Dėl sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams pripažinimo neteisėtu

Civilinė byla Nr. 3K-7-478/2014 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00516-2009-9

Procesinio sprendimo kategorija: 30.11; 114.9.6; 114.11

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Andžej Maciejevski, Algio Norkūno, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Gedimino Sagačio, Antano Simniškio (pranešėjas) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. M. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Kauno apskrities viršininko administracijos (procesinis teisių perėmėjas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, o šiuo metu – Lietuvos Respublikos Ūkio ministerija) ieškinį atsakovui A. M. dėl sprendimų paimti žemę visuomenės poreikiams teisėtumo, atlyginimo už paimamą visuomenės poreikiams žemę dydžio nustatymo, tretieji asmenys: Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymo uždaroji akcinė bendrovė ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos; taip pat A. M. ieškinį atsakovui Kauno apskrities viršininko administracijai dėl sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams pripažinimo neteisėtu, trečiasis asmuo – Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymo uždaroji akcinė bendrovė.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje nagrinėjami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo rinkos vertės ir atlyginimo už jį nustatymą, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių teisę paduoti apeliacinį skundą, ekspertizės skyrimą, įrodymų tyrimą ir vertinimą, aiškinimo bei taikymo klausimai.

Ieškovas Kauno apskrities viršininko administracija kreipėsi į teismą prašydamas: pripažinti Kauno apskrities viršininko 2008 m. sausio 31 d. įsakymą Nr. V-75 „Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams (Kauno r.)“ ir jį keitusį 2008 m. vasario 19 d. įsakymą Nr. V-115 „Dėl Kauno apskrities viršininko 2008 m. sausio 31 d. įsakymo Nr. V-75 pakeitimo“, kuriuo nuspręsta paimti iš A. M. visuomenės poreikiams 1,47 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį Biruliškių kaime, Karmėlavos seniūnijoje, Kauno rajone, teisėtu ir dėl šios dalies priimti dalinį sprendimą – leisti po jo įsiteisėjimo pervesti 367 500 Lt į atsakovo A. M. nurodytą sąskaitą, įregistruoti paimamą žemės sklypą valstybės vardu ir pradėti jį naudoti Kauno laisvosios ekonominės zonos tikslams; nustatyti atsakovui A. M. už paimtą visuomenės poreikiams 1,47 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą 367 500 Lt atlyginimo dydį. Tokio atlyginimo dydžio nustatymą ieškovas grindė VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto Žemės skyrimo ir geodezijos skyriaus 2007 m. sausio 8 d. turto įvertinimo ataskaita Nr. SG-5-2.

A. M. ieškiniu prašė panaikinti Kauno apskrities viršininko administracijos 2008 m. sausio 31 d. įsakymą Nr. V-75 ir šį įsakymą keitusį 2008 m. vasario 19 d. įsakymą Nr. V-115 bei Kauno apskrities viršininko 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. 02-05-14181 dalį dėl jo (A. M.) žemės sklypo.

Kauno apygardos teismas 2009 m. gegužės 22 d. daliniu sprendimu šioje byloje pripažino Kauno apskrities viršininko 2008 m. sausio 31 d. įsakymą Nr. V-75 „Dėl žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams (Kauno r.)“ ir jį keitusį 2008 m. vasario 19 d. įsakymą Nr. V- 115 „Dėl Kauno apskrities viršininko 2008 01 31 įsakymo Nr. V- 75 pakeitimo“, kuriais nuspręsta paimti iš A. M. visuomenės poreikiams 1,4700 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį Biruliškių kaime, Karmėlavos seniūnijoje, Kauno rajone, teisėtais; leido Kauno apskrities viršininko administracijai iki ginčo dėl atlyginimo išsprendimo pervesti Kauno apskrities viršininko administracijos 2008 m. sausio 31 d. įsakyme nurodytą 367 500 Lt atlyginimą už paimamą žemės sklypą į A. M. sąskaitą ir Nekilnojamojo turto registre valstybės vardu įregistruoti paimtą 1,4700 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį Biruliškių kaime, Karmėlavos seniūnijoje, Kauno rajone, pradėti šį žemės sklypą naudoti Kauno laisvosios ekonominės zonos tikslams; nutraukė bylos dalį pagal A. M. ieškinį dėl Kauno apskrities viršininko 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. 02-05-14181 dalies, Kauno apskrities viršininko administracijos 2008 m. sausio 31 d. įsakymo Nr. V-75 ir 2008 m. vasario 19 d. įsakymo Nr. V-115 pripažinimo neteisėtais ar panaikinimo.

