Dėl teisės normų, reglamentuojančių draudiko subrogacijos teisę, namo administratoriaus, kaip už žalą atsakingo asmens, atsakomybės sąlygas ir jų įrodinėjimą, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą - teismui nusprendus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-146-403/2024Teisminio proceso Nr. 2-68-3-06917-2023-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.4.8; 2.6.10.5.2.4; 2.6.4; 2.6.39.2.5.2; 3.3.1.20.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. liepos 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano Būstas Vilnius“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Mano Būstas Vilnius“ dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių draudiko subrogacijos teisę, namo administratoriaus, kaip už žalą atsakingo asmens, atsakomybės sąlygas ir jų įrodinėjimą, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą – teismui nusprendus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės 500,74 Eur žalos atlyginimą, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovė nurodė, kad 2023 m. vasario 24 d. dėl nesandarių bendrojo naudojimo daugiabučio namo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 5, išorinių konstrukcijų prasiskverbus vandeniui buvo apgadintas draudėjos butas. Ieškovė (draudikė) pagal 2022 m. gruodžio 21 d. gyventojų turto draudimo sutartį išmokėjo 500,74 Eur draudimo išmoką padarytai žalai atlyginti. Atsakovė – namo bendrojo naudojimo objektų administratorė – buvo atsakinga už namo bendrojo naudojimo objektų, įskaitant ir išorines konstrukcijas, priežiūrą. Ieškovė, išmokėjusi draudimo išmoką žalai, padarytai draudėjos turtui, atlyginti, įgijo teisę reikalauti draudimo išmokos grąžinimo iš atsakingo už žalos padarymą asmens – atsakovės, kuri netinkamai vykdė namo priežiūrą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu ieškinį patenkino, priteisė ieškovei iš atsakovės 500,74 Eur žalos atlyginimą, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2023 m. gegužės 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

5. Teismas nustatė, kad draudėjai priklausantis butas ieškovės buvo apdraustas laikotarpiu nuo 2022 m. gruodžio 21 d. iki 2023 m. gruodžio 20 d., į draudžiamąsias rizikas įtraukiant ir vandens (skysčio) rizikas. 2023 m. vasario 24 d. butas buvo apgadintas dėl vandens užliejimo. Ieškovė įvykį pripažino draudžiamuoju ir, vadovaudamasi žalų eksperto M. V. 2023 m. vasario 28 d. nuostolio apskaičiavimu, išmokėjo draudėjai 500,74 Eur draudimo išmoką. Žalos administravimo metu ieškovė nustatė, kad butas buvo aplietas dėl nesandarių bendrojo naudojimo daugiabučio namo išorinių konstrukcijų. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. gruodžio 27 d. įsakymu atsakovė iki 2023 m. gruodžio 27 d. paskirta namo bendrojo naudojimo objektų administratore, taigi draudžiamojo įvykio metu buvo atsakinga už namo bendrojo naudojimo objektų, įskaitant ir išorines konstrukcijas, priežiūrą.

6. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio 1 dalies, 6.266 straipsnio 1, 2 dalių, 6.270 straipsnio 1 dalies, 6.1015 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis, nurodė, kad žalos padarymo draudėjo turtui atveju draudikui perėjusi reikalavimo teisė įgyvendinama pagal deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias CK normas; kadangi kaltė kaip civilinės atsakomybės sąlyga yra preziumuojama, reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškęs asmuo turi įrodyti likusias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus (kurie gali pasireikšti ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimu), žalą ir priežastinį ryšį tarp jų (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai).

7. Teismo vertinimu, rašytiniai įrodymai – 2023 m. vasario 28 d. žalų eksperto M. V. apžiūros aktas žalos byloje, prie šio akto pridėtos nuotraukos, žalų eksperto, kuris teisme apklaustas kaip liudytojas, parodymai – patvirtina, jog buto užliejimo priežastimi buvo vandens prasiskverbimas pro išorines konstrukcijas. Teismas konstatavo, kad atsakovė nepateikė įrodymų, paneigiančių, jog žalos priežastimi buvo būtent jos, kaip namo administratorės, netinkamas pareigų vykdymas. Atsakovė nepagrindė teiginių, kad virš draudėjos buto yra gyvenama palėpė. Tiek draudėja, tiek žalų ekspertas parodė, kad virš draudėjos buto yra tik negyvenama, be langų palėpė, nėra jokio patekimo į ją. Taigi vanduo į butą galėjo patekti tik iš išorinių konstrukcijų – nesandaraus stogo. Atsakovės atstovo teiginys, jog virš buto esanti palėpė yra registruota 10A buto numeriu, nepagrįstas ne tik jokiais įrodymais, bet ir neatitinka logikos dėsnių, kadangi ginčo buto numeris yra 26, taigi virš jo negali būti buto numeriu 10A, tačiau tai (numerių seka – 10A) labiau atitiktų draudėjos parodymus teisme, kad kitoje laiptinėje yra įrengta gyvenama palėpė, kuri nepatenka virš jos buto, taigi, kitoje laiptinėje įrengtos palėpės – buto numeris galėtų būti 10A, tačiau šiai bylai tai jokios reikšmės neturi. Namo stogo nesandarumo ir stogo remonto poreikio faktą pripažino ir pati atsakovė, nurodydama, kad stogas nuolat remontuojamas, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, keičiamos tik pavienės čerpės, o tai blogos būklės stogo pralaidumo problemos neišsprendžia.

8. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, kad ieškovė neatliko įvykio tyrimo, rėmėsi vien draudėjos nurodytomis aplinkybėmis; nurodė, kad žalų ekspertas buvo nuvykęs į įvykio vietą, atliko apžiūrą, ją užfiksavo akte bei nuotraukose, nustatė nuostolius ir jų priežastį, nenustatė, kad virš buto yra gyvenama ar galima gyventi palėpė. Teismas pažymėjo, kad teisės aktuose neįtvirtinta pareiga žalų ekspertui į buto apžiūrą kviesti ir namo administratoriaus atstovą, taip pat lipti ant stogo ir nustatyti stogo pralaidumo vietą.

