekiant vertybinių popierių emitentui rinkoje pigiau pasiskolinti lėšų. Įprastas SASO (platinamas už investuotojo nuosavas lėšas) pirkėjams suteikia galimybę spekuliuoti pasirinkimo sandorių rinkoje, o šios galimybės kainą sudaro obligacijų įsigijimo mokestis (paprastai labai nedidelis – vienas litas ar vienas procentas) ir palūkanos, kurias pirkėjas garantuotai gautų įsigijęs įprastas obligacijas. Tokiu atveju investuotojas, kai nustatytas 100 proc. dydžio investavimo koeficientas, esant daugiau kaip 1 proc. akcijų rinkos prieaugiui, gauna pelną. Platindamas SASO skolintomis lėšomis įkeičiant nekilnojamąjį turtą, AB DnB bankas taikė nulį procento įsigijimo mokestį, tačiau tos palūkanos, kurios buvo nustatytos Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartyje, faktiškai atliko tą įsigijimo mokesčio funkciją. Kadangi palūkanos už trejus metus buvo 15–18 procentų, tai, esant 100 proc. investavimo koeficientui, akcijų rinkose prieaugis turėjo pasiekti ne mažesnę kaip 15–18 proc. augimo ribą (dar vadinamą „nenuostolingumo riba“ arba „lūžio tašku“) ir ją perkopti, kad įsigytos SASO skolintomis lėšomis uždirbtų investuotojui pelną. SASO už skolintas lėšas įkeičiant nekilnojamąjį turtą rizikingumas didelis, nes buvo tik menka tikimybė, kad akcijų rinkų augimas pasieks lūžio tašką. Aptariamą SASO vertybinių popierių rizikingumą patvirtina ir byloje esanti prof. A. P. išvada.

Pirmosios instancijos teismas padarė iš byloje surinktų įrodymų pagrįstą išvadą, kad atsakovas suklaidino ieškovą dėl galimos sandorių sudarymo rizikos, pabrėždamas neabejotiną investicijų pajamingumą ir taip nepagrįstai įtikinęs ieškovą. Teismas taikė CK 1.90 straipsnio 4 dalį, kai suklydimas laikomas esminiu, jeigu vieną šalį suklaidino kita šalis, neturėdama tikslo apgauti. Nepripažinęs sandorių sudarymo dėl suklydimo apeliacinės instancijos teismas neanalizavo, dėl kokių esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, buvo suklysta, o sutiko su banko pozicija, kad ieškovas klydo dėl ginčo sandorių perspektyvų, o tai nėra laikoma suklydimu CK 1.90 straipsnio prasme. Taip apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino CK 1.90 straipsnio normas ir jų taikymą. Atsakovas suklaidino ieškovą prieš sandorių sudarymą, neatskleisdamas teisingos ir objektyvios informacijos apie obligacijų pelningumą bei riziką investuojant į su akcijų indeksais susietas obligacijas skolintomis lėšomis, bei nutylėjo informaciją apie galimą riziką. Ieškovas buvo suklaidintas dėl ginčijamų sandorių turinio, jų esmės, rizikos ir todėl sudarė sandorius, neatitinkančius tikrosios ieškovo valios.

Atsakovo parengta ir pateikta medžiaga „Investavimas DnB NORD Banke 2007 m. rugpjūtis“ siūlomą produktą apibūdino kaip saugų ir bet kuriuo atveju garantuojantį pelningumą, palyginti su kitais investavimo būdais. Bankas neakcentavo rizikos investuojant skolintomis lėšomis, kad su obligacijomis (SASO) susietos akcijos turėtų būti tiek pelningos, jog padengtų palūkanas ir dar uždirbtų investuotojui pelną, ir kad klientas visais atvejais privalėtų mokėti palūkanas už naudojimąsi skolintomis lėšomis.

Įstatymuose atsakovui nustatytos pareigos veikti ypač rūpestingai geriausiais klientui interesais, minimizuoti nepamatuotą neprofesionalaus kliento riziką, įspėti apie galimus itin nepalankius padarinius, prieš investicinių paslaugų teikimą surinkti išsamią informaciją apie potencialaus kliento žinias ir tikslus investuojant. Atsakovas potencialiems klientams ir ieškovui aiškino tik SASO privalumus ir nutylėjo realią turto praradimo grėsmę dėl ypač rizikingo investavimo būdo.

Nagrinėjamoje byloje esmine laikytina aplinkybė, ar atsakovo siūlytas investavimo produktas buvo saugus. Tiek atsakovo reklaminėje medžiagoje, platintoje viešai, tiek atsakovo parengtoje ieškovui medžiagoje ir po sutarties sudarymo siunčiamose ieškovui ataskaitose SASO įvardijamas kaip garantuotas produktas. Visa informacija buvo paremta tik SASO, platinamų už nuosavas lėšas, istoriniais duomenimis. Obligacijas įsigyjant skolintomis lėšomis asmuo (klientas) rizikuoja, kad akcijų indeksams sumažėjus jam teks (iš atitinkamų šaltinių) mokėti tikslinės paskolos palūkanas, o informacija apie tai, kokį prieaugį turi pasiekti akcijų rinkos, kad investuotojas nepatirtų nuostolio dėl palūkanų, atsakovas nepateikė. Tai konstatuota ir VPK 2011 m. liepos 28 d. sprendime. Palūkanų pagal Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis susidarymo ir jų mokėjimo mechanizmas, papildomai atsižvelgiant į obligacijų sąsają su akcijų indeksais, buvo sudėtingas ir neaiškus.

Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovo kaip profesionalaus investuotojo, nepagrįstai taikė VPRĮ. Sandorių sudarymo metu galiojo ne VPRĮ, o FPRĮ, kurio 28 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, siekiant asmenį pripažinti profesionaliuoju klientu, turi būti tenkinami bent du iš šių kriterijų: per paskutinius keturis metų ketvirčius klientas kiekvieną ketvirtį atitinkamoje rinkoje yra vidutiniškai sudaręs po 10 didelių sandorių; kliento finansinių priemonių portfelis, įskaitant lėšas, viršija 500 tūkstančių eurų; klientas profesionaliai dirba arba dirbo finansų sektoriuje ne mažiau kaip vienerius metus eidamas tokias pareigas, kurios reikalauja žinių apie klientui numatomas teikti paslaugas ar numatomus sudaryti sandorius. Ieškovas neatitiko profesionalaus investuotojo kriterijų. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovui tenka neapdairiai sudarytų sandorių rizika remiantis CK 1.5 straipsnio protingumo kriterijumi.