Toliau teismas nagrinėjo klausimą dėl atlyginimo atsakovui A. M. už paimtą visuomenės poreikiams žemės sklypą dydžio nustatymo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Kauno apygardos teismas 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimu nustatė, kad: atlyginimo atsakovui A. M. už paimtą visuomenės poreikiams 1,47 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį Biruliškių kaime, Karmėlavos seniūnijoje, Kauno rajone, dydis yra 1 500 000 Lt; su atsakovu A. M. atsiskaitoma 1 132 500 Lt pinigine kompensacija. Teismas pažymėjo, kad byloje pateikti penki vienos rūšies įrodymai dėl ginčo žemės sklypo vertės: atliekant žemės visuomenės poreikiams paėmimo procedūras, ieškovo užsakymu VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto Žemės skyrimo ir geodezijos skyriaus parengta 2006 m. lapkričio 22 d. turto vertės nustatymo pažyma, pagal kurią žemės sklypo rinkos vertė 2006 m. lapkričio 22 d. buvo 367 500 Lt; atsakovo užsakymu P. C. atliktas turto vertinimas, pagal kurį žemės sklypo rinkos vertė 2005 m. vasario 22 d. buvo 1 880 000 Lt; teismo ekspertizės, atliktos teismo eksperto V. Š., aktas, pagal kurį žemės sklypo rinkos vertė 2008 m. sausio 31 d. buvo 1 543 000 Lt; teismo pakartotinės ir papildomos ekspertizės, atliktos teismo ekspertų I. K., P. Č. ir T. A. T., aktas, pagal kurį žemės sklypo rinkos vertė 2008 m. sausio 31 d. buvo 1 530 000 Lt; trečiojo asmens Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymo UAB pateikta UAB „Resoliution valuations“ vertinimo ataskaita, pagal kurią žemės sklypo rinkos vertė 2009 m. birželio 23 d. – liepos 29 d. laikotarpiu galėjo būti nuo 3000 Lt iki 4000 Lt už arą. Teismo vertinimu, nustatant ginčo turto rinkos vertę, yra pagrindas vadovautis ekspertizės aktu, kurį parengė ekspertų grupė, kadangi tai yra paskutinė ekspertizė, atlikta šioje byloje, ekspertizės atlikimo metu buvo vadovautasi anksčiau atlikta ekspertize, turto vertinimo ataskaitomis, ekspertizę atlikę asmenys teikdami paaiškinimus pašalino kilusias abejones dėl ekspertizės akto, ekspertizę atliko asmenys, turintys reikiamą kvalifikaciją išvadai duoti ir įspėti dėl baudžiamosios ir administracinės atsakomybės už žinomai melagingos išvados davimą, ekspertizę atliko trijų asmenų grupė. Pažymėjęs, kad esminis nesutikimas tarp šalių dėl ekspertizės akte nurodytų turto verčių kyla dėl to, kad, ieškovo ir trečiųjų asmenų teigimu, ekspertai visuomenės poreikiams paimamus žemės sklypus vertino ne kaip žemės ūkio, bet kaip kitai komercinei paskirčiai skirtus sklypus, t. y., trečiųjų asmenų vertinimu, nepagrįstai neatsižvelgta į aplinkybę, kad negalima keisti ginčo žemės paskirties, teismas nesutiko su šiais ieškovo ir trečiojo asmens atstovų argumentais, nurodė, kad tiek CK, tiek Žemės įstatymo nuostatose įtvirtinta, kad žemės savininkui už paimamą turtą turi būti atlyginama pinigais rinkos kaina, o ši kaina turi būti suprantama kaip atlygis, už kurį turtas perleidžiamas, kai turto perleidėjas ir turto įgijėjas nėra susiję ir kiekvienas iš jų siekia sau maksimalios ekonominės naudos. Vertindamas minėtą ekspertizės aktą teismas sprendė, kad ekspertai pagrįstai taikė lyginamosios vertės (pardavimo kainos analogų) metodą, išsamiai tyrė ir vertino sandorius, sudarytus dėl analogiško turto. Pažymėjo, kad į lyginamųjų pavyzdžių sąrašą nebuvo įtrauktas nė vienas sandoris dėl komercinės paskirties žemės pardavimo, ekspertizės akte nurodyti sandoriai, su kuriais lyginta, teismui nekelia abejonių tiek dėl turto vietos, tiek dėl tikslinės naudojimo paskirties, nes buvo analizuojami žemės perleidimo sandoriai, sudaryti toje pačioje vietovėje ir ieškovo vykdomų procedūrų visuomenės poreikiams paėmimo vykdymo metu. Atsižvelgęs į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. rugsėjo 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Klaipėdos miesto savivaldybė v. D. L., bylos Nr. 3K-3-959/2002, pateiktus išaiškinimus, CK 4.100 straipsnio 4 dalies, Žemės įstatymo 32 straipsnio, Investicijų įstatymo 7 straipsnio nuostatas bei nustatytas faktines bylos aplinkybes, teismas sprendė, kad teisingo atlyginimo dydis turi būti siejamas su faktinio nusavinimo momentu, t. y. su įsakymo paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams priėmimo data – 2008 m. sausio 31 d., nes institucija, priimdama įsakymą dėl žemės nusavinimo visuomenės tikslams ir nustatydama kompensacijos dydį, negali žinoti, kada bus kreiptasi į teismą, kada teismas išnagrinės bylą, bus skundžiamas ar ne teismo procesinis dokumentas ir pan., o teismas turi nustatyti, ar kompensacijos dydis atitinka rinkos kainas. Teismas, nustatydamas išmokamos kompensacijos dydį, įvertino, kad teismo 2009 m. gegužės 22 d. dalinio sprendimo pagrindu atsakovui išmokėta 367 500 Lt. Nurodęs, kad pagal ekspertų komisijos išvadą ginčo žemės sklypo vertė 2008 m. sausio 31 d. buvo 1 500 000 Lt, teismas sprendė, kad ši suma nustatytina kaip teisinga kompensacija už paimtą visuomenės poreikiams žemės sklypą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. gegužės 4 d. nutartimi konstatavo, kad procesiniu ieškovų Kauno apskrities viršininko administracijos ir Nacionalinės žemės tarnybos teisių perėmėju šioje byloje laikytina Ūkio ministerija, šis procesinių teisių perėmimo klausimas laikytinas išspręstu pirmosios instancijos teismui 2011 m. sausio 1 d. priimant ieškovo Ūkio ministerijos apeliacinį skundą; nutarė įtraukti dalyvauti byloje Nacionalinę žemės tarnybą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal ieškovo Ūkio ministerijos apeliacinį skundą, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartimi pakeitė Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimą, nustatė, kad: atlyginimo atsakovui A. M. už paimtą visuomenės poreikiams žemės sklypą dydis yra 761 000 Lt; su atsakovu atsiskaitoma 393 500 Lt pinigine kompensacija. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo argumentus dėl Ūkio ministerijos teisės pateikti apeliacinį skundą, pažymėjo, kad Ūkio ministerijos procesinių teisių perėmimo iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pagrindas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gruodžio 1 d. nutarimas Nr. 1708 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 5 d. nutarimo Nr. 1013 „Dėl tarptautinio konkurso Kauno laisvosios ekonominės zonos geriausiam verslo planui ir zonos statusui parengti bei steigėjų grupei parinkti komisijos sprendimo patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo nustatyta, kad Ūkio ministerija yra Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje esančios žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuota institucija ir teisės aktų nustatyta tvarka priima sprendimus dėl šioje zonoje esančios privačios žemės įsisavinimo, todėl ir nagrinėjamoje byloje Ūkio ministerija yra dalyvaujantis byloje asmuo (ieškovas), turintis teisę paduoti apeliacinį skundą. Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atlyginimo už paimamą žemę dydis turi būti siejamas su 2008 m. sausio 31 d. įsakymo paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams priėmimo momentu. Teisėjų kolegija nurodė, kad tik išsprendus ginčą teisme dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams teisėtumo ir tik įsiteisėjus teismo priimtam sprendimui, buvęs turto savininkas netenka nuosavybės teisių į visuomenės poreikiams paimtą žemę ir praranda teisę juo disponuoti bei naudotis, todėl kompensacijos už paimamą žemę dydis konkrečiu atveju sietinas būtent su Kauno apygardos teismo 2009 m. gegužės 22 d. dalinio sprendimo įsiteisėjimo data, t. y. 2008 m. birželio 23 d. (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMjIwLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-220/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-220/2012">2A-220/2012</a>, 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNzQ1LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-745/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-745/2012">2A-745/2012</a>). Atkreipusi dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Kauno apskrities viršininko administracija v. J. M. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MDEvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-601/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-601/2012">3K-3-601/2012</a>, konstatuota, kad visuomenės poreikiams paimamų žemės sklypų vertė nustatoma sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams dieną, teisėjų kolegija pažymėjo, jog nurodytoje byloje ginčo žemės sklypų vertė galutinai nustatyta būtent teismo dalinio sprendimo, kuriuo patvirtintas įsakymų paimti žemę visuomenės poreikiams teisėtumas, įsiteisėjimo dieną, be to, teiginį, kad visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo vertė pagrįstai nustatyta teismo dalinio sprendimo įsiteisėjimo dieną, patvirtinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Kauno apskrities viršininko administracija v. A. S. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-249/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-249/2013">3K-3-249/2013</a>. Teisėjų kolegija nurodė, kad atliekant komisijos ekspertizę, kurios akto išvadomis rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai vertinti Kauno laisvosios ekonominės zonos, į kurią patenka ginčo žemės sklypas, privalumai, nes jie susiję išimtinai su valstybės įgyvendinamu projektu, o jau Kauno apskrities viršininko 2000 m. balandžio 11 d. sprendime dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kurio vienas egzempliorius buvo įteiktas A. M., buvo nurodyta, kad žemė yra 1999 m. gruodžio 2 d. įstatymu Nr. VIII-1457 patvirtintoje Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje. Pagal Kauno laisvosios ekonominės zonos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį zonos teritorija išnuomojama zonos valdymo bendrovei Žemės nuomos įstatymo nustatyta tvarka, o pagal Žemės nuomos įstatymo 2 straipsnį žemės nuomos objektas yra valstybinės žemės sklypas, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas nuo pat sprendimo dėl nuosavybės atkūrimo priėmimo turėjo suprasti, jog ginčo žemės sklypas bus paimtas visuomenės poreikiams ir negalėjo turėti nepagrįstų lūkesčių pats keisti žemės paskirtį, kurti ūkininko sodybą ar pan. (Laisvųjų ekonominių zonų pagrindų įstatymo 3 straipsnio 1 dalis, Kauno laisvosios ekonominės zonos įstatymo 5 straipsnis). Nurodžiusi, kad, atlikus apeliacinės instancijos teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartimi paskirtą ekspertizę, nustatyta ginčo žemės sklypo vertė 2009 m. birželio 23 d., atsižvelgiant į aplinkybę, jog esama jo žemės ūkio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis negali būti pakeista į kitą naudojimo paskirtį (nustatant ginčo žemės sklypų vertę į tokią sąlygą buvo atsižvelgta Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėjant civilines bylas Nr. 2A-220/2020, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNzQ1LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-745/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-745/2012">2A-745/2012</a>), teisėjų kolegija pažymėjo, kad būtent su tokia sąlyga nustatyta žemės sklypo vertė, įvertinant atsakovo žinojimą nuo pat žemės atkūrimo proceso pradžios apie planuojamą žemės paėmimą visuomenės poreikiams, konkrečiu atveju atitinka Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalies nuostatas (paimamo žemės sklypo vertė apskaičiuojama pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį, nustatytus iki sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams). Teisėjų kolegija nurodė, kad, nustačius, jog Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl visuomenės poreikiams paimamos žemės rinkos vertės nustatymo nagrinėjamu atveju atitinka žemės sklypo rinkos vertė dalinio sprendimo įsiteisėjimo dieną (2009 m. birželio 23 d.), taikant sąlyga, kad vertinamo žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis (žemės ūkio) negali būti pakeista į kitą naudojimo paskirtį, nėra pagrindo tenkinti atsakovo prašymo dėl ekspertizės klausimo patikslinimo. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime, atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, yra pažymėjęs, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija negarantuoja teisės į visišką kompensaciją už nusavintą turtą, o atlyginimas gali būti gerokai mažesnis nei šio turto rinkos vertė, nes žemės vertės padidėjimą gali lemti veiksniai (infrastruktūros plėtra ir pan.), prie kurių jos savininkas niekaip neprisidėjo. Atsižvelgusi į tai, kad atliekant apeliacinės instancijos teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartimi paskirtą ekspertizę visų trijų ekspertų nuomonės dėl ginčo žemės sklypo vertės 2009 m. birželio 23 d. išsiskyrė, į tai, jog, kaip pripažino patys ekspertai, minėtu laiku rinka buvo sunkiai prognozuojama, pasižymėjo dideliais kainų skirtumais (kainų sklaida labai didelė), teisėjų kolegija vertino, kad objektyviausiai ginčo žemės sklypo rinkos vertę atspindi visų trijų ekspertų nustatytas rinkos kainų vidurkis minėtą dieną, kuris yra 761 000 Lt (735 000 + 663 000 + 885 000 / 3). Įvertinusi tai, kad 367 500 Lt atsakovui jau sumokėta, teisėjų kolegija konstatavo, jog atsakovui papildomai turi būti sumokėta 393 500 Lt.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas A. M. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Dėl proceso šalies pakeitimo. Kasatoriaus teigimu, likvidavus Kauno apskrities viršininko administraciją, šios teisių perėmėja pagal įstatymą tapo Nacionalinė žemės tarnyba, kuri ir turėtų būti ieškovu nagrinėjamoje byloje. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gruodžio 1 d. nutarimas Nr. 1708 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 5 d. nutarimo Nr. 1013 „Dėl tarptautinio konkurso Kauno laisvosios ekonominės zonos geriausiam verslo planui ir zonos statusui parengti bei steigėjų grupei parinkti komisijos sprendimo patvirtinimo“ pakeitimo“ nesuteikė jokio faktinio ar teisinio pagrindo Ūkio ministerijai šioje byloje paduoti apeliacinio skundo, todėl apeliacinio skundo priėmimas šioje byloje buvo neteisėtas. Anot kasatoriaus, apeliacinį skundą šioje byloje padavė asmuo, neturintis teisės jo paduoti, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo apeliacinį skundą grąžinti jį padavusiam asmeniui, apeliacinį procesą nutraukti, o to neatlikęs pažeidė CPK 315 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 2 punkto reikalavimus.

