Baudžiamoji byla Nr. 2K-39-684/2023
Teisminio proceso Nr. 1-05-6-00015-2017-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.1; 2.4.7
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. vasario 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Valantino (kolegijos pirmininkas), Aleno Piesliako ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. G. gynėjo advokato Aido Mažeikos kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. balandžio 27 d. nutarties.
Telšių apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžiu D. G. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį (nusikalstama veika, susijusi su UAB „R“) 170 MGL (6402,2 Eur) dydžio bauda; pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (nusikalstama veika, susijusi su UAB „R“) 150 MGL (5649 Eur) dydžio bauda; pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (veika, susijusi su UAB „T“) 300 MGL (11 298 Eur) dydžio bauda; pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (veika, susijusi su UAB „T“) 280 MGL (10 544,8 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos ir D. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 380 MGL (14 310,8 Eur) dydžio bauda.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. balandžio 27 d. nutartimi nuteistosios D. G. gynėjo advokato Aido Mažeikos apeliacinis skundas atmestas.
Šioje byloje taip pat nuteistas V. K., tačiau dėl jo kasacinis skundas negautas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. D. G. nuteista už tai, kad, būdama UAB „R“ direktorė, vykdydama faktinio UAB „R“ vadovo, bendrininko organizatoriaus V. K. nusikalstamus nurodymus apgaulingai tvarkyti UAB „R“ apskaitą išrašant ir į apskaitą įrašant PVM sąskaitas faktūras, kuriose vienas iš rekvizitų – ūkinės operacijos turinys neatitinka tikrovės, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 14 straipsnio 2 dalį būdama atsakinga už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui, pasitelkusi savo pavaldinę – UAB „R“ vyr. buhalterę S. Š., nežinančią apie nusikalstamus ketinimus, nuo 2016 m. liepos 7 d. iki 2017 m. liepos 25 d. apgaulingai tvarkė UAB „R“ apskaitą, nes žinodama, kad UAB „T“, kurioje ji nuo 2016 m. birželio 7 d. dirbo direktore, putų poliuretano „R127 Togo“ pardavė ne 27 404,52 kg už 44 252,41 Eur, o 2740,45 kg už 4425,24 Eur, nurodė vyr. buhalterei S. Š. išrašyti UAB „R“ PVM sąskaitas faktūras, kuriose vienas iš rekvizitų – ūkinės operacijos turinys neatitinka tikrovės, tai pastaroji ir padarė bei įrašė šias PVM sąskaitas faktūras apie tariamai įvykusias 24 664,07 kg putų poliuretano „R127 Togo“ pardavimo ūkines operacijas už 39 737,17 Eur į UAB „R“ buhalterinę apskaitą, taip pažeidė BAĮ 6 straipsnio 2 dalį, 13 straipsnio 1 ir 3 dalių reikalavimus. Dėl šių pažeidimų negalima iš dalies nustatyti UAB „R“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2016 m. liepos 7 d. iki 2017 m. liepos 25 d.
2. Taip pat D. G., vykdydama bendrininko organizatoriaus V. K. nusikalstamus nurodymus pateikti UAB „R“ buhalterei neteisingus duomenis apie ūkinius įvykius bei ūkines operacijas ir taip išvengti 17 372 Eur pridėtinės vertės mokesčio, veikdama per savo pavaldinę – vyr. buhalterę S. Š., nežinančią apie nusikalstamus ketinimus, pateikė pastarajai neteisingus duomenis apie sandorius su UAB „T“, dėl to S. Š. įrašė į 2016 metų liepos mėnesio PVM deklaraciją žinomai neteisingus duomenis apie UAB „R“ pajamas, dėl to 17 372 Eur suma sumažino mokėtiną į biudžetą PVM ir 2017 m. sausio 30 d. šiuos žinomai neteisingus duomenis apie UAB „R“ turtą elektroniniu būdu pateikė buvusios Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Mažeikių poskyriui.
