S. B. pagal BK 183 str. 2 d., 228 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-137-489/2022 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-00735-2018-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.6.2.1; 2.3.6.4.5.1; 2.4.2.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. B. gynėjo advokato Pauliaus Jablonsko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 18 d. nuosprendžio, kuriuo S. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, nubausta 180 MGL (9000 Eur) dydžio bauda. Pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, nubausta 160 MGL (8000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos taikant bausmių apėmimo būdą ir galutinė bausmė paskirta 180 MGL (9000 Eur) dydžio bauda.

Civilinio ieškovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato civilinis ieškinys S. B. dėl 7122,41 Eur turtinės žalos atlyginimo atmestas.

Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. rugsėjo 29 d. nuosprendis, kuriuo Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 18 d. nuosprendis pakeistas. Pripažinta S. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad ji savo noru atlygino padarytą žalą. Panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 18 d. nuosprendžio dalis dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, skiriant S. B. bausmę už nusikalstamos veikos, nurodytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, padarymą.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. S. B. nuteista už tai, kad, siekdama asmeninės turtinės naudos, būdama valstybės tarnautoja ir piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi, pasisavino jai patikėtą didelės vertės svetimą turtą; taip pat ji, siekdama asmeninės turtinės naudos, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi: laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 14 d. iki 2016 m. kovo 15 d., dirbdama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK) Finansų skyriaus Atsiskaitymo poskyrio vedėja, pagal Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2007 m. rugsėjo 12 d. įsakymu Nr. 10-V-559 patvirtintą pareigybės aprašymo 14 punktą turėdama pareigą kontroliuoti darbo apmokėjimui skirtų lėšų naudojimo teisėtumą ir tikslingumą, pagal 18 punktą būdama atsakinga už kokybišką Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Finansų skyriaus Atsiskaitymo poskyrio darbų vykdymą ir jų vykdymą laiku, teisingą ir laiku atliekamą darbo užmokesčio ir su juo susijusių mokesčių apskaitą bei ataskaitą, esant būtinumui atskaito darbuotojų darbo užmokestį ir visas su juo susijusias priskaitymo atskaitymo operacijas, pagal 21 punktą asmeniškai išrašydama ir pasirašydama dokumentus, Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka būdama atsakinga už tai, kad juose esantys duomenys būtų teisingi ir teisėti, kad ūkinės operacijos būtų teisėtos, buhalteriniai įrašai būtų teisingi, kad ataskaitos bei įvairios atsakomybės formos būtų teisingos, teisėtos ir parengtos laiku, pagal 22 punktą būdama atsakinga už visus jai žinomus įstaigos vardu padarytus veiksmus ar operacijas, pažeidžiančias Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius įstaigos ūkinę finansinę veiklą; taip pat laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 16 d. iki 2017 m. gegužės 31 d. dirbdama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Finansų skyriaus vedėjo pavaduotoja, pagal Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus miesto VPK) viršininko 2011 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. 10-V-330 patvirtintą pareigybės aprašymo 7.1 punktą turėdama pareigą kontroliuoti Vilniaus apskrities VPK finansinių lėšų pagal srautus ir gavimo šaltinius apskaitos teisingumą, būdama atsakinga už buhalterinių įrašų atitiktį ūkinių įvykių ar ūkinių operacijų turiniui, pagal 7.9 punktą vykdydama Vilniaus apskrities VPK finansų einamąją ir paskesniąją kontrolę; taip pat laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 29 d. dirbdama Policijos departamento Buhalterinės apskaitos valdybos Darbo užmokesčio apskaitos skyriaus (toliau – ir PD BAV DUAS) vedėjos ir Policijos departamento Buhalterinės apskaitos valdybos Darbo užmokesčio apskaitos skyriaus patarėja, pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2017 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 5-V-373 patvirtintą pareigybės aprašymo 7.5 punktą turėdama pareigą kontroliuoti darbo užmokesčio, socialinio draudimo įmokų bei kitų su darbo santykiais susijusių išmokų pateikimą teisės aktais nustatytais terminais ir užtikrinti duomenų teisingumą, pagal 7.9 punktą turėdama pareigą vykdyti išankstinę finansų kontrolę pasirašydama ūkinės operacijos dokumentus, parašu ir data patvirtindama, kad ūkinė operacija yra teisėta, dokumentai, susiję su ūkinės operacijos atlikimu, yra tinkamai parengti, pagal 7.10 punktą turėdama pareigą kontroliuoti darbo užmokesčio biudžeto sąmatų vykdymą, pagal 7.12 punktą vykdydama išankstinę finansų kontrolę, pasirašydama ūkinės operacijos dokumentus, parašu ir data patvirtindama, kad ūkinė operacija yra teisėta, dokumentai, susiję su ūkinės operacijos atlikimu, yra tinkamai parengti ir kad jai atlikti pakaks patvirtintų asignavimų, pagal 7.13 punktą turėdama pareigą asmeniškai išrašydama ir pasirašydama dokumentus atsakyti už juose esančių duomenų tikrumą bei ūkinės operacijos teisėtumą, kad buhalteriniai įrašai būtų teisingi, ji iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, ir atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „Swedbank“, į savo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“, laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. nepagrįstai bendrai pervedė 1600 Eur daugiau, nei nurodyta atsiskaitymo lapeliuose; laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gegužės 31 d. nepagrįstai pervedė 5555 Eur daugiau, nei nurodyta išmokėjimo žiniaraštyje ir atsiskaitymo lapeliuose, darbo užmokesčio; laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. nepagrįstai pervedė sau bendrai 11 076,18 Eur darbo užmokesčio, kurie susidarė žiniaraščiuose nepagrįstai nurodant didesnes išmokėtinas sumas A. B., J. G., E. J. (E. J.). Taip 2016–2017 m. S. B. pasisavino jai patikėtą didelės vertės svetimą, Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui priklausantį turtą –18 231,18 Eur (1600 Eur + 5555 Eur + 11 076,18 Eur) dydžio lėšas, taip pat piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdama turtinės naudos ir tokiais neteisėtais veiksmais sumenkino valstybės įstaigų – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos policijos departamento – prestižą, akivaizdžiai diskreditavo valstybės tarnautojo vardą ir padarė didelę žalą valstybei, nes buvo pažeisti valstybės deklaruojamų įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistosios S. B. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nurodė, kad svarbi aplinkybė, apibūdinanti S. B. asmenybę, yra jos požiūris į savo elgesį, kad nuteistoji savo noru grąžino visas nepagrįstai iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pasisavintas lėšas. S. B. savanoriškai grąžinus Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui visas neteisėtai pasisavintas lėšas, ši aplinkybė pirmosios instancijos teismo nepagrįstai nebuvo pripažinta S. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

3. BK 228 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytos alternatyvios bausmės – bauda arba laisvės atėmimas iki septynerių metų. Pirmosios instancijos teismo S. B. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį paskirta šio straipsnio sankcijoje nustatyta bausmė – bauda, dydžiu mažesnė nei BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punkte nustatytos baudos vidurkis (Lietuvos Respublikos 2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymo redakcija). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, esant tokioms aplinkybėms, BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl šios dalies pritaikytos nepagrįstai, tačiau pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu S. B. paskirta teisinga bausmė.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

4. Kasaciniu skundu nuteistosios S. B. gynėjas advokatas P. Jablonskas prašo panaikinti 2021 m. gegužės 18 d. Vilniaus apygardos teismo ir 2021 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendžius ir bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Abiejų instancijų teismai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų reikalavimus, taip pat BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą. Proceso metu netenkinus prašymų dėl įrodymų išsaugojimo ir surinkimo, buvo pažeista S. B. teisė į gynybą. Byloje buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, t. y. S. B. veiksmai buvo nepagrįstai kvalifikuoti pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 2 dalį.

