Baudžiamoji byla Nr. 2K-323-303/2015
Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00690-2006-7
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.5.2;
2.1.2.11.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. birželio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjos Audronės Kartanienės,
sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,
dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,
nukentėjusiojo atstovei advokatei Jelenai Smirnovai,
išteisintiesiems V. T., R. S.,
išteisintųjų gynėjams advokatams Daniui Svirinavičiui ir Vytautui Sirvydžiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. G. atstovės advokatės Jelenos Smirnovos kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo V. T. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 3, 4 dalis, 182 straipsnio 2 dalį, 181 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija); R. S. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), nes nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nukentėjusiojo V. G. pareikštas civilinis ieškinys dėl 45 000 Lt (130,32,90 Eur) neturtinės ir 40 000 Lt (11584,80 Eur) turtinės žalos atlyginimo priteisimo iš V. T. bei 40 000 Lt (11584,80 Eur) solidariai iš V. T. ir R. S. neturtinei žalai atlyginti paliktas nenagrinėtas; nukentėjusiojo V. G. civilinis ieškinys dėl 13 100 Lt (3765,06 Eur) bylinėjimosi išlaidų priteisimo solidariai iš V. T. ir R. S. atmestas.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 3 d. nutartis, kuria Kauno apygardos prokuratūros bei nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. G. atstovės apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Audronės Kartanienės pranešimą, nukentėjusiojo V. G. atstovės advokatės Jelenos Smirnovos, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, išteisintųjų V. T., R. S. ir jų gynėjų, prokuroro, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
V. T. buvo išteisintas dėl kaltinimo tuo, kad siekdamas apgaule savo ir R. S. naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą – V. G. priklausančius 150 000 Lt (43 443 Eur), ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis parengė V. G. pinigų įgijimo apgaule planą, pagal kurį jis, pasinaudodamas V. G. patiriamais nuostoliais broliui A. G. užrakinus sandėlį su jame laikomais pašarais, paveiks V. G. valią, kad šis, klysdamas dėl jo (V. T.) ketinimų, pasirašys paskolos sutartį, jog tariamai pasiskolino iš R. S. 150 000 Lt (43 443 Eur), o R. S. šiuos žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis patvirtins savo įrašais ir parašu bei minėtą sutartį pateiks teismui, turėdamas tikslą apgaule gauti teismo sprendimą, suteiksiantį jam turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą – V. G. priklausančius 150 000 Lt (43 443 Eur). Po to tyrimo metu nenustatytoje vietoje ir nenustatytu laiku šį planą pasiūlė R. S.. Šiam sutikus ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje perdavus jam (V. T.) savo asmens paso duomenis, jis, veikdamas bendrininkų grupe su R. S. ir vykdydamas su juo sutartą planą, 2002 m. rugsėjo mėn. pabaigoje–spalio mėn. pradžioje, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, automobilių stovėjimo aikštelėje, prie kavinės „Undinė“, adresu: Jonavos g. 40, Kaunas, tyrimo metu nenustatytame automobilyje, pasinaudodamas V. G. patiriamais nuostoliais broliui A. G. užrakinus sandėlį su jame laikomais V. G. pašarais, apgaule, t. y. žadėdamas V. G. išspręsti jo ir A. G. turtinį ginčą dėl sandėlio atrakinimo ir pašarų išvežimo bei nutylėdamas savo ketinimus pažadų nevykdyti, pasiūlė, taip pat viršydamas susitarimo su R. S. ribas, prievartavo V. G. surašyti ir pasirašyti 150 000 Lt (43 443 Eur) paskolos sutartį kaip garantą, kad V. G. jam (V. T.) įvykdžius pažadą sumokės 150 000 Lt (43 443 Eur). Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2002 m. pabaigoje–2003 m. pradžioje, tikslesnis laikas ir vieta ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, apgaule, t. y. žinomai melagingai žadėdamas V. G. išspręsti jo ir A. G. turtinį ginčą dėl sandėlio atrakinimo ir pašarų išvežimo bei nutylėdamas savo ketinimus pažadų nevykdyti, vėl pasiūlė pasirašyti 150 000 Lt (43 443 Eur) paskolos sutartį, po to V. G. 2003 m. sausio 15 d. jo (V. T.) namuose adresu: (duomenys neskelbtini), Kaunas, suklaidintas jo ketinimų ir grasinimų, surašė ir pasirašė paskolos sutartį be numerio, pagal kurią jis (V. G.) 2003 m. sausio 15 d. tariamai pasiskolino iš R. S. 150 000 Lt (43 443 Eur), kuriuos įsipareigojo grąžinti 2004 m. lapkričio 1 d.
Tęsdamas nusikalstamą veiką, V. T. nuo 2003 m. sausio 20 d. iki 2006 m. gegužės 2 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, šią sutartį perdavė R. S., o šiam nuo 2003 m. sausio 20 d. iki 2006 m. gegužės 2 d., tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, suklastojus 2003 m. sausio 15 d. paskolos sutartį, t. y. ranka surašius ir patvirtinus savo parašu žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis, jog jis (R. S.) 2003 m. sausio 15 d. paskolino V. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)), 150 000 Lt (šimtą penkiasdešimt tūkstančių litų), kuriuos V. G. įsipareigojo grąžinti iki 2004 lapkričio 1 d., ir, turėdamas tikslą savo (R. S.) ir V. T. naudai apgaule gauti teismo sprendimą, suteikiantį jam (R. S.) teisę į didelės vertės svetimą turtą – V. G. priklausančius 150 000 Lt (43 443 Eur), 2006 m. gegužės 2 d. Kauno apygardos teismui adresu: Mickevičiaus g. 18, Kaunas, pateikė šį žinomai suklastotą netikrą dokumentą – 2003 m. sausio 15 d. paskolos sutartį su 2006 m. balandžio 28 d. ieškinio pareiškimu dėl paskolos priteisimo iš V. G., prašydamas teismo priteisti iš V. G. 150 000 Lt (43 443 Eur) paskolą, penkių procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo dienos iki sprendimo visiško įvykdymo ir 2000 Lt (579,24 Eur) žyminį mokestį, o Kauno apygardos teismas 2006 m. gegužės 3 d. iškėlė civilinę bylą Nr. 2-870-153/2006 (bylos numeris 2007 metais – 2-379-153/2007, 2010 metais – 2-64-153/2010, 2011 metais – 2-46-153/2011), tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes 2011 m. gegužės 11 d. teismas civilinę bylą sustabdė iki įsiteisės Kauno apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. A2-1918-413/2011 pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovui R. S. dėl 2003 m. sausio 15 d. paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia, kuri 2011 m. lapkričio 21 d. nutartimi sustabdyta iki bus pabaigtas ikiteisminis tyrimas. Taip jis savo ir R. S. naudai pasikėsino organizuoti ir įgyti turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą – V. G. priklausančius 150 000 Lt (43 443 Eur).
