Dėl nuosavybės teisės į statinį pripažinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-408-421/2015

Teisminio proceso Nr. 2-10-3-00004-2013-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.3; 128.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (pirmininkė), Antano Simniškio ir Donato Šerno (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Šventosios Švč. Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės parapijos kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. M. L. ir V. K. ieškinį atsakovui Šventosios Švč. Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės parapijai, dalyvaujant tretiesiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Palangos miesto savivaldybei ir Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, dėl nuosavybės teisės į statinį pripažinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiami pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo ir bylos nagrinėjimo ypatingosios teisenos tvarka klausimai.

Ieškovai A. M. L. ir V. K. prašė teismo pripažinti (nustatyti), kad statinys – koplyčia (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausė M. G. (K.), mirusiai 1981 m. gegužės 3 d.

Ieškovai nurodė, kad jų mama M. G. (K.) iš brolio V. G. pagal notariškai patvirtintą 1935 m. rugsėjo 20 d. sutartį nusipirko visą 8,0059 ha broliui priklausančią žemę (duomenys neskelbtini) su ant jos stovinčiais statiniais: gyvenamuoju namu, daržine ir koplyčia, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Visi statiniai, esantys ant nupirktos žemės, išskyrus koplyčią, VĮ Registrų centre įregistruoti ieškovų vardu, nes šie juos paveldėjo 1981 m. lapkričio 6 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo pagrindu. Be to, ieškovai yra pirmosios eilės M. G. įpėdiniai pagal įstatymą. Ieškovų nuomone, jų mama, nusipirkdama žemę, įsigijo ir statinius, esančius ant tos žemės; tai patvirtina Valstybės draudimo įstaigos 1937 m. rugsėjo 1 d. išduotas draudimo polisas, kuriame nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) M. G. (K.) priklausantys statiniai – rąstų ir lentų gyvenamasis namas, rąstų daržinė ir lentų koplyčia – buvo apdrausti. Nacionalinė žemės tarnyba 2006 m. gegužės 3 d. raštu Nr. (3.1) R4-367 patvirtino, kad pareiškėjų motina M. G. buvusioje (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 8,0059 ha žemės, ant kurios stovi koplyčia. Tiek dėdė V. G., tiek ieškovų mama koplyčią naudojo šeimos religinėms apeigoms, ją prižiūrėjo šeima, naudojasi ja iki šiol. Koplyčios niekas nenacionalizavo, todėl teisių į šį statinį šeima niekada nebuvo praradusi, turtas priklausė M. G. iki jos mirties. Nacionalinė žemės tarnyba negrąžina ieškovams žemės natūra, nes statinys neregistruotas ieškovų vardu. 1978 m. gruodžio 23 d. panaudos sutartis, pagal kurią koplyčia LTRS Vykdomojo Komiteto perduota fizinių asmenų grupei be savininko sutikimo, yra niekinė. Šventojoje iki 1940 m. birželio 15 d. galiojo teisės aktas „Svod miestnych uzakonenij gubernij ostzejskich (pribaltijskich)“ (Pabaltijo gubernijų vietinių įstatymų sąvado), kurio 771 straipsnyje buvo nustatyta, kad ant žemės pastatyti statiniai laikomi tos žemės dalimi. Ieškovų teises į koplyčią įrodo rašytinis viršaičio 1931 m. spalio 23 d. liudijimas bei pareiškimo 1935 m. rugpjūčio 27 d. rezoliucija, 1935 m. rugsėjo 20 d. sutartis, 1937 m. rugsėjo 1 d. draudimo polisas, JAV gyvenančios V. G. dukters pareiškimas ir 1944 m. gegužės 30 d. prašymas Telšių vyskupijos vyskupui.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Palangos miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškinį tenkino –pripažino, kad statinys – koplyčia (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausė M. G. (K.), mirusiai 1981 m. gegužės 3 d.

