Baudžiamoji byla Nr. 2K-528/2014
Teisminio proceso Nr. 1-86-1-00868-2009-9 Procesinio sprendimo kategorijos:
2.3.5.2;
2.1.7.4 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. gruodžio 31 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Gintaro Godos ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Rimvydui Valentukevičiui,
nukentėjusiojo S. D. atstovui advokatui Aidui Venckui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo S. D. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 24 d. nuosprendžio.
Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 22 d. nuosprendžiu A. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 7 punktą, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Priteista iš A. G. nukentėjusiajam S. D. 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 3630 Lt advokato atstovavimo išlaidų.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 24 d. nuosprendžiu Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 22 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: A. G. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
S. D. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Abramavičiaus pranešimą, nukentėjusiojo atstovo advokato, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, taip pat prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
A. G. buvo nuteistas už tai, kad 2009 m. liepos–2010 m. kovo mėn. laikotarpiu, tiksliau nenustatytu laiku, panaudodamas fizinį smurtą ir psichinę prievartą, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą savo ir tariamą M. G. bei D. G. teisę grąžinti pagal 2008 m. gruodžio 16 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį S. D. paskolintus 20 000 Lt, nors paskolino 10 000 Lt su 40 proc. metinių palūkanų, t. y. 2009 m. liepos mėn., tiksliau nenustatytu laiku, automobilių stovėjimo aikštelėje prie kavinės „Branča“, esančios Telšių r., Degaičių sen., Gaudikaičių k., sudavė daiktu, panašiu į pistoletą, S. D. į galvą, taip privertė jį kaip procentus nuo paskolintos 10 000 Lt sumos pasirašyti 2009 m. vasario 5 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį 15 000 Lt M. G. naudai ir 2009 m. kovo 1 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį 18 000 Lt D. G. naudai. Taip pat A. G., nuolat – ne mažiau kaip tris kartus (2009 m. gruodžio 28 d., 2010 m. sausio 25 d. ir vasario 20 d.) – skambindamas nukentėjusiajam ir jo sugyventinei J. B., ne mažiau kaip 10 kartų atvažiuodamas prie jo namų, esančių (duomenys neskelbtini), prieš S. D. panaudojo psichinę prievartą. Atvažiavęs 2009 m. gruodžio 28 d., apie 16.00 val. A. G. reikalavo S. D. išeiti susitikti, o pokalbių metu bauginančiu tonu ir necenzūriniais žodžiais grasino S. D. teisėsaugos institucijų pagalba susidoroti su juo, grasino ir jo šeimai (paimti žmoną, vaikus ir išvežti), paimti jo turtą (gyvenamąjį namą, automobilį, darbo įrankius), patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn bei perduoti antstoliui vykdyti išieškojimus pagal S. D. priverstinai pasirašytus paprastuosius neprotestuotinus vekselius. Pagal D. G. 2009 m. spalio 7 d. ir M. G. 2009 m. spalio 26 d. pateikus prašymus Klaipėdos miesto pirmasis notaro biuras išdavė jiems vykdomuosius išrašus dėl skolintų sumų (D. G. dėl 18 159 Lt, M. G. – dėl 15 150 Lt), kurių pagrindu antstolis 2009 m. spalio 7 d. priėmė patvarkymą vykdomąjį dokumentą vykdyti D. G. naudai, 2009 m. spalio 26 d. – M. G. naudai, o 2009 m. lapkričio 11 ir 16 d. priėmė patvarkymus areštuoti skolininko S. D. lėšas, esančias bankų sąskaitose, bei 2009 m. gruodžio 9 d. – turto arešto aktą nekilnojamajam turtui ir transporto priemonėms; 2010 m. sausio 22 d. A. G. pateikė prašymą Klaipėdos miesto pirmajam notaro biurui, kuris išdavė vykdomąjį įrašą dėl 20 000 Lt. Taip A. G. reikalavo sumokėti 55 000 Lt.
Kasaciniu skundu nukentėjusysis S. D. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, nukrypo nuo teismų praktikos dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 294 straipsnio 2 dalį) bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį.