Be to, V. T. išteisintas dėl kaltinimo tuo, kad 2002 m. rugsėjo mėn. pabaigoje–spalio mėn. pradžioje, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, automobilių stovėjimo aikštelėje, prie kavinės „Undinė“, adresu: Jonavos g. 40, Kaunas, tyrimo metu nenustatytame automobilyje, viršydamas susitarimo su R. S. sukčiauti ribas, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo ir R. S. naudai, panaudodamas psichinę prievartą ir grasinimus, kad V. G. gali kilti visokių nemalonumų, nes jis turi šeimą ir turto, kad jis skolingas broliui A. G. 150 000 Lt (43 443 Eur) ir nuo to niekur nedings, užsimindamas apie Kauno rajone netoli Karmėlavos esantį susprogdintą namą, vertė V. G. surašyti ir pasirašyti 150 000 Lt (43 443 Eur) paskolos sutartį; 2003 m. sausio 15 d. jo (V. T.) namuose adresu: (duomenys neskelbtini), Kaunas, V. G. surašius ir pasirašius paskolos sutartį be numerio, pagal kurią jis (V. G.) 2003 m. sausio 15 d. tariamai pasiskolino iš R. S. 150 000 Lt (43 443 Eur), kuriuos įsipareigojo grąžinti 2004 m. lapkričio 1 d., jis privertė nukentėjusįjį V. G. suteikti jo ir R. S. naudai turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą – V. G. priklausančius 150 000 Lt (43 443 Eur).
Be to, V. T. išteisintas dėl kaltinimo tuo, kad 2002 m. lapkričio–gruodžio mėnesį, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, kieme prie „Giraitės kebabinės“, adresu: Akacijų g. 2A, Giraitės kaimas, Kauno rajonas, panaudodamas psichinę prievartą ir grasinimus, kad visaip gyvenime būna ir kaip pavyzdį paminėdamas Kauno rajone netoli Karmėlavos esantį susprogdintą namą, pasinaudodamas V. G. įbauginimu 2002 m. rugsėjo mėn. pabaigoje–spalio mėn. pradžioje, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, automobilių stovėjimo aikštelėje, prie kavinės „Undinė“, adresu: Jonavos g. 40, Kaunas, grasino, kad V. G. gali kilti visokių nemalonumų, nes jis turi šeimą ir turto, kad jis skolingas broliui A. G. 150 000 Lt (43 443 Eur) ir nuo to niekur nedings, užsimindamas apie Kauno rajone netoli Karmėlavos esantį susprogdintą namą; taip, neturėdamas teisėto pagrindo, užmaskuotai kaip užmokestį už ramų gyvenimą ir už tarpininkavimo paslaugą sprendžiant V. G. ir A. G. turtinį ginčą dėl sandėlio atrakinimo ir jame laikomų pašarų išvežimo, savo naudai vertė V. G. perduoti didelės vertės svetimą turtą – V. G. priklausančius 50 000 Lt (14481 Eur), ir to paties susitikimo prie „Giraitės kebabinės“ metu V. G. sutikus perduoti dalį reikalaujamo turto, paėmė iš V. G. 20 000 Lt (5792,40 Eur). Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, nuo 2002 m. lapkričio mėn.–iki 2003 m. sausio 15 d., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, per du kartus tyrimo metu nenustatytame automobilyje, VĮ „Regitra“ automobilių stovėjimo aikštelėje, adresu: Raudondvario pl. 234, Kaunas, ir degalinės „Statoil“ teritorijoje, adresu: Raudondvario pl. 107 A, Kaunas, paėmė iš V. G. po 10 000 Lt (2896,20 Eur) kaip dalį reikalaujamo turto, taip privertė V. G. jam perduoti didelės vertės svetimą turtą – V. G. priklausančius 40 000 Lt (11 584,80 Eur), padarydamas nukentėjusiajam V. G. didelę 40 000 Lt (11 584,80 Eur) turtinę žalą.
R. S. išteisintas dėl kaltinimo tuo, kad V. T. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis parengus V. G. pinigų įgijimo apgaule planą, pagal kurį V. T., pasinaudodamas V. G. patiriamais nuostoliais, broliui A. G. užrakinus sandėlį su jame laikomais pašarais, paveiks V. G. valią, kad šis klysdamas dėl V. T. ketinimų pasirašys paskolos sutartį, jog tariamai pasiskolino iš jo (R. S.) 150 000 Lt (43 443 Eur), o jis (R. S.) šiuos žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis patvirtins savo įrašais bei parašu ir minėtą sutartį pateiks teismui, turėdamas tikslą apgaule gauti teismo sprendimą, suteiksiantį jam turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą – V. G. priklausančius 150 000 Lt (43 443 Eur), ir šį planą tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje pasiūlius, jis (R. S.) sutiko ir, veikdamas bendrininkų grupe su V. T., siekdamas apgaule savo ir V. T. naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą – V. G. priklausančius 150 000 Lt (43 443 Eur), ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje perdavė V. T. savo paso asmens duomenis. Po to V. T. 2002 m. rugsėjo mėn. pabaigoje–spalio mėn. pradžioje, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, automobilių stovėjimo aikštelėje, prie kavinės „Undinė“, adresu: Jonavos g. 40, Kaunas, tyrimo metu nenustatytame automobilyje, vykdant su juo (R. S.) sutartą planą, pasinaudojus V. G. patiriamais nuostoliais broliui A. G. užrakinus sandėlį su jame laikomais V. G. pašarais, apgaule, t. y. žadant V. G. išspręsti jo ir A. G. turtinį ginčą dėl sandėlio atrakinimo bei pašarų išvežimo ir nutylint savo ketinimus pažadų nevykdyti, pasiūlius, taip pat viršijant susitarimo su juo (R. S.) ribas ir prievartaujant V. G. surašyti ir pasirašyti 150 000 Lt (43 443 Eur) paskolos sutartį kaip garantą, kad V. G., V. T. įvykdžius pažadą, sumokės 150 000 Lt (43 443 Eur), tęsiant nusikalstamą veiką, 2002 m. pabaigoje–2003 m. pradžioje, tikslesnis laikas ir vieta ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, apgaule, t. y. žinomai melagingai žadant V. G. išspręsti jo ir A. G. turtinį ginčą dėl sandėlio atrakinimo bei pašarų išvežimo ir nutylint savo ketinimus pažadų nevykdyti vėl pasiūlius pasirašyti 150 000 Lt (43 443 Eur) paskolos sutartį, V. G. 2003 m. sausio 15 d. V. T. namuose, adresu: (duomenys neskelbtini), Kaunas, klysdamas dėl V. T. ketinimų ir paveiktas grasinimų, surašė ir pasirašė paskolos sutartį be numerio, pagal kurią jis (V. G.) 2003 m. sausio 15 d. tariamai pasiskolino iš jo (R. S.) 150 000 Lt (43 443 Eur), kuriuos įsipareigojo grąžinti 2004 m. lapkričio 1 d.
