Baudžiamoji byla Nr. 2K-249-387/2023
Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00342-2020-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.10.2.1; 1.2.23.2.2.2; 2.1.7.4.1; 2.4.2.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. lapkričio 21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Artūro Pažarskio ir Algimanto Valantino (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. gynėjo advokato Olego Šibkovo ir nuteistojo R. U. gynėjo advokato Raimundo Jurkos kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 24 d. nuosprendžio, kuriuo:
A. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams (pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį);
R. U. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams (pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį), pagal BK 259 straipsnio 1 dalį areštu keturiasdešimčiai parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 65 straipsniu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir R. U. paskirta galutinė subendrinta šešerių metų laisvės atėmimo bausmė.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. sausio 16 d. nutartis, kuria nuteistojo A. L. gynėjo advokato Olego Šibkovo ir nuteistojo R. U. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. A. L. ir R. U. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, neteisėtai, turėdami tikslą parduoti ar kitaip platinti, ne vėliau kaip iki 2019 m. balandžio 4 d. laikė didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), kurių bendra masė yra 784,308 gramo, ∆ 9-tetrahidrokanabinolio kiekis jose nuo 1,3 proc. iki 14,2 proc., didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių dervos, kurios masė 86,966 gramo, labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos – MDMA, kurios bendra masė 235,99 gramo, nedidelį kiekį psichotropinės medžiagos – ∆ 9-tetrahidrokanabinolio, kurio masė 0,006 g, ir narkotinę medžiagą – kokainą, kurios masė 4,345 g.
2. R. U. taip pat nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2019 m. gegužės 7 d. apie 20.40 val. neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, iš K. K. paimdamas kaip skolos grąžinimą įgijo bendru sutarimu konspiracijos tikslais paliktą slėptuvėje, esančioje prie pastato Vilniuje, (duomenys neskelbtini), psichotropinę medžiagą – 5-fluoro-MDMB-PICA, kurios masė 0,1698 g, šią medžiagą iš minėtos vietos neteisėtai gabeno prie savęs, kol, pastebėjęs policijos pareigūnus, toje pačioje vietoje minėtą įgytą psichotropinę medžiagą išmetė į šalia stovintį šiukšlių konteinerį, tuoj pat po to buvo sulaikytas policijos pareigūnų, šie, atlikę įvykio vietos apžiūrą, paėmė minėtą kiekį minėtos psichotropinės medžiagos.
II. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistojo A. L. gynėjas advokatas O. Šibkovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. sausio 16 d. nutartį ir pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 24 d. nuosprendį, panaikinant šio nuosprendžio dalį, kuria A. L. pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, ir dėl šios veikos A. L. išteisinti, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką; išteisinus A. L. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, kvalifikuoti jo veiksmus pagal švelnesnį BK straipsnį, nustatantį atsakomybę už disponavimą narkotinėmis medžiagomis, priklausomai nuo nustatytų faktinių veikos aplinkybių ir požymių; taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, skirti švelnesnę bausmę. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Teismų sprendimas pripažinti A. L. kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį priimtas pažeidžiant BK 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir netinkamai įvertinant visus byloje esančius įrodymus, t. y. nesilaikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatų dėl išsamaus bei nešališko visų bylos aplinkybių ištyrimo, nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetant įrodymus, galinčius patvirtinti A. L. nekaltumą, ir suteikiant nepagrįstai didelę reikšmę įrodymams, kuriuos teismas traktuoja kaip patvirtinančius jo kaltę. Be to, teismai netinkamai vertino teisingumo, proporcingumo, bausmės individualizavimo principus ir dėl to nuteistajam paskyrė neteisingą, akivaizdžiai per griežtą bausmę.
3.2. Byloje nebuvo įrodyta, kad A. L. bendrai kartu su R. U. disponavo dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, taip pat be pagrindo buvo inkriminuotas ir bendrininkavimo požymis. Iš teismų sprendimų matyti, kad A. L. veiksmai pagal BK 260 straipsnio 3 dalį kvalifikuoti dėl rastų MDMA tablečių, kurių grynas narkotinės medžiagos kiekis 235,99 gramo. Nors teismas nuosprendyje iš esmės neanalizavo kiekvienos narkotinių medžiagų dalies ar rūšies disponavimo aplinkybių, būtent ši nuteistiesiems inkriminuoto kaltinimo dalis yra labai svarbi, kadangi nulėmė nusikalstamos veikos kvalifikavimą.
3.3. Teismai išvadą, kad padarant šią nusikalstamą veiką dalyvavo abu nuteistieji, grindė liudytojų K. K., N. M., nuteistojo R. U. parodymais, paties A. L. paaiškinimais teisme, ikiteisminio tyrimo metu sprendžiant klausimą dėl jam taikytinos kardomosios priemonės, liudytojų F. S., P. B. parodymais, specialistų išvadomis, apžiūros protokolais ir kitais byloje ištirtais duomenimis, tačiau šie duomenys, nei vertinant kartu, nei kiekvieną atskirai, nepatvirtina A. L. kaltės dėl disponavimo narkotine medžiaga – MDMA tabletėmis. Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju pažeidė ir in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principą, nepašalino byloje esančių abejonių dėl A. L. kaltės, jas vertino nuteistojo nenaudai ir savo sprendimus grindė prielaidomis.
3.4. Nuteistųjų R. U. ir A. L. parodymai dėl disponavimo MDMA yra skirtingi, todėl turėjo būti patikrinti gretinant ir lyginant tarpusavyje, taip pat palyginant su kita bylos medžiaga, tačiau teismai iš esmės be jokių įrodymų ir be jokio pagrindo konstatavo, kad būtent R. U. parodymai yra teisingi, ir rėmėsi šiais parodymais. Esant parodymų prieštaravimams bei inkriminuojamo nusikaltimo sunkumui, teismai privalėjo itin kruopščiai patikrinti šių parodymų patikimumą, tačiau jie šios pareigos neatliko. Apeliacinės instancijos teismas tik paviršutiniškai pritarė pirmosios instancijos teismo vertinimui nurodydamas, kad apygardos teismas pagrįstai nesivadovavo A. L. teisme nurodyta versija, jog R. U. įgijo MDMA tabletes iš savo brolio be A. L. žinios, nes A. L. versija prieštaravo jo paties parodymams ikiteisminio tyrimo metu ir jos nepatvirtino jokie kiti byloje surinkti įrodymai. Pažymėtina, kad jokie kiti byloje surinkti įrodymai, išskyrus nuteistųjų parodymus, nepatvirtina ir versijos, kad A. L. disponavo MDMA tabletėmis ir įgijo jas kartu su R. U.. Paminėtina, kad teismų praktikoje duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-24/2014, 2K-440-976/2015). Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) taikymą baudžiamajame procese. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas (BK 2 straipsnio 4 dalis).
3.5. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio akivaizdžiai matyti, kad teismas liudytojos N. M. parodymus vertina kaip esminius grindžiant A. L. kaltę, tačiau visiškai nepaaiškina, dėl kokios priežasties šios liudytojos nurodytos aplinkybės, esą A. L. prieš tai, kai išsinuomojo butą, tarėsi su ja dėl sandėliuko nuomos, patvirtina faktą, kad jis disponavo būtent MDMA. Apeliacinės instancijos teismas dėl šios dalies nurodė, kad iš N. M. parodymų teismas darė išvadą ne apie asmenų disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, o apie aktyvų A. L. vaidmenį padarant nusikalstamą veiką kartu su R. U.. Toks apeliacinės instancijos teismo paaiškinimas yra nepagrįstas, kadangi aktyvus A. L. domėjimasis sandėliuko nuoma niekaip nepatvirtina ir aktyvaus vaidmens padarant nusikalstamą veiką, nes byloje nėra nustatyta, kad sandėliukas A. L. ir R. U. buvo išnuomotas iš anksto turint tikslą laikyti jame narkotines ar psichotropines medžiagas, o ne dviračius. Pavyzdžiui, kai narkotinės medžiagos yra laikomos tiesiogiai bute, negalima teigti, kad butas buvo įsigytas turint tikslą laikyti jame narkotines medžiagas. Dėl to byloje liko nepašalintų abejonių ir jos turėtų būti vertinamos nuteistųjų naudai, o teismai, vertindami liudytojos N. M. parodymus, akivaizdžiai pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių reikalavimus bei in dubio pro reo principą.
3.6. Nuteistojo A. L. kaltė teismų grindžiama ir liudytojo K. K. parodymais, tačiau, priešingai nei nurodyta nuosprendyje, šio liudytojo parodymai jokiais aspektais nepatvirtina A. L. veiksmų dėl disponavimo MDMA. Liudytojas K. K. parodė, kad matė A. L. ir R. U. kartu, bendravo su jais, tačiau visiškai nėra davęs parodymų apie numanomą jų bendrą disponavimą MDMA. Vertinant K. K. parodymus, matyti, kad jis tik daro prielaidas, jog R. U. ir A. L. prekiavo narkotinėmis medžiagomis kartu, jokių patikimų duomenų jis apie tai neturi ar jokio asmeninio jo žinojimo dėl to nėra. Tai, kad K. K. savo sąmonėje tapatino R. U. ir A. L., neatskirdavo jų ir dėl to padarė išvadą, kad jie disponuoja narkotinėmis medžiagomis kartu, pirma, yra tik subjektyvi K. K. nuomonė, o ne patikimas A. L. kaltės įrodymas, antra, jokiu būdu nepatvirtina disponavimo būtent MDMA tabletėmis. Taigi teismo kategoriškas vertinimas, kad K. K. parodymai įrodo A. L. disponavimą narkotinėmis medžiagomis kartu su R. U. ir jų bendrininkavimą, yra klaidingas, nes yra pagrįstas ne patikimais ir pakankamais įrodymais, o subjektyvia K. K. nuomone. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas šią apeliacinio skundo argumentų dalį, padarė tai nepagrįstai ir vertino K. K. parodymus neišsamiai. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas, vadovaudamasis liudytojų N. M. ir K. K. parodymais, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl aktyvaus A. L. vaidmens padarant nusikalstamą veiką ir bendrininkavimo disponuojant narkotinėmis medžiagomis ir dėl to padarė išvadą, kad jeigu A. L. ir R. U. disponavo kitomis narkotinėmis medžiagomis kartu, bendrai, tai patvirtina, kad ir MDMA tabletėmis jie disponavo kartu. Bet net darant prielaidą, kad A. L. ir R. U. anksčiau kartu disponavo kitomis narkotinėmis medžiagomis, tai savaime neleidžia daryti išvados, kad ir MDMA tabletėmis jie disponavo kartu, kad R. U. negalėjo susiformuoti atskiras nusikalstamas sumanymas.
3.7. Nuosekliai vertinant byloje esančius duomenis, galima daryti išvadą, kad, išskyrus pačių A. L. ir R. U. parodymus, byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kada, kas, kokiu būdu įgijo ir padėjo į sandėliuką narkotines medžiagas – MDMA. Teismo išvados, kad liudytojų N. M., K. K., policijos pareigūnų ir kitų byloje apklaustų asmenų parodymai bei kitos bylos aplinkybės patvirtina, jog būtent R. U. parodymai dėl šios dalies yra teisingi, yra nemotyvuotos, nepagrįstos bylos medžiaga ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, prieštarauja logikai ir byloje nustatytoms aplinkybėms.
3.8. Pasisakant dėl R. U. parodymų patikimumo, pažymėtina, kad iki pat ikiteisminio tyrimo pabaigos R. U. nedavė parodymų apie byloje tiriamas aplinkybes. R. U. savo parodymus apie įvykio aplinkybes davė ir visiškai kaltę pripažino jau nagrinėjimo teisme metu, po to, kai susipažino su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga. Šiuo aspektu ypač pažymėtina tai, kad teismas, pasisakydamas nuosprendyje apie A. L. parodymus, nurodė, jog A. L. parodymus apie MDMA įsigijimo aplinkybes iš R. U. brolio davė po pertraukos, susipažinęs su bylos medžiaga. Su tokia teismo argumentacija sutiko ir apeliacinės instancijos teismas. Tačiau, naudodamas tokį argumentą A. L. atžvilgiu, teismas tuo labiau turėjo pagrindo naudoti tokią argumentaciją ir R. U. atžvilgiu, pastarasis taip pat savo parodymus davė tik teisminio nagrinėjimo metu. Pats R. U. parodymus davė tik susipažinęs su bylos medžiaga, savo kaltę visiškai pripažino, o bylos nagrinėjimo pabaigoje jo gynyba išreiškė prašymą taikyti jam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, kaip vieną iš argumentų nurodydama jo nuoširdų gailėjimąsi. Akivaizdu, kad išreiškiant nuoširdų gailėjimąsi R. U. buvo motyvuojamas visiškai pripažinti savo kaltę, o bendrininkavimas su A. L. buvo vienas iš jam inkriminuotų nusikalstamos veikos požymių. Esant tokioms aplinkybėms, teismo argumentas, kad jis, duodamas parodymus apie bendrininkavimą su A. L., net pasunkino savo padėtį, nėra logiškas, kadangi tuo atveju, jei R. U. paneigtų A. L. dalyvavimą, jo padėtis visiško prisipažinimo kontekste būtų žymiai sunkesnė.
3.9. Vertinant teismų poziciją dėl nuteistųjų parodymų patikimumo, paminėtina, kad jokie kiti bylos duomenys, išskyrus pačių nuteistųjų parodymus, nepagrindžia A. L. kaltumo dėl disponavimo narkotine medžiaga – MDMA tabletėmis. Abiejų instancijų teismai, iš esmės neturėdami tam nei patikimų įrodymų, nei pakankamo pagrindo, vertino būtent R. U. parodymus kaip patikimesnius, nors A. L. parodymai nebuvo paneigti byloje surinktais duomenimis. Tokioje situacijoje teismai akivaizdžiai nesivadovavo įrodymų vertinimą reglamentuojančiomis normomis. Jie tiesiog pasirinko, kuo tikėti, kuo netikėti, o tai negali būti pripažįstama kaip tinkamas įrodymų vertinimas. Teismai nesivadovavo nei nekaltumo prezumpcija, nei įrodymų pakankamumo kriterijumi.
3.10. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad R. U. nuo pat pradžios siekė mažinti savo atsakomybę ir šią atsakomybę perkelti A. L.. Šiuo aspektu itin iliustratyvus yra byloje nustatytas faktas, kad R. U. kratos metu išmetė iš buto savo kuprinę su narkotinėmis medžiagomis ir kitais daiktais, o į ją buvo įdėjęs dokumentą A. L. vardu. Teismai šiuos R. U. veiksmus ir šių veiksmų paaiškinimą vertino neišsamiai. Labiau tikėtina, kad nuo pat kratos R. U. siekė nukreipti dėmesį į A. L., kaip į nusikalstamos veikos pagrindinį vykdytoją. Tik tokia išvada gali paaiškinti, dėl kokios priežasties jis į savo kuprinę įdėjo dokumentą A. L. vardu. Teismų šiuo aspektu padaryta išvada, kad R. U. buvo sutrikęs, visiškai negali būti vertinama kaip argumentuota, kadangi pats veiksmas – narkotinių medžiagų surinkimas ir įdėjimas į kuprinę, A. L. dokumento įdėjimas į kuprinę, kuprinės išmetimas pro langą ir paties R. U. išvykimas – gali patvirtinti tik sąmoningą, tikslingą, apgalvotą veikimą nukreipiant atsakomybę A. L.. Pažymėtina ir tai, kad būtent dėl šio R. U. veiksmo ir buvo sulaikytas A. L., o pats R. U. pasislėpė nuo policijos pareigūnų. Paminėtina ir tai, kad vakare po kratos, susitikęs su A. L., R. U. nieko jam nepapasakojo apie išmestą kuprinę. Akivaizdu, kad jei tai būtų buvęs netyčinis, sutrikusio žmogaus atliktas veiksmas, jis būtų įspėjęs apie tai susitikęs su A. L.. Priešingai, A. L., nieko nežinodamas apie kuprinę su narkotikais ir savo dokumentu, kitą dieną buvo sulaikytas, o R. U., apie tai žinojęs, nuo policijos pareigūnų pasislėpė. Tokie R. U. veiksmai akivaizdžiai rodo jų apgalvotą ir tikslingą pobūdį, siekį perkelti atsakomybę A. L.. Vertinant nurodytas aplinkybes, manytina, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai nevertino R. U. veiksmų, vertino juos neišsamiai ir deklaratyviai pritarė pirmosios instancijos teismo vertinimui.
3.11. Apeliaciniame skunde taip pat buvo nurodyta, kad narkotinių medžiagų pakuotėse sandėliuke buvo rasta tik R. U. pėdsakų. Apeliacinės instancijos teismas dėl šios dalies pažymėjo, kad, pagal R. U. parodymus, narkotines medžiagas paimdavo tas, kuris būdavo laisvas, pavyzdžiui, jei A. L. su kuo nors bendravo per programėlę, tada narkotikus paimdavo R. U.. Tačiau jeigu narkotines medžiagas būtų platinę abu nuteistieji, akivaizdžiai būtų rasta ir A. L. pėdsakų, nes, vertinant R. U. parodymus, turėjo būti ir tokių atvejų, kai R. U. būtų bendravęs su pirkėju, o narkotines medžiagas būtų paėmęs A. L.. Atsakydamas į kitą apeliacinio skundo argumentą dėl nepažeistos 1000 tablečių MDMA pakuotės, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, pagal R. U. parodymus, nuteistieji bandė MDMA tabletes platinti, tačiau jiems nepavyko. Matyti, kad apeliacinės instancijos teismas nuosekliai remiasi išimtinai tik R. U. parodymais. Jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių R. U. išsakytą versiją, byloje nėra. Mažai tikėtina, kad MDMA tabletės gulėjo sandėliuke pusę metų ne tik neplatinamos, bet ir neliečiamos ir nenaudojamos. Taip pat mažai tikėtina, kad R. U., platinęs kitas narkotines medžiagas ir turėjęs tam tikrų narkotinių medžiagų pirkėjų, nebūtų sugebėjęs išplatinti ir šių narkotinių medžiagų. Be to, tikėtina, kad nuteistieji būtų galėję naudoti šias narkotines medžiagas ir sau vartoti. Šiuo atveju labiausiai tikėtina, kad MDMA tabletės buvo įsigytos prieš trumpą laiko tarpą iki kratos atlikimo. Taip pat paminėtina, kad R. U., paklaustas, kodėl šios MDMA tabletės nebuvo vartojamos ar parduodamos, negalėjo atsakyti, o paklaustas, iš ko, kada, kokiomis aplinkybėmis jas įgijo, parodė, kad to nurodyti negali. Taigi manytina, kad teismai ir šios dalies bylos duomenis vertino neišsamiai, pažeisdami įrodymų vertinimo taisykles, išvadas dėl A. L. kaltumo grindė ne patikimais ir pakankamais įrodymais, o prielaidomis apie tai, kad nuteistiesiems tiesiog nepavyko išplatinti MDMA tablečių, nepašalino byloje esančių abejonių ir šias abejones vertino A. L. nenaudai.
3.12. Apeliacinės instancijos teismas neatsakė į vieną esminių skundo argumentų ir dėl jo nepasisakė – t. y. liko nežinoma, kokio pobūdžio buvo gauta kriminalinės žvalgybos informacija apie sandėliuke galimai esančią narkotinę medžiagą. Kriminalinės žvalgybos informacija galėtų patvirtinti arba paneigti A. L. parodymus apie tai, kad R. U. įgijo MDMA tabletes kratos išvakarėse be A. L. žinios. Prieštaravimai, esantys tarp policijos pareigūnų parodymų ir liudytojos N. M. parodymų apie atvykimo prie sandėliuko atlikti kratos aplinkybes, patvirtina, kad būtent policijos pareigūnai ir būtent pagal savo turimą kriminalinės žvalgybos medžiagą atvyko atlikti kratos. Esant tokioms aplinkybėms, būtent kratos atlikimo data gali patvirtinti A. L. parodymus, kad MDMA tabletės R. U. buvo įgytos kratos išvakarėse, nes būtent MDMA tablečių įgijimas galėjo paskatinti policijos pareigūnus skubiai atlikti kratą. Toks aiškinimas gali pašalinti byloje esančius prieštaravimus tarp liudytojos N. M. ir policijos pareigūnų parodymų dėl kratos atlikimo priežasties ir būtent gali paaiškinti, kodėl MDMA pakuotė buvo rasta iš esmės nepažeista. Manytina, kad tai yra reikšmingas momentas, galintis patvirtinti arba paneigti A. L. dalyvavimą disponuojant narkotine medžiaga – MDMA tabletėmis, tačiau apeliacinės instancijos teismas, atlikdamas dalinį įrodymų vertinimą, įpareigojęs prokurorą pateikti informaciją, ar šioje byloje dėl A. L., R. U. ir K. K. buvo atliekami kriminalinės žvalgybos veiksmai, ir gavęs Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atsakymą, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai dėl nuteistųjų atlikti nebuvo, nepaisė to, kad svarbiausia apeliacinio skundo argumentacija dėl šios dalies buvo ne dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo fakto patvirtinimo ar paneigimo, o būtent dėl informacijos, kuria disponavo policijos pareigūnai ir kuri galimai galėtų patvirtinti arba paneigti A. L. ir R. U. parodymų dalį dėl MDMA tablečių įgijimo, galimai galėtų patvirtinti šių medžiagų įgijimo datą ar laiką, o tai turi tiesioginį sąsajumą su A. L. vaidmeniu nagrinėjamoje byloje.
3.13. Dėl bausmės pažymėtina, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas būtų išsamiai išnagrinėjęs apeliacinį skundą ir motyvuotai atsakęs į visus esminius apeliacinio skundo argumentus, A. L. veiksmai būtų turėję būti perkvalifikuoti pagal švelnesnius BK straipsnius ir atitinkamai būtų buvusi paskirta švelnesnė bausmė. Kartu sutiktina su teismo pozicija skiriant A. L. bausmę taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, tačiau teismo paskirta šešerių metų laisvės atėmimo bausmė laikytina aiškiai per griežta. A. L. yra labai jauno amžiaus, mokosi, įgijo išsilavinimą, gyvena su šeima, jo santykiai šeimoje labai glaudūs. Jis anksčiau neteistas, administracinėmis nuobaudomis nebaustas, jam nėra susiformavę nusikalstamo gyvenimo būdo ar elgesio įpročiai. A. L. yra iš socialiai orientuotos šeimos, turi socialinių įgūdžių visavertiškai gyventi visuomenėje, turi ateities planų, jo gyvenimo būdas yra įprastas. Po įvykių, aprašytų šioje baudžiamojoje byloje, jis nutraukė santykius su asmenimis, susijusiais su narkotinėmis medžiagomis, pats narkotinių medžiagų nebevartoja, gyvena su šeima, po šioje byloje aprašytų įvykių nėra padaręs jokių teisės pažeidimų. A. L. savarankiškai suprato, kad santykis su narkotinėmis medžiagomis turi būti nutrauktas, o jo tolesni planai dėl gyvenimo sąlygų, darbo ir šeimos, jo asmenybė ir pasikeitęs požiūris į narkotines medžiagas suponuoja galimybę skirti jam žymiai švelnesnę bausmę, nei paskirta nuosprendžiu. Byloje A. L. veiksmai kvalifikuoti pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, tačiau byloje nėra nustatyta nė vieno fakto, kad A. L. būtų pardavęs ar išplatinęs narkotinių medžiagų kitiems asmenimis. Duomenys, kurių pagrindu jam byloje inkriminuota BK 260 straipsnio 3 dalis, yra abejotini, nepakankami ir neturi nulemti aiškiai per griežtos, neadekvačios, neproporcingos bausmės paskyrimo. Manytina, kad jam reikėtų taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, kaip tai buvo padaryta asmenims, nuteistiems pagal BK 260 straipsnio 3 dalį 2020 m. kovo 30 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi Nr. 2K-49-976/2020, nes būtent tokia situacija susiklostė ir šioje byloje. Vertinant aplinkybių, mažinančių A. L. asmens ir jo padarytos veikos pavojingumą bei kitų aplinkybių visumą ir balansą, vertinant galimai neteisingą A. L. veiksmų kvalifikavimą, vertinant byloje nepašalintus trūkumus bei abejones dėl A. L. vaidmens padarant nusikalstamą veiką, manytina, kad teismai netinkamai individualizavo A. L. paskirtą bausmę, paskyrė jam aiškiai per griežtą, bausmės tikslų neatitinkančią bausmę, taip pažeidė baudžiamąjį įstatymą.
4. Kasaciniu skundu nuteistojo R. U. gynėjas advokatas R. Jurka prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. sausio 16 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
4.1. Teismai netinkamai taikė BK 76 straipsnio ir BPK 305 straipsnio 2 dalies nuostatas. Apeliacinio bylos proceso tiriant įrodymus organizavimas kelia abejonių dėl tinkamo BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo, taip pat dėl teismo šališkumo.
4.2. Nuteistųjų, susirgusių sunkia nepagydoma ar psichikos liga, sveikatos būklės patikrinimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-308/V-1247 (2017 m. spalio 5 d. redakcija Nr. 1R-246/V-1155), yra pateiktas Sunkių nepagydomų ligų sąrašas, šio sąrašo 14.6 punkte nurodyta liga – išsėtinė sklerozė – diagnozuota nuteistajam R. U.. Pirmosios instancijos teismas, nematydamas nuteistojo atleidimo nuo bausmės pagrindo, kaip taip aprašoma BK 76 straipsnio 1 dalyje, nesivadovavo tuo, kad šis klausimas yra išimtinai medicininio pobūdžio, todėl teismas pats vienas (t. y. neišklausęs medicinos specialistų, neišreikalavęs medicininių duomenų (ambulatorinės sveikatos istorijos) ir kt.) negali išspręsti klausimo, ar R. U. diagnozuota nepagydoma liga yra tokio pobūdžio, dėl kurio jam paskirtos bausmės vykdymas prilygs kančiai ir tai iškreips bausmės paskirtį, nurodytą BK 41 straipsnio 2 dalyje. Taigi teismas, nebūdamas aktyvus, šį klausimą sprendė nesilaikydamas BK 76 straipsnio 1 dalyje ir BPK 305 straipsnio 2 dalyje nurodytų reikalavimų.
4.3. Šios teisės taikymo klaidos neištaisytos, nepašalintos ir apeliacinio proceso metu. Apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas, be kita ko, buvo ir tiriama R. U. papildomai pateikta medicininė dokumentacija, tačiau tai buvo daroma nukrypstant nuo įstatymo reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismui nutarus atlikti papildomus R. U. medicininės dokumentacijos tyrimo veiksmus, buvo suabejota, ar baudžiamojoje byloje esantis Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų 2020 m. rugsėjo 17 d. medicinos dokumentų išrašas yra pakankamas išvadoms apie R. U. nepagydomą ligą ir jos pobūdį. Taigi apeliacinės instancijos teismas apklausė vieną ekspertą J. Rybalko, šis atsakė į teismo ir proceso dalyvių klausimus. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis šio eksperto paaiškinimais ir kitais duomenimis, neįžvelgė pagrindo R. U. atleisti nuo bausmės. Taigi teismas, nagrinėdamas R. U. sunkios nepagydomos ligos kriterijų, kuris išimtinai yra medicininis, pasikliovė tik vieno eksperto paaiškinimais, nors baudžiamojo proceso įstatymas (BPK 305 straipsnio 2 dalis) reikalauja, kad nuteistojo liga turi būti patvirtinta sveikatos priežiūros įstaigos pažyma arba ekspertų komisijos išvada. Tai reiškia, kad teisėjų kolegija, analizuodama ir vertindama medicininį kriterijų – R. U. nepagydomos ligos atvejį ir pobūdį, rėmėsi tik vieno eksperto nuomone, nors įstatymas reikalauja ekspertų komisijos. Minėta procesinė nuostata neturi būti aiškinama tik taip, kad ekspertų komisijos išvada reikalinga tik patvirtinant nuteistojo ligą. Tokia komisinė išvada reikalinga tiek patvirtinant, tiek paneigiant nuteistojo ligą. Nuteistojo R. U. atveju, apeliacinės instancijos teismui gavus papildomų R. U. medicininių duomenų, buvo privalu arba gauti naują sveikatos priežiūros įstaigos pažymą, arba inicijuoti ekspertų komisijos išvadą, o tai nebuvo padaryta nustatant ir vertinant baudžiamuoju teisiniu požiūriu svarbų medicininį kriterijų – nepagydomos ligos atvejį ir jo įtaką bausmės atlikimui. Taigi abiejų instancijų teismai netinkamai taikė BK 76 straipsnio 1 dalies ir BPK 305 straipsnio 2 dalies nuostatas ir tai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingus baigiamuosius aktus (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
4.4. Be to, šioje byloje egzistuoja vienas iš BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimo atvejų – t. y. teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti. Kartu kyla pagrįstų abejonių, ar teismas užtikrino nepriekaištingą apeliacinio proceso organizavimą, teismo objektyvumą tiriant kai kuriuos įrodymus. Kasatorius, detaliai nurodydamas, kada ir kokie dokumentai dėl R. U. sveikatos būklės buvo pateikti teismui, kaip teismas šiuos dokumentus tyrė ir su jais supažindino ekspertą J. Rybalko, teigia, kad išlieka abejonių, jog ekspertas J. Rybalko, kuriam šie duomenys iš anksto nebuvo žinomi, galėjo ir gebėjo objektyviai ir visapusiškai įvertinti šiuos medicininius duomenis ir teikti savo kaip specialisto žodinę išvadą.
4.5. Abejonių teismo objektyviu nešališkumu kelia ir tai, kad kiek daugiau nei valandą vykusiame teismo posėdyje nei ekspertui, nei teisėjų kolegijai, kuriai turi būti būdingas konstitucinis aktyvumo vaidmuo, nekilo klausimas ir poreikis iš gydymo įstaigos išreikalauti visą reikalingą nuteistojo R. U. medicininę sveikatos istoriją, apklausti jį gydančius gydytojus, o ne tik vadovautis paties nuteistojo nuožiūra pateiktais ne medicininiais duomenimis, o tik ambulatorinio apsilankymo aprašymais iš e. sveikatos duomenų bazės. Pažymėtina, kad ambulatorinių apsilankymų aprašymai kaip klinikiniai elektroniniai dokumentai (vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. V-657 patvirtintu Elektroninės sveikatos paslaugų ir bendradarbiavimo infrastruktūros informacinės sistemos naudojimo tvarkos aprašu) nėra prilyginami BPK 305 straipsnio 2 dalyje nurodytai sveikatos priežiūros įstaigos pažymai.
4.6. Iš to išplaukia, kad skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys dėl atsakomybės individualizavimo kasatoriui R. U. (dėl atleidimo nuo bausmės klausimo ir pan.) neatitinka tinkamo teisinio argumentavimo reikalavimų. Tinkamu teisiniu argumentavimu gali būti laikomas tik toks argumentavimas, kai iš teismo baigiamojo akto turinio yra aišku, kokias faktines aplinkybes ir kokiomis įrodinėjimo priemonėmis teismas nustatė prieš padarydamas išvadas dėl konkrečioje byloje sprendžiamų klausimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-192/2013). Motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus, turi nuosekliai išplaukti iš teismo ištirtų įrodymų turinio. Tais atvejais, kai byloje yra prieštaringų duomenų, apeliacinės instancijos teismo priimtame baigiamajame akte turi būti aiškiai nurodyta, kodėl šis teismas išvadas grindžia vienais įrodymais ir nustatydamas tiesą byloje reikšmingais nelaiko kitų įrodymų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84-489/2018, 2K-7-165-648/2021).
5. Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras J. Rėksnys atsiliepimu į kasacinius skundus prašo kasacinius skundus atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinius skundus nurodo:
5.1. Nuteistojo R. U. gynėjo kasacinis skundas nepagrįstas. Teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-315-2011, 2K-212/2011, 2K-160/2012, 2K-497/2012, 2K-264/2013, 2K-40-788/2023), vertinant nuteistojo sveikatos būklę bei jo galėjimą atlikti laisvės atėmimo bausmę, būtina išsiaiškinti realią faktinę nuteistojo būseną, dėl ligos pasireiškusius simptomus bei sveikatos sutrikimus, o tokie duomenys gali būti patvirtinti įvairiais įrodymais (pvz., eksperto ar specialisto parodymais, medicininiais dokumentais). Atsižvelgus tiek į formuojamą teismų praktiką, tiek į BPK 305 straipsnio 2 dalies normos turinį, aiškinantis asmens realią faktinę sveiktos būklę, sveikatos priežiūros įstaigos pažyma arba ekspertų komisijos išvada, kaip įrodymas, net nėra būtina. Būtent šių įrodymų reikalavimas yra įtvirtintas priimant apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo nuteistasis atleidžiamas nuo bausmės atlikimo. Tačiau teismui, jau nustačius aplinkybę, kuri neleidžia asmens atleisti nuo bausmės atlikimo (t. y. jeigu tokia liga nuteistasis jau sirgo darydamas nusikalstamą veiką ir tai nesutrukdė jam tokios veikos padaryti), reikalavimas sveikatos priežiūros įstaigos pažyma arba ekspertų komisijos išvada pagrįsti nuosprendį, kuriuo nuteistasis atleidžiamas nuo bausmės atlikimo, nėra taikomas, nes toks nuosprendis net nepriimamas.
5.2. Atitinkamai, remdamasis vienodos teismų praktikos kriterijumi, apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje taip pat vadovavosi kasacinio teismo praktika baudžiamojoje byloje Nr. 2K-264/2013. Skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad iš bylos duomenų matyti, jog R. U. galimai sirgo nervų sistemos ligomis jau iki nusikalstamos veikos padarymo, nes, kaip pats nuteistasis teigė, jausdavo galvos skausmus, šiuos skausmus bandė malšinti vartodamas narkotines ir psichotropines medžiagas. Teisėjų kolegija konstatavo, jog R. U. sveikatos būklė nesukliudė jam nusikalsti, o nuteistojo sveikatos būklės nustatymas, t. y. diagnozuota išsėtinė sklerozė, po nusikaltimo nemažina R. U. pavojingumo visuomenei. Ekspertas J. Rybalko teisme paaiškino, kad, remiantis Sveikatos būklės patikrinimo tvarkos apraše pateiktu Sunkių nepagydomų ligų sąrašu, išsėtinės sklerozės diagnozė turi pasireikšti konkrečiais sutrikimais: paralyžiumi, nervų neveiksnumu, audinių atrofijų sutrikimais – sunkia ataksija. Tokių pakitimų pateiktoje R. U. medicininėje dokumentacijoje ekspertui nenustačius, ekspertas J. Rybalko nurodė, kad šiuo atveju nuteistojo R. U. išsėtinė sklerozė neatitinka tų kriterijų, išdėstytų Sunkių nepagydomų ligų sąraše. Taip pat J. Rybalko patvirtino, jog pagal nuteistojo R. U. sveikatos būklę, kuri nurodyta pateiktuose medicininiuose dokumentuose, nuteistajam atlikti laisvės atėmimo bausmę nebūtų per sunku. Todėl, atsižvelgus į BK 76 straipsnio 1 dalyje ir BPK 305 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reguliavimą, teismų atliktą nuteistojo R. U. faktinį sveikatos būklės vertinimą, nuoseklią kasacinio teismo praktiką, žinant, kad teismas turi diskreciją, o ne pareigą sunkia nepagydoma liga sergantį asmenį atleisti nuo bausmės, spręstina, kad teismai, neatleisdami nuteistojo R. U. nuo laisvės atėmimo bausmės vykdymo, nepažeidė įstatymų ir tinkamai juos taikė.
5.3. Nėra pagrindo sutikti ir su nuteistojo R. U. gynėjo kasaciniame skunde keliamomis abejonėmis dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimo vertinant eksperto J. Rybalko parodymus bei teismo objektyviojo nešališkumo. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo teisme metu nuteistasis R. U. turėjo gynėją. Apeliacinės instancijos teisme jį gynė advokatas M. Šatas, šis pareiškimų dėl nušalinimo teisėjų kolegijos sudėčiai ar kuriam nors iš kolegijos teisėjų nereiškė, pastabų dėl protokolų turinio ar kitokių teisiamajame posėdyje atsiradusių procesinių pažeidimų taip pat neteikė. 2022 m. birželio 6 d. vykusio posėdžio metu, dalyvaujant R. U. gynėjui M. Šatui, kolegijos pirmininkė perskaitė nuteistojo R. U. medicininius dokumentus, patvirtinančius jo sveikatos būklę ir jam konstatuotas ligas, taip pat perskaitė prieš šį teismo posėdį gautą papildomą medžiagą, susijusią su R. U. sveikatos būkle. Posėdžio protokole užfiksuota, kad minėti dokumentai ekspertui buvo pateikti susipažinti. Posėdžio metu ekspertas patvirtino, jog susipažino su teisėjos pagarsintais medicininiais dokumentais apie nuteistojo R. U. sveikatos būklę. Iš posėdžio protokolo matyti, kad R. U. gynėjas M. Šatas aktyviai dalyvavo posėdžio metu, uždavinėjo klausimus ekspertui. Kaip užprotokoluota, gynėjas M. Šatas palaikė kolegos išsakytą poziciją ir nurodė, kad pats savarankiškų prašymų neturi. Pats nuteistasis R. U. prašymų neturėjo. Iš kitų posėdžių protokolų taip pat galima spręsti, jog nuteistojo gynėjas M. Šatas aktyviai dalyvavo procese, uždavinėjo klausimus apklausų metu. Pažymima, kad nei gynėjas M. Šatas, nei nuteistasis R. U. baigiamųjų kalbų metu nereiškė pretenzijų dėl galimo teisėjų šališkumo, dėl ekspertui ne visos apimties pateiktų dokumentų turinio, netinkamo eksperto J. Rybalko atlikto medicininių dokumentų vertinimo ar jo apimties. Tokių skundų proceso dalyviai nereiškė viso proceso apeliacinės instancijos teisme metu.
5.4. Nuteistojo R. U. gynėjo R. Jurkos kasaciniame skunde keliami klausimai ir abejonės dėl teisėjų objektyviojo šališkumo, teismo ekspertui J. Rybalko pateiktų medicininių dokumentų apimties ir turinio, teisėjos gebėjimo pagarsinti ekspertui nuteistojo pateiktus dokumentus bei paties eksperto gebėjimo juos įvertinti yra spekuliatyvaus pobūdžio, paremti subjektyviu vertinimu bei apeliacinės instancijos teisme nedalyvavusio advokato R. Jurkos nuomone. Skunde keliami klausimai, ar įmanoma per atitinkamą laiką pagarsinti dokumentų turinį, susijusį su bylai reikšmingomis aplinkybėmis, ar įmanoma nuotoliniu būdu įvertinti pagarsintą informaciją, kodėl teismas pagarsino būtent bylos medžiagą (6 t., b. 1. 2–6, 94–96), nesusijusią su detaliais medicininiais duomenimis apie sveikatą, nėra teisės klausimas. Svarbu pažymėti, kad visos šios tariamai esančios abejonės buvo žinomos tiek pačiam nuteistajam R. U., tiek jo gynėjui M. Šatui, dėl jų nė vienas proceso dalyvis nereiškė prašymų, skundų, replikų. Todėl akivaizdu, kad kai teismas ekspertui garsino dokumentus, proceso dalyviams, kaip ir teismui, nekilo abejonių dėl garsinamos informacijos tikslingumo, dėl galimo teismo ar eksperto šališkumo. Todėl įvertinus faktą, kad nuteistasis R. U. apeliacinės instancijos teisme buvo ginamas advokato M. Šato, kuris proceso metu buvo aktyvus gynėjas ir, kaip ir pats nuteistasis, nereiškė teismui, ekspertui nušalinimų, papildomų prašymų bei skundų neturėjo, atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teisme vykusių posėdžių turinį, sprendžiama, jog apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, o kasacinio skundo argumentai yra paremti nepagrįstomis abejonėmis.
5.5. Nuteistojo A. L. gynėjo kasacinis skundas taip pat atmestinas. Nesutiktina su nuteistojo A. L. gynėjo kasaciniame skunde dėstoma pozicija, esą teismai netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nes nevertino jų visumos. Pats kasacinis skundas paremtas kiekvieno atskiro įrodymo vertinimu, visai nesistengiant atsižvelgti į jų visumą bei jų loginę seką. Skundu neigiant teismų įrodymais pagrįstas išvadas, kasatoriaus lieka neatsakyta, kokiu pagrindu R. U. davė parodymus dėl bendrininkavimo su A. L., jei tokia aplinkybė tik sunkina paties R. U. padėtį; kodėl A. L. apklausos dėl kardomosios priemonės metu iš pat pradžių davė visai kitokius parodymus, prieštaraujančius jo dabartinei pozicijai; kaip realiai R. U., bandydamas paslėpti narkotines medžiagas, galėjo per trumpą laiko tarpą suplanuoti būdą, kaip atsakomybę perkelti A. L., ir jį realizuoti. Pažymėtina, kad teismai nuteistojo R. U. parodymus pripažino labiau tikėtinais, nes juos patvirtina byloje esantys kiti įrodymai, o A. L. parodymai pripažinti nepatikimais, nes jie proceso metu kito ir jų nepatvirtina jokie byloje esantys duomenys.
5.6. Tyrimo metu nebuvo surinkta, o gynyba nepateikė jokių A. L. paskutinę versiją patvirtinančių duomenų. Tuo tarpu teismai pripažino, jog surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių abiejų nuteistųjų bendrininkavimą vykdant nusikalstamą veiką – laikant didelį narkotinių medžiagų kiekį. Nors kasaciniame skunde neakcentuojama, tačiau teismai atsižvelgė į A. L. 2019 m. balandžio 5 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo posėdyje, sprendžiant prokuroro pareiškimą dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo A. L., duotus paaiškinimus, kad tabletes pirko su draugu sau vartoti; klube susipažino su žmogumi ir šis žmogus pasiūlė nupirkti ekstazio tablečių, perkant vieną – kaina 10 Eur, perkant 1000 tablečių – kaina už tabletę po 1 Eur; tas tabletes nupirko su R. U. klube už 1000 Eur; parūkyti turėjo „žolės“ namie, o ekstazio tabletes laikė sandėliuke (5 t., b. 1. 45–47). Ir tik vėliau, nuteistajam A. L. susipažinus su tyrimo medžiaga, jo įvykių versija bei parodymai pasikeitė.
5.7. Teismai išsamiai pasisakė dėl kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad R. U. į kuprinę su narkotinėmis medžiagomis įdėjo ir A. L. dokumentą, ir paneigė gynybos keliamą versiją kaip nelogišką. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, sąskaitoje faktūroje buvę A. L. rekvizitai netiesiogiai išduoda ir kito kaltinamojo R. U. gyvenamosios vietos adresą. Toks veiksmas, t. y. pro langą išmesta kuprinė su narkotinėmis medžiagomis bei paminėta sąskaita faktūra, buvo spontaniškas, neapgalvotas, nulemtas kaltinamojo panikos. Nėra realu, kad per tokį trumpą laiko tarpą (t. y., nusileidus į garažą, grįžus atgal į namą, po 3–4 min. kuprinė buvo išmesta) kaltinamasis R. U. būtų ne tik sukrovęs kuprinę su turėtomis bute medžiagomis, bet dar ir spėjęs sugalvoti atitinkamą planą, kaip perkelti atsakomybę draugui, į kuprinę sąmoningai įdedant popierių su A. L. rekvizitais. Svarbu atkreipti dėmesį, kad nuteistasis R. U. baudžiamajame procese pateikė įtikinamą ir logišką versiją, kodėl kuprinėje galėjo atsirasti dokumentas su A. L. duomenimis; teismo posėdžio metu R. U. parodė, kad visus smulkius popierėlius jie naudodavo atitinkamiems kanapių dozių vienetams, vadinamiesiems čekiams, pakuoti, smulkinti, todėl dokumentą į kuprinę įdėjo atsitiktinai, nepastebėjęs rekvizitų.
5.8. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad R. U. parodymai apie bendrininkavimą su A. L. yra tik siekis sušvelninti savo atsakomybę ir visiškai prisipažinti pagal kaltinimą. Teismai būtent R. U. parodymus ir prisipažinimą dėl bendrininkavimo laiko patikimais, nes tai tik sunkina jo atsakomybę, o tikslo, motyvo melagingai liudyti prieš A. L. nėra nustatyta. Taip pat būtina pabrėžti, kad R. U. inkriminuotoje veikoje bendrininkavimo požymio nėra ir tai įtakos veikos kvalifikavimui neturėjo. Todėl nuteistojo R. U. prisipažinimas galėjo būti tik dėl pačios veikos, nenurodant atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių, t. y. bendrininkavimo.
5.9. Susipažinus su nuteistojo A. L. gynėjo kasaciniu skundu, taip pat būtina pažymėti, kad pagal teismų praktiką įrodomąją reikšmę turi ir tiesioginiai, ir netiesioginiai įrodymai, nė vieni iš jų neturi pranašumo ir apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas abiem įrodymų grupėmis. Todėl nors skunde daug dėmesio skiriama aplinkybei, kad liudytojų parodymai tiesiogiai niekaip nepagrindžia aplinkybės, jog A. L. disponavo narkotinėmis medžiagomis, tačiau byloje turimi liudytojų parodymai tiek pagrindžia R. U. keliamą įvykių versiją, tiek sujungia visas įrodymais pagrįstas aplinkybes į vientisą loginę seką, tiek leidžia spręsti dėl nuteistojo A. L. parodymų nepatikimumo.
5.10. Taip pat kasaciniame skunde teigiama, jog teismai pažeidė BK 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nuteistajam A. L. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį skirdami šešerių metų laisvės atėmimo bausmę. Bausmės pagal BK 260 straipsnio 3 dalį vidurkis yra dvylika metų šeši mėnesiai. Teismas A. L., esant nustatytai atsakomybę sunkinančiai aplinkybei – bendrininkavimui, skyrė vos šešerius metus, t. y. dvigubai mažiau nei bausmės vidurkis. Kasaciniame skunde nurodyti motyvai, kodėl nuteistajam A. L. bausmė turėtų būti dar mažesnė, jau buvo išsamiai išnagrinėti ir įvertinti abiejų instancijų teismuose. Papildomai skunde nurodomas motyvas, esą įstatymų leidėjo nustatyti sankcijos rėžiai yra per dideli, t. y. per griežti, vertintinas kaip ne teismų, teisminės valdžios, diskrecijos klausimas.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Nuteistojo A. L. gynėjo advokato O. Šibkovo ir nuteistojo R. U. gynėjo advokato R. Jurkos kasaciniai skundai atmestini.
Dėl kasacinės bylos nagrinėjimo ribų
7. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalis, 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014, 2K-P-135-648/2016, 2K-7-82-699/2018). Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, nustatanti naujus faktus, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų patikimumo bei pakankamumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos reikia atmesti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-82-699/2018, 2K-214-303/2019, 2K-7-38-1073/2023 ir kt.).
8. Nuteistojo A. L. gynėjo kasaciniame skunde didžioji dalis argumentų, skirtų BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimui pagrįsti, yra susiję būtent su įrodymų vertinimo ir ypač jų pakankamumo klausimais. Kasatorius nesutinka su teismų išvada, kad A. L. disponavo narkotine medžiaga MDMA, skunde pateikia versiją, kad šią narkotinę medžiagą įsigijo kitas nuteistasis be A. L. žinios, dėsto liudytojų parodymus, savaip juos interpretuoja, kritikuoja tai, kaip šiuos įrodymus vertino teismai, ir dėsto, kaip šie įrodymai turėjo būti vertinami. Tokio pobūdžio kasacinio skundo argumentai, savaip interpretuojant įrodymus ir siūlant padaryti priešingas išvadas dėl bylai reikšmingų aplinkybių, nei tai padarė žemesnės instancijos teismai, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Atsižvelgiant į tai, kasacinio skundo argumentai, susiję su įrodinėjimo procesu, bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
Dėl BPK pažeidimų ir BK 260 straipsnio 3 dalies taikymo
9. Kasaciniame skunde teigiama, kad A. L. nepagrįstai nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Tokia kasatoriaus pozicija grindžiama tuo, kad labai didelis kiekis psichotropinės medžiagos MDMA priklausė tik R. U.. Pastarasis šią medžiagą įsigijo dieną prieš pareigūnams atliekant kratą nuteistųjų išsinuomotame sandėliuke ir A. L. nieko apie tai nežinojo. Taip pat kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nepateikė motyvuotų išvadų dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, taip iš esmės neišnagrinėjo apeliacinio skundo ir neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų BPK pažeidimų ir netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo. Teisėjų kolegija su šiais kasacinio skundo argumentais nesutinka.
10. Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-121-697/2020, 2K-270-628/2020 ir kt.). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-246-689/2019, 2K-98-489/2020, 2K-34-648/2021 ir kt.).
11. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus žemesnės instancijos teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, neturi pagrindo konstatuoti, kad tirdami, vertindami įrodymus, nustatydami faktines bylos aplinkybes teismai pažeidė BPK reikalavimus.
12. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl A. L. kaltumo, padarius BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, pagrindė ne tik liudytojo K. K. parodymais, kad dėl narkotinių medžiagų jis bendravo su abiem nuteistaisiais, ir liudytojos sandėliuko savininkės N. M. parodymais, kad dėl sandėliuko nuomos tarėsi abu nuteistieji, bet ir policijos pareigūnų F. S., P. B. parodymais, nuteistojo R. U. parodymais, teisiamajame posėdyje ištirta rašytine bylos medžiaga (specialistų išvadomis, apžiūrų protokolais ir kt.) bei paties nuteistojo A. L. paaiškinimais teisme (ikiteisminio tyrimo metu sprendžiant klausimą dėl jam taikytinos kardomosios priemonės, A. L. nurodė, kad ekstazio tabletes (t. y. psichotropinę medžiagą MDMA) pirko su draugu R. U. sau vartoti, nes būdami klube gavo pasiūlymą 1000 tablečių įsigyti pigiau, įsigytas tabletes laikė sandėliuke).
13. Iš apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo visus įrodymus, klaidų dėl jų turinio nepadarė, įvertino juos laikydamasis įstatymo reikalavimų – tiek atskirai, tiek lygindamas juos tarpusavyje – ir susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Nuosprendyje yra išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai ir padarytos įrodymais pagrįstos išvados, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia A. L. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, motyvuotai atmesta A. L. pateikta versija, kad kratos metu rasta psichotropinė medžiaga MDMA jam nepriklauso. Taigi, pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis atitinka jam baudžiamojo proceso įstatyme keliamus reikalavimus, taip pat ir nustatytus BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.
14. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal nuteistojo A. L. gynėjo apeliacinį skundą ir dar kartą įvertinęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, pateikė argumentuotas išvadas dėl apeliacinio skundo ir motyvus, paaiškinančius, kodėl apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo ir kitų ginčijamų bylos aplinkybių atmetami, o pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl nuteistojo kaltės padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, yra pagrįstos ir teisingos.
15. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo A. L. gynėjo apeliacinio skundo argumentą dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų šioje byloje, atliko dalinį įrodymų tyrimą ir konstatavo, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai dėl R. U. ir A. L. nebuvo atliekami. Taip pat buvo paneigta gynybos versija, esą pareigūnai turėjo informacijos apie R. U. įsigytas psichotropines medžiagas – MDMA. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadas šiuo klausimu detaliai išdėstė skundžiamos nutarties 22–23 punktuose. Kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į apeliacinio skundo argumentus dėl pareigūnų turimos žvalgybinės informacijos, yra akivaizdžiai nepagrįstas.
16. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek apeliacinės instancijos, tiek (kaip jau buvo minėta) pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus: įrodymai buvo įvertinti laikantis įstatymo reikalavimų, tiek kiekvienas atskirai, tiek lyginant tarpusavyje, susieti į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikiant išskirtinės reikšmės. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje atsakyta į visus esminius apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įrodymų vertinimu, motyvuotai paneigtos gynybos keltos versijos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo A. L. gynėjo apeliaciniame skunde, nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų.
Dėl A. L. paskirtos bausmės
17. Nuteistojo A. L. gynėjo kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai, nors A. L. pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskyrė aiškiai per griežtą bausmę, kuri neatitinka bendrų bausmės skyrimo pagrindų reikalavimų ir savo pobūdžiu padarys A. L. žymiai didesnę žalą, nei bus naudinga jam ar visuomenei. Teisėjų kolegija tokius kasatoriaus argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
18. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti ar sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Dėl to bausmės griežtumo klausimas kasacinės instancijos teisme gali būti nagrinėjamas išsiaiškinant, ar skiriant bausmę nebuvo pažeisti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Tačiau tais atvejais, kai nėra pagrindo konstatuoti, jog parenkant bausmės rūšį ir jos dydį būtų netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas ar padaryta esminių proceso pažeidimų surašant nuosprendį, paskirtos bausmės rūšies ar dydžio klausimai nėra bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165/2013, 2K-345-507/2015, 2K-39-895/2016, 2K-7-8-788/2018, 2K-236-697/2022, 2K-173-489/2023 ir kt.). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo pagal BK paskirtų bausmių teisingumas vien tik jų griežtumo ar švelnumo aspektu galutinai yra įvertinamas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (BPK 328 straipsnio 2 punktas). BPK normos nesuteikia galimybės kasacinės instancijos teismui keisti teismų sprendimus vien dėl to, kad teismų paskirtos bausmės, kurios atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, yra per švelnios ar per griežtos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88-788/2019, 2K-276-1073/2020, 2K-292-303/2020, 2K-173-489/2023 ir kt.).
19. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad, skirdamas bausmę nuteistajam A. L., teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis), atsižvelgė į padarytos veikos sunkumo ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą bei rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę. Įvertinęs tai, kad A. L. padarė labai sunkų nusikaltimą, susijusį su disponavimu labai dideliu kiekiu narkotinių ir psichotropinių medžiagų, kad nustatytas tikslas platinti, kad nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veikimas bendrininkų grupe – ir nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau jis jauno amžiaus, įgijęs aukštąjį išsilavinimą, mokslus baigęs gerais pažymiais, anksčiau neteistas, charakterizuojamas teigiamai, be to, jo kaltės pripažinimas ir aplinkybių detalizavimas ikiteisminio tyrimo metu nemažai prisidėjo prie sėkmingos ikiteisminio tyrimo baigties, teismas konstatavo, kad šiuo konkrečiu atveju nebūtų teisinga paskirti kitokį dydį nei R. U. atveju, nes jų vaidmuo ir pobūdis darant nusikaltimus buvo panašus. Todėl taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas A. L. paskirta mažesnė nei BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nurodytos laisvės atėmimo bausmės minimumas – šešerių metų laisvės atėmimo bausmė. Skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje dar kartą įvertintos šios ir apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės.
20. Kitaip vertinti abiejų instancijų teismų jau išsamiai aptartas ir įvertintas aplinkybes, dar kartą į jas atsižvelgti ir tų pačių aplinkybių pagrindu dar labiau švelninti nuteistajam paskirtą bausmę, nesant netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, nėra teisinio pagrindo.
Dėl atleidimo nuo bausmės dėl ligos (BK 76 straipsnio 1 dalis)
21. Nuteistojo R. U. gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad teismai šioje byloje nepagrįstai netaikė BK 76 straipsnio, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies bei 305 straipsnio 2 dalies nuostatas, pagal kurias nuteistojo liga turi būti patvirtinta sveikatos priežiūros įstaigos pažyma arba ekspertų komisijos išvada. Teisėjų kolegija su šiais teiginiais nesutinka.
22. Nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo bausmės, jeigu iki teismo nuosprendžio priėmimo jis suserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku. Spręsdamas šį klausimą, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę ir ligos pobūdį (BK 76 straipsnio 1 dalis). Sunkios nepagydomos ligos kriterijus yra medicininis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju reikia nustatyti, kad liga yra įtraukta į sunkių nepagydomų ligų, dėl kurių bausmę atlikti būtų per sunku, sąrašą. Be to, taikant BK 76 straipsnį ir atleidžiant nuteistąjį nuo bausmės dėl ligos, būtina nustatyti, kad bausmės atlikimas dėl nuteistojo ligos pobūdžio yra per sunkus.
23. Teismų praktikoje pažymėta, jog vienos iš atleidimo nuo bausmės sąlygų – dėl sunkios nepagydomos ligos bausmę atlikti yra per sunku – konstatavimas yra bylą nagrinėjančio teismo kompetencija. Spręsdamas, ar dėl sunkios nepagydomos ligos nuteistajam bus per sunku atlikti paskirtą bausmę, teismas įvertina nusikalstamos veikos sunkumą ir nuteistojo asmenybę, atsižvelgdamas į atliktos bausmės (jeigu ji atliekama) dalį, taip pat bausmės atlikimo įtaką sunkios nepagydomos ligos dinamikai, tokios ligos gydymo galimybes įkalinimo įstaigoje, poveikį kitiems nuteistiesiems, kartu kalintiems įkalinimo įstaigoje, ir galimą poveikį šių asmenų sveikatai. Šias aplinkybes teismas nustato duomenimis, atitinkančiais BPK 20 straipsnyje nurodytas sąlygas (įrodymais), o išvadą, ar nuteistajam atlikti bausmę bus per sunku, teismas padaro vertindamas visus įrodymus bei atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytą bausmės vykdymo tvarką ir sąlygas.
24. Teismas turi diskreciją (teismas gali, bet neprivalo) sunkia nepagydoma liga sergantį asmenį atleisti nuo bausmės įvertinęs nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę, ligos gydymo galimybes bausmės atlikimo metu ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės sprendžiant, ar liga suderinama su bausmės atlikimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-224-1073/2021, 2K-40-788/2023, 2K-221-976/2023). Be kita ko, teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismas, spręsdamas BK 76 straipsnio taikymo klausimą, atsižvelgia ir į tai, kada paaiškėjo sunkios nepagydomos ligos požymiai. Jeigu šia liga nuteistasis jau sirgo nusikalstamos veikos darymo metu ir tai nesutrukdė jam tokią veiką padaryti, tokia liga teismų praktikoje nepripažintina pagrindu atleisti nuteistąjį nuo bausmės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-158/2005, 2K-438/2008, 2K-497/2012, 2K-524/2013, 2K-123-697/2015, 2K-7-70-895/2018, 2K-175-942/2021, 2K-221-976/2023).
25. BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų esminiu pažeidimu (kaip jau buvo minėta šioje nutartyje) gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-73-495/2022, 2K-193-648/2022).
26. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teisme atliktas įrodymų vertinimas, priešingai nei nurodo kasatorius, tokių trūkumų neturi. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies, susijusios su BK 76 straipsnio 1 dalies nuostatų netaikymu nuteistajam R. U., pagrįstumą bei teisėtumą, atliko įrodymų tyrimą, į teismo posėdį iškvietė ir apklausė Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertą dėl byloje esančių medicininių dokumentų apie nuteistojo R. U. sveikatos būklę įvertinimo, taip pat pasiūlė nuteistajam pateikti papildomų turimų medicininių dokumentų, kad ekspertas posėdžio metu galėtų juos įvertinti.
27. Kasaciniame skunde reiškiamos abejonės dėl teismo ekspertui J. Rybalko pateiktų medicininių dokumentų apimties ir turinio, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos pirmininkės gebėjimo pagarsinti ekspertui nuteistojo pateiktus medicininius dokumentus bei eksperto J. Rybalko gebėjimo juos įvertinti. Šios abejonės nepagrįstos. Iš 2022 m. birželio 6 d. protokolo matyti, kad nuteistojo R. U. papildomai pateikti medicininiai dokumentai buvo pagarsinti, o ekspertas J. Rybalko, atsakydamas į teisėjų kolegijos pirmininkės klausimus, be kita ko, nurodė, kad nuteistajam R. U. 2020 m. rugsėjo 17 d. pirmą kartą buvo diagnozuota išsėtinė sklerozė, ir pažodžiui pacitavo būtent nuteistojo papildomai pateiktą 2022 m. gegužės 11 d. ambulatorinio apsilankymo aprašą apie naujausią (tuo metu) jo sveikatos būklę. Taigi nėra priežasčių abejoti, ar ekspertas susipažino ir su papildomai nuteistojo pateikta medžiaga. Kartu pažymėtina ir tai, kad minimame teismo posėdyje dalyvavo pats nuteistasis ir jo gynėjas advokatas M. Šatas – jie nereiškė pretenzijų dėl teismo ekspertui garsinamos medžiagos turinio ir apimties. Kasaciniame skunde taip pat nenurodoma, kokie konkretūs medicininiai dokumentai nebuvo pagarsinti ir kokia juose yra užfiksuota ekspertui galimai nežinoma, bet jo vertinimui reikšmingą įtaką galinti turėti informacija.
28. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į eksperto J. Rybalko paaiškinimą, kad išsėtinė sklerozė kaip sunki nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku, pripažįstama tik esant tam tikriems kriterijams (turi būti diagnozuota infekcinė demielinizuojančios centrinės nervų sistemos liga, kuri turi būti su organiniu galvos smegenų ir nugaros smegenų pažeidimu ir giliais bei stabiliais funkcijų sutrikimais – paralyžiais, nervų neveiksnumu, audinių atrofijų sutrikimais – sunkia ataksija). Tokių pakitimų pateiktoje R. U. medicininėje dokumentacijoje ekspertas nenustatė, tokius pakitimus (R. U. sirgimą sunkia ataksija ar turimą paralyžių) patvirtinančių konkrečių duomenų nepateikia ir kasatorius, tiesiog deklaratyviai abejodamas, ar ekspertas galėjo ir gebėjo visapusiškai įvertinti teisme pagarsintus medicininius dokumentus. Tokie subjektyvaus pobūdžio argumentai nesudaro pagrindo spręsti apie netinkamą įrodymų vertinimą.
29. Kaip matyti iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio, teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistasis R. U. nervų sistemos ligomis sirgo jau iki nusikalstamos veikos padarymo, kad jo sveikatos būklė nesukliudė jam nusikalsti, įvertinęs byloje esančiuose medicininiuose dokumentuose aprašytą diagnozę ir išklausęs eksperto J. Rybalko paaiškinimų, nustatė, kad R. U. sveikatos būklė nėra tokio sudėtingumo, kad sudarytų sąlygas atleisti nuteistąjį nuo bausmės dėl ligos. Tai, kad teismas, įvertinęs eksperto J. Rybalko paaiškinimą, iš gydymo įstaigos neišsireikalavo visos R. U. medicininės sveikatos istorijos, neapklausė jį gydančių gydytojų ar neskyrė komisinės ekspertizės, savaime nereiškia nevisapusiško bylos aplinkybių išnagrinėjimo. Pažymėtina, kad net ir teismo medicinos eksperto išvada, esą nuteistajam, sergančiam sunkia nepagydoma liga, bausmę atlikti būtų per sunku, teismui yra tik vienas iš duomenų šaltinių ir tik rekomendacinio pobūdžio (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-221/2014, 2K-38-942/2017, 2K-224-1073/2021).
30. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad teismai, nenustatę pagrindo atleisti nuteistąjį R. U. nuo bausmės atlikimo dėl ligos, aplinkybę dėl jo sveikatos būklės įvertino pritaikydami BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirdami jam švelnesnę nei sankcijoje nustatytą laisvės atėmimo bausmę. Kartu pažymėtina, kad nuteistieji turi teisę gauti reikalingą medicinos pagalbą, o nuteistųjų įkalinimo įstaigose veikia asmens sveikatos priežiūros padaliniai, laisvės atėmimo vietų ligoninės. Jeigu bausmės atlikimo vietoje nuteistojo sveikatos būklė blogėtų, liga progresuotų ir įkalinimo įstaigoje nebūtų galimybės nuteistajam užtikrinti tinkamo gydymo, atleidimo nuo tolesnio bausmės atlikimo dėl ligos klausimas gali būti sprendžiamas ir nuosprendžio vykdymo stadijoje.
31. Atsižvelgdama į visumą nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegija nusprendžia, kad šios bylos dalies įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje išdėstytus reikalavimus. Jokių kitų esminių BPK pažeidimų, tarp jų ir kasatoriaus nurodomo BPK 305 straipsnio 2 dalies pažeidimo, apeliacinės instancijos teismas nepadarė, todėl panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, kaip to prašo kasatorius, nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. L. gynėjo advokato Olego Šibkovo ir nuteistojo R. U. gynėjo advokato Raimundo Jurkos kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Rima Ažubalytė
Artūras Pažarskis
Algimantas Valantinas
