Dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu ir skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. e2A-520-425/2023

Teisminio proceso Nr. 2-37-3-00025-2023-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

2.1.2.4.1.4.; 2.6.16.8.; 3.3.1.20

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. lapkričio 29 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Ritos Dambrauskaitės ir Laimanto Misiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų L. V. ir R. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2023 m. gegužės 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2987-1175/2023 pagal ieškovų L. V. ir R. V. ieškinį atsakovui A. S. dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu ir skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai L. V. ir R. V. pirmosios instancijos teismui pareikštu ieškiniu prašė: 1) pripažinti 2017 m. balandžio 17 d. žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), panaudos sutartį apsimestine ir negaliojančia nuo sudarymo dienos ir taikyti nuomos sandorio taisykles, kurias šalys iš tikrųjų turėjo galvoje; 2) priteisti iš atsakovo šio žemės sklypo nuomos nuo 2017 m. balandžio 17 d. iki 2022 m. lapkričio 1 d. mokestį 2 500,00 Eur sumai; 3) priteisti iš atsakovo 5 proc. dydžio procesines palūkanas; 4) priteisti iš atsakovo proceso išlaidas, patirtas teisme ir už advokato teisinę pagalbą.

2. Ieškinyje nurodė, kad 2017 m. balandžio 17 d. pas ieškovus atėjo atsakovas su sutarties blanku prieš tai gavęs iš jų sutikimą išnuomoti 5 ha sklypą. Sutarė, kad už 5 ha sklypo nuomą mokės už kiekvienus nuomos metus po 500,00 Eur. Sutarties blanką užpildė ieškovė L. V., diktuojant A. S.. Pagal sutartį žemės sklypą perdavė atsakovui naudotis iki 2022 m. lapkričio l d. Jie žemės sklypą išnuomojo pirmą kartą. Sutartis buvo įvardinta panaudos sutartimi, nors jie turėjo galvoje, kad šį žemės sklypą išnuomoja. Pagal šios sutarties 6 punktą jie įsipareigojo mokėti valstybinį žemės mokestį. Įrodymai, kuriais grindžia aplinkybę, kad 2017 m. balandžio 17 d. sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), panaudos sutartis yra apsimestinis sandoris, nes pagal susitarimą jie turėjo galvoje sklypo nuomos sandorį, yra šie: 1) susirašinėjimas tarp ieškovės ir atsakovo 2020 metais: „Laba diena norėčiau sužinoti, kada bus pinigėliai? Kažkaip nesulaukiam“. „Labas vakaras. Norėjau paklausti, ar dar dirbsit dar šiais metais žemę? Ir kada planuojate pinigėlius atiduoti?“. „Laba diena. Norėjau paklausti, kada bus pinigėliai?“. Atsakovo atsakymas: „Sv. L., laukiu išmokų, tada ir atvešiu“; 2) susirašinėjimas tarp ieškovės ir atsakovo 2021 metais: „Man atrodo, kad išmokos jau išmokėtos“; 3) susirašinėjimas tarp ieškovės ir atsakovo 2022 metais: „Laba diena. Norėjau paklausti, kada bus pinigėliai?“. Atsakovo atsakymas: „Sv. L.. Užpuolė mane tie ašarėles, kurie ant soputės guli, tai jiems pirmiems ir išdalinau pinigėlius. Dar turi primokėti agenturėlė, tik nežinau kada. L., jug žinai kad atsilyginsiu“; 4) 2020 m. balandžio 10 d. atsakovo pasirašytas skolos raštas: „Aš, A. S., poniai L. V. skolingas 1 000 (vieną tūkstantį eurų) Gražinsiu iki 2020 metų pabaigos“; 5) 2021 m. rugpjūčio 21 d. atsakovo pasirašytas skolos raštas: „Aš, A. S., gyv. (duomenys neskelbtini) kaime a. k. (duomenys neskelbtini) skolinuosi iš L. V. vieną tūkstantį penkis šimtus eurų. Gražinsiu šiais metais“.

