Dėl kelio servituto panaikinimo

Civilinė byla Nr. e2-1161-277/2018

Teisminio proceso Nr. 2-16-3-00055-2018-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

2.4.4.1; 3.2.6.1.

UTENOS APYLINKĖS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 5 d.

Ignalina

Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų teisėjas Algirdas Baliulis,

sekretoriaujant Linai Michailovienei ir Nijolei Karlienei,

dalyvaujant ieškovei D. L.,

ieškovės atstovui advokatui Aleksanderiui Višnevskiui (Aleksander Višnevski),

atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Sandrai Rakštelytei,

atsakovo valstybės įmonės Valstybinių miškų urėdijos atstovei L. Š.,

atsakovės G. R. atstovui advokatui Antanui Skrebutėnui,

atsakovui S. S.,

atsakovų S. S. ir D. S. atstovui advokatui Kristijonui Paliučiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal D. L. ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, valstybės įmonei Valstybinių miškų urėdijai, G. R., S. S. ir D. S. dėl kelio servituto panaikinimo.

Teismas,

n u s t a t ė :

Ieškovas patikslintu ieškiniu prašo:

– panaikinti žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), priklausančiam D. L., a. k. (duomenys neskelbtini), 2006 m. balandžio 19 d. Utenos apskrities viršininko sprendimu Nr. 13-15620 nustatytą kelio servitutą, planuose pažymėtą indeksu „S2“.

– panaikinti žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), priklausančiam D. L., a. k. (duomenys neskelbtini), Utenos apskrities viršininko 2008 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 14-1280 nustatytą servitutą (tarnaujantys daiktai) – leisti eiti, važiuoti, ginti gyvulius keliu, plane pažymėtu „S2“, kurio plotas 299 m2.

Pažymi, kad Utenos apskrities viršininko administracijos 2006 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. 13-15620 (1 t., b. l. 64-65), kuriuo D. L. atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), servitutai – leisti kitiems asmenims važiuoti, eiti arba ginti gyvulius 4 m pločio keliais, planuose pažymėtais indeksais S-2 ir S-3, užtikrinti gyventojų teisę prieiti prie paviršinių vandens telkinių apsaugos juostų, planuose pažymėtais indeksais S-1 – nustatyti galiojant Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – Žemės įstatymas) 2006 m. kovo 30 d. Nr. X-541 patvirtintai redakcijai.

Šio įstatymo 23 straipsnyje nurodyta, kad žemės servitutai nustatomi Civilinio kodekso nustatytais pagrindais. Vadovaujantis Žemės įstatymo 23 straipsniu, apskrities viršininkas savo sprendimu – administraciniu aktu Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius nustato servitutus: 1) valstybinės žemės sklypams, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomi grąžinti, perduoti ar suteikti nuosavybėn neatlygintinai, parduoti ar kitaip perleisti; 2) valstybinės žemės sklypams, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomi išnuomoti ar perduoti neatlygintinai naudotis; 3) išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomas kelio servitutas, suteikiantis teisę įvairiomis transporto priemonėmis privažiuoti ar naudojantis juo kaip pėsčiųjų taku prieiti prie kapinių, rekreacinių ir kitų gyventojų bendram naudojimui skirtų teritorijų bei gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų; 4) išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti.

Nagrinėjamu atveju, sprendžiant iš atsakovų pateiktų dokumentų, t. y. VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (1 t., b. l. 115-129), Utenos apskrities viršininko administracijos 2006 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. 13-15620, ieškovės sklype buvo nustatytas kelio servitutas patekti prie Lietuvos Respublikai priklausančios nuosavybės – 0,2 ha žemės ploto (bendram naudojimui skirtos teritorijos, kurioje buvo Lietuvos Respublikai priklausanti pirtis). Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 punktas suteikė apskrities viršininkui įgaliojimus nustatyti servitutą patekti tik prie gyventojų bendram naudojimui skirtų teritorijų, t. y. prie 0,2 ha žemės ploto, kuriame buvo Lietuvos Respublikai priklausanti pirtis.

Iš bylos dokumentų matyti, kad Vilniaus apygardos teismui 2007 m. spalio 1 d. priėmus sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-609-30/07 (2 t., b. l. 71-79) ir įpareigojus Utenos apskrities viršininko administraciją parduoti G. R. ne aukciono būdu 0,2 ha valstybinės žemės ploto, atsakovei G. R. buvo perduotas šis plotas nuosavybėn. Utenos apskrities viršininko administracijos 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 14-1160 „Dėl žemės sklypo duomenų patikslinimo Ignalinos rajone“ patikslinti žemės sklypo duomenys, o įsakymo 2 punktu, panaikintas G. R. sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) buvęs (tarnaujančio daikto) servitutas (2 t., b. l. 98). Šias aplinkybes taip pat patvirtina VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo 6.3 punktas, kuriame nurodyta, kad įrašas dėl servituto galiojo nuo 2005-05-16 iki 2018-08-13, išregistravimo pagrindas 2008 m. liepos 9 d. apskrities viršininko įsakymas Nr. 14-1160 (1 t., b. l. 125). Taigi, panaikinus Lietuvos Respublikos nuosavybę į 0,2 ha valstybinės žemės ploto G. R. sklype, panaikintas ir servitutas, o vėliau išregistruota ir pati pirtis.

Utenos apskrities viršininko 2008 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 14-1280 patvirtinus ieškovei priklausančio žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ribas pagal pridėtą planą, žemės sklypui nustatyti servitutai (tarnaujantys daiktai) – užtikrinti gyventojų teisę prieiti prie paviršinio vandens telkinio apsaugos juosta, plane pažymėta indeksu „S1“, kurios plotas 502 m2 ir leisti eiti, važiuoti, ginti gyvulius keliu, plane pažymėtu indeksu „S2“, kurio plotas 299 m2 (2 t., b. l. 99). Iš nurodyto įsakymo matyti, kad naujų servitutų sklype nenustatyta, o tik buvę servitutai, pažymėti indeksu „S2“ ir „S3“ sujungti į vieną, pažymėtą indeksu „S2“. Ką patvirtina ir Nacionalinės žemės tarnybos raštas (2 t., b.l. 90-91).

Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 23 straipsnio 3 dalis (galiojant Žemės įstatymo 2007 m. birželio 28 d. Nr. X-1242 patvirtintai redakcijai), nustatė, kad Apskrities viršininkas negali priimti sprendimo nustatyti servitutą, jeigu iki teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo neišreikšta viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko valia dėl servituto reikalingumo.

Darytina išvada, kad apskrities viršininkas negali priimti sprendimo nustatyti servitutą, jeigu nėra būtinybės prieiti prie kapinių, rekreacinių ir kitų gyventojų bendram naudojimui skirtų teritorijų bei gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų, ir kitais, įstatyme numatytais pagrindais, nesant šių objektų savininkų ar valdytojų patikėjimo teise prašymo.

Byloje nėra duomenų, kad atsakovė G. R., priimant Utenos apskrities viršininko 2008 m. liepos 25 d. įsakymą Nr. 14-1280, pagal Žemės įstatymo 23 straipsnio 3 dalies nuostatas, teikė prašymus dėl servituto pagal teritorijų planavimo dokumentą nustatymo. Tai patvirtina, kad naujas servitutas nebuvo nustatomas, o modifikuojamas jau egzistavęs servitutas.

Taip pat byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad buvo pateikti savininkų ar valdytojų patikėjimo teise prašymai nustatyti servitutą patekti prie G. R. sklype esančių bendram naudojimui skirtų teritorijų ar objektų. Kaip matyti iš VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (1 t., b. l. 115-129), atsakovų sklype nėra kapinių, rekreacinių ir kitų gyventojų bendram naudojimui skirtų teritorijų bei gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų. Atsižvelgiant į tai, ieškovės sklype nustatytas servitutas negalėjo būti nustatytas iš naujo, o turėjo būti panaikintas žuvus viešpataujančiajam daiktui (CK 4.133 straipsnis). Tai turėjo būti atlikta tuo pat metu, kai buvo panaikintas G. R. sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) buvęs (tarnaujančio daikto) servitutas (2 t., b. l. 98) arba priimant 2008 m. liepos 25 d. įsakymą Nr. 14-1280, kuriuo buvo sujungti ieškovės sklype nustatyti servitutai. Deja, dėl valstybės institucijų neatsakingumo tai padaryta nebuvo.

Atsakovai G. R., S. S. ir D. S., būdami žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) bendraturčiais, nesutinka su ieškiniu ir nurodo, kad S. S. ir D. S. patekti prie jiems priklausančių pastatų gali tik servitutiniu keliu. Šie teiginiai neatitinka tikrovės, nes:

Pirma. Iš Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM su atsiliepimu pateikto 2004-08-03 žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo akto (1 t., b. l. 71) 9 punkto ir žemės sklypo abriso (1 t., b. l. 72) patekimas prie G. R. sklypo buvo numatytas esamu 18 m pločio keliu. Šie dokumentai nenuginčyti ir vadovaujantis CPK 197 straipsnio 2 dalimi turi didesnę įrodomąją galią. G. R. sudarydama su atsakovais S. S. ir D. S. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, turėjo atsižvelgti į šias aplinkybes ir jas nurodyti pirkėjams, o ne sudarinėti neproporcingai ieškovės interesus pažeidžiančią naudojimosi sklypu tvarką.

Antra. Kaip matyti iš antstolio atlikto faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo (1 t., b. l. 22-33) ir viešai prieinamų šaltinių – sklypu? ortofoto (1 t., b. l. 34-35), S. S. ir D. S. prie jiems priklausančios sklypo dalies patenka per jiems ir G. R. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame sklype Nr. 84 esantį kelią, kuriuo iš esmės visą laiką naudojosi. Per G. R. ir kitų atsakovų sklypą einantis kelias apleistas tik šią vasarą, pradėjus bylą teisme, siekiant įrodyti, kad neva keliu nesinaudojama. Ką patvirtina ir atsakovų pateiktas 2018 m. rugsėjo 25 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas (3 t., b. l. 77-84). Faktinės aplinkybės konstatuotos praėjus 8 mėn. nuo bylos teisme pradžios.

Trečia. S. S. ir D. S. privažiavimui prie jiems priklausančios sklypo dalies ieškovės sklype nustatytu kelio servitutu iki ginčo iškilimo teisme nesinaudojo, ką patvirtina ieškovės pateiktos nuotraukos (1 t., b. l. 150-151).

Ketvirta. Nustatytas servitutas neproporcingai varžo ieškovės teises, lyginant su atsakovų G. R., S. S. ir D. S. teisėmis patekti prie jiems priklausančios nuosavybės. Dėl nustatyto servituto ieškovė negali tinkamai naudotis savo sklypu, negali sodinti sodinukų arčiau kaip 3 metrai iki kelio, negali pasidaryti daržų, negali planuoti laikinų statinių, tuo tarpu atsakovai būdami bendraturčiai, gali laisvai patekti prie savo nuosavybės per jiems nuosavybės teise priklausantį sklypą. Atsakovai neįrodinėjo, kad išnaudojo visas galimybes patekti prie jiems priklausančių pastatų ne per ieškovės sklypą.

Penkta. Kaip jau minėta anksčiau, administraciniu aktu nustatytas servitutas yra neteisėtas, nes atsakovų sklype nėra kapinių, rekreacinių ir kitų gyventojų bendram naudojimui skirtų teritorijų bei gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų, todėl Utenos apskrities viršininko administracija negalėjo nustatyti tokio servituto.

Ieškovės sklype nustatyto kelio servitutas, pažymėto indeksu „S2“ dalis, kuria numatyta patekti prie atsakovo VĮ Valstybinės miškų urėdijos valdomo žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), naikintina Civilinio kodekso 4.130 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, išnykus servituto būtinumui ir dėl to, kad nustatytas servitutas neproporcingai varžo ieškovės teises.