Teismas nurodė, kad nors atsakovas teigia, jog jokių ieškovų teisių nepažeidžia, nes jo vardu nuosavybės teisė į ginčo statinį neįregistruota, tačiau tiek iš atsakovo procesinių dokumentų, tiek iš atstovų paaiškinimų matyti, jog atsakovas siekia, kad ginčo statinys priklausytų Šventosios Švč. Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės parapijai, todėl teismas sprendžia, jog ieškinys pareikštas tinkamam atsakovui.

Teismas rėmėsi CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 293 straipsnio 1 punktu, 444 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 punktu, kasacinio teismo praktika dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal V. G. pareiškimą, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNzUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-175/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-175/2009">3K-3-175/2009</a>; 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal O. L. pareiškimą, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODgvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-388/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-388/2010">3K-3-388/2010</a>), fakto įrodinėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. G. pareiškimą, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjQvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-324/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-324/2008">3K-3-324/2008</a>; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos E. L. pareiškimą, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDAvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-340/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-340/2009">3K-3-340/2009</a>; kt.), CPK 3 straipsnio 7 dalimi, 178 straipsniu.

Teismas nustatė, kad ginčo koplyčia buvo pastatyta iki V. G. seseriai perleido 8,0059 ha žemės sklypą, t. y. iki 1931 m. spalio 23 d. Tai, kad V. G. buvo ginčo statinio savininkas ir šį statinį kartu su kitais statiniais perleido seseriai 1935 m. rugsėjo 29 d. sutartimi, patvirtina byloje esantis 1931 m. spalio 23 d. viršaičio liudijimas, kuriame nurodyta, kad V. G. 8 ha 0059 ket. m žemę tikrai valdo, ant gauto sklypo pastatyti trys trobesiai (gyvenamasis namas, daržinė ir koplytėlė), visi trobesiai nauji. Ginčo koplyčią pastatė M. G. broliai prelatas J. G. ir V. G., be to, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad prelatas J. G. turėjo nuosavos žemės ar kad brolis V. G. jam būtų dalį žemės perleidęs. Iš V. G. 1935 m. birželio 7 d. prašymo Telšių apygardos žemės tvarkytojui matyti, kad jis prašė leidimo perleisti gautąjį sklypą su visais trobesiais seseriai M. G., o byloje esanti sutartis patvirtina, jog M. G. (K.) iš brolio 1935 m. rugsėjo 29 d. įsigijo 8,0059 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Šventojoje iki 1940 m. birželio 15 d. galiojusio teisės akto „Svod miestnych uzakonenij gubernij ostzejskich (pribaltijskich)“ (Pabaltijo gubernijų vietinių įstatymų sąvado) 771 straipsnyje buvo nustatyta, kad ant žemės pastatyti statiniai laikomi tos žemės dalimi. Tai, kad M. G. (K.) buvo koplyčios savininkė, patvirtina ir kiti netiesioginiai įrodymai – Valstybės draudimo įstaigos 1937 m. rugsėjo 1 d. polisas patvirtina, kad M. G. (K.) apdraudė nuo ugnies ne tik gyvenamąjį namą ir daržinę, bet ir koplyčią (duomenys neskelbtini). Liudytojai I. V., M. D. M., M. K. B. patvirtino, kad M. G. koplyčią valdė, prižiūrėjo ir ja naudojosi kaip sava. Aplinkybė, kad testamente M. G. nenurodė koplyčios, kaip vaikams paliktino turto, nepaneigia, jog turtą ji laikė nuosavu, atsižvelgiant į testamento sudarymo datą – 1974 m. rugpjūčio 9 d., t. y. kai ginčo pastato testamente testatorė minėti negalėjo dėl tuo metu galiojusios valstybinės santvarkos. Be to, ieškovai yra pirmosios eilės M. G. įpėdiniai, todėl patenkinus jų ieškinį pagal įstatymą jie galėtų įgyvendinti savo, kaip įpėdinių, teises į palikimą.