Ieškovas neturėjo pagrindo nepasitikėti banku ir jo pateikiama informacija priimdamas sprendimus investuoti į SASO (skolintomis iš to paties banko lėšomis); jis pasikliovė pateikta informacija, specialaus pasiūlymo informacija (tai faktiškai atitinka investavimo rekomendaciją). Ieškovui susidarė klaidingas įspūdis dėl investavimo į obligacijas, susietas su akcijų indeksais tokio pelningumo, kuris padengs skolintų iš emitento lėšų palūkanas. Pelningumą ir metinį prieaugį nuo 6 iki 9 ir daugiau procentų, viršijantį metines skolintų lėšų SASO įsigijimui metines palūkanas, ieškovui ne kartą akcentavo atsakovo darbuotoja R. Š., nors ji to ir nepripažino teismo posėdyje. 6 ir daugiau procentų metinio prieaugio SASO skolintomis lėšomis reklamavimo atvejus surinko ir aprašė VPK 2011 m. liepos 28 d. sprendime (Sprendimo 9–12 lapai). Iš 6 proc. minimalios grąžos atėmęs palūkanas obligacijoms įsigyti ieškovas suvokė, kad uždirbs mažiausiai vieną procentą grąžos.

Atsakovas, kaip finansų maklerio įmonė, turi įstatymuose nustatytą pareigą aiškiai ir suprantamai suteikti klientui visą informaciją, kurios pagrindu jis suprastų siūlomų finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką taip, kad galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus (FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis). Atsakovas privalėjo suteikti ieškovui išsamią informaciją, susijusią su investavimu skolintomis lėšomis į obligacijas, susietas su akcijų indeksais, tokio investavimo galimomis rizikomis, nuo kurių priklauso pelnas ar nuostoliai. Atsakovas neįrodė, kad kartu su sudaromomis sutartimis, jų priedais jis ieškovui perdavė „Investavimas DnB Banke 2007 m. rugpjūtis“ medžiagą, kurioje išdėstyta produkto rizika. Ginčo sutartyse neatskleistos SASO įsigijimo skolintomis lėšomis rizikos. Investavimo į SASO emitento paskolintomis investuotojui lėšomis įkeičiant emitentui nuosavą nekilnojamąjį turtą rizikos neaprašytos ir Baziniame prospekte. Ginčo obligacijų emisijos pagrindinės sąlygos buvo AB DnB NORD banko valdybos patvirtintos tą pačią dieną, kai buvo sudarinėjamos ginčo sutartys, įskaitant ir ginčo sandorių Priedą Nr. 2 – Emisijos rizikos veiksnius; ieškovas apie juos neinformuotas iš anksto, sužinojo tik sandorių pasirašymo dieną. Ieškovas konsultaciją ir rekomendaciją pirkti SASO gavo iš atsakovo darbuotojo T. R., kurio pateiktame pasiūlyme pirkti SASO neatskleisti rizikos veiksniai. Atsakovas SASO pristatė kaip garantuotus produktus arba garantuotus investicinius produktus, kuriais atgaunama visa investuota suma, tai investuotojo galėjo būti suprasta ir kaip visos palūkanų sumos atgavimas. Be to, ir investavimo medžiagoje, ir ieškovui parengtame pasiūlyme netgi nurodoma, jog ir akcijų rinkų kritimas duoda uždarbį, jeigu ieškovas investuoja į aktyviai valdomų indeksų RADA strategiją.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. birželio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje N. V. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-381/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-381/2013">3K-3-381/2013</a>, yra akcentavęs, kad banko pateikiama klientui informacija turi būti aiški ir nedviprasmiška bei kad ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalus investuotojas, galėtų priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką.

Sprendžiant dėl banko suteiktos klientui informacijos apie siūlomų finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką, svarbu įvertinti, ar ja remdamasis neprofesionalus investuotojas galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką. Atsakovas turėjo pateikti įrodymus, kad jis suteikė ieškovui informaciją apie SASO skolintomis emitento lėšomis esmę ir apie SASO skolintomis lėšomis produktui būdingą riziką bei kad tai yra pakankama informacija, jog neprofesionalus klientas galėtų turėdamas tokią informaciją priimti sprendimą sudaryti tokius sandorius.

FPRĮ 22 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, įgyvendindama šio įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus, finansų maklerio įmonė privalo pateikti informaciją apie finansines priemones ir siūlomą investavimo strategiją, įskaitant konsultacijas ir įspėjimą apie riziką, kuri būdinga tam tikroms investavimo strategijoms arba investicijoms į tam tikras finansines priemones. 1993 m. gegužės 10 d. Tarybos direktyva Nr. 93/22/EEB dėl investicinių paslaugų vertybinių popierių srityje su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2002 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2002/87/EB, atsižvelgiant į investuotojo interesų apsaugos bei kitus teisėkūros subjektų siektus tikslus, įtvirtino pareigą pakankamai atskleisti su klientu susijusią ir jam reikalingą informaciją, taip pat sąžiningai veikti klientų interesais įpareigojo pateikti klientui ir tokią informaciją, kurios pagrindu investuotojas galėtų priimti jo investavimo tikslus atitinkantį investicinį sprendimą, taip pat ir pareigą pakankamai atskleisti atitinkamai investavimo paslaugai ar finansinei priemonei būdingą riziką, inter alia susijusią su sudaromais (investiciniais) sandoriais. Kasatoriaus teigimu, tai iš esmės reiškia, kad finansų maklerio įmonė turi pareigą atskleisti klientui apie siūlomą produktą tiek visų rizikų, kiek žino ji pati apie tą produktą.

Ginčo sandorių sudarymo metu galiojo VPK 2007 m. gegužės 31 d. nutarimas Nr. 1K-22, kuriuo buvo patvirtintos Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklės, kurių 36 punkte nustatyta, kad jeigu finansinei priemonei, kurią sudaro dvi ar daugiau skirtingų finansinių priemonių ar paslaugų (kaip yra šiuo atveju – skolinimas SASO įsigijimui ir SASO įsigijimas), būdinga rizika gali būti didesnė už sudėtinės finansinės priemonės visų sudedamųjų dalių riziką, tai finansų maklerio įmonė privalo pateikti tinkamą finansinės priemonės sudedamųjų dalių aprašymą ir paaiškinimą, kaip sudedamųjų dalių sąveika padidina bendrą galutinę riziką. Šis reikalavimas rodo, kad atsakovo pareiga tinkamai išaiškinti galėtų būti vertinama kaip tinkamai įvykdyta dėl ieškovo, jeigu jam būtų suprantamai ir tinkamai bei iš anksto paaiškinta visa rizika, susijusi su investavimu į finansines priemones skolintų lėšų būdu.