Kaip matyti iš pateiktų įrodymų, t. y. antstolės Svetlanos Kastanauskienės 2017 m. gruodžio 20 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo Nr. 0056/17/5 (1 t., b. l. 22-33) atsakovas Valstybinių miškų urėdija nesinaudoja nustatytu servitutu ir keliu link pastato sandėlio nevažinėja, susiformavusio kelio nėra (1 t., b. l. 30 ir 32). Atsakovas Valstybinių miškų urėdija turi galimybę patekti prie jai priklausančio pastato per patikėjimo teise valdomą žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), dėl ko faktiškai yra įrengusi privažiavimą ir aikštelę (1 t., b. l. 31, 153-155).

Nustatytas servitutas neproporcingai varžo ieškovės teises, lyginant su atsakovo Valstybinių miškų urėdijos teisėmis, patekti prie jiems priklausančios nuosavybės. Kaip jau minėta, dėl nustatyto servituto, ieškovė turi mokėti mokesčius už visą sklypo plotą, kuriuo negali tinkamai naudotis, negali sodinti sodinukų arčiau kaip 3 metrai iki kelio (pagal CK 4.119 str. 2 d.), negali pasidaryti daržų, negali planuoti laikinų statinių, užtikrinti 10 m pločio kelio juostą, tuo tarpu atsakovas, net nenaudoja pastato sandėliuko savo tiesioginėms funkcijoms vykdyti, o jį subnuomoja.

Kaip matyti iš atsakovo pateiktų įrodymų (3 t., b. l. 100-111), pastatas sandėlis pastatytas ne ta pačia kryptimi, kaip kad buvo atžymėtas abrise. Darytina išvada, kad pastatas buvo perstatytas. Perstatant pastatą, valstybinė institucija pirmiausiai turėjo atsižvelgti į tai, kad nebūtų pažeidžiamos ar varžomos kito asmens konstitucinės teisės, todėl statydama pastatą, privalėjo jį statyti taip, kad būtų galima patekti nenustatant servituto. Tai, kad pastatas buvo perstatytas, įrodo ir atsakovo dokumentų įrašai, kuriuose pertvara nurodoma kaip plytų (3 t., b. l. 106), tuo tarpu iš naujai pastatyto pastato apžiūros matyti, kad pertvara yra medinis karkasas ir lentos (3 t., b. l. 47). Atsižvelgiant į tai, kad lentų pertvara yra lengvai demontuojama ir tai, kad toks pastato naudojimas neproporcingai varžo ieškovės konstitucinę teisę į nuosavybę, ieškovės sklype nustatytas servitutas, pažymėtas indeksu „S2“ naikintinas.

Atmestini atsakovų argumentai, neva nustatytu servitutiniu keliu, ten kur jis susikerta su pakrantės apsaugos juosta, visuomenei numatytas patekimas į pakrantės apsaugos juostą. Kaip teisingai pažymėjo Nacionalinė žemės tarnyba, servitutu nebuvo numatytas patekimas į pakrantės apsaugos juostą. Į bylą pateikti dokumentai yra nepaneigti ir atspindi oficialią valstybės institucijų poziciją.

Atkreiptinas dėmesys, kad toks patekimas ir nebuvo galimas, kadangi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126 punktas numato, kad pakrantės apsaugos juostose draudžiama tiesti kelius (Sąlygų 126 punktas ir 126.2 punktas). Taigi, pakrantės apsaugos juostoje negali būti numatytas joks kelias, atitinkamai nustatytas servitutas pažymėtas indeksu „S2“, susikertantis su servitutu pažymėtu indeksu „S1“, negali būti suprojektuotas kaip patekimas į pakrantės apsaugos juostą.

Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ieškinio nepripažįsta. Nurodo, kad ieškovas prašo panaikinti servitutą išnykus servituto būtinumui, bet Civilinio kodekso 4.135 straipsnio 1 dalis numato, jog, kai aplinkybės pasikeičia taip, kad viešpataujantis daiktas gali būti tinkamai naudojamas nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu, tarnaujančiojo daikto savininko teisės naudotis tuo daiktu neribojamos, o servitutas baigiasi tarnaujančiojo daikto savininko ir viešpataujančiojo daikto savininko susitarimu. Žemės įstatymo 23 straipsnio 9 dalis įtvirtina, kad servitutas baigiasi institucijai, priėmusiai sprendimą jį nustatyti, priėmus sprendimą tokį servitutą panaikinti. Būtina sąlyga servitutui šiuo pagrindu pasibaigti ar jį panaikinti administraciniu aktu yra tai, kad dėl servituto pasibaigimo turi susitarti tarnaujančio ir viešpataujančio daikto savininkai. VĮ Ignalinos miškų urėdija 2017 m. gruodžio 1 d. raštu Nr. 39GD-523 informavo, kad ieškovės žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), nustatytas servitutinis kelias reikalingas patekimui į žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį pastatą – sandėliuką, todėl servituto būtinumas nėra išnykęs. 2017 m. lapkričio 28 d. gautas S. S. atstovo advokato Kristijono Paliučio raštas Nr. 39JP-729, kuriame išdėstytos nesutikimo, kad būtų panaikintas kelio servitutas aplinkybės ir prašymas ieškovės prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Nesant sutarimo dėl servituto būtinumo, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos negali panaikinti servituto administraciniu aktu. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nėra ginčo dėl servituto būtinumo dalyvė, nes ginčas kilo tarp ieškovo ir kitų atsakovų, todėl Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nepagrįstai įtraukta dalyvauti byloje kaip atsakovė.

Atsakovė valstybės įmonė Valstybinių miškų urėdija ieškinio nepripažįsta. Nurodo, kad Ignalinos rajono savivaldybės Vaišniūnų kaime patikėjimo teise valdo valstybei nuosavybės teise priklausantį pastatą – sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtą plane 5I1p, esantį žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Patekimas į šį sandėlį kaip vienintelė galimybė yra per ieškovės žemės sklypui, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), nustatytą kelio servitutą, pažymėtą indeksu S2. Šis servitutas būtinas paminėtam sandėliui eksploatuoti – atvažiuoti ir išvažiuoti, todėl servituto būtinumas nėra išnykęs ir Urėdija nepritaria servitutinio kelio panaikinimui, nes panaikinus kelio servitutą viešpataujantis daiktas pastatas – sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), negalėtų būti tinkamai eksploatuojamas.