3. Papildomai ieškovai nurodė, kad jokių piniginių lėšų atsakovui neskolino, tačiau buvo susitarę dėl žemės nuomos, kurios dydis buvo sutartas 100 Eur už 1 hektarą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmai 2023 m. gegužės 29 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

5. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad 2017 m. balandžio 17 d. ieškovai su atsakovu sudarė panaudos sutartį, pagal kurią panaudos davėjai perleido panaudos gavėjui neatlygintinai naudotis 5 ha ploto žemės sklypu, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Panaudos sutartis). Panaudos sutartis sudaryta iki 2022 m. lapkričio 1 d. Panaudos sutarties 1 punktu šalys aiškiai susitarė, kad ieškovai perduoda neatlygintinai naudotis šiuo žemės sklypu atsakovui, o Panaudos sutarties 6 punkte nurodyta, kad valstybinį žemės mokestį moka atsakovai.

6. Skundžiamame sprendime nurodoma, jog bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtino ieškovų ieškinyje nurodyta aplinkybė, kad Panaudos sutarties blanką ieškovė užpildė diktuojant atsakovui, o jie turėjo tikslą sudaryti nuomos sutartį ir pasirašydami Panaudos sutartį nepilnai suprato jos esmę. Visgi, ieškovas teismo posėdyje nurodė, kad prieš pasirašydamas Panaudos sutartį ją perskaitė, matė, kad nėra nurodyta nuomos kaina, tačiau, pasak jo, į tai nekreipė dėmesio, nes pasitikėjo atsakovo žodžiu. Tuo tarpu ieškovė nurodė, kad pasirašydama Panaudos sutartį taip pat neteikė šios sutarties sąlygoms esminės reikšmės. Taip pat teismas vertino ir tai, kad pačioje Panaudos sutartyje nėra nurodyta jokių piniginių sumų, o šios sutarties 1 punkte aiškiai ir net paryškintai nurodoma, kad ieškovai perduoda neatlygintinai naudotis jiems priklausantį žemės sklypą atsakovui. Taigi, teismo vertinimu, nėra abejonių, kad ieškovai suvokė ir tinkamai suprato žemės nuomos ir panaudos sutarčių skirtumus ir pasekmes, turėjo galimybę sutartyje nurodyti tikrąją savo valią atspindinčias sąlygas, tačiau tokia galimybe nepasinaudojo. Tokiu būdu visiškai praranda prasmę ieškovų teiginiai apie tai, kad Panaudos sutartis neatspindėjo tikrosios šalių valios ir ketinimų. Juolab ieškovų teiginiams apie buvusį jų pasitikėjimą atsakovu ir žodinius jų tarpusavio susitarimus dėl ieškovams priklausančio žemės sklypo naudojimosi tvarkos prieštarauja pats faktas, kad vis dėl to buvo pasirašyta Panaudotos sutartis, siekiant įforminti šį klausimą dokumentaliai.

7. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog atsakovas žemės sklypu, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), naudojosi visą Panaudos sutarties laikotarpį, t. y. nuo 2017 m. balandžio 17 d. iki 2022 m. lapkričio 1 d., ir, tariamai apsimestinė, Panaudos sutartis nebuvo nutraukta, netgi atsakovui nemokėjus nuomos mokesčio. Nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, kad atsakovas turėjo tikslą naudotis ieškovų žemės sklypu, kad galėtų užsiimti žemės ūkio veikla. Atsakovas nurodė, kad ieškovai leido jam naudotis žemės sklypu, nes nenorėjo žemės sklypo apleisti. Teismo vertinimu, vien aplinkybė, jog ieškovų ir atsakovo sudaryta Panaudos sutartis ieškovams buvo finansiškai nenaudinga, iš jos jie negavo jokių pajamų, nepaneigia visų kitų byloje esančių įrodymų ir nesudaro pagrindo konstatuoti, kad tarp šalių buvo sudaryta ne panaudos, o žemės nuomos sutartis. Ieškovų atstovo išsakyti argumentai, jog žemės savininkai neleistų naudotis žemės sklypu neatlygintinai, nes tai jiems yra finansiškai nenaudinga yra tik prielaidos, nes ieškovai, kaip jau minėta, net 5 metus, anot jų, sutarto žemės nuomos mokesčio negavo, Panaudos sutarties nenutraukė, jos neišnuomojo kitiems asmenims už mokestį.