4.2. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomoji dalis yra surašyta pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktų reikalavimus. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, nagrinėję šią baudžiamąją bylą, išdėstydami aprašomojoje dalyje įrodytomis pripažintas aplinkybes dėl visų lėšų pervedimo operacijų, apsiribojo lakonišku konstatavimu, jog S. B. „nepagrįstai pervedė“ lėšas į savo sąskaitą, tačiau byloje ir skundžiamuose nuosprendžiuose nenustatytas ir neatskleistas tokių veiksmų būdas. Atitinkamai motyvuodami abiejų instancijų teismai nurodė, jog tai, kokiu būdu buvo padaryti pakeitimai darbo apskaitos duomenyse (dokumentuose) ir lėšos pervestos į S. B. sąskaitą, nenustatyta. Pati faktinė aplinkybė – „nepagrįstai pervedė“ šiuo konkrečiu atveju parodo ne nusikalstamus veiksmus ir neteisėtumą, o daugių daugiausia atliktos operacijos nepagrįstumą. Teismai, pripažinę įrodytomis kaltinime nurodytas aplinkybes, be teisinio pagrindo konstatavo, kad būtent S. B. nepagrįstai pervedė atitinkamas lėšas, taip pat, pažeisdami BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, nenurodė (nes nenustatė), kokiu būdu tokie veiksmai buvo atlikti. Tad yra visiškai akivaizdu, kad teismų išvados dėl S. B. kaltės pagrįstos prielaidomis, o ne nustatytais faktiniais bylos duomenimis (įrodymais).

4.3. Kasacinio teismo praktikoje yra nustatoma, kad, aprašant nusikalstamą veiką, veikos padarymo vieta, laikas, būdas šioje nuosprendžio dalyje nurodomi visada, o tuo atveju, kai neįmanoma nustatyti tikslios vietos ar laiko, šios aplinkybės nurodomos kiek įmanoma tiksliau. Atitinkamai kiekviena inkriminuojamos nusikalstamos veikos faktinė aplinkybė gali būti konstatuojama tik tada, kai jos buvimą patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Tokia praktika taip pat leidžia teigti, kad bet kokiu atveju veikų, ypač tų, kurių nusikaltimo sudėties požymis yra tiesioginė tyčia, būdas yra vienas esminių nuosprendžio aprašomosios dalies elementų. Šiuo atveju vienos esminių apkaltinamajam nuosprendžiui aplinkybės – turto pasisavinimo būdo – nenustatymas nuosprendyje laikytinas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

4.4. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (lot. in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja, išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai ir draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTEwLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-510/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-510/2012">2K-510/2012</a>, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009, 2K-429/2013).

4.5. Pirmosios instancijos teismas sutiko su gynybos argumentais ir nurodė, kad nebuvo nustatyta, kokiu būdu S. B. padarė pataisymus darbo užmokesčio apskaitos dokumentuose ir pervedė lėšas į savo sąskaitą, tačiau, teismo teigimu, tai nepaneigia jos kaltės dėl veikos, nurodytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, nes iš kitų įrodymų laikytina įrodyta, kad niekas kitas, tik S. B. į savo sąskaitą nepagrįstai pervedė minimas lėšas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, jog tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių, kaip, kokiu tiksliai būdu Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui priklausančios lėšos buvo pervestos į nuteistosios S. B. asmeninę banko sąskaitą, byloje nėra, tačiau byloje surinktų netiesioginių įrodymų visetas paneigia nuteistosios S. B. paaiškinimus. Kitaip tariant, abiejų instancijų teismai nustatė esminę aplinkybę, t. y. kad tai, kaip, kokiu tiksliai būdu Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui priklausančios lėšos buvo pervestos į ginamosios S. B. asmeninę banko sąskaitą, nebuvo nustatyta.

4.6. Nagrinėjamas byloje turto pasisavinimas, arba, kitaip tariant, lėšų pervedimas į S. B. sąskaitą, buvo atliktas panaudojant kompiuterinę techniką, o Vilniaus apskrities VPK, kitų policijos įstaigų atlyginimų mokėjimas atliekamas panaudojant liudytojo S. P. sukurtą ir nuolat tobulinamą Darbo užmokesčio skaičiavimo modulį. Pastarasis modulis, pagal vidaus audito išvadas, nebuvo sertifikuotas, nebuvo įteisintas, jame nenustatyti vartotojų vaidmenys, dėl to pakeitimus žiniaraštyje (suvedamuose duomenyse) galėjo atlikti bet kuris iš 27 dirbusių Policijos departamento Buhalterinės apskaitos vadybos Darbo užmokesčio apskaitos skyriaus darbuotojų. Atitinkamai, pagal nustatytas bylos aplinkybes, aukščiausias prieigos teises prie minimo Darbo užmokesčio modulio (administratoriaus) turėjo du asmenys – S. P. bei S. M., taip pat programos darbe fiksuoti ir duomenų dingimai (gynybos pateiktas susirašinėjimas elektroniniais laiškais tarp S. B. ir S. P.). Taip pat nustatyta ir tai, kad aptariamame Darbo užmokesčio modulyje nebuvo įdiegtas vidaus kontrolės mechanizmo modulis, ir tai, koks konkretus asmuo atliko konkrečius veiksmus, nebuvo galimybės nustatyti.

4.7. Tiriant ir nagrinėjant bylas dėl veikų, kurioms padaryti panaudojama kompiuterinė technika, paprastai atlikus atitinkamus tyrimus – ištyrus naudojamos operacinės sistemos,,.log“ ir kitus failus, nėra kliūčių nustatyti asmens atliktų veiksmų (inicijuotų programų ir pan.) pobūdį, laiką ir kitas reikšmingas aplinkybes. Tokie tyrimai gali būti atliekami išsaugojus kompiuterines laikmenas su juose esančia informacija. Gynyba, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes, įvertinusi, jog gali kilti būtinybė nustatyti kiekvieno, turinčio vienodas prieigos teises prie aptariamų kompiuterinių programų, asmens atliktų veiksmų pobūdį, teikė prašymą dėl visų kompiuterizuotų darbo vietų ir paties Darbo užmokesčio sisteminio modulio kopijų padarymo, tačiau toks prašymas nebuvo tenkinamas, taip ne tik nepaisoma nešališko ir visapusiško bylos ištyrimo ir išnagrinėjimo, bet taip pat ir šiurkščiai pažeidžiama S. B. teisė į gynybą.

4.8. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas panaudojant Darbo užmokesčio skaičiavimo programą, kuri buvo ir yra administruojama byloje apklausto S. P. ir kito liudytojo S. M.. Kaip nustatyta apklausiant liudytojus, visi darbuotojai, dirbę su aptariama programa, turėjo vienodas vartotojų teises, taigi skaičiavimo metu turėjo galimybę atlikti bet kokius veiksmus. Šiuo atveju teismas koncentravosi į asmenis, turinčius teisę atlikti (patvirtinti) piniginius išmokėjimus, tačiau, lygiai kaip ir ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai, apsiribojo nustatymu, kad mokėjimo failą į elektroninę bankininkystę įkėlė S. B. ir lėšos buvo pervedamos į S. B. sąskaitą. Gynyba šiuo atveju neturi pagrindo ginčyti ir neginčija šios aplinkybės, jos neginčija ir S. B., tačiau visiškai neaišku, kokiu būdu tos lėšos buvo apskaičiuotos ir kas tuos veiksmus atliko (programa ar asmuo, ir jei asmuo – kuris). Šiuo aspektu, nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme išvadoms padaryti buvo apklaustas pakankamas skaičius Vilniaus apskrities VPK darbuotojų ir, teismo manymu, iš jų parodymų matyti, kad jie kartojasi ir kiekvienas kitas apklaustas liudytojas nepaaiškina ko nors daugiau, negu paaiškino jau apklausti liudytojai, tačiau tokia išvada negali būti pripažinta pagrįsta, nes prieštarauja byloje užfiksuotiems duomenims.