V. T. šią sutartį nuo 2003 m. sausio 20 d. iki 2006 m. gegužės 2 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, perdavus jam (R. S.), jis, tęsdamas nusikalstamą veiką ir vykdydamas su V. T. sutartą planą, nuo 2003 m. sausio 20 d. iki 2006 m. gegužės 2 d., tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, suklastojo 2003 m. sausio 15 d. paskolos sutartį, ranka surašydamas ir patvirtindamas savo parašu žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis, kad jis 2003 m. sausio 15 d. paskolino V. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)), 150 000 Lt (šimtą penkiasdešimt tūkstančių litų), kuriuos V. G. įsipareigojo grąžinti iki 2004 lapkričio 1 d., ir šį suklastotą dokumentą laikė tyrimo metu nenustatytoje vietoje iki 2006 m. gegužės 2 d., kai turėdamas tikslą savo ir V. T. naudai apgaule gauti teismo sprendimą, suteikiantį jam turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą – V. G. priklausančius 150 000 Lt (43 443 Eur), pateikė šį žinomai suklastotą netikrą dokumentą – 2003 m. sausio 15 d. paskolos sutartį Kauno apygardos teismui adresu: Mickevičiaus g. 18, Kaunas, su 2006 m. balandžio 28 d. ieškinio pareiškimu dėl paskolos priteisimo iš V. G., prašydamas teismo priteisti iš V. G. 150 000 Lt (43 443 Eur) paskolą, penkių procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo dienos iki sprendimo visiško įvykdymo ir 2000 Lt (579,24 Eur) žyminį mokestį, o Kauno apygardos teismas 2006 m. gegužės 3 d. iškėlė civilinę bylą Nr. 2-870-153/2006 (bylos numeris 2007 metais – 2-379-153/2007, 2010 metais – 2-64-153/2010, 2011 metais – 2-46-153/2011), tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes 2011 m. gegužės 11 d. teismas civilinę bylą sustabdė iki įsiteisės Kauno apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. A2-1918-413/2011 pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovui R. S. dėl 2003 m. sausio 15 d. paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia, kuri 2011 m. lapkričio 21 d. nutartimi sustabdyta iki bus pabaigtas ikiteisminis tyrimas. Taip jis pasikėsino apgaule savo ir V. T. naudai įgyti turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą – V. G. priklausančius 150 000 Lt (43 443 Eur).
Išteisinamasis nuosprendis ir jį patvirtinanti nutartis grindžiami tuo, kad byloje nenustatyti V. T. ir R. S. inkriminuotų veikų – sukčiavimo ir turto prievartavimo – objektyvieji ir subjektyvieji požymiai.
Kasaciniu skundu nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. G. atstovė advokatė J. Smirnova prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. išteisinamąjį nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 3 d. nutartį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo:
pripažinti V. T. kaltu pagal BK 181 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) ir paskirti jam laisvės atėmimą penkeriems metams, taip pat pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) ir paskirti jam laisvės atėmimą dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtas bausmes iš dalies sudėti ir paskirti galutinę bausmę laisvės atėmimą šešeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose;
pripažinti R. S. kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį ir paskirti jam laisvės atėmimą dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Be to, kasaciniu skundu prašoma visiškai tenkinti nukentėjusiojo V. G. civilinį ieškinį ir iš V. T. priteisti 40 000 Lt (11 584,80 Eur) turtinei žalai ir 45 000 Lt (13 032,90 Eur) neturtinei žalai dėl turto prievartavimo atlyginti, iš R. S. ir V. T. solidariai 40 000 Lt (11 584,80 Eur) neturtinei žalai dėl sukčiavimo atlyginti. Pripažinti proceso išlaidomis nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. G. visas turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti ir priteisti jam iš V. T. bei R. S. solidariai visas išlaidas, susijusias su advokato paslaugų apmokėjimu. Laikiną nuosavybės teisių apribojimą, pritaikytą Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 29 d. nutartimi, kuria laikinai apribotos R. S. nuosavybės teisės į jam nuosavybės teise priklausantį butą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), palikti nepakeistą iki bus visiškai įvykdyta nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio V. G. priteisimo.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo pažeista nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. G. teisė į nešališką teismą. Šią išvadą pagrindžia šios bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose aplinkybės. Pirma, apeliacinės instancijos teismas ignoravo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas ir surašytas nesilaikant baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, kad jame padarytos išvados nėra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Antra, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė apeliacinio skundo argumentą dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, kuris buvo grindžiamas šiomis aplinkybėmis. Surašius kaltinamąją aktą ir perdavus bylą teismui, teisėjas priėmė nutartį perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, t. y. nenustatė kliūčių nagrinėti bylą teisme. Nepaisydamas to, tas pats teisėjas, pradėjus bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, net nepradėjus įrodymų tyrimo, t. y. neatsiradus jokių naujų aplinkybių, kaltinamųjų gynybai pareiškus prašymą grąžinti bylą prokurorui, šį prašymą 2012 m. birželio 22 d. nutartimi patenkino dėl kaltinamojo akto neatitikties BPK 219 straipsnio reikalavimams ir asmens teisės į gynybą pažeidimo (esminio BPK pažeidimo), nekreipdamas dėmesio į prokuroro, nukentėjusiojo ir jo atstovės argumentuotus prieštaravimus. Apeliacinės instancijos teismas šią pirmosios instancijos teismo teisėjo 2012 m. birželio 22 d. nutartį panaikino ir perdavė bylą toliau nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasatorės nuomone, įvertinus aplinkybes, kad pirmosios instancijos teismo teisėjas priėmė savo anksčiau pareikštai nuomonei prieštaraujantį sprendimą tik dėl kaltinamųjų prašymo, kad pasisakydamas dėl kaltinamojo akto atitikties BPK 219 straipsnio reikalavimams ir teismui neaiškių kaltinimo ribų, padarytų esminių BPK pažeidimų, teisėjas netiesiogiai išsakė savo nuomonę dėl bylos baigties, tas pats teisėjas negalėjo toliau nagrinėti bylos ir dėl to jis turėjo nusišalinti nuo tolesnio bylos nagrinėjimo pagal nukentėjusiojo V. G. pareikštą prašymą arba atsiradus BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytai aplinkybei turėjo nusišalinti pats, tačiau teisėjas nuo bylos nagrinėjimo nenusišalino. Trečia, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ignoravo aplinkybę, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos tik selektyviai atrinktais įrodymais ir neatsižvelgė į apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, atsiskleidusio vertinant byloje surinktus įrodymus. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, o tai vertintina kaip esminis BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas. Antai apeliaciniame skunde buvo nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas taikė skirtingus kriterijus kaltinantiems ir teisinantiems kaltinamuosius duomenų šaltiniams, būdamas nemotyvuotai ir nepagrįstai kritiškas tik kaltinantiems duomenims, tačiau nepagrįstai nuolankus kaltinamuosius teisinantiems duomenims. Išteisinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrindė tik kaltinamųjų V. T. ir R. S. parodymais, laikydamas juos nuosekliais bei teisingais ir dėl to teikdamas jiems prioritetą, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad kaltinamųjų parodymai nebuvo nuoseklūs, o evoliucionavo priklausomai nuo pakitusių bylos aplinkybių, kaltinamųjų gynybinės pozicijos buvo paneigiamos kitais byloje surinktais objektyviais duomenimis, tačiau pirmosios instancijos teismas tai tiesiog ignoravo. Pirmosios instancijos teismas byloje surinktais neginčijamais įrodymais ir jų visetu nustatytas faktines aplinkybes laikė prielaidomis, o nepatikrinęs V. T. ir R. S. parodymų kitais BPK nustatytais būdais ir laikydamas juos įrodymais, atmetė byloje esančius objektyvius duomenis ir nenustatė bylai reikšmingų aplinkybių (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai nevertino byloje surinktų įrodymų viseto, nes įrodymai, kuriais rėmėsi šis teismas, nebuvo patikrinti liečiamumo, leistinumo, pakankamumo aspektais, nebuvo vertinami jų tarpusavio ryšiai ir jų visetas, o remtasi tarsi įrodymų visetu tik selektyviai atrinktų kaltinamiesiems palankių įrodymų dalimi. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir šališkai nelaikė įrodymais nukentėjusiojo V. G. parodymų, jų neanalizavo ir tinkamai nepatikrino BPK numatytomis priemonėmis, nors iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis V. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme davė iš esmės nuoseklius parodymus apie prieš jį V. T. padarytą turto prievartavimą ir prieš jį V. T. bei R. S. padarytą pasikėsinimą sukčiauti. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 301 straipsnį, nelaikė įrodymais nukentėjusiojo V. G. ir kitų kaltinimo liudytojų parodymų, duotų nagrinėjant bylą teisme (šį pažeidimą padarė ir apeliacinės instancijos teismas). Pirmosios instancijos teismas (kaip ir apeliacinės instancijos teismas) padarė nepagrįstą išvadą, kad kaltinimas V. T. ir R. S. grindžiamas tik nukentėjusiojo V. G. ir suinteresuotų asmenų – jo šeimos narių parodymais, bei liudytojų, apie įvykius žinojusių tik iš nukentėjusiojo pasakojimų, parodymais, pripažindamas, kad šie duomenys yra nepakankami kaltinamųjų kaltei pagrįsti, kad nukentėjusiojo V. G. parodymai proceso metu kito, buvo nenuoseklūs, juose yra prieštaravimų, nes iš bylos duomenų matyti, kad buvo ignoruoti kiti objektyvūs įrodymai, kuriais galima daryti išvadas apie nukentėjusiojo V. G. parodymų patikimumą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kritiškai vertino V. G. logiškus, nuoseklius ir teisingus parodymus teisme, taip padarydamas esminį BPK 301 straipsnio pažeidimą ir nenustatydamas reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių, kad V. T. ir R. S. veiksmai atitinka jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėtį. Pirmosios instancijos teismas, kritikuodamas nukentėjusiojo V. G. parodymus ir veiksmus, vadovavosi ne įrodymais, o subjektyviomis prielaidomis, įsivaizduojamu elgesio modeliu, kad kiekvienas nukentėjusysis turi kreiptis į teisėsaugos institucijas. Be to, pirmosios instancijos teismas prieštaravo pats sau, nes vienodai kritiškai vertino tiek nukentėjusiojo V. G. parodymus, motyvuodamas šio elgesiu, kai jis ne iš karto po įvykio kreipėsi į teisėsaugos institucijas, tiek tuo, kad jis apskritai kreipėsi į teisėsaugos institucijas, o toks jo parodymų vertinimas yra itin nepalankus nukentėjusiajam V. G.. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai laikė nepatikimais nukentėjusiojo V. G. parodymus apie tai, kad jis V. T. už pažadėtą „ramų gyvenimą“ ir abejotinas paslaugas sprendžiant turtinį ginčą su broliu A. G. sumokėjo 40 000 Lt (11 584,80 Eur) ir buvo verčiamas sumokėti 150 000 Lt (43 443 Eur) neegzistuojančios skolos broliui A. G., kad V. T. pažadėjo reikalaujamos 150 000 Lt (43 443 Eur) sumos mokėjimą atidėti, jei A. G. dėl akių bus parodytas paskolos raštelis, iš kurio būtų matyti, kad V. G. skolingas kitam žmogui, ir kad tokį raštelį 2003 m. sausio 15 d. V. G. pasirašė ir paliko V. T., nes šių parodymų nepatikrino BPK numatytomis priemonėmis, be to, neatsižvelgė į tai, kad juos patvirtino liudytojas A. G.. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė patikimais V. T. ir R. S. parodymus apie paskolos sutarties surašymo aplinkybes ir pinigų perdavimo faktą, nors jų parodymai prieštarauja paskolos raštelio duomenims, nukentėjusiojo V. G., liudytojų A. G., P. G., J. G. parodymams, pažymai iš mokyklos. Be to, šios instancijos teismas nepagrįstai netikėjo nukentėjusiojo V. G. parodymais, kad, nepavykus išspręsti ginčo su broliu A. G. tarpininkaujant V. T., pastarasis jį patikino, kad sunaikino jo ir R. S. paskolos raštelį, todėl nukentėjusysis V. G. manė, kad nėra skolingas bei kreipėsi į teisėsaugos institucijas tik tada, kai R. S., panaudodamas paskolos sutartį, kreipėsi į teismą. Anot kasatorės, šie nukentėjusiojo parodymai yra įtikinami ir jais netikėti nėra jokio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir į tai, kad nukentėjusiojo V. G. parodymus patvirtina duomenys apie nusikalstamą V. T. praeitį, o konkrečiai, liudytojų A. G., A. J., A. S., A. G., E. C. parodymai, Kauno vyriausiojo policijos komisariato duomenys apie V. T. ryšius su organizuotomis nusikalstamomis grupuotėmis, duomenys apie tai, kad prie A. B. sužalojimo galbūt prisidėjo V. T. ir su juo susiję asmenys, teismų nuosprendžiai ir sprendimai, kurie teikia duomenų apie V. T. teistumus. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visiškai nevertino duomenų, kad tarp nukentėjusiojo V. G. ir jo brolio A. G. buvo kilęs turtinis konfliktas, kad A. G. turėjo turtinių pretenzijų V. G. už sumą, viršijančią 1 mln. Lt, norėjo, kad šis jam perrašytų savo ūkį, o V. G. nesijautė skolingas, todėl 2002 m. rudenį A. G. užrakino grūdų sandėlį su jame buvusiais V. G. įrengimais bei pašarais ir pareikalavo perrašyti ūkį, o V. G. perrašė motinai žemės sklypus, įsigytus už A. G. pinigus, kad apie šį konfliktą buvo žinoma ir pašaliniams asmenims, tarp jų ir V. T., kad A. G. buvo seniau pažįstamas su V. T., turėjo su juo turtinių reikalų, kad A. G. turėjo turtinių pretenzijų V. G., todėl atsižvelgiant į šiuos duomenis laikytina nepagrįsta teismų išvada, kad V. G. kreipėsi į V. T., siekdamas išspręsti konfliktą su broliu A. G.. Atkreiptinas dėmesys, kad liudytojas A. G. iš dalies patvirtino nukentėjusiojo V. G. nurodomas aplinkybes dėl V. T. dalyvavimo sprendžiant ginčą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino patikimais V. T. parodymus, kad šis siūlydamas 100 000 Lt prašė A. G. atrakinti sandėlį, kad juo galėtų naudotis ir jo brolis V. G., nes šie parodymai prieštarauja nukentėjusiojo V. G. parodymams. Be to, šis teismas nepagrįstai pripažino patikimais ir V. T. parodymus, kad apie brolių konfliktą jis sužinojo tik 2003 metais, nes tai prieštarauja nukentėjusiojo V. G. ir liudytojo A. G. parodymams apie sandėlio atrakinimo laiką, kuriuos patvirtina duomenys iš VĮ Registrų centro dėl laiko, kada V. G. perrašė žemės sklypus motinai. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tikėjo V. T. parodymais apie pažinties su V. G. aplinkybes, sandėlio užrakinimo ir atrakinimo aplinkybes ir laiką, pokalbių su V. G. ir A. J. dėl sandėlio atidarymo detales, nes šie parodymai prieštarauja nukentėjusiojo V. G. parodymams, kuriuos patvirtina liudytojų A. J. ir A. G. parodymai, VĮ Registrų centro duomenys. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad V. T. bendravimas su nukentėjusiuoju V. G. dėl bendro verslo nėra pagrįstas jokiais konkrečiais duomenimis, prieštarauja liudytojo A. S. parodymams. Anot kasatorės, pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad V. T. dalyvauja visuose trečiųjų asmenų turtiniuose ginčuose, juos kažkodėl reguliuoja, jog nesutariančios šalys kreipiasi į jį pagalbos ginčams spręsti, į susitikimus dėl ginčo sprendimo V. T. atvyksta su savo pažįstamais vyrais. Šių asmenų dalyvavimas vertintinas kaip psichologinio spaudimo darymas. Be to, šis teismas neatsižvelgė į tai, kad, pagal nukentėjusiojo V. G. parodymus, jis perrašė savo ūkio žemę motinai po to, kai V. T. jį pasikvietė pokalbio, kurio metu nurodė esą jis skolingas 150 000 Lt (43 443 Eur) ir ėmė grasinti, jei jis paskolos negrąžintų. Svarbu ir tai, kad, pagal nukentėjusiojo V. G. ir liudytojo A. G. parodymus, susitikimo metu V. G. padavus pinigus A. G., šiuos pinigus paėmė V. T., o iš liudytojos A. G. parodymų matyti, kad nukentėjusysis V. G. per du kartus dar perdavė V. T. 20 000 Lt (5792,40 Eur). Anot kasatorės, pirmosios instancijos teismas (kaip ir apeliacinės instancijos teismas) visiškai ignoravo tai, kad įrodymų visetas patvirtina, jog V. T., pasinaudodamas nukentėjusiojo V. G. sunkia padėti ir įbauginimu, siekė gauti 150 000 Lt (43 443 Eur), o aplinkybė, kad V. T. siūlė pasirašyti sutartį ne savo vardu, rodo, kad jis veikė su bendrininku, kuriam buvo žinomi V. T. ketinimai, t. y. V. T. ir R. S. bendrininkavo siekdami apgaule užvaldyti nukentėjusiojo V. G. turtą. Kasatorė pažymi, kad nors dauguma faktų, kuriais grindžiami apeliacinio skundo teiginiai buvo grindžiami tik nukentėjusiojo parodymais, tačiau teismų praktika nedraudžia teismui išvadų grįsti tik nukentėjusiojo parodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-185/2006).