8. Teismas nagrinėjamu atveju vertino ir tai, kad tiek 2020 m. balandžio 10 d. atsakovo pasirašytame skolos raštelyje, tiek 2021 m. rugpjūčio 21 d. atsakovo pasirašytame skolos raštelyje nurodoma, kad atsakovas yra „skolingas 1 000,00 Eur“ ir „skolinasi 1 500,00“, tačiau juose nėra nurodyta, kad šios skolos susidarė būtent už ieškovams priklausančios žemės nuomą, o atsakovas teismui nurodė kitą tokio įsiskolinimo priežastį – buvo pasiskolinta dėl pinigų reikalingumo įdirbti žemę.

9. Dėl tarp šalių vykusio susirašinėjimo skundžiamame sprendime teismas nurodė, jog susirašinėjimuose, kaip matyti, nėra konkretizuojama, kokią skolą ieškovė prašo grąžinti, kadangi skola už žemės nuomą nėra minima, todėl vienareikšmiškai teigti, kad susirašinėjimuose prašoma grąžinti skola yra susijusi su skola už ieškovams priklausančios žemės nuomą, nėra pakankamo pagrindo. Tuo tarpu atsakovas teigė, kad pasiskolino iš ieškovų 1000,00 Eur 2020 m. balandžio 20 d., o 2021 m. rugpjūčio 21 d. skolos raštelyje nurodyta suma yra ankščiau minėti 1 000,00 Eur ir 500,00 Eur palūkanos. Ieškovai teigia, kad skolą už žemės nuomą jie jau reikalavo grąžinti 2019 m. gruodžio 30 d., ir ką, jų teigimu, patvirtina į bylą pateiktas ieškovės ir atsakovo susirašinėjimas, tačiau byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad žemės mokestį atsakovas būtų turėjęs sumokėti iki metų pabaigos.

10. Be to, teismo vertinimu, nors skola abiejuose byloje esančiuose skolos rašteliuose sudaro 2 500,00 Eur, kas atitiktų ieškovų nurodomą ieškovams priklausančios žemės nuomos kainą per 5 metus, visgi ieškovai teismui negalėjo paaiškinti juose nurodytų sumų sąsajos su žemės nuomos mokesčiu, t. y. paaiškinti, kodėl 2020 m. balandžio 20 d. skolos raštelyje yra nurodyta 1 000,00 Eur skola, kai šio skolos raštelio pasirašymo metu skola už žemės nuomą turėjo sudaryti 1 500,00 Eur, skaičiuojant po 100,00 Eur/ha per metus (100,00 Eur/ha x 5 ha x 3 metai). Be to, teismas įžvelgė ir daugiau neatitikimų – skolos rašteliai yra išrašyti tik ieškovės vardu, nors minimas žemės sklypas priklauso abiem ieškovams, o ypatingai 2021 m. rugpjūčio 21 d. atsakovo pasirašyto skolos raštelio turinys ir naudotos formuluotės aiškiai pagrindžia paskolinių teisinių santykių pobūdį tarp ieškovės ir atsakovo. Dėl to, nagrinėjamu atveju pateikti skolos rašteliai vertintini kaip nepakankami įrodymai skolai už žemės nuomą pagrįsti. Be to, ieškovai proceso metu negalėjo nurodyti bei paaiškinti, kodėl skolos rašteliuose nėra nurodyta, kad skola susidariusi už žemės nuomą, ieškovė tik išreiškė savo nuomonę, kad atsakovo formuluotės „skolinuosi“, „skolingas“ atsakovo buvo įrašytos sąmoningai, siekiant išvengti mokėti skolą už žemės mokestį, tačiau tai nepaneigia galimo fakto, kad atsakovas tuos pinigus iš ieškovės pasiskolino.

