Dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. liepos 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo Britų Virginijos salų bendrovės Westintorg Corp

Civilinė byla Nr. 3K-7-132/2007

Procesinio sprendimo kategorija 130.3.2 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės, Sigito Gurevičiaus (pranešėjas), Egidijaus Laužiko, Aloyzo Marčiulionio, Antano Simniškio, Algimanto Spiečiaus,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal Baltarusijos Respublikos Prezidento reikalų valdybos Valstybinės gamybos ir prekybos unitarinės įmonės „Belaja Rus“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. liepos 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo Britų Virginijos salų bendrovės Westintorg Corp. prašymą (pareiškimą) pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Tarptautinio komercinio arbitražo teismo prie Rusijos Federacijos pramonės ir prekybos rūmų 2005 m. gegužės 23 d. sprendimus.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškimo esmė

Pareiškėjas Britų Virginijos salų bendrovė Westingtorg Corp. 2005 m. liepos 29 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu ir prašė pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Tarptautinio komercinio arbitražo teismo prie Rusijos Federacijos pramonės ir prekybos rūmų 2005 m. gegužės 23 d. sprendimus arbitražo bylose Nr. 43/2004, Nr. 44/2004, Nr.46 /2004, Nr. 47/2004, Nr. 48/2004, Nr. 49/2004, Nr. 50/2004, Nr. 54/2004, Nr. 55/2004 pagal ieškovo Britų Virginijos salų bendrovės Westintorg Corp. ieškinius atsakovui Baltarusijos Respublikos Prezidento reikalų valdybos Valstybinei gamybos ir prekybos unitarinei įmonei „Belaja Rus“ dėl skolų grąžinimo. Pareiškėjas nurodė, kad pagal šalių sudarytas paskolos sutartis pareiškėjas suteikė atsakovui paskolas, kurių sutartyse nustatytais terminais atsakovas negrąžino pareiškėjui, todėl arbitražo sprendimais priteista iš Baltarusijos Respublikos Prezidento reikalų valdybos Valstybinės gamybos ir prekybos unitarinės įmonės „Belaja Rus“ pareiškėjui Britų Virginijos salų bendrovei Westingtorg Corp. 21 542 936,24 JAV dolerio. Atsakovas buvo tinkamai informuotas ir dalyvavo nagrinėjant arbitražo bylas Tarptautinio komercinio arbitražo teismo prie Rusijos federacijos pramonės ir prekybos rūmų posėdžiuose. Arbitražo bylose sprendžiant pareiškėjo (ieškovo) ir atsakovo ginčus arbitražo teismo buvo taikoma šalių paskolos sutartyse arbitražinėmis išlygomis pasirinkta taikytina teisė – Rusijos Federacijos teisė. Pagal šalių sutartyse įtvirtintas identiškas arbitražines išlygas arbitražo teismo sprendimai įsiteisėja nuo jų priėmimo momento – 2005 m. gegužės 23 d., šie arbitražo teismo sprendimai yra galutiniai, neskundžiami ir privalomi vykdyti tiek pareiškėjui (ieškovui), tiek ir atsakovui. Nėra jokių pagrindų, įtvirtintų 1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo V straipsnyje bei Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 40 straipsnyje, dėl kurių būtų galima atsisakyti pripažinti ar leisti vykdyti nurodytus arbitražo teismo sprendimus Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui yra žinoma, kad atsakovas turi sutartinių santykių ir vykdo prekybą su Lietuvos Respublikos įmonėmis, todėl tikėtina, kad jam priklausančio turto, įskaitant pinigines lėšas, yra pas trečiuosius asmenis – Lietuvos Respublikos ūkio subjektus ar Lietuvoje veikiančius kitus asmenis. Pareiškėjui taip pat yra žinoma, kad atsakovas prekes gauna per Klaipėdos jūrų uostą, todėl gali būti įmanoma nukreipti išieškojimą į per šį uostą gabenamas atsakovo prekes.

