Civilinė byla Nr. 3K-3-359-219/2015 (S)
Teisminio proceso Nr.2-05-3-15241-2011-7
Procesinio sprendimo kategorija 73.2.6.1
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės,,Litaksa“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 2 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės,,BTA Insurance Company SE“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Litaksa“, trečiajam asmeniui A. T. dėl draudimo išmokos priteisimo regreso tvarka.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiama dėl ES ir nacionalinės teisės aktų, reglamentuojančių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinius santykius, tuo aspektu, ar draudimo sutarties šalys gali laisvai susitarti dėl draudimo apimties teritorijos atžvilgiu (Lietuvos ar visų ES valstybių narių).
Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 14 665,36 Lt (4247,38 Eur) draudimo išmokos, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimai grindžiami aplinkybe, kad atsakovė (draudėja), sudarydama transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, nesuteikė ieškovei (draudikei) teisingos informacijos, t. y. nenurodė, kad ji vykdys pervežimus ne tik Lietuvos Respublikos teritorijoje, bet ir už jos ribų, todėl ieškovė į tai neatsižvelgė apskaičiuodama draudimo riziką. Draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu Vokietijoje ieškovės apdraustas automobilis sukėlė eismo įvykį, jo metu padarytą žalą draudikė atlygino išmokėdama 29 330,71 Lt (8494,76 Eur) draudimo išmokų. Kadangi atsakovė pažeidė pareigą pateikti teisingą informaciją draudikei, tai ieškovė prašė priteisti iš jos pusę išmokėtos draudimo išmokų sumos.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. spalio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, nustatęs, kad ieškovės korespondentas Vokietijoje „AVUS-SSH Hamburg“ atlygino dėl 2009 m. rugsėjo 10 d. eismo įvykio metu padarytą žalą (2009 m. lapkričio 20 d. – 3503,29 Eur, 2010 m. rugsėjo 28 d. – 4081,33 Eur), sprendė, kad atstovo „AVUS-SSH Hamburg“ išmokėtos draudimo išmokos nukentėjusiesiems tiesiogiai sukūrė teises ir pareigas ieškovei. Kadangi eismo įvykis įvyko Europos Sąjungos narėje Vokietijoje, tai teismas laikė, kad byla turi tarptautinį elementą, ir jai nagrinėti taikė draudimo sutarties sudarymo ir įvykio metu galiojusios Direktyvos Nr. 2000/26/EB nuostatas. Teismas nurodė, kad ieškovė, gindama pažeistas teises, pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo pateikė 2011 m. spalio 25 d., nors pagrindinė prievolė (paskutinė prievolės dalis) žalą patyrusiems asmenims buvo atlyginta 2010 m. rugsėjo 28 d., todėl padarė išvadą, jog šiam reikalavimui praleistas ieškinio senaties terminas ir tai yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį. Aplinkybės, kad ieškovė kompensavo korespondentui Vokietijoje jo sumokėtas sumas 2010 m. sausio 28 d. ir 2011 m. balandžio 21 d. mokėjimų pavedimais, teismo nuomone, neturi reikšmės skaičiuojant senaties termino pradžią – šios išmokos yra jų tarpusavio bendradarbiavimas ir neturi įtakos draudiko ir draudėjo santykiams.
Teismas pažymėjo, kad pagal 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2005/14/EB, kuri iš dalies pakeitė Tarybos direktyvas 72/166/EEB, 84/5/EEB, 88/357/EEB ir 90/232/EEB, ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/26/EB suderinto Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 10 straipsnio 1 dalies nuostatas įprastinė ar pasienio draudimo sutartis, sumokėjus vieną (bendrą) draudimo įmoką, visą draudimo sutarties galiojimo terminą, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai draudimo sutarties galiojimo metu transporto priemonė yra kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, suteikia kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kokios reikalauja tos Europos Sąjungos valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai, arba draudimo apsaugą pagal šį įstatymą, jei ši apsauga yra didesnė. Dėl to teismas konstatavo, kad įstatyme imperatyviai nustatyta, jog draudimo apsauga suteikiama vienos (bendros) draudimo įmokos pagrindu visoje Bendrijos teritorijoje, ir padarė išvadą, kad apdraustos transporto priemonės judėjimas iš Lietuvos į bet kurią Bendrijos teritorijoje esančią valstybę nėra padidėjusios draudimo rizikos atvejis, todėl pervežimo ribojimas Lietuvos Respublikos teritorija ir skirstymas į vietinį ir tarptautinį nebetenka prasmės. Teismas sutarties 10 ir 12 punktų nuostatas, kad draudimo rizika laikytina padidėjusia, kai transporto priemonė