Dėl kreditavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, kasatoriaus teigimu, bankas negali gauti naudos kreditavimo sutarčių palūkanų forma iš savo neteisėtų veiksmų sudarant Skolinimo obligacijų įsigijimui ir Obligacijų pasirašymo sutartis. Kreditavimo sutartis ieškovas pasirašė dėl susidėjusių sunkių aplinkybių, esančių pagrindu nuginčyti šias sutartis pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį. Ieškovas paaiškino teismo posėdyje, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios sudarė šias sutartis, buvo rizika netekti gyvenamojo namo, kurio pardavimas 2010 m. finansinės ekonominės recesijos sąlygomis būtų nuostolingas, ir kad tuo metu laisvos lėšos jau buvo investuotos į ilgalaikį projektą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas AB DnB bankas prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą. Atsiliepime į kasacinį skundą išdėstyti nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai, toliau pateikiama šio atsiliepimo argumentų santrauka:

Kasatorius tendencingai pateikia SASO esmės ir rizikų aprašymą. Jis SASO esmę apibūdina vadovaudamasis tik VPK 2011 m. liepos 28 d. sprendimu Nr. 2K-161, kurio visa motyvuojamoji dalis, konstatuojanti tariamus banko pažeidimus, panaikinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A–552–2377/2012, bei į bylą pateikta prof. A. P. išvada, nors šiais rašytiniais dokumentais nagrinėjamoje byloje negali būti remiamasi. Kasaciniame skunde apibūdinant SASO esmę ir rizikas pateiktos tik tos VPK sprendimo ir prof. A. P. išvados dalys, kurios palankios pagrindžiant kasacinio skundo argumentus, tačiau nutylimos kitos nepalankios aplinkybės.

SASO investuotojams gali būti platinami viešai, kai priežiūros institucija patvirtina emisijos bazinį prospektą, ir neviešai, t. y. neparengiant ir neišleidžiant bazinio prospekto, pvz., kai SASO siūlomi mažiau kaip 150 fizinių ar juridinių asmenų kiekvienoje valstybėje narėje, neįskaitant profesionaliųjų investuotojų, arba kai kiekvienas iš investuotojų įsigyja SASO ne mažiau kaip už 100 tūkstančių eurų, skaičiuojant atskirai kiekvienam siūlymui (VPĮ 5 straipsnio 2 dalis). Byloje nustatyta, kad po 2007 m. rugpjūčio mėnesį vykusio kasatoriaus ir banko darbuotojo T. R. susitikimo šis pateikė kasatoriui investavimo AB DnB NORD banke pasiūlymą, o kasatoriui su juo sutikus buvo patvirtintos Emisijų pagrindinės sąlygos, kurios vėliau tapo Obligacijų pasirašymo sutarčių priedais Nr. 1. Kadangi kasatoriui buvo išleista individuali SASO emisija, kurios didžiąją dalį įsigijo kasatorius, prospektas nebuvo rengiamas ir skelbiamas.

SASO esmė yra ta, kad, per obligacijų galiojimo terminą susiejimo indekso vertei nepakilus ar netgi kritus, emitentas (šiuo atveju – bankas), išleidęs SASO, garantuoja investuotojui, kad SASO išpirkimo metu jų savininkams bus išmokėta ne mažiau nei nominalioji obligacijų vertė. SASO priemokos (prieaugio) išmokėjimas priklauso nuo atitinkamo indekso, susieto su akcijų ar žaliavų kainomis, pokyčio. Kitaip tariant, jei susiejimo indeksas krinta arba išlieka nepakitęs – investuotojui išmokama tik nominalioji SASO vertė, o susiejimo indekso vertei pakilus – investuotojui išmokama ne tik nominalioji SASO vertė, bet ir atitinkamas SASO prieaugis.

Įsigyjant SASO tik nuosavomis lėšomis investuotojas nepatiria tiesioginės rizikos, nes yra garantuotas, kad SASO išpirkimo metu visada atgaus nominaliąją SASO vertę, o indekso vertei pakilus – papildomai gaus ir atitinkamą SASO prieaugį.

Įsigydamas SASO vien tik skolintomis lėšomis (kaip yra ginčo atveju), investuotojas nenaudoja nuosavų lėšų, tačiau įgyja galimybę investuoti ir uždirbti pelną iš investicijų. Tokiu atveju investuotojas savo įsipareigojimams pagal skolinimo obligacijų įsigijimui sutartį užtikrinti banko naudai įkeičia tas pačias obligacijas ir nekilnojamąjį turtą: obligacijų įkeitimas užtikrina SASO įsigijimui suteikto kredito grąžinimą, o nekilnojamojo turto įkeitimas – palūkanų už banko suteiktą kreditą SASO įsigijimui sumokėjimą. Kadangi palūkanos fiksuotos, asmuo iš anksto gali apskaičiuoti maksimalų nuostolį, kurį sudarytų už kreditą mokėtinos palūkanos, jei akcijų indeksai nepakils. Investuodamas į SASO skolintomis lėšomis, įkeičiant nekilnojamąjį turtą, investuotojas, neturėdamas ar nenaudodamas nuosavų lėšų, gali uždirbti pelną rinkoms kylant, kartu apribodamas savo riziką iš anksto žinomais palūkanų mokėjimais (t. y. fiksuotu palūkanų dydžiu) rinkoms krentant. Taigi įsigydamas SASO už skolintas lėšas, įkeičiant nekilnojamąjį turtą, investuotojas yra garantuotas, kad atgaus investuotą sumą, tačiau prisiima riziką, jog SASO sugeneruotas pelnas nepadengs už kreditą mokėtinų palūkanų, kas bus investuotojo patiriamas nuostolis. Tokio investavimo rezultatas priklauso tik nuo rinkos sąlygų, Bankas jo negali nei numatyti, nei kontroliuoti. Savo riziką, kad rinkoms pakilus turės išmokėti investuotojui SASO prieaugį, bankas iš anksto apdraudžia sudarydamas atlygintines apsidraudimo (opcionų) sutartis tarpbankinėse rinkose.

Visa informacija apie neviešai platinamas SASO (kaip vertybinius popierius) ir su jomis susijusias rizikas yra banko ieškovui išsamiai atskleista Obligacijų pasirašymo sutartyse ir jos prieduose Nr. 1 „Emisijos pagrindinės sąlygos“ ir Nr. 2 „Su emisija susiję rizikos veiksniai“, kurie laikyti neatskiriama Obligacijų pasirašymo sutarčių dalimi.

Lietuvos apeliacinis teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad, sprendžiant dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl suklydimo, nepakanka nustatyti vien suklydimo faktą (jį nepagrįstai nustatė Vilniaus apygardos teismas sprendime), tačiau yra būtina įvertinti, ar suklydimas buvo esminis, taip pat nustatyti kitas CK 1.90 straipsnio taikymo sąlygas. Ne bet koks suklydimas yra pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu. Suklydimas yra esminis, kai kitas normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. S. M., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MDQvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-504/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-504/2008">3K-3-504/2008</a>). Sprendžiant dėl suklydimo fakto taip pat yra būtina įvertinti, ar suklydimas nėra tik suklydusios sandorio Šalies neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas, pasireiškiantis klaidingu teisių ir pareigų įsivaizdavimu – kai asmuo klydo tik dėl savo neapdairumo, pripažinti sutartį negaliojančia, nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. B. v. visuomeninė organizacija Klaipėdos miesto krepšinio klubas „Fortūna“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NDgvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-548/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-548/2011">3K-3-548/2011</a>). Vertinant suklydimo faktą taip pat yra svarbu nustatyti, ar sandoris pagal prigimtį yra rizikingas, nes sudariusi tokį sandorį šalis ne tik prisiima galimą riziką, bet kartu praranda ir teisę vėliau tą sandorį ginčyti remdamasi suklydimu, priešingu atveju būtų paneigta investicinių sandorių prigimtis, paskirtis ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. S. D., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTQvMjAwNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-514/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-514/2005">3K-3-514/2005</a>). Sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu ne tik tuomet, kai buvo suklysta dėl sandorio motyvų, bet ir tuomet, kai buvo suklysta dėl sandorio padarinių, kurie dažnai priklauso nuo aplinkybių, kurių sandorio šalys negali iš anksto numatyti ir kurie itin dažnai susiję su įprasta rinkos ar gyvenimo rizika. Geri ar blogi padariniai tenka tam, kas juos patiria. Kaip kad negali būti pagrindas pripažinti sandorį negaliojančiu vienos šalies gaunama didelė nenumatyta nauda, taip negali būti pagrindas pripažinti sandorį negaliojančiu patirti dideli nenumatyti kitos šalies nuostoliai (Civilinio kodekso komentaras).