Atsakovo į bylą pateikti dokumentai nepatvirtina, kad ginčo statinys buvo nacionalizuotas ar ieškovai kitokiu būdu prarado nuosavybės teisę į ginčo statinį. LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1948 m. birželio 19 d. įsakas „Dėl maldos namų ir vienuolynų pastatų, o taip pat religinių bendruomenių gyvenamųjų namų nacionalizavimo“, kuriuo buvo nacionalizuotas bažnyčių ir vienuolynų turtas, šiuo atveju netaikomas, nes koplyčia priklausė fiziniams asmenims, iš pradžių V. G., o pastarajam pardavus šį turtą – jo seseriai M. G. (K.). 1978 m. gruodžio 23 d. ir 1979 m. sausio 3 d. panaudos sutartys nepatvirtina, kad M. G. kam nors savo valia perleido dalį sklypo ar jai priklausančius statinius, juolab nepatvirtina kitų asmenų nuosavybės teisės į ginčo koplyčią. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad prelatas J. G. turėjo žemės, todėl teismas turi pagrindo abejoti Telšių vyskupo 1995 m. kovo 20 d. pažymoje nurodyta aplinkybe, kad 1930 m. J. G. Dievo garbei galėjo paskirti 4,28 ha žemės sklypo ir ant jo pastatyti katalikams medinę bažnyčią, nes kiti byloje esantys duomenys šią aplinkybę paneigia – visą turėtą 8,0059 ha sklypą 1935 m. sutartimi brolis V. G. pardavė seseriai M. G.. 1990 m. rugpjūčio 14 d. raštas, kuriame nurodyta, kad Telšių vyskupijos kurijai Tėvas Silvestras iš Telšių vyskupijos kurijos paima 30 000 rublių (duomenys neskelbtini) koplyčios remontui ir naujosios bažnyčios statybai, patvirtina tik tą aplinkybę, kad koplyčia buvo remontuojama, tačiau ne nuosavybės teises į ginčo statinį. Atsakovas teigė, kad ginčo statinys yra bažnyčia, todėl ji negali priklausyti fiziniam asmeniui nuosavybės teise, tačiau iš byloje esančių rašytinių įrodymų visumos matyti, jog ginčo statinys daugumoje jų vadinamas ne bažnyčia, o koplyčia, tokia statinio paskirtis nurodyta ir kadastrinių matavimų byloje, o koplyčia, priešingai nei bažnyčia, paties atsakovo teigimu, gali priklausyti ir fiziniam asmeniui. Dėl nurodytų priežasčių teismas sprendė, kad labiau tikėtina, jog koplyčia nuosavybės teise priklausė M. G. (K.), o ne atsakovui.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartimi atmetė atsakovo apeliacinį skundą ir paliko nepakeistą Palangos miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimą.

Teisėjų kolegija rėmėsi 1995 m. kovo 21 d. Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų įstatymo nuostatomis ir nurodė, kad atsakovas, ginčydamas ieškovų prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, įstatyme nustatytų būtinų veiksmų neatliko. Byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas, kaip tradicinė religinė bendrija, valdė nuosavybės teise ginčo koplyčią ar kad V. G. ir šią koplyčią nuosavybės teise perleido katalikų bendruomenei iki nacionalizacijos Lietuvoje. Taigi byloje nėra įrodymų, kad atsakovas, turėdamas religinės bendrijos statusą, kreipėsi dėl nuosavybės teisių į ginčo koplyčią atkūrimo. Priešingai, byloje įrodyta, kad V. G., gavęs 1935 m. birželio 7 d. Telšių apygardos žemės tvarkytojo leidimą, 1935 m. lapkričio 17 d. notaro patvirtinta sutartimi žemės sklypą, kuriame vienas iš statinių buvo ginčo koplyčia, pardavė M. G. (K.).