4.9. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, dalis S. B. inkriminuojamų veikų buvo įvykdyta jai dirbant Vilniaus apskrities VPK nuo 2016 m. kovo 16 d., o kita dalis – dirbant Policijos departamento Buhalterinės apskaitos valdybos Darbo užmokesčio apskaitos skyriuje nuo 2017 m. gegužės 31 d. iki 2017 m. gruodžio 29 d. Iš byloje apklaustų asmenų matyti, kad iš dirbusių Policijos departamente buvo apklausti tik E. F., N. L., S. M., nors pagal pateiktus duomenis teisę dirbti su Darbo užmokesčio moduliu turėjo 27 asmenys. Iš E. F. parodymų matyti, kad nagrinėjamų įvykių metu valdyboje 17 darbuotojų dirbo su darbo užmokesčio skaičiavimo posistemiu, tačiau nei bylos tyrimo, nei nagrinėjimo abiejų instancijų teismuose metu visi asmenys nebuvo apklausiami ir jų veiksmai nebuvo tiriami ir vertinami. Tai rodo, kad apeliacinės instancijos teismo išvados šiuo aspektu yra klaidingos ir neobjektyvios, padarytos neįsigilinus į bylos aplinkybes ir apeliacinio skundo argumentus. Tokį manymą sustiprina ir tai, kad, pagal nustatytas aplinkybes, duomenis apie darbuotojų išdirbtą laiką, atostogas ir pan. (kitaip tariant, darbo laiko apskaitos žiniaraščių duomenis, iš dalies Personalo modulio duomenis) suvesdavo būtent pastarieji darbuotojai. Byloje nėra nustatyta, kuris konkrečiai darbuotojas (ar darbuotojai) pildė Vilniaus apskrities VPK darbo laiko apskaitos žiniaraščius, todėl nėra pašalinta abejonė, kad tokie duomenys į Darbo užmokesčio modulį buvo suvesti kito ar kitų asmenų.

4.10. Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju nurodė, kad S. B. kaltę patvirtina visetas netiesioginių įrodymų. Pagal kasacinio teismo praktiką netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Šiuo konkrečiu atveju, gynybos nuomone, nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjami duomenys yra susieti logiška grandine. Šioje byloje nustatyta, kad mokėjimo failas atitinkamame banke atlikti pavedimus yra suformuojamas pasitelkiant Darbo užmokesčio modulį. Duomenis šiam failui suformuoti į modulį suveda darbuotojai, kurie byloje nebuvo apklausti, jų veiksmai nebuvo nagrinėjami ir tikrinami. Pagal specialistų paaiškinimus šie duomenys gali būti koreguojami visų turinčių prieigą prie sistemos asmenų, todėl padarytos išvados, kad tik S. B. tuos duomenis gali koreguoti, neatitinka byloje surinktų įrodymų (tuo labiau kad nėra išspręstas kitų banko pavedimo teisę patvirtinti turinčių asmenų atsakomybės klausimas), o tai reiškia, kad padaryta loginė netiesioginių įrodymų grandinė negali būti pripažinta pagrįsta ir tapti apkaltinamojo nuosprendžio pagrindu.

4.11. Šioje byloje iš esmės objektyvieji pasisavinimo požymiai nebuvo nustatyti, o tai reiškia, kad nėra jokios galimybės spręsti apie S. B. tyčią, kuri BK 183 straipsnyje nurodytos veikos atveju gali būti tik tiesioginė. Kaip nurodė pati S. B., ji tokių veiksmų neatliko, o tai paneigiančių faktinių duomenų, išskyrus prielaidas, byloje nebuvo surinkta. Pažymėtina taip pat ir tai, kad lėšos, kurios apskaičiuotos ir pervestos nepagrįstai, iki bylos nagrinėjimo pabaigos buvo savanoriškai sugrąžintos. Teismai, spręsdami atsakomybės klausimą dėl BK 228 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos, vadovavosi tais pačiais deklaratyviais argumentais. Teismų išvados, kad S. B. atlikti veiksmai ir jų pobūdis rodo, jog ji aiškiai suprato, kad veikia neteisėtai, prieštarauja teismo išdėstytiems teiginiams, kad nebuvo nustatytas pasisavinimo būdas (mechanizmas), o tai reiškia tik tai, kad nėra jokio teisinio pagrindo svarstyti apie S. B. veiksmus bei jų pobūdį ir teigti, kad tokie veiksmai atlikti tiesiogine tyčia ir turi būti baudžiami kriminalinėmis bausmėmis.

4.12. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl gynybos argumentų dėl veikos, nurodytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, taip pat nesilaikė pirmiau nurodytų nuosprendžio aprašomajai daliai keliamų reikalavimų, taip pat pažeidė ir BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatas. Pirmosios instancijos teismas aprašomojoje nuosprendžio dalyje nurodė, jog S. B., siekdama asmeninės turtinės naudos, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, tokiais neteisėtais veiksmais diskreditavo valstybės tarnautojo vardą ir padarė didelę žalą valstybei, nes buvo pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai. Taip pat buvo nurodyta ir tai, kad ji pasisavino didelės vertės svetimą turtą, tačiau kad tokiu būdu buvo padaryta didelė turtinė žala, nenustatyta ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje ši aplinkybė nenurodyta. Apeliacinės instancijos teismas, šiuo aspektu pasisakydamas dėl gynybos argumentų, jog nebuvo nustatyta, kokią – turtinę ar neturtinę – žalą padarė kaltinamoji, o neturtinės žalos požymiai nurodyti deklaratyviai, be kita ko, nurodė, kad S. B. pasisavino Vilniaus apskrities VPK 18 231,18 Eur ir taip realizavo du BK 228 straipsnio 2 dalies požymius – tiek padarė didelę turtinę žalą juridiniam asmeniui Vilniaus apskrities VPK, tiek siekė turtinės naudos.

4.13. Baudžiamojo proceso įstatymo 320 straipsnio 4 dalies nuostatos nustato, kad pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Šioje byloje skundo, kuriuo būtų prašoma pritaikyti kitą veiką kvalifikuojančią aplinkybę, nebuvo pateikta, todėl taip apeliacinės instancijos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija savo nuosprendžiu, nesilaikydama baudžiamojo įstatymo reikalavimų, be teisinio pagrindo praplėtė nuosprendžiu nustatytos veikos, nurodytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymius, t. y. nustatė naują požymį – kad Vilniaus apskrities VPK buvo padaryta didelė turtinė žala.

5. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Remigijus Matevičius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

5.1. Kasacinio skundo argumentai, kad nebuvo nustatytas S. B. inkriminuoto turto pasisavinimo padarymo mechanizmas, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomoji dalis buvo surašyta pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų reikalavimus, yra nepagrįsti.