2. Dėl proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, pakartotinių ekspertizių skyrimo. Kasatorius nurodo, kad ieškovas ir trečiasis asmuo ieškovo pusėje Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymo UAB nesilaikė CPK 7 straipsnio 2 dalies reikalavimų, o apeliacinės instancijos teismas tai toleravo ir pažeidė CPK 7 straipsnio nuostatas. Kasatorius pažymi, kad šiuo atveju tiek ieškovas, tiek trečiasis asmuo elgėsi netinkamai – kasatoriui nebuvo pasiūlytas mainais kitas žemės sklypas, ieškovas delsė sumokėti atsakovui atlyginimą už paimamą žemės sklypą, atsakovas, siekdamas nustatyti, jo manymu, teisingą ginčo žemės sklypo rinkos vertę, prašė teismo skirti ginčo žemės sklypo ekspertizę, kurios išlaidas teko jam pačiam padengti, paskui buvo skirtos dar kelios ekspertizės. Visi byloje gauti duomenys apie paimamo žemės sklypo vertę keleriopai viršijo to sklypo vertę, nustatytą VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto Žemės skyrimo ir geodezijos skyriaus 2007 m. sausio 8 d. turto įvertinimo ataskaitoje, nors ieškovas turėjo pareigą nustatyti tą vertę kiek įmanoma teisingesnę, artimesnę teisingai vertei. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai paskyrė dar vieną ekspertizę ginčo žemės sklypo rinkos vertei nustatyti, nepaisant jau prieš tai atliktų keturių ekspertizių. Be to, paimamas žemės sklypas turi būti vertinamas be jokių papildomų aplinkybių, o apeliacinės instancijos teismas pateikė ekspertams neteisėtą, netikslų, neteisingą, neatitinkantį Žemės įstatymo 47 straipsnio nuostatų klausimą, kuriame keliama nei įstatymuose, nei teismų praktikoje nenustatyta sąlyga (kad vertinamo žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis negali būti pakeista į kitą naudojimo paskirtį), taip pat nurodė nustatyti kainą, buvusią būtent teismo dalinio sprendimo priėmimo dieną. Kasatorius teigia, kad negalima teisingos paimamo žemės sklypo kainos nustatinėti tokį ilgą laiką, nes atsiskaitymo operatyvumas kartu su teisinga kaina ir sudaro Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisingą atlyginimą.

3. Dėl visuomenės poreikiams paimamos žemės rinkos vertės nustatymo. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį, CK 4.93 straipsnio 4 dalį, 4.100 straipsnio 2 dalį, Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalį ir dėl to buvo neteisingai nustatyta visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo vertė, pažeista kasatoriaus teisė į teisingą atlyginimą už iš jo visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą. Anot kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai rėmėsi teismo ekspertų grupės aktu, o apeliacinės instancijos teismo paskirtos ekspertizės aktas yra nepagrįstas ir juo nėra pagrindo remtis, juo labiau taip, kaip tą darė apeliacinės instancijos teismas, t. y. vedant vidurkį iš atskirų ekspertų nustatytų verčių, nustatant kitu metu buvusią vertę ir kt. Atkreipęs dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Kauno apskrities viršininko administracija v. J. M. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MDEvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-601/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-601/2012">3K-3-601/2012</a>, pateiktus išaiškinimus, kasatorius teigia, kad nustatant visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo vertę neturi būti taikoma sąlyga, jog to žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis negali būti pakeista į kitą naudojimo paskirtį. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo paskirtos ekspertizės aktas yra nepakankamai informatyvus, nepagrįstas (nepateikta tyrimo metodo taikymo technologijos ir modelių, sandorių bazės ir atrinktų sandorių vieno aro sklaidai įvertinti; neaišku, kodėl pasirinktos tik Karmėlavos ir Domeikavos seniūnijos, kodėl vertinta tiek mažai sandorių, įvykusių Biruliškių bei Ramučių kaimuose; kyla abejonių dėl pateiktų kainų kitimo išvadų realumo, nes nepateikta sandorių modos ir medianos skaičiavimų; neaišku, kodėl netaikyta daugybinės regresijos analizė; ekspertai akte neišdėstė savo požiūrio dėl apeliacinės instancijos teismo nutartyje skirti ekspertizę suformuluoto klausimo sąlygos, kad vertinamo žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis negali būti pakeista į kitą naudojimo paskirtį; nors ekspertizę buvo pavesta atlikti ekspertų grupei, žemės sklypo vertinimas ekspertų atliktas kiekvieno atskirai). Kasatoriaus teigimu, teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą dydis turi būti siejamas su faktinio nusavinimo momentu, t. y. įsakymo paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams priėmimo diena – 2008 m. sausio 31 d., o apeliacinės instancijos teismas jį nepagrįstai siejo su teismo dalinio sprendimo įsiteisėjimo data, t. y. 2008 m. birželio 23 d. Institucija, priimdama įsakymą dėl žemės nusavinimo visuomenės tikslams, privalo nustatyti kompensacijos dydį, o teismas tik turi įvertinti, ar nustatytas dydis atitinka rinkos vertę. Apeliacinės instancijos teismas, atlyginimo dydį siedamas su žemės sklypo verte, buvusia teismo dalinio sprendimo įsiteisėjimo dieną, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Kauno apskrities viršininko administracija v. J. M. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MDEvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-601/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-601/2012">3K-3-601/2012</a>, išdėstytos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas Ūkio ministerija prašo kasacinį skundą atmesti, palikti galioti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, kasacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Dėl proceso šalies pakeitimo. Ieškovas nurodo, kad, likvidavus Kauno apskrities viršininko administraciją, jos teisių perėmėja tapo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr. Nr. 1708 Ūkio ministerija tapo žemės, esančios Kauno laisvosios ekonominės zonos teritorijoje, paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuota institucija ir Kauno apskrities viršininko administracijos bei Nacionalinės žemės tarnybos procesinių teisių perėmėju nagrinėjamoje byloje. Taip pat ir atsiskaitymą už visuomenės poreikiams paimamą žemę pagal sutartį ar teismo sprendimą vykdo ne Nacionalinė žemės tarnyba, o prašymą paimti žemę visuomenės poreikiams pateikusi institucija, žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuota institucija.

2. Dėl proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, pakartotinių ekspertizių skyrimo. Ieškovo teigimu, kasatoriaus teikiami argumentai dėl tariamo bylos nagrinėjimo vilkinimo yra grindžiami faktinėmis aplinkybėmis, kurių kasacinis teismas nenagrinėja. Pats kasatorius byloje pagrindinį klausimą kelia dėl žemės sklypo vertės nustatymo, o ne žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūros teisėtumo, todėl klausimas dėl žemės sklypo mainų yra visiškai nesusijęs su skundžiama nutartimi, ieškovas, vykdydamas žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, nėra padaręs jokių teisės aktų reikalavimų pažeidimų, kurie turėtų įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui. Kasatorius taip pat yra neteisus teigdamas, kad buvo delsiama su juos atsiskaityti pagal dalinį teismo sprendimą, nes šis teismo sprendimas buvo įvykdytas operatyviai. Taip pat nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad ieškovo pateikti duomenys apie žemės sklypą yra nepatikimi, nes lyginant kasatoriaus ir ieškovo pateiktus duomenis matyti, kad ieškovo duomenys yra žymiai artimesni tai žemės sklypo vertei, kurią nustatė Lietuvos apeliacinis teismas. Ieškovas nurodo, kad paties atsakovo veiksmai, t. y. nepagrįstas UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ turto vertinimo ataskaitos pateikimas, lėmė tai, kad byloje buvo skiriamos pakartotinės ekspertizės ir byla negalėjo būti išnagrinėta operatyviau. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė trečiojo asmens nurodytą papildomą klausimą teismo ekspertams dėl ginčo žemės sklypo vertės, keliant sąlygą, kad esama žemės ūkio pagrindinė tikslinė paskirtis negali būti pakeista, nes apeliacinės instancijos teismas aiškiai nurodė priežastis, dėl kurių būtent šis klausimas turi lemiamą reikšmę nustatant ginčo žemės sklypo rinkos vertę. Ieškovas nurodo, kad paimamų visuomenės poreikiams žemės sklypų vertinimas naudojant maksimalaus ir geriausio panaudojimo analizę, kaip buvo ekspertų grupės atliktame tyrime, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ginčo žemės sklypo vertę, neatitinka įstatymų reglamentavimo. Ieškovo teigimu, kasatorius tik nurodo tam tikrus apeliacinės instancijos teisme atliktos teismo ekspertizės akto tariamus trūkumus, tačiau nepaaiškina nei kokių teisės aktų neatitinka ekspertizės aktas, nei kokią įtaką tariami trūkumai gali turėti žemės sklypo vertei.

3. Dėl visuomenės poreikiams paimamos žemės rinkos vertės nustatymo momento. Ieškovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai nustatė ginčo žemės sklypo rinkos vertės nustatymo momentą, nes iki dalinio teismo sprendimo įsiteisėjimo momento valstybės vardu paimamo turto registruoti negalima, o žemės sklypo savininkui sprendimas paimti žemę visuomenės poreikiams tol, kol esant ginčui sprendimo teisėtumas nėra patvirtinamas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, sukelia tokias pačias pasekmes kaip ir sprendimas pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Tik įsiteisėjus daliniam teismo sprendimui, kuriuo žemės paėmimu suinteresuotai institucijai suteikiama teisė žemės sklypą įregistruoti valstybės vardu, savininkas netenka teisės į šį sklypą. Įsakymo priėmimo diena (2008 m. sausio 31 d.) negali būti laikoma faktiniu žemės sklypo nusavinimo momentu. Šiuo klausimu, ieškovo teigimu, apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas, priešingai nei nurodo kasatorius, atitinka ir kasacinio teismo praktiką.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo kasacinį skundą atmesti, palikti galioti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Iki Žemės įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo pradėtose nagrinėti, bet neišnagrinėtose teismų bylose vietoj likviduotų apskričių viršininkų administracijų valstybei atstovavo Nacionalinė žemės tarnyba, tačiau Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje esančios žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuota institucija buvo Ūkio ministerija, todėl nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad Ūkio ministerija nagrinėjamoje byloje neturėjo teisės paduoti apeliacinio skundo.