II. Teismo nutarties esmė

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. liepos 4 d. nutartimi pripažino ir leido vykdyti Lietuvos Respublikoje Tarptautinio komercinio arbitražo teismo prie Rusijos Federacijos pramonės ir prekybos rūmų 2005 m. gegužės 23 d. sprendimus arbitražo bylose Nr. 43/2004, Nr. 44/2004, Nr. 46/2004, Nr. 47/2004, Nr. 48/2004, Nr. 49/2004, Nr. 50/2004, Nr. 54/2004, Nr. 55/2004 pagal ieškovo Britų Virginijos salų bendrovės Westintorg Corp. ieškinius atsakovui Baltarusijos Respublikos Prezidento reikalų valdybos Valstybinei gamybos ir prekybos unitarinei įmonei „Belaja Rus“ dėl skolų grąžinimo. Kolegija nustatė, kad Tarptautinis komercinio arbitražo teismas prie Rusijos Federacijos pramonės ir prekybos rūmų 2005 m. gegužės 23 d. sprendimais arbitražo bylose Nr. 43/2004, Nr. 44/2004, Nr. 46/2004, Nr. 47/2004, Nr. 48/2004, Nr. 49/2004, Nr. 50/2004, Nr. 54/2004, Nr. 55/2004 pagal ieškovo Britų Virginijos salų bendrovės Westintorg Corp. ieškinius atsakovui Baltarusijos Respublikos Prezidento reikalų valdybos Valstybinei gamybos ir prekybos unitarinei įmonei „Belaja Rus“ dėl skolų grąžinimo priteisė iš atsakovo ieškovui 21 542 936,24 JAV dolerio. Pareiškėjas su pareiškimu dėl arbitražo teismo sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti pateikė teismui CPK 811 straipsnio 2 dalyje, 813 straipsnio 4 dalyje, Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 39 straipsnio 2 dalyje, 1958 m. Niujorko konvencijos IV straipsnyje nurodytus dokumentus. Pateikti į bylą paskolos sutarčių nuorašai bei jų vertimai į lietuvių kalbą patvirtina, kad šalių arbitražiniai susitarimai įforminti kaip arbitražinės išlygos, įrašytos į sutartis, ir kad šalys arbitražiniais susitarimais susitarė, jog tuo atveju, jei šalys derybų būdu susitarimo nepasiekia, ginčas perduodamas spręsti Tarptautiniam komercinio arbitražo teismui prie Rusijos Federacijos prekybos ir pramonės rūmų pagal Rusijos įstatymus ir arbitražo teismo sprendimas yra galutinis bei privalomas abiem šalims. Pateikti į bylą arbitražo teismo sprendimų, pažymų nuorašai ir jų vertimai į lietuvių kalbą patvirtina, kad arbitražo teismas, nagrinėdamas šalių ginčus ir priimdamas sprendimus, taikė Rusijos Federacijos teisę ir kad arbitražo teismo sprendimai įsiteisėjo nuo jų priėmimo momento ir turi būti nedelsiant vykdomi. Kolegijos nuomone, nepagrįsti atsakovo argumentai, kad pareiškėjo prašomų pripažinti ir leisti vykdyti arbitražo teismo sprendimų pripažinimas ir leidimas vykdyti Lietuvos Respublikoje prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, nes pažeidžia kitų atsakovo kreditorių, esančių Lietuvos Respublikoje, kurių reikalavimai gali būti nagrinėjami bei sprendžiami tik atsakovui iškeltoje bankroto byloje, teises. Kolegija nurodė, kad užsienio arbitražo sprendimo pripažinimas bei leidimas vykdyti ir užsienio arbitražo sprendimo vykdymas yra skirtingi dalykai, kuriuos reglamentuoja skirtingos teisės normos. Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 39 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pripažinti užsienio arbitražo teismo sprendimai Lietuvoje yra vykdomi Lietuvos Respublikos CPK nustatyta tvarka. CPK 773 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad užsienio arbitražų sprendimai Lietuvos Respublikoje vykdomi bendra tvarka, jeigu CPK LVIII skyriuje nenustatyta kitaip. Kolegija padarė išvadą, kad užsienio arbitražų sprendimų vykdymas Lietuvos Respublikos teritorijoje Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai. Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose reglamentuoja tiktai šių valstybių teisingumo įstaigų sprendimų civilinėse (ūkinėse) ir šeimos bylose, taip pat nuosprendžių baudžiamosiose bylose dėl nusikaltimų padarytos žalos atlyginimo pripažinimą ir vykdymą, o šios sutarties 57 straipsnyje nurodyta, kad sprendimų vykdymo tvarką nustato Susitariančios Šalies, kurios teritorijoje sprendimas vykdomas, įstatymai. Aplinkybė, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. birželio 6 d. nutartimi pripažino ir leido vykdyti Lietuvos Respublikoje Baltarusijos Respublikos Aukštojo Ūkinio Teismo 2005 m. rugsėjo 9 d. nutartį dėl konkursinės teisenos pradėjimo atsakovui, nereiškia, kad arbitražo teismo sprendimų pripažinimas ir leidimas vykdyti Lietuvos Respublikoje prieštaraus Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai. Kolegija pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas ir Baltarusijos Respublikos įstatymas dėl ekonominio neišsigalėjimo (bankrutavimo) yra atskirų valstybių įstatymai ir jų taikymas yra skirtingas. Kolegija padarė išvadą, kad nurodytų arbitražo teismo sprendimų pripažinimas ir leidimas vykdyti Lietuvos Respublikoje neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai ir nėra 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio antrosios dalies b punkte nurodyto pagrindo, kai gali būti atsisakyta pripažinti ar vykdyti arbitražo sprendimą. Pagal 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnį atsakovo nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjas jau yra pareiškęs reikalavimus atsakovui iškeltoje bankroto byloje, šie reikalavimai išnagrinėti ir iš dalies pripažinti, nėra pagrindas atsisakyti pripažinti ar leisti vykdyti arbitražo teismo sprendimus Lietuvos Respublikoje. Atsakovas nepateikė į bylą įrodymų, kad pareiškėjo prašomi pripažinti ir leisti vykdyti arbitražo teismo sprendimai yra įvykdyti ar įvykdyti iš dalies. 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 punkto e papunktis ir VI straipsnis nustato bei atskiria galutinio arbitražo spendimo sąvoką nuo arbitražo sprendimo panaikinimo, arbitražo sprendimo vykdymo sustabdymo kompetentingų valdžios institucijų tos šalies, kurioje jis buvo padarytas, arba tos šalies, kurios įstatymai taikomi, sąvokų. Pareiškėjo prašomi pripažinti ir leisti vykdyti arbitražo teismo sprendimai yra galutiniai, nes jie pagal teisės normų reikalavimus negali būti apskųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka. Be to, šalys arbitražinėse išlygose susitarė, kad arbitražo teismo sprendimai yra galutiniai ir privalomi abiem šalims. Nagrinėjamoje byloje dėl užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo nepateikta įrodymų, kad arbitražo teismo sprendimus panaikino ar šių sprendimų vykdymą sustabdė tos šalies, kurioje jie buvo padaryti, arba tos šalies, kurios įstatymai taikomi, kompetentinga valdžios institucija. Kolegija konstatavo, kad nėra 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 punkto e papunktyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta pripažinti ar vykdyti arbitražo teismo sprendimus. Kolegija, remdamasi pateiktais įrodymais, sprendė, kad pagal 1958 m. Niujorko konvencijos VI straipsnį nėra pagrindo atidėti pareiškimo dėl arbitražo teismo sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje išsprendimą ir kad nėra CPK 812 straipsnio 4 dalyje nurodytų pagrindų sustabdyti bylos nagrinėjimą. Atsakovas 2006 m. birželio 20 d. teismo posėdyje pateikė teismui Baltarusijos Respublikos Aukštojo Ūkinio Teismo 2006 m. birželio 12 d. nutarties nuorašą ir jo vertimą į lietuvių kalbą, patvirtinančius, kad atsakovas kreipėsi su ieškiniu į Baltarusijos Respublikos teismą dėl vienos šalių paskolos sutarties, t. y. 2003 m. rugpjūčio 4 d. paskolos sutarties Nr.26-03/H3, negaliojimo fakto nustatymo. Kolegija, remdamasi pateiktais paskolų sutarčių nuorašais, arbitražo teismo sprendimų nuorašais ir jų vertimais į lietuvių kalbą, konstatavo, kad pareiškėjo prašomi pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje arbitražo teismo sprendimai priimti ne dėl šalių 2003 m. rugpjūčio 4 d. paskolos sutarties Nr.26-03/H3, bet dėl šalių ginčų dėl kitų šalių paskolos sutarčių vykdymo. Kolegija taip pat konstatavo, kad atsakovas nepateikė teismui įrodymų ir neįrodė, kad arbitražinių susitarimų, įformintų arbitražinėmis išlygomis paskolos sutartyse, šalys pagal joms taikomą įstatymą buvo kuriuo nors mastu neveiksnios arba šie susitarimai negaliojo pagal įstatymą, kuriam šalys tuos susitarimus subordinavo, o nesant tokių nurodymų – pagal valstybės, kur buvo padaryti sprendimai, įstatymą (1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 punkto a papunktis). Kolegija konstatavo, kad nėra 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnyje nurodytų pagrindų atsisakyti pripažinti ar leisti vykdyti užsienio arbitražo sprendimus, taip pat šios konvencijos VI straipsnyje nurodytų pagrindų atidėti pareiškimo dėl pripažinimo ir leidimo vykdyti užsienio arbitražo sprendimus išsprendimą. Kolegija konstatavo, kad pareiškėjas pagal 1958 m. Niujorko konvenciją ir Lietuvos Respublikos įstatymus turi teisę kreiptis dėl nurodytų arbitražo teismo sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje ir kad pareiškėjas turi teisinį suinteresuotumą, nes Lietuvos Respublikoje gali būti atsakovui priklausančio turto. Kolegija, vadovaudamasi CPK 744 straipsniu, taip pat tenkino pareiškėjo prašymą, priėmus nutartį pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje arbitražo teismo sprendimus, išduoti pareiškėjui atskirus vykdomuosius raštus kiekvienam iš sprendimų.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu Baltarusijos Respublikos Prezidento reikalų valdybos Valstybinės gamybos ir prekybos unitarinė įmonė „Belaja Rus“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 4 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismas netinkamai įvertino užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo teisinius padarinius ir neatsižvelgė į tai, kad pripažintų arbitražo teismo sprendimų vykdymas Lietuvos Respublikoje yra nesuderinamas su Lietuvos Respublikos prisiimtais tarptautiniais įsipareigojimais pagal Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos Sutartį dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, nustatančią reikalavimą nepažeisti nacionalinių įstatymų nustatytos išimtinės teismų kompetencijos (20 straipsnis). Teismas netinkamai aiškino ir taikė 1958 metų Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo 5 straipsnio 2 dalies (b) punkto nuostatą dėl viešosios tvarkos išlygos ir nepagrįstai pripažino bei leido vykdyti arbitražo teismo sprendimus. 1958 metų Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad arbitražo sprendimą pripažinti ir vykdyti gali būti atsisakoma, jei tos šalies, kurioje jis buvo priimtas, arba tos šalies, kurios įstatymai taikomi, kompetentinga valdžios institucija pripažįsta, kad: a) ginčo objektas pagal šios šalies įstatymus negali būti arbitražo nagrinėjimo dalykas, b) to sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarauja šios šalies viešajai tvarkai. Visuotinai yra pripažįstama, kad atsisakant pripažinti užsienio arbitražų teismų sprendimus taikytina tarptautinės viešosios tvarkos sąvoka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 28 10 punkte viešoji tvarka apima pagrindinius principus, kuriais yra grindžiama valstybės teisinė sistema, valstybės ir visuomenės funkcionavimas ir nurodyti tokie viešosios tvarkos pažeidimo pavyzdžiai: a) pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių pažeidimas; b) teisingumo, gerųjų papročių, pagrindinių visuomenėje nusistovėjusių moralės nuostatų pažeidimas; c) valstybės interesų pažeidimas ar pakenkimas kaimynystės su užsienio valstybe santykiams. Nagrinėjamoje byloje, pripažinus bei leidus vykdyti arbitražo teismo sprendimus, buvo pažeista viešoji tvarka, pažeidus nurodytus pagrindinius principus:

1) dėl bankroto proceso, vykstančio Baltarusijos Respublikoje, teisinių pasekmių Lietuvoje. Bankroto bylos iškėlimo pasekmių instituto tikslas yra užtikrinti jau egzistuojančių kreditorių teisių ir reikalavimų teisinę apsaugą. Bankroto bylos iškėlimo pasekmės skirtos bankroto paskelbimo metu esančiai padėčiai užfiksuoti, kad galima būtų pasiekti kolektyvinių bankroto procesui keliamų tikslų – kiek įmanoma proporcingai paskirstyti bankrutuojančios bendrovės lėšas kreditoriams bei užtikrinti jų teises. Bankroto bylos iškėlimo pasekmių sąvoka apima skolininko įsiskolinimų nustatymą, prievolių vykdymo sustabdymą, viso skolininko turto apskaitą ir jo sudėties fiksavimą. Tarptautinėje privatinėje teisėje pripažįstama, kad įmonių veiklai įgaunant tarptautinį poveikį vis didesnę svarbą tarptautiniu mastu įgauna ir bankroto bylos iškėlimo pasekmės (Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 2000 m. gegužės 29 d. dėl bankroto bylų), todėl tarptautiniu lygiu siekiama užtikrinti pagrindines kreditorių teises, taip sudarant sąlygas nepažeisti tarptautinės viešosios tvarkos reikalavimų. Pastebima tendencija, kad ne tik nacionaliniu, Europos Sąjungos, bet ir tarptautiniu lygiu kuriamos bei teismų praktikoje taikomos taisyklės, kuriomis siekiama maksimaliai užtikrinti visų bankroto procese dalyvaujančių asmenų fundamentalias teises (teisę į lygybę, draudimą varžyti kito asmens teises), taip pat teisingumo, proporcingumo, sąžiningumo principus. Bankroto bylos iškėlimo pasekmės įtvirtintos Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalyje, Baltarusijos Respublikos įstatymo dėl ekonominio neišsigalinimo (bankrutavimo) 90 straipsnyje bei tarptautiniuose dokumentuose, tokiuose kaip Jungtinių Tautų tarptautinės prekybos teisės komisijos (UNCITRAL) Pavyzdinio tarptautinio bankroto įstatymo 20 straipsnio 1 dalies a, b ir c punktuose. UNCITRAL bankroto įstatymo vadove, patvirtintame UNCITRAL 2004 m. birželio 25 d., pabrėžiama tarptautinių bankroto bylos iškėlimo pasekmių taikymo būtinybė, siekiant kolektyvinių bankroto proceso tikslų, rekomenduojama, kad visas bankrutuojančios įmonės turtas, nors ir esantis kitose valstybėse, turi būti priskirtas bankrutuojančios įmonės turtui. Europos Sąjungos valstybių teismų praktika pripažįsta tarptautinį bankroto bylos iškėlimo pasekmių pobūdį ir numato galimybę atsisakyti pripažinti užsienio teismų sprendimus, kai skolininkui iškelta bankroto byla. Kasatoriaus nuomone, atsižvelgiant į bankroto bylos iškėlimo pasekmių visuotinumą, galima teigti, kad egzistuoja tarptautinės privatinės teisės normos, įtvirtinančios minimalias, būtinas skolininko kreditorių teisių garantijas, esančias viešosios tvarkos, kuri nurodyta 1958 metų Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo 5 straipsnio 2 dalies b punkte, elementu. Dėl minėtų priežasčių visuotinai pripažintos bankroto bylos iškėlimo pasekmės turėtų būti taikomos tarptautiniu lygiu, teismams nagrinėjant klausimus, susijusius su bankrutuojančios įmonės turto išieškojimu, nors ir bankroto byla nagrinėjama užsienio valstybėje pagal lex concursus (bankroto bylos nagrinėjimo vietos teisė) taisykles;