Pagal pasikeitusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kvalifikuojant nusikalstamą veiką pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, turi būti įrodytas ne tik psichinės ir (ar) fizinės prievartos panaudojimas, bet ir tokiais veiksmais padaryta didelė žala nukentėjusiajam. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo metu nustačius, jog kaltininko veiksmais nukentėjusiajam buvo padaryta didelė žala, tačiau nesurinkus pakankamai duomenų, kurie leistų daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad atliekant tokius nusikalstamus veiksmus buvo panaudota fizinė arba psichinė prievarta, asmens veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 294 straipsnio 1 dalį. Pakeisti veikos kvalifikaciją iš BK 294 straipsnio 2 dalies į 1 dalį gali tiek apeliacinės, tiek ir kasacinės instancijos teismas, net ir tuo atveju, jei paduotose skunduose toks reikalavimas nesuformuluotas.
Kasatorius įsitikinęs, kad dėl A. G. veiksmų jam padaryta didelė neturtinė žala, nes jautė nuolatinę baimę dėl savo ir savo šeimos narių sveikatos ir gyvybės, prarado saugumo jausmą, buvo priverstas persikelti gyventi į kitą šalį. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė ir padarė pagrįstą išvadą, kad A. G., reikalaudamas grąžinti jam pinigus pagal nukentėjusiojo A. G. ir jo vaikų M. ir D., kurių nepažįsta ir niekada nėra matęs, vardu surašytus ir pasirašytus paprastuosius neprotestuotinus vekselius, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodamas psichinę ir fizinę prievartą, vykdė tariamą jų ir nukentėjusiojo ginčijamą teisę nurodytus pinigus gauti, kai iš tikrųjų jokių pinigų nukentėjusysis iš A. G. vaikų niekada nesiskolino, be to, bylos duomenys (telefoninių pokalbių išklotinės) patvirtina, kad nukentėjusysis A. G. yra sumokėjęs daugiau kaip 200 000 Lt. Tai patvirtina teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma – nukentėjusiojo, liudytojų parodymai ir rašytiniai bylos duomenys. Apkaltinamajame nuosprendyje tinkamai argumentuota, kuriais įrodymais vadovaujantis A. G. pripažintas kaltu ir kurie įrodymai atmetami, kaip prieštaraujantys byloje nustatytoms aplinkybėms.
Pasak nukentėjusiojo, jis viso bylos proceso metu nuosekliai parodė, kad 2008 m. lapkričio ir gruodžio mėn. iš A. G. pasiskolino 10 000 Lt ir tokiai pinigų sumai pasirašė paskolos raštelį. Jokio spaudimo iš A. G. tuo metu nebuvo. Vėliau jis (kasatorius) pasirašė ant vekselio, kuriame nurodyta, kad pasiskolino ne 10 000 Lt, bet 20 000 Lt. Tą padarė, nes labai reikėjo pinigų, be to, tuo metu pasitikėjo A. G.. Po dviejų savaičių A. G. pareikalavo grąžinti visus pasiskolintus pinigus, tačiau jis to padaryti negalėjo, nes jų neturėjo, apie tai žinojo ir A. G.. Tada A. G. pareikalavo, kad už kiekvieną pradelstą dieną jis mokėtų po 1000 Lt procentų (palūkanų), aiškino, kad jam paskolino ne savo, bet su nusikalstamomis struktūromis susijusių asmenų pinigus. Neturėdamas pasirinkimo, po savaites kasatorius sumokėjo A. G. 1000 Lt, tada šis pareikalavo mokėti po 1000 Lt palūkanų už mėnesį ir po 100 eurų už kiekvieną pavėluotą dieną delspinigių. Neturėdamas pasirinkimo, kasatorius skolinosi pinigus iš kitų asmenų ir mokėjo A. G.. Per visą tą laiką sumokėjo jam apie 200 000 Lt, nors buvo pasiskolinęs tik 10 000 Lt, nes A. G. prieš kasatorių naudojo psichinę ir fizinę prievartą, t. y. nuolat grasino, kad prievarta bus panaudota prieš jį ir jo šeimos narius, tarp jų ir mažamečius, o vieno susitikimo metu prie kavinės „Branča“ A. G. ne tik jam grasino, bet ir ginklu sudavė į galvą, taip ne tik jį sužalodamas, bet ir sukeldamas realią baimę netekti gyvybės. Būtent dėl tokių A. G. grasinimų, kurių realumu nebuvo pagrindo abejoti, nukentėjusysis buvo priverstas išvykti iš Lietuvos.
