Civilinė byla Nr. 3K-3-42/2007
Procesinio sprendimo kategorija 109 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdo Čaikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Sigito Gurevičiaus ir Teodoros Staugaitienės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens A. D. kasacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2006 m. balandžio 10 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. D. ieškinį atsakovams R. D. ir Vilniaus apskrities viršininko administracijai, dalyvaujant trečiajam asmeniui A. D., dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. D. prašė pripažinti negaliojančia 1999 m. gegužės 3 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. P79/99-0208, sudarytos Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir atsakovo R. D., dalį dėl 1/2 dalies 0,1625 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir nustatyti naudojimosi šiuo žemės sklypu tvarką pagal ieškovo pateiktą planą. Ieškovas nurodė, kad 1995 m. lapkričio 12 d. mirė jo ir atsakovo motina B. D., kuri testamentu paliko gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), sūnui (atsakovui) R. D., o žemę, kurioje yra šie pastatai, – ieškovui A. D. ir atsakovui R. D. lygiomis dalimis. 1996 m. lapkričio 11 d. notaras išdavė paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą, kuriame nurodyta, kad ieškovas ir atsakovas lygiomis dalimis pagal testamentą paveldėjo 1625 kv. m ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausiusį B. D. Buvusi savininkė B. D. 1992 m. balandžio 28 d. buvo padavusi prašymą parduoti jos valdomą žemės sklypą ir sumokėjusi už šį sklypą 1992 m. rugpjūčio 6 d. Trakų rajono žemėtvarkos skyriaus atsiųstame mokėjimo pranešime nurodytas sumas, t. y. įvykdžiusi visus pirkimo-pardavimo sutarties reikalavimus, tačiau sklypo pirkimo-pardavimo sutartis su ja nebuvo pasirašyta. Atsakovas R. D. 1999 m. gegužės 3 d. su Vilniaus apskrities viršininko administracija sudarė ginčijamą to paties žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. P/79/99-0208 ir savo nuosavybės teisę įregistravo nekilnojamojo turto registre. Atsakovas už žemę pinigų nemokėjo, nes jam buvo užskaitytos įmokos, sumokėtos ieškovo ir atsakovo motinos B. D. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ 2.3 punkte nustatyta: kai gyvenamojo namo savininkui buvo leista pirkti žemės sklypą ir jis už jį yra sumokėjęs, tačiau pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, jam mirus, teisė įsigyti šį žemės sklypą pereina testamentiniams arba šaukiamiems paveldėti pagal įstatymą įpėdiniams; šiuo atveju jiems įskaitoma suma, mirusiojo savininko sumokėta už perkamą žemės sklypą. Paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas yra ieškovo nuosavybės teisę į 1/2 dalį žemės sklypo patvirtinantis dokumentas, todėl atsakovų R. D. ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. gegužės 3 d. sudarytos šio žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties atitinkama dalis yra naikintina.
Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovas, atsakovai ir trečiasis asmuo sudarė taikos sutartį ir prašė teismo ją patvirtinti bei bylą nutraukti.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė
Trakų rajono apylinkės teismas 2006 m. balandžio 10 d. nutartimi patvirtino ieškovo A. D., atsakovų R. D., Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir trečiojo asmens A. D. sudarytą taikos sutartį, pagal kurią šalys susitarė, kad A. D. ir R. D. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 1625 kv. m ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini); A. D. nuosavybės teise priklauso 686 kv. m, o R. D. – 939 kv. m, A. D. atsisakė ieškinio reikalavimų dėl 253 kv. m ploto žemės; šalys nusistatė naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal UAB „Geodimetras“ 2006 m. vasario 22 d. parengtą projekto I variantą; šalys nurodė, kad joms žinomos taikos sutarties sudarymo ir bylos nutraukimo pasekmės, nustatytos CPK 140 straipsnio 3 dalyje, 293 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 294 straipsnio 2 dalyje. Apylinkės teismas nustatė, kad šalių sudaryta taikos sutartimi nepažeidžiamos trečiųjų asmenų teisės, todėl sutartis yra tvirtintina.