Atsakovė G. R. su ieškiniu nesutinka. Mano, kad istorinis ežero pakrantėje buvęs keliukas turėjo būti suformuotas kaip bendro naudojimo kelias, bet dėl atsakovei nežinomų priežasčių bendro naudojimo kelias, kuriuo buvo privažiuojama ne tik prie urėdijai priklausiusios pirties, bet ir ežero pakrantės, rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą buvo suformuotas ne kaip valstybei priklausantis bendro naudojimo kelias, bet kaip servitutinis kelias per ieškovės žemės sklypą. 2006 metais atsakovei tai nebuvo labai aktualu, kadangi jai asmeniškai servitutinis kelias nebuvo reikalingas. Ji prie savo sodybos privažiuoja kitu keliu. Tik jos brolis naudojosi keliu privažiuoti prie savo pastato, taip pat urėdijos darbuotojai, kurie minėtu keliu patekdavo prie valstybiniame žemės sklype buvusios pirties. Vėliau valstybinis žemės sklypas suformuotas aplink pirties pastatą, kuris buvo įsiterpęs į atsakovės žemės sklypą, buvo prijungtas prie jos žemės sklypo. Šį prijungtą žemės sklypą su visais jame buvusiais daiktais 2013 m. vasario 6 d. pardavė S. S. ir D. S.. Prieš pasirašant pardavimo sutartį, 2012 m. gruodžio 17 d. su minėtais asmenimis nustatė naudojimosi žemės sklypu tvarką, pagal kurią S. S. ir D. S. prie jiems priklausančios žemės sklypo dalies ir joje esančių pastatų patenka servitutiniu keliu, einančiu per ieškovės žemės sklypą. Nustatant tokią tvarką, buvo vadovaujamasi teritorijų planavimo dokumentų sprendiniuose ir tiek ieškovės, tiek atsakovės sklypų planuose nustatytu servitutiniu įvažiavimu. Kito privažiavimo prie minėtos žemės sklypo dalies niekada nebuvo ir nėra. Toks žemės sklypo naudojimas buvo susiklostęs istoriškai, nes S. S. ir D. S. priklausanti žemės sklypo dalis ir joje buvusi pirtis atsakovei nepriklausė ir į ją nebuvo važiuojama per atsakovės sodą. Ieškovė siekia, kad panaikinus jos žemės sklypui nustatytą kelio servitutą S. S. ir D. S. važinėtų per atsakovės sodybą. Atsakovė su tuo kategoriškai nesutinka, nes tai pažeistų ne tik 2012 m. gruodžio 17 d. nustatytą ir patvirtintą žemės sklypo naudojimosi tvarką, bet ir atsakovės privatumą. Be to, tam reikėtų iškirsti dalį atsakovei priklausančio sodo, jo vietoje įrengti kelią. Ginčo kelio servitutu yra užtikrinamas ne tik tretiesiems asmenims priklausančio turto naudojimas, bet ir gyventojų teisė prieiti prie vandens telkinio apsaugos juosta. Patenkinus ieškovės reikalavimą ir panaikinus kelio servitutą atitinkamai prarastų prasmę ir pakrantės apsaugos juostos naudojimo tikslu nustatytas servitutas.

Atsakovai D. S. ir S. S. ieškiniui prieštarauja. Nurodo, kad jiems nuosavybės teise priklauso 1116/4901 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurios ribos nustatytos žemės sklypo naudojimosi tvarkoje, sudarytoje 2012 m. gruodžio 17 d., pagal kurią 2013 m. vasario 6 d. įsigijo paminėtą žemės sklypo dalį ir joje esančius nekilnojamuosius daiktus: pastatą – pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Jau po minėtos sutarties sudarymo, S. S. ir D. S. jiems priklausančioje žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), kuri naudojimosi tvarkoje pažymėta indeksu „2“ pastatė ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Prašomas panaikinti kelio servitutas yra būtinas S. S. ir D. S. priklausančios žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalies ir jiems priklausančių pastatų: pirties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), eksploatacijai, todėl su ieškiniu nesutinka.

Pažymi, kad patenkinus byloje pareikštą reikalavimą, prarastų galimybę patekti į jiems priklausančią žemės sklypo dalį, prie joje esančių pastatų, nes kito kelio nėra. Tam, kad galimybė patekti prie savo nuosavybės būtų atkurta, reikėtų įrengti kitą tinkamą kelią, per kitų asmenų nuosavybę, t. y. nustatyti kitą kelio servitutą ir faktiškai įrengti naują kelią, vietoj šiuo metu jau esamo, teritorijų planavimo dokumentų sprendiniuose ir nekilnojamojo turto kadastro duomenyse užfiksuoto kelio.

Teismų praktikoje pabrėžiama, kad servituto pripažinimo pasibaigusiu galimybė siejama su tuo, kad turi iš esmės pasikeisti konkrečios šalių sutartos ar objektyviai egzistavusios aplinkybės, dėl kurių servitutas buvo nustatytas. Tai reiškia, jog tos aplinkybės turi taip pasikeisti, kad atsirastų galimybė viešpataujantį daiktą tinkamai naudoti nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu (CK 4.135 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju vienintelė nauja aplinkybė, kuri yra šios civilinės bylos iškėlimo priežastis, yra ieškovės savavališkai atlikti statybos darbai ir ieškovės siekis įteisinti ant servitutinio kelio 2015-2016 metais neteisėtai pradėtą statyti statinį.

Ieškovė teigdama, kad S. S. ir D. S. prie savo nuosavybės gali patekti per žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), ignoruoja Nekilnojamojo turto registre užfiksuotą faktą, kad minėtas žemės sklypas yra bendrosios dalinės nuosavybės objektas, valdomas ir naudojamas pagal nustatytą žemės sklypo naudojimosi tvarką. Taigi, tokiais argumentais ieškovė iš esmės siūlo inicijuoti teisminį ginčą dėl notarine sutartimi nustatytos žemės sklypo naudojimo tvarkos pakeitimo.