naudojama keleiviams ar kroviniams pervežti už Lietuvos Respublikos ribų ir įmoka suskaičiuota įvertinant riziką, jog transporto priemonė bus naudojama vietiniams pervežimams, laikė prieštaraujančiomis imperatyviosioms įstatymo normoms, todėl ex officio jas pripažino niekinėmis ir negaliojančiomis. Teismo nuomone, ieškovės nurodomas atvejis (atsakovės transporto priemonės išvykimas už Lietuvos Respublikos ribų (į Vokietiją) nelaikytinas padidėjusia draudimo rizika. Teismas plačiau nepasisakė dėl sutarties nuostatos, kuria aptartas draudimo rizikos atvejis dėl transporto priemonės naudojimo užsienyje vienos kelionės metu ilgiau nei 28 d., nurodydamas, kad pagal TPVCAPDĮ 2 straipsnio 21 dalį užsienio valstybė suprantama kaip valstybė ne Europos Sąjungos narė, o byloje nenustatyta, kad atsakovė buvo išvykusi į užsienį.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. balandžio 2 d. sprendimu tenkino ieškovės apeliacinį skundą, Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują – ieškinį tenkino. Kolegija nustatė, kad ieškovė su atsakove sudarė 2009 m. sausio 6 d. draudimo sutartį, kuria ieškovė apdraudė atsakovei priklausančią transporto priemonę – krovininį automobilį – civilinės atsakomybės draudimu; atsakovė sumokėjo 760 Lt (220,11 Eur) įmoką už teikiamą pagal sutartį 12 mėnesių draudimo apsaugą; atsakovei buvo pateiktas pasiūlymas dėl automobilio draudimo Lietuvos teritorijoje už sutartą sumą; 2010 m. rugsėjo 10 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovės darbuotojas A. T., vairuodamas atsakovės automobilį, apgadino kelio infrastruktūrą; vairuotojas pripažintas kaltu dėl šio eismo įvykio; ieškovė nukentėjusiai šaliai 2010 m. sausio 26 d. išmokėjo 13 547,68 Lt (3923,67 Eur), 2011 m. balandžio 19 d. – 15 783,03 Lt (4571,08 Eur) draudimo išmoką.
Teisėjų kolegija nurodė, kad ginčo šalis sieja draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytinas CK 1.125 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Kolegija pažymėjo, kad teismas iš esmės tinkamai nustatė faktines aplinkybes, susijusias su draudimo išmokų sumokėjimu, bet padarė nepagrįstas išvadas, taikydamas ieškinio senatį. Teismas ieškinio senaties terminą skaičiavo nuo momento, kai ieškovės korespondentas atlygino nukentėjusiajam žalą, tačiau draudikui teisė reikalauti sugrąžinti dalį draudimo išmokos iš atsakovės atsirado nuo to momento, kai ji draudimo išmoką sumokėjo savo korespondentui (2011 m. balandžio 19 d.). Kolegijos nuomone, nuo šio momento ieškovė įgijo teisę reikšti ieškinį atsakovei ir regreso tvarka reikalauti iš jos žalos atlyginimo. Draudėjas negali žinoti, kada draudiko korespondentas atlygins eismo įvykio metu sukeltą žalą pagal privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį nukentėjusiam asmeniui ar jo draudikui kitoje šalyje, tačiau draudėjas pagrįstai gali tikėtis, kad jei jis nesilaikys draudimo sutartyje nustatytų pareigų, draudikas įgis teisę reikalauti grąžinti draudimo išmokos dalį. Tokioje situacijoje, kai draudikas reiškia ieškinį draudėjui dėl dalies draudimo išmokos grąžinimo pagal privalomojo transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį, o draudimo išmoką išmokėjo draudiko korespondentas kitoje valstybėje, kolegijos nuomone, ieškinio senaties termino pradžia laikytinas momentas, kai draudikas atliko mokėjimą savo korespondentui. Dėl to teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas.
Draudimo sutarties 12 punkte nustatyta, kad draudimo įmoka krovininiams automobiliams apskaičiuota įvertinant riziką, pagal kurią transporto priemonė bus naudojama vietiniams pervežimams; sutarties 10, 11 punktuose – tuo atveju, kai transporto priemonė bus naudojama keleiviams ar kroviniams pervežti už Lietuvos Respublikos ribų, tai reikš draudimo rizikos padidėjimą; apie tai draudėjas privalo raštu informuoti draudiką ir sumokėti draudiko apskaičiuotą papildomą draudimo įmoką. Atsakovė šių draudimo sutartyse nustatytų pareigų nevykdė ir, pažeisdama sutarčių sąlygas, transporto priemones naudojo pervežimams už Lietuvos Respublikos ribų. Teisėjų kolegija atmetė kaip nepagrįstus atsakovės argumentais, kad pagal TPVCAPDĮ 6 straipsnio 6 dalį ir 10 straipsnio 1 dalį draudėjui pageidaujant draudimo apsauga suteikiama žaliosios kortelės sistemai priklausančiose užsienio valstybėse, o draudikas žaliąją kortelę išduoda nemokamai, ir įprastinė draudimo sutartis, sumokėjus vieną (bendrą) draudimo įmoką, suteikia draudimo apsaugą kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje.