2) teismui atsisakius taikyti nurodytas bankroto bylos iškėlimo pasekmes ir pripažįstant bei leidžiant vykdyti vieno iš bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus, buvo pažeisti esminiai imperatyvai: asmenų lygybė, draudimas varžyti kito asmens teises, protingumo, teisingumo, proporcingumo principai, kurių, kaip fundamentalių kiekvienos teisinės valstybės principų pažeidimas, teismų praktikoje bei doktrinoje pripažįstamas tarptautinės viešosios tvarkos pažeidimu:

a) dėl kitų asmenų teisių ir laisvių nevaržymo. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pripažinus Tarptautinio arbitražo teismo sprendimus dėl skolos išieškojimo iš bankrutuojančios įmonės turto vieno kreditoriaus naudai, pažeidžiamas imperatyvas nevaržyti kitų asmenų teisių. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnyje įtvirtinta, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Bankroto proceso esmė yra užtikrinti ne tik bankrutuojančios įmonės interesus, tačiau ir kiek įmanoma labiau apsaugoti bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, teisingai, proporcingai, sąžiningai paskirstant jiems priklausančias sumas iš likusio bankrutuojančios įmonės turto. Toks kreditorių teisių apsaugos principas vadinamas universalumo principu, kurio paskirtis bankroto santykiuose – vienoda visų kreditorių teisių ir teisėtų interesų apsauga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-404/2005). Pripažįstant bei leidžiant vykdyti Tarptautinio arbitražo teismo sprendimus dėl skolos priteisimo vieno iš bankrutuojančios įmonės kreditorių naudai, apeinant bankroto procesą, nepaisant tarptautiniu mastu pripažintų bankrutuojančios įmonės prievolių vykdymo sustabdymo, universalumo principo, kreditoriui suteikiamas nepagrįstas pranašumas kitų kreditorių atžvilgiu; tam tikrą bankrutuojančios įmonės turto dalį perdavus vienam kreditoriui, apeinant bankroto procesą, bus suvaržyti kitų kreditorių teisėti interesai gauti proporcingą bankrutuojančios įmonės turto dalį;

b) dėl konstitucinio asmenų lygybės principo pažeidimo. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtina, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos Sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Susitariančiųjų Šalių piliečių lygybės principas, nustatant, kad vienos Susitariančiosios Šalies piliečiai kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje savo asmeninių ir turtinių teisių atžvilgiu naudojasi tokia pat teisine gynyba kaip ir tos Susitariančiosios Šalies piliečiai. Teismas byloje nekonstatavo viešosios tvarkos pažeidimo, pripažino ir leido vykdyti Tarptautinio arbitražo teismo sprendimus, taip pažeisdamas konstitucinę normą, įtvirtinančią fundamentalų konstitucinį asmenų lygybės (bankroto proceso metu – kreditorių lygybės) principą – patenkinti savo kreditorinius reikalavimus pagal atitinkamą kreditorinių reikalavimų eilę bei proporcingai savo turimiems reikalavimams. Kreditorių lygybės (universalumo) principas, kaip bendrojo lygybės principo išraiška bankroto bylose, yra fundamentalus tarptautinis principas, vienas iš viešosios tvarkos elementų, išplaukiantis iš Lietuvos Respublikos įmonių bankroto proceso teisinio reglamentavimo ir įtvirtintas teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004, 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2004, 2005 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2005). Kreditorių lygybės principas patenkinti savo kreditorinius reikalavimus pagal atitinkamą kreditorinių reikalavimų eilę bei proporcingai savo turimiems reikalavimams įtvirtintas ir Europos Sąjungos institucijų dokumentuose (Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų) bei tarptautiniuose dokumentuose, kodifikuojančiuose tarptautinius principus (UNCITRAL Pavyzdinis tarptautinio bankroto įstatymas), kurie nors ir nėra tiesiogiai šioje byloje taikytini teisės šaltiniai, tačiau turi privalomą galią tiek, kiek įtvirtina tarptautiniu mastu pripažintus principus, kurių pažeidimas sukelia ir viešosios tvarkos pažeidimą. Europos Sąjungos valstybių teismų praktikoje pripažįstamas kreditorių lygybės principas kaip vienas iš viešosios tvarkos elementų. Kasatoriaus nuomone, nurodyti argumentai patvirtina, kad teismas negalėjo neatsižvelgti į visuotinai pripažintus tarptautinio bankroto proceso principus ir neturėjo sudaryti sąlygų aiškiai kreditorių nelygybei, priešingai, visais teisėtais būdais turėjo užtikrinti teisingumą ir teisinę lygybę, taip pat tai, kad visiems bankrutuojančios įmonės kreditoriams, atsižvelgiant į jų reikalavimo dydį ir reikalavimų tenkinimo eilę, būtų sudaromos prielaidos proporcingai, teisingai patenkinti savo reikalavimus, nesuteikiant teisės vienam kreditoriui piktnaudžiauti savo teisėmis ir siekti skolos išieškojimo iš bankrutuojančios įmonės atskirai nuo bankroto bylos, kurioje tenkinami visų kitų įmonės kreditorių interesai;

c) dėl teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų bei lex mercatoria (tarptautinės prekybos taisyklės) pažeidimo. Bankroto bylos iškėlimo pasekmių taikymas susijęs su proporcingumo, teisingumo bei sąžiningumo principų įgyvendinimu. Ypač svarbią reikšmę turi tarptautiniu mastu pripažįstamas bankrutuojančios įmonės prievolių vykdymo bei mokėjimų sustabdymas. Jungtinių Tautų tarptautinės prekybos teisės komisijos (UNCITRAL), kurios dalyvės yra Lietuvos Respublika ir Baltarusijos Respublika, Pavyzdinio tarptautinio bankroto įstatymo 20 straipsnio 1 dalies a, b ir c punktuose nustatyta, kad iškėlus bankroto bylą sustabdomi visi atskiri procesai dėl skolininko turto, teisių, įsipareigojimų ar atsakomybės; sustabdomas vykdymas iš skolininko turto; perleidimo teisės, suvaržymai ar kitoks disponavimas skolininko turtu yra stabdomas. Šio pavyzdinio įstatymo priėmimo vadove aiškinama, kad nurodytos bankroto bylos iškėlimo pasekmės yra taikomos automatiškai nuo bylos iškėlimo. Savaiminis šių bankroto bylos iškėlimo pasekmių taikymas yra būtinas, kad galėtų būti tinkamai ir teisingai vykdomas tarptautinis bankroto procesas. Taigi šiame teisės akte įtvirtinami visuotinai pripažinti bankroto procesui tarptautiniu mastu keliami reikalavimai – tinkamumas ir teisingumas. Šis Jungtinių Tautų tarptautinės prekybos teisės komisijos (UNCITRAL), atsakingos už tarptautinės teisės vienodinimą ir derinimą, priimtas teisės aktas išreiškia svarbiausius atrinktus tarptautinės teisės principus, būdingus kiekvienai nacionalinei teisės sistemai, kurių kiekviena valstybė turėtų laikytis. Turtinių prievolių vykdymo sustabdymą, iškėlus bankroto bylą, įtvirtina tiek Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas, kuriame teigiama, kad draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, tiek ir bankroto bylos procesui taikytinas Baltarusijos Respublikos ekonominio neišsigalėjimo (bankroto) įstatymas, kurio 90 straipsnyje nustatyta, kad skolininko įsipareigojimų vykdymas leidžiamas tik šio įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka. Nesilaikydamas teisingumo, protingumo, proporcingumo principų, teismas pažeidė materialinės teisės normą, vienodo principų supratimo, aiškinimo, taikymo praktiką, tai turėjo esminę įtaką netinkamai taikant viešosios tvarkos išlygą.

2. Teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos Sutartį dėl teisinės pagalbos ir teisimų santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose. Teismui 2006 m. birželio 6 d. nutartimi pripažinus bei leidus vykdyti Baltarusijos Respublikos Aukštojo Ūkinio Teismo 2005 m. rugsėjo 9 d. nutartį dėl konkursinės teisenos pradėjimo atsakovui, šiai nutarčiai buvo suteikta tokia pat teisinė galia kaip ir nacionalinio teismo sprendimui. To reikalauja Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos Sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 52 straipsnis, kuriame teigiama, kad Susitariančiosios Šalys tarpusavyje pripažįsta ir vykdo įsiteisėjusius teisingumo įstaigų sprendimus civilinėse ir šeimos bylose. Pagal Lietuvos teismų praktiką ir teisės doktriną užsienio teismo sprendimo pripažinimas reiškia, kad: pripažįstančioje valstybėje jis įgyja res judicata galią; pripažįstančioje valstybėje jis įgyja prejudicinę galią; pripažįstanti užsienio teismo sprendimą valstybė kartu konstatuoja, kad nagrinėjant bylą užsienio valstybėje laikytasi sąžiningo proceso principų; sprendimą pripažinusioje valstybėje jis tampa vykdytinas, t. y. turi būti vykdomas taip pat kaip ir nacionalinio teismo sprendimai. Visi šie užsienio teismo sprendimo pripažinimo padariniai turėjo būti taikomi ir šioje byloje, tai reiškia, kad bankroto bylos iškėlimo pripažinimas visų pirma turi tokias pačias teisines pasekmes Lietuvos Respublikoje, kaip ir jei bankroto byla būtų iškelta Lietuvos Respublikoje, atsižvelgiant į taikytinos teisės ypatumus, kai procedūriniai teisės klausimai sprendžiami pagal bankroto bylos nagrinėjimo vietos teisę (lex concursus). Kasatoriaus nuomone, teismas ne tik turėjo taikyti viešosios tvarkos elementu esančius tarptautinio bankroto minimalių kreditorių teisių apsaugos reikalavimus – bankroto bylos iškėlimo pasekmes, bet ir visų pirma turėjo gerbti tarptautinį dvišalį įsipareigojimą ir, nagrinėdamas šią bylą, turėjo taikyti visas bankroto bylos iškėlimo pasekmes, kurios, kaip procesinės bankroto teisės normos, turi būti taikomos pagal lex concursus taisyklę. Teismas, vadovaudamasis bankroto bylos nagrinėjimo vietos, kaip procesui taikytinos teisės, normomis, t. y. Baltarusijos Respublikos ekonominio neišsigalėjimo (bankroto) įstatymo 90 straipsniu, turėjo atsisakyti pripažinti Tarptautinio arbitražo teismo sprendimus, grįsdamas savo nutartį tuo, kad visi individualūs prievolių mokėjimai turi būti stabdomi, o visas bankrutuojančios įmonės turtas turi būti teisingai bei proporcingai, laikantis bankroto proceso tvarkos, paskirstomas visiems kreditoriams. Atsisakymas pripažinti Tarptautinio arbitražo teismo sprendimus neužkirstų kelio pareiškėjui Westintorg Corp. patenkinti savo reikalavimus iš atsakovo turto, nes Baltarusijos Respublikos teismas, atsižvelgdamas į bankrutuojančių kreditorių eilę, turimų reikalavimų dydį, skolininko turimo turto dydį, teisingumo bei proporcingumo reikalavimus, paskirstys bankrutuojančios įmonės turtą kreditoriams. Teismui pripažinus Baltarusijos Respublikos teismo nutartį, kuria atsakovui iškelta bankroto byla, ir pripažįstant bei leidžiant vykdyti užsienio arbitražo sprendimus pažeidžiami tarptautiniai dvišaliai įsipareigojimai, nustatyti Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos Sutartyje dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, kenkiama geriems kaimynystės su užsienio valstybe santykiams. Tai pripažintina viešosios tvarkos pažeidimu ir yra pagrindas atsisakyti pripažinti užsienio arbitražo sprendimus.

Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėjas Britų Virginijos salų bendrovė Westingtorg Corp. prašo kasacinį skundą atmesti, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 4 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

1. Kasacinis teismas yra ne kartą pasisakęs dėl Niujorko konvencijoje įtvirtintos viešosios tvarkos sąvokos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo taikoma viešosios tvarkos samprata iš esmės atitinka tarptautinėje praktikoje priimtą šios teisinės kategorijos sampratą. Pagal Tarptautinės teisės asociacijos apibendrinimą Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b punkto taikymo klausimu sąvoka „tarptautinė viešoji tvarka“ apima: fundamentaliuosius teisingumo ir moralės principus, kuriuos valstybė siekia ginti net tais atvejais, kai pažeidimas tiesiogiai jos neliečia; taisykles, skirtas esminiams politiniams, socialiniams ar ekonominiams valstybės interesams ginti; valstybės pareigą laikytis savo įsipareigojimų prieš kitas valstybes bei tarptautines organizacijas. Be to, rekomenduojama, kad valstybėje įtvirtintos viešosios tvarkos dalį sudarančias normas bei principus pažeidžiantis arbitražo sprendimas turėtų būti nepripažįstamas tik tuo atveju, jei tenkinamos abi šios sąlygos: pažeistoji norma pagal savo apimtį nustato tokią pasekmę (ją pažeidžiančio arbitražo sprendimo nepripažinimą) ir jei arbitražo sprendimo pripažinimas ar vykdymas akivaizdžiai kenkia esminiams politiniams, socialiniams ar ekonominiams valstybės interesams. Sprendžiant viešosios tvarkos išlygos taikymo nepripažįstant užsienio arbitražo sprendimo klausimą, būtina atsižvelgti į tai, kad tarptautinių arbitražų sprendimų baigtinumo principas irgi laikomas vienu iš visuotinai pripažintų tarptautinės viešosios tvarkos elementų. Taigi užsienio arbitražo sprendimas gali būti nepripažintas Lietuvos Respublikoje tik tuo atveju, jei jo pripažinimas ir vykdymas pažeistų vieną iš nurodytų Lietuvos Respublikos pripažįstamų tarptautinės viešosios tvarkos elementų ir tokio sprendimo pripažinimas ir vykdymas akivaizdžiai pakenktų esminiams politiniams, socialiniams ar ekonominiams Lietuvos Respublikos interesams. Byloje nustatytos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad arbitražo sprendimų pripažinimas šioje byloje sukeltų tokias pasekmes.

2. Nors priimti tam tikri tarptautiniai dokumentai, reglamentuojantys tarpvalstybinio pobūdžio bankroto klausimus, pvz., Europos Sąjungos Tarybos 2000 m. gegužės 29 d. reglamentas Nr. 1346/2000 dėl bankroto procedūrų, tačiau šis Reglamentas nagrinėjamoje byloje netaikytinas. Tiek Jungtinių Tautų Tarptautinė prekybos teisės komisijos (UNCITRAL) parengtas Pavyzdinis tarpvalstybinio bankroto įstatymas, tiek jo vadovas yra rekomendaciniai, skirti tik valstybių vidaus bankroto įstatymams vienodinti, ir nereglamentuoja tarpvalstybinio bankroto klausimų.

3. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad egzistuoja tarptautinės privatinės teisės normos, įtvirtinančios minimalias, būtinas skolininko kreditorių teisių garantijas, esančias viešosios tvarkos, kuri nurodyta Niujorko konvencijos 5 straipsnio 2 dalies b punkte, elementu. Nors bankrutuojančios įmonės kreditorių teisių apsauga kai kuriose valstybėse yra laikoma viešosios tvarkos dalimi, autoritetingi šios srities autoriai teigia, kad neegzistuoja unifikuoto požiūrio į tai, kokios minimalios kreditorių teisių garantijos laikomos viešosios tvarkos elementu. Ginčijama nutartimi buvo pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje arbitražo sprendimai, kurių priėmimo metu įmonė „Belaja Rus“ nebuvo bankrutuojanti įmonė. Tarptautinėje praktikoje dažniausiai minimas kolizijos tarp arbitražo proceso ir bankroto proceso atvejis, kai arbitražo procesas pradedamas jau prieš bankrutuojančią įmonę arba kai arbitražo proceso metu įmonei pradedama bankroto procedūra dar nebaigus arbitražo proceso ir nepriėmus sprendimo. Šios kolizijos atveju įvairios valstybės taiko skirtingas taisykles. Apibendrinant užsienio valstybių teismų praktiką, darytina išvada, kad jokiu būdu negalima teigti egzistuojant pripažintą tarptautinės teisės principą, kad arbitražo procesas ir šalia jo vykstantis bankroto procesas atsakovo atžvilgiu yra visais atvejais nesuderinami. Priešingai, užsienio teismai yra ne kartą pasisakę, kad vykstant atsakovo bankrotui arbitražo procesas gali tęstis, o kai kuriais atvejais jis gali būti net ir pradėtas jau vykstant bankroto procesui prieš atsakovą.

4. Priešingai nei teigia atsakovas, dėl priimtos nutarties pripažinti ir leisti vykdyti arbitražo sprendimus savaime įmonės „Belaja Rus“ kreditorių teisės niekaip nėra pažeidžiamos. Išieškojimo sustabdymas būtų taikomas arbitražo sprendimų vykdymo, o ne jų pripažinimo procese. Lietuvos apeliacinis teismas pagrįstai pažymėjo, kad užsienio arbitražo sprendimo pripažinimas ir leidimas jį vykdyti, remiantis Niujorko konvencija, ir realus šio sprendimo vykdymas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra skirtingos civilinio proceso stadijos. Šiuo klausimu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad „kasacinėje byloje nesprendžiamas klausimas, į kokį kasatoriaus turtą nukreipti išieškojimą, o svarstoma, pripažinti ar ne užsienio arbitražo teismo sprendimą. Jeigu užsienio arbitražo teismo sprendimas pripažįstamas, jis vykdomas bendra tvarka, t. y. prasideda vykdymo procesas. Vykdymo procese sprendžiama, kokį atsakovas turi turtą ir į kokį jo turtą galima nukreipti išieškojimą“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-179/2006). Be to, jeigu arbitražo sprendimus būtų atsisakyta pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje vien tuo pagrindu, kad prieš skolininką šiuo metu Baltarusijos Respublikoje vykdomas bankroto procesas, tai nepagrįstai ir neteisėtai apribotų kreditoriaus teises, nes tuo atveju, jeigu Baltarusijos Respublikoje bankroto procesas dėl bet kokių priežasčių būtų nutrauktas, tada tam, kad būtų pradėtas išieškojimas iš įmonės „Belaja Rus“ turto Lietuvos Respublikoje, būtų būtina pradėti atskirą procesą dėl arbitražo sprendimų pripažinimo.

5. Kadangi arbitražo sprendimų pripažinimas ir leidimas juos vykdyti savaime neapriboja įmonės „Belaja Rus“ kreditorių teisių ir Baltarusijos Respublikos teismo nutarties dėl bankroto procedūros pradėjimo teisinės pasekmės Lietuvos Respublikoje gali būti taikomos arbitražo sprendimų vykdymo procese, tai nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad Lietuvos apeliacinio teismo nutartis pripažinti ir leisti vykdyti užsienio arbitražo sprendimus pažeidžia trečiųjų asmenų teises bei laisves, asmenų lygybės prieš įstatymus principą, protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus bei lex marcatoria. Arbitražo sprendimų pripažinimas pagal Niujorko konvencijos reikalavimus savaime neriboja kreditorių teisių nei Lietuvos Respublikoje, nei kitose valstybėse, tačiau tik sudaro sąlygas konstatuoti įsiteisėjusiais arbitražo sprendimais teisėtą Westintorg Corp. reikalavimų dydį. Užsienio arbitražo sprendimų pripažinimas šioje byloje niekaip neriboja įmonės „Belaja Rus“ bankroto administratoriaus ir kreditorių teisės imtis savo teisių gynimo priemonių ir Lietuvos Respublikoje. Pavyzdžiui, tokia teisių gynybos priemone galėtų būti Lietuvos Respublikos teismui pateikiamas reikalavimas areštuoti Lietuvoje esantį įmonės turtą visų kreditorių naudai.

6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad užsienio valstybėje pradėtų bankroto procedūrų taikymas įmonei savaime nenutraukia pradėtų nagrinėti su bankrutuojančia įmone susijusių turtinių ginčų civilinėse bylose Lietuvoje, nebent užsienio valstybių bankroto procedūrų eksteritorialumas ir su tuo susijusios teisinės pasekmės Lietuvos teritorijoje būtų numatytos dvišaliu ar daugiašaliu pagrindu sudarytuose tarptautinės teisės aktuose, prie kurių yra prisijungusi Lietuva.

7. Tarptautinio arbitražo sprendimo pripažinimas pagal Niujorko konvenciją jokiu būdu negali pakenkti geriems Lietuvos Respublikos kaimyniniams santykiams su Baltarusijos Respublika. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-179/2006, nurodyta, kad tarptautinių sutarčių taikymas per se negali būti laikomas prieštaravimu viešajai tvarkai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Tarptautinio komercinio arbitražo teismo prie Rusijos Federacijos pramonės ir prekybos rūmų 2005 m. gegužės 23 d. sprendimais arbitražo bylose Nr.43/2004, Nr.44/2004, Nr.46/2004, Nr.47/2004, Nr.48/2004, Nr.49/2004, Nr.50/2004, Nr.54/2004, Nr.55/2004 ieškovo Britų Virginijos salų bendrovės Westintorg Corp. naudai priteistos skolos iš atsakovo Baltarusijos Respublikos Prezidento reikalų valdybos Valstybinės gamybos ir prekybos unitarinės įmonės „Belaja Rus“.