9. Teismas nurodė, kad bendrojo naudojimo objektų administratorius objektus administruoja pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintus Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administravimo nuostatus (toliau – Administravimo nuostatai), rėmėsi šių nuostatų 3, 4.3–4.6, 7.7 punktais, kuriuose nurodytos administratoriaus pareigos vykdant pagrindinį – namo bendrojo naudojimo objektų administravimo – uždavinį, taip pat Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-971 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.03:2017 „Statinių techninės ir naudojimo priežiūros tvarka. Naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo tvarka“ (toliau – Statinių priežiūros reglamentas) nuostatomis, reglamentuojančiomis statinių ir jų konstrukcijų priežiūros tikslus ir uždavinius (11, 12.1, 12.2. 87.1, 87.2, 96 punktai).

10. Nustačius, kad butas buvo užlietas dėl bendrojo naudojimo objekto – namo išorinių konstrukcijų – defektų, būtent atsakovei, kaip nurodė teismas, atsiranda pareiga įrodyti, jog ji ėmėsi visų nuo jos priklausančių būtinų (galimų) priemonių žalai išvengti, t. y. tinkamai atliko bendrojo naudojimo objektų būklės nuolatinį stebėjimą, kasmetines apžiūras, nustatė bendrojo naudojimo objektų defektus, organizavo jų atnaujinimo darbų poreikio pagrindimą, parengė atnaujinimo planus ir juos pateikė namo savininkams, rengė susirinkimus, siūlė remontuoti išorines konstrukcijas ir pan. Atsakovė įrodymų, kurie pagrįstų jos, kaip namo administratorės, tinkamą pareigų atlikimą, nepateikė. Atsakovės neteisėti veiksmai – nepakankamas rūpinimasis administruojamo namo išorinėmis konstrukcijomis bei jų priežiūra, defektų nenustatymas ir nepašalinimas laiku – lėmė žalos atsiradimą. Teismas pažymėjo, kad 2023 m. vasario 28 d. žalų eksperto apžiūros akte nurodyta, jog lubos šlampa ne pirmą kartą ir į atsakovę buvo kreipiamasi ne vieną kartą, dar 2019 m. atsakovė žadėjo tai sutvarkyti, tačiau namo gyventojai patys daro remontus, yra pakeičiama tik dalis stogo čerpių ir tai padeda tik laikinai, nes po tam tikro laiko lubos vėl šlampa.

11. Teismas vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais, pagal kuriuos tais atvejais, kai draudimo bendrovė, vykdydama teisės aktų ir sutarties pagrindu suteiktą pareigą, nukentėjusiam asmeniui išmokėjusi draudimo išmoką įgyvendina atgręžtinio reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį CK nustatyta tvarka, yra preziumuojama, kad išmokėta draudimo išmoka visiškai kompensuoja padarytą žalą, tačiau ši prezumpcija gali būti nuginčijama, o pareigą ją paneigti turi asmuo, kuris teigia, kad išmoka viršija padarytą žalą. Teismas atsižvelgė į žalų eksperto apskaičiavimus, įvertinus, kad nusidėvėjimas sudaro 3,5 proc., ir atėmus draudimo sutartyje nutatytą išskaitą, taip pat draudimo išmokos išmokėjimo faktą, ir konstatavo, kad atsakovė nepaneigė draudimo išmokos pagrįstumo. Ieškovės apskaičiuotą buto nusidėvėjimą teismas laikė tinkamu. Tokią išvadą padarė įvertinęs liudytojo (žalų eksperto) parodymus ir nuotraukas.

12. Teismas nustatė visas atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas, konstatavo, kad atsakovė elgėsi aplaidžiai – ji laiku tinkamai neapžiūrėjo išorinių namo konstrukcijų, nenustatė ir nepašalino defektų. Būtent atsakovės neteisėti veiksmai – nepakankamas rūpinimasis administruojamo daugiabučio namo išorinėmis konstrukcijomis bei jų priežiūra – lėmė žalos atsiradimą, todėl kilusios neigiamos pasekmės tenka būtent jai.

13. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovės apeliacinį skundą, 2023 m. gruodžio 5 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą

14. Teismas nurodė, kad atsakovės argumentus, jog 2023 m. vasario 24 d. draudžiamasis įvykis apskritai neįvyko, draudėjos nurodyti trūkumai jau buvo fiksuoti 2022 m. rugsėjo 5 d., o priežastys, galėjusios sukelti tokius apgadinimus, pašalintos 2023 m. vasario 10 d. atlikus stogo remontą, paneigia rašytinė bylos medžiaga (ieškovės pateiktas buto apžiūros aktas, apgadinto turto nuotraukos, pranešimas apie draudžiamąjį įvykį), teismo posėdžio metu išklausytų liudytojų – bute gyvenančios R. B. ir žalų eksperto M. V. – parodymai, kurių patikimumu nėra pagrindo abejoti. Atsakovės pateikti įrodymai, pagrindžiantys 2022 m. rugsėjo 5 d. užfiksuotą draudėjos buto būklę, 2023 m. vasario 10 d. atliktą stogo remontą, teismo vertinimu, savaime nepaneigia aplinkybės, kad 2023 m. vasario 24 d. draudėjos butas buvo aplietas. Šios aplinkybės bylos duomenų visumos kontekste tik papildomai patvirtina draudėjos parodymus, kad jos bute ne kartą iš viršaus sunkėsi drėgmė ir kad žalos atsiradimo priežastis nebuvo pašalinta.

15. Teismas nusprendė, kad nėra pagrindo abejoti ir aplinkybe, jog draudėjos buto remontas buvo atliktas 2022 m., ir atitinkamu ieškovės atliktu turto nusidėvėjimo apskaičiavimu. Žalų ekspertas patvirtino, kad apžiūrint butą vizualiai matėsi, jog jis buvo suremontuotas draudėjos nurodytu ir apžiūros akte užfiksuotu metu. Be to, byloje esančios buto nuotraukos taip pat nesuponuoja prezumpcijos, kad buto įrengimo darbai buvo atlikti 1952 m.

16. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog virš apdrausto buto yra kokios nors kitos vandens pratekėjimą nulemti galėjusios konstrukcijos ar inžineriniai tinklai. Atsakovės pateikti paaiškinimai ir rašytiniai įrodymai, pagrindžiantys 2022 m. rugsėjo 5 d. draudėjos nusiskundimus, techniniame žurnale užfiksuotą 2023 m. sausio mėn. pratekėjimą per stogą bei 2023 m. vasario mėn. atliktą stogo remontą, kurio metu buvo pakeistos pavienės čerpės, lietvamzdžio piltuvas su alkūnėmis, kartu su liudytojų nurodytomis aplinkybėmis apie ilgą laiką buvusią prastą stogo būklę patvirtina, kad stogas praleidžia vandenį ir būtent stogo būklė nulėmė žalos draudėjos turtui atsiradimą.

17. Teismas rėmėsi Administravimo nuostatais, Statinių priežiūros reglamentu, nurodė, kad nustačius, jog butas buvo užlietas dėl bendrojo naudojimo objekto (stogo) trūkumų, būtent atsakovei kilo pareiga įrodyti, jog ji ėmėsi visų nuo jos priklausančių būtinų (galimų) priemonių tokiai žalai išvengti. Nors atsakovė namo techninės priežiūros žurnale fiksavo tam tikrus stogo defektus, remonto darbų atlikimą 2019 m. ir 2023 m., tačiau į bylą nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų atliktus kokius nors bendrojo naudojimo objektų priežiūros darbus, pavyzdžiui, kasmetines apžiūras, bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo darbų poreikio vertinimą, rengtus susirinkimus su namo savininkais ir pan. Bylos duomenų visuma, teismo vertinimu, suponuoja išvadą, kad atsakovė, atsižvelgiant į jos profesinei veiklai taikomus didesnius atidumo, rūpestingumo, atsargumo standartus, nebuvo pakankamai rūpestinga ir nesiėmė pakankamų priemonių nustatytai problemai išspręsti. Byloje nėra įrodymų, jog atsakovė, žinodama apie pasikartojančią problemą dėl vandens pratekėjimo per stogą, ėmėsi kokių nors priemonių, kad išsiaiškintų konkrečias šios problemos priežastis ir (arba) imtųsi atsargumo (prevencinių) priemonių, kad būtų galima išvengti žalos gyventojų turtui. Nors atsakovė ir pateikė duomenis apie 2023 m. vasario mėn. stogo remonto darbus, labiau tikėtina, kad buvo atliktas netinkamas ar nepakankamas stogo dangos remontas.

18. Šios aplinkybės patvirtina atsakovės neteisėtą neveikimą bei aplaidumą administruojant bendrojo naudojimo objektus. Kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, šiuo atveju yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnis), o atsakovė nepateikė jokių duomenų, kurie šią prezumpciją paneigtų. Bylos duomenys, teismo vertinimu, leidžia pagrįstai nustatyti ir priežastinį ryšį tarp tinkamo atsakovės pareigų neatlikimo ir žalos atsiradimo. Jei atsakovė būtų buvusi aktyvi, apdairi, atidi ir rūpestinga, ji būtų galėjusi anksčiau nustatyti konkrečius stogo trūkumus ir organizuoti šių trūkumų pašalinimą, taip užkirsdama kelią žalai atsirasti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

19. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 5 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Teismai pažeidė Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalies nuostatas, nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, nepagrįstai išvadas dėl draudžiamojo įvykio fakto įrodytumo grindė vien draudėjos paaiškinimais apie ginčo aplinkybes ir draudikės darbuotojo paaiškinimais, nors savarankiškas tyrimas nebuvo atliktas. Draudimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta draudiko pareiga tirti aplinkybes dedant reikiamas pastangas reiškia, kad jis turi veikti be nepateisinamo delsimo, negali suabsoliutinti iš draudėjo, naudos gavėjo ir (ar) nukentėjusio trečiojo asmens gautos informacijos ir (arba) tik ja apsiriboti, o turi pats, elgdamasis profesionaliai, sąžiningai, apdairiai ir rūpestingai bei vadovaudamasis protingumo kriterijumi, rinkti reikšmingą informaciją, ją tikrinti ir tinkamai ištirti reikšmingas aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-701/2016). Byloje nėra objektyvių įrodymų, kad draudžiamasis įvykis buvo apskritai, neaiškios apliejimo priežastys, šaltinis, juolab kad dėl to kalta būtent atsakovė. Draudikė, spręsdama apie draudžiamojo įvykio buvimą, neištyrė aplinkybės, kad virš buto yra patalpa adresu: (duomenys neskelbtini) g. 5-10A, kurios savininkas yra I. M. (I. M.); drėgmės lygio; nepasitelkė kitų ekspertų, kurie nustatytų, kad buto apliejimo faktas išties įvyko draudėjos nurodytu metu (2023 m. vasario 24 d.), o ne anksčiau; nebuvo nustatytas šaltinis, iš kurio įvyko apliejimas, tik vizualiai įvertinta ir preziumuota, kad tai įvyko pro išorines konstrukcijas; netirtos apliejimo priežastys, kaltas asmuo. Teismai nesiaiškino aplinkybių dėl galimo buto užliejimo ne dėl bendrųjų konstrukcijų defektų, o iš patalpos, esančios adresu: (duomenys neskelbtini) g. 5-10A, Vilnius.