2. Teisingo atlyginimo sąvoka reiškia, kad sprendžiant klausimą dėl jo dydžio, be kita ko, turi būti vadovaujamasi ir interesų pusiausvyros principu. Siekis tokio pobūdžio byloje nustatyti teisingą kainą laikytinas svarbesniu už proceso operatyvumo principą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bylos nagrinėjimas daug kartų buvo atidėtas būtent atsakovo prašymu ir iniciatyva. Kasatorius teisingos visuomenės poreikiams paimamos žemės sklypo kainos nustatymą sieja su įmanomai didžiausios kainos nustatymu, nors ir Europos Žmogaus Teisių Teismas nagrinėjamose panašaus pobūdžio bylose yra pažymėjęs, kad atlyginimas už nusavintą turtą gali būti gerokai mažesnis nei šio turto rinkos vertė, nes žemės vertės padidėjimą gali lemti veiksniai (infrastruktūros plėtra ir pan.), prie kurių jo savininkas niekaip neprisidėjo. Šiuo atveju, nesant galimybės keisti žemės sklypo paskirties, jo vertė būtų mažesnė, tai pažymėjo ir viena iš teismo eksperčių, atlikusių tyrimą, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas.

3. Sutiktina, kad žemės sklypo vertė turi būti nustatoma pagal dalinio teismo sprendimo priėmimo dieną, o ne įsakymo paimti žemę visuomenės poreikiams dieną, nes tik po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos suinteresuota institucija įgyja teisę registruoti paimtą žemę valstybės vardu.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo ieškovo pusėje Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymo UAB prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Likvidavus apskričių viršininkų administracijas, jų funkcijos buvo padalintos ir paskirstytos tarp daugelio tiek valstybės, tiek savivaldybių institucijų bei įstaigų, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad Nacionalinė žemės tarnyba perėmė visas Kauno apskrities viršininko administracijos funkcijas, juolab Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr. 1708 aiškiai nustatyta, kad būtent Ūkio ministerija yra Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje esančios žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuota institucija ir teisės aktų nustatyta tvarka priima sprendimus dėl šioje zonoje esančios privačios žemės įsisavinimo.

2. Visi kasatoriaus argumentai dėl tariamo bylos nagrinėjimo vilkinimo yra grindžiami faktinėmis aplinkybės, kurių kasacinis teismas nevertina. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Kauno apskrities viršininko administracija neturėjo teisės atsakovui siūlyti sudaryti valstybinės žemės mainų sutartį, nes tokia galimybė buvo panaikinta nuo 2007 m. sausio 1 d. Be to, pats atsakovas niekada šio klausimo nekėlė ir dalinio teismo sprendimo neskundė, taigi neprieštaravo žemės sklypo paėmimui visuomenės poreikiams ir sutiko už jį gauti ne kitą žemės sklypą, o piniginę kompensaciją. Kiekviena papildoma ekspertizė byloje buvo atliekama dėl objektyvių priežasčių ir prieš tai buvusių ekspertizių trūkumų. CPK 219 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu teismui kyla abejonių dėl eksperto išvados pagrįstumo, taip pat jei yra prieštaravimų tarp kelių ekspertų išvadų, teismas gali paskirti pakartotinę ekspertizę ir pavesti ją padaryti kitam ekspertui ar ekspertams. Eksperto išvada, padaryta prielaidos forma, pripažįstama netiesioginiu įrodymu, tačiau toks įrodymas nepraranda savo įrodomosios galios dėl to, kad jame nėra konkrečios išvados tiriamuoju klausimu. Šiuo atveju prielaida atliko itin svarbų ir esminį vaidmenį, nustatant ginčo žemės sklypo vertę.

3. Įsakymo dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams priėmimo faktas pats savaime nei atsakovui, nei valstybei nesukėlė jokių teisinių padarinių. Faktinis turto paėmimas de jure įvyksta tuomet, kai valstybė įgyja visas objektyvias galimybes turtą įregistruoti valstybės vardu, t. y. kai įsiteisėja dalinis teismo sprendimas, o de facto – kai toks sprendimas realiai įvykdomas. Atsižvelgiant į tai, būtent dalinio sprendimo įsiteisėjimo data, 2009 m. birželio 23 d., turėtų būti laikoma faktiniu turto nusavinimo momentu. Tik nuo dalinio sprendimo įsiteisėjimo atsiranda pareiga valstybei sumokėti tam tikrą neginčijamą visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo vertės dalį.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

Kasatorius kasaciniame skunde ir ieškovas atsiliepime į kasacinį skundą prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tokio bylos nagrinėjimo proceso poreikis kasaciniame skunde konkrečiais argumentais negrindžiamas, o ieškovo atsiliepime į kasacinį skundą grindžiamas tuo, kad byla sudėtinga teisiniu aspektu, kasaciniu skundu prašoma nustatyti dvigubai didesnę žemės sklypo vertę, nei ją nustatė apeliacinės instancijos teismas, skundo tenkinimo atveju atlyginimas turės būti mokamas iš valstybės biudžeto.

CPK 356 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad kasacinė byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Įstatymu taip pat nustatyta teismo diskrecijos teisė nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, kai tai yra būtina (CPK 356 straipsnio 2 dalis), ji gali būti įgyvendinama tiek savo, tiek šalių iniciatyva. Šalis gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau jis teismui nėra privalomas.

Įvertinusi nagrinėjamą bylą būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą egzistavimo aspektu, šioje byloje pateiktus kasatoriaus ir ieškovo prašymus, atsižvelgusi į tai, kad dalyvaujančių byloje asmenų teisė būti išklausytiems buvo įgyvendinta tiek bylą žodinio proceso tvarka nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek jiems teikiant savo procesinius dokumentus apeliacinės instancijos ir kasaciniam teismams, ir į tai, kad tokio pobūdžio civilinių bylų kasaciniame teisme jau yra nagrinėta ir jose priimtose kasacinio teismo nutartyse yra pasisakyta dėl taikytos materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą nenustatyta. Dėl to nurodyti kasatoriaus ir ieškovo prašymai netenkintini, byla pagal CPK 356 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę kasaciniame teisme nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Dėl Ūkio ministerijos teisės šioje byloje paduoti apeliacinį skundą

Ši byla apeliacine tvarka buvo išnagrinėta pagal Ūkio ministerijos apeliacinį skundą. Kasaciniu skundu kasatorius kvestionuoja Ūkio ministerijos teisę paduoti apeliacinį skundą, teigia, kad apeliacinį skundą šioje byloje padavė asmuo, neturintis teisės jo paduoti, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo apeliacinį skundą grąžinti jį padavusiam asmeniui, apeliacinį procesą nutraukti, o to neatlikęs pažeidė CPK 315 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 2 punkto reikalavimus.

Vertinant šį kasacinio skundo argumentą pažymėtina, kad šioje byloje ieškinį teismui 2008 m. balandžio 30 d. pateikė ieškovas – Kauno apskrities viršininko administracija. Tuo metu galiojusios Žemės įstatymo redakcijos 47 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu sprendimas paimti žemę visuomenės poreikiams priimtas ne sutarties, nurodytos šio įstatymo 46 straipsnio 6 dalyje, pagrindu, laikoma, kad tarp žemės paėmimu suinteresuotos institucijos ir žemės savininko ar kito naudotojo yra ginčas, ir institucija, pateikusi prašymą paimti žemę visuomenės poreikiams, per 3 mėnesius nuo sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams gavimo dienos turi kreiptis į teismą dėl sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams teisėtumo, atlyginimo už paimamą visuomenės poreikiams žemę dydžio nustatymo bei daiktinių teisių, nustatytų į paimamą visuomenės poreikiams žemės sklypą, panaikinimo ir atsiskaitymo su tokių daiktinių teisių turėtojais. Taigi, Kauno apskrities viršininko administracija, pareikšdama šioje byloje ieškinį, įgyvendino Žemės įstatyme įtvirtintą žemės paėmimu suinteresuotos institucijos pareigą. Likvidavus apskričių viršininkų administracijas, Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 20 d. protokoline nutartimi pradinis ieškovas – Kauno apskrities viršininko administracija – buvo pakeistas jo teisių perėmėju – Nacionaline žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Iš bylos medžiagos matyti, kad, pakeitus pradinį ieškovą, byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama kaip ieškovui dalyvaujant Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos. Po baigiamųjų kalbų, įvykusių 2011 m. lapkričio 26 d. teismo posėdyje, kuriose pasisakė ir nurodyto ieškovo atstovas, teismas protokoline nutartimi nutarė procesinio dokumento priėmimą ir paskelbimą atidėti iki 2010 m. gruodžio 9 d. ir išėjo į sprendimų priėmimo kambarį priimti procesinio sprendimo. Teismui priėmus sprendimą, posėdis buvo tęsiamas 2010 m. gruodžio 9 d. ir jame buvo paskelbtas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriame kaip ieškovas nurodyta Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010 m. gruodžio 1 d. priėmė nutarimą Nr. 1708, kuriuo pakeitė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 5 d. nutarimo Nr. 1013 „Dėl tarptautinio konkurso Kauno laisvosios ekonominės zonos geriausiam verslo planui ir zonos statutui parengti bei steigėjų grupei parinkti komisijos sprendimo patvirtinimo“ 4 punktą ir nustatė, kad Ūkio ministerija yra Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje esančios žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuota institucija ir teisės aktų nustatyta tvarka priima sprendimus dėl šioje zonoje esančios privačios žemės įsisavinimo. Apeliaciniame skunde dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimo, kurį remdamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr. 1708 padavė Ūkio ministerija, ši institucija nurodyta kaip ieškovas, o Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos – kaip trečiasis asmuo. Pirmosios instancijos teismas 2011 m. sausio 11 d. rezoliucija šį apeliacinį skundą priėmė. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu klausimą, 2012 m. gegužės 4 d. nutartimi konstatavo, kad procesiniu ieškovų Kauno apskrities viršininko administracijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teisių perėmėju šioje byloje laikytina Ūkio ministerija, o šis procesinių teisių perėmimo klausimas laikytinas išspręstu pirmosios instancijos teismui 2011 m. sausio 11 d. priimant ieškovo Ūkio ministerijos apeliacinį skundą, todėl papildomai konstatuoti procesinių teisių perėmimo faktą nėra pagrindo; nutarė įtraukti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, ieškovo Ūkio ministerijos pusėje, nes nurodyta tarnyba yra Kauno apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja žemės tvarkymo ir administravimo srityje.

Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes ir tai, kad pagal Žemės įstatymą subjektinė teisė ir pareiga kreiptis į teismą tokiuose kaip šioje byloje nagrinėjamuose ginčo teisiniuose santykiuose nustatyta žemės paėmimu suinteresuotai institucijai, kuriai, be kita ko, tenka ir pareiga sumokėti visuomenės poreikiams paimto žemės sklypo buvusiam savininkui atlyginimą už tą žemės sklypą (Žemės įstatymo 46, 47 straipsniai), sprendžia, kad, nurodytu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr. 1708 nustačius, jog Ūkio ministerija yra Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje esančios žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuota institucija, būtent ši ministerija materialiosios teisės pagrindu tapo ginčo materialiųjų teisinių santykių dalyviu, turinčiu subjektinę teisę dėl materialiojo teisinio reikalavimo atsakovui ir pareigą šiam (atsakovui) sumokėti už visuomenės poreikiams paimtą žemės sklypą, t. y. tapo buvusio ieškovo – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos materialiųjų teisių perėmėja. Atsižvelgiant į konstatuotą materialiųjų teisių perėmimo faktą, į tai, kad procesinių teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje ir teismo išsprendžiamas rašytinio proceso tvarka (CPK 48 straipsnio 1 dalis), ir į tai, kad Kauno apygardos teismas 2011 m. sausio 11 d. rezoliucija priėmė Ūkio ministerijos, kaip ieškovo, apeliacinį skundą, išplėstinė teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstomis apeliacinės instancijos teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutarties išvadas, jog procesiniu ieškovų Kauno apskrities viršininko administracijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teisių perėmėju šioje byloje laikytina Ūkio ministerija, o šis procesinių teisių perėmimo klausimas laikytinas išspręstu pirmosios instancijos teismui 2011 m. sausio 11 d. rezoliucija priimant ieškovo Ūkio ministerijos apeliacinį skundą, todėl papildomai konstatuoti procesinių teisių perėmimo faktą nėra pagrindo. Taip pat pagrįsta pripažintina apskųstoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje padaryta išvada, kad Ūkio ministerija yra dalyvaujantis byloje asmuo (ieškovas), turintis teisę paduoti apeliacinį skundą. Konstatuotina, kad ieškovas Ūkio ministerija, perėmęs buvusio ieškovo – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teises, disponavo teise paduoti apeliacinį skundą (CPK 305 straipsnis), o apeliacinės instancijos teismas, bylą apeliacine tvarka išnagrinėdamas pagal Ūkio ministerijos apeliacinį skundą, nepažeidė kasatoriaus kasaciniame skunde nurodomų CPK 315 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 2 punkto reikalavimų.

Dėl visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo rinkos vertės ir atlyginimo už jį nustatymo

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuosavybė iš savininko gali būti paimama tik tada, kai ji būtina visuomenės poreikiams ir kai už ją teisingai atlyginama. Aiškindamas šią nuostatą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d., 2003 m. kovo 4 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimus); teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę principas reiškia, jog savininkui turi būti atlyginamas praradimas, kurį jis patiria netekdamas savo turto; asmuo, kurio nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, turi teisę reikalauti, jog nustatytas atlyginimas būtų lygiavertis paimamai nuosavybei; priimant sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams, tuo pat metu turi būti nustatomas ir atlyginimo už paimamą nuosavybę dydis, taip pat nustatoma, kokia tvarka savininkui bus atlyginama už paimamą nuosavybę; įstatymu nustatytai valstybės ar savivaldybės institucijai, turinčiai teisę priimti sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams, tenka pareiga iš anksto (dar prieš priimant sprendimą) informuoti savininką apie ketinimą paimti iš jo nuosavybę visuomenės poreikiams, taip pat apie tai, kaip ir kokia tvarka savininkui bus atlyginama; nustatytas atlyginimas turi būti lygiavertis paimamai nuosavybei (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2005 m. liepos 8 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimus).

CK 4.93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuosavybė visuomenės poreikiams gali būti paimama tik teisingai atlyginant. CK 4.100 straipsnyje įtvirtinta, kad paimti daiktą ar kitą turtą, priklausantį asmeniui privačios nuosavybės teise, visuomenės poreikiams leidžiama tik išimtiniais atvejais ir tik įstatymų nustatyta tvarka (1 dalis); daikto (turto) savininkui atlyginama pinigais to daikto (turto) rinkos kaina (2 dalis). Žemės paėmimo visuomenės poreikiams atvejai, tvarka ir atlyginimas reglamentuojami Žemės įstatyme, kurio 47 straipsnio 1 dalyje (šioje byloje nagrinėjamam ginčui išspręsti taikytina 2006 m. gruodžio 14 d. įstatymo Nr. X-982 redakcija), be kita ko, nustatyta, kad: paimant privačios žemės sklypą visuomenės poreikiams, žemės savininkui turi būti teisingai atlyginama pinigais rinkos kaina; paimamo žemės sklypo rinkos vertė apskaičiuojama pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatytą lyginamosios vertės metodą; žemės sklypo vertė apskaičiuojama pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį, nustatytus iki sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 7 straipsnio 1 punkte (nagrinėjamam ginčui taikytina 2003 m. balandžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1428 redakcija) nustatyta, kad lyginamosios vertės metodo esmė yra palyginimas, t. y. turto rinkos vertė nustatoma palyginus analogiškų objektų faktinių sandorių kainas, kartu atsižvelgiant į nedidelius vertinamo turto bei jo analogo skirtumus. Turto vertinimo metodikoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 (toliau – Turto vertinimo metodika), 26 punkte nustatyta, kad, taikant palyginamosios vertės metodą, palyginamos panašių turto objektų sandorių kainos, atsižvelgiant į vertinamo objekto ir analogų skirtumus; vertinant turtą šiuo metodu, tiesiogiai taikomas pakeitimo kitu turtu principas (26 punktas); taikydamas palyginamosios vertės metodą, turto vertintojas turi surinkti ir analizuoti kuo daugiau duomenų apie toje vietovėje įvykusius panašių objektų pirkimo–pardavimo sandorius, taip pat apie siūlomus parduoti panašius objektus (27 punktas).