Britų Virginijos salų bendrovė Westingtorg Corp. 2005 m. liepos 29 d. kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą su pareiškimu ir prašė pripažinti bei leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Tarptautinio komercinio arbitražo teismo prie Rusijos Federacijos pramonės ir prekybos rūmų 2005 m. gegužės 23 d. sprendimus arbitražo bylose Nr.43/2004, Nr.44/2004, Nr.46/2004, Nr.47/2004, Nr.48/2004, Nr.49/2004, Nr.50/2004, Nr.54/2004, Nr.55/2004 pagal ieškovo Britų Virginijos salų bendrovės Westintorg Corp. ieškinius atsakovui Baltarusijos Respublikos Prezidento reikalų valdybos Valstybinei gamybos ir prekybos unitarinei įmonei „Belaja Rus“ dėl skolų grąžinimo.

Baltarusijos Respublikos Aukštasis Ūkinis Teismas 2005 m. rugsėjo 9 d. nutartimi Baltarusijos Respublikos Prezidento reikalų valdybos Valstybinei gamybos ir prekybos unitarinei įmonei „Belaja Rus“ pradėjo konkursinę teiseną. Lietuvos apeliaciniame teisme 2006 m. sausio 6 d. gautas Baltarusijos Respublikos Prezidento reikalų valdybos Valstybinės gamybos ir prekybos unitarinės įmonės „Belaja Rus“ prašymas pripažinti ir leisti vykdyti Baltarusijos Respublikos Aukštojo Ūkinio Teismo 2005 m. rugsėjo 9 d. nutartį Lietuvos Respublikos teritorijoje. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. birželio 6 d. nutartimi pripažino ir leido vykdyti Baltarusijos Respublikos Aukštojo Ūkinio Teismo 2005 m. rugsėjo 9 d. nutartį Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. liepos 4 d. nutartimi pripažino ir leido vykdyti Lietuvos Respublikoje Tarptautinio komercinio arbitražo teismo prie Rusijos Federacijos pramonės ir prekybos rūmų 2005 m. gegužės 23 d. sprendimus arbitražo bylose Nr.43/2004, Nr.44/2004, Nr.46/2004, Nr.47/2004, Nr.48/2004, Nr.49/2004, Nr.50/2004, Nr.54/2004, Nr.55/2004 pagal ieškovo Britų Virginijos salų bendrovės Westintorg Corp. ieškinius atsakovui Baltarusijos Respublikos Prezidento reikalų valdybos Valstybinei gamybos ir prekybos unitarinei įmonei „Belaja Rus“ dėl skolų grąžinimo.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje Tarptautinio komercinio arbitražo teismo prie Rusijos Federacijos pramonės ir prekybos rūmų 2005 m. gegužės 23 d. sprendimus arbitražo bylose Nr. 43/2004, Nr. 44/2004, Nr. 46/2004, Nr. 47/2004, Nr. 48/2004, Nr. 49/2004, Nr. 50/2004, Nr. 54/2004, Nr. 55/2004 pagal ieškovo Britų Virginijos salų bendrovės Westintorg Corp. ieškinius atsakovui Baltarusijos Respublikos Prezidento reikalų valdybos Valstybinei gamybos ir prekybos unitarinei įmonei „Belaja Rus“ dėl skolų grąžinimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos Respublika ir Rusijos Federacija yra 1958 metų Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo (toliau - Niujorko konvencija) dalyvės, todėl Tarptautinio komercinio arbitražo teismo prie Rusijos Federacijos pramonės ir prekybos rūmų 2005 m. gegužės 23 d. sprendimus Lietuvos Respublikos teismas pripažįsta ir leidžia vykdyti, jei konstatuoja, kad nėra Niujorko konvencijos V straipsnyje nurodytų pagrindų, kuriais gali būti atsisakyta pripažinti ar leisti vykdyti užsienio arbitražo sprendimą (Niujorko konvencijos V straipsnis, CPK 810 straipsnio 6 dalis, 813 straipsnio 3 dalis, Komercinio arbitražo įstatymo 39, 40 straipsniai).

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas, spręsdamas Tarptautinio komercinio arbitražo teismo prie Rusijos Federacijos pramonės ir prekybos rūmų 2005 m. gegužės 23 d. sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje klausimą, padarė nepagrįstą išvadą, kad nėra Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b punkte nurodyto pagrindo atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti užsienio arbitražo sprendimą.

Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b punkte nurodyta, kad arbitražo sprendimą pripažinti ir vykdyti gali būti atsisakoma, jei tos šalies, kurios prašoma pripažinti ir vykdyti, kompetentinga valdžios institucija pripažįsta, kad to sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarauja šios šalies viešajai tvarkai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2006 m. kovo 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-179/2006, konstatavo, kad sąvoka „viešoji tvarka“ tarptautinio arbitražo doktrinoje ir praktikoje aiškinama kaip tarptautinė viešoji tvarka, apimanti fundamentalius sąžiningo proceso principus, taip pat imperatyviąsias materialiosios teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus.

Kasaciniame skunde nurodyti argumentai dėl viešosios tvarkos pažeidimo iš esmės susiję su ta aplinkybe, kad skolininkui Baltarusijos Respublikoje iškelta bankroto byla. Kasatoriaus nuomone, taikant šio Baltarusijos Respublikoje vykstančio bankroto proceso teisines pasekmes Lietuvos Respublikoje turėtų būti atsisakyta pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje nurodytus užsienio arbitražo sprendimus, nes bankroto bylos pasekmės turi būti sprendžiamos pagal bankroto bylos nagrinėjimo vietos teisę (lex concursus).

Kasacinio skundo argumentai, kad procesinės bankroto bylos pasekmės turi būti sprendžiamos pagal bankroto bylos nagrinėjimo vietos valstybės teisę (lex concursus), nepagrįsti. Lietuvos Respublika ir Baltarusijos Respublika nėra sudariusios tarptautinės sutarties dėl tarpvalstybinio bankroto, nustatant vienoje iš valstybių vykstančios bankroto bylos materialines ir procesines pasekmes kitoje valstybėje. Baltarusijos Respublikos Aukštojo Ūkinio Teismo 2005 m. rugsėjo 9 d. nutarties dėl konkursinės teisenos pradėjimo pripažinimas nereiškia, kad Lietuvos Respublikoje bus taikomos Baltarusijos Respublikos procesinės teisės normos. To nenustatyta nei Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sudarytoje Sutartyje dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, kurios pagrindu pripažintas nurodytas Baltarusijos Respublikos teismo sprendimas, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose.