Kolegija padarė išvadą, kad ieškovė turi teisę reikalauti dalies jos sumokėtos draudimo išmokos, dėl kurios reikalavimas pareikštas nepraleidus ieškinio senaties termino, nes padidėjo draudimo rizikos apimtis, draudėjui nesilaikant draudimo sutarties sąlygų, draudėjo veiksmai, nesilaikant sutartinių įsipareigojimų, vertintini kaip nesąžiningi ir iš esmės pažeidžiantys įstatyme įtvirtintus sutarčių vykdymo principus, todėl 50 proc. grąžintinos draudimo išmokos dalis atitinka draudėjo pareigų pažeidimą, kuris priežastiniu ryšiu susijęs su eismo įvykiu ir dėl kurio draudikas patyrė didesnę žalą, nei patirtų dėl eismo įvykio Lietuvoje. Kolegija pripažino nepagrįsta teismo išvadą, kad apdraustos transporto priemonės naudojimas už Lietuvos Respublikos ribų yra pagrindas peržiūrėti draudikės (ieškovės) nustatytą draudimo įmoką, bet ne reikalauti grąžinti išmokėtą draudimo išmoką.
Kolegija sprendė, kad ieškovės prašoma priteisti draudimo išmoka negali būti mažinama CK 6.251 straipsnio 2 dalies pagrindu, nes ji būtų mažesnė už draudimo sumą, kuria atsakovė privalėjo apdrausti savo civilinę atsakomybę.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl šalių teisės draudimo sutartyje nustatyti teritoriją, kurioje taikytina draudimo apsauga. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pagal šalių suderintą valią transporto priemonė galėjo būti naudojama tik Lietuvoje, prieštarauja TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalyje nustatytam vienos (bendros) įmokos principui, pagal kurį draudimo sutartys suteikia kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kurios reikalauja tos Europos Sąjungos valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai. Analogiškos nuostatos įtvirtintos 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyvos 72/166/EEB 3 straipsnio 2 dalyje ir 1990 m. gegužės 14 d. Tarybos direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnyje (šių direktyvų nuostatos perkeltos į TPVCAPDĮ). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad individualios draudimo sutarties sąlygos priklauso nuo draudėjo pasirinkimo neperžengiant tam tikrų įstatymo ir draudiko nustatytų ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. E. v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTUvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-315/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-315/2006">3K-3-315/2006</a>). Tai reiškia, kad draudėjas ir draudikas naudojasi sutarčių laisvės principu tiek, kiek to nedraudžia įstatymas. TPVCAPDĮ 6 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, draudėjui pageidaujant, jog jam pagal sudarytą ar sudaromą įprastinę draudimo sutartį būtų suteikiama draudimo apsauga žaliosios kortelės sistemai priklausančiose užsienio valstybėse (Įstatymo 2 straipsnio 21 dalis), draudikas draudimo sutartyje nustatytomis sąlygomis papildomai draudėjui išduoda žaliąją kortelę; jeigu žaliojoje kortelėje nurodoma, kad ji galioja tik ES valstybėse narėse ir Šveicarijos Konfederacijoje, tokia žalioji kortelė draudėjui išduodama nemokamai. Taigi šalys turi teisę susitarti, kad draudimo apsauga bus suteikta tik ES ir Šveicarijoje, nesuteikiant draudimo apsaugos užsienio šalyse, tačiau negali susitarti dėl draudimo sutarties galiojimo ir draudimo apsaugos suteikimo išimtinai Lietuvos Respublikos teritorijoje, t. y. susitarimu pakeisti TPVCAPDĮ 6 straipsnio 6 dalies nuostatų ir už žaliąją kortelę, kuri galioja tik ES valstybėse narėse bei Šveicarijoje ir kuri draudėjui turi būti išduodama nemokamai, prašyti papildomos įmokos. Šalys taip pat negali susitarti, kad netaikys TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1, 2 dalių ir kad už galimybę naudotis šiame straipsnyje suteikiama apsauga draudikas turi teisę prašyti papildomos įmokos, laikydamas tai rizikos padidėjimu. Kiekvienai Lietuvos Respublikos teritorijoje sudarytai transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutarčiai taikomos TPVCAPDĮ, Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. N-47 patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų bei kitų teisės aktų nuostatos. Standartinių sąlygų 3 punkte nurodyta, kad šalys draudimo sutartimi negali pakeisti imperatyviųjų TPVCAPDĮ reikalavimų, o pagal 24 punktą, jei žaliojoje kortelėje nurodyta, kad ji galioja tik ES ir Europos ekonominės erdvės valstybėse bei Šveicarijos Konfederacijoje, tokia žalioji kortelė draudėjui privalo būti išduodama nemokamai. Sudarant draudimo sutartis nebuvo susitarta dėl išlygų, kad draudimo sutartis bus sudaroma nesivadovaujant TPVCAPDĮ 6 straipsnio 6 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Kasatorė sutiko su standartinėmis sutarties sąlygomis, todėl laiko sutartį sudaryta remiantis jomis. Sudarant draudimo sutartį, joje ab initio nustatytas draudimo apsaugos suteikimas visose ES valstybėse narėse bei Šveicarijoje, todėl neaiškus teismo sprendimas, kodėl kai kurios tų pačių draudimo sutarčių sąlygos privalomos tik draudėjui, o draudikas jų nesaistomas. Taip apeliacinės instancijos teismas paneigė įstatymo viršenybę prieš sutarties sąlygas.