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje yra konstatuota, kad teisės netrukdomai naudotis nuosavybe ribojimas (Žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 1 protokolo 1 straipsnis) turi nustatyti teisingą bendrojo visuomenės intereso poreikių ir reikalavimų, keliamų pagrindinių asmens teisių apsaugai, pusiausvyrą. Turi egzistuoti pagrįstas naudojamų priemonių ir priemone (kurią taikant atimamas asmens turtas) siekiamo tikslo proporcingumo ryšys (žr. Vistiņš and Perepjolkins v. Latvia [GC], no. 71243/01, 25 October 2012, § 108; Scordino v. Italy (no. 1) [GC], no. 36813/97, § 93, ECHR 2006‑V). Kompensavimo sąlygos yra reikšmingos vertinant, ar skundžiama priemonė užtikrino reikiamą teisingą pusiausvyrą ir visų pirma – ar uždėjo pareiškėjams neproporcingą naštą. EŽTT yra pripažinęs, kad turto paėmimas nesumokant sumos, pagrįstai susijusios su jo verte, paprastai lemia neproporcingą apribojimą. Daugeliu teisėto nusavinimo atvejų, tokių kaip žemės paėmimas keliams tiesti ar kitais viešojo intereso tikslais, tik visos kompensacijos sumokėjimas gali būti laikomas pagrįstai susijusiu su turto verte (žr. Former King of Greece and Others v. Greece [GC] (just satisfaction), no. 25701/94, § 78, 28 November 2002; mutatis mutandis, Papachelas v. Greece [GC], no. 31423/96, § 48, ECHR 1999‑II; Efstathiou and Michailidis & Co. Motel Amerika v. Greece, no. 55794/00, § 26, ECHR 2003‑IX). Tais atvejais, kai asmens turtas buvo nusavintas, turi būti nustatyta procedūra, užtikrinanti visa apimantį ekspropriacijos padarinių įvertinimą, įskaitant kompensacijos sumos, derančios su nusavinto turto verte, priteisimą, asmenų, turinčių teisę į kompensaciją, nustatymą ir bet kokių kitų su nusavinimu susijusių klausimų išsprendimą. Kompensacijos suma paprastai turi būti apskaičiuojama remiantis turto verte, buvusia nuosavybės praradimo dieną (žr. Guiso-Gallisay v. Italy (just satisfaction) [GC], no. 58858/00, § 94-95, 22 December 2009; Vistiņš and Perepjolkins v. Latvia [GC], § 111). Vis dėlto, Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės į visišką kompensaciją visais atvejais (žr. Broniowski v. Poland [GC], no. 31443/96, ECHR 2004‑V, § 182; Vistiņš and Perepjolkins v. Latvia [GC], § 112), visiškos kompensacijos stoka gali būti pateisinama tik išskirtiniais atvejais (žr. Former King of Greece and Others (merits), § 89). Teisėti viešojo intereso tikslai, pavyzdžiui, kurių siekiama ekonomikos reformos priemonėmis ar priemonėmis, skirtomis didesniam socialiniam teisingumui pasiekti, gali pateisinti mažesnės negu rinkos vertės kompensavimą (žr. James and Others v. the United Kingdom, 21 February 1986, § 54, Series A no. 98); tokiais atvejais kompensacija nebūtinai turi atspindėti visą nusavinamo turto vertę. Šis principas dar tvirčiau taikomas tais atvejais, kai įstatymai priimami politinio ir ekonominio režimo kaitos kontekste, ypač pradiniu pereinamuoju laikotarpiu (žr. Kopeck? v. Slovakia [GC], no. 44912/98, § 35, ECHR 2004‑IX; Jahn and Others, § 116 (a); Suljagić v. Bosnia and Herzegovina, no. 27912/02, § 42, 3 November 2009). Iš EŽTT praktikos taip pat matyti, kad pagal Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį pateisinamą ne visos paimamo turto vertės kompensavimą (vis dėlto disproporcija negali būti pernelyg didelė) gali nulemti įvairios aplinkybės, pavyzdžiui, turto pobūdis (neįmanoma objektyviai nustatyti tikrosios turto vertės dėl valstybei priklausančių išimtinių pirkimo teisių ir pan.), asmens investicijų, susijusių su paimamu turtu, nebuvimas ir kt. (žr., pvz., cituotą Vistiņš and Perepjolkins v. Latvia).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl nurodytų materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo bylose, kurių faktinės aplinkybės yra labai panašios į šios bylos faktines aplinkybes, yra konstatavęs, kad sistemiškai aiškinant Žemės įstatymo nuostatas darytina išvada, jog visuomenės poreikiams paimamų žemės sklypų vertė nustatytina sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams dieną; nors žemės sklypo buvimas laisvosios ekonominės zonos teritorijoje reiškia tokio sklypo valdymo, naudojimosi ir disponavimo juo apribojimus, tačiau šis faktas negali būti pagrindas spręsti, jog nustatant tokio sklypo vertę privaloma remtis vien laisvosios ekonominės zonos teritorijoje esančių sklypų verte ar atlyginimo už jų paėmimą dydžiu; laisvosios ekonominės zonos statusas negali lemti žemės vertės nustatymo ar jos sumažinimo; Konstitucija ir kiti teisės aktai įtvirtina teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę principą, kuris reiškia, jog savininkui turi būti atlyginamas praradimas, kurį jis patiria netekdamas savo turto; toks praradimas sietinas su savininko galimybe įsigyti analogišką žemės sklypą, kokį jis prarado dėl sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams (nustatant sklypo vertę pagal jo parametrus, buvusius iki sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams priėmimo dienos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apskrities viršininko administracija v. J. M. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MDEvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-601/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-601/2012">3K-3-601/2012</a>); nustatant laisvosios ekonominės zonos poreikiams paimamo žemės sklypo rinkos vertę ir kompensacijos dydį savininkui, lyginamieji objektai turi būti ne tik laisvojoje ekonominėje zonoje esantys žemės sklypai, bet ir toje pačioje vietovėje esantys panašūs pagal savo parametrus ir perleidimo sąlygas žemės sklypai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apskrities viršininko administracija v. A. S. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-249/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-249/2013">3K-3-249/2013</a>). Pažymėtina ir tai, kad minėtoje kasacinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartyje taip pat nurodyta, jog atsižvelgus į tai, kad atsakovai nepateikė kasacinio skundo (kasacinį skundą buvo padavęs ieškovas), apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria priteista žemės sklypų vertė dalinio sprendimo įsiteisėjimo dieną (2008 m. lapkričio 29 d.), bet ne sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams priėmimo dieną (2008 m. gegužės 20 d.), paliktina nepakeista, nes kasacinis teismas dėl kasatoriaus negali priimti blogesnio sprendimo, negu yra skundžiamas sprendimas ar nutartis, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių.

Išplėstinė teisėjų kolegija pritaria nurodytomis kasacinio teismo nutartimis formuojamai teismų praktikai ir, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad, teisme nagrinėjant ginčą dėl atlyginimo už paimtą visuomenės poreikiams žemės sklypą dydžio nustatymo, tokio žemės sklypo rinkos vertė ir su ja siejamas atlyginimo buvusiam savininkui dydis nustatytini institucijos sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams priėmimo dieną, o ne teismo dalinio sprendimo įsiteisėjimo momentu, kaip šioje byloje sprendė apeliacinės instancijos teismas. Pažymėtina, kad jau institucijos sprendimas pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą sukelia savininko teisių ribojimo teisines pasekmes, žemės savininkas neturi teisės jos perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti daiktinių teisių į šį žemės sklypą, taip pat pertvarkyti (padalyti, atidalyti, sujungti, atlikti amalgamaciją) šį žemės sklypą (Žemės įstatymo 46 straipsnio 4 dalis, 2006 m. gruodžio 14 įstatymo Nr. X-982 redakcija). Taip pat pažymėtina, kad kai žemės savininkas nesusitaria su prašymą pateikusia institucija dėl atlyginimo už paimamą visuomenės poreikiams žemę būdo ir dydžio, būtent institucijos priimamame sprendime paimti žemę visuomenės poreikiams turi būti nustatyta paimamo žemės sklypo vertė, nurodyta kompensacija pinigais; šis sprendimas registruojamas Nekilnojamojo turto registre; per 3 mėnesius nuo tokio sprendimo priėmimo dienos institucija, pateikusi prašymą paimti žemę visuomenės poreikiams, turi kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo (Žemės įstatymo 46 straipsnio 5, 9 dalys, 47 straipsnio 3 dalis, 2006 m. gruodžio 14 d. įstatymo Nr. X-982 redakcija). Tokiu kaip nagrinėjamas ginčas atveju teisingo atlyginimo dydis turėtų būti siejamas su realių apribojimų, suvaržymų atsiradimo momentu, institucijos valinio akto priėmimu. Institucijos priimtas sprendimas paimti žemę visuomenės poreikiams nėra formalus aktas, jis pratęsia sprendimo pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą sukeltų teisinių pasekmių galiojimą laike ir sukelia naujas, be to, konkretus žemės sklypo įvertinimas ir atlyginimo (kompensacijos) pinigais siūlymas yra privalomi jo turinio elementai, kurių atitiktį teisės aktų reikalavimams patikrina ginčą dėl atlyginimo už paimamą visuomenės poreikiams žemę dydžio nustatymo nagrinėjantis teismas, tikrindamas, ar nustatytas atlyginimas teisingas, lygiavertis paimamai nuosavybei. Be to, tinkamas paimamo žemės sklypo vertės nustatymas ir teisingo atlyginimo už jį siūlymas institucijos sprendime suponuoja teisės aktų, tarp jų – Konstitucijos, reikalavimų vykdymą ir leidžia išvengti ginčo nagrinėjimo teisme; institucija, priimdama sprendimą paimti žemę visuomenės poreikiams, negali žinoti, kada teismas, jeigu į jį būtų kreiptasi, daliniu sprendimu išspręs ginčą dėl sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams teisėtumo, todėl taip pat neturi galimybės siūlomą atlyginimo dydį suderinti su visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo verte tokio teismo dalinio sprendimo įsiteisėjimo momentu. Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, jog kompensacijos už paimamą žemę dydis sietinas su Kauno apygardos teismo 2009 m. gegužės 22 d. dalinio sprendimo įsiteisėjimo data, t. y. 2009 m. birželio 23 d., netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį, CK 4.93 straipsnio 4 dalį, 4.100 straipsnio 2 dalį, Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Kauno apskrities viršininko administracija v. J. M. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MDEvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-601/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-601/2012">3K-3-601/2012</a>, išdėstytos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Konstatuotina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai interpretavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 21 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Kauno apskrities viršininko administracija v. J. M. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MDEvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-601/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-601/2012">3K-3-601/2012</a>, ir 2013 m. balandžio 26 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Kauno apskrities viršininko administracija v. A. S. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-249/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-249/2013">3K-3-249/2013</a>, turinį.

Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo rinkos vertė turi būti apskaičiuojama taikant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme įtvirtintą individualų turto vertinimo būdą, kuris reiškia, kad ji apskaičiuojama atsižvelgiant į visas individualias konkretaus žemės sklypo savybes, be kita ko, naudojimo ypatumus, naudojimo, valdymo ir disponavimo juo apribojimus, kitų asmenų teises į šį turtą (nuoma, įkeitimas, servitutas ir panašiai), draudimus (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 9 punktas (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1428 redakcija), Turto vertinimo metodikos 20.2 punktas). Teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą principas reiškia, kad savininkui turi būti atlyginamas praradimas, kurį jis patiria netekdamas ne bet kokio, o būtent konkretaus individualias savybes turinčio žemės sklypo; toks praradimas sietinas su savininko galimybe įsigyti analogišką žemės sklypą, kokį jis prarado dėl sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams. Konkrečiam žemės sklypui taikomas ribojimas, kad esama jo žemės ūkio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis negali būti pakeista į kitą naudojimo paskirtį, vertintinas kaip jo individuali savybė, į kurią turi būti atsižvelgiama apskaičiuojant šio žemės sklypo rinkos vertę. Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad ginčo žemės sklypo rinkos vertė nustatytina atsižvelgiant į aplinkybę, jog esama jo žemės ūkio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis negali būti pakeista į kitą naudojimo paskirtį. Kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad nurodyta apeliacinės instancijos teismo išvada padaryta pažeidžiant materialiosios teisės normas, atmestini kaip nepagrįsti. Konstatuotina, kad kasatorius, teigdamas, jog nustatant visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo vertę neturi būti taikoma sąlyga, kad to žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis negali būti pakeista į kitą naudojimo paskirtį, nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 21 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Kauno apskrities viršininko administracija v. J. M. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MDEvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-601/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-601/2012">3K-3-601/2012</a>, netinkamai interpretuoja jos turinį.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas šioje byloje nebuvo preciziškai tikslus remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimu, kuriame cituojama EŽTT jurisprudencija dėl galimybės asmeniui kompensuoti gerokai mažesnę nei turto rinkos vertę, nes neatkreipė dėmesio į tai, jog nurodytame nutarime daugiau remiamasi EŽTT sprendimais, kuriuose buvo sprendžiamos problemos dėl anksčiau (ankstesnių režimų) nusavinto turto grąžinimo, kai valstybė naudojasi itin plačia vertinimo laisve (įskaitant kompensacijų klausimus), o šioje byloje sprendžiama dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams.

Nustatytas netinkamas materialiosios teisės normų taikymas ir nukrypimas nuo kasacinio teismo praktikos nulėmė tai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė atsakovui priklausantį atlyginimą už visuomenės poreikiams paimtą jo žemės sklypą. Dėl to konstatuotina, kad nustatytas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nurodytų kasacijos pagrindų egzistavimas. Tai yra pagrindas pakeisti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį, nes spręstina, kad nustatytus pažeidimus gali pašalinti pats kasacinis teismas, negrąžindamas bylos nagrinėti iš naujo žemesniųjų instancijų teismams (CPK 359 straipsnio 3, 4 dalys).

Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas šioje byloje 2012 m. birželio 29 d. nutartimi paskirdamas pakartotinę ginčo žemės sklypo rinkos vertės ekspertizę ir pavesdamas ekspertams atsakyti į klausimą, kokia buvo nurodyto žemės ūkio paskirties sklypo vertė su sąlyga, kad vertinamo žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis negali būti pakeista į kitą naudojimo paskirtį, tinkamai įgyvendino CPK 219 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teismo diskrecijos teisę nuspręsti, ar būtina skirti pakartotinę ekspertizę. Iš bylos duomenų matyti, kad anksčiau atliktuose ginčo turto vertinimuose ir ekspertiniuose tyrimuose toks šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingas klausimas nebuvo keliamas ir į jį nebuvo atsakinėjama, nors, kaip nurodė pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausta ekspertė I. K., nesant galimybės keisti ginčo žemės sklypo paskirties, jo vertė būtų mažesnė, ir kaip jau konstatuota šioje nutartyje, konkrečiam žemės sklypui taikomas ribojimas, kad esama jo žemės ūkio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis negali būti pakeista į kitą naudojimo paskirtį, vertintinas kaip jo individuali savybė, į kurią turi būti atsižvelgiama apskaičiuojant šio žemės sklypo rinkos vertę. Kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad skirdamas pakartotinę ekspertizę apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 7 straipsnio nuostatas, atmestini kaip nepagrįsti.

Įvertinus kasacinio skundo argumentus dėl bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atlikto ekspertinio tyrimo akto ir dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas nurodytu aktu grindė savo išvadas, spręstina, jog siekiama ne pratęsti įrodinėjimo procesą, turint tikslą dar kartą patikrinti, kokia buvo ginčo žemės sklypo rinkos vertė atsižvelgiant į aplinkybę, kad jo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis negali būti pakeista į kitą naudojimo paskirtį, o siekiama, kad šioje byloje būtų remiamasi ją nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atlikto ekspertinio tyrimo išvadomis, kuriose, kaip jau nurodyta šioje nutartyje, toks šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingas klausimas nebuvo keliamas ir į jį nebuvo atsakinėjama. Pripažinus pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad ginčo žemės sklypo rinkos vertė nustatytina atsižvelgiant į aplinkybę, jog esama jo žemės ūkio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis negali būti pakeista į kitą naudojimo paskirtį, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, šioje byloje nustatydamas ginčo žemės sklypo rinkos vertę ir atlyginimo už jį atsakovui dydį, pagrįstai nesirėmė pirmosios instancijos teismui pateiktų ekspertinių tyrimų išvadomis. Kita vertus, eksperto išvada yra viena iš įrodinėjimo priemonių, kuri teismo vertinama pagal CPK įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 185, 218 straipsniai), o kasatorius, kritikuodamas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atlikto ekspertinio tyrimo aktą ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas nurodytu aktu grindė savo išvadas, dėsto faktinio pobūdžio argumentus, kasaciniame skunde kaip kasacijos pagrindo nenurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas ginčo žemės sklypo rinkos vertę ir atlyginimo už jį dydį, pažeidė įrodymus ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Pažymėtina, kad kasacinio teismo paskirtis – nagrinėti teisės klausimus (CPK 353 straipsnio 1 dalis), pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra materialiosios ar procesinės teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui, o pagal CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktą kasaciniame skunde turi būti nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, kurie patvirtina šio kodekso 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą. Dėl to, sutinkant su ieškovo atsiliepime į kasacinį skundą išdėstyta pozicija, konstatuotina, kad aptariami kasacinio skundo argumentai dėl bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atlikto ekspertinio tyrimo akto ir to, kad apeliacinės instancijos teismas nurodytu aktu grindė savo išvadas, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 353 straipsnio 1 dalis).

Kaip jau minėta, pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį viena iš įrodinėjimo priemonių, kuriomis civilinėje byloje nustatomi faktiniai duomenys, yra eksperto išvada. Iš šios bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismui 2012 m. birželio 29 d. nutartimi paskyrus pakartotinę ginčo žemės sklypo rinkos vertės ekspertizę ir pavedus ją atlikti ekspertų grupei, sudarytai iš ekspertų A. T. (A. T.), G. B. bei G. V., ši grupė, atlikusi ekspertinį tyrimą, teismui pateikė bendrą ekspertizės aktą, tačiau jame nenurodė bendros išvados dėl ginčo žemės sklypo rinkos vertės, buvusios Kauno apskrities viršininko 2008 m. sausio 31 d. įsakymo paimti žemę visuomenės poreikiams priėmimo dieną: ekspertai A. T. ir G. V. davė išvadą, kad ginčo žemės sklypo rinkos vertė 2008 m. sausio 31 d., atsižvelgiant į aplinkybę, jog esama jo žemės ūkio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis negali būti pakeista į kitą naudojimo paskirtį, buvo 1 033 000 Lt, o ekspertė G. B. davė išvadą, jog jo rinkos vertė buvo 1 190 000 Lt. Iš ekspertizės akto matyti, kad ekspertų išvados nesutapo dėl to, kad apskaičiuodami ginčo žemės sklypo rinkos vertę jie nevienodai nustatė patikslinimų vertę, nes nustatė ir naudojo netapačią vietos, matomumo, formos ir privažiavimo pataisą. Taigi, atlikus nurodytą ekspertinį tyrimą byloje pateiktos dvi ekspertų išvados, kurios turi būti vertinamos pagal CPK įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog nors ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, tačiau eksperto išvada turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, t. y. ekspertizės išvada vertinama pagal tokias pačias taisykles, kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. G. v. R. B., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-183/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-183/2012">3K-3-183/2012</a>; kt.). Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmetami kaip įrodymas, jeigu yra duomenų dėl jų nepagrįstumo, nepatikimumo ar kitokio ydingumo. Pagrindas nesiremti eksperto išvada ar jos dalimi gali būti tai, kad ekspertizės akto turinys prieštaringas, išvada neišplaukia iš tyrimo eigos, yra neišsami, neaiški, pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, neįvertintos tam tikros reikšmingos aplinkybės, prieštarauja kitai ekspertizės išvadai ar kitiems byloje esantiems leistiniems įrodymams, kitais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. S. v. antstolė R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-409/2008; 2009 m. sausio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Congestum group“ v. UAB „Sermeta“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NC8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-54/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-54/2009">3K-3-54/2009</a>; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Šiaulių naujienos“ ir kt. v. UAB „Šiaulių kraštas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzgvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-538/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-538/2010">3K-3-538/2010</a>; kt.). Išplėstinė teisėjų kolegija, spręsdama dėl ginčo žemės sklypo rinkos vertės Kauno apskrities viršininko 2008 m. sausio 31 d. įsakymo paimti žemę visuomenės poreikiams priėmimo dieną nustatymo, vadovaudamasi proceso teisės normose ir teismų praktikoje nurodytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, atsižvelgdama į ekspertizės akto turinį ir ekspertų išvadų prieštaravimo priežastį – skirtingą vietos, matomumo, formos ir privažiavimo pataisos nustatymą bei naudojimą apskaičiuojant ginčo žemės sklypo rinkos vertę, daro išvadą, jog sprendžiant šį specialiųjų žinių reikalaujantį klausimą, nesant pagrįstų abejonių dėl tyrimo rezultato, patikimesniu įrodymu pripažintina bendra ekspertų A. T. ir G. V. išvada. Dėl to ekspertės G. B. išvada, kad ginčo žemės sklypo rinkos vertė 2008 m. sausio 31 d. buvo 1 190 000 Lt, atmestina kaip prieštaraujanti ekspertų A. T. ir G. V. išvadai bei remiantis pastarųjų ekspertų išvada spręstina, kad, keliant sąlygą, jog esama jo žemės ūkio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis negali būti pakeista į kitą naudojimo paskirtį, ginčo žemės sklypo rinkos vertė 2008 m. sausio 31 d. buvo 1 033 000 Lt (CPK 176, 185, 218 straipsniai).