19.2. Teismai nepagrįstai išplėtė atsakovės, kaip namo administratorės, atsakomybę už pastato trūkumus, nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, pagal kuriuos namo administratoriaus atsakomybė negali būti prilyginama patalpos savininko atsakomybei. Vien faktas, kad pastatas perduotas prižiūrėti kitam asmeniui, savaime nepašalina savininko atsakomybės už pastato trūkumus. Administratorius neturi teisės savarankiškai priimti sprendimų dėl namo bendrojo naudojimo objektų remonto, atnaujinimo, pakeitimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-409-684/2017). Nors byloje yra pakankamai įrodymų, kad atsakovė vykdė nuolatinę techninę priežiūrą, į draudėjos (vienintelį) pranešimą reagavo, stogo defektai buvo pašalinti dar 2023 m. vasario 10 d., jokių kitų gyventojų pranešimų ir (ar) nusiskundimų negauta, namo administratorės atsakomybė už nenustatytus stogo defektus vis tiek konstatuota.

19.3. Teismai pažeidė CK 6.248 straipsnio 1 dalies, 6.266 straipsnio 1 dalies nuostatas, nepagrįstai atsakovei taikė griežtosios atsakomybės institutą. Kai žala padaroma ne dėl statinių sugriuvimo ar trūkumų, o dėl kitų priežasčių (dėl daugiabučiame name užsikimšusio vamzdyno užliejus vieną iš butų ir sugadinus ten buvusį kilnojamąjį turtą), griežtoji deliktinė atsakomybės netaikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018). Griežtosios atsakomybės institutas netaikytinas ir dėl to, kad žala šiuo atveju padaryta ne trečiajam asmeniui, o bendraturčiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-1075/2022), taigi atsakovės kaltė turėjo būti įrodinėjama bendraisiais pagrindais.

19.4. Teismai, spręsdami, kad buto nusidėvėjimas sudaro 3,5 proc., pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) įtvirtintas įrodinėjimo, įrodymų vertinimo taisykles, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Atsakovės įsitikinimu, byloje nėra nė vieno objektyvaus įrodymo, pagrindžiančio tai, kad remontas bute buvo atliktas 2022 m. Nors byloje buvo pateiktas Nekilnojamojo turto registro išrašas, o draudimo sutartyje nurodyta, kad namas yra 1952 m. statybos, teismai nepagrįstai šių įrodymų nevertino ir įrodinėjimo naštą perkėlė atsakovei. Kad buto remonto darbai buvo atlikti 2022 m., turėjo įrodyti būtent draudikė, pateikdama ne vien paaiškinimus, bet ir įrodymus (remonto darbų sąmatas, mokėjimo nurodymus, pirkimo kvitus). Teismai nepagrįstai pakankamais įrodymais laikė draudėjos, suinteresuotos draudimo išmokos gavimu, paaiškinimus ir draudikės žalų eksperto vizualinį įvertinimą.

19.5. Teismai pažeidė CPK 37 straipsnio 1 dalies, 47 straipsnio 1 dalies, 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuotatas, nepagrįstai nusprendė dėl į bylą neįtrauktų asmenų (patalpų adresu: (duomenys neskelbtini) g. 5-10A, Vilnius, savininko I. M. ir MB „ŽKŽ“ – rangovės, kuri 2023 m. vasario 10 d. atliko stogo remonto darbus ir pašalino visus galimus stogo konstrukcijos trūkumus) teisių ir pareigų. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad butas buvo užlietas galimai dėl netinkamai atliktų stogo remonto darbų, tokiu būdu faktiškai buvo konstatuota, kad juos netinkamai atliko rangovė MB „ŽKŽ“. Vadovaujantis teismų pateiktais išaiškinimais dėl galimai nekokybiškai atliktų remonto darbų, gali būti kreipiamasi su savarankišku regresiniu reikalavimu į darbus atlikusią rangovę dėl žalos atlyginimo.

20. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

20.1. Šioje byloje spręstinas klausimas dėl atsakovės pareigos atlyginti žalą CK 6.1015 straipsnio pagrindu, o ne dėl draudikės pareigų tiriant draudžiamąjį įvykį tinkamo vykdymo, atitikties Draudimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalies reikalavimams. Nagrinėjamu atveju taikytinos teisės normos, reglamentuojančios draudėjo ir už žalą atsakingo asmens santykius, ir aplinkybė, ar įvykis yra draudžiamasis, nėra reikšminga vertinant draudiko subrogacijos pagrindu perimto ir galimai atsakingam už žalą asmeniui pareikšto reikalavimo pagrįstumą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-13-1075/2023). Be to, atsakovės argumentai, kad ieškovė savarankiškai netyrė įvykio aplinkybių, nepagrįsti.

20.2. Nepagrįsta atsakovės pozicija dėl buto nusidėvėjimo skaičiavimo, atskaitos tašku laikant namo statybos metus. Nusidėvėjimas skaičiuotinas nuo paskutinio patalpų remonto. Ieškovė, administruodama žalos bylą, nustatė, kad jis atliktas 2022 m. Teikdama atsikirtimus dėl atitinkamo nusidėvėjimo procento taikymo atsakovė turi pateikti atitinkamus jos poziciją pagrindžiančius duomenis.

20.3. Apeliacinės instancijos teismas dėl CK 6.266 straipsnio nuostatų taikymo apskritai nepasisakė, o pirmosios instancijos teismas, nors paminėjo šią normą, tačiau dėl atsakovės civilinės atsakomybės sprendė remdamasis CK 6.256, 6.246–6.249 straipsnių nuostatomis (bendraisiais žalos atlyginimo pagrindais). Teismai vertino, ar atsakovės elgesys atitiko rūpestingo ir atidaus asmens standartą, pagrįstai konstatavo neteisėtą neveikimą ir aplaidumą, kartu – ir kaltę.

20.4. Atsakovės akcentuojamas įrodymas – techninės priežiūros žurnalas, jame atlikti įrašai – patvirtina tik žurnalo pildymo faktą, bet ne tinkamą atsakovės pareigų atlikimą. Sprendžiant dėl namo administratoriaus atsakomybės, vertintina, kaip administratorius atliko jam teisės aktais patikėtas funkcijas. Atsakovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad ji tinkamai vykdė teisės aktų priskirtas pareigas, susijusias su daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų priežiūra, t. y. kad iki ginčo įvykio atliko apžiūras, kokią namo stogo būklę paskutinės apžiūros iki įvykio metu nustatė ir pan.