2. Dėl draudimo sutarties nuostatos, kuria reglamentuojamas draudimo rizikos padidėjimas, teisėtumo. Kasatorė nurodo, kad šalių sudarytos draudimo sutarties 10 punkto nuostata, jog draudimo rizika laikoma padidėjusia, jeigu transporto priemonė vienos kelionės metu naudojama užsienyje ilgiau nei 28 dienas arba naudojama keleiviams ar kroviniams pervežti už Lietuvos Respublikos ribų, prieštarauja TPVCAPDĮ 6 straipsnio 6 daliai, 10 straipsnio 1, 2 dalims, Standartinių sąlygų 3, 24 punktų nuostatoms. Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja; ši nuostata sutarčių atžvilgiu atkartota CK 6.224 straipsnyje, o CK 6.226 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad vienos iš sutarties sąlygų negaliojimas nedaro negaliojančios visos sutarties. Kasatorės teigimu, šių CK normų pagrindu draudimo sutarties 10 punkto sąlyga pripažintina niekine. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/14/EEB preambulėje nurodyta, kad kai kurios draudimo įmonės įtraukia į draudimo liudijimus (polisus) sąlygas, pagal kurias sutartis bus nutraukta, jeigu transporto priemonė už registracijos valstybės narės ribų bus ilgiau nei nurodytą laikotarpį; tai prieštarauja Direktyvos 90/223/EEB 2 straipsnyje įtvirtintam principui, pagal kurį privalomuoju transporto priemonių draudimu, remiantis vienkartine draudimo įmoka, turėtų būti draudžiama visoje Bendrijos teritorijoje.
3. Dėl kreipimosi į kompetentingas ES teismo institucijas preliminaraus nutarimo. Kasatorė mano, kad byloje kilo ES teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimas, todėl reikalingas kompetentingos ES teisminės institucijos preliminarus nutarimas, ar galima laikyti draudimo rizikos padidėjimu ir prašyti papildomos įmokos sudarius standartinę transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį norint vykti į kitą valstybę narę pagal 1990 m. gegužės 14 d. Tarybos direktyvos 90/332/EEB 2 straipsnį, pagal kurį draudimo apsauga visoje ES teritorijoje privalo būti suteikta vienos draudimo įmokos pagrindu ir ab initio galioti visoje ES teritorijoje be jokių papildomų įmokų. Neteisingai taikant ES teisės aktus nagrinėjamoje byloje buvo priimtas neteisėtas sprendimas, todėl, kasatorės nuomone, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kaip galutinės instancijos teismas, pagal Teismų įstatymo 40 (1) straipsnio 2 dalį privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos preliminaraus nutarimo ES teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.
4. Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžią, taikymo. Kasatorė pažymi, kad teisės į ieškinį atsiradimo momentas yra tada, kai asmuo subjektyviai suvokia, kad jo teisės pažeistos. Kasatorės nuomone, šis momentas nustatytinas pagal pranešimą apie draudžiamąjį įvykį, todėl ieškinio senaties pradžia nagrinėjamoje situacijoje skaičiuotina nuo 2009 m. rugsėjo 17 d. Apeliacinės instancijos teismas ieškovės teisių pažeidimo momentu laikė lėšų pervedimą, bet ne draudimo įvykį. TPVCAPDĮ 16 straipsnyje įtvirtinti išmokos mokėjimo principai laikytini nedalomosios prievolės įvykdymu atlyginant tretiesiems asmenims padarytą žalą. Vien tai, kad išmoka mokama per kelis kartus, nelaikytina savarankišku prievolės vykdymu, todėl apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias prievolių įvykdymą bei ieškinio senaties skaičiavimą. Pagal CK 1.127 straipsnį iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Kasatorė mano, kad pagrindinė prievolė, kylanti iš draudimo sutarties, buvo įvykdyta 2010 m. rugsėjo 28 d., atlikus 4081,33 Eur pervedimą, t. y. sumokėjus galutinę įmoką; nuo šios dienos ir turėjo būti skaičiuojama ieškinio senaties termino pradžia, jeigu terminas būtų skaičiuojamas ne nuo teisės į ieškinį atsiradimo momento. Kasatorės teigimu, ieškovė nepaaiškino, kodėl išmoka nebuvo išmokėta per TPVCAPDĮ 19 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, t. y. per trisdešimt dienų nuo pretenzijos pateikimo dienos. Delsdama išmokėti išmokas, ieškovė elgėsi neapdairiai, todėl praleido įstatyme nustatytą terminą ieškiniui pareikšti ir prarado teisę į teisminę gynybą. Be to, ieškinio senaties pradžia turėjo būti skaičiuojama nuo ieškovės atstovo, o ne nuo jos atlikto draudimo išmokos išmokėjimo momento, nes šiuos asmenis (ieškovę ir jos atstovą) sieja atstovavimo teisiniai santykiai, o draudėjas nėra jų šalis, todėl negali būti saistomas draudiko ir jo atstovo susitarimų dėl tarpusavio atsiskaitymų tvarkos; tai ne kartą konstatuota kasacinio teismo praktikoje. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė prievolės atsiradimo pagrindą, nes pripažino, kad ieškovės teisės buvo pažeistos tą dieną, kai buvo pervestos lėšos korespondentui, todėl neteisingai taikė ieškinio senatį.
5. Dėl teisės aktų, taikytinų žalai nustatyti ir draudimo išmokai mokėti. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai byloje taikė Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 122 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 punktą. Kasatorės nuomone, šiuo teisės aktu nereglamentuojami nagrinėjamo ginčo santykiai. Taisyklių 3 punkte nurodyta, kad pagal jų nuostatas žala nustatoma ir draudimo išmoka mokama dėl transporto priemonių valdytojų sukeltų eismo įvykių Lietuvos Respublikoje, o nagrinėjamoje byloje eismo įvykiai įvyko Vokietijoje. Taigi teismas neturėjo vadovautis nurodytu teisės aktu kaip ieškovės regreso teisės atsiradimo pagrindu, be to, ieškovės regreso teisę grindžiant ne įstatymo, bet kito teisės akto pagrindu, įstatymo sąvoka buvo aiškinama per plačiai. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išmoka mokama atsižvelgiant į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Tačiau teismai, spręsdami žalos atlyginimo klausimą, vadovavosi ne Vokietijos teisės aktais, reglamentuojančiais transporto priemonių valdytojų privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą, bet Vyriausybės nutarimu patvirtintų Taisyklių 62.2 punktu, kuris, kasatorės nuomone, nagrinėjamoje byloje netaikytinas.
6. Dėl nukrypimo nuo teismų praktikos. Kasacinio teismo praktikoje aiškinama, kad draudimo sutartį individualizuojančios sąlygos priklauso nuo draudėjo pasirinkimo, neperžengiant tam tikrų įstatymo ir draudiko nustatytų ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADBB „Legator“ v. ADB „Reso Europa“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTcvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-257/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-257/2009">3K-3-257/2009</a>). Tai reiškia, kad draudimo sutartis sudaroma neviršijant draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų ribų, kiek tai leidžiama įstatyme. TPVCAPDĮ nenustatyta galimybės sudaryti sutarties, kurioje kaip išlyga būtų įtvirtintas tam tikrų įstatymo nuostatų netaikymas. Aiškindamas priešingai, teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ieškovė nesutinka su kasacinio skundo argumentais dėl netinkamo ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymo ir pažymi, kad ieškinio senatis nebuvo praleista. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas, atitinka kasacinio teismo praktiką, kad ieškinio senatis skaičiuojama nuo dienos, kai draudimo kompanija sumoka draudimo išmoką korespondentui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OTkvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-499/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-499/2012">3K-3-499/2012</a>).