Ieškovės argumentai, kad nebelikus VĮ,,Ignalinos miškų urėdija“ valdytos pirties, jos vietoje pastatyto naujo nekilnojamojo turto savininkai turi galimybę patekti prie savo turto, t. y. neva išnyko faktinės aplinkybės, reikšmingos kelio servituto objektyviam būtinumui, nepagrįsti.

Ieškovės minima pirtis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iš nekilnojamojo turto registro išregistruota 2011 metais. Jos vietoje 2012-2013 metais pastatyta nauja pirtis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausanti S. S. ir D. S.. Projektuojant ir statant minėtą pirtį, taip pat ūkinius pastatus, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), buvo vadovaujamasi Ignalinos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. V2-323 patvirtinto detaliojo plano sprendiniais, kuriais numatytas privažiavimas per ieškovės žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Ieškovės prašomas panaikinti kelio servitutas yra galiojančio detaliojo plano sprendinys. Pagal tokius detaliojo plano sprendinius ir nekilnojamojo turto registro duomenis notaras 2013 m. vasario 6 d. patvirtino žemės sklypo naudojimosi tvarką, pagal kurią S. S. ir D. S. įgijo nuosavybės teisę į 1116/4901 dalį žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini).

Vadovaujantis paminėto detaliojo plano sprendiniu ir nustatyta žemės sklypo naudojimosi tvarka, buvo numatytas, patvirtintas ir įgyvendintas privažiavimas prie S. S. ir D. S. pastatytų pastatų, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini).

Priešingai nei teigiama ieškovės dublike, 2004-08-03 žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo akte (7 punktas) ir žemės sklypų abrisuose nėra įvardinta, kad servitutas nustatytas konkrečiam pastatui – pirčiai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvusiai adresu (duomenys neskelbtini).

Nėra ginčo dėl fakto, kad VĮ „Ignalinos miškų urėdija“ patikėjimo teise priklausiusios pirties vietoje atsakovai S. S. ir D. S. 2012 metais pastatė savo pirtį, kurią projektuojant ir statant buvo vadovaujamasi galiojančio detaliojo plano sprendiniuose ir kadastro duomenyse nustatytu kelio servitutu per ieškovės žemės sklypą.

Aplinkybė, kad vieną pirtį, pakeitė kita – akivaizdi. Taigi, net jeigu VĮ „Ignalinos miškų urėdija“ priklausiusi pirtis būtų įvardinta kaip konkretus viešpataujantis daiktas (kaip teigia ieškovė), tai tik leistų daryti išvadą, kad viešpataujantis daiktas servituto santykyje pasikeitė.

Svarbu įvertinti, kad atsakovų pirties statybos metu jau galiojo ne pirminiai ieškovės žemės sklypo kadastro duomenų nustatymo dokumentai, t. y. jos minimas abrisas, bet Ignalinos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. V2-323 patvirtinto detaliojo plano sprendinių pagrindu parengta žemės sklypo kadastro duomenų byla, taip pat atsakovų žemės sklypo kadastrinių matavimų byla, kuriose ginčo kelias nėra siejamas su konkrečia pirtimi, jos unikaliu numeriu ar savininku.

Pažymi, kad ieškovės žemės sklype nustatyto kelio servituto vieta yra dalis kelio, einančio Dringio ežero pakrante, kuris istoriškai visų bendrai naudojamas. Mano, kad rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą šis kelias turėjo būti suprojektuotas kaip bendro naudojimo kelias, bet kažkodėl taip nepadaryta. Prašomu panaikinti kelio servitutu yra užtikrinamas ir viešąjį interesą sudarančios bet kokių trečiųjų asmenų teisės prieiti prie vandens telkinio 10 m pločio apsaugos juosta, t. y.,,teisė ribotai naudotis sklypo dalimi kitais tikslais (visuomenės poreikiams, tarnaujantis)“, įgyvendinimas. Patenkinus ieškinį ir panaikinus kelio servitutą, visuomenės teisė naudotis pakrantės apsaugos juosta būtų apsunkinta, nes šioje vietoje nebeliktų kelio, kuriuo visuomenė galėtų patekti į pakrantės apsaugos juostos teritoriją.

Liudytojas A. A., buvęs VĮ Ignalinos miškų urėdijos miškų urėdu, paaiškino, kad Vaišniūnų girininkijoje pradėjo dirbti 1987 metais. Miškų urėdijai priklausanti pirtis tuo metu jau stovėjo. Prie pirties buvo privažiuojama palei ežerą einančiu keliuku, kuris baigėsi ties pirtimi, o į priešingą pusę tęsėsi beveik iki Juodupės upelio. Keliuku naudojosi kas tik norėjo. Nuo pirties keliukas turėjo atsišakojimą link Miškų urėdijos garažo, kurio vartai buvo į ežero pusę, o nuo asfalto pusės – tik durys. Pastato remonto metu, siekiant ištisai išbetonuoti grindis, išardyta mūrinė pertvara, o išbetonavus grindis toje pačioje vietoje įrengta lentų pertvara. Vartai įrengti ir nuo asfalto pusės. Šiuo metu tas pastatas naudojamas kaip sandėlis, nes garažai įrengti ūkiniame pastate. Dėl pirties vyko kažkokie teismai ir nuspręsta pirtį nugriauti, nes ji pastatyta G. R. žemėje ant jos pirties pamatų. Pirtis buvo nugriauta, pamatai iki žemės paviršiaus išardyti ir pirtis iš Nekilnojamojo turto registro išregistruota.