5.2. Pagal BK 183 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas pasisavino didelės vertės jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turinčias vertybes. Taigi, nusikalstamos veikos padarymo būdas nėra šios veikos būtinasis požymis, t. y. aptariamas nusikaltimas gali būti kvalifikuojamas ir nenustačius nusikalstamos veikos padarymo būdo, nepaisant to, kad jis būdingas kiekvienai nusikalstamai veikai. Taigi, nusikaltimo kvalifikavimas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį galimas tik nustačius šioje normoje aiškiai nurodytus požymius, nekeliant reikalavimo nustatyti nusikalstamos veikos padarymo būdą, kurio įstatymo leidėjas tiesiogiai neįtraukė į aptariamą BK straipsnio dispoziciją kaip būtinąjį sudėties požymį. Atsižvelgiant į tai, pritartina Lietuvos apeliacinio teismo išvadoms, kad nors nėra tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių, kaip, kokiu tiksliai būdu Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui priklausančios lėšos buvo pervestos į nuteistosios S. B. asmeninę banko sąskaitą, tačiau tai nereiškia, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados nėra pagrįstos, o pinigų pasisavinimo mechanizmas, nėra nustatytas tiek, kiek jis turi būti nustatytas, kad galima būtų konstatuoti visus būtinus inkriminuotos nusikalstamos veikos požymius. Todėl vertinti skundžiamo teismo išvadas kaip lakoniškas ar deklaratyvias nėra jokio pagrindo.

5.3. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 18 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžiai atitinka visus BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose esančius reikalavimus: juose išdėstytos įrodyta pripažintos veikos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismų išvados, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados, todėl nuteistosios gynėjo kasacinio skundo argumentai dėl minėtų BPK reikalavimų pažeidimo yra nepagrįsti.

5.4. Nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjamoje byloje buvo pažeista nekaltumo prezumpcija. Kasatorius iš esmės nesutinka su abiejų instancijų teismų atliktu įrodymų vertinimu bei jo pagrindu padarytomis išvadomis ir pateikia savo subjektyvia nuomone pagrįstą byloje nustatytų aplinkybių bei surinktų įrodymų vertinimo versiją. Kaip matyti iš kasacinio skundo argumentų, jame detaliai nagrinėjamos byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir užfiksuoti duomenys apie Vilniaus apskrities VPK atlyginimo mokėjimo sistemą, Darbo užmokesčio skaičiavimo modulį, taip pat vertinamas byloje apklaustų asmenų (S. P., E. F., N. L., S. M.) pateiktų parodymų turinys, jų įrodomoji reikšmė. Tačiau kasacinės instancijos teismas tikrina įsiteisėjusiojo teismo sprendimo teisėtumą, bet ne pagrįstumą. Tai reiškia, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas.

5.5. Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad nuteistosios kaltė pagrįsta visuma teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir tinkamai įvertintų įrodymų: apklaustų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato darbuotojų parodymais, auditą bei specialisto tyrimą byloje atlikusių specialistų paaiškinimais, specialistų išvadose ir kituose rašytiniuose bylos dokumentuose užfiksuotais faktiniais duomenimis. Šie duomenys įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų ir jų visumos pagrindu padarytos išsamiai motyvuotos išvados. Taigi nuteistosios S. B. kaltė pagrįsta tinkamai įvertintais įrodymais, o ne prielaidomis, kaip savo skunde teigia kasatorius. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno jų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgdamas į surinktų įrodymų visumą, o S. B. kaltę padarius inkriminuotas nusikalstamas veikas įrodo byloje nustatyta ir skundžiamame teismo nuosprendyje tinkamai ir motyvuotai įvertinta įrodymų visuma, leidžianti daryti pagrįstas išvadas dėl nuteistosios atliktų veiksmų pobūdžio ir jos kaltės. Nesutikti su tokiomis šio teismo išvadomis nėra teisinio pagrindo.

5.6. Dėl kasacinio skundo argumentų, kad buvo apribota S. B. teisė į gynybą, atkreiptinas dėmesys į tai, jog nors teisminio proceso metu išties ne visi asmenys, Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate dirbę su Darbo užmokesčio moduliu, buvo apklausti ir ne visi gynybos prašymai, susiję su papildomų duomenų išreikalavimu, buvo tenkinti, tačiau tai nereiškia, kad buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Kaip pagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, teisingą teismo sprendimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, bet daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su byloje esančiais įrodymais, nenustatė, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo kaip nors pažeista ar apribota S. B. teisė į gynybą. Nustatyta, kad byloje buvo apklausti liudytojai, specialistai, atlikę tyrimus, ištirti ir įvertinti byloje esantys rašytiniai įrodymai, kurių visuma leido daryti išvadą, jog niekas kitas, kaip tik pati S. B., dirbdama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Finansų skyriaus Atsiskaitymo poskyrio vedėja, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Finansų skyriaus vedėjo pavaduotoja, Policijos departamento Buhalterinės apskaitos valdybos Darbo užmokesčio apskaitos skyriaus vedėja ir Policijos departamento Buhalterinės apskaitos valdybos Darbo užmokesčio apskaitos skyriaus patarėja ir pagal savo pareigas būdama atsakinga už teisingą bei laiku atliekamą darbo užmokesčio ir su juo susijusių mokesčių apskaitą ir ataskaitą, žinodama ir išmanydama, kad darbo užmokesčio apskaičiavimo sistema turi trūkumų, ir pasinaudojusi sistemos spragomis, į savo asmeninę sąskaitą nepagrįstai pervedė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 18 231,18 Eur, taip šiuos pinigus pasisavino. Priimtame nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas labai išsamiai atsakė į visus esminius nuteistosios gynėjo skundo argumentus dėl jos kaltės padarius BK 183 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką, motyvuotai paaiškindamas, kodėl jie atmetami. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis atitinka BPK 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio, 332 straipsnio 7 dalies reikalavimus, o kasatoriaus teiginiai, kad buvo pažeistos S. B. teisės į gynybą, vertinami kaip visiškai deklaratyvūs.

5.7. Kasaciniame skunde taip pat nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl gynybos argumentų dėl veikos, nustatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, taip pat nesilaikė pirmiau nurodytų nuosprendžio aprašomajai daliai keliamų reikalavimų, taip pat pažeidė ir BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatas, o būtent kad apeliacinės instancijos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija savo nuosprendžiu, nesilaikydama baudžiamojo įstatymo reikalavimų, be teisinio pagrindo praplėtė nuosprendžiu nustatytos veikos, nustatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymius, t. y. nustatė naują požymį – kad Vilniaus apskrities VPK buvo padaryta didelė turtinė žala. Kasatorius nenurodo jokių svarių, šias aplinkybes patvirtinančių argumentų. Iš kasatoriaus teiginių nėra aišku, kokiu būdu ir kokia apimtimi apeliacinis teismas pažeidė minėto straipsnio nuostatas, todėl neaišku, dėl ko konkrečiai turėtų būti pateiktas atsiliepimas. Jei kasatorius skundžia teismo sprendimą dėl nepasisakytų visų apeliaciniuose skunduose pateiktų gynybos argumentų ar teismo nuosprendyje esančių išvadų neatitikties gynybos pozicijai, tai nesuteikia pagrindo pripažinti, kad skundžiamas teismo sprendimas neatitinka jam keliamų turinio ir (ar) formos reikalavimų ir yra ydingas apskritai. Teismų praktikoje pripažįstama, kad baudžiamojo įstatymo reikalavimas apeliacinės instancijos teismui nutarties aprašomojoje dalyje išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės teismui nenustato pareigos pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYtNzQ2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-26-746/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-26-746/2015">2K-26-746/2015</a>, 2K-41-69772021). Taip pat vien ta aplinkybė, kad kasatoriaus apeliacinės instancijos teisme pateiktos nuteistosios parodymų vertinimo versijos buvo atmestos, nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad taip buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai.