2. Ieškovė pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. kovo 21 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNjIvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-162/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-162/2013">3K-3-162/2013</a>, išaiškino, kad TPVCAPDĮ taikymas dėl draudimo išmokos grąžinimo neįvykdžius draudimo sutartyje nustatytos pareigos informuoti draudimo įmonę apie rizikos pasikeitimą atitinka ES teisės reglamentavimą. Kadangi nacionalinis teismas pagal egzistuojančią ESTT praktiką ir remdamasis Direktyvos Nr. 2009/103/EB nuostatomis gali atsakyti į byloje iškeltus direktyvos taikymo klausimus, tai nėra pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo.
3. Ieškovė teigia, kad kasacinis teismas jau yra pasisakęs dėl Vyriausybės nutarimo Nr. 795 taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNjIvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-162/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-162/2013">3K-3-162/2013</a>). Kasacinis teismas padarė išvadą, kad Taisyklių nuostatos dėl nesumokėtų draudimo išmokų grąžinimo gali būti taikomos nepriklausomai nuo to, kur įvyko eismo įvykis.
IV. Kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą ir šio teismo priimto prejudicinio sprendimo esmė
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. spalio 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje „BTA Insurance Company SE“ v. UAB „Litaksa“, bylos Nr. 3K-7-402/2013 (naujas bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zMzQtNjg3LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-334-687/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-334-687/2015">3K-7-334-687/2015</a>), kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:
1. Ar Direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnis, pakeistas Direktyvos 2005/14/EB 4 straipsniu, aiškintinas taip, kad draudimo sutarties šalys neturi teisės susitarti dėl draudimo apsaugos apdraustajam susiaurinimo teritorijos atžvilgiu (taikyti skirtingą draudimo įmoką priklausomai nuo to, kokioje teritorijoje naudojama transporto priemonė – ar visoje ES, ar tik Lietuvos Respublikoje), tačiau bet kokiu atveju nesusiaurinant nukentėjusiųjų apsaugos, t. y. transporto priemonės naudojimą už Lietuvos Respublikos ribų kitoje ES valstybėje narėje apibrėžti kaip draudimo riziką didinantį veiksnį, kuriam esant turi būti sumokėta papildoma draudimo įmoka?
2. Ar laisvo asmenų ir transporto priemonių judėjimo visoje ES erdvėje principas bei bendrasis Europos Sąjungos lygiateisiškumo (nediskriminavimo) principas turi būti aiškinami taip, kad jiems prieštarauja pirmiau nurodytas draudimo sutarties šalių susitarimas, susiejantis draudimo riziką su transporto priemonės eksploatavimu teritorijos atžvilgiu?
Teisėjų kolegija 2013 m. spalio 21 d. nutartimi sustabdė civilinės bylos nagrinėjimą iki bus gautas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 3K-7-402/2013.
ESTT 2015 m. kovo 26 d. sprendime Litaksa (C-556/13, ECLI:EU:C:2015:202) (toliau – ir prejudicinis sprendimas) nurodė, kad 1990 m. gegužės 14 d. Trečiosios Tarybos direktyvos 90/232/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, iš dalies pakeistos 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB, 2 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad „vienkartinės įmokos“ sąvokos, kaip ji suprantama pagal šį straipsnį, neatitinka draudimo įmoka, kurios dydis priklauso nuo to, ar apdrausta transporto priemonė bus naudojama tik valstybės narės, kurioje yra jos įprastinė buvimo vieta, teritorijoje, ar visoje Europos Sąjungos teritorijoje.
Teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 8 d. nutartimi buvo atnaujintas šios bylos nagrinėjimas.