Teisėjų kolegija rėmėsi 1940 m. birželio 15 d. teisės akto,,Svod miestnych uzakonenij gubernij ostzejskich (pribaltiskich)“ (Pabaltijo gubernijų vietinių įstatymų sąvado) 771 straipsniu, nurodė, kad atsakovas iš esmės neginčija, jog V. G. buvo šios koplyčios statytojas, todėl byloje įrodyta, kad jo nuosavybės teisė į koplyčią atsirado statybos būdu. Šią aplinkybę įrodo ir Šventosios Uosto Rymo Katalikų Bažnyčios Komiteto 1944 m. gegužės 30 d. prašymas, kuriame ginčo koplyčia įvardijama kaip privati. 1941 m. Dekano pažymėjime yra išvardytos toje teritorijoje veikiančios koplyčios, tačiau ginčo koplyčia nėra nurodyta kaip perduota tuo metu įsteigtai religinei bendrijai. Pagal kasacinio teismo praktiką turto perdavimas kito asmens nuosavybėn yra savininko valinis veiksmas, kuriuo jis atsisako savo nuosavybės teisės į daiktą. Dėl to kiekvienu atveju nurodytas savininko ketinimas turi būti išreikštas aiškiai ir neabejotinai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zOC8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-38/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-38/2008">3K-7-38/2008</a>).

Taigi nagrinėjamu atveju atsakovas, ginčydamas ieškovų prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, turėjo įrodyti, kad iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo V. G. perdavė savo nuosavybės teisę į koplyčią toje teritorijoje veikiančiai religinei bendrijai (bendruomenei), o ne operatyviojo tvarkymo (patikėjimo) teise. Aplinkybę, kad V. G. perdavė nuosavybėn ginčo koplyčią M. G. (K.), įrodo 1937–1939 m. draudimo polisas, kuriame ji įvardijama kaip apdrausto turto savininkė. Nurodyti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ginčo koplyčią nuosavybės teise įgijo V. G., ją pastatydamas, vėliau su žeme ją pardavė M. G. (K.), o atsakovui koplyčią buvo suteikęs panaudai ar operatyviojo tvarkymo (patikėjimo) teise. Taip pat byloje nėra įrodytas šios koplyčios nacionalizavimo ar municipalizavimo faktas. Šventosios parapijoje šiuo metu yra dvi bažnyčios: 1) Šventosios Švč. Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės bažnyčia, ją apie 1930–1931 m. pradėjo statyti prelatas kun. J. G. už 2 kilometrų nuo Šventosios centro, ant Šventosios upės kranto, ir pavadino „Stella Maris“ – Marija, Jūrų Žvaigždė, ir 2) Laukžemės Šv. Apaštalo Andriejaus bažnyčia. Nesant konkretaus nacionalizavimo akto, o tik registruotos religinės bendruomenės lapeliui, kuriame padaryta tik žyma, jog medinis maldos namų pastatas yra nacionalizuotas, negalima daryti išvados, jog ginčo koplyčia buvo nacionalizuota, nes lapelyje nurodytas kitas nei ginčo koplyčios adresas (duomenys neskelbtini), medinio namo plotas lapelyje nurodytas 72 kv. m, o religinio susivienijimo vienkartinės registracijos pažymoje nurodomo medinio pastato plotas 87,9 kv. m. Šie dokumentai fiksuoja 1948 m. rugsėjo 21 d. ir 1949 m. lapkričio 25 d. įvykius ir byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo koplyčia buvo perstatoma. Ginčo koplyčios kadastro duomenys užfiksuoti 2011 m. balandžio 8 d. ir pastato bendras plotas – 84,64 kv. m. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinės instancijos teismui pateiktus papildomus įrodymus, sprendė, kad jie nėra pakankami ginčo koplyčios nacionalizacijos faktui įrodyti. Pagal Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 7 straipsnį nuosavybės teisę patvirtinančiais dokumentais, be kitų, turi būti turto nacionalizacijos aktai, todėl nepagrįstas atsakovo motyvas, jog LTRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1948 m. birželio 19 d. įsakas,,Dėl maldos namų ir vienuolynų pastatų, o taip pat religinių bendruomenių gyvenamųjų namų nacionalizavimo“ apėmė visus kulto pastatus ir individualaus pobūdžio nacionalizacijos aktų nebuvo. Pagal šios kategorijos bylų teismų praktiką religinės bendruomenės teikia nacionalizavimo aktus. Šioje byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl ginčo koplyčios grąžinimo religinei bendrijai, iš esmės atsakovas pripažįsta, kad V. G. statė ginčo pastatą ir jis buvo perduotas bendruomenei panaudos teise, jokių įrodymų, jog šis pastatas buvo perduotas atsakovui nuosavybėn iki nacionalizacijos ar jos metu, byloje nėra. 1978 m. gruodžio 23 d. panaudos sutartis neįrodo ginčo pastato nacionalizavimo fakto, o tik patvirtina, kad šis pastatas buvo perduotas neatlygintinai naudotis religinei bendruomenei. Šio turto savininkė tuo metu negalėjo būti sutarties šalimi dėl buvusios santvarkos. Pastato panaudos teisiniai santykiai nėra ginčijami iki šiol, tačiau panauda nesukūrė nuosavybės santykių pagal 1964 m. CK 149 straipsnį, nes atsakovas nebuvo nurodytas kaip turto įgijėjas, o tik kaip panaudos gavėjas. Pagal 1964 m. CK 366 straipsnį panaudos sutartis neįrodo ginčo koplyčios perdavimo atsakovo nuosavybėn. Lietuvos centrinio valstybinio archyvo atsakyme nurodomi duomenys dėl Šventosios bažnyčios (koplyčios) nacionalizavimo, tačiau šioje byloje ginčas kyla dėl privačios koplyčios, o ne bažnyčios nuosavybės teisės. Ginčo pastatas niekada neturėjo bažnyčios statuso, todėl atsakovo apeliacinės instancijos teismui pateikti dokumentai neįrodo ginčo koplyčios nacionalizavimo. Ginčo koplyčia neturi bažnyčios statuso, nes tai yra atskira nedidelė patalpa su altoriumi religinėms apeigoms atlikti. Koplyčios gali būti tiek atskiri statiniai, tiek integruoti į religinės paskirties ar pasaulietinius pastatus. Nors šioje byloje juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas paveldėjimo teisiniams santykiams įteisinti, tačiau svarbi yra kasacinio teismo praktika dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1, 9 straipsnių taikymo, pagal kurią sprendžiant klausimą dėl nuosavybės teisės patvirtinimo nurodyto įstatymo prasme teisiškai reikšmingas yra nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal B. S. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-273/2011). Šis faktas gali būti nustatomas tiek įrodžius nuosavybės teisės įgijimo pagrindą, tiek valdymo nuosavybės teise faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal E. L. pareiškimą, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDAvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-340/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-340/2009">3K-3-340/2009</a>). Nustatant valdymo nuosavybės teise faktą reikšminga nustatyti, kas buvo nacionalizuotos žemės savininkas iki žemės nacionalizacijos, o ne aplinkybę, kas šia žeme naudojosi po žemės nacionalizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. M. Š. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNzEvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-171/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-171/2006">3K-3-171/2006</a>). Tokios pat nuostatos taikomos visam nekilnojamajam turtui.