3. Taip pat D. G., būdama UAB „T“ direktorė, vykdydama bendrininko organizatoriaus – UAB „T“ faktinio vadovo V. K. nusikalstamus nurodymus, pasitelkusi savo pavaldinę – UAB „T“ vyr. buhalterę S. Š., nežinančią apie nusikalstamus ketinimus, apgaulingai tvarkė UAB „T“ buhalterinę apskaitą, nes neįformino buhalterinės apskaitos dokumentais ir neįrašė į buhalterinę apskaitą:
3.1. nuo 2016 m. birželio 1 d. 1080,801 kg prekių (atsargų) įsigijimo už 4821 Eur, prekių (atsargų) 25 334,03 kg, kurių savikaina 69 148,68 Eur, panaudojimo;
3.2. darbo užmokesčio priskaičiavimo ir išmokėjimo žiniaraščiais papildomai išmokėto darbo užmokesčio darbuotojams iš viso 14 923,86 Eur;
3.3. kasos pajamų orderiais ar per atskaitingus asmenis, išduodant pinigus, pinigų priėmimo kvitus bei kasos aparatu 2017 metų kovo–birželio mėnesiais už atliktus darbus iš viso gautų 3890 Eur grynųjų pinigų, iš jų 3214,88 Eur (be PVM) pardavimo pajamų priėmimo operacijų;
3.4. PVM sąskaitomis faktūromis nuo 2016 m. rugsėjo 22 d. iki 2016 m. rugsėjo 26 d. 4530,80 Eur pajamų, gautų už Lenkijos įmonei parduotus 1880 kg poliuretano mišinio;
3.5. 2017 metų balandžio–liepos mėnesiais parduotų termoizoliacinės medžiagos komplektų – per šį laikotarpį 9300 kg prekių ir gautų 18 304,68 Eur pajamų, išrašė PVM sąskaitas faktūras, kuriose vienas iš privalomų rekvizitų – ūkinės operacijos turinys neatitinka tikrovės, ir šias PVM sąskaitas faktūras pateikė vyr. buhalterei S. Š., nežinančiai apie jose esančių duomenų neteisingumą, įtraukti į buhalterinę apskaitą.
Taip D. G. pažeidė BAĮ 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio 1, 3 dalių reikalavimus. Dėl šių pažeidimų negalima iš dalies nustatyti UAB „T“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2016 m. birželio 1 d. iki 2017 m. birželio 26 d.
4. Taip pat D. G. vykdė bendrininko organizatoriaus V. K. nusikalstamus nurodymus nepateikti UAB „T“ buhalterei visų arba pateikti neteisingus duomenis apie ūkinius įvykius bei ūkines operacijas, dėl to UAB „T“ išvengė 22 257 Eur pridėtinės vertės mokesčio, 8415 Eur pelno mokesčio, 4434 Eur gyventojų pajamų mokesčio. Taip D. G. žinomai neteisingus duomenis apie UAB „T“ pelną, turtą elektroniniu būdu pateikė buvusios Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Mažeikių poskyriui.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Kasaciniu skundu nuteistosios D. G. gynėjas advokatas A. Mažeika prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. balandžio 27 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