20.5. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad teismai nusprendė dėl į bylą neįtrauktų asmenų, taigi konstatuotinas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Teigdama, kad virš draudėjos buto yra įrengtas kitas butas adresu: (duomenys neskelbtini) g. 5-10A, Vilnius, atsakovė nepateikė jokių įrodymų. Atsakovė nepagrindė, kokius padarinius nurodyto buto savininkui sukelia skundžiama nutartis. Teismai nesprendė dėl MB „ŽKŽ“ teisių ir pareigų, o atsakovė nenurodė, kokią įtaką skundžiama nutartis daro rangovės teisėms ir pareigoms, kai dėl jų apskritai nespręsta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės normų, reglamentuojančių draudiko subrogacijos teisę

21. Atsakovė kasaciniu skundu teigia, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė Draudimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalies nuostatas, nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, nepagrįstai išvadas dėl draudžiamojo įvykio fakto įrodytumo grindė vien draudėjos paaiškinimais apie ginčo aplinkybes ir savo darbuotojo paaiškinimais, nors savarankiškas tyrimas nebuvo atliktas. Atsakovės teigimu, byloje nėra objektyvių įrodymų, kad draudžiamasis įvykis buvo apskritai, kad jis išties įvyko draudėjos nurodytu metu (2023 m. vasario 24 d.), o ne anksčiau.

22. CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Pagal šio straipsnio 2 dalį, reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius.

23. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, pagal CK 6.1015 straipsnio 2 dalį, reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis ne draudimo sutarties ir ne draudimo teisės normų, bet taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius, atsiradusius dėl žalos padarymo. Aplinkybė, kad subrogacinį reikalavimą pareiškia draudikas, išmokėjęs turto draudimo išmoką nukentėjusiam draudėjui, nekeičia santykių, iš kurių toks reikalavimas kildinamas, prigimties. Draudikui perėmus draudėjo, t. y. nukentėjusio asmens, teises į žalos atlyginimą, nepasikeičia santykių, iš kurių šios teisės kildinamos, prigimtis, todėl nesikeičia ir žalą padariusio asmens gynybos nuo reiškiamų reikalavimų atlyginti žalą pagrindai, t. y. nuo tokių reikalavimų galima gintis tik deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-474-219/2017, 24 punktas).

24. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje akcentuojama ne draudimo sutarties sąlygų tikslaus laikymosi svarba, bet aplinkybių, kurios lemia žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę, jos apimtį, svarba sprendžiant dėl draudiko subrogacijos teisės įgyvendinimo pagal deliktinės atsakomybės taisykles (CK 6.1015 straipsnio 2 dalis). Tinkamai nustačius civilinės atsakomybės, kilusios dėl draudžiamuoju įvykiu padarytos žalos, sąlygas, draudikui išmokėjus nepagrįstai didelę draudimo išmoką, žalą padaręs asmuo nėra įpareigojamas atlyginti daugiau nei jo padaryta žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-474-219/2017, 26 punktas).

25. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl būtinumo nustatyti, ar pagrįstai draudikas pripažino įvykį draudžiamuoju, sprendžiant dėl draudiko subrogacinio reikalavimo atlyginti žalą iš šią padariusio asmens, yra nurodęs, kad kasacinio teismo praktika suponuoja, jog aplinkybė, ar įvykis yra draudžiamasis (ar nedraudžiamasis), yra reikšminga tik tuomet, kai sprendžiamas draudėjo ir draudiko ginčas dėl draudimo išmokos išmokėjimo, tačiau ji nėra reikšminga vertinant draudiko subrogacijos pagrindu perimto galimai atsakingam už žalą asmeniui pareikšto reikalavimo pagrįstumą. Pastarasis asmuo tokiu atveju nuo pareikšto reikalavimo turėtų gintis, remdamasis deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančios materialiosios teisės normomis, kurios būtų taikomos, jeigu dėl žalos atlyginimo tiesiogiai į atsakovą būtų kreipęsis nukentėjęs asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-13-1075/2023, 32 punktas).

26. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, padaro išvadą, kad, nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl draudiko subrogacijos pagrindu perimto reikalavimo, neturi reikšmės, ar draudikas laikėsi draudimo santykius reglamentuojančių teisės aktuose įtvirtintų taisyklių, ar pagrįstai išmokėjo draudimo išmoką. Todėl šios nutarties 21 punkte nurodyti kasacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl daugiabučio namo administratoriaus, kaip už žalą atsakingo asmens, atsakomybės sąlygų

27. Atsakovė kasaciniu skundu teigia, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai išplėtė atsakovės, kaip namo administratorės, atsakomybę už pastato trūkumus, nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, pagal kuriuos namo administratoriaus atsakomybė negali būti prilyginama patalpos savininko atsakomybei. Atsakovės teigimu, teismai pažeidė ir CK 6.248 straipsnio 1 dalies, 6.266 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pagal teismų praktiką, atsakovės kaltė turėjo būti įrodinėjama bendraisiais pagrindais, todėl teismai nepagrįstai atsakovei taikė griežtosios atsakomybės institutą. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais atsakovės kasacinio skundo argumentais, kadangi, kaip matyti iš bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų, o kartu nurodoma ir ieškovės atsiliepime į kasacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas dėl CK 6.266 straipsnio nuostatų taikymo apskritai nepasisakė, o pirmosios instancijos teismas, nors paminėjo šią normą, tačiau dėl atsakovės civilinės atsakomybės sprendė remdamasis CK 6.256, 6.246–6.249 straipsnių nuostatomis (bendraisiais žalos atlyginimo pagrindais). Teismai vertino, ar atsakovės elgesys atitiko rūpestingo ir atidaus asmens standartą.