Tokius nukentėjusiojo parodymus patvirtina liudytoja J. B. ir telefoninių pokalbių išklotinės. Slapta užfiksuoto 2010 m. sausio 25 d. telefoninio pokalbio metu A. G. grasino paleisti visus tuos vekselius, tvirtino, kad tai buvo ne jo, o asmenų, priklausančių nusikalstamam pasauliui, pinigai, teigė, jog kažkam yra sumokėjęs už jį, nors ikiteisminio tyrimo metu ir teisme aiškino, kad tai jo pinigai. Šio pokalbio metu kasatorius klausė A. G., ar šis žino, kiek jis (kasatorius) yra jam sumokėjęs (sumokėjęs apie 200 000 Lt), tačiau jis to neneigdamas atsakė, kad tai jam neįdomu, ir teigė, jog pinigus vienokiais ar kitokiais būdais atgaus, aiškino, kad tie pinigai perduoti tam, iš kurio jis (A. G.) paėmė, nors ikiteisminio tyrimo metu ir teisme to asmens neįvardijo, nenurodė, kad kažkam yra atidavęs nurodytą skolą už kasatorių. A. G. nereagavimas į nukentėjusiojo tvirtinimą, kad jam yra sumokėta 200 000 Lt, priešingai negu teigia apeliacinės instancijos teismas, nepatvirtina jo siekio teisėtu būdu atgauti skolą. Po to A. G. pradėjo atvirai grasinti, kad iškels bylą ir jį uždarys ir kad apie tai yra kalbėjęs su ekonomistais. Siekdamas priversti nukentėjusįjį sumokėti dar kiek nors pinigų, A. G. toliau naudojo psichinę prievartą, grasindamas, kad „patvarkys“ visiškai, kad jis (kasatorius) negalės išvažiuoti nė į viena užsienio šalį, jei jis A. G. neneš bent po kelias „štukas“. Be to, šiame pokalbyje A. G. nė karto neužsiminė, kad kasatorius buvo skolingas jo vaikams. Po to grasinančio skambučio iš A. G. sulaukė 2010 vasario 20 d. Šio pokalbio metu A. G. pasakymą, kad jis pradės kasinėti duobes, kasatorius suprato kaip realų grasinimą susidoroti su juo ir jo šeima, nes duobės, jo supratimu, reikalingos kūnams paslėpti. Nagrinėjant šią bylą abiejų instancijų teismuose A. G. atsisakė paaiškinti nurodytų pokalbių turinį ir išsakytų grasinimų prasmę, dėl to kasatoriui visiškai nesuprantama, kokiais įrodymais vadovaudamasis apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad aptartų pokalbių turinys nepatvirtinta A. G. pokalbių metu grasinus, t. y. naudojus prieš nukentėjusįjį psichinę prievartą.