5.1. Kaltinimo dalis, kad D. G. neįformino buhalterinės apskaitos dokumentais ir neįrašė į buhalterinę apskaitą nuo 2016 m. birželio 1 d. 1 080 801 kg prekių (atsargų) įsigijimo už 4821 Eur, prekių (atsargų) iš viso 25 334,03 kg, kurių savikaina 69 148,68 Eur, panaudojimo, kilo iš 2018 m. rugsėjo 25 d. specialisto išvados Nr. 04/13-2-19-10044. Pagal kaltinimo formuluotę, tam tikrų prekių perteklius sandėlyje įvertintas kaip jų įgijimas be apskaitos dokumentų, o trūkumas – kaip realizavimas be apskaitos dokumentų. UAB „T“ veikla yra įvairių cheminių medžiagų maišymas, siekiant gauti galutinį produktą. Iš bylos medžiagos matyti, kad tai buvo daroma dešimtimis tonų, todėl natūralu, kad tame procese atsiranda tam tikrų paklaidų, kurios gali būti ištaisomos metinės inventorizacijos metu, o vienos ar kitos tonos perteklius ar trūkumas, atsižvelgiant į gamybos mastą, negali būti vertinamas kaip prekių įsigijimas ar realizavimas be apskaitos dokumentų. Sulyginimo metu buvo nustatytas 25 334,03 kg prekių (atsargų) trūkumas, tačiau iš priedo Nr. 56 matyti, kad specialistė nevertino ženklių perteklių tam tikrose pozicijose. Neskaičiuojant dalies pagamintos produkcijos, dirbtinai atsiranda jos komponentų trūkumas. Taip pat specialistė nevertino ir 14 tonų medžiagų, buvusių 14-oje 1000 kg 1BC konteinerių su užrašu „Roflamc“ jos pačios sudarytos lentelės 38-oje pozicijoje. Vien šios dvi pozicijos patvirtina, kad UAB „T“ jokio prekių (atsargų) trūkumo nėra. Taip pat specialisto išvados 28 lape nurodyta, kad UAB „T“ pateiktoje 2017 m. liepos mėn. deklaracijoje neteisingai deklaravo įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM (25 laukelis) – už 14 521 Eur (69 148,68 Eur x 21 proc.) įrašė daugiau, t. y., neteisingai padidinusi atskaitą, sumažino mokėtiną į biudžetą PVM mokestį, t. y. už minėtą neegzistuojantį prekių (atsargų) trūkumą priskaičiavo pridėtinės vertės mokestį kaip už prarastas ar ne pagal paskirtį panaudotas prekes. Kasatorius nesutinka, kad gynybos keliamas klausimas dėl 25 334,03 kg prekių (atsargų), kurių savikaina 69 148,68 Eur, panaudojimo neįforminant buhalterinės apskaitos dokumentais yra neesminis, todėl nebūtina dėl jo pasisakyti apeliacinės instancijos teisme.
5.2. D. G. nuteista ir už tai, kad PVM sąskaitose faktūrose įrašė 24 664,07 kg didesnį putų poliuretano „R127 Togo“ kiekį už 39 737,17 Eur, nei UAB „T“ faktiškai nupirko iš UAB „R“. Pagrindinė D. G. klaida šioje situacijoje yra ta, kad, prieš įforminant jau įvykusį prekių pardavimą, t. y. klaidos ištaisymą, buvo būtina atlikti inventorizaciją. D. G., tapusi UAB „T“ ir UAB „R“ vadove, neturėdama pakankamai žinių buhalterinės apskaitos srityje, buhalterinei apskaitai tvarkyti šiose bendrovėse įdarbino buhalterę S. Š., kuri tiesiogiai dalyvavo forminant sandorius tarp UAB „T“ ir UAB „R“, ji turėjo žinoti revizijos atlikimo, buhalterinės pažymos surašymo būtinumą, tačiau to nepadarė. Dėl šios priežasties D. G. negali būti traukiama baudžiamojon atsakomybėn už sandorių tarp UAB „T“ ir UAB „R“ forminimą. Be to, apeliaciniame skunde atkreiptas dėmesys į tai, kad dėl šios dalies ydingai suformuluotas kaltinimas, kuris neatitinka nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatytų aplinkybių, – D. G. nuteista už tai, kad apgaulingai tvarkė bendrovių apskaitą, nes žinojo, kad UAB „R“ UAB „T“ putų poliuretano „R127 Togo“ pardavė ne 27 404,52 kg už 44 252,41 Eur, o 2740,45 kg už 4425,24 Eur, o nustatyta, kad D. G. žinojo, jog poliuretano „R127 Togo“ buvo parduota iš viso 27 404,52 kg, tik didžioji dalis buvo parduota anksčiau, nei buvo išrašytos sąskaitos faktūros. Tokį kaltinimą galima suprasti taip, kad didžioji dalis nebuvo parduota iš viso, tačiau tokiu atveju UAB „T“ turėjo susidaryti didelis prekių trūkumas, tačiau prekių trūkumo šioje bendrovėje nebuvo. Taip pat nurodyta, kad tie patys sandoriai tarp UAB „T“ ir UAB „R“ D. G. inkriminuoti du kartus – kaip pažeidimas tvarkant UAB „T“ buhalterinę apskaitą ir kaip pažeidimas tvarkant UAB „R“ buhalterinę apskaitą. Tokia situacija vertintina kaip dvigubo baudimo draudimo principo pažeidimas. Pagal apeliacinės instancijos teismo argumentus dėl dvigubo nubaudimo principo pažeidimo nebuvimo, t. y. kad vienas veiksmas skirtingose bendrovėse yra skirtingai įforminamas buhalteriškai ir taip padaromi du nusikaltimai, galima teigti, kad šiuo atveju yra šių dviejų nusikaltimų idealioji sutaptis, todėl bausmė D. G. turėjo būti subendrinta tik apėmimo būdu. Teismų sprendimai dėl šios dalies prieštaringi, nes jei UAB „R“ UAB „T“ putų poliuretano pardavė tik 10 proc. to kiekio, kuris nurodytas dokumentuose, pastarojoje bendrovėje atitinkamai turėjo susidaryti 90 proc. cheminių medžiagų trūkumas, tačiau pagal 2018 m. rugsėjo 25 d. specialisto išvados dėl UAB „T“ ūkinės finansinės veiklos priedą Nr. 56 bendrovėje tokio trūkumo nebuvo.
5.3. Dėl neapskaityto darbo užmokesčio išmokėjimo pažymima, kad D. G. apie UAB „T“ mokėtą neapskaitytą darbo užmokestį nebuvo žinoma. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad D. G. žinojo apie bendrovėje V. K. mokamą neoficialų atlyginimą, todėl ji negali atsakyti už šiuos pastarojo veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes D. G. bendrininkavimą neapskaityto atlyginimo mokėjimo epizode grindė įrodymais, kurie niekaip nepatvirtina nei jos susitarimo, nei jos dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką.
5.4. Taip pat pažymima, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog D. G. žinojo apie prekybos su Lenkijos ir Slovakijos įmonėmis detales, galimai nuslėptas pajamas iš jos, todėl ji negali atsakyti už šiuos V. K. veiksmus. Pirmosios instancijos teismas neatmetė galimybės, jog sudarant sandorius su užsienio juridiniais asmenimis buhalteriniai dokumentai dėl jų buvo išrašomi, bet netinkamai buvo įforminti papildomi prekių siuntimai už brokuotas, tačiau ši kaltinimo dalis pakeista nebuvo, formuluotė, kad jie buvo neįforminti buhalterinės apskaitos dokumentais ir neįrašyti į buhalterinę apskaitą PVM sąskaitomis faktūromis, liko. Už buhalterinę apskaitą bendrovėje atsako buhalteris, o nusikaltimas, nurodytas BK 222 straipsnyje, gali būti padaromas tik tyčia, todėl netinkamas brokuotos produkcijos įforminimas kaltiems dėl to asmenims turėtų užtraukti atsakomybę už veiką, padarytą dėl neatsargumo.
6. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Karčinskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
6.1. Atmestini kasatoriaus teiginiai, jog teismai, pasisakydami dėl 1080,801 kg prekių (atsargų; 1080,801 kg) įsigijimo už 4821 Eur ir prekių (atsargų; 25 334,03 kg), kurių savikaina 69 148,68 Eur, panaudojimo neįforminimo buhalterinės apskaitos dokumentais ir neįrašymo į buhalterinę apskaitą, neįvertino UAB „T“ ir UAB „R“ verslo vykdymo masto, galimų paklaidų. Iš nuosprendžio bei apeliacinės nutarties matyti, kad teismas šias skunde nurodytas aplinkybes vertino, dėl jų pateikė motyvuotas išvadas. Būtent – iš specialistės N. Janavičienės parodymų matyti, kad per apžiūrą, atliktą UAB „T“ patalpose, rastos prekės buvo lyginamos su į įmonės buhalterinę apskaitą įtrauktais prekių duomenimis, tačiau, nesant visos informacijos apie prekių kainą bei trūkstant kitų identifikavimo požymių jiems identifikuoti, sulyginti nepavyko. Tokią neišsamią įmonių prekių apskaitą teismai pagrįstai vertino kaip buhalterinės apskaitos pažeidimą, kuris turėjo įtakos tam, kad nebuvo galima nustatyti įmonės veiklos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
6.2. Kasatoriaus teiginiai, kad teismai, pasisakydami dėl D. G. kaltės dėl PVM sąskaitų faktūrų išrašymo didesnei putų poliuretano vertei už 39 737,17 Eur, nei UAB „T“ faktiškai nupirko iš UAB „R“, ir jų įtraukimo į buhalterinę apskaitą, nevertino aplinkybės, jog šios veiklos metu padarytos klaidos buvo taisomos išrašant pardavimo PVM sąskaitas faktūras, prekes parduodant mažesne kaina, taip pat atmestini. Išvadą byloje davusi specialistė teismo posėdyje paaiškino, kad esant tokiai situacijai, kai prekės perduotos, bet nesurašyti buhalteriniai dokumentai, būtina atlikti inventorizaciją. Jeigu nustatomas perteklius, jis užpajamuojamas, jeigu trūkumas, ieškoma priežasčių, kodėl jis susidarė. Pažymėtina, kad byloje nebuvo gauta jokių duomenų apie UAB „R“ bei UAB „T“ atliktas inventorizacijas. Jų nepateikė ir patys nuteistieji. Todėl teismai padarė pagrįstas išvadas, kad inventorizacijos įmonėse nebuvo atliktos.
6.3. Byloje esančiais duomenimis (elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolais, liudytojų M. K., J. B., D. B. parodymais) nustatyta, kad D. G., būdama įmonių UAB „T“ ir UAB „R“ direktorė, aktyviai dalyvavo įmonių veikloje, t. y. vykdė pardavimus, sprendė dėl pardavimo sąlygų, taip pat prekių pardavimo be dokumentų, žinojo ir toleravo neoficialaus darbo užmokesčio išmokėjimą darbuotojams. Be to, liudytoja S. Š. parodė, kad jai dirbant įmonių buhaltere visi dokumentai bei duomenys į įmonių buhalterinę apskaitą buvo pateikiami ir įtraukiami D. G. bei M. K. iniciatyva ir paliepimu. Atmestini kasatoriaus teiginiai apie tai, jog nuteistajai D. G. apie nustatytus buhalterinės apskaitos pažeidimus nieko nebuvo žinoma. Dėl šių kasaciniame skunde išdėstytų motyvų taip pat yra pateiktas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo teisinis vertinimas.
6.4. Byloje nustatyta, kad nuteistoji D. G., būdama UAB „R“ bei UAB „T“ direktorė bei atsakinga už teisingos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui – vyr. buhalterei S. Š., sąmoningai teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie įmonių ūkinę finansinę veiklą. Vyriausioji buhalterė S. Š., nežinodama, jog pateikti duomenys yra neteisingi, įtraukė juos į buhalterinę apskaitą. Dėl neteisingų duomenų įtraukimo įmonių UAB „R“ bei UAB „T“ buhalterinė apskaita buvo vedama pažeidžiant BAĮ reikalavimus, dėl šių pažeidimų negalima iš dalies nustatyti įmonių veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Todėl, vertindami nustatytas aplinkybes, bylą nagrinėję teismai D. G. pagrįstai pripažino nusikalstamos veikos, nurodytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, subjektu ir įvertino jos tyčiniais veiksmais sukeltas pasekmes.