5.8. Kasatoriaus apeliavimas į neva šioje baudžiamojoje byloje padarytus esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus paremtas išimtinai vien deklaratyvaus turinio argumentais ir subjektyvia faktinių aplinkybių interpretacija. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad šis teismas jokių naujų ir su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis iš esmės nesutampančių aplinkybių byloje nenustatė. Atsižvelgdamas į nuteistosios gynėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nenustatė, kokią žalą – turtinę ar neturtinę – savo galimais piktnaudžiavimo veiksmais padarė S. B., bei, remdamasis pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas ne tik patvirtino anksčiau nustatytas pirmosios instancijos teismo aplinkybes, bet ir paaiškino, kad S. B. tokiais savo veiksmais, t. y. pasisavindama Vilniaus apskrities VPK 18 231,18 Eur, realizavo du BK 228 straipsnio 2 dalies požymius – tiek padarė didelę turtinę žalą juridiniam asmeniui – Vilnius apskrities VPK, tiek siekė turtinės naudos. Taigi, kaip ir pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas nustatė tokias pačias faktines aplinkybes, kad S. B. pasisavino jai patikėtą didelės vertės svetimą turtą ir kad piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdama turtinės naudos, ir tokiais neteisėtais veiksmais sumenkino valstybės įstaigų – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos policijos departamento – prestižą, akivaizdžiai diskreditavo valstybės tarnautojo vardą ir padarė didelę žalą valstybei, nes buvo pažeisti valstybės deklaruojamų įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai. Esant tokioms aplinkybėmis, sutikti su nuteistosios gynėjo argumentais dėl BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatų pažeidimo nėra jokio pagrindo.

5.9. Įvertinus ginčijamus Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo sprendimus, pripažintina, kad abiejų instancijų teismai priėmė teisėtus, BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio, 332 straipsnio reikalavimus atitinkančius sprendimus, o kasatorių akcentuotų Lietuvos Respublikos Konstitucijos, BPK 44, 305, 320 nuostatų pažeidimų nenustatyta. Kasaciniuose skunduose pateikti ir neva BPK 369 straipsnio 3 dalies taikymą suponuojantys argumentai vertintini išimtinai kaip nuteistųjų gynėjų siekis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo išnagrinėtus įrodymus vertinti iš naujo ir ginamajai nustatyti naujas, paremtas savita įvykių interpretacija, palankias faktines aplinkybes.

5.10. Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, kasatoriaus teiginiai, kad S. B. buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, grindžiami iš esmės analogiškais bei tarpusavyje susijusiais argumentais, t. y. vadovaujamasi tais pačiais deklaratyviais argumentais, dėl kurių iš esmės jau yra pasisakyta pirmiau. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančius įrodymus ir patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pripažino, kad neturi pagrindo daryti priešingą išvadą nei pirmosios instancijos teismas, nes S. B. kaltę, padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, įrodo byloje nustatyta ir skundžiamame teismo nuosprendyje tinkamai ir motyvuotai įvertinta įrodymų visuma, leidžianti daryti pagrįstas išvadas dėl nuteistosios atliktų veiksmų pobūdžio bei jos kaltės. Kasacinio skundo argumentai, jog teismų išvados dėl S. B. kaltės pagrįstos prielaidomis, o ne nustatytais faktiniais bylos duomenimis (įrodymais), visiškai nepagrįsti ir deklaratyvūs. Be to, svarbu pažymėti, kad subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, todėl kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne tik kaltinamojo parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis, kurie nagrinėjamu atveju neginčytinai patvirtina nuteistosios S. B. kaltę dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 183 straipsnio 2 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Kasacinio skundo teiginiai apie teismų sprendimus atsakomybės klausimais bei įrodymų pripažinimą ir tam tikrų nuostatų nesilaikymą dėl įrodymų yra ne tik nekonkretūs, bet ir neatitinka BPK 369 straipsnio nuostatų reikalavimų, nes susiję su įrodymų vertinimu. Atsižvelgiant į teismų praktiką, taip pat byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuotina, kad S. B. suvokė savo daromų neteisėtų veiksmų pobūdį ir norėjo taip veikti.

5.11. Taigi, tiek pirmosios instancijos teismas, tiek Lietuvos apeliacinis teismas, vertindamas pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, tinkamai pritaikė baudžiamąją įstatymą. Apeliacinės instancijos teismas, pagrįstai, motyvuotai, laikydamasis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, taikė kasatoriaus ginčytinas BK 183 straipsnio 2 dalies ir 228 straipsnio 2 dalies nuostatas.

6. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato įgaliotas atstovas Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Teisės skyriaus vyriausiasis specialistas Večislavas Burneika atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. PD atstovas atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

6.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad iš surinktų ir aptartų įrodymų daroma išvada, jog kaltinamosios S. B. veikos kvalifikacija pagal BK 183 straipsnio 2 dalį yra teisinga. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad S. B., būdama valstybės tarnautoja, turėdama teisinį pagrindą disponuoti Vilniaus apskrities VPK turtu – lėšomis, 2016–2017 m. laikotarpiu pasisavindama jai patikėtą didelės vertės svetimą, Vilniaus apskrities VPK priklausantį turtą – 18 231,18 Eur pinigų sumą, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdama turtinės naudos ir tokiais neteisėtais veiksmais sumenkino valstybės įstaigų – Vilniaus apskrities VPK ir Lietuvos policijos departamento – prestižą, akivaizdžiai diskreditavo valstybės tarnautojo vardą ir padarė didelę žalą valstybei, nes buvo pažeisti valstybės deklaruojamų įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai.

6.2. Piktnaudžiavimas BK 228 straipsnio prasme yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas. Piktnaudžiavimas savo esme yra drausminis nusižengimas. Tačiau piktnaudžiavimas gali tapti nusikalstama veika, jei dėl to kyla tam tikrų pavojingų padarinių, padaroma žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. BK 228 straipsnyje nustatyta, kad piktnaudžiavimas tampa nusikaltimu ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę tuo atveju, jei dėl piktnaudžiavimo didelę žalą patiria valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjMyLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-232/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-232/2012">2K-232/2012</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTI1LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-125/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-125/2012">2K-125/2012</a>, 2K-100/2014, 2K-21/2014 ir kt.). Įstatymas nepateikia universalių kriterijų didelės neturtinės žalos dydžiui apskaičiuoti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, t. y. į padarytos veikos pobūdį – ar padaryti teisėti ar aiškiai neteisėti veiksmai, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeidžiami, nukentėjusiųjų skaičių, jų vertinimą pareigūno padarytos veikos, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos ir to įtaką valstybės tarnautojo ir valstybės institucijos autoritetui, ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTY4LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-568/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-568/2007">2K-568/2007</a>).