Kasatorius įsitikinęs, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas pirmiau nurodytų įrodymų vertinimas negali būti laikomas pagrįstu ir atitinkančiu BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Vertinant aptariamą situaciją pagal elementarius logikos dėsnius, akivaizdu, kad asmuo, darantis nusikalstamą veiką, stengiasi veikti užmaskuotai, t. y. pokalbių metu vartoja ne konkrečius ir tiesmukiškai reiškiamus grasinimus, bet subtilias grasinimo formas, taip bandydamas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Taigi bylą nagrinėjantis teismas turėjo aiškintis, ne kaip grasinimų turinį suprato juos išsakęs A. G., bet kaip tokių grasinimų turinį suprato asmuo, kuriam jie buvo išsakyti, t. y. nukentėjusysis, tačiau apeliacinės instancijos teismas nurodytų grasinimų turinį įvertino priešingai. Taip pat šios instancijos teismas akcentavo, kad du iš įrašytų A. G. pokalbių buvo kontroliuojami policijos pareigūnų ir nukentėjusiajam apie tai buvo žinoma. Tokia šio teismo pozicija kasatoriui nesuprantama, nes, atliekant įtariamo asmens pokalbių kontrolę, svarbu, kad apie tai nebūtų žinoma kontroliuojamam asmeniui, bet ne nukentėjusiajam. Iš pokalbių turinio akivaizdu, kad jų iniciatorius buvo ne kasatorius, o A. G., nukentėjusysis niekaip neprovokavo A. G., todėl juos įvertinus kartu su kitais bylos įrodymais, darytina neabejotina išvada, kad A. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje.
Nukentėjusiojo manymu, apeliacinės instancijos teismas slapta įrašytų telefoninių pokalbių turinį vertino atskirai nuo kitų bylos įrodymų (kasatoriaus ir liudytojos J. B. parodymų), nesivadovavo logikos dėsniais. Pagal teismų praktiką, nuoseklių nukentėjusio asmens parodymų pakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti net ir tais atvejais, kai jų nepatvirtina jokie kiti bylos įrodymai. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo praktikos ir nelaikė nukentėjusiojo nuoseklių parodymų pakankamais A. G. kaltei įrodyti, nepaisant to, kad juos patvirtina liudytojos J. B. parodymai ir A. G. telefoninių pokalbių išklotinės.
Pagal teismų praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-183/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-183/2012">2K-P-183/2012</a>) didele žala BK 294 straipsnio 2 dalies kontekste laikytina ne tai, kad nukentėjusysis patiria tik diskomfortą dėl raginimo grąžinti skolą, bet tai, kad nukentėjusysis praranda saugumo jausmą, kad kaltininko veiksmais sukuriama bauginančio pobūdžio situacija. Nukentėjusysis turi ne tik išgirsti grasinimus, bet ir suprasti jų realų pavojingumą ir didelę tikimybę, kad kaltininkas juos visus įgyvendins. Psichinė prievarta savavaldžiaujant pasižymi aiškiu priešišku, neetišku, žeminančiu ar įžeidžiančiu, agresyviu, užgauliu pobūdžiu. Gali būti gąsdinama susidoroti, pakenkti nukentėjusiojo šeimai. Tai gali būti ir grasinimai panaudoti fizinę jėgą, nuo kurios nukentėjusysis neapsigins, sunaikinti ar sugadinti turtą ar kitokiu būdu padaryti didelę turtinę žalą. Kaltininkas, siekdamas savo tikslų, nukentėjusįjį gali įžeidinėti, šmeižti, šantažuoti, persekioti pats ar į tokią veiklą įtraukti ir kitus, kad ir nenustatytus asmenis. Toks psichinis spaudimas (agresija) jau savaime yra neteisėtas ir baustinas. Būtent tokį A. G. elgesį neginčijamai patvirtina bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai, tarp jų po ikiteisminio tyrimo pradėjimo slapta užfiksuotas A. G. telefoninių pokalbių turinys, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais A. G. padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. A. G. telefoninių pokalbių turinį kasatorius vienareikšmiškai suprato kaip realų grasinimą jį sužaloti ar net nužudyti ir manė, kad tokius grasinimus A. G. tikrai gali įvykdyti, nes A. G. glaudžiai susijęs su asmenimis iš nusikalstamo pasaulio. Tai patvirtina ne tik telefoninio pokalbio įrašas, bet ir liudytojo A. U. parodymai pirmosios instancijos teisme. Dėl tokių A. G. veiksmų ne tik kasatorius, bet ir jo šeimos nariai prarado saugumo jausmą, tyčia buvo sukurta bauginanti situacija, dėl kurios jis ne tik sumokėjo A. G. 200 000 Lt, bet ir buvo priverstas su šeima išvykti iš Lietuvos.
Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, kaip A. G. suvokė jam inkriminuotų telefoninių pokalbių su nukentėjusiuoju ir jo sugyventine esmę, atvažiavimus prie nukentėjusiojo namų, kokios buvo jo valinės pastangos dėl padarinių, neįsigilino į jo veikimo motyvus ir tikslus. Iš tikrųjų A. G. teismui nesugebėjo logiškai paaiškinti telefoninių įrašų turinio, apskritai atsisakė duoti parodymus ir paaiškinti, ką turėjo omenyje išsakydamas nurodytus grasinimus nukentėjusiajam. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas vertino nurodytų telefoninių pokalbių turinį pagal savo vidinį įsitikinimą ir vadovaudamasis logikos dėsniais, lygindamas šiuos duomenis su kitais bylos įrodymais, kurie tarpusavyje sutapo ir papildė vienas kitą. Be to, buvo atsižvelgta ir į tai, kaip nukentėjusysis ir jo šeimos nariai, o ne A. G., suprato jų turinį. Nurodytų pokalbių turinio vertinimas, atsižvelgiant į A. G., siekiančio išvengti baudžiamosios atsakomybės, poziciją, apskritai nelogiškas, nes procesinės teisės normos suteikia kaltinamajam galimybę gintis nuo jam reiškiamo kaltinimo bet kokiomis priemonėmis, įskaitant ir melagingų parodymų davimą.
Be to, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad A. G. įstatymų nustatyta tvarka į Klaipėdos pirmąjį notarų biurą kreipėsi tik 2010 m. sausio 22 d. po veikos padarymo, kai jau buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tai patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas padarė bylos duomenimis nepagrįstą išvadą, jog A. G. siekė atgauti ginčijamą skolą įstatyme numatytais teisėtais būdais. Skundžiamame nuosprendyje padaręs išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptarti įrodymai nenuoseklūs ir prieštaringi, ištirti neišsamiai, kad nenustatytos visos reikšmingos veikos kvalifikavimui aplinkybės, apeliacinės instancijos teismas privalėjo imtis priemonių tuos prieštaravimus ir neaiškumus pašalinti. Nors ir buvo atliktas papildomas įrodymų tyrimas, iš naujo apklaustas A. G., nukentėjusysis ir liudytoja J. B., teismas, nebandydamas išnaudoti visų procesinių galimybių nurodytoms aplinkybėms patvirtinti arba paneigti, padarė nepagrįstą išvadą, kad vienareikšmiškai konstatuoti, jog fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį A. G. panaudojo 2009 m. liepos mėn., šioje byloje negalima. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis parodė, kad po ginklu į galvą suduoto smūgio liko randas. Šiuo atveju teismas galėjo paskirti teismo medicinos ekspertizę ar specialisto tyrimą ir iš randų nustatyti jų susidarymo mechanizmą ir išsiaiškinti, ar jie galėjo būti padaryti nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis ir būdu, tačiau to nepadarė.
Nukentėjusiojo S. D. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. BPK 369, 376 straipsniuose nustatytos bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribos reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Atlikti įrodymų tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų funkcija. Šių instancijų teismų baigiamuosiuose aktuose turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai.
Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tai reiškia, kad proceso dalyvių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti teismų sprendimus.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad dalis nukentėjusiojo kasacinio skundo teiginių yra suformuluoti kaip apeliacinės instancijos teismo padarytų išvadų, kuriomis pripažinta, kad A. G. nepadarė BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, kritika ir tokie skundo teiginiai iš esmės reiškia byloje esančių įrodymų vertinimą, besiskiriantį nuo to, kurį atliko apeliacinės instancijos teismas. Antai kasaciniame skunde analizuojamos 2010 m. sausio 25 d., 2010 m. vasario 20 d. telefoninių pokalbių išklotinės, šiuose pokalbiuose vartojamų žodžių, sakinių prasmė bei pateikiamos nukentėjusiojo interpretacijos, kaip, jo manymu, vienus ar kitus šių pokalbių žodžius, sakinius turėjo vertinti bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas. Taip pat kasaciniame skunde ginčijamos ir apeliacinio teismo išvados dėl bylos faktinių aplinkybių. Pavyzdžiui, skunde nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvada, pagal kurią šioje byloje negalima vienareikšmiškai konstatuoti, kad 2009 metų liepos mėnesį A. G. prieš nukentėjusįjį panaudojo fizinį smurtą. Pirmiau nurodyti ir kiti kasacinio skundo argumentai, susiję ne su teisės taikymo klausimais, o su įrodymų vertinimo pagrindu teismo padarytomis išvadomis, kurioms kasatorius nepritaria, taip pat su nustatytų faktinių aplinkybių kvestionavimu, pripažįstami nepatenkančiais į bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas ir dėl jų šioje nutartyje nebus pasisakyta.