6.5. Atmestini kasatoriaus skundo argumentai dėl nuteistosios D. G. dvigubo nubaudimo už tą pačią nusikalstamą veiką. Baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis apgaulinga buhalterinė apskaita buvo vedama dviejose skirtingose įmonėse – UAB „T“ ir UAB „R“. Abi įmonės yra atskiri ūkiniai vienetai su savo savarankiška buhalterine apskaita, atskirais finansais. Be to, apgaulinga apskaita įmonėse buvo vedama atskirai, į buhalterinę apskaitą apgaulingai įtraukiant duomenis ne vien tik apie įmonių abipusius verslo santykius, kurie, pripažintina, pagal jų pobūdį įmonėms sukūrė skirtingas teises bei pareigas ir savo esme yra skirtingi, bet ir apie sandorius, sudarytus su kitais subjektais, taip pat duomenis, nuslepiant neoficialiai išmokamus atlyginimus darbuotojams. Visi šie duomenys lėmė apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymą skirtingose įmonėse. Dėl šios priežasties negalima sutikti su kasatoriaus teiginiais, jog įmonių UAB „T“ ir UAB „R“ buhalterinė apskaita apgaulingai vedama tapačiais duomenimis ir turi būti traktuojama kaip vienas nusikaltimas.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
7. Nuteistosios D. G. gynėjo advokato A. Mažeikos kasacinis skundas atmetamas.
Dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties turiniui keliamų reikalavimų laikymosi (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3 ir 5 dalys)
8. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo, t. y. neatsakė į visus apeliacinio skundo argumentus, nepateikė motyvų, kodėl atmetamas apeliacinis skundas, neatskleidė nuteistosios vaidmens ir nenurodė, kokiais įrodymais grindžia D. G. kaltę jai inkriminuotose nusikalstamose veikose, taip suvaržė įstatymo garantuotas kaltinamosios teises. Nors kasaciniame skunde užsimenama apie įrodymų vertinimo taisyklių nesilaikymą, tačiau kasaciniame skunde, nepateikiant dėl to teisinių argumentų, iš esmės matyti, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis skundžiama dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų nesilaikymo.
9. Pagal teismų praktiką, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Toks patikrinimas atliekamas bylą nagrinėjant pagal paduotus skundus, vadovaujantis BPK XXV skyriaus taisyklėmis.
10. Nagrinėjamo kasacinio skundo argumentų kontekste pažymėtina, kad pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas bylą turi patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Pagal BPK 332 straipsnio 3 dalį šis teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo. Šiose išvadose teismas privalo aptarti esminius apeliacinio skundo argumentus ir juos motyvuotai atmesti arba pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinys dėl pirmosios instancijos teismo išvadų turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-21/2014, 2K-393/2014, 2K-29-489/2015 ir kt.). Jeigu teismas nepasisako dėl svarbiausių apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, nenurodo motyvų, kodėl skundas atmetamas, tai pažeidžia tiek BPK 320 straipsnio 3 dalies, tiek 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus. Tokiu atveju laikoma, kad skundas liko tinkamai neišnagrinėtas.
11. Teismų praktikoje taip pat pažymėta, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-274-697/2020, 2K-226-1073/2019, 2K-296-942/2018, 2K-65-976/2017, 2K-180-976/2017, 2K-118-746/2016).
12. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai neaptarė apeliacinio skundo argumentų, susijusių su UAB „T“ 25 334,03 kg prekių (atsargų), kurių savikaina 69 148,68 Eur, panaudojimu neįforminant buhalterinėje apskaitoje. Iš kasacinio skundo turinio išplaukia, jog šis kasatoriaus ginčijamas kaltinimo aspektas susijęs su 2018 m. rugsėjo 25 d. specialisto išvadoje Nr. 04/13-2-19-10044 pateiktų išvadų teisingumo įvertinimu. Pagrindinė šio argumento esmė – bendrovėje UAB „T“ nėra prekių (atsargų) trūkumo, kuris buvo nustatytas minėtoje specialisto išvadoje, nes šią lėmė netinkamas specialistės vertinimas, kuriame nebuvo atsižvelgta į įmonės sandėliavimo patalpoje rastus produkcijos perteklius.