Atsižvelgiant į tai, kad 367 500 Lt atlyginimo suma kasatoriui pagal teismo dalinį sprendimą jau yra sumokėta, o ginčo žemės sklypo rinkos vertė, reikšminga šiai bylai teisingai išspręsti, buvo 1 033 000 Lt, darytina išvada, jog su kasatoriumi turėtų būti atsiskaitoma 665 500 Lt pinigine kompensacija (1 033 000 – 367 500), o ne apeliacinės instancijos teismo nustatyta 393 500 Lt pinigine kompensacija. Tačiau kasatorius kasaciniame skunde nurodo, kad negalima teisingos paimamo žemės sklypo kainos nustatinėti tokį ilgą laiką, nes atsiskaitymo operatyvumas kartu su teisinga kaina ir sudaro Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisingą atlyginimą. Išplėstinė teisėjų kolegija šį kasacinio skundo argumentą vertina kaip teisiškai reikšmingą, nes savininkui turi būti suteikta tikra, visiška ir greita kompensacija, mokama pinigais, atitinkanti realiai nusavinto turto kainą ir išmokėta be nepagrįsto delsimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. rugsėjo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos miesto savivaldybė v. D. L., bylos Nr. 3K-3-959/2002). Be kita ko, šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į EŽTT jurisprudenciją priteisiant teisingą atlyginimą su nusavinimu susijusiose bylose, kuriose konstatuota, kad kompensacijos adekvatumas sumažėtų, jeigu ji būtų išmokama neatsižvelgiant į įvairias aplinkybes, galinčias sumažinti jos vertę, pavyzdžiui, neatsižvelgiant į praėjusį ilgą laiko tarpą (žr. Scordino v. Italy (no. 1) [GC], no. 36813/97, § 258, ECHR 2006-V; Vistiņš and Perepjolkins v. Latvia (just satisfaction) [GC], no.71243/01 25 March 2014, § 41). Iš bylos duomenų matyti, kad ginčo žemės sklypas iš kasatoriaus visuomenės poreikiams paimtas Kauno apskrities viršininko 2008 m. sausio 31 d. įsakymu; Kauno apygardos teismo dalinis sprendimas, kuriuo, be kita ko, patvirtintas žemės paėmimo visuomenės poreikiams teisėtumas, leista pervesti 367 500 Lt atlyginimą kasatoriui, nutraukta bylos dalis pagal A. M. ieškinį, yra priimtas 2009 m. gegužės 22 d. ir įsiteisėjo 2009 m. birželio 22 d.; apeliacinės instancijos teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartimi nustatyta 393 500 Lt piniginė kompensacija kasatoriui išmokėta 2013 m. gruodžio 13 d.; ginčas dėl atlyginimo kasatoriui už paimtą visuomenės poreikiams žemės sklypą dydžio nustatymo galutinai išsprendžiamas tik šia kasacinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartini. Šios aplinkybės rodo, kad teismo procesas dėl atlyginimo atsakovui A. Mackevičiui už paimtą visuomenės poreikiams žemės sklypą dydžio nustatymo užsitęsė, trunka daugiau kaip penkerius metus. Bylos medžiaga suponuoja išvadą, kad tokią proceso trukmę didžiąja dalimi nulėmė tai, jog institucija, priėmusi sprendimą paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams, tinkamai nenustatė žemės sklypo rinkos vertės ir atlyginimo savininkui dydžio, nebuvo reikiamai rūpestinga ir atidi; bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo skirtos dvi teismo ekspertizės žemės sklypo rinkos vertei nustatyti, tačiau klausimai ekspertams nebuvo suformuluoti tinkamai, todėl ją nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo paskirta dar viena teismo ekspertizė; vien ekspertinių tyrimų atlikimas ir su jais susijusių klausimų sprendimas byloje užtruko daugiau kaip dvejus metus ir devynis mėnesius. Akivaizdu, kad kasatoriui ilgą laiką negavus jam už paimtą žemės sklypą priklausančios piniginės kompensacijos dalies – 665 500 Lt, šios jo nenaudojamos piniginės lėšos nuvertėjo, taip pat negalėjo jam generuoti papildomų pajamų. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik nurodytos 665 500 Lt piniginės kompensacijos kasatoriui išmokėjimas (jos dalis – 393 500 Lt išmokėta 2013 m. gruodžio 13 d., o likusi dalis dar nėra išmokėta) už 2009 m. iš jo visuomenės poreikiams paimtą žemės sklypą, atsižvelgiant į praėjusį ilgą laiko tarpą tarp žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams ir piniginės kompensacijos išmokėjimo, dėl to atsiradusias teisines pasekmes, reikštų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto konstitucinio imperatyvo teisingai atlyginti asmeniui už iš jo visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę nesilaikymą. Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi bendraisiais teisės principais ir pagal analogiją taikydama CK 6.210 straipsnio 1 dalį, sprendžia, kad šioje byloje, įgyvendinant konstitucinę kasatoriaus teisę į teisingą atlyginimą už visuomenės poreikiams paimtą žemės sklypą, jo (kasatoriaus) naudai ieškovas be jau šioje nutartyje nurodytos piniginės kompensacijos dalies (665 500 Lt) taip pat privalo kaip teisingo atlyginimo dalį sumokėti 163 233,29 Lt kompensaciją. Ši suma apskaičiuota kaip 5 proc. metinės palūkanos nuo 665 500 Lt už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 22 d. iki 2013 m. gruodžio 12 d. imtinai ir 5 proc. metinės palūkanos nuo 272 000 Lt už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 13 d. iki 2014 m. gruodžio 30 d. imtinai. Toks kompensacijos dalies skaičiavimo pradžios momentas parinktas atsižvelgus į tai, kad iki jo bylos procesui įtakos turėjo ir kasatoriaus šioje byloje pareikštas ieškinys, kurio jis vėliau atsisakė ir dėl kurio dalies byla buvo nutraukta Kauno apygardos teismas 2009 m. gegužės 22 d. daliniu sprendimu, kuris įsiteisėjo 2009 m. birželio 22 d. Minėtos kompensacijos dalies skaičiavimo bazė nuo 2013 m. gruodžio 13 d. sumažėja nuo 665 500 Lt iki 272 000 Lt, nes, kaip jau nurodyta, tą dieną kasatoriui pagal apeliacinės instancijos teismo nutartį buvo išmokėta 393 500 Lt. Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, kad teisingo atlyginimo kasatoriui už paimtą visuomenės poreikiams ginčo žemės sklypą dydis iš viso yra 1 196 233,29 Lt, iš kurių 367 500 Lt jau yra išmokėta pagal teismo dalinį sprendimą, taigi su kasatoriumi turi būti atsiskaitoma jam išmokant 828 733,29 Lt piniginę kompensaciją (ši suma nurodyta neatsižvelgus į tai, kad jos dalis – 393 500 Lt kasatoriui išmokėta 2013 m. gruodžio 13 d. pagal apeliacinės instancijos teismo nutartį).

Remdamasi išdėstytais argumentais išplėstinė teisėjų kolegija pakeičia apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Taip pat konstatuotina, kad kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos apskųstos nutarties teisėtumui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ji ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Kasatorius kasaciniu skundu prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Iš bylos duomenų matyti, kad kasaciniame teisme kasatoriaus patirtos bylinėjimosi išlaidos yra jo už kasacinį skundą sumokėtas 143,90 Lt žyminis mokestis. Atsižvelgiant į šios bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme rezultatą, spręstina, kad sprendimas priimtas kasatoriaus naudai, todėl kasatoriaus prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintinas ir jo naudai iš ieškovo priteistina 143,90 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Kasaciniame teisme patirta 57,89 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2014 m. gruodžio 30 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šios išlaidos valstybės naudai priteistinos iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 4 d. nutarties dalis, kuriomis nustatyta atlyginimo atsakovui A. M. už visuomenės poreikiams paimtą žemės sklypą dydis ir atsiskaitymo tvarka, ir jas išdėstyti taip:

„Nustatyti, kad atlyginimo atsakovui A. M. (a. k. duomenys neskelbtini) už paimtą visuomenės poreikiams 1,47 ha žemės sklypą, esantį Biruliškių kaime, Karmėlavos seniūnijoje, Kauno rajone (kadastrinis Nr. 5233/0009:528) dydis yra 1 196 233,29 Lt (vienas milijonas šimtas devyniasdešimt šeši tūkstančiai du šimtai trisdešimt trys litai 29 ct).

Nustatyti, kad su atsakovu A. M. atsiskaitoma 828 733,29 Lt (aštuonių šimtų dvidešimt aštuonių tūkstančių septynių šimtų trisdešimt trijų litų 29 ct) pinigine kompensacija.“

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 4 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (j. a. k. 188621919) 143,90 Lt (šimtą keturiasdešimt tris litus 90 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovo A. M. (a. k. duomenys neskelbtini) naudai ir 57,89 Lt (penkiasdešimt septynis litus 89 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Valstybei priteistos sumos mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Andžej Maciejevski

Algis Norkūnas

Sigita Rudėnaitė

Gediminas Sagatys

Antanas Simniškis

Vincas Verseckas