Ieškovas jo suklaidinimo aplinkybėmis nurodė tai, kad atsakovas neatskleidė ir sąmoningai nutylėjo esmines ir reikšmingas sandorių sudarymo aplinkybes, sąmoningai pateikė neteisingą informaciją, neinformavo ieškovo, kad skolintos lėšos negrįš bent jau nominalo pavidalu ir kad tokia rizika ir rezultatas yra labiau tikėtini, nei priešingai. Ieškovo nurodyto tariamo suklaidinimo dėl SASO pelningumo (arba kitaip – dėl SASO rizikos neuždirbti) aplinkybių kontekste Lietuvos apeliacinis teismas ir analizavo CK 1.90 straipsnio taikymo sąlygas. Nėra aišku, dėl kurių sandorio sudarymo aplinkybių kasatorius nurodo klydęs – ar dėl to, kad buvo naudojamos netinkamos priemonės informacijai atskleisti, ar dėl to, kad SASO buvo rizikingos, ar dėl to, kad tai neva buvo banko sukurtas specialus produktas, tačiau apibūdintas kaip įprastinis, ar dėl tariamai žadėto SASO saugumo, o gal dėl prieaugio dydžio (tačiau taip pat neaišku, ar kasatoriaus buvo numatytas 1 proc., ar 6–9 proc. prieaugis). Taip kasatorius nenurodęs aiškios suklydimo priežasties siekia išvengti iš sutarčių kylančių įsipareigojimų bankui vykdymo.

Kasatorius (ieškovas) nepagrįstai nurodo, kad teismas neturėjo teisės vadovautis VPRĮ 2 straipsnio 17 dalies 1 ir 4 punktais bei 2 straipsnio 35 dalyje įtvirtintais asmens pripažinimo profesionaliuoju investuotoju kriterijais, nes sutarčių sudarymo metu galiojo ne VPRĮ o FPRĮ. Atsakovo teigimu, FPRĮ įsigaliojo 2007 m. vasario 8 d., tačiau tam, kad naujų reikalavimų įgyvendinimui tinkamai pasirengtų investicinių paslaugų teikėjai, buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis. FPRĮ nuostatos, įgyvendinančios 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvą 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų (toliau – MiFID) ir nustatančios kokybiškai naujus reikalavimus investicines paslaugas teikiantiems asmenims, kurie nebuvo nustatyti anksčiau galiojusiame VPRĮ, įsigaliojo ir yra taikomos nuo 2007 m. lapkričio 1 d., t. y. vėliau negu sudarytos skolinimo ir obligacijų pasirašymo sutartys. Tiek VPRĮ, tiek vėlesnio FPRĮ nuostatos, reglamentuojančios investuotojo pripažinimą profesionaliu, yra tapačios. Bylą nagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas nekonstatavo, kad kasatorius laikytinas profesionaliuoju investuotoju, tačiau įvertino tai, kad, turėdamas investavimo patirties ir būdamas išsilavinęs asmuo, jis (kasatorius) suprato ar turėjo suprasti investavimo riziką, jos ypatumus atsižvelgiant į pasirinktas strategijas. Lietuvos apeliacinis teismas kasatoriaus asmenines savybes vertino kaip svarbias, siekiant įvertinti jo gebėjimą suvokti sudaromų sandorių esmę, o ne pripažinti, kad bankas neturi pareigos informuoti kasatorių apie sudaromą sandorį.

Kasatoriaus elgesys pasirašant sutartis jų neperskaičius neatitinka apdairaus, rūpestingo ir atidaus asmens elgesio. Tai laikytina dideliu neatsargumu. Tuo atveju, jeigu šalis sutartį pasirašė prieš tai jos neperskaičiusi – ji privalo vykdyti sutartį tokiomis sąlygomis, kokios yra įtvirtintos sutartyje. Pareigą surinkti informaciją apie klientą bei įspėti jį apie jam netinkamus sandorius bankas turi tik neprofesionalių investuotojų atžvilgiu (FPRĮ 22 straipsnio 5 dalis). Tačiau neprofesionalaus investuotojo statusas, suteikiama apsauga neatleidžia investuotoją nuo bendrųjų pareigų elgtis atidžiai ir rūpestingai ir atitinkamai nuo pareigos prisiimti tokių neatsargių veiksmų riziką. Bankas savo pareigas įvykdė tinkamai – jis tiek žodžiu, tiek raštu informavo kasatorių apie SASO esmę ir rizikas. Kilus neaiškumų kasatorius turėjo išsiaiškinti klausimus su banku ar priimtinu specialistu.

Dėl tariamai garantuoto 1 proc. obligacijų vertės uždarbio byloje nėra įrodymų, kad banko darbuotoja R. Š. kasatoriui būtų žadėjusi SASO prieaugį. Nė viename iš kasatoriui pateiktų ir jo pasirašytų byloje esančių dokumentų nebuvo įtvirtinta nuostata dėl tariamai garantuoto SASO uždarbio, priešingai – šiuose dokumentuose buvo nurodoma, kad kasatorius privalės mokėti palūkanas, o akcijų rinkos gali svyruoti, dėl to kasatorius prisiima riziką neuždirbti. Ieškinyje, dublike ir kasaciniame skunde kasatorius skirtingai nurodo, kokį prieaugį jam žadėjo R. Š. – 1 proc., taip pat minima ir nuo 1 iki 9 proc., nuo 6 iki 9 proc., atskirais atvejais ir daugiau, taigi kasatoriaus teiginiai nenuoseklūs, neparemti jokiais kitais įrodymais. Byloje nėra įrodymų, kad kasatorius būtų matęs VPK 2011 m. liepos 28 d. sprendime Nr. 2K-161 minimą SASO reklaminę medžiagą, kurioje buvo rašoma apie garantuotas palūkanas ir kad būtent tai suklaidino kasatorių.