k o n s t a t u o j a :
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų atitikties imperatyviosioms teisės normoms ir draudiko reikalavimo teisės grąžinti sumokėtos draudimo išmokos dalį
Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Bendrąja prasme precedentas – tai konkrečioje byloje teismo suformuluota teisės aiškinimo taisyklė, kurios viena taikymo sąlygų yra aplinkybė, kad ši taisyklė buvo sukurta sprendžiant tapatų ginčą, t. y. precedentas kaip teisės aiškinimo taisyklė taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos UAB „BTA Insurance Company SE“ v. UAB „Litaksa“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zMzQtNjg3LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-334-687/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-334-687/2015">3K-7-334-687/2015</a>, ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi sutampa, t. y. abiejose bylose dalyvauja tos pačios šalys; atsakovės buvo sudariusios transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, pagal kurias draudikas ir draudėjas susitarė, kad apdraustoji transporto priemonė bus naudojama tik Lietuvoje. Eismo įvykis dėl atsakovės, draudėjos, kaltės įvyko užsienio valstybėje (nagrinėjamoje byloje – Vokietijoje, analogiškoje byloje – Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje). Abiejose bylose draudikas išmokėjo draudimo išmoką, tačiau pareikalavo grąžinti 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos dėl to, kad padidėjus draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms (transporto priemonės buvo naudojamos kitose ES valstybėse), turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyse nustatyta tvarka. Civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zMzQtNjg3LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-334-687/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-334-687/2015">3K-7-334-687/2015</a> draudimo sutartys buvo sudarytos 2008 m. lapkričio 24 d., nagrinėjamoje byloje – 2009 m. sausio 6 d., taigi šioms sutartims taikomos tos pačios ES direktyvos dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykių (1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyva 72/166/EEB ir 1990 m. gegužės 14 d. Trečiosios Tarybos direktyvos 90/232/EEB, iš dalies pakeistos 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB, nuostatos). Dėl to teisėjų kolegija, nagrinėjamoje byloje siekdama užtikrinti jurisprudencijos tęstinumą, remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „BTA Insurance Company SE“ v. UAB „Litaksa“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zMzQtNjg3LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-334-687/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-334-687/2015">3K-7-334-687/2015</a>, suformuotomis šios teisės taikymo taisyklėmis, pagrįstomis ESTT išaiškinimais 2015 m. kovo 26 d. sprendime Litaksa (C-556/13).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 29 d. nutartyje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zMzQtNjg3LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-334-687/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-334-687/2015">3K-7-334-687/2015</a> konstatuota, kad tiek nacionalinėje, tiek ES teisėje nustatyta, jog transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi vienos draudimo įmokos pagrindu draudimo apsauga transporto priemonę vairuojantiems asmenims suteikiama kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje; taip pat atkreiptas dėmesys į tai, jog draudimo sutarties šalių susitarimas laikyti transporto priemonės naudojimą už Lietuvos Respublikos ribų riziką didinančia aplinkybe, apie kurią reikia papildomai pranešti, reikštų tai, kad draudikas turėtų teisę nustatyti vieną draudimo įmoką, mokamą už draudimo apsaugą tuo atveju, jeigu transporto priemonė būtų naudojama Lietuvoje, ir papildomą draudimo įmoką tuo atveju, jeigu transporto priemonė būtų naudojama už Lietuvos ribų; toks susitarimas prieštarauja TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalies nuostatai (draudiko įpareigojimui suteikti įstatyme nustatytos apimties draudimo apsaugą, t. y. apsaugą, galiojančią be išlygų visoje ES teritorijoje, vienos (bendros) draudimo įmokos pagrindu) ir būtų niekinis. Šioje nutartyje konstatuota ir tai, kad draudimo apsauga skirta ne tik nukentėjusiam asmeniui, bet ir draudėjui (apdraustajam); draudimo įmoka visais atvejais turi būti apskaičiuojama įvertinus draudimo rizikos galimus pasikeitimus dėl apdraustos transporto priemonės naudojimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų. Papildomos draudimo įmokos nesumokėjimas negali būti laikomas draudimo sutarties pažeidimu ar netinkamu vykdymu, todėl draudiko reikalavimas draudėjui grąžinti dalį sumokėtos draudimo išmokos laikytinas nepagrįstu.