Kasatorė nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai iš esmės pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pasak kasatorės, išvadas dėl byloje surinktų įrodymų patikimumo teismas galėjo padaryti tik palyginęs byloje surinktų įrodymų turinį tarpusavyje, tačiau to nepadarė. Nukentėjusiojo V. G. parodymus patvirtina ši vienas kitą patvirtinančių įrodymų visuma: paskolos raštelyje nurodyta jo surašymo data; liudytojų A. G., P. G. ir J. G. parodymai dėl sutarties sudarymo dienos ir kitų sutarties sudarymo aplinkybių; J. G. mokyklos pažyma apie buvimą mokykloje; asmenų, kirtusių Lietuvos Respublikos valstybės sieną, UAB „Excursus“ duomenys apie R. S. buvimo vietą 2013 m. sausio 15 d.; liudytojų A. G., A. J., A. S. parodymai apie tai, kad V. G., jų žiniomis, pinigų negavo; 2014 m. rugpjūčio 12 d. sutarties tarp UAB Medicinos banko ir nukentėjusiojo V. G. kopija, kad jis gavo kombainui pirkti 440 000 Lt (127 432,81 Eur); R. P. IĮ duomenys apie V. T. lankymosi odontologijos klinikoje laiką; V. G. ūkininko deklaracijos duomenys, iš kurių matyti, kad juose jokia paskola nėra deklaruota. Kaltinamųjų parodymus patvirtinantys duomenys yra paneigti, nes sutartis negalėjo būti sudaryta 2003 m. sausio 15 d., kai R. S. nebuvo Lietuvos Respublikoje. Liudytojo R. G. parodymai negali būti vertinami kaip patikimi, nes jis buvo įtrauktas į procesą tik vėliau, be to, vertindamas šio asmens parodymus, teismas nesilaikė vienodo standarto, nes netrukus po įvykio duotus liudytojų A. G., P. G. ir J. G. parodymus vertino kaip nepatikimus, tuo tarpu daug vėliau proceso metu duoti liudytojo R. G. parodymai buvo pripažinti patikimais. Liudytojo A. S. parodymai taip pat negali būti vertinami kaip patikimi, nes šio liudytojo ryšiai su R. S. yra itin draugiški. Apie tai, kad nukentėjusysis V. G. prašė jo duoti melagingus parodymus, šis liudytojas parodė tik nagrinėjant bylą teisme. R. S. mokestinio patikrinimo išvada neleidžia vienareikšmiškai teigti, kad R. S. paskolino 150 000 Lt (43 443 Eur) nukentėjusiajam V. G., nes galimybės buvimas nereiškia, kad tokia galimybe buvo pasinaudota. Be to, į mokestinio patikrinimo metu vertintas pajamas (dovanojimai) neįtrauktos R. S. patirtos išlaidos paskolinus R. G. 100 000 Lt. Svarbu ir tai, kad R. S. paskolą deklaravo tik 2005 m. balandžio 22 d., nors to nepadarė pateikdamas ankstesnes gyventojo pajamų deklaracijas. Dėl to darytina išvada, kad kaltinamųjų parodymus byloje patvirtina tik paskolos raštelis, tačiau patys kaltinamieji pripažino, kad duomenys apie surašymo dieną joje neatitinka tikrovės, be to, jie nenurodė jokių logiškų ir įtikinamų priežasčių, kodėl sutartyje buvo nurodyta ne ta data, kai iš tiesų buvo sudaryta, tuo tarpu nukentėjusysis V. G. išsamiai paaiškino, kodėl į sutartį įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis. Kasatorė atkreipia dėmesį ir į tai, kad sutarties surašymo forma (teksto išdėstymas, jo išpildymas ranka) yra aiškiai kitokia nei kitos R. S. sudarytos sutartys. Dėl šių aplinkybių, kasatorės nuomone, darytina išvada, kad V. T. ir R. S. atliko nusikalstamo pobūdžio veikas.
Kasatorė pažymi, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltinamojo naudai) principus, nes asmuo negali būti pripažintas kaltu ir neaiškumai gali būti aiškinami kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas įrodinėjimo priemones bei galimybes neaiškumų ir netikslumų dėl kaltinamojo kaltės nepavyksta pašalinti, tuo tarpu šioje byloje tokios galimybės nebuvo išnaudotos. Be to, kasatorės nuomone, byloje yra pakankamai objektyvių ir neginčytinų įrodymų, patvirtinančių V. T. ir R. S. kaltę padarius jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas.