6.3. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar S. B. savo neteisėtais veiksmais padarė didelę neturtinio pobūdžio žalą valstybei, nurodė, kad, pasisavindama jai patikėtą didelės vertės svetimą turtą, nuteistoji pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus principus – pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, nesavanaudiškumo, padorumo, pavyzdingumo, Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatą. Nesilaikydama pirmiau minėtų principų ir sąmoningai juos pažeisdama, S. B. kartu pažeidė: Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 ir 6 punktų nuostatas, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktų nuostatas, Konstitucijos 23 straipsnį. Tokiais savo veiksmais ji ne tik pažeidė visų pirmiau nurodomų teisės aktų reikalavimus ir juose įtvirtintus principus, bet ir padarė didelę neturtinę žalą valstybei, nes, būdama valstybės tarnautoja, veikė priešingai tarnybai ir savanaudiškais interesais bei nusikalstamai, nes atliko veiksmus, atitinkančius BK 183 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėtį, savo veiksmais diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, taip pat sumenkino policijos, kaip valstybės institucijos, autoritetą, nes, iškraipydama valstybės deklaruojamus įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principus, sukūrė pagrindą abejoti valstybės įstaigų – Vilniaus apskrities VPK ir Lietuvos policijos departamento prestižu.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Nuteistosios S. B. gynėjo advokato P. Jablonsko kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl nuosprendžio turiniui keliamų reikalavimų

8. Kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose įtvirtintus reikalavimus, keliamus nuosprendžio aprašomajai daliai, nes tinkamai nenustatė svetimo turto pasisavinimo padarymo būdo, nors ši aplinkybė sudaro vieną esminių S. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių. Kasatorius taip pat nurodo, kad buvo pažeista nuteistosios S. B. teisė į gynybą ir neišsamiai ištirtos bylos aplinkybės, teismui atmetus gynybos prašymą dėl visų kompiuterizuotų darbo vietų ir Darbo užmokesčio sisteminio modulio kopijų padarymo, siekiant nustatyti kiekvieno asmens, turinčio vienodas prieigos teises prie kompiuterinių programų, atliktų veiksmų pobūdį. Be to, iš 27 su moduliu dirbusių asmenų byloje buvo apklausti tik trys.

9. BPK 304–307 straipsniuose įtvirtintos nuostatos reikalauja, kad teismo priimamas nuosprendis būtų įtikinamas, nekeltų abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, o nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje būtų išdėstomi nuosekliai ir sudarytų logišką visumą. Nuosprendis privalo būti teisėtas, t. y. priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų, ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTEzLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-513/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-513/2013">2K-513/2013</a>, 2K-7-174-303/2019, 2K-109-746/2017, 2K-222-697/2016, 2K-79-976/2016, 2K-32-699/2016, 2K-417/2014). Teismas, priimdamas nuosprendį, turi aiškiai nustatyti faktines bylos aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti teisingai, ir aiškiai nurodyti, kokie įrodymai jas patvirtina arba paneigia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDE4LTY5OS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-418-699/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-418-699/2015">2K-418-699/2015</a>, 2K-627-303/2015).

10. BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai įpareigoja teismą nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, taip pat nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas. Teismas turi glaustai ir tiksliai išdėstyti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, nurodyti kaltinamojo veikos apimtį, nusikalstamos veikos stadiją, aplinkybes, apibūdinančias konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, kitus nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės parinkimui reikšmingus faktus bei aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTUzLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-153/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-153/2008">2K-153/2008</a>). Tačiau teismas, atsižvelgdamas į bylos specifiką, pats sprendžia, kiek dėmesio ir vietos nuosprendyje skirti aiškinant faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo logiką, atsakant į gynybos ar kaltinimo iškeltus argumentus, analizuojant bylai reikšmingus teorinius ir praktinius klausimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00OC8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-48/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-48/2009">2K-7-48/2009</a>, 2K-7-304-976/2016).??????Taigi, nuosprendžio aprašomosios dalies turinį lemia kaltininkui inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių visuma ir kitos konkrečioje byloje svarbios aplinkybės.

11. Nagrinėjamoje byloje S. B. nuteista už tai, kad pasisavino svetimą, jai patikėtą didelės vertės turtą – Vilniaus apskrities VPK lėšas (BK 183 straipsnio 2 dalis) ir tais pačiais veiksmais, būdama valstybės tarnautoja, siekdama asmeninės turtinės naudos, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi (BK 228 straipsnio 2 dalis). Kasatoriaus teigimu, byloje nenustatyta, kokiu tiksliai būdu Vilniaus apskrities VPK priklausančios lėšos buvo pervestos į asmeninę S. B. sąskaitą, taip pat kaip jos buvo apskaičiuotos ir kas tuos veiksmus atliko (programa ar asmuo, ir jei asmuo – kuris), taigi, nenustatyta esminė BK 183 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos aplinkybė – pinigų pasisavinimo būdas. Šie kasacinio skundo argumentai yra susieti ir su jame deklaruojamu teisės į gynybą pažeidimu, nes aptartiems sudėties požymiams nustatyti gynyba prašė gauti visų kompiuterizuotų darbo vietų ir Darbo užmokesčio sisteminio modulio kopijas, siekiant nustatyti kiekvieno asmens, turinčio vienodas prieigos teises prie kompiuterinių programų, atliktų veiksmų pobūdį. Šie prašymai buvo atmesti. Taip pat teigiama, kad byla buvo neišsamiai ištirta, nes iš 27 su moduliu dirbusių asmenų byloje buvo apklausti tik trys. Su tokiais kasatoriaus teiginiais nėra pagrindo sutikti.

12. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE0LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-114/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-114/2008">2K-114/2008</a>). Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės ir būdai. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>, 2K-P-89/2014, 2K-281-139/2015, 2K-236-648/2020). BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostata, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, be kita ko, reiškia, kad nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, kad asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, yra išskirtinai bylą nagrinėjančio teismo kompetencija. Iš teismų priimtų nuosprendžių turinio matyti, kad nagrinėjamoje byloje teismai ištyrė ir įvertino didelį kiekį duomenų, šie duomenys leido teismams nustatyti esmines faktines bylos aplinkybes ir padaryti logiškas išvadas dėl jų teisinio kvalifikavimo. Nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus teiginiais, kad papildomų duomenų gavimas būtų galėjęs suteikti reikšmingos naujos informacijos ar iš esmės pakeisti teismų išvadas.