Kasatorius, dėstydamas argumentus dėl bankroto bylos iškėlimo Baltarusijos Respublikoje pasekmių Lietuvos Respublikoje, nurodo Europos Sąjungos Tarybos 2000 m. gegužės 29 d. reglamentą Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų, priimtą, atsižvelgiant į tai, kad reikia užtikrinti efektyvų ir veiksmingą tarpvalstybinių bankroto bylų nagrinėjimą. Reglamente įtvirtintas bendras principas, kad, išskyrus atvejus, kai šis reglamentas numato ką kitą, bankroto byloms ir jų pasekmėms taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta tokia byla, teisė, t. y. lex concursus (4 straipsnio 1 dalis) ir 4 straipsnio 2 dalyje išvardyti klausimai, sprendžiami pagal valstybės, kurioje iškelta bankroto byla, teisę. Reglamente taip pat tiesiogiai išspręsti atskiri materialinių ir procesinių bankroto bylų pasekmių klausimai (pvz., 5 straipsnio 1 dalis, 24 straipsnis) arba tam tikrais klausimais nukreipiama į nacionalinę teisę nesivadovaujant lex concursus taisykle (pvz., Reglamento 11, 15 straipsniai). Šis reglamentas, nors ir nurodomas kasaciniame skunde, tačiau nagrinėjamoje byloje netaikytinas, nes Baltarusijos Respublika nėra Europos Sąjungos narė. Analogiška kasatoriaus nuoroda į UNCITRAL parengto Pavyzdinio tarptautinio bankroto įstatymo nuostatas nėra pagrįsta, nes Lietuvos Respublikoje nebuvo priimtas Tarptautinio bankroto įstatymas, kurio nuostatos būtų pagrįstos UNCITRAL parengtomis rekomendacijomis.

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublika ir Baltarusijos Respublika nėra sudariusios tarptautinės sutarties dėl tarpvalstybinio bankroto, nustatant vienoje iš valstybių vykstančios bankroto bylos materialines ir procesines pasekmes kitoje valstybėje, klausimą, ar, skolininkui iškėlus bankroto bylą Baltarusijos Respublikoje, Lietuvos Respublikoje gali būti tenkinamas pareiškimas dėl užsienio arbitražo sprendimų, kuriais priteista iš šio skolininko skola, pripažinimo ir leidimo vykdyti reikia spręsti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktais.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-560/240) užsienio valstybėje pradėtų bankroto procedūrų taikymas įmonei savaime nenutraukia pradėtų nagrinėti su bankrutuojančia įmone susijusių turtinių ginčų civilinėse bylose Lietuvoje, nebent užsienio valstybių bankroto procedūrų eksteritorialumas ir su tuo susijusios teisinės pasekmės Lietuvos teritorijoje būtų numatytos dvišaliu ar daugiašaliu pagrindu sudarytuose tarptautinės teisės aktuose, prie kurių būtų prisijungusi Lietuva bankroto procedūrų pradėjimo įmonei užsienio valstybėje momentu.

Taikant nurodytą išaiškinimą nagrinėjamoje byloje, darytina išvada, kad jei užsienio valstybių bankroto procedūrų eksteritorialumas ir su tuo susijusios teisinės pasekmės Lietuvos teritorijoje nėra numatytos dvišaliu ar daugiašaliu pagrindu sudarytuose tarptautinės teisės aktuose, prie kurių būtų prisijungusi Lietuva, tai užsienio teismo sprendimo pripažinimas ir leidimas vykdyti gali būti įgyvendinamas ir iškėlus skolininkui bankroto bylą kitoje valstybėje. Aplinkybė, kad skolininkui – užsienio juridiniam asmeniui – užsienio valstybė pradėjo taikyti bankroto procedūras, dar nereiškia, kad kreditorius negali pasinaudoti teise ginti savo pažeistas teises kreipdamasis dėl užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti. Analogiškai šis klausimas būtų sprendžiamas ir tokiu atveju, jei kreditorius kreiptųsi dėl užsienio arbitražo sprendimo, priimto iki bankroto bylos skolininkui iškėlimo, o po pareiškimo dėl pripažinimo ir leidimo vykdyti skolininkui būtų iškelta bankroto byla Lietuvos Respublikoje, tai pagal Lietuvos Respublikos teisę nebūtų pagrindo atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti šį sprendimą (Įmonių bankroto įstatymo 15 straipsnis). Tokią išvadą leidžia daryti tai, kad prašymo pripažinti ir leisti vykdyti užsienio arbitražo sprendimą nagrinėjimas nėra tapati sąvoka turtinių ginčų nagrinėjimui ar bylų, kuriose skolininkui pareikšti turtiniai reikalavimai, nagrinėjimui, nes turtinis ginčas tarp kreditoriaus ir skolininko jau buvo išnagrinėtas užsienio arbitražo sprendimu iki bankroto bylos iškėlimo ir užsienio arbitražo sprendimo pripažinimas ir leidimas vykdyti nereiškia paties turtinio ginčo nagrinėjimo, o yra tik procedūra, kurios metu patikrinama, ar nėra užsienio arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindų.

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad, remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog kasacinio skundo argumentai dėl bankroto bylos iškėlimo pasekmių ir pažeidimo esminių imperatyvų: asmenų lygybės, draudimo varžyti kito asmens teises, protingumo, teisingumo, proporcingumo principų, lex mercatoria, kurių, kaip fundamentalių kiekvienos teisinės valstybės principų, pažeidimas teismų praktikoje bei doktrinoje pripažįstamas tarptautinės viešosios tvarkos pažeidimu, nepagrįsti.

Kasacinio skundo argumentai, kad teismui pripažinus Baltarusijos Respublikos teismo nutartį, kuria atsakovui iškelta bankroto byla, ir pripažįstant bei leidžiant vykdyti užsienio arbitražo sprendimus pažeidžiami tarptautiniai dvišaliai įsipareigojimai, nustatyti Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos Sutartyje dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, kenkiama geriems kaimynystės su užsienio valstybe santykiams, kad tai pripažįstama viešosios tvarkos pažeidimu ir yra pagrindas atsisakyti pripažinti užsienio arbitražo sprendimus, taip pat nepagrįsti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ((Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-179/2006) tarptautinių sutarčių taikymas per se negali būti laikomas prieštaravimu viešajai tvarkai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 135 straipsnyje nustatyta, kad Lietuva vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais. Vienas tokių principų yra tarptautinių valstybės įsipareigojimų vykdymas (pacta sunt servanda). Lietuvos Respublika, ratifikuodama 1958 m. Niujorko konvenciją, įsipareigojo pripažinti užsienio arbitražų sprendimus, nesant Niujorko konvencijos V straipsnyje nustatytų užsienio arbitražų sprendimų nepripažinimo pagrindų, tinkamai taikyti Niujorko konvencijos V straipsnyje nustatytus užsienio arbitražų sprendimų nepripažinimo pagrindus. Užsienio arbitražo sprendimo nepripažinimas Niujorko konvencijoje nenurodytu pagrindu arba netinkamas Niujorko konvencijos aiškinimas ir taikymas reikštų Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų pažeidimą. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Baltarusijos Respublika taip pat yra 1958 m. Niujorko konvencijos dalyvė. Vadinasi, Baltarusijos Respublika taip pat įsipareigojo spręsti užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo klausimą pagal Niujorko konvencijoje nustatytas taisykles. Dėl to tarptautinės sutarties laikymasis ir jos tinkamas vykdymas, t. y. teisėti veiksmai, negali daryti neigiamos įtakos valstybių geros kaimynystės santykiams ir negali būti pagrindu pripažinti viešosios tvarkos pažeidimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Dangutė Ambrasienė

Sigitas Gurevičius

Egidijus Laužikas

Aloyzas Marčiulionis

Antanas Simniškis

Algimantas Spiečius