Kasatorė teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes, esant pagrindui taikyti BK 181 straipsnio 3 dalį, šios normos V. T. netaikė. Byloje nustatyta, kad: 1) 2002 m. rugsėjo–gruodžio mėn. prie kavinių „Undinė‘ ir „Giraitės kebabinė“ jis pateikė atvirą reikalavimą V. G. pasirašyti 150 000 Lt (43 443 Eur) paskolos sutartį; 2) 2002 m. lapkričio–gruodžio mėnesiais prie kavinės „Giraitės kebabinė“ jis pateikė užmaskuotą reikalavimą V. G. perduoti jam 50 000 Lt (14 481 Eur); 3) panaudojo prieš V. G. psichinę prievartą, nes grasino šiam, kad nukentės šeima ir turtas, ir melagingai žadėjo išspręsti V. G. ir jo brolio A. G. turtinį ginčą dėl sandėlio atrakinimo; 4) nuo 2002 m. pabaigos iki 2003 m. sausio 15 d. prievarta paėmė iš V. G. 40 000 Lt (11 584,802 Eur); 5) 2003 m. sausio 15 d. prievarta ir apgaule privertė V. G. pasirašyti paskolos sutartį R. S. naudai. Aplinkybė, kad V. T. 2003 m. sausio 15 d. pasirašant paskolos sutartį nenaudojo psichinės prievartos, nepašalina jo atsakomybės, nes turto prievartavimas yra baigtas nusikaltimas nuo to momento, kai naudojant psichinę prievartą pareiškiamas reikalavimas perduoti turtą ar turtinę teisę (nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-364/2009). Visi šie poelgiai vertintini kaip tęstinė V. T. veika, nes jie buvo nukreipti į tą pačią vertybę, t. y. V. G. nuosavybę, į tą patį nukentėjusįjį, nusikalstamam sumanymui įgyvendinti V. T. naudojosi iš esmės tomis pačiomis priemonėmis, pateikdamas tą patį pretekstą, t. y. sistemingai panaudodamas prieš V. G. psichinę prievartą ir melagingai žadėdamas išspręsti jo ir A. G. konfliktą dėl sandėlio atrakinimo, reikalavo pasirašyti 150 000 Lt (43 443 Eur) paskolos sutartį, sumokėti jam 50 000 Lt (14 481 Eur), nusikalstamus veiksmus tęsė nuo 2002 m. rugsėjo iki 2003 m. sausio 15 d. ir juos nutraukė, kai V. G. pasirašė paskolos sutartį. Dėl to darytina išvada, kad V. T. veikas siejo vieningas sumanymas ir tyčia priversti V. G. suteikti jam ir R. S. turtinę naudą. Pagal teismų praktiką tada, kai prieš nukentėjusįjį panaudojama apgaulė sustiprinama psichinės prievartos veiksmais, sukčiavimo ir turto prievartavimo konkurencija įveikiama nustatant, kuris iš nurodytų požymių nulėmė asmens apsisprendimą perleisti turtą, turtinę teisę ar panaikinti turtinę prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo parengta Teismų praktikos sukčiavimo baudžiamosiose bylose (Baudžiamojo kodekso 182 straipsnis) apžvalga). Šioje byloje nustatyta, kad V. G. sumokėjo V. T. 40 000 Lt (11584,80 Eur), 2003 m. sausio 15 d. pasirašė paskolos sutartį ne V. T. įtikintas, kad jo reikalavimas yra teisėtas, o siekdamas išvengti neigiamų padarinių – nuostolių dėl užrakintų pašarų, bijodamas, kad V. T. įgyvendins savo grasinimus ir jam, jo šeimai ir turtui atsiras žalingi padariniai. V. G. suvokė, kad V. T. reikalavimas yra neteisėtas. Byloje nėra duomenų, kurie rodytų, kad V. T. reikalavimai būtų teisėti ir V. G. suvoktų šių reikalavimų teisėtumą, todėl, nepaisant apgaulės elemento, V. T. veika turi būti kvalifikuojama kaip tęstinis turto prievartavimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-245/2004).
Kasatorė nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes, esant pagrindui taikyti BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), šio įstatymo netaikė. Anot kasatorės, V. T. ir R. S. veikoje yra visi šios nusikalstamos veikos požymiai. Byloje nustatyta, kad: 1) susitarimas apgaule iš V. G. įgyti 150 000 Lt (43 443 Eur); 2) R. S. pateikė tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis V. T. savo paso asmens lapo su anketiniais duomenimis kopiją paskolos sutarčiai sudaryti; 3) V. T. grasinimu ir apgaule gavo 2003 m. sausio 15 d. sutartį, kurioje nurodytas žinomai tikrovės neatitinkantis V. G. tekstas, ir perdavė šią sutartį R. S.; 4) R. S. nuo 2003 m. sausio 20 d. iki 2006 m. gegužės 2 d. įrašė į šią sutartį žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis, kad jis paskolino V. G. 150 000 Lt (43 443 Eur); 5) 2006 m. gegužės 2 d. R. S. pateikė Kauno apygardos teismui žinomai netikrą 2003 m. sausio 15 d. sutartį, siekdamas, kad teismas konstatuotų jo turtinę teisę į didelės vertės R. G. turtą – 150 000 Lt (43 443 Eur); 6) dėl šių veiksmų teismas sustabdė civilinę bylą pagal R. S. ieškinį, kol bus išnagrinėta civilinė byla pagal ieškovo V. G. ieškinį, kuri sustabdyta, kol bus išnagrinėta baudžiamoji byla. Šių duomenų visetas rodo, kad V. T. ir R. S. bendrais veiksmais, atlikdami skirtingus vaidmenis ir užduotis, siekė apgaule įgyti didelės vertės turtinę teisę, o vėliau ir turtą, tačiau nusikalstamo sumanymo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes civilinė byla buvo sustabdyta. V. T. ir R. S. veiksmų pobūdis rodo, kad jie suprato, jog V. T. iš esmės suklaidino teismą, turintį spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą dėl V. G. turto, numatė, kad dėl jų veiksmų V. G. patirs turtinę žalą, ir tokių padarinių siekė, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Be to, kasatorė pažymi, kad 2003 m. sausio 15 d. paskolos sutartis tarp R. S. ir V. G. negali būti laikoma sudaryta, nes paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų perdavimo momento, tuo tarpu byloje nustatyta, kad pinigai V. G. perduoti nebuvo. Nepaisydamas to, R. S. kreipėsi į teismą, prašydamas šią sumą priteisti iš V. G., teismui melagingai tvirtindamas, kad paskolos sutartis sudaryta joje nurodytomis aplinkybėmis. Paskolos raštelis, sudarytas tarp fizinių asmenų, gali būti laikomas dokumentu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-200/2008, Nr. 2K-426/2006, 2K-515/2006), todėl teismai, darydami išvadas apie faktines bylos aplinkybes, turėjo įvertinti jo formą ir turinį. Sukčiavimas laikomas baigtu, kai kaltininkas įsigyja dokumentus, suteikiančius teisę į turtą, todėl šiuo atveju veika negali būti laikoma baigta. Kasatorė pažymi, kad V. T. ir R. S. veikos negali būti vertinamos kaip civilinis deliktas, nes šiuo atveju kaltininkų panaudota apgaulė buvo esminė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-161/2013, 2K-346/2013, 2K-133/2010, 2K-78/2009), o V. G. negali atkurti civilinėmis teisinėmis priemonėmis pažeistos teisės.
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. G. atstovės advokatės J. Smirnovos kasacinis skundas netenkinamas.
Dėl teisės į nešališką teismą pažeidimo, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka bendrųjų nuostatų
Kasaciniame skunde teigiama, kad buvo suvaržyta nukentėjusiojo V. G. teisė į nešališką pirmosios ir apeliacinės instancijos teismus. Tai grindžiama iš esmės dvejomis aplinkybėmis: 1) pirmosios instancijos teisme bylą išnagrinėjo teisėjas, kuris išreiškė savo išankstinę nuomonę dėl bylos baigties nutartyje grąžinti bylą prokurorui dėl kaltinamojo akto neatikties BPK 219 straipsnio reikalavimams ir asmens teisės į gynybą suvaržymo; 2) apeliacinės instancijos teismas ignoravo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, atsiskleidusio teisėjo nutartyje grąžinti bylą prokurorui ir padarytose neteisingose išvadose įvertinant byloje surinktus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas, nepasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su teisėjo, išnagrinėjusio bylą pirmosios instancijos teisme, šališkumu, pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų, taip pat pažeidė reikalavimą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Tokie kasatorės skundo teiginiai nepagrįsti.