Teisėjų kolegija remiasi CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktu, kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 56 „Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą taikymo teismų praktikoje “ 10.1 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal I. B. ir kt. v. Klaipėdos miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDYvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-406/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-406/2009">3K-3-406/2009</a>; 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. R. pareiškimą, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NjMvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-563/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-563/2009">3K-3-563/2009</a>; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTUvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-155/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-155/2010">3K-3-155/2010</a>), nurodo, kad šioje byloje įrodyti visi pagrindai tenkinti ieškovų reikalavimą, nes ieškovai yra M. G. (K.) įpėdiniai pagal testamentą ir pirmosios eilės įpėdiniai pagal įstatymą (1964 m. CK 573 straipsnis). M. G. (K.) mirties metu galiojusios redakcijos 1964 m. CK 567, 578 straipsniuose buvo įtvirtinta galimybė paveldėti pagal įstatymą ir testamentą, t. y. testatoriaus turto dalis, kuri lieka testamentu nepaskirta, padalijama tarp įpėdinių pagal įstatymą, prie šių įpėdinių priskiriami ir tie įpėdiniai pagal įstatymą, kuriems kita turto dalis palikta testamentu. Be to, ieškovai palikimą po motinos mirties priėmė pagal 1964 m. CK 587 straipsnį, nes atkūrė nuosavybės teisę į dalį žemės sklypo, įteisino savo vardu kitus statinius. 1935 m. lapkričio 17 d. notaro patvirtinta sutartimi ginčo koplyčia buvo parduota M. G. (K.) teisės akto,,Svod miestnych uzakonenij gubernij ostzejskich (pribaltiskich)“ (Pabaltijo gubernijų vietinių įstatymų sąvado) 771 straipsnio pagrindu, todėl darytina išvada, kad ieškovų mama įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais). Pridėta administracinė byla Nr. A-502-2903-12 įrodo, kad ši pirkimo–pardavimo sutartis nėra pakankamas dokumentas nuosavybės teisėms į ginčo koplyčią įregistruoti, todėl nuosavybės teisės dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka. Šioje byloje įvertintina ginčo statinio paskirtis – koplyčia, todėl 1981 m. gegužės 3 d. palikimo atsiradimo metu dėl Lietuvoje buvusios santvarkos koplyčia negalėjo būti įteisinta kaip fizinio asmens nuosavybė. 1964 m. CK 1174 straipsnis reglamentavo religinių organizacijų valdymą, naudojimą ir disponavimą kulto pastatais, todėl palikimo atsiradimo metu – 1981 m. nuosavybės teisės dokumentai fiziniams asmenims negalėjo būti išduoti, todėl jų nėra. Toks pastatas dėl buvusios santvarkos negalėjo būti įvardytas ir testamente, tačiau V. G. sukurtos statybos būdu nuosavybės teisės į koplyčią šios aplinkybės nepanaikino. Ginčo koplyčios statybos metu galiojusios ir šiuo metu galiojančios privatinės teisės normos imperatyviai nenustato, kad koplyčia nuosavybės teise negali priklausyti fiziniams asmenims, todėl nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka. Telšių apygardos žemės tvarkytojo 1935 m. birželio 7 d. leidimas, 1935 m. lapkričio 17 d. notaro patvirtinta sutartis dėl žemės sklypo pardavimo buvo pakankami dokumentai V. G. pastatytai koplyčiai parduoti, jų pagrindu išduoti draudimo liudijimai patvirtina, kad M. G. (K.) nuosavybės atsiradimo metu 1935 m. buvo pakankami nuosavybės teisės į koplyčią dokumentai, tačiau akivaizdu, kad testamento sudarymo ir jos mirties metu dėl galiojusios santvarkos koplyčia negalėjo būti įteisinta kaip jos nuosavybė, todėl yra pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą paveldėjimo teisiniams santykiams po M. G. (K.) mirties įteisinti.