Taigi nagrinėjamoje byloje Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 24 d. nuosprendis vertintinas tik tuo aspektu, ar teismas, priimdamas šį nuosprendį, kuriuo A. G. išteisintas dėl BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų.
Dėl BK 294 straipsnio taikymo ir BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų laikymosi
BK 294 straipsnyje įtvirtinta pagrindinė (1 dalis) ir kvalifikuota (2 dalis) savavaldžiavimo sudėtys.
Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams, o pagal BK 294 straipsnio 2 dalį – tas, kas savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad didelė žala nukentėjusiojo teisėms ar (ir) teisėtiems interesams yra būtinas ne tik savavaldžiavimo sudėties, numatytos BK 294 straipsnio 1 dalyje, bet ir savavaldžiavimo sudėties, įtvirtintos BK 294 straipsnio 2 dalyje, požymis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-183/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-183/2012">2K-P-183/2012</a>).
Šiame kontekste pažymėtina, kad įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yNjcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-267/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-267/2011">2K-P-267/2011</a>). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje nurodė, kad savavališki veiksmai, nesukėlę tokios žalos, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti vertinami kaip administracinės teisės pažeidimas (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 188 straipsnis). Būtent didelės žalos požymio nustatymas identifikuoja savavališko (nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos) subjektinės teisės vykdymo pavojingumą, būtiną baudžiamajai atsakomybei už tai kilti. Kartu Aukščiausiais Teismas pabrėžė, kad šis požymis savavaldžiavimo baudžiamosiose bylose turi būti pagrįstas išsamia įrodymų analize. Savavaldžiavimo padariniai, kaip didelė žala, turi būti konstatuojami ne formaliai, bet motyvuotai atskleidžiant jų pobūdį, turinį, pavojingumo laipsnį ir t. t. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNy0yLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-7-2/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-7-2/2010">2A-7-2/2010</a>, 2K-383/2011).
Atsižvelgiant į tai, kad savavaldžiavimas aprašytas materialiąja sudėtimi (sudėties būtinasis požymis yra ir padariniai), bei remiantis tyčinės kaltės samprata veikose, aprašytose materialiosiomis sudėtimis (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), inkriminuojant savavaldžiavimą būtina nustatyti ir tai, kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos kito asmens teisėms bei teisėtiems interesams, ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia) arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Kartu pažymėtina, kad savavaldžiavimo bylose ypatingą reikšmę turi didelės žalos požymio motyvavimas, taip atskleidžiant padarytos veikos pavojingumą ir atribojant baudžiamąją ir kitų rūšių teisines (civilinę, administracinę, drausminę) atsakomybes.