Iš pirmosios instancijos teismo 2012 m. birželio 22 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla grąžinta prokurorui trūkumams pašalinti, turinio matyti, kad joje nėra nurodyta jokių teiginių, kurie leistų daryti išvadą, jog teisėjęs priėmęs šią nutartį būtų tiesiogiai išsakęs savo išankstinę nuomonę dėl bylos baigties. Kita vertus, teisėjo sprendimas grąžinti bylą prokurorui dėl nutartyje nurodytų kaltinamojo akto trūkumų, kaltinamųjų teisės į gynybą pažeidimo, t. y. esminių BPK pažeidimų, nereiškia ir teisėjo netiesioginės nuomonės dėl bylos baigties pareiškimo, nes nutartyje nurodyti esminiai BPK pažeidimai trukdo teismui priimti ne tik apkaltinamąjį, bet ir išteisinamąjį ar kitokį teisėtą baigiamąją aktą byloje (proceso šalims apskundus baigiamąjį aktą, teismas, nagrinėjantis bylą apeliacine tvarka, tokiais atvejais privalėtų tokį nuosprendį panaikinti kaip neatitinkantį teisėtumo reikalavimo dėl esminių BPK pažeidimų). Atsižvelgus į tai, kad teisėjo 2012 m. birželio 22 d. nutartyje nurodyti esminiai BPK pažeidimai trukdė teismui priimti bet kokį teisėtą baigiamąjį aktą byloje, nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teisme procesas buvo organizuotas taip, kad pašaliniam stebėtojui galėjo kilti abejonių dėl teismo nešališkumo. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal BPK 254 straipsnio 3 dalį, jeigu nagrinėjimo teisme metu nustatoma, kad surašytas iš esmės šio Kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar padaryta kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą, byla perduodama prokurorui. Vadinasi, pagal BPK teisėjas gali perduoti bylą prokurorui bet kuriuo bylos nagrinėjimo teisme metu ir šios jo teisės neriboja anksčiau priimta nutartis perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, buvo pradėtas atlikti įrodymų tyrimas byloje ar ne, buvo dėl to pareikštas gynybos prašymas ar ne, prieštaravo tam prokuroras, nukentėjusysis ir (ar) jo atstovas, bei kitos panašios aplinkybės. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismo 2012 m. birželio 22 d. nutartyje nurodyti esminiai BPK 219 straipsnio pažeidimai, dėl kurių, teisėjo nuomone, baudžiamoji byla turėjo būti grąžinta prokurorui, nebuvo išgalvoti ar paremti vien kaltinamųjų gynybos prašymu. Teismo nutartyje konstatuoti kaltinamojo akto trūkumai buvo grindžiami bylos medžiaga. Iš bylos duomenų matyti, kad dalį 2012 m. birželio 22 d. nutartyje nurodytų kaltinamojo akto trūkumų pripažino ir pati kaltinamąjį aktą surašiusi prokurorė, kita dalis nutartyje nurodytų pažeidimų buvo vertinamojo pobūdžio, į kuriuos skirtingų lygių teismų teisėjų požiūris gali būti skirtingas, ir tai yra logiška. Todėl aplinkybė, kad 2012 m. birželio 22 d. nutartis pagal prokuroro skundą buvo panaikinta aukštesnės instancijos teismo, teisėjo šališkumo nerodo. Atsižvelgus į tai, kad pirmosios instancijos teismo teisėjas dėl priimtos 2012 m. birželio 22 d. nutarties negali būti laikomas šališku, apeliacinės instancijos teismas šio pažeidimo nenustatė pagrįstai.
BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamus duomenis. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją spręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi vieni ar kiti nagrinėjamos bylos proceso dalyviai, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti. Pažymėtina ir tai, kad teismo nešališkumo principas negali būti suvokiamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie yra esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas bylą nagrinėjo šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio ar nutarties motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų vertinimu, kitais nuosprendžio surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2009, 2K-122/2010, 2K-425/2012, 2K-349/2014, Nr. 2K-P-89/2014, 2K-67-746/2015, 2K-217-699/2015). Iš nukentėjusiojo atstovės kasacinio skundo turinio matyti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų šališkumą ji sieja su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo byloje pateiktu įrodymų vertinimu, o tai, kaip nurodyta teismų praktikoje, negali būti laikoma teismo šališkumo požymiu, jei nėra kitų teismo šališkumą rodančių aplinkybių. Paduotame kasaciniame skunde tokios aplinkybės neatskleistos, o teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylos medžiagą BPK 58 straipsnyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių teisėjas ar teismas negalėtų nagrinėti bylos, nenustatė. Dėl to kasacinio skundo argumentai dėl nukentėjusiojo V. G. teisės į nešališką teismą pažeidimo nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose yra atmestini kaip prieštaraujantys bylos medžiagai ir teismų praktikai.
Dėl BK 20 straipsnio 5 dalies taikymo
BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Dėl to kasaciniame skunde pateikiami argumentai dėl vienų ar kitų įrodymų patikimumo, įrodymų pakankamumo vienoms ar kitoms faktinėms aplinkybėms nustatyti ir kitokie argumentai, kuriais siekiama paneigti, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes, o tai iš esmės reiškia prašymą kasacinės instancijos teismą nustatyti kitokias faktines aplinkybes, negu nustatė teismai, jas kitaip įvertinti, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-562/ 2014, 2K-P-89/2014). Todėl tokie kasacinio skundo argumentai paliekami nenagrinėti. Kartu pažymima tai, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas, kasatorės manymu, įrodinėjimo procese padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Dėl to nutartyje toliau pasisakoma tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, kurie laikytini teisės klausimais.
Kasaciniame skunde nesutinkama su teismų išvadomis dėl įrodymų vertinimo, tvirtinant, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepripažino įrodymais nukentėjusiojo V. G., taip pat kitų kaltinimo liudytojų parodymų, duotų nagrinėjant bylą teisme. Šie kasatorės skundo argumentai prieštarauja pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų baigiamųjų aktų turiniui, iš kurių matyti, kad teismai šių asmenų parodymus pripažino įrodymais byloje ir, spręsdami dėl bylos faktinių aplinkybių nustatymo, juos vertino kaip visetą kartu su kitais bylos įrodymais. Todėl tai, jog nebuvo pripažinta, kad šių įrodymų pakanka pagrįsti išvadą dėl išteisintųjų kaltės padarius jiems inkriminuojamas veikas, negali būti teigiama, kad jie nebuvo pripažinti įrodymais. Dėl to nukentėjusiojo atstovės argumentai dėl BPK 20 straipsnio 1-4 dalių, 301 straipsnio 1 dalies pažeidimo yra nepagrįsti.