13. Byloje apklaustų liudytojų E. F., N. L., S. M., E. J., A. P., taip pat pačios S. B. parodymais nustatyta, kad Vilniaus apskrities VPK buvo nusistovėjusi darbo užmokesčio apskaičiavimo ir išmokėjimo darbuotojams tvarka. Darbo užmokestis buvo skaičiuojamas naudojant Darbo užmokesčio modulį. Ir nors duomenis, reikalingus darbo užmokesčiui apskaičiuoti, į Darbo užmokesčio modulį suvesdavo S. B. vadovaujamuose padaliniuose dirbę specialistai, kurie byloje nustatytu būdu suformuodavo reikalingus automatiniam pavedimui padaryti žiniaraščius kiekvienam darbuotojui, tačiau įgaliojimus suformuoti bendrą mokėjimo pavedimo elektroninę bylą, ją pasirašyti elektroniniu parašu ir įkelti į banko sistemą turėjo tik padalinio vadovė S. B.. Liudytojų L. A., M. O., atlikusių auditą, parodymais, 2018 m. birželio 4 d. Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Centralizuoto vidaus audito skyriaus ataskaita, liudytojo S. P. parodymais ir kt. nustatyta, kad Darbo užmokesčio modulyje sugeneruotas darbuotojams mokėtinų sumų paskirstymo į darbuotojų asmenines banko sąskaitas dokumentas (failas), reikalingas darbo užmokesčio išmokėjimui banko pavedimu atlikti, nebuvo apsaugotas nuo koregavimo veiksmų atlikimo ir lokaliai kompiuteryje, prieš įkeliant tokį failą į banko sistemą, galėjo būti keičiamas jo turinys. Į banko sistemą įkėlus Darbo užmokesčio modulyje sugeneruotus darbo užmokesčio pavedimų duomenis, už jų įkėlimą į banko sistemą atsakingi darbuotojai galėjo pakeisti bet kurio pavedimuose nurodyto darbuotojo vardą, pavardę ir (ar) sąskaitos numerį, jei jie buvo koreguojami ne programoje, o rankiniu būdu. Vėlgi bylos duomenys rodo, kad darbo užmokesčio modulyje buvo galimybė buhalterines pažymas rengti automatizuotai, tačiau S. B. šiuo funkcionalumu nesinaudojo, o pažymas rengdavo rankiniu būdu – duomenis suvesdama savo kompiuteryje ir tik po to įkeldama juos į buhalterinės apskaitos programą, nors automatizuotas mokėjimo ataskaitų formavimas būtų užtikrinęs teisingų duomenų įkėlimą į sistemą. Taigi, S. B. nesinaudojo automatizuotomis funkcijomis, nors jos būtų leidusios išvengti klaidų ir piktnaudžiavimo. Nurodytus duomenų pakeitimus galima daryti tol, kol failas nėra pasirašytas darbuotojo, turinčio 20 procentų parašo teisės, elektroniniu parašu, – tokią teisę turėjo S. B. ir S. M.. Byloje taip pat nustatyta, kad šie sisteminiai pakeitimai niekur nebuvo fiksuojami ir nebuvo galimybės pamatyti, kas juos atliko; apie šiuos sistemos trūkumus S. B. žinojo (teiravosi S. P.). Taigi, byloje nustatyti darbo užmokesčio apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos (S. B. įkeldavo į banko sistemą suformuotą bendrą atlyginimų mokėjimo failą ir tvirtindavo jį savo elektroniniu parašu) bei naudojamos programinės įrangos ypatumai pagrindžia tiek S. B. turėtą galimybę jai pavaldaus darbuotojo suformuotą darbo užmokesčio failą panaikinti ir į banko sistemą įkelti naują, tiek, prisijungus prie banko sistemos, joje keisti duomenis – asmens, kuriam daromas pavedimas, vardą, pavardę, sąskaitos numerį, pervedamą sumą. Atitinkamai kitais bylos duomenimis – S. B. priskirto darbo kompiuterio duomenimis, kurie buvo palyginti su AB „Swedbank“ raštuose pateiktais dokumentais ir atlyginimų mokėjimo žiniaraščiuose nurodytais duomenimis (Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Informacijos valdybos projektavimo ir plėtros skyriaus vyresniojo specialisto 2018 m. kovo 8 d. tarnybinis pranešimas, liudytojo A. L. parodymai, Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro 2019 m. sausio 31 d. specialisto išvada), buvo nustatyta, kad 11 elektroninių bylų, kurių pagrindu iš Vilniaus apskrities VPK atsiskaitomosios sąskaitos į S. B. sąskaitą buvo pervedami pinigai, į banką (AB „Swedbank“) įkėlė vartotojas ID 168565. Šis vartotojas pagal EPT sutartį Nr. 1838326 nuo 2014 m. sausio 10 d. iki 2018 m. sausio 9 d. buvo priskirtas S. B.. Šiose elektroninėse bylose bendra nurodytų pervesti S. B. lėšų suma yra 11 076,18 Eur. Palyginus aptartus elektroninių pavedimų duomenis, AB „Swedbank“ sąskaitų išrašų duomenis su Policijos departamento Buhalterinės apskaitos valdybos pateiktais popieriniais žiniaraščiais dėl darbuotojų atlyginimų ir kitų išmokų pervedimo į banko sąskaitas, nustatyta, kad dalis S. B. iš Vilniaus apskrities VPK sąskaitos pervestų sumų nepažymėtos žiniaraščiuose arba juose įrašyta, kad lėšos pervestos kitiems asmenims (A. B., J. G., E. J.), tačiau mokėjimo pavedimų elektroninėse bylose, sukurtose S. B. vartotojo ir įkeltose į AB „Swedbank“ sistemą pavedimams vykdyti, minėtų lėšų gavėja buvo nurodyta S. B.. Taip pat S. B. darbo kompiuteryje buvo rastos mokėjimų pavedimų elektroninės bylos, kuriose kaip lėšų (atitinkamų pasisavintų sumų) gavėjai nurodyti A. B., J. G., E. J., tačiau šios elektroninės bylos nebuvo pateiktos AB „Swedbank“ – šie duomenys atitinka žiniaraščiuose nurodytus duomenis, tačiau neatitinka realiai įvykdytų mokėjimų. Taigi, šios nustatytos byloje aplinkybės atskleidžia, kad pinigų pasisavinimo mechanizmas, tiek, kiek tai įmanoma pagal bylos aplinkybes, ir jį įgyvendinęs asmuo (S. B.) buvo nustatyti nagrinėjamoje byloje ištirtais bei įvertintais duomenimis ir atskleisti teismų nuosprendžiuose, – t. y. bankui išsiunčiami nurodymai pervesti S. B. jai nepriklausančias lėšas iš Vilniaus apskrities VPK sąskaitos atspausdinant ir įsegant į segtuvus žiniaraščius su jau pakeistais duomenimis: ištrinant S. B. duomenis iš žiniaraščio, bet paliekant žiniaraštyje bendrą kontrolinę, visiems asmenims (įskaitant ir S. B.) apskaičiuotą mokėtinų lėšų sumą; neatspausdinant ar neįsegant mokėjimo žiniaraščio į segtuvą; pakeičiant S. B. duomenis kito asmens (A. B.) duomenimis; ištrinant S. B. duomenis iš žiniaraščio, bet išskaidant jai banko pavedime nurodytą mokėtiną sumą ir prirašant žiniaraštyje prie kitiems asmenims (J. G. ir E. J.) mokėtinų lėšų; išimant (išplėšiant) žiniaraščio lapus. Pažymėtina ir tai, kad veikos atlikimo mechanizmas patvirtina ir tiesioginės tyčios požymį nuteistosios veikoje, nes jo realizavimas įmanomas tik turint reikiamus pareiginius įgaliojimus, žinant kompiuterinės programinės įrangos veikimo trūkumus bei nusistovėjusią darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką įstaigoje.

14. Nustatydami nusikalstamos veikos mechanizmą ir pasisakydami dėl jo nuosprendžiuose teismai motyvuotai atmetė S. B. versijas apie tai, kad didesnis, nei jai priklausantis, atlyginimas galėjo būti priskaičiuotas dėl sistemos klaidos, nes Darbo užmokesčio modulis buvo testuojamas įvedant jos duomenis, taip pat kad neįmanoma suklastoti žiniaraščių turinio. Taip pat buvo patikrinta ir atmesta kibernetinės atakos galimybė. S. B. tyčia veikti taip, kad piktnaudžiaujant tarnyba periodiškai dalimis būtų pasisavinamas svetimas Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui priklausantis turtas –18 231,18 Eur, pagrįstai įžvelgta vertinant bylos medžiaga nustatytus tiek kvalifikuotų piktnaudžiavimo, tiek pasisavinimo veikų išorinius požymius, nes valstybės tarnautojos S. B., gavusios, beje, pagrindinį uždarbį iš valstybės tarnybos, parodymai, kad „kokia suma per mėnesį būdavo viršijamas jos gaunamas atlyginimas, ji neprisimena, galėjo būti maždaug nuo 300–500 eurų iki 700–900 eurų“, kad tokio ženklaus savo sąskaitos papilnėjimo buhalterė, dirbanti su mokėjimo instrumentais finansų srityje, nepastebėdavo, nes „savo sąskaitos niekada netikrindavo“, yra nerealūs, negyvenimiški.