Teisėjų kolegija rėmėsi CPK 443 straipsnio 7 dalimi, nurodė, kad šioje byloje iškeltas ginčas dėl teisės, todėl nebuvo pažeistos atsakovo teisės, jog byla buvo pradėta procesinio dokumento – ieškinio pagrindu, o yra išnagrinėtas reikalavimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo; tai atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. T. pareiškimą, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTUvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-115/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-115/2010">3K-3-115/2010</a>).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus panaikinti ir ieškinį palikti nenagrinėtą, priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas kasaciniame teisme. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl 1964 m. CK 366 straipsnio netinkamo taikymo. Teismo sprendimu nustatytos turtinės teisės į statinį, kuris nebuvo įregistruotas kaip turtinis vienetas Nekilnojamojo turto registre. Teismai rezoliucinėse dalyse nepasisakė, kada M. G. (K.) nuosavybės teise valdė koplyčią, t. y. ar iki kulto paskirties statinių nacionalizacijos – 1948 m. birželio 18 d., ar savo mirties dieną – 1981 m. gegužės 3-iąją. Ši aplinkybė yra svarbi, nes byloje niekas neginčijo, kad M. G. (K.) iki žemės nacionalizacijos buvo žemės savininkė, tačiau Klaipėdos apygardos administracinis teismas ir Lietuvos vyriausias administracinis teismas yra nustatę, kad byloje esanti medžiaga neįrodo, jog koplyčią pastatė M. G. (K.), juolab kad savo mirties dieną M. G. (K.) pagal 1964 m. CK turėjo turtines teises į ginčo koplyčią.