Minėta, kad savavaldžiavimą kvalifikuojančiais požymiais pagal BK 294 straipsnio 2 dalį yra pripažįstami psichinės ar fizinės prievartos panaudojimas savavaldžiaujant. Psichine prievarta baudžiamąja teisine prasme laikytini pasikartojantys ar nuolatinio pobūdžio tyčiniai kaltininko veiksmai, pasižymintys aiškiai priešišku, neetišku, žeminančiu ar įžeidžiančiu, agresyviu, užgauliu pobūdžiu. Gali būti gąsdinama susidoroti, pakenkti nukentėjusiojo šeimai. Tai gali būti ir grasinimai panaudoti fizinę jėgą, nuo kurios nukentėjusysis neapsigins, sunaikinti ar sugadinti turtą ar kitokiu būdu padaryti didelę turtinę žalą. Kaltininkas, siekdamas savo tikslų, nukentėjusįjį gali įžeidinėti, šmeižti, šantažuoti, persekioti pats ar į tokią veiką įtraukti ir kitus asmenis. Toks psichinis spaudimas (agresija) jau savaime yra neteisėtas, baustinas. Tai gali sukelti nukentėjusiajam bejėgiškumo būseną, įtampą, dvasinius sukrėtimus ar nuolatinį psichologinį diskomfortą, depresiją ar kitokią liguistą būseną, sveikatos pablogėjimą ar net psichikos sutrikimą. Tokius padarinius (didelę žalą) nukentėjusiajam ar jo artimiems asmenims gali sukelti ir pavienis, bet itin šiurkštus, bauginantis ar agresyvus, žeminantis kaltininko veiksmas. BK 294 straipsnio 2 dalies prasme fiziniu smurtu laikytinas tyčinis, neteisėtas, prieš nukentėjusiojo valią jo organizmui daromas fizinis poveikis, siekiant jo gyvybės atėmimo, sveikatos sutrikdymo, fizinio skausmo ar kitokių fizinių kančių sukėlimo (pavyzdžiui, smūgių nukentėjusiajam sudavimas, jo stumdymas, tąsymas), laisvės atėmimo ar bejėgiškos būsenos sukėlimo ir pan.
Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra pripažįstama, kad atsižvelgiant į savavaldžiavimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, sudėties struktūrą, didele žala laikytina ne tai, jog nukentėjusysis patiria tik diskomfortą dėl raginimo grąžinti skolą, bet, pavyzdžiui, tai, kad nukentėjusysis praranda saugumo jausmą, kad kaltininko veiksmais sukuriama bauginančio pobūdžio situacija (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-183/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-183/2012">2K-P-183/2012</a>). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad asmens reikalavimas atiduoti skolą, grasinimas kreiptis į teisėsaugos institucijas, į antstolius dėl priverstinio skolos išieškojimo, taip pat necenzūrinių žodžių, žargonų vartojimas reikalaujant skolos grąžinimo savaime nelaikytini savavaldžiavimu BK 294 straipsnio prasme.
Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje A. G. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2009 m. liepos–2010 m. kovo mėn. laikotarpiu, panaudodamas fizinį smurtą ir psichinę prievartą, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą savo ir tariamą M. G. bei D. G. teisę grąžinti pagal 2008 m. gruodžio 16 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį S. D. paskolintus 20 000 Lt, nors paskolino 10 000 Lt su 40 proc. metinių palūkanų.
Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir išteisindamas A. G. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje, padarymo, konstatavo, kad jo veikoje nėra savavaldžiavimo požymių. Antai šis teismas nenustatė jokių objektyvių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad A. G. nukentėjusiajam S. D. būtų kėlęs didelę baimę, realų pavojų jam ir jo šeimai. Apeliacinės instancijos teismas nors ir konstatavo, kad A. G. skambindavo S. D., jo sugyventinei J. B., siekdamas susigrąžinti paskolintus pinigus, atvažiuodavo prie S. D. namų, tačiau tai nepripažino savavaldžiavimui (BK 294 straipsnio 2 dalis) būdinga psichine prievarta, kuri būtų sukūrusi bauginančio pobūdžio situaciją. Be to, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs A. G. telefoninių pokalbių su S. D. išklotines, padarė išvadą, kad bendras užfiksuotų pokalbių kontekstas rodo, jog A. G. reikalauja iš S. D. savanoriškai atiduoti skolą – apie 55 000 Lt, priešingu atveju jis kreipsis dėl priverstinio skolos išieškojimo į antstolius, o dėl S. D. baudžiamojo persekiojimo tiek Lietuvoje, tiek užsienyje – į teisėsaugos institucijas ir pan. Su tokiomis motyvuotomis, byloje esančių įrodymų analize pagrįstomis, apeliacinio teismo išvadomis nėra pagrindo nesutikti. Kaip jau minėta, asmens reikalavimas atiduoti skolą, grasinimas kreiptis į teisėsaugos institucijas, į antstolius dėl priverstinio skolos išieškojimo savaime nelaikytini savavaldžiavimu BK 294 straipsnio prasme. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pripažino, kad byloje nėra įrodymų, kurie leistų konstatuoti, kad A. G. privertė S. D. pasirašyti vekselius panaudodamas fizinį smurtą prieš jį. Taigi nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė kokių nors duomenų, kurie patvirtintų, kad 2009 m. liepos–2010 m. kovo mėn. laikotarpiu A. G. prieš nukentėjusįjį S. D. naudojo fizinę ar psichinę prievartą, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą savo ir tariamą M. G. bei D. G. teisę ir kad padarė didelės žalos S. D. teisėms ir teisėtiems interesams. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas pagal byloje nustatytas aplinkybes teisingai konstatavo, jog A. G. veikoje nėra BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių. Nesutiktina ir su kasacinio skundo argumentu, kad šioje byloje nenustačius psichinės ar fizinės prievartos panaudojimo fakto, A. G. padaryta veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 294 straipsnio 1 dalį. Minėta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė ne tik psichinės ar fizinės prievartos panaudojimo fakto, bet taip pat pripažino, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog A. G. savo veiksmais padarė didelės žalos S. D. teisėms ir teisėtiems interesams. Šiame kontekste pažymėtina, kad didelė žala nukentėjusiojo teisėms ir teisėtiems interesams yra ir būtinasis nusikaltimo, numatyto BK 294 straipsnio 1 dalyje, požymis. Taigi, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Taip pat nėra pagrindo teigti, kad Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 24 d. nuosprendis buvo priimtas pažeidžiant iš BPK 20 straipsnio 5 dalies kylančius reikalavimus.
BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar nėra suklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.
Būtent nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo pripažintos įrodytomis veikos faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismo išteisinamasis nuosprendis buvo grindžiamas liudytojų parodymais, telefoninių pokalbių išklotinių analize, kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Įrodymai buvo išsamiai tiriami ir vertinami, liudytojų byloje duoti parodymai buvo tikrinami atliekant BPK numatytus procesinius veiksmus. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, iš naujo apklausė A. G., S. D., J. B.. Jokių duomenų apie tai, kad atliekant proceso veiksmus būtų pažeistos BPK nustatytos taisyklės byloje nėra, todėl nėra pagrindo abejoti jų rezultatų, kaip įrodymų nagrinėjamoje byloje, patikimumu ir teisėtumu. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje visi įrodymai išsamiai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių (BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 ir 4 punktai, 331 straipsnio 2 dalis). Antai apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakė, kodėl kritiškai vertina S. D. ir J. B. parodymus dėl fizinės prievartos panaudojimo prieš S. D.. Nesutiktina ir su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas slapta įrašytų telefoninių pokalbių turinį vertino atskirai nuo kitų bylos įrodymų (kasatoriaus ir liudytojos J. B. parodymų). Minėtų telefoninių pokalbių turinys buvo vertinamas kitų įrodymų, taip pat kasatoriaus ir liudytojos J. B. parodymų kontekste.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad vien tai, jog apeliacinės instancijos teismas tas pačias byloje esančias aplinkybes įvertino kitaip nei pirmosios instancijos teismas, savaime nereiškia iš BPK 20 straipsnio 5 dalies kylančių reikalavimų pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas tokį savo vertinimą grindė išsamia byloje nustatytų įrodymų analize, motyvuotai pasisakė, kodėl pirmosios instancijos teismo atliktas bylos aplinkybių vertinimas nepagrįstas.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvados atitinka įrodymų turinį, o įrodymų vertinimas pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir A. G. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį išteisindamas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nukentėjusiojo S. D. kasacinį skundą.
Teisėjai Tomas Šeškauskas
Gintaras Goda
Armanas Abramavičius