Teismas, atskleisdamas bylos esmę (Civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas) konstatuoja, kad nagrinėjant bylą nustatytos tokios faktinės aplinkybės:

Ieškovė (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdo 0,2644 ha žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 14-15). Nuosavybės teisė į šį žemės sklypą ieškovei atkurta Utenos apskrities viršininko 2006 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. 13-15620 (t. 1, b. l. 12-13). Žemės sklypui nustatyti servitutai, planuose pažymėti: S1 – užtikrinti gyventojų teisę prieiti prie paviršinių vandens telkinių apsaugos juosta, kurios plotis 10 m; S2 ir S3 – leisti kitiems asmenims važiuoti, eiti, ginti gyvulius 4 m pločio esamais keliais (t. 1, b. l. 8-11). 2008 m. gegužės 4 d. atlikti žemės sklypo kadastriniai matavimai, surašytas žemės sklypo paženklinimo–parodymo aktas (t. 1, b. l. 66-67), parengtas žemės sklypo planas, kuriame kelio servitutai S2 ir S3 pažymėti vienu indeksu S2 (t.1, b. l. 86-87). Utenos apskrities viršininko 2008 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 14-1280 „Dėl žemės sklypo duomenų patvirtinimo Ignalinos rajone“ patvirtintos žemės sklypo ribos ir kadastro duomenys, nurodant, kad žemės sklypui nustatyti servitutai (tarnaujantys daiktai) – užtikrinti gyventojų teisę prieiti prie paviršinio vandens telkinio apsaugos juosta, plane pažymėta „S1“, kurios plotas 502 m2, ir leisti eiti, važiuoti, ginti gyvulius keliu, plane pažymėtu indeksu „S2“, kurio plotas 299 m2 (t. 2, b. l. 99). Nekilnojamojo turto registre servitutai įregistruoti remiantis 2006 m. balandžio 19 d. Apskrities viršininko sprendimu Nr. 13-15620 ir 2008 m. liepos 25 d. Apskrities viršininko įsakymu Nr. 14-1280 (t. 1, b. l. 14). Ignalinos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. V2-323 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ patvirtintas detalusis planas, kurio tikslas – pakeisti ieškovės žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), paskirtį iš žemės ūkio paskirties į kitos paskirties žemės sklypą mažaaukščių gyvenamųjų namų statybai. Pagal detalųjį planą pasikeitė servitutas S1 (Dringio ežero apsaugos juosta) – plotis padidėjo nuo 10 iki 20 m, o plotas nuo 502 m2 iki 994 m2. Kelio servituto S2 plotas ir kryptis nepasikeitė (t. 2, b. l.53-69). Utenos apskrities viršininko 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 14-1046 „Dėl žemės sklypo pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties keitimo Ignalinos rajone“ pakeista žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), paskirtis – iš žemės ūkio paskirties į kitos paskirties žemė, gyvenamosios teritorijos, mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba (t. 2, b. l. 101).

Ieškovės žemės sklypas šiaurėje ribojasi su 0,5245 ha ploto valstybinės žemės sklypu, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame yra valstybei nuosavybės teise priklausantys, VĮ Valstybinių miškų urėdijos patikėjimo teise valdomi pastatai. Prie pietinės sklypo ribos, 3,75 m atstumu nuo jos, yra pagalbinio ūkio pastatas – sandėlis, plane pažymėtas 5I1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (t.1, b. l. 16-21, t. 3, b. l. 101). Ieškovės žemės sklypui nustatyto kelios servituto S2 šiaurinės atšakos kryptis yra link šio pastato (t. 1, b. l. 86-87).

Ieškovės žemės sklypas rytuose ribojasi su atsakovams G. R., D. S. ir S. S. bendrosios nuosavybės teise priklausančiu 0,4901 ha ploto žemės sklypu, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). G. R. nuosavybės teisė į šį žemės sklypą atkurta Utenos apskrities viršininko 2005 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. 13-11034 (t. 1, b. l. 123). Pietinėje žemės sklypo dalyje buvo įsiterpęs 0,02 ha ploto valstybinės žemės sklypas, užstatytas valstybei nuosavybės teise priklausančia, valstybės įmonės Ignalinos miškų urėdijos patikėjimo teise valdoma pirtimi, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (t.1, b. l. 71-72, 84, 118-119). Nuo įsiterpusio valstybinės žemės sklypo vakarinės ribos iki ieškovės žemės sklypo rytinės ribos nustatytas kelio servitutas, pažymėtas indeksu S1 – leisti kitiems asmenims eiti, važiuoti arba ginti gyvulius 4 m pločio keliu. Pagal ieškovės ir atsakovės G. R. žemės sklypų abrisus ir planus atsakovės G. R. žemės sklypui nustatytas kelio servitutas yra ieškovės žemės sklypui nustatyto kelio servituto rytinės atšakos tęsinys (t. 1, b. l.11,72-73, 84, 125). Atsakovė G. R. 2007 metais pareiškė teisme ieškinį Utenos apskrities viršininko administracijai, prašydama įpareigoti Utenos apskrities viršininko administraciją parduoti jai ne aukciono būdu 0,02 ha valstybinės žemės plotą, įsiterpusį į jai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą. Vilniaus apygardos teismas 2007 m. spalio 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr.2A-609-30/07 įpareigojo Utenos apskrities viršininko administraciją pradėti procedūrą dėl pardavimo G. R. ne aukciono būdo 0,02 valstybinės žemės ploto, įsiterpusio į jai nuosavybės teisę priklausantį žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (t.2, b. l. 71-79). Vadovaudamasis šiuo teismo sprendimu, Utenos apskrities viršininkas 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 14-1160 „Dėl žemės sklypo duomenų patikslinimo Ignalinos rajone“ patikslino žemės sklypo ribas ir panaikino žemės sklypui nustatytą kelio servitutą S1(t. 2, b. l. 98). Generalinio miškų urėdo 2008 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 1B-178 sudaryta komisija ieškovės žemės sklype esančią valstybei nuosavybės teise priklausančią pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pripažino avarine (t. 2, b. l. 115-116). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. spalio 21 d. nutarimu Nr. 1400 „Dėl valstybės įmonių miškų urėdijų nekilnojamųjų daiktų nurašymo“ pirtis nurašyta (Valstybės žinios, 2009, Nr.131-5697) ir valstybės įmonės Ignalinos miškų urėdijos miškų urėdo 2009 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. 1-1-139 „Dėl nekilnojamųjų daiktų nurašymo“ nugriauta, pamatai išardyti (t.3, b. l.102-104). 2011 m. rugpjūčio 9 d. pirtis iš nekilnojamojo turto registro išregistruota kaip sunaikinta (t. 1, b. l. 119). Pagal duomenis, nurodytus Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išraše (t. 1, b. l. 115-129) G. R. 2012 metais savo žemės sklype pastatė (sprendžiant pagal Nekilnojamojo turto registre nurodytas pastatų koordinates, beveik buvusios pirties vietoje) du naujus pastatus – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuos 2012 m. gruodžio 17 d. įregistravo Nekilnojamojo turto registre, pateikdama deklaraciją apie statybos užbaigimą (Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo 2.11, 2.12 ir 4.7 punktai). 2012 m. gruodžio mėnesį G. R. ir S. S. pasirašė 2012 m. gruodžio 17 d. parengtą Naudojimosi tvarkos nustatymo pagal žemės sklypo bendrasavininkų G. R. ir S. S. pageidavimą planą, nustatantį, kurioje vietoje yra S. S. naudojama žemės sklypo dalis, pažymint, kad į šią sklypo dalį S. S. pateks gretimam (ieškovės) sklypui, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), nustatytu kelio servitutu S2 (t. 1, b. l. 130). 2013 m. vasario 6 d. G. R. 1116/4901 dalis žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pardavė D. S. ir S. S.(t.1, b. l. 123).