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo R. D. ir trečiojo asmens A. D. atskiruosius skundus, 2006 m. birželio 12 d. nutartimi skundus atmetė ir Trakų rajono apylinkės teismo 2006 m. balandžio 10 d. nutartį iš esmės paliko nepakeistą, tik papildė nutarties rezoliucinę dalį, nurodydama, kad civilinė byla yra nutraukiama. Teisėjų kolegija nustatė, kad 2006 m. balandžio 10 d. teismo posėdyje, kurio metu buvo patvirtinta taikos sutartis, pirmosios instancijos teismo teisėjas prieš tvirtindamas taikos sutartį išaiškino šalims taikos sutarties sudarymo ir bylos nutraukimo pasekmes, be to, šalys taikos sutartyje pasirašė, kad sutarties sudarymo pasekmės yra žinomos. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad taikos sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms ar viešajam interesui, o apeliantų teiginiai dėl ginčo esmės, esant jų pasirašytai taikos sutarčiai, nesvarstytini. Kadangi pirmosios instancijos teismas, patvirtindamas taikos sutartį, nutarties rezoliucinėje dalyje neįrašė nuorodos apie bylos nutraukimą, tai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nutarties rezoliucinę dalį atitinkamai papildė.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu trečiasis asmuo A. D. prašo Trakų rajono apylinkės teismo 2006 m. balandžio 10 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 12 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo Trakų rajono apylinkės teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Pagal taikos sutarties sąlygas kasatorės A. D. namas patenka į atsakovo R. D. (kasatorės sutuoktinio) žemę. Teismai patvirtino taikos sutartį, kuri pažeidžia kasatorės nuosavybės (valdymo, naudojimo, disponavimo) teises į namą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 28 straipsniai, CK 4.20, 4.27 straipsniai). Teismai neišaiškino kasatorei taikos sutarties esmės, be to, neatsižvelgė į tai, kad sutartis netvirtintina pagal CPK 42 straipsnio 2 dalies nuostatas.
2. Teismai neįvertino aplinkybės, kad ieškovo ir atsakovo motina, testamentu savo sūnums (A. D. ir R. D.) palikusi žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nebuvo sudariusi šio žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties, o pagal 1999 m. gegužės 3 d. pirkimo-pardavimo sutartį ginčijamas sklypas priklauso atsakovui R. D. ir trečiajam asmeniui A. D. bendrosios jungtinės nuosavybės teise (įgytas santuokoje). Dėl to kasatorė A. D. turėjo dalyvauti byloje kaip atsakovė, o ne trečiasis asmuo.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas A. D. prašo kasacinį skundą atmesti ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nutartis palikti nepakeistas. Ieškovas nurodo tokius argumentus:
1. Teismas išaiškino šalims taikos sutarties pasirašymo pasekmes, be to, šalys sutartyje pasirašė, kad sutarties pasekmės joms yra žinomos. Taikos sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms ar viešajam interesui, todėl CPK 42 straipsnio 2 dalies nuostatos nebuvo pažeistos.
2. Kasacinio skundo argumentas dėl namo nuosavybės (naudojimo) teisės pažeidimo yra nepagrįstas, nes taikos sutartimi žemė buvo pasidalyta tarp ieškovo A. D. ir atsakovo R. D. Atsakovas (kasatorės sutuoktinis) R. D., dovanojimo sutartimi perleisdamas kasatorei namą, žemės jai nepadovanojo. Be to, pagal B. D. testamentą žemę lygiomis dalimis paveldėjo jos sūnūs A. D. ir R. D. Kasatorės argumentai, kad žemė bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso jai ir jos sutuoktiniui R. D., yra pagrįsti tik nesąžiningai ir neteisėtai šių asmenų sudaryta žemės pirkimo-pardavimo sutartimi.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 140 straipsnio 3 dalies nuostatas bylos šalys bet kurioje proceso stadijoje turi teisę baigti bylą taikos sutartimi. Taikos sutarties sudarymas teisme reiškia šalių teisinės taikos pasiekimą. Tai atitinka civilinio proceso tikslus. CPK yra nustatyta ne tik šalių teisė užbaigti bylą taikos sutartimi, bet ir teismo pareiga išaiškinti šalims taikos sutarties sudarymo ir jos patvirtinimo teismo nutartimi procesines pasekmes – taikos sutarties sąlygų privalomumą, ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu negalimumą. Be to, teismas privalo patikrinti, ar šalių pateiktos taikos sutarties, sudarytos jų laisva valia, sąlygos neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, ar nepažeidžia viešojo intereso (CPK 13 straipsnis, 42 straipsnio 1, 2 dalys, 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 140 straipsnio 3 dalis, 293 straipsnio 5 punktas, 584 straipsnio 4 punktas).