11. Skundžiamame sprendime teismas pažymėjo ir tai, jog ieškovų nurodytos aplinkybės kaip patvirtinančios apie ieškovams priklausančio žemės nuomos teisinių santykių tarp ieškovų ir atsakovo susiklostymą, yra nepakankamos įrodomosios galios, ypač įvertinus tai, kad patys ieškovai keitė savo poziciją proceso metu ir nebuvo nuoseklūs, t. y. 2022 m. ieškovė kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl skolos priteisimo iš atsakovo išduodant teismo įsakymą, skolos pagrindu nurodydama atsakovo pasirašytus skolos lapelius, ir tik teikdami ieškinį, ieškovai nurodė, kad skola kildinama iš nesumokėto žemės nuomos mokesčio pasirašius apsimestinę Panaudos sutartį. Tuo tarpu atsakovas viso bylos nagrinėjimo metu laikėsi vieningos pozicijos ir neigė, kad buvo susitarta dėl žemės panaudos, o ne nuomos ir net sutinkama padengti dalį pasiskolintos pinigų sumos.

III. Apeliacinio skundo argumentai

12. Ieškovai L. V. ir R. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareikštą ieškinį, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

12.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovas ieškovams yra skolingas ne pagal sudarytą žemės nuomos sutartį, o dėl suteiktos paskolos, kadangi byloje esantys ir pirmosios instancijos teismo aptarti įrodymai, priešingai nei nurodoma skundžiamame sprendime, patvirtina, jog ieškovai 5 ha žemės sklypo naudojimą perduoti atsakovui atlygintinai ir tai padarė, o tolimesni A. S. veiksmai ir susirašinėjimas patvirtina, kad jis sutiko žemės sklypą naudoti atlygintinai, tačiau rašytinėje sutartyje buvo išdėstytos ne tos sąlygos, kurias šalys turėjo galvose pasirašant 2017 m. balandžio 17 d. sutartį.

12.2. Apeliantai pabrėžia, jog ieškovės atsakovui siųstos žinutės apie pinigų sumokėjimą bei paties atsakovo nurodytos aplinkybės dėl atsiskaitymo patvirtina, kad žemės atsakovui buvo perduota atlygintinai. Be to, kaip skolos už žemės nuomą apmokėjimo užtikrinimo garantinis raštas buvo pasirašytas 2020 m. balandžio 10 d. skolos raštelis, o vėliau ir 2021 m. rugpjūčio 21 d. skolos raštelis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai išnagrinėjo bylos duomenis, nes nesusiejo susirašinėjimo tarp šalių turinio ir skolos raštelių atsiradimo laiko.

12.3. Apeliaciniame skunde pabrėžiama ir tai, jog priimdamas skundžiamą sprendimą teismas nesivadovavo protingumo principu, kadangi nepagrįstai rėmėsi atsakovo nepagrįstais teiginiais apie neva jam paskolintus pinigus. Tokie atsakovo teiginiai prieštarauja protingumo principui, kadangi ieškovė nuosekliai rašė žinutes atsakovui dėl atsiskaitymo, o atsakovas atsakydavo, jog atsiskaitys, nors žodis atsiskaitymas nėra susijęs su skolos grąžinimu, o logiškai leidžia spręsti dėl atitinkamų piniginių lėšų perdavimo už naudojamą turtą.

12.4. Papildomai apeliantai pabrėžia ir tai, kad, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovo pozicija viso bylos nagrinėjimo metu nebuvo nuosekli. Priėmus teismo įsakymą atsakovas nurodė prieštaraujantis teismo įsakymui, 2023 m. kovo 29 d. atsiliepime nurodė, kad yra skolingas 1 500 Eur, bet sutinka sumokėti 1 000 Eur. Apklausiamas teisme jis nurodė, kad sutinka sumokėti 1 500 Eur.

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Faktinės aplinkybės

14. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2017 m. balandžio 17 d. ieškovai su atsakovu sudarė Panaudos sutartį, pagal kurią panaudos davėjai perleido panaudos gavėjui neatlygintinai naudotis 5 ha ploto žemės sklypu, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Panaudos sutartis sudaryta iki 2022 m. lapkričio 1 d. Panaudos sutarties 1 punktu šalys susitarė, kad ieškovai perduoda neatlygintinai naudotis šiuo žemės sklypu atsakovui, o Panaudos sutarties 6 punkte nurodyta, kad valstybinį žemės mokestį moka ieškovai.