15. Taigi, atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, darytina išvada, kad teismai tinkamai, nepažeisdami BPK reikalavimų, ištyrė ir įvertino byloje esančius duomenis, o priimtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių turinys atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus – nuosprendžiuose išdėstytos S. B. padarytos nusikalstamos veikos, kurią teismai laiko įrodyta, aplinkybės (padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės), taip pat įrodymai, kuriais grindžiamos teismų išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamiesi teismai atmetė gynybos keliamas versijas, S. B. padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai ir išvados, bausmės skyrimo motyvai.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 320 straipsnio 4 dalies pažeidimo

16. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatas, nuosprendyje nurodydamas, kad S. B. realizavo du BK 228 straipsnio 2 dalyje nurodytus požymius, t. y. padarė turtinę žalą ir siekė turtinės naudos, nors pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nebuvo nurodyta, kokią – turtinę ar neturtinę – žalą padarė nuteistoji. BPK 320 straipsnio 4 dalis draudžia apeliacinės instancijos teismui pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį, jei dėl to nėra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundo.

17. Tiek įstatymas, tiek teismų praktika draudžia apeliacinės instancijos teismui bloginti nuteisto asmens teisinę padėtį, nesant dėl to paduoto apeliacinio skundo, tačiau teismui nėra draudžiama tikslinti pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, nekeičiant kaltinimo esmės ir nebloginant baudžiamojon atsakomybėn patraukto asmens teisinės padėties. Apeliacinio bylų nagrinėjimo proceso paskirtis yra pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis) ir prireikus ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjE2LTQ4OS8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-216-489/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-216-489/2020">2K-216-489/2020</a>).

18. Baudžiamoji atsakomybė už BK 228 straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką kyla tada, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo piktnaudžiavo tarnybine padėtimi arba viršijo įgaliojimus, jeigu dėl to didelę žalą patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-1/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-1/2014">2K-P-1/2014</a>). Nors piktnaudžiaudamas tarnyba valstybės tarnautojas visada pažeidžia atitinkamus teisės aktus bei diskredituoja tarnautojo vardą ir taip padaro žalos valstybei ar piliečių interesams, ne bet koks piktnaudžiavimas padaro didelę žalą, taip pat ne bet koks pareigūno vardo diskreditavimas gali būti vertinamas kaip didelė žala valstybei. BK 228 straipsnyje nurodytas didelės žalos požymis, apibūdinantis nusikalstamos veikos padarinius, yra pagrindinis nusikaltimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams bei tarnybinių (drausminių) pažeidimų atribojimo kriterijus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTI1LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-125/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-125/2012">2K-125/2012</a>, 2K-100/2014, 2K-21/2014 ir kt.). Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo arba piktnaudžiaujant tarnyba padaromos dar ir kitos nusikalstamos veikos. Be to, sprendžiant, ar valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo savo neteisėtais veiksmais padarė didelę neturtinio pobūdžio žalą valstybei, reikia įvertinti ne tik objektyvius veikos padarinius, bet ir kaltininko galimybę šiuos padarinius suvokti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTY4LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-568/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-568/2007">2K-568/2007</a>). Didelės žalos požymis, inkriminuotas kaltininkui, kaip ir kiti nusikaltimo sudėties požymiai, turi būti nurodomas apkaltinamojo nuosprendžio nustatomojoje dalyje. Didelės žalos požymio konstatavimas nuosprendyje turi būti motyvuotas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-16/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-16/2010">2K-16/2010</a>, 2K-7-335/2013, 2K-98/2014, 2K-361-895/2016, 2K-104-696/2018 ir kt.). Taigi neturtinės didelės žalos požymis yra vertinamasis, jis negali būti be turinio, vien apibrėžtas abstrakčiomis frazėmis apie valstybės ir juridinių asmenų autoriteto, reputacijos, prestižo menkinimą, kompromitavimą, pagrindinių valstybės principų pažeidimą.

19. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad iš surinktų ir pirmiau aptartų įrodymų daroma išvada, jog S. B., būdama valstybės tarnautoja, nepagrįstai pervesdama iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atsiskaitomosios sąskaitos, esančios AB SEB banke, ir atsiskaitomosios sąskaitos, esančios AB „Swedbank“, į savo sąskaitą, esančią AB „Swedbank“, 2016–2017 metais pasisavino jai patikėtą didelės vertės svetimą, Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui priklausantį turtą – 18 231,18 Eur. Taip pat ji, būdama valstybės tarnautoja, turėdama teisinį pagrindą disponuoti Vilniaus apskrities VPK turtu – lėšomis, 2016–2017 metų laikotarpiu pasisavindama jai patikėtą didelės vertės svetimą turtą, Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui priklausančius pinigus – 18 231,18 Eur, taip piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdama turtinės naudos, ir tokiais neteisėtais veiksmais sumenkino valstybės įstaigų – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos policijos departamento – prestižą, akivaizdžiai diskreditavo valstybės tarnautojo vardą ir padarė didelę žalą valstybei, nes buvo pažeisti valstybės deklaruojamų įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai.

20. Iš šių nuosprendyje nurodytų išvadų matyti, kad S. B. pripažinta kalta dėl jai patikėtų Vilniaus apskrities VPK priklausančių 18 231,18 Eur pasisavinimo. Taip pat teismas pripažino, kad ji nusikalstamai veikė būdama valstybės tarnautoja ir, piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi, siekė turtinės naudos. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad S. B., pasisavindama Vilniaus apskrities VPK 18 231,18 Eur, taip realizavo du BK 228 straipsnio 2 dalies požymius – tiek padarė didelę turtinę žalą juridiniam asmeniui – Vilniaus apskrities VPK, tiek siekė turtinės naudos, kaltinimo S. B. neišplėtė, jokių naujų faktinių aplinkybių nenustatė, o sukonkretino pirmosios instancijos teismo išvadas. Taigi, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 320 straipsnio 4 dalyje nurodyto draudimo bloginti baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens padėtį, jei nėra dėl to paduoto apeliacinio skundo.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl baudžiamojo įstatymo taikymo

21. Kasatorius nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nėra galimybės spręsti dėl S. B. tyčios, padarius BK 183 ir 228 straipsniuose nurodytas veikas, nes nebuvo nustatytas pinigų pasisavinimo mechanizmas. Kasacinės instancijos teismui nustačius, kad pasisavinimo mechanizmas žemesniųjų instancijų teismų buvo nustatytas, šis kasatorių argumentas nenagrinėjamas. Be to, lėšos, kurios S. B. buvo nepagrįstai pervestos, iki bylos nagrinėjimo teisme pabaigos buvo savanoriškai grąžintos.

22. Visų pirma pažymėtina, kad tai, jog pasisavintos lėšos buvo grąžintos, savaime nepašalina nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimo asmens veikoje ir nepaneigia jo tiesioginės tyčios šias lėšas pasisavinti. Į aplinkybę, kad S. B. pasisavintas lėšas grąžino, atsižvelgė apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas šią aplinkybę lengvinančia nuteistosios atsakomybę.

23. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes S. B. veikoje, remiantis teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, yra visi (tiek subjektyvieji, tiek objektyvieji) nusikalstamų veikų, nurodytų BK 183 straipsnio 2 dalyje ir BK 228 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymiai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistosios S. B. gynėjo advokato Pauliaus Jablonsko kasacinį skundą.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Eligijus Gladutis

Tomas Šeškauskas