28. Nors, kaip minėta, bylą nagrinėję teismai vertino, ar atsakovės elgesys atitiko rūpestingo ir atidaus asmens standartą, t. y. atsakovei netaikė griežtosios atsakomybės instituto, teisėjų kolegijos vertinimu, klausimas dėl galimybės taikyti daugiabučio namo administratoriui griežtąją atsakomybę pagal CK 6.266 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą yra aktualus teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija pasisakys šiuo klausimu.

29. CK 6.266 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės. Antroje šio straipsnio dalyje įtvirtinta prezumpcija, pagal kurią pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Kadangi CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatyta didesnio pavojaus šaltinio valdytojo pareiga atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodoma, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo, vadinasi, pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą statinių savininkas (valdytojas) atsako visais atvejais, nebent įrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo.

30. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, sprendžiant dėl atsakomybės pagal CK 6.266 straipsnio nuostatas, kiekvienu atveju būtina nustatyti, jog žala atsirado dėl statinio trūkumo. Įstatymų leidėjas nepateikia statinių trūkumų ar jų sugriuvimo sąvokų reikšmės. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl statinio trūkumų, yra pažymėjęs, jog griežtoji atsakomybė taikytina tik konstatavus, kad žala padaryta dėl objekto ar jo atskirų dalių (konstrukcijų) sugriuvimo, kitokių trūkumų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508-219/2017, 35 punktas). Kasacinio teismo praktikoje statinio trūkumais pripažįstama, pavyzdžiui, netinkamos kokybės stogo danga (nesandarus stogas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-563-687/2015); atidengtas priešgaisrinio vandens rezervuaro šulinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2010); kt. Kai žala padaroma ne dėl statinių sugriuvimo ar trūkumų, bet dėl kitų priežasčių (dėl daugiabučiame name užsikimšusio vamzdyno užliejus vieną iš butų ir sugadinus ten buvusį kilnojamąjį turtą), griežtoji deliktinė atsakomybė netaikoma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018 35–36 punktus).

31. Kaip nurodoma kasacinio teismo praktikoje, statinių savininkas (valdytojas) turi prisiimti riziką ir atlyginti dėl statinių sugriuvimo ar kitokių trūkumų padarytą žalą net ir tais atvejais, kai ėmėsi visų prieinamų priemonių, buvo rūpestingas ir atidus, kad žalos neatsirastų, bet ji vis dėlto atsirado (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014; 2015 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-701/2015).

32. Pagal kasacinio teismo praktiką, CK 6.266 straipsnio nuostatos įtvirtina bendrąją taisyklę, kad už statinio trūkumų sukeltą žalą be kaltės atsako jo savininkas, t. y. asmuo, kuris statinį valdo nuosavybės teise (CK 4.37 straipsnis). Savininkas atsako už statinio trūkumų sukeltą žalą visais atvejais, išskyrus kai statinio valdymas yra perleistas kitam asmeniui – valdytojui (CK 6.266 straipsnio 1 dalis). Valdytoju gali būti asmuo, kuriam valdymo teisė priklauso tiek kaip savarankiška daiktinė teisė (CK 4.22 straipsnio 1 dalis), tiek kaip nuosavybės teisės sudėtinė dalis (CK 4.37 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje valdytoju CK 6.266 straipsnio prasme laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolių teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-365/2005). Sprendžiant, ar buvo perleista statinio valdymo teisė griežtosios atsakomybės taikymo kontekste, reikia nustatyti, ar valdytojui perduota teisinė ir faktinė pareiga užtikrinti statinio saugumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018, 25 punktas).

33. Pagal kasacinio teismo praktiką, statinio valdytoju nelaikomas asmuo, kuriam perduota tik statinio techninės priežiūros funkcija, todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kad statinys perduodamas kitam asmeniui savarankiškai valdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-105-687/2016, 22 punktas; 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2017, 22.2 punktas).

34. CK 4.84 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jei bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius.

35. Pagal Administravimo nuostatų 3 punktą, pagrindinis administratoriaus uždavinys – administruoti namo bendrojo naudojimo objektus – užtikrinti jų priežiūrą pagal teisės aktų nustatytus privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus, įgyvendinti namo butų ir kitų patalpų savininkų su bendrąja nuosavybe susijusius sprendimus ir pavedimus, priimtus CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka, jiems atstovaujant.

36. Vadinasi, administratoriaus pareigos administruojant namo bendrojo naudojimo objektus skirstytinos į dvi grupes pagal tai, ar joms vykdyti būtinas namo butų ir kitų patalpų savininkų (bendrojo naudojimo objektų bendraturčių) pavedimas (pritarimas), ar administratorius jas privalo vykdyti nepriklausomai nuo tokių asmenų valios buvimo. Pirmąją grupę sudaro administratoriaus pareigos įgyvendinant namo butų ir kitų patalpų savininkų su bendrąja nuosavybe susijusius sprendimus ir pavedimus, priimtus CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka, jiems atstovaujant, o antrąją grupę – užtikrinant namo bendrojo naudojimo objektų priežiūrą pagal teisės aktų nustatytus privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus.

37. Pagal Statinių priežiūros reglamento, nustatančio, be kita ko, ir daugiabučių gyvenamųjų namų techninės priežiūros privalomuosius reikalavimus ir jų įgyvendinimo tvarką, 11 punkte apibrėžtą teisinį reguliavimą, statinio priežiūros tikslas yra, be kita ko, užtikrinti Lietuvos Respublikos statybos įstatyme bei statybos techniniuose dokumentuose nustatytus statinių esminius reikalavimus per visą statinio ekonomiškai pagrįstą naudojimo trukmę, maksimaliai sumažinti avarijų tikimybę, grėsmę aplinkai. Pagal šio reglamento 12 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą, vienas iš pagrindinių statinių ir jų konstrukcijų techninės priežiūros uždavinių yra laiku pastebėti, teisingai įvertinti ir likviduoti atsiradusius statybinių konstrukcijų defektus (12.2 punktas). Pagal Administravimo nuostatų 7.7 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, jeigu bendrojo naudojimo objektų būklė kelia grėsmę jų išlikimui, žmonėms ar aplinkai, administratorius privalo imtis būtinų priemonių, kad būtų išvengta žalos ir pašalinta grėsmė.