15. Iš į bylą pateikto šalių susirašinėjimo matyti, jog 2019-12-30 ieškovė atsakovui rašė, kad „Metai baigiasi, o pinigėlių nesulaukia. Noriu gauti atsakymą“. 2020 metais ieškovė atsakovui rašė: „Laba diena norėčiau sužinoti, kada bus pinigėliai? Kažkaip nesulaukiam“. „Labas vakaras. Norėjau paklausti, ar dar dirbsit dar šiais metais žemę? Ir kada planuojate pinigėlius atiduoti?“. „Laba diena. Norėjau paklausti, kada bus pinigėliai?“. Atsakovas atsakė: „Sv. L., laukiu išmokų, tada ir atvešiu“.

16. 2021 metais ieškovė atsakovui siuntė pranešimą: „Man atrodo, kad išmokos jau išmokėtos“, o 2022 metais rašė: „Laba diena. Norėjau paklausti, kada bus pinigėliai?“. Atsakovo atsakymas: „Sv. L.. Užpuolė mane tie ašarėles, kurie ant soputės guli, tai jiems pirmiems ir išdalinau pinigėlius. Dar turi primokėti agenturėlė, tik nežinau kada. L., jug žinai kad atsilyginsiu“.

17. 2020 m. balandžio 10 d. atsakovas pasirašė skolos raštą: „Aš, A. S., poniai L. V. skolingas 1000 (vieną tūkstantį eurų) Gražinsiu iki 2020 metų pabaigos“; o 2021 m. rugpjūčio 21 d. atsakovas pasirašė skolos raštą: „Aš, A. S., gyv. (duomenys neskelbtini) kaime a. k. (duomenys neskelbtini) skolinuosi iš L. V. vieną tūkstantį penkis šimtus eurų. Gražinsiu šiais metais“.

Teisinis ginčo vertinimas

18. Nagrinėjant byloje kilusį ginčą pirmiausia pažymėtina tai, kad pagal šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.87 straipsnis). Apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris turi būti vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009; kt.). Kai kyla ginčas dėl sandorio – tam tikros sutarties – rūšies, pobūdžio, vienos ar kitos sąlygos prasmės ar pan., teismas, spręsdamas šį ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Teismas, spręsdamas klausimą dėl konkrečios sutarties reikšmės, neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, bet turi aiškintis ir nagrinėti tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, taip pat šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kt. (CK 6.193 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016; 2019 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376-916/2019).

19. Papildomai pažymėtina, kad sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Teismui taikant įstatyme išdėstytus ir teismų praktikoje pripažintus sutarčių aiškinimo būdus, turi būti kiek įmanoma tiksliau išaiškinta išreikšta šalių valia joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Esminiai sutarčių aiškinimo principai, t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai, lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-421/2016).

20. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, jog ieškovai neįrodė, kad šalių sudaryta Panaudos sutartis buvo sudaryta kitam sandoriui, t. y. žemės nuomos sandoriui, pridengti, dėl ko ieškinys yra nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančias aplinkybes, šalių pateiktus įrodymus bei duomenų visumą, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas daryti labiau tikėtiną išvadą, jog tarp šalių sudarant Panaudos sutartį susiklostė faktiniai žemės nuomos santykiai, o šalys sudarė žemės nuomos sutartį.

21. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, esminis panaudos ir nuomos sutarties skirtumas yra užmokestis už perduodamą valdyti ir naudoti daiktą. Panaudos atveju daiktas perduodamas naudotis neatlygintinai (CK 6.629 straipsnio 1 dalis), o pagal nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį (CK 6.477 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju nors tarp ieškovų ir atsakovo sudaryta sutartis įvardinta kaip Panaudos, tačiau šalių tarpusavio susirašinėjimas, terminas, kuriam atsakovas su ieškovais susitarė dėl naudojimosi žeme, taip pat susitarto naudoti žemės sklypo dydis, o ir vėliau tarp šalių sudaryti paskolos susitarimai, kurių bendra suma visiškai atitinka faktinį žemės nuomos termino ir atsiskaitymo už ją apimtį, sudaro pakankamą pagrindą spręsti, kad tarp šalių buvo sudarytas ne žemės panaudos, o nuomos sandoris.