Kasaciniame skunde taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus įvertino ne kaip visetą, o selektyviai juos atrinkęs, teikdamas prioritetą teisinantiems įrodymams ir keldamas aukštesnius reikalavimus kaltinantiems įrodymams. Kolegija pažymi, kad, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai savo išvadas dėl faktinių aplinkybių nustatymo pagrindė byloje surinktų ir ištirtų rodymų visumos analize, t. y. palyginę ir sugretinę teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėję aplinkybes, kurios turėjo reikšmės bylai teisingai išspręsti. Nagrinėjęs bylą apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad jokių neginčijamų įrodymų, patvirtinančių pinigų (150 000 Lt, t. y. 43 443,00 Eur) V. G. perdavimo ar neperdavimo faktą pagal paskolos sutartį, pasirašytą tarp jo ir R. S., nėra, nes, nukentėjusiojo V. G. teigimu, jis pinigų negavo, nors sutartį pasirašė, išteisintųjų tvirtinimu, V. G., nors ir ne sutartyje nurodytą dieną, tačiau pinigus pagal paskolos sutartį gavo; tuo tarpu kiti byloje surinkti įrodymai (liudytojų parodymai, paskolos sutartis, įrodymai, teikiantys duomenų apie išteisintojo R. S. nebuvimą Lietuvos Respublikos sutarties pasirašymo dieną ir kt.) vienareikšmiai neleidžia spręsti dėl šių nukentėjusiojo ir išteisintųjų versijų patikimumo. Kad išteisintiesiems kaltinimas iš esmės grindžiamas vien nukentėjusiojo V. G. ir iš jo pasakojimo bylos aplinkybes žinančių liudytojų parodymais iš dalies kasaciniame skunde pripažįsta ir nukentėjusiojo atstovė, nurodydama, kad pagal teismų praktiką nėra draudžiama teismui grįsti savo išvadas apie faktines bylos aplinkybes remiantis tik nukentėjusiojo parodymais. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju nukentėjusiojo parodymai turi būti nuoseklūs ir savo patikimumu nekelti abejonių. Tuo tarpu teismams taip vertinti nukentėjusiojo V. G. parodymus šioje byloje nebuvo pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo teiginiai, jog nukentėjusiojo V. G. parodymai nėra nuoseklūs ir skiriasi aiškinant aplinkybes dėl pažinties su V. T., dėl nukentėjusiojo lūkesčių pasirašant paskolos sutartį su R. S. (vienuose parodymuose nukentėjusysis tvirtina, kad pagal paskolos sutartį gauti pinigus tikėjosi, netgi pripažino abstrakčiai aptarę palūkanas, kituose aiškina, kad pinigų gauti nesitikėjo, tai buvo tarsi skolos broliui liudytojui A. G. atidavimas ir pan.), taip pat dėl bendravimo su V. T. aplinkybių (nukentėjusysis tai aiškino, kad per V. T. jis tikėjosi išspręsti turtinį ginčą su broliu, tai tvirtino, kad V. T. iš jo prievartavo turtą), atitinka bylos medžiagą. Reikšminga ir tai, kad, nepaisant to, jog turtą, kaip teigia nukentėjusysis, V. T. iš jo prievartavo gana ilgą laiką (nuo 2002 m. rugsėjo mėnesio pabaigos iki 2003 m. sausio 15 d.), jis apie tai niekam nepasakojo, nesiskundė, su V. T. bendravo, kaip teigia pats, tikėdamasis per jį išspręsti turtinį ginčą su broliu. Į teisėsaugos institucijas dėl V. T. veiksmų V. G. kreipėsi praėjus keleriems metams po šių įvykių ir tik po to, kai R. S. inicijavo civilinę bylą, prašydamas priteisti iš V. G. pagal paskolos sutartį jam paskolintą (150 000 Lt arba 43443 Eur) pinigų sumą. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad, net ir pradėjus procesą civilinėje byloje dėl paskolos grąžinimo, V. G. teismo posėdžių metu nenurodė, jog paskolos sutartį jis pasirašė dėl apgaulės ar grasinimų, tvirtindamas, jog pinigus jis skolinosi kombainui įsigyti, tačiau jų negavo, bendravimą su V. T. grindė tarpusavio pasitikėjimu. Toks nukentėjusiojo elgesys ir jo nurodomos gana prieštaringos aplinkybės, taip pat ir dėl jo turto prievartavimo, pagrįstai teismams kėlė abejonių dėl V. G. duotų šioje byloje parodymų patikimumo. Byloje, kaip pagrįstai nustatė teismai, nėra jokių kitų nukentėjusiojo V. G. parodymus patvirtinančių duomenų, kad, broliams sprendžiant turtinį ginčą, nukentėjusiojo padėtus A. G. pinigus (20 000 Lt, t. y. 5792,40 Eur) pasiėmė V. T., prieš jį naudodamas psichinę prievartą; taip pat nėra jokių duomenų, kad V. G., jo nurodytomis aplinkybėmis (dėl V. T. naudotos psichinės prievartos bei garsinimų) V. T. būtų perdavęs dar 20 000 Lt (5792,40 Eur) ir pan. Todėl nukentėjusiojo atstovės kasaciniame skunde dėstoma pozicija, kad pakanka įrodymų nustatyti, jog išteisintieji padarė veikas, aprašytas BK 181 straipsnio 3 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, nėra pagrįsta. Iš teismų baigiamųjų aktų matyti, kad faktinių aplinkybių visuma, leidžianti išteisintojo R. S. veiką kvalifikuoti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, o išteisintojo V. T. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 3, 4 dalis, 182 straipsnio 2 dalį, 181 straipsnio 3 dalį, nenustatyta.
Taigi, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu teisėjų kolegija konstatuoja, kad skunde išdėstyti argumentai dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams nepagrįsti, prieštarauja bylos medžiagai ir teismų priimtų sprendimų turiniui. Iš bylos duomenų matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visos bylai reikšmingos aplinkybės buvo išnagrinėtos nepažeidžiant rungimosi principo (BK 7 straipsnis), nesuvaržant įstatymo garantuotų kaltinamųjų (BPK 22 straipsnio 3 dalis) bei nukentėjusiojo (BPK 28 straipsnio 2 dalis) procesinių teisių.
Kasaciniame skunde nukentėjusiojo atstovė teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltinamojo naudai) principą, nes šioje byloje abejones buvo galima pašalinti. Kolegija pažymi, kad nors nukentėjusiojo atstovė tvirtina, kad byloje buvo galima abejones pašalinti, ji nenurodo būdų, kaip teismas tai galėtų padaryti. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tokių galimybių taip pat neįžvelgia, todėl šis kasatorės argumentas laikytinas nepagrįstu.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3, 5 dalių taikymo
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo, nes nepasisakė dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, kuriais buvo ginčijamas pirmosios instancijos teismo byloje surinktų įrodymų vertinimas. Pagal teismų praktiką BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Ši apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjamo atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-247/2009, Nr. 2K-7-107/2013, Nr. 2K-457/2011, 2K-26/2012, 2K-430/2012). Teisėjų kolegijos vertinimu, byla buvo patikrinta tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, į esminius apeliantų argumentus, kurie iš esmės pakartoti ir kasaciniame skunde, priimtoje nutartyje yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami. Taigi kasatorės teiginiai bei juos pagrindžiantys argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus ir neatsakė į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, atmestini kaip prieštaraujantys ir bylos medžiagai, ir apeliacinės instancijos teismo priimto sprendimo turiniui.
Dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo
BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Nors šios nuostatos tiesiogiai nereglamentuoja atstovavimo išlaidų priteisimo klausimo, nagrinėjant bylą kasacine tvarka šios taisyklės mutatis mutandis (su tam tikrais pakeitimais) taikytinos ir kasacinės instancijos teisme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-244-942/2015 ir kt.). Tačiau tokiu atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2010, 2K-599/2010, 2K-233/2011 ir kt.). Nukentėjusiojo atstovė advokatė J. Smirnova prašo priteisti iš V. T. ir R. S. nukentėjusiojo patirtas atstovavimo išlaidas taip pat ir kasaciniame teisme. Kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje, viena vertus, V. T. ir R. S. yra išteisinti dėl visų jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų, kita vertus, nukentėjusiojo V. G. atstovės advokatės J. Smirnovos kasacinis skundas atmestas. Todėl priteisti iš V. T. ir R. S. nukentėjusiojo patirtas atstovavimo išlaidas nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. G. atstovės advokatės Jelenos Smirnovos kasacinį skundą.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Aurelijus Gutauskas
Audronė Kartanienė