Lietuvos apeliacinis teismas sprendime įvertino Obligacijų pasirašymo sutarčių ir jų priedų, kurie yra neatskiriama sutarties dalis, nuostatas, taip pat pagalbinę medžiagą „Investavimas DnB NORD banke 2007 Rugpjūtis“ ir joje pateikiamus rizikų aprašymus, Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį, konkrečias šios sutarties nuostatas, kuriose buvo aiškiai nurodytos investavimo į SASO rizikos (pvz., galimybė išieškoti iš įkeisto turto, jeigu kasatorius nepadengs palūkanų). Iki investavimo į SASO sandorių sudarymo bankas kasatoriui pateikė visą informaciją, būtiną suprasti iš SASO kylančią riziką ir priimti atitinkamus investicinius sprendimus.

Bankas kasatoriui pateikė visą būtiną ir teisės aktų reikalautą informaciją apie: SASO esmę ir riziką dėl rinkų svyravimo neuždirbti SASO prieaugio; pareigą mokėti palūkanas už kreditą, suteiktą pagal Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį; nekilnojamojo turto įkeitimo tikslą ir galimybę iš jo išieškoti, jei nesėkmės atveju kasatorius iš asmeninių lėšų nepadengs pagal skolinimo sutartį mokėtinų palūkanų. Kadangi nė viename iš šių dokumentų nebuvo jokių garantijų dėl SASO pelningumo, akivaizdu, kad bet kuriam protingam ir atidžiam asmeniui šios informacijos būtų pakakę, kad suprastų iš sandorių kylančią riziką, t. y. kad SASO negarantuoja prieaugio ir kad akcijų rinkoms kritus klientas (kasatorius) turės pareigą padengti palūkanas pagal sutartį iš nuosavų lėšų arba bus išieškoma iš banko naudai įkeisto turto. Banko kasatoriui pateikta informacija buvo aiški, nedviprasmiška ir pakankama priimti investicinį sprendimą, būtent: sutarčių, prospekto, rašytinio pasiūlymo kasatoriui nuostatos, įskaitant nuostatas apie su sandoriu susijusias rizikas, nebuvo klaidinančios ir atitiko teisės aktų reikalavimus, to neginčijo ir kasatorius; prieš pasirašydamas sutartis kasatorius turėjo galimybę jas perskaityti ir suprasti jų nuostatas bei iš jų kylančias rizikas (t. y. pareigą mokėti palūkanas pagal Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį bei tai, kad sutartys negarantuoja pelno); kasatoriaus asmeninės savybės sandorio sudarymo metu buvo daugiau nei pakankamos suprasti sutarčių, prospekto ir rašytinio pasiūlymo nuostatas, iš sandorių kylančias rizikas ar bent jau pareikalauti iš banko darbuotojų trūkstamos informacijos ir (ar) nuspręsti kreiptis dėl trūkstamos informacijos į specialistus. Susitikimų su kasatoriumi metu banko darbuotojai naudojo pagalbinę medžiagą „Investavimas DNB NORD banke 2007 Rugpjūtis“, ji kasatoriui įteikta dar pirmojo susitikimo metu. Kasatorius iki sutarčių sudarymo turėjo beveik mėnesį susipažinti su prospekte pateikta informacija, įskaitant rizikų aprašymus. Iki sutarčių pasirašymo kasatorius su banko darbuotojais buvo susitikęs tris kartus.

Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarties pasirašymas per se nepakeičia SASO kaip vertybinio popieriaus (finansinės priemonės) esmės ar rizikingumo. Investuodamas į SASO skolintomis lėšomis, investuotojas prisiima papildomą įsipareigojimą už pasiskolintas lėšas mokėti Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartyje nurodytas palūkanas. Tačiau palūkanų mokėjimas kyla išimtinai iš skolinimosi, o ne iš SASO įsigijimo santykių. Kitaip tariant, investavimas į SASO skolintomis lėšomis yra SASO įsigijimo būdas, o ne specialus ar juolab naujas produktas, reikalaujantis atkleisti kitokią informaciją apie riziką.

Bankas pažymi, kad nesutinka su kasatoriumi tuo aspektu, jog banko atžvilgiu visa apimtimi taikytinos FPRĮ inter alia FPRĮ 22 straipsnio 3–5 dalys ir VPK 2007 m. gegužės 31 d. nutarimo Nr. 1K-22 nuostatos, nes jos įsigaliojo įgyvendinant MiFID direktyvą tik 2007 m. lapkričio 1 d., t. y. jau po sutarčių sudarymo.

Ginčijamų kreditavimo sutarčių pagrindu kasatoriui buvo suteiktas 695 571,05 euro kreditas, kurio paskirtis – palūkanų pagal skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį sumokėjimas (kreditavimo sutarčių 7 punktas). Taip skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis pasibaigė jos įvykdymu. Kreditavimo sutarčių sudarymo aplinkybės patvirtina, kad kasatorius nesuklydo sudarydamas sutartis, nes kiekvienas asmuo ginčytų pirminius sandorius, o ne skolintųsi lėšas palūkanų pirminiams sandoriams įvykdyti sumokėjimui, tai pagrįstai konstatavo ir bylą nagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas. CK 1.91 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu. Kasatorius susidėjusiomis sunkiomis aplinkybėmis įvardija tai, kad buvo rizika netekti įkeisto gyvenamojo namo ir tai, kad tuo metu jis neturėjo laisvų lėšų, kurias galėtų panaudoti įsipareigojimų pagal Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį įvykdymui. Banko teigimu, CK 1.91 straipsnio 1 dalies kontekste svarbu įvertinti ne tai, ar kasatorius turėjo laisvų lėšų, bet tai, ar apskritai turėjo kokių nors lėšų, pajamų ar turto, kuriuo būtų galėjęs padengti palūkanas pagal Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį. Byloje esantys įrodymai įrodo, kad kreditavimo sutartis kasatorius sudarė turėdamas pakankamai turto, kurio nedidelės dalies pakaktų padengti susidariusiems įsipareigojimams padengti.

Iš Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nuodugniai, išsamiai ir visapusiškai analizavo į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, kasatoriaus ir banko darbuotojų žodinius paaiškinimus. Dėl to nėra pagrindo išvadai, kad teismas nesilaikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Kasatorius nepagrįstai remiasi atskirais rašytiniais įrodymais –VPK 2011 m. liepos 28 d. sprendimu Nr. 2K-16, kurio motyvuojamoji dalis, konstatuojanti banko tariamai padarytus pažeidimus, panaikinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartimi, priimtoje administracinėje byloje Nr. A–552–2377/2012.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka kasaciniame teisme

Kasatorius 2014 m. rugpjūčio 14 d. ir rugpjūčio 29 d. pateiktuose prašymuose skirti žodinį bylos nagrinėjimą kasaciniame teisme nurodo tai, kad bylos aplinkybėms išaiškinti reikalingas žodinis bylos nagrinėjimas teismo posėdyje, kurio metu šalys ir jų atstovai galės paaiškinti apie kasatoriaus valios investuoti į vertybinius popierius formavimosi aplinkybes, jo ginčo sandorių esminių sąlygų suvokimą ir banko kaip finansų tarpininko veiklą; taip pat dar kartą byloje turėtų būti apklaustas prof. A. P. Tai turės reikšmės, kasatoriaus teigimu, teismui sprendžiant apie investavimo nuostolių atsiradimo priežastis. Prašymuose taip pat nurodoma, kad šalys buvo susitikusios tartis dėl galimybių baigti bylą taikos sutartimi.