Ieškinys tenkinamas.

Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (Civilinio kodekso 4.37 straipsnio 1 dalis). Nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo (Civilinio kodekso 4.39 straipsnis). Vienas iš daikto savininko nuosavybės teisės apribojimų yra servituto nustatymas tarnaujančiajam daiktui. Servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiu daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą (Civilinio kodekso 4.111 straipsnio 1 dalis).

Remdamasis byloje esančiais dokumentais – G. R. ir D. L. žemės sklypų abrisais (t. 1, b. l. 72-73) ieškovės žemės sklypo planais (t. 2, b. l. 102-103), Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriaus 2018 m. rugpjūčio 10 d. raštu (t. 2, b. l. 90-91), šalių paaiškinimais ir liudytojo A. A. parodymais, teismas konstatuoja, kad kelio servitutas ieškovės žemės sklype (tarnaujantysis daiktas) buvo nustatytas, siekiant užtikrinti valstybei nuosavybės teise priklausančių daiktų (viešpataujantieji daiktai) – pirties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tinkamą naudojimą. Nesinaudojant kelio servitutu prie pirties negalima buvo patekti, o į sandėlį, kuris servituto nustatymo metu buvo naudojamas kaip garažas, turėjęs vienus vartus pietinėje sienoje, negalima buvo įvažiuoti.

Atsakovės G. R. žemės sklype stovėjusi, valstybei nuosavybės teise priklausiusi pirtis 2010 metais buvo nugriauta (t.3, b. l. 103-104) ir 2011 m. rugpjūčio 9 d. iš Nekilnojamojo turto registro išregistruota kaip sunaikinta (t. 1, b. l. 119). Žuvus viešpataujančiajam daiktui pasibaigė ir jo tinkamam naudojimui užtikrinti tarnaujančiajam daiktui, t. y. ieškovės žemės sklypui, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), nustatytas servitutas (Civilinio kodekso 4.130 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 3 dalis, 4.133 straipsnis).

Aplinkybė, kad G. R. savo žemės sklype, maždaug toje vietoje, kurioje buvo valstybei nuosavybės teise priklausiusi sunaikinta pirtis, pastatė savo pirtį ir ūkinį pastatą, nebuvo kliūtis pasibaigti ieškovės žemės sklypui nustatytam servitutui, kuriuo buvo siekiama užtikrinti valstybei nuosavybės teise priklausančios pirties tinkamą naudojimą.

G. R. savo žemės sklype pastatytos pirties ir ūkinio pastato tinkamam naudojimui nereikalinga teisė naudotis svetimu daiktu – kelio servitutu ieškovės žemės sklype, nes prie statinių be jokių kliūčių patenkama per G. R. žemės sklypą. Aplinkybė, kad prieš parduodama dalį žemės sklypo ir paminėtus statinius G. R. susitarė su pirkėju S. S., kad prie jam naudotis skirtos sklypo dalies ir perkamų pastatų bus patenkama naudojantis ieškovės žemės sklype esančiu kelio servitutu, jokios reikšmės to servituto egzistavimui neturi, nes nei bendraturčiams G. R., D. S. ir S. S. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, nei tame sklype esantys statiniai nėra tie daiktai, kurių tinkamam naudojimui užtikrinti ieškovės žemės sklypui buvo nustatytas kelio servitutas. Toks susitarimas vertintinas kaip pažeidimas įstatymo nuostatos, kad savininkas nuosavybės teisės objektą turi naudoti, nepažeisdamas kitų asmenų teisių ir interesų (Civilinio kodekso 4.37 straipsnio 1 dalis.).

Atsakovų D. S. ir S. S. teiginys, kad teisę naudotis ieškovės žemės sklypui nustatytu kelio servitutu jiems suteikia teritorijų planavimo dokumentas – ieškovės žemės sklypo detalusis planas atmetamas, nes šiuo planu joks naujas kelio servitutas nenustatytas, o aprašytas ir pažymėtas jau egzistuojantis kelio servitutas, nustatytas siekiant užtikrinti tinkamą valstybei nuosavybės teise priklausančių daiktų – pirties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimą. Pagal Civilinio kodekso 4.124 straipsnio 2 dalį iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus servitutą, o ieškovės žemės sklypo detalusis planas kaip kelio servituto pagrindas Nekilnojamojo turto registre neįregistruotas (t. 1, b. l. 14).