2. Dėl proceso teisės normų pažeidimo. Ieškovams siekiant nustatyti nuosavybės teisę į daiktą, atsakovu turėjo būti subjektas, nuosavybės teisių nutrūkimo metu disponavęs tuo daiktu (Palangos miesto vykdomasis komitetas, po 1990 m. kovo 11 d. – Palangos miesto savivaldybė). Atsakovo teigimu, nėra kasacinio teismo praktikos dėl okupacinės valdžios priimtų aktų, bylos atveju – dėl LTSR Aukščiausiosios tarybos prezidiumo 1948 m. birželio 18 d. įsako „Dėl maldos namų ir vienuolynų pastatų, o taip pat religinių bendruomenių gyvenamųjų namų nacionalizavimo“ taikymo. Teismas, priimdamas nagrinėti ieškinį dėl nuosavybės teisių nustatymo, pripažįsta, kad jos yra nutrūkusios. Teismai tiesiogiai neatkuria nutrauktų nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuoja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad atsakovas turėjo atlikti tam tikrus veiksmus pagal 1995 m. kovo 21 d. Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų įstatymą, netinkamai jį taikė. Atsakovas ginčo koplyčios nuosavybės teise nevaldė, iš religinės bendruomenės koplyčia nebuvo nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta, todėl jis neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo siekti atkurti nuosavybės teises į ginčo koplyčią nurodyto įstatymo pagrindu. Ieškovų siekiamą nustatyti M. G. (K.) nuosavybės teise valdytą koplyčią atsakovas ginčija tik tuo aspektu, kad koplyčia LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1948 m. birželio 18 d. įsaku „Dėl maldos namų ir vienuolynų pastatų, taip pat religinių bendruomenių gyvenamųjų namų nacionalizavimo“ buvo nacionalizuota iš M. G. (K.). Atsakovas remiasi Lietuvos Respublikos okupacijos, aneksijos ir okupacinės valdžios primestų teisės aktų poveikio Lietuvos Respublikoje iki okupacijos galiojusios teisės sistemai analize teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2005 m. lapkričio 24 d. pasitarimo medžiaga, Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas). Jeigu ieškovai siektų nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tikslu, tai teismas pareiškimą turėjo palikti nenagrinėtą. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje ir Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarime Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (Vyriausybės 1999 m. lapkričio 11 d. nutarimo Nr. 1274 redakcija) išvardyti dokumentai, patvirtinantys, kad pretendentai atkurti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą valdė tą turtą iki nacionalizacijos. Ieškovai nepateikė įrodymų, kad jie nustatyta tvarka siekė atkurti nutrauktas jų motinos M. G. (K.) nuosavybės teises į ginčo objektą. Be to, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 3 straipsnyje nurodyti objektai, į kuriuos atkuriamos nuosavybės teisės; šis sąrašas baigtinis, jame nenumatyta, kad atkuriamos nuosavybės teisės į kulto (religinės) paskirties pastatus. Ginčo, kad koplyčia yra religinės paskirties, nėra. Koplyčia dėl savo paskirties nelaikytina gyvenamojo namo priklausiniu. Teismai nustatė, kad ieškovai savo reikalavimą sieja su savo motinos M. G. (K.) turto paveldėjimu. Dėl to byloje reikėjo įrodyti, kad M. G. (K.) koplyčią nuosavybės teise valdė savo mirties dieną, t. y. 1981 m. gegužės 3 d. Šis klausimas jau buvo išspręstas administracinės teisenos byloje (Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 11 d. sprendimas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis).

3. Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Atsakovas remiasi CPK 444 straipsnio 1 dalimi, 445 straipsniu, nurodo, kad juose įtvirtintos nuostatos yra imperatyviosios, todėl kai nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nepriklauso teismo kompetencijai. Jeigu yra dokumentai, patvirtinantys prašomą nustatyti faktą, arba juos galima gauti ar prarastus atkurti kita tvarka, teismas turi atsisakyti priimti pareiškimą CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu (nenagrinėtinas teisme), o priėmęs – bylą turi nutraukti CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs taisyklę, kad įrodinėjimo dalykas civilinėse bylose yra materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu dalyvaujantiems asmenims atsiranda teisės ir pareigos, ir įrodomieji faktai, kurių pagrindu teismas sprendžia apie reikšmingų bylos aplinkybių egzistavimą. Kai faktai yra įrodomieji, bet ne juridiškai reikšmingi, jie nenustatinėjami CPK 444 straipsnyje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pareiškėjo J. A. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-497/2004). Nors teismai tiek sprendimo, tiek nutarties motyvuojamosiose dalyse pasisako apie juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo institutą, procesiniai sprendimai grindžiami teismine praktika bylų dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo, sprendimu nustatomas ne juridinę reikšmę turintis faktas, o nustatoma (pripažįstama) nuosavybės teisė į ginčo objektą. Atsakovo nuomone, teismai neatskleidė bylos esmės. Šios bylos esmė buvo klausimas, ar LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1948 m. birželio 18 d. įsaku „Dėl maldos namų ir vienuolynų pastatų, o taip pat religinių bendruomenių gyvenamųjų namų nacionalizavimo“ ginčo koplyčia buvo nacionalizuota. Nors tai yra okupacinės valdžios aktas, jis buvo taikomas ir tai darė poveikį nuosavybės santykiams. Bylos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo dalykas yra juridinių faktų, t. y. teisiškai reikšmingų aplinkybių, nustatymas, o ne pačių teisių atsiradimo, pasikeitimo ar pabaigos pripažinimas. Ieškovai, siekdami nustatyti savo motinos M. G. (K.) nuosavybės teisę (ne juridinę reikšmę turintį faktą), turėjo reikšti ieškinį ginčo teisena Palangos miesto savivaldybei (Palangos miesto vykdomojo komiteto teisių perėmėjui), kuri nuo LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1948 m. birželio 18 d. įsako „Dėl maldos namų ir vienuolynų pastatų, o taip pat religinių bendruomenių gyvenamųjų namų nacionalizavimo“ priėmimo disponavo ginčo koplyčia.

Teismai pripažino, kad Palangos (Šventosios) Romos katalikų religinė bendruomenė ir Palangos miesto vykdomasis komitetas 1978 m. gruodžio 23 d. sudarė sutartį, kuria buvo įformintas kulto pastato (bylos ginčo pastatas) (duomenys neskelbtini) neatlygintinas naudojimas (panauda) Šventosios religinės bendruomenės religinėms kulto reikmėms (1964 m. CK 366 straipsnis). Panaudos davėjas – Palangos miesto vykdomasis komitetas – turėjo teisę ir įstatymo pagrindą tokią sutartį pasirašyti su panaudos gavėju. Tokią teisę turi tik savininkas ir (arba) teisėtas valdytojas. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad panaudos sutartimi nustatytas panaudos santykis tęsiasi ir šiuo metu. Pripažinus panaudos teisinį santykį, darytina išvada, kad abi panaudos sutarties šalys turėjo teisę sudaryti sutartį. Jeigu panaudos davėjas – Palangos miesto vykdomasis komitetas – buvo tinkama šalis, vadinasi, jis disponavo panaudos objektu – koplyčia, o M. G. (K.) nuosavybės teisių įgyvendinimas tuo metu buvo nutrauktas. Šiam subjektui reikėtų reikšti reikalavimą dėl nutrauktų nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nurodo, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu, Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos nuostatomis bei kitais nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiais teisės aktais Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos skyrius vykdo nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą į buvusios savininkės M. G. iki nacionalizacijos asmeninės nuosavybės teise valdytą žemę buvusiame (duomenys neskelbtini). Turimais duomenimis nustatyta, kad pagal Šventosios gyvenvietės Palangos miesto bendrajame plane pažymėtos kaip B10 kvartalas detaliojo plano korektūrą, patvirtintą Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. T2-311, buvusios savininkės M. G. valdytoje žemėje (posesija 196) suprojektuoti žemės sklypai asmenims, turintiems teisę į šios savininkės nuosavybės teisių atkūrimą. Remiantis šiuo teritorijų planavimo dokumentu suprojektuotas ir 933 kv. m ploto žemės sklypas