CPK 356 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinė byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Pagal CPK 356 straipsnio 2 dalį, nusprendusi, kad tai yra būtina, teisėjų kolegija paskiria žodinį bylos nagrinėjimą. Žodinis bylos nagrinėjimas gali būti skiriamas teismo procesiniu sprendimu teismo iniciatyva arba, kai yra pateiktas dalyvaujančių byloje asmenų prašymas, konstatavus būtinumą bylą kasaciniame procese nagrinėti žodinio bylos nagrinėjimo tvarka.

Susipažinusi su bylos medžiaga, teisėjų kolegija sprendžia, kad faktinės bylos aplinkybės yra nustatytos pagal byloje surinktus ir įvertintus įrodymus bylą išnagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas prof. A. P., kurio išvados pateiktos byloje. CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Teisėjų kolegija pažymi tai, kad kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas yra šalių kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį pateikti teisės taikymo klausimai, kasatoriaus skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisėtumo (teisinio pagrįstumo) patikrinimas. Byloje teisės taikymo klausimai gali būti išnagrinėti rašytinio proceso tvarka, o teisėjų kolegija nekonstatuoja būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, dėl to netenkina kasatoriaus prašymų.

Pagal CPK 42 straipsnį šalys turi procesinę teisę užbaigti bylą taikos sutartimi. CPK 140 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad bet kurioje proceso stadijoje šalys gali baigti bylą taikos sutartimi; rašytinės šalių taikos sutarties tekstas pridedamas prie bylos; teismui patvirtinus taikos sutartį nutartimi joje turi būti nurodomos tvirtinamos šalių taikos sutarties sąlygos. Kasatoriaus prašyme nurodoma, kad šalys buvo susitikusios tartis dėl galimybės užbaigti bylą taikos sutartimi, tačiau nėra duomenų apie pasiektą jų susitarimą baigti bylą taikos sutartimi. Šalys nesudarė taikos sutarties ir dėl to teismui nėra teisinio pagrindo spręsti bylos užbaigimo taikos sutartimi. Be to, šalys turi galimybę susitarti dėl taikos sutarties ir ją sudaryti ir vykdymo procese.

Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais kaip sudarytų dėl suklydimo

Suklydimas kaip vienas sandorių negaliojimo teisinių pagrindų reglamentuojamas CK 1.90 straipsnyje, jo 1, 2, 4 dalyse nustatyta, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį; suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu; suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis; suklydimas taip pat laikomas esminiu, jeigu klydo abi šalys arba vieną šalį suklaidino kita šalis, neturėdama tikslo apgauti, taip pat kai viena šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad kita šalis suklydo, o reikalavimas, kad suklydusi šalis įvykdytų sutartį, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ar protingumo principams.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, kad suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. G. v. S. M., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MDQvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-504/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-504/2008">3K-3-504/2008</a>; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. S. v. V. L. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzEvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-531/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-531/2009">3K-3-531/2009</a>).

CK 1.90 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti. Aiškindamas CK 1.90 straipsnyje išdėstytų teisės normų prasmę Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra nurodęs, kad, vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. ir kt. v. J. V., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04NS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-85/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-85/2011">3K-3-85/2011</a>; 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02OC8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-68/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-68/2014">3K-3-68/2014</a>).

Kasacinis teismas, investicinių paslaugų teikimo byloje spręsdamas, ar investuotojas buvo suklaidintas, nurodė, kad yra svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška, ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalus investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. V. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-381/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-381/2013">3K-3-381/2013</a>). Suklaidinimo nagrinėjamuose santykiuose nustatymo tikslu pirmiausia būtina įvertinti finansų tarpininko elgesį, t. y. nustatyti, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinti, ar investuotojas, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02OC8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-68/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-68/2014">3K-3-68/2014</a>; 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. P. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDYvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-206/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-206/2014">3K-3-206/2014</a>; 2014 m. gegužės 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. L. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjUvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-265/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-265/2014">3K-3-265/2014</a>).

Pagal CK 6.38 straipsnio 2 dalį, jeigu vienai iš šalių prievolės vykdymas kartu yra ir profesinė veikla, ši šalis turi vykdyti prievolę taip pat pagal tai profesinei veiklai taikomus reikalavimus. Finansų tarpininko profesinės veiklos reikalavimai įtvirtinti Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 21 d. direktyvą dėl finansinių priemonių rinkų Nr. 2004/39/EC (MiFID) įgyvendinančiajame FPRĮ ir jo įgyvendinamuosiuose nacionalinės teisės aktuose.

FPRĮ įsigaliojo 2007 m. vasario 8 d., tačiau tam, kad naujų reikalavimų įgyvendinimui tinkamai pasirengtų investicinių paslaugų teikėjai, buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis. Nauji reikalavimai investicines paslaugas teikiantiems asmenims, kurie nebuvo nustatyti anksčiau galiojusiame VPRĮ, įsigaliojo ir yra taikomi nuo 2007 m. lapkričio 1 d., t. y. vėliau negu sudarytos skolinimo ir obligacijų pasirašymo sutartys. Dėl to byloje apeliacinės instancijos teismas priimtame sprendime turėjo teisinį pagrindą taikyti ginčijamų skolinimo ir obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymo metu galiojusio VPRĮ nuostatas. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas neturėjo teisės vadovautis VPRĮ 2 straipsnio 17 dalies 1 ir 4 punktais bei 2 straipsnio 35 dalyje įtvirtintais asmens pripažinimo profesionaliuoju investuotoju kriterijais, o turėjo taikyti FPRĮ. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai taikė kasatoriaus nurodytas VPRĮ nuostatas ir netaikė FPRĮ nuostatų, kuriomis investicines paslaugas teikiantiems asmenims nustatyti nauji reikalavimai, nes jie įsigaliojo vėliau negu sudarytos byloje ginčijamos sutartys. Pažymėtina tai, kad tiek VPRĮ, tiek ir vėlesnio FPRĮ nuostatos, reglamentuojančios investuotojo pripažinimą profesionaliuoju, yra tapačios. Be to, apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus profesionaliuoju investuotoju nelaikė, tačiau vertino jo individualias savybes, siekiant nustatyti galimą kasatoriaus suklydimą sudarant ginčo sandorius.

VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 5 punkte (2001 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. IX 655 redakcija) įtvirtinta tarpininko (investicinės įmonės) bendro pobūdžio pareiga pakankamai atskleisti su klientu susijusią ir jam reikalingą informaciją, taip pat sąžiningai veikti klientų interesais (VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2001 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. IX 655 redakcija), suponavo reikalavimą pateikti klientui ir tokią informaciją, kurios pagrindu investuotojas galėtų priimti jo investavimo tikslus atitinkantį investicinį sprendimą (plačiąja prasme), taip pat pareigą pakankamai atskleisti atitinkamai investavimo paslaugai ar finansinei priemonei būdingą riziką. FPRĮ 22 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta finansų tarpininko aktyvi pareiga atskleisti informaciją investuotojui, kuri reikalauja aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Lyginant nurodytų VPRĮ ir FPRĮ nuostatų turinį darytina išvada, kad finansų tarpininkui reikalavimai pagal FPRĮ 22 straipsnio 3 dalį nėra nauji, iš esmės tokie patys pareigos tinkamai suteikti informaciją klientui apie tam tikrą investavimo paslaugą reikalavimai buvo nustatyti VPRĮ. Atsakovui teko pareiga laikytis ginčo sandorių sudarymo metu galiojusių informacijos klientui dėl investavimo paslaugų rizikų atskleidimo reikalavimų. Taip apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pareigą atskleisti investuotojui informaciją siejo su FPRĮ tokią pareigą įtvirtintomis nuostatomis. Šią išvadą patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 16 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-492-1746/2012, kuri nagrinėjo FPRĮ teisės normų galiojimo laiko atžvilgiu klausimą ir išaiškino, kad dėl ginčo sutarčių, sudarytų pereinamuoju laikotarpiu iki FPRĮ visų nuostatų įsigaliojimo (nuo 2007 m. vasario 8 d. iki 2007 m. lapkričio 1 d.), FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis taikytina, nes joje įtvirtintas bendro pobūdžio reikalavimas negali būti pripažintas visiškai nauju galiojusio VPRĮ turinio kontekste.

FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad visa reikalinga informacija turi būti pateikta aiškiai, nedviprasmiškai. Ji turėtų būti suprantama investuotojams, kuriems ji yra skirta, t. y. šiuo atveju neprofesionaliesiems investuotojams. Rizikos mastas yra vienas svarbiausių aspektų, kuris turi būti atskleistas neprofesionaliajam investuotojui tam, kad būtų tinkamai įgyvendinta informacijos atskleidimo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. L. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjUvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-265/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-265/2014">3K-3-265/2014</a>).

Nagrinėjamoje byloje ginčijamais sandoriais ieškovas įsigijo atsakovo išleistus SASO vertybinius popierius (su akcijomis susietas obligacijas) ne nuosavomis, o atsakovo skolintomis lėšomis. Skolintomis lėšomis investicijų rizikingumas yra didesnis negu investuojant nuosavomis, nes tam, kad įsigyjamas investicinis produktas būtų pelningas, jo sugeneruotas pelnas turi atsverti už kreditą mokamas palūkanas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad šį skirtumą bankas turi aiškiai ir suprantamai atskleisti neprofesionaliesiems investuotojams ir įspėti juos dėl obligacijų, susietų su akcijų indeksais, skolintomis lėšomis įsigijimo rizikos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02OC8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-68/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-68/2014">3K-3-68/2014</a>; 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. P. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDYvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-206/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-206/2014">3K-3-206/2014</a>; 2014 m. gegužės 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. L. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjUvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-265/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-265/2014">3K-3-265/2014</a>).

Kasaciniame skunde remiamasi VPK 2011 m. liepos 28 d. sprendimu Nr. 2K-161, kuriame pabrėžta, kad SASO už skolintas lėšas įkeičiant nekilnojamąjį turtą rizika buvo kitokia nei įsigyjant SASO už nuosavas lėšas, ir šios rizikos SASO emitentas AB DNB bankas neatskleidė. Pažymėtina tai, kad VPK 2011 m. liepos 28 d. sprendimo Nr. 2K-161 motyvuojamoji dalis, konstatuojanti tariamus banko pažeidimus, panaikinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A–552–2377/2012.

Informaciją apie neviešai platinamus SASO vertybinius popierius ir su jais susijusias rizikas bankas ieškovui atskleidė Obligacijų pasirašymo sutartyse ir jos prieduose Nr. 1 „Emisijos pagrindinės sąlygos“ ir Nr. 2 „Su emisija susiję rizikos veiksniai“. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai vertino ieškovo galimybes sužinoti apie investavimo skolintomis lėšomis į SASO rizikas, be kita ko, ir iš informacinio leidinio,,Investavimas DnB NORD banke 2007 Rugpjūtis”. Apeliacinės instancijos teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad atsakovo informaciniame leidinyje buvo pateikta informacija apie SASO, aprašytos galimos trys investavimo strategijos, tarp jų ir investavimas skolintomis lėšomis, taip pat pateikti pavyzdiniai skaičiavimai dėl galimo investicijų pelningumo ar nuostolio. Iš šioje medžiagoje esančio galimo rizikos aprašymo aiškiai galima suprasti tai, kad esant nuliniam obligacijų prieaugiui investicija, pasirinkus investavimo strategiją tik skolintomis lėšomis, gali būti nuostolinga, t. y. klientui teks pareiga sumokėti palūkanas už skolintas lėšas (gautą kreditą); medžiagoje pateiktas prognozuojamų nuostolių apskaičiavimas. Iš šioje medžiagoje skelbtos informacijos apie investavimą esant nestabiliai situacijai rinkose taip pat galima susidaryti įspūdį, kad rinkoms yra būdingas nepastovumas, t. y. ne tik kilimas, bet ir gana didelis kritimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo faktinę aplinkybę apie tai, kad ieškovui buvo pateiktas informacinis leidinys (pagalbinė medžiaga) apie SASO vertybinius popierius ir jam buvo žinoma leidinyje atskleista rizika. Nors kasatorius neigia, kad ši medžiaga buvo pateikta jam susipažinti, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybių visumą (tarp jų aplinkybę, kad medžiagą rengė tas pats banko darbuotojas, kuris dalyvavo susitikime su kasatoriumi ir pristatė investicinį produktą), neturi pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismo išvada padaryta pažeidus įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Kasacinio skundo teiginys, kad banko medžiagoje,,Investavimas DnB NORD banke 2007 Rugpjūtis“ siūlomas investavimo produktas apibūdintas kaip saugus ir bet kuriuo atveju garantuojantis pelningumą, prieštarauja šios medžiagos turiniui, kuriame nurodyta ir nuostolių atsiradimo galimybė bei išdėstytas galimų nuostolių dydžio apskaičiavimas. Taigi nekonstatuotinas banko pareigos tinkamai atskleisti informaciją ieškovui apie SASO vertybinius popierius nevykdymas.