13. Bylos nagrinėjimo teisme metu, tiriant specialisto išvadą pateikusios Nijolės Janavičienės paaiškinimus, nustatyta, jog įmonės sandėliavimo patalpoje rastų ir apžiūros protokole užfiksuotų kai kurių medžiagų ši nenurodė kaip perteklinių, kadangi šių palyginti su UAB „T“ buhalterinėje apskaitoje nurodytais prekių atsargų likučiais nebuvo galimybės (neužteko požymių, pagal kuriuos būtų galima rasti apžiūros protokole nurodytos prekės atitikmenį), tokios prekės nebuvo vertinamos, tačiau jos nebuvo įrašytos nei į perteklių, nei į trūkumą, neskaičiuota jų piniginė išraiška, jos neturėjo įtakos išvadai dėl pertekliaus ir trūkumo. Pirmosios instancijos teismas, įrodymų vertinimo aspektu įvertinęs šias aplinkybes, konstatavo, kad tai, jog dalies sandėlyje esančių prekių nebuvo galima identifikuoti, kaip tik ir patvirtina apgaulingą apskaitos tvarkymą. Savo ruožtu apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, papildomai akcentavo tai, kad po specialistės apklausos teismo posėdyje ši patvirtino savo išvadas, kurios nepakito po proceso dalyvių pastabų. Taigi, gynybos keliami klausimai dėl specialisto išvados Nr. 04/13-2-19-10044 rezultatų neįvertinimo nėra pagrįsti.
14. Kaip neaiški apeliacinės instancijos teismo argumentacija įvardijama ir skundžiamos nutarties motyvų dalis dėl UAB „R“ sąskaitose faktūrose Nr. REK0000807, REK0000808 ir REK0000810 išrašyto didesnio 24 664,07 kg (už 39 737,17 Eur) prekių kiekio bendrovei UAB „T“, nei faktiškai įmonė nupirko iš UAB „R“. Gynyba pabrėžia, kad D. G. susiklosčiusioje situacijoje suklydo atlikdama esą klaidos ištaisymą (vėlesnis įvykusio prekių pardavimo įforminimas) neatlikusi inventorizacijos, dėl to negali būti traukiama baudžiamojon atsakomybėn, kadangi D. G. neturi pakankamai žinių buhalterinės apskaitos srityje, o šios įdarbinta buhalterė turėjo žinoti revizijos atlikimo būtinumą, tačiau to nepadarė.
15. Iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio išplaukia, kad teismas išdėstė priešingą išvadą pagrindžiančius argumentus. Apeliacinės instancijos teismas vertino pačios nuteistosios D. G. parodymų nenuoseklumą, kai ikiteisminio tyrimo metu ši kaltę iš dalies pripažino, nurodydama apie galimai esančias neapskaitytas bendrovių pajamas, o apklausta teisme pripažino pastebėjusi įmonės UAB „R“ buhalterinio ir faktinio likučių neatitikimus. Teismas įvertino ir įmonių buhalterių S. Š. bei D. B. parodymus, t. y. D. B. darbo laikotarpiu medžiagų trūkumas nebuvo nustatytas, o S. Š. – nustačius trūkumą, dokumentacijos stygių, apie tai buvo informuotas V. K.. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde dėl D. G. nežinojimo apie inventorizacijos būtinybę, byloje nustatyta, kad nuteistoji teigė įsidarbinusi įmonėse 2016 m. birželio mėn. ir jose atlikusi inventorizaciją, kurioje dalyvavo tiek S. Š., tiek V. K.. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu nustatė, jog inventorizacija nebuvo atlikta, kadangi nei D. G., nei S. Š. inventorizacijos akto pateikti negalėjo. Taigi šios teismo nurodytos aplinkybės teismui leido pagrįstai padaryti išvadą apie D. G. savo veiksmų suvokimą, sudarant sąlygas atlikti apgaulingą apskaitos tvarkymą, veikiant tyčine kaltės forma. Gynybos pasirinkta pozicija, siekiant perkelti atsakomybę įmonės buhalterei, akcentuojant D. G. neatsargų veikimą, neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus dėl sandorių tarp UAB „T“ ir UAB „R“ realumo, prekių trūkumo (pertekliaus) atitinkamose įmonėse, iš esmės įvertino visus reikšmingus bylos įrodymus ir jų visuma pagrindė savo išvadas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti kitokias išvadas.
16. Kasatorius taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kuo grindžia D. G. kaltę dėl neapskaityto darbo užmokesčio mokėjimo, sandorių su užsienio įmonėmis PVM sąskaitų faktūrų neįforminimo bei PVM sąskaitų faktūrų, kurių ūkinių operacijų turinys neatitinka tikrovės, išrašymo.
17. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio išplaukia, kad apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolus, liudytojų N. B., R. T., A. G. parodymus, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl D. G. dalyvavimo bendrovės veikloje pobūdžio (pardavimų vykdymas, sprendimų priėmimų savarankiškumas be V. K. nurodymų ir kt.). Be kita ko, teismas įvertino A. G. parodymus, kad užsienio bendrovėse surašytus produkcijos broko aktus perduodavo būtent D. G., kadangi ji tuo metu vadovavo tiems sprendimams, taip pat įvertinęs M. K. parodymus, padarė išvadą, kad D. G. yra nurodžiusi vadybininkui siųsti prekę klientui neišrašant PVM sąskaitos faktūros. Visų byloje nustatytų aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nors pati nuteistoji D. G. nedalyvavo visuose buhalteriniuose apskaitymuose, tačiau sąmoningai sudarė sąlygas UAB „R“ ir UAB „T“ buhalterinėje apskaitoje V. K. iniciatyva nefiksuoti visų atliekamų ūkinių, komercinių, finansinių operacijų arba fiksuoti netinkamai, dėl to valstybės biudžetui buvo padaryta žala. Nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo.
18. Neliko neįvertinti ir apeliacinio skundo argumentai dėl dvigubo baudimo principo pažeidimo (lot. non bis in idem). Šis principas expressis verbis (tiesiogiai) yra išreikštas tiek BK 2 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą, tiek BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte, kuriame aiškiai nurodyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Galutinis teismo sprendimas baudžiamojoje byloje dėl skirtingų nusikalstamų veikų padarymo negali būti paremtas identiškais arba iš esmės tais pačiais teisiškai reikšmingais faktais. Nustatant, ar teisiškai reikšmingi faktai laikytini identiškais, yra vertinami faktai, sudarantys visumą konkrečių faktinių aplinkybių, susijusių su tuo pačiu kaltinamuoju ir neatskiriamai susijusių tarpusavyje laiko, erdvės ir objekto požiūriu. Tai šioje byloje ir buvo padaryta.
19. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai akcentavo dviejų juridinių asmenų atskirtį – šių įmonių skirtingą apskaitos registrų dokumentaciją, atskirus finansus, taip pat pirkimo–pardavimo sandorio skirtingus bendrovių mokestinius momentus bei pozicijas. Tai, be jokios abejonės, turi reikšmės kiekvienos bendrovės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros nustatymui, skirtingų deklaracijų ir juose įrašomų neteisingų duomenų apie pajamas, pelną, turtą ar jo naudojimą sudarymo momentui. Teismo išvados dėl non bis in idem principo nuostatų laikymosi yra aiškios ir pagrįstos. Atitinkamai kasaciniame skunde taip pat nepagrįstai nurodoma, jog apeliacinės instancijos teismas, pateikęs tokią argumentaciją dėl non bis in idem principo, D. G. nepritaikė bausmių apėmimo būdo. Visų pirma, kasatoriaus teiginys dėl nuteistosios nusikalstamų veikų, dirbant UAB „T“ ir UAB „R“ bendrovėse, padarymo idealiąja sutaptimi yra nepagrįstas jokiais teisiniais argumentais. Antra, nėra pagrindo daryti išvadą, kad teismai, bendrindami D. G. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes, netinkamai taikė BK 63 straipsnio nuostatas.
20. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistosios D. G. apeliacinį skundą, laikėsi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų ir bylą patikrino tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, o teismo nutarties turinys atitinka BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalyse nustatytus reikalavimus, t. y. esminių BPK pažeidimų nepadarė, be to, teismas tinkamai taikė ir baudžiamąjį įstatymą. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, nėra pagrindo apeliacinės instancijos teismo nutartį naikinti ar keisti.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistosios D. G. gynėjo advokato Aido Mažeikos kasacinį skundą.
Teisėjai Algimantas Valantinas
Alenas Piesliakas
Artūras Pažarskis