22. Iš byloje esančios Panaudos sutarties turinio matyti, kad susitarimas tarp ieškovų ir atsakovo buvo sudarytas 2017-04-17 ir susitarta dėl 5 ha žemės sklypo perdavimo atsakovui 5 metų laikotarpiui, t. y. iki 2022-11-01. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovės susirašinėjimas su atsakovu, iš kurio turinio matyti, kad ji kreipiasi į atsakovą vis klausdama, kada šis atsiskaitys, leidžia vertinti, kad tokie ieškovės veiksmai buvo sąlygoti atsakovo delsimo neatsiskaitant atitinkamu pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nenustatė jokio kitos pagrindo, beje jo nenurodė ir atsakovas, dėl kurio ieškovė dar 2019 metais turėjo pagrindą klausti apie atsiskaitymą, išskyrus sudarytą susitarimą dėl žemės. Byloje nesant jokių kitų įrodymų, kad dar 2019 metais šalis būtų sieję kokie nors kiti sutartiniai teisiniai santykiai, išskyrus susitarimą dėl žemės, yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad ieškovės veiksmai, t.y. kreipimasis į atsakovą dėl atsiskaitymo buvo atlikti šalių faktiškai sudarytos žemės nuomos sutarties pagrindu, kuri bylos šalių buvo įvardinta kaip panaudos sutartis.

23. Papildomai pastebėtina, jog pirmasis ieškovės kreipimasis į atsakovą vyko dar 2019 metais, t. y. dar iki skolos raštelio pasirašymo ir paties atsakovo nurodomo neva piniginių lėšų pasiskolinimo fakto (teigė, kad pasiskolino 2020 m. balandžio mėnesį), tačiau jau praėjus daugiau nei 2 metams nuo Panaudos sutarties sudarymo. Tai papildomai patvirtinta aplinkybę, jog atsakovas nenurodė ir nepateikė jokių duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, jog šalis iki 2019 metų būtų sieję dar kokie nors kiti teisiniai santykiai išskyrus aptariamą susitarimą dėl žemės.

24. Kita vertus, esant skolos raštelių sumos ir faktinio žemės nuomos mokesčio atitikimui, nėra pakankamo pagrindo daryti išvadą, jog ieškovai, kurie nuo 2019 metų vis klausė atsakovo, kada šis atsiskaitys, ne tik būtų neatlygintinai leidę naudotis atsakovui 5 ha žemės sklypu 5 metus bei negaudami jokių piniginių lėšų iš atsakovo įsipareigoję patys visą šį laikotarpį mokėti žemės mokestį, tačiau dar papildomai skolinę pinigines lėšas atsakovui būtent šiuo naudojimosi žemės sklypu laikotarpiu. Tokios faktinės aplinkybės, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas, susirašinėjimo su ieškove metu iš esmės pripažino turintis pareigą atsiskaityti, neleidžia pripažinti atsakovo nurodomas aplinkybes pagrįstomis ir jų pagrindu atmesti ieškovų reiškiamą reikalavimą. Šiuo atveju jau aptarti duomenys, kad šalių nesiejo jokie kiti teisiniai santykiai, kad atsakovo skolos rašteliuose nurodyta pinigų suma atitinka žemės nuomos mokesčio už 5 metų laikotarpį sumą, kad ieškovai nuolatos klausinėjo atsakovo apie atsiskaitymą, o taip pat kad patys ieškovai buvo įsipareigoję ir realiai mokėjo žemės nuomos mokestį, sudaro pakankamą pagrindą spręsti, jog tarp šalių 2017 metais buvo sudaryta ne panaudos, o žemės nuomos sutartis.

25. Kartu pastebėtina ir tai, jog ieškovė nuosekliai 2019, 2020 ir 2021 metais rašydama atsakovui jo klausė, kada bus mokami pinigai. Tai, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, taip pat leidžia vertinti apie ieškovės veiksmų nuoseklumą siekiant gauti pinigines lėšas iš atsakovo. Be to, išvadą, kad šios piniginės lėšos, ieškovės vertinimu, buvo susijusios su žemės nuoma, leidžia daryti ir tai, kad šalių susirašinėjimo metu ieškovė 2021-03-07 atsakovui rašė: „Labas vakaras. Norėjau paklausti, ar dar dirbsit dar šiais metais žemę? Ir kada planuojate pinigėlius atiduoti?“. Toks ieškovės rašyto teksto turinys leidžia vertinti, kad prašomi pinigai ir žemė, kurią dirba atsakovas, yra tarpusavyje susiję, kas faktiškai atitinka ir šalių sudarytos sutarties turinį, t. y. laikiną žemės sklypo perdavimą atsakovui naudotis.

26. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tai, kad ieškovai į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo kreipėsi skolos išieškojimo pagal atsakovo rašytus skolos raštelius pagrindu, o atsakovui pateikus prieštaravimus, nurodė, kad skola faktiškai susidarė už žemės nuomą, esant tokiai pačiai skolos sumai bei nustatytam šalių tarpusavio susirašinėjimui dėl atsiskaitymo, neleidžia konstatuoti, kad ieškovai piktnaudžiauja jiems suteiktomis procesinėmis teisėmis ir tai sudaro pagrindą atmesti jų pareikštą ieškinį. Papildomai pabrėžtina, kad labiau tikėtina, jog atsakovui neatsiskaičius su ieškovais, atsakovas pasirašė į bylą pateiktus skolos raštelius, kuriais nustatoma bendra skolos suma yra 2 500 Eur, t. y. tokia suma, kokia, ieškovų tvirtinimu, susidarytų už 5 ha žemės sklypo nuomą už 5 metus (už 1 hektarą po 100,00 Eur per metus), kas atitinka ir Panaudos sutartyje numatytą žemės sklypo plotą bei terminą. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovų nurodoma žemės nuomos kaina nėra neproporcinga, nelogiška ar neteisinga, o atsakovas, nurodydamas, jog skolinosi pinigines lėšas iš ieškovų dėl pinigų reikalingumo dirbti žemę, nepateikė jokių konkrečių tokius argumentus patvirtinančių duomenų.

27. Papildomai apeliacinės instancijos teismas pastebi, jog tai, kad paskolos rašteliuose nurodomos paskolos teisiniams santykiams būdingos formuluotės, priešingai nei konstatuota skundžiamame sprendime, įvertinus pirmiau išdėstytų aplinkybių visumą, neleidžia laikyti atsakovo nurodomas aplinkybes, kaip patikimas, bei daryti neginčijamos išvados dėl faktinių tokių teisinių santykių egzistavimo, juo labiau kad kiekviename skolos raštelyje atsakovas pripažįsta esąs skolingas tiek 1 000 Eur, tiek 1 500 Eur, tačiau teisminio proceso metu jau tvirtina, kad tai yra ta pati 1 000 Eur skola bei vėliau susidariusios 5 000 Eur palūkanos. Viena vertus, lingvistiškai abiejuose skolos rašteliuose yra nurodoma skola ir nėra daroma jokių pastabų apie palūkanas ar tos pačios skolos aptarimą. Kita vertus, neva sutartos 500 Eur dydžio palūkanos, kai neva skolos suma yra 1 000 Eur, įvertinus paskolinių teisinių santykių reguliavimą, prieštarauja proporcingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams (susidariusios palūkanos neva sudaro pusę skolos sumos). Taigi, nesant jokių konkrečių duomenų apie paskolos susidarymo priežastis, pobūdį bei panaudojimo aplinkybes, o taip pat atsakovui faktiškai nurodant priešingas aplinkybes, nei jis tvirtino susirašinėjimo su ieškove metu ar pats savo ranka nurodė paskolos rašteliuose, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tikėti atsakovo dėstoma pozicija bei jos pagrindu atmesti byloje esančius tarpusavyje logiškai atitinkančius įrodymus nėra teisinio bei faktinio pagrindo.

28. Taigi, atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šioje civilinėje byloje egzistuojančių įrodymų visuma leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad 2017-04-17 tarp šalių buvo sudaryta ne žemės panaudos sutartis, o žemės nuomos sutartis, pagal kurią atsakovas su ieškovais neatsiskaitė, nors tiek susirašinėjimo su ieškove metu, tiek pasirašydamas paskolos raštelius, faktiškai pripažino egzistuojančią skolą ieškovei, išreiškė ketinimą atsiskaityti bei ieškovei pateikdavo preliminarius atsikaitymo terminus, nurodė neatsiskaitymo priežastis.

29. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visus pirmiau išdėstytus įrodymus, sprendžia, jog nustatytų įrodymų visuma bei padarytos išvados, sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį tenkinti, t. y. Panaudos sutartį pripažinti apsimestiniu sandoriu, negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, nustatyti, kad tarp šalių buvo sudaryta žemės nuomos sutartis, numačiusi už 2 500 Eur nuomos mokestį už 5 metų laikotarpį, o taip pat nustatyti, kad atsakovas su ieškovais pagal sudarytą žemės nuomos sutartį neatsiskaitė visiškai (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

30. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovų L. V. ir R. V. apeliacinis skundas yra tenkinamas visiškai, ieškovams iš atsakovo A. S. priteisiamos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos – 166 Eur žyminis mokestis, sumokėtas už apeliacinį skundą bei 400 Eur teisinės pagalbos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis), kurių dydis, atsižvelgiant į šios civilinės bylos sudėtingumą, ieškovams suteiktų teisinių paslaugų kokybę, yra pagrįstas ir nemažintinas, juo labiau kad neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose rekomenduojamų dydžių.

31. Kartu apeliacinės instancijos teismas perskirsto bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme susidariusias bylinėjimosi išlaidas. CPK 93 straipsnio 5 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeitęs/ panaikinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Atsižvelgiant į tai, jog apeliacinės instancijos teismo sprendimu ieškovų L. V. ir R. V. ieškinys yra tenkinamas visiškai, iš atsakovo ieškovams priteisiamos pirmosios instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos – 163 Eur žyminis mokestis ir 450 Eur teisinės pagalbos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis), kurių dydis nėra neproporcingas, neteisingas ir neviršija numatytų maksimalių rekomenduojamų dydžių.

32. Valstybė byloje patyrė 13,28 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios, ieškinį tenkinus, priteistinos iš atsakovo (CPK 96 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymas Nr. 1R-19/1K-2).

33. Kartu iš byloje esančių duomenų matyti, jog ieškovė, pateikdama pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, buvo sumokėjusi 19 Eur žyminį mokestį, tačiau šis sumokėtas žyminis mokestis nebuvo įskaitytas į už ieškinį mokėtiną žyminį mokestį (CPK 434 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, ieškovei L. V. grąžinamas 19 Eur už teismo įsakymą sumokėtas ir įskaitytas žyminis mokestis, kadangi yra sumokėta daugiau žyminio mokesčio (CPK 87 straipsnis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2023 m. gegužės 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pripažinti 2017 m. balandžio 17 d. žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), panaudos sutartį, sudarytą tarp ieškovų L. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir R. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) bei atsakovo A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) apsimestine ir negaliojančia nuo sudarymo dienos ir nustatyti, jog tarp šalių buvo sudaryta žemės nuomos sutartis, pagal kurią atsakovas įsipareigojo mokėti ieškovams 2 500 Eur už 5 ha žemės sklypo nuomą už 5 metų laikotarpį.

Priteisti iš atsakovo A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovams L. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir R. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 500 Eur (dviejų tūkstančių penkių šimtų eurų) žemės nuomos mokestį pagal 2017 m. balandžio 17 d. sutartį už žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), nuomą nuo 2017 m. balandžio 17 d. iki 2022 m. lapkričio 1 d.

Priteisti iš atsakovo A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei L. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir ieškovui R. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 83 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir po 200 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme kiekvienam.

Priteisti iš atsakovo A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei L. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir ieškovui R. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 81,50 Eur žyminio mokesčio už ieškinį ir po 225 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme kiekvienam.

Priteisti iš atsakovo A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 13,28 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei jas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pasirinktą surenkamąją sąskaitą (gavėjo kodas – 188659752; įmokos kodas – 5662).

Valstybinę mokesčių inspekciją įpareigoti grąžinti ieškovei L. V. asmens kodas (duomenys neskelbtini) 19,00 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už 2023 m. sausio 2 d. pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo.

Teisėjai Ramunė Čeknienė

Rita Dambrauskaitė

Laimantas Misiūnas