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė su kasatore sudarė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį dėl krovininio automobilio „Renault Premium“ (valst. Nr. DNB 312) draudimo; sutarties 10 punkte nustatyta, kad tais atvejais, jeigu draudimo rizika padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis privalo apie tai raštu informuoti draudiką, o to nepadarius, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 proc. dėl draudžiamojo įvykio padarytos žalos išmokėtos išmokos; pagal to paties punkto nuostatas vienas iš draudimo rizikos padidėjimo atvejų – transporto priemonės naudojimas keleiviams ar kroviniams pervežti už Lietuvos Respublikos ribų. Sutarties 11 punkte nustatyta draudėjo (apdraustojo) pareiga padidėjus draudimo rizikai sumokėti draudiko apskaičiuotą papildomą draudimo įmoką (kasatorė nevykdė šios pareigos); ieškovės korespondentas, vykdydamas įsipareigojimus pagal šalių sudarytą draudimo sutartį, po Vokietijoje įvykusio eismo įvykio išmokėjo nukentėjusiajam 2503,29 Eur ir 4081,33 Eur draudimo išmokas. Atsižvelgiant į tai, kad ES teisė įpareigoja draudiką suteikti draudimo apsaugą be išlygų, o draudimo įmokos dydis negali priklausyti nuo to, ar draudėjas naudosis draudimo suteikiama apsauga kitoje valstybėje narėje, todėl papildomos draudimo įmokos mokėjimas dėl apdraustos transporto priemonės naudojimo teritorijos pasikeitimo prieštarauja draudimo apsaugos visoje Europos Sąjungos teritorijoje galiojimo vienos (bendros) įmokos pagrindu nuostatoms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ex officio pripažino šias sąlygas (dėl apribojimo naudoti transporto priemonę už Lietuvos Respublikos ribų) niekinėmis ir negaliojančiomis, kaip prieštaraujančias imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.96 straipsnis, 6.225 straipsnis, 6.226 straipsnio 1 dalis). Pripažinęs niekine pirmiau nurodytą šalių draudimo sutarties sąlygą, ieškovės reikalavimą kasatorei grąžinti dalį nukentėjusiems asmenims išmokėtų draudimo išmokų, grindžiamą būtent iš šios sąlygos kildinamų draudėjo pareigų pažeidimu, pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertino kaip neteisėtą. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kad šalių draudimo sutartimi nebuvo pažeisti imperatyvieji ES teisės normų ir TPVCAPDĮ reikalavimai suteikti draudimo apsaugą visoje ES teritorijoje vienkartinės įmokos pagrindu, netinkamai aiškino šias nuostatas, nukrypo nuo teismų praktikos, todėl priėmė teisiškai nepagrįstą procesinį sprendimą. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus ir dėl padaryto materialiosios teisės normų pažeidimo ir nukrypimo nuo teismų praktikos panaikina apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir iš esmės palieka galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Tenkinus kasacinį skundą, perskirstytinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
Pirmosios instancijos teisme kasatorė patyrė 1500 Lt (434,43 Eur) atstovavimo išlaidų, šios pirmosios instancijos teismo sprendimu jai yra priteistos. Apeliacinės instancijos teisme kasatorė patyrė 1500 Lt (434,43 Eur) atstovavimo išlaidų. Pažymėtina, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme kasatorei atstovavo pagal pavedimą ne advokatas ar advokato padėjėjas, bet UAB D. G. ir partnerių juridinė kontora, jai ir buvo atlyginta už teisinių paslaugų suteikimą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sąrašas asmenų, galinčių būti atstovais pagal pavedimą, įtvirtintas CPK 56 straipsnyje ir jis yra baigtinis, todėl joks kitas asmuo, jei jis nepatenka į CPK 56 straipsnyje nustatytą sąrašą, negali atstovauti civiliniame procese pagal pavedimą; įstatyme nustatyta civilinio proceso dalyvio, kurio naudai priimtas sprendimas, teisė reikalauti iš kitos (pralaimėjusios) šalies savo patirtų atstovavimo civiliniame procese pagal pavedimą išlaidų atlyginimo tik tuo atveju, kai jam atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas; atlyginimas, sumokėtas už teisines paslaugas neturinčiam teisės atstovauti pagal pavedimą asmeniui, nevertintinas ir kaip kitos būtinos ir pagrįstos bylinėjimosi išlaidos, nurodytos CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „BTA Insurance Company SE“ v. UAB „Litaksa“, bylos Nr. 3K-7-212-219/2015, ir joje nurodyta praktika). Remdamasi šiuo išaiškinimu, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo dalį, kuria tenkintas kasatorės prašymas ir priteistas tokių išlaidų atlyginimas, taip pat nepriteisti kasatorei išlaidų, sumokėtų teisinių paslaugų įmonei už teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimo. Dėl to teisėjų kolegija naikina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš ieškovės kasatorės naudai priteista 1500 Lt (434,43 Eur) atstovavimo išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, ir šį kasatorės prašymą atmeta.
Kasacinės instancijos teisme kasatorei atstovavo jos darbuotojas (juristas), todėl šiame teisme patirtos išlaidos nepriteistinos.
Pateikdama kasacinį skundą, kasatorė sumokėjo 440 Lt (105 Eur) žyminį mokestį, todėl šios išlaidos jai priteistinos iš ieškovės.
Apeliacinės instancijos teisme patirta 69,74 Lt (20,20 Eur) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinės instancijos teisme –13,77 Eur, iš viso 33,97 Eur. Panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą, šios išlaidos priteistinos iš ieškovės.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą.
Panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimo dalį, kuria iš ieškovės „BTA Insurance Company SE“ atsakovės UAB „Litaksa“ naudai priteista 1500 Lt (434,43 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, ir atsakovės prašymą dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo atmesti.
Kitą Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės „BTA Insurance Company SE“ (j. a. k. 40003159840) 105 (vieną šimtą penkis) Eur uždarosios akcinės bedrovės „Litaksa“ (j. a. k. 133018170) naudai ir 33,97 Eur (trisdešimt tris Eur 97 ct) valstybės naudai bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo. Priteistina suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, banke AB „Swedbank“, banko kodas – 73000, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Janina Januškienė
Vincas Verseckas