Ieškovo pareiga mokėti palūkanas už skolintas lėšas SASO įsigijimui buvo aiški Skolinimo obligacijų apmokėjimo sutarties sąlyga, su kuria ieškovas sutiko pasirašydamas sutartį. Skolinimo obligacijų apmokėjimo sutarties 1.1 punkte nurodyta, kad šia sutartimi bankas suteikia klientui kreditą obligacijoms apmokėti, o klientas įsipareigoja grąžinti kreditą ir sumokėti 5,04 proc. metines palūkanas. Sutarties 1.11 punkte išvardytas kliento įkeičiamas nekilnojamasis turtas sutarties vykdymui užtikrinti, o vykdydamas šį įsipareigojimą kasatorius iš tiesų po keturių mėnesių įkeitė savo nekilnojamąjį turtą, užtikrindamas savo įsipareigojimo grąžinti atsakovui kreditą ir mokėti palūkanas įvykdymą. Sutarties 6.1 punkte nurodyta, kad bus įskaitomas kliento įsipareigojimas grąžinti kreditą, sumokėti palūkanas ir kitas pagal sutartį mokėtinas sumas už banko įsipareigojimą sumokėti klientui už išperkamas obligacijas: jeigu kliento bankui mokėtina suma yra didesnė, tai jis įsipareigoja bankui sumokėti trūkstamą sumą. Šia sutarties sąlyga išdėstytas ieškovo kaip kliento įsipareigojimas padengti skirtumą tarp gautos sumos už išperkamas obligacijas ir mokėtino kredito su palūkanomis tuo atveju, jei išperkamų obligacijų suma būtų mažesnė už mokėtiną kreditą su palūkanomis. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka ir su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovui buvo pakankamai atskleista ir jam žinoma SASO skolintomis lėšomis kaip investicinio produkto rizika, iš esmės reiškianti kliento prisiimtą įsipareigojimą mokėti palūkanas už kreditą, skirtą obligacijoms įsigyti tuo atveju, jeigu obligacijų vertė jų išpirkimo dieną nepadidės tiek, kad padengtų mokėtino kredito kartu su palūkanomis sumą.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas tai, ar ieškovas suklydo dėl esminių sandorio aplinkybių, nustatė ieškovo asmenines savybes, sandorių sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes. Ieškovas yra įgijęs socialinių mokslų daktaro vardą, turėjo vadovavimo kredito įstaigai darbo patirties, ginčijamų sandorių sudarymo metu turėjo patirties sudarant investavimo sandorius, taip pat ir SASO jis daugelį kartų įsigijo iki ginčijamų sandorių sudarymo, taigi suvokė ar turėjo suvokti tokių sutarčių sąlygas bei teisinius padarinius, kurių gali kilti jas pasirašius. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai įvertino tai, kad ieškovo asmeninės savybės sandorių sudarymo metu buvo pakankamos suprasti įgyjamų SASO vertybinių popierių skolintomis lėšomis aukštą rizikos laipsnį. CK 1.90 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Asmens suklydimu sudarant vertybinių popierių įsigijimo sandorį negalima pripažinti tokio atvejo, kai asmuo jau turi investavimo patirties į tos pačios rūšies vertybinius popierius, o savo suklydimą sudarant sandorį grindžia tokių vertybinių popierių nuostolingumu, jei asmeniui sudarant sandorį buvo žinomas nuostolių dėl tokio investavimo atsiradimo tikėtinumas.

Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje teisiškai nereikšmingais pripažįsta kasacinio skundo argumentus, kad ginčo obligacijų emisijos pagrindinės sąlygos buvo atsakovo valdybos patvirtintos tą pačią dieną, kai buvo sudarytos ginčo sutartys, todėl kasatoriui nebuvo sudarytos sąlygos gauti visą investiciniam sprendimui reikalingą priimti informaciją pakankamai iš anksto. Pirmiausia, kaip teisingai pažymima atsiliepime į kasacinį skundą, kasatorius įsigijo išleidžiamos SASO emisijos didžiąją dalį už didesnę kaip 100 tūkstančių eurų sumą, dėl to išleidžiama SASO emisija buvo nevieša, tai reiškė, kad bankas neprivalėjo rengti ir neparengė Bazinio prospekto bei parengė ir patvirtino Emisijos pagrindines sąlygas. Tai atitinka VPĮ 5 straipsnio 2 dalyje numatytus atvejus, kai neviešo obligacijų emisijų platinimo atvejais prospektas nerengiamas, pakanka emitentui patvirtinti emisijos pagrindines sąlygas. Antra, pareiga pateikti informaciją investuotojui gali būti įgyvendinama ne tik pateikiant jam susipažinti pagrindines emisijos sąlygas, bet ir kitais būdais supažindinant jį su informacija, padedančia suvokti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką. Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad banko darbuotojai su kasatoriumi susitiko tris kartus, o apeliacinės instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių visuma (informacinio leidinio,,Investavimas DnB NORD banke 2007 Rugpjūtis” turinys, kuriame aiškiai aptartos investavimo strategijos bei su jomis susijusios rizikos; kasatoriaus pasirašytų sutarčių sąlygos) patvirtina tinkamą atsakovo pareigos suteikti informaciją įvykdymą. Kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs kasatoriaus teismo posėdyje duotus parodymus apie sutarčių neskaitymą ir tik jų kelių punktų peržiūrėjimą, toks elgesys negali būti laikomas atidžiu bei apdairiu sandorio šalies elgesiu, taip kasatorius iš esmės patvirtino, kad jis sąmoningai ir savo laisva valia nesusipažino su dokumentų turiniu, kuriame išdėstyti kasatoriaus pasirinkto investavimo būdo rizikos veiksniai, ir neįsigilino bei neapsvarstė jų turinio. Darytina išvada, kad investavimo rizikos prisiėmimas, investuotojui turint išsamią informaciją apie tam tikro investavimo rizikos veiksnius, reiškia ir investuotojui tenkančius tokio investavimo padarinius.

Dėl kreditavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis

Kasatorius byloje ginčijo kreditavimo sutartis, kuriomis jam buvo suteiktos paskolos, skirtos palūkanų sumai, mokėtinai pagal Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį, padengti. Kreditavimo sutarčių negaliojimo teisiniu pagrindu jis nurodė CK 1.91 straipsnio 1 dalį – susidėjusias sunkias aplinkybes, dėl kurių sudarė ginčo sutartis.

CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad gali būti pripažintas negaliojančiu sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių sunkių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, kai kita sandorio šalis, žinodama apie tokias aplinkybes, savanaudiškai jomis pasinaudojo. Nustatęs ir įvertinęs ginčo kreditavimo sutarčių sudarymo, ieškovo turtinės padėties aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo susidėjusių sunkių aplinkybių, dėl kurių kasatorius buvo priverstas sudaryti sutartis, todėl pagrįstai netenkino reikalavimo pripažinti šias sutartis negaliojančiomis. Kasaciniame skunde nėra nurodyta kasacijos pagrindus atitinkančių argumentų (CPK 346 straipsnio 2 dalis), kurie leistų nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas, o kasacinis skundas atmestinas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovas, prašydamas priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, patirtas rengiant atsiliepimą į ieškovo kasacinį skundą, pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už advokato pagalbą sumokėjo 12 250,14 Lt. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsniu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 7, 8.14 punktais, sprendžia, kad prašymas tenkintinas iš dalies, priteisiant atsakovui iš ieškovo 2000 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme patirta 11,68 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti AB DNB bankui iš A. B. 2000 (du tūkstančius) Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš A. B. 11,68 Lt (vienuolika litų 68 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Priteista suma mokėtina Valstybinei mokesčių inspekcijai, įstaigos kodas – 188659752, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Rimvydas Norkus

Vincas Verseckas