Iš civilinės bylos dokumentų matyti, kad apylinkės teismas, tvirtindamas taikos sutartį, tikrino šalių valią dėl taikos sutarties sąlygų, taip pat tikrino, ar sutarties sąlygos neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms bei viešajam interesui, išaiškino dalyvaujantiems byloje asmenims taikos sutarties procesines pasekmes, t. y. įvykdė visas CPK normose nustatytas pareigas, kurias privalėjo atlikti tvirtindamas taikos sutartį. Taikos sutartį savo valia pasirašė visi dalyvaujantys byloje asmenys, tarp jų ir kasatorė. Kasatorė ir jos sutuoktinis R. D. naudojosi advokato paslaugomis.
Kasatorės teiginys, kad ji turėjo dalyvauti byloje ne trečiuoju asmeniu, bet atsakovu, nesudaro pagrindo naikinti teismų nutartis, nes ji turėjo teisę prašyti pakeisti jos procesinį statusą byloje bei pareikšti savarankiškus reikalavimus dėl ginčo dalyko (CPK 45, 46 straipsniai), bet šia teise nesinaudojo. Teismas savo iniciatyva negalėjo jos, kaip trečiojo asmens, statuso pakeisti į atsakovės statusą (CPK 45 straipsnio 1 dalis). Kasatorės argumentas, kad taikos sutartimi yra pažeistos jos nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą, kurį 2005 m. balandžio 20 d. sutartimi jai padovanojo jos sutuoktinis R. D., yra atmetamas dėl to, jog kasatorei padovanotas gyvenamasis namas bei jo priklausiniai stovi jos vyrui R. D. naudotis paskirtame žemės sklype. Taikos sutartimi nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka netrukdo kasatorei naudotis jai priklausančiu gyvenamuoju namu. Kita vertus, pagal 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1869 31 straipsnį iki Civilinio kodekso įsigaliojimo (2001 m. liepos 1 d.) ant kito savininko žemės pastatyti statiniai nelaikomi jo žemės priklausiniais, jeigu galioję įstatymai ar sutartis nenustatė ko kita. Dovanojimo sutartyje nustatyta, kad žemės sklypas, esantis po dovanojamais statiniais, lieka kasatorės sutuoktinio R. D. nuosavybė. Dovanotas gyvenamasis namas pagal CK 3.84 straipsnio nuostatas yra R. D. ir jo žmonos A. D. šeimos turtas, kuriuo turi teisę naudotis abu sutuoktiniai. Žemės sklypo nuosavybės atskyrimas nuo gyvenamojo namo nuosavybės yra dovanojimo sutarties, kurią pasirašė abu sutuoktiniai, bet ne šios civilinės bylos ginčo dalykas. Patvirtintos taikos sutarties sąlygos nepažeidžia žemės sklypo bendraturčių teisių. Taikos sutarties sąlygos netrukdo sutuoktiniams R. D. ir A. D. ištaisyti dovanojimo sutarties trūkumus (žemės sklypo po pastatais nuosavybės atskyrimą nuo pastatų nuosavybės). Kasatorės nurodytų CK 4.20 ir 4.27 straipsnių pažeidimai yra susiję su gyvenamojo namo dovanojimo sutartimi, bet ne su teismo patvirtinta taikos sutartimi.
Kasatorės teiginys dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo pažeidimo yra deklaratyvus ir nepagrįstas. Kasatorės argumentas dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnio pažeidimo (šiame straipsnyje įtvirtintas principas, reikalaujantis nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, įgyvendinant savo teises ir laisves) tinkamas ne jos, bet ieškovo reikalavimams pagrįsti.
Dalyvaujančių byloje asmenų pasirašyta ir teismo patvirtinta taikos sutartis atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ 3.6 punkto nuostatą – kai privačių namų valdos savininkui buvo leista pirkti žemės sklypą ir jis už šį sklypą buvo sumokėjęs, tačiau pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, jam mirus, teisė įsigyti šį žemės sklypą pereina testamentiniams arba šaukiamiems paveldėti pagal įstatymą įpėdiniams. Nurodytas norminis aktas ir paveldėjimo teisės liudijimas buvo pažeisti 1999 m. gegužės 3 d. sudarant ginčijamo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį tik su vienu įpėdiniu R. D., nes tokia sutartis turėjo būti sudaryta su abiem įpėdiniais. Ieškovas A. D. atsiliepime į kasacinį skundą teisingai nurodo, kad kasatorės nurodyta žemės pirkimo-pardavimo sutartimi buvo pažeistos jo teisės.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija nenustatė pagrindų Trakų rajono apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartims panaikinti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Trakų rajono apylinkės teismo 2006 m. balandžio 10 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 12 d. nutartį palikti nepakeistas.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Romualdas Čaika
Sigitas Gurevičius
Teodora Staugaitienė