Atsakovai D. S., S. S. ir G. R. teigia, kad ieškovės žemės sklypui nustatytas kelio servitutas skirtas ir visuomenės poreikiams – patekti į Dringio ežero pakrantės apsaugos juostą. Toks teiginys grindžiamas aplinkybe, kad pagal ieškovės žemės sklypo detalųjį planą dalis kelio servituto S2 ploto sutampa su dalimi servituto S1 (Dringio ežero pakrantės apsaugos juosta) ploto. Teismas sprendžia, kad ši aplinkybė nepatvirtina, jog ieškovės sklypui nustatytas kelio servitutas skirtas patekti į Dringio ežero pakrantės apsaugos juostą. Ieškovės žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo aktas, žemės sklypo abrisas, žemės sklypo planai, 2006 m. balandžio 19 d. Utenos apskrities viršininko sprendimas Nr. 13-15620 (t. 1, b. l. 12-13, 68-69, 73, t. 2, b. l.102-104) patvirtina, kad sklypui buvo nustatytas 10 m pločio Dringio ežero pakrantės apsaugos juostos servitutas S1, kuris niekur nesutapo su kelio servituto plotu. Rengiant žemės sklypo detalųjį planą paaiškėjo, kad pakrantės žemės paviršiaus vidutinio nuolydžio/polinkio kampas D. L. žemės sklype 7°, todėl pakrantės apsaugos juosta yra ne 10 m, o 20 m (t. 2, b. l. 59). Nustačius platesnę pakrantės apsaugos juostą, ji iš dalies sutapo su kelio servituto S2 plotu, bet ši aplinkybė nepakeitė nustatyto kelio servituto paskirties. Ignalinos rajono savivaldybės administracijos Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus vedėjas 2018 m. rugpjūčio 10 d. rašte Nr. A3-112 pažymėjo, kad rengiant D. L. sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Ignalinos rajone detalųjį planą, nebuvo keičiama esamų servitutų S1 ir S2 paskirtis, t. y. servitutiniu keliu S2 patekimas į servitutą S1 nenumatytas (t.2, b. l. 89).

Nacionalinės

Valstybinės žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis valstybei nuosavybės teise priklausantis, VĮ Valstybinių miškų urėdijos patikėjimo teise valdomas sandėlis kelio servituto nustatymo ieškovės žemės sklypui metu buvo naudojamas kaip garažas, turėjęs vienus vartus pietinėje sienoje, todėl įvažiuoti į šį garažą galima buvo tik naudojantis ieškovės žemės sklype nustatytu servitutu. Kaip matyti iš liudytojo A. A. parodymų, įrašo Nekilnojamojo turto registre, sandėlio plano, VĮ Valstybinių miškų urėdijos 2018 m. spalio 4 d. rašto Nr. 1-3-448 (t. 1, b. l. 16-17, t. 3, b. l. 47, 100-101) šiuo metu šis pastatas naudojamas ne kaip garažas, o kaip sandėlis, turintis vartus tiek pietinėje, tiek ir šiaurinėje sienoje. Žemės sklypo, kuriame yra pastatas, planas (t.1, b. l. 20-21), paminėtas VĮ Valstybinių miškų urėdijos 2018 m. spalio 4 d. raštas Nr. 1-3-448, kuriame nurodyta, kad nuo sandėlio pietinės sienos iki ieškovės žemės sklypo šiaurinės ribos yra 3,75 m, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas (t. 1, b. l. 22-32) patvirtina, kad prie pastato be kliūčių galima patekti (prieiti ar privažiuoti transporto priemonėmis iš visų pusių) žemės sklypu, kuriame pastatas yra, nesinaudojant ieškovės žemės sklype nustatytu kelio servitutu, kuris faktiškai ir nenaudojamas. Aplinkybė, kad ne visos transporto priemonės galėtų įvažiuoti į pastatą pro pietinius vartus nereikšminga, nes pastato paskirtis – sandėlis, o ne garažas. Be to, į sandėlį įvažiuoti galima pro šiaurinius vartus. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad tinkamam sandėlio naudojimui nebūtinas ieškovės žemės sklype nustatytas servitutas, todėl jis panaikinamas (Civilinio kodekso 4.130 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 4.135 straipsnis).

Sprendimas priimamas ieškovo naudai, todėl iš atsakovų G. R., D. S., S. S. ir VĮ Valstybinių miškų urėdijos, ieškovui priteisiamos turėtos bylinėjimosi išlaidos – žyminis mokestis ir išlaidos advokato pagalbai apmokėti (Civilinio proceso kodekso 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Bylinėjimosi išlaidos iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos nepriteisiamos, nes Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nėra ginčo dėl kelio servituto būtinumo šalis ir atsakove į bylą įtraukta nepagrįstai.

Ieškovas prašo priteisti 1919,25 Eur bylinėjimosi išlaidų. Ieškovas už ieškinį sumokėjo 75 Eur žyminį mokestį. Pateikti įrodymai (t. 2, b. l.12-20, 191-195, t. 3, b. l. 121-123) patvirtina, kad ieškovo išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra 1845,25 Eur. Nustatydamas priteistinų išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydį, teismas vadovaujasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Ieškovo advokatas parengė ieškinį ir dubliką, teikė konsultacijas, vertino dokumentus ir rengėsi teismo posėdžiams vienuolika valandų, atstovavo ieškovą trijuose teismo posėdžiuose, kurių bendra trukmė septynios valandos. Ieškovo sumokėta suma už advokato suteiktas teisines paslaugas neviršija Rekomendacijose numatytų maksimalių dydžių, todėl priteisiama.

Bylos nagrinėjimo metu teismas patyrė 26,72 Eur pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Šios išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš atsakovų G. R., D. S., S. S. ir VĮ Valstybinių miškų urėdijos lygiomis dalimis (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnis).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96, 259, 268-270 straipsniais, teismas

n u s p r e n d ž i a:

Ieškinį patenkinti.

Panaikinti žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), priklausančiam D. L., a. k. (duomenys neskelbtini), 2006 m. balandžio 19 d. Utenos apskrities viršininko sprendimu Nr. 13-15620 nustatytą kelio servitutą, planuose pažymėtą „S2“.

Panaikinti žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), priklausančiam D. L., a. k. (duomenys neskelbtini), Utenos apskrities viršininko 2008 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 14-1280 nustatytą servitutą (tarnaujantys daiktai) – leisti eiti, važiuoti, ginti gyvulius keliu, plane pažymėtu „S2“, kurio plotas 299 m2.

Priteisti iš G. R., D. S., S. S. ir valstybės įmonės Valstybinių miškų urėdijos lygiomis dalimis D. L. naudai 1919,25 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus devyniolika eurų 25 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Išieškoti lygiomis dalimis iš G. R., D. S., S. S. ir valstybės įmonės Valstybinių miškų urėdijos į valstybės biudžetą 26,72 Eur (dvidešimt šešis eurus 72 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Panevėžio apygardos teismui per Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmus.

Teisėjas Algirdas Baliulis