38. CK 4.82 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. CK 4.83 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais arba dėl kurių nėra priimtas butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimas šio kodekso 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka.

39. Įvertinusi visa, kas nurodyta šios nutarties 32–38 punktuose, teisėjų kolegija nusprendžia, kad administraciniu aktu paskirtam bendrojo naudojimo objektų administratoriui, kaip šių objektų valdytojui, perduota teisinė ir faktinė pareiga užtikrinti statinio saugumą, todėl už pareigų, susijusių su privalomųjų statinių priežiūros reikalavimų užtikrinimu, daugiabučio namo išsaugojimu, kurias vykdydamas administratorius sprendimus turi priimti savarankiškai, nevykdymą bendrojo naudojimo objektų administratoriui taikytina griežtoji atsakomybė pagal CK 6.266 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą. Atsakovė kasaciniame skunde nepagrįstai remiasi šioje byloje netaikytina kasacinio teismo praktika, suformuota išnagrinėtoje byloje dėl žalos, kuri atsirado ne dėl statinio trūkumų, bet dėl daugiabučiame name užsikimšusio vamzdyno užliejus vieną iš butų ir sugadinus ten buvusį kilnojamąjį turtą, atlyginimo, taip pat suformuota byloje pagal bendrojo naudojimo objektų bendraturčio ieškinį kitiems bendraturčiams. Vertinant bendrojo naudojimo objektų administratoriaus ir šių objektų bendraturčių santykį (bendraturčių vidinių santykių aspektu), bendrojo naudojimo objektų administratorius yra trečiasis asmuo.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo

40. Atsakovė kasaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami, jog buto nusidėvėjimas sudaro 3,5 proc., pažeidė CPK įtvirtintas įrodinėjimo, įrodymų vertinimo taisykles, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nepagrįstai pakankamais įrodymais laikė draudėjos, suinteresuotos draudimo išmokos gavimu, paaiškinimus ir draudikės žalų eksperto vizualinį įvertinimą. Kad buto remonto darbai buvo atlikti 2022 m., turėjo įrodyti būtent draudikė, pateikdama ne vien paaiškinimus, bet ir įrodymus (remonto darbų sąmatas, mokėjimo nurodymus, pirkimo kvitus). Atsakovės teigimu, nebuvo nustatytas šaltinis, iš kurio įvyko apliejimas, tik vizualiai įvertinta ir preziumuota, kad tai įvyko pro išorines konstrukcijas; netirtos apliejimo priežastys. Draudikė, spręsdama apie draudžiamojo įvykio buvimą, neištyrė aplinkybės, kad virš buto yra patalpa adresu: (duomenys neskelbtini) g. 5-10A, Vilnius, kurios savininkas yra I. M. Teismai nesiaiškino aplinkybių dėl galimo buto užliejimo ne dėl bendrųjų konstrukcijų defektų, o iš patalpos, esančios adresu: (duomenys neskelbtini) g. 5-10A, Vilnius.

41. Vertinant šiuos kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, pažymėtina, kad įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 23 punktą). Nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2010). Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti. Tai atliekama įrodymų tyrimo ir vertinimo proceso metu. Teismo sprendimas remtis vienais įrodymais ir jų pagrindu konstatuoti buvus ar nebuvus tam tikras bylos aplinkybes, o kitus įrodymus atmesti ir jais nesivadovauti turi būti tinkamai motyvuotas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2009). Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-695/2019 24 punktą). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012; ir kt.). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016 23 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

42. Bendroji CPK įtvirtinta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, jog, vadovaujantis rungimosi principu, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Pateikti nuostolių dydį patvirtinančius įrodymus yra ieškovo, teigiančio, kad jis patyrė konkretaus dydžio žalą, pareiga, o atsakovo, atsikertančio į ieškovo reikalavimą, pareiga yra pateikti tai paneigiančius įrodymus.

43. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendimą dėl žalos atlyginimo teismas turi priimti tik tada, kai žalos dydis nustatytas, t. y. pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas patikimais, laikantis įrodinėjimo taisyklių ištirtais įrodymais. Kartu ši nuostata negali būti aiškinama kaip įpareigojanti teismą visais atvejais savo iniciatyva rinkti įrodymus priteistinų nuostolių dydžiui nustatyti. Teismas, taikydamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, turi paisyti rungimosi civiliniame procese principo (CPK 12 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-345-248/2020 45 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

44. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Įrodinėti galima tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais, svarbu, kad jie atitiktų leistinumo ir sąsajumo reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-318-313/2023, 59 punktas).

45. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau nurodytą įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, bylą nagrinėjusių teismų ištirtus ir įvertintus įrodymus, šios nutarties 40 punkte nurodytus atsakovės kasacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais. Bylą nagrinėję teismai nurodė, taip pat atsiliepime į atsakovės kasacinį skundą ieškovė pažymi, kad teigdama, jog virš draudėjos buto yra įrengtas kitas butas adresu: (duomenys neskelbtini) g. 5-10A, Vilnius, atsakovė nepateikė jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad virš ginčo buto, kurio numeris yra 26, negali būti buto numeriu 10A, tačiau tai (numerių seka – 10A) labiau atitiktų draudėjos parodymus teisme, kad kitoje laiptinėje yra įrengta gyvenama palėpė, kuri nepatenka virš jos buto. Teismai, spręsdami, jog buto nusidėvėjimas sudaro 3,5 proc., pakankamais įrodymais laikė ne tik, kaip nurodoma atsakovės kasaciniame skunde, draudėjos, suinteresuotos draudimo išmokos gavimu, paaiškinimus ir draudikės žalų eksperto vizualinį įvertinimą, bet ir į bylą pateiktas buto nuotraukas, kaip liudytojo apklausto draudikės žalų eksperto parodymus. Teigdama, jog bute remontas paskutinį kartą buvo darytas 1952 m., atsakovė nepateikė jokių įrodymų.

Dėl sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindo, kai teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 1 dalies 2 punktas)

46. Atsakovė kasaciniu skundu teigia, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 37 straipsnio 1 dalies, 47 straipsnio 1 dalies, 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuotatas, nepagrįstai nusprendė dėl į bylą neįtrauktų asmenų (patalpų adresu: (duomenys neskelbtini) g. 5-10A, Vilnius, savininko I. M. ir MB „ŽKŽ“ – rangovės, kuri 2023 m. vasario 10 d., pasak atsakovės, atliko stogo remonto darbus ir pašalino visus galimus stogo konstrukcijos trūkumus) teisių ir pareigų. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad butas buvo užlietas galimai dėl netinkamai atliktų stogo remonto darbų, tokiu būdu faktiškai buvo konstatuota, kad juos netinkamai atliko rangovė MB „ŽKŽ“. Vadovaujantis teismų pateiktais išaiškinimais dėl galimai nekokybiškai atliktų remonto darbų, gali būti kreipiamasi su savarankišku regresiniu reikalavimu į darbus atlikusią rangovę dėl žalos atlyginimo.

47. Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, yra išaiškinęs, kad absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas pagal šią teisės normą yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu (nutartimi) turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai. Sprendimu CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme turi būti paveiktos nedalyvaujančio byloje asmens materialiosios teisės ir pareigos, be to, įtaka šioms teisėms ir pareigoms turi būti tiesioginė – sprendimu turi būti modifikuota asmens teisinė padėtis, t. y. nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos (ir pan.) materialiosios teisės ar pareigos. Tik kartu egzistuojant šioms dviem sąlygoms, gali būti konstatuotas aptariamas sprendimo negaliojimo pagrindas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-313/2021 16 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Tai, jog teismo sprendime asmuo nurodomas kaip tam tikro santykio subjektas, nekeičiant jo padėties, nesukuriant šiuo konstatavimu jam teisių ir pareigų, negali būti pripažįstama absoliučiu pagrindu naikinti teismo sprendimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2010; 2012 m. gegužės 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2012). Vertinant, ar teismas pasisakė dėl neįtraukto į bylą asmens teisių ir pareigų, reikšminga, kokiu teisiniu santykiu jis yra susijęs su ginčo dalyku byloje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-943/2023 41 punktą).

48. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas (nutartis) turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-248/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

49. Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į ieškovės pareikštu ieškiniu suformuluotas bylos nagrinėjimo ribas, buvo sprendžiama tik dėl deliktinės civilinės atsakomybės taikymo atsakovei sąlygų. Įrodinėjimo dalyką iš esmės sudarė aplinkybė, ar atsakovė nevykdė pareigų, susijusių su privalomųjų statinių priežiūros reikalavimų užtikrinimu (netinkamai atliko pareigą užtikrinti administruojamo daugiabučio namo stogo sandarumą). Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad ieškovė šią aplinkybę įrodė, o apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad nors atsakovė ir pateikė duomenis apie 2023 m. vasario mėn. stogo remonto darbus, labiau tikėtina, kad buvo atliktas netinkamas ar nepakankamas stogo dangos remontas. Pareigos užtikrinti atsakovės administruojamo daugiabučio namo stogo sandarumą vykdymo klausimas tiesiogiai susijęs su šios bylos nagrinėjimo dalyku (yra būtina atsakovės deliktinės atsakomybės sąlyga), o byloje yra duomenys, kad šio namo stogo remonto darbus atliko rangovė MB „ŽKŽ“. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens MB „ŽKŽ“ teisinei padėčiai, kadangi šioje byloje nustatyta aplinkybė, kad labiau tikėtina, jog buvo atliktas netinkamas ar nepakankamas stogo dangos remontas, kurį, kaip minėta, atliko MB „ŽKŽ“, gali turėti prejudicinę galią kitame ginče, kuris, kaip kasaciniame skunde nurodo atsakovė, galimas jai kreipusis į teismą su savarankišku regresiniu reikalavimu darbus atlikusiai rangovei MB „ŽKŽ“ dėl žalos atlyginimo.

50. Teisėjų kolegija laiko nepagrįstu atsakovės kasacinio skundo argumentą, kad bylą nagrinėję teismai nusprendė dėl į bylą neįtraukto patalpų adresu: (duomenys neskelbtini) g. 5-10A, Vilnius, savininko I. M. Atsakovė kasaciniame skunde net nenurodo, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas (nutartis) turi šio neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas jam sukels.

Dėl bylos procesinės baigties

51. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė kasacinio skundo argumentais nepagrindė draudiko subrogacijos teisę reglamentuojančių teisės normų pažeidimo, netinkamo CK 6.266 straipsnio nuostatų taikymo, nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos dėl bendrojo naudojimo objektų administratoriaus griežtosios atsakomybės, taip pat įrodinėjimo, įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo teismams sprendžiant dėl buto užliejimo aplinkybių ir šio turto nusidėvėjimo laipsnio. Tačiau nustatyta, kad nagrinėjamoje byloje buvo pažeistas draudimas teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis) – apeliacinės instancijos teismas priėmė procesinį sprendimą, kuriame nustatė aplinkybę, galinčią turėti prejudicinę galią kitame ginče atsakovei kreipusis į teismą su savarankišku regresiniu reikalavimu. Nurodyto įstatymo draudimo nepaisymas ir nusprendimas dėl tokių asmenų teisių ir pareigų yra vienas iš teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 360 straipsnis). Tai suponuoja pagrindą panaikinti byloje priimtus teismų procesinius sprendimus ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nes tik tokiu būdu (pakartojus teismo procesą) gali būti pašalintas teisės į tinkamą teismo procesą pažeidimas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

52. Perdavus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 straipsniu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 5 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė

Virgilijus Grabinskas

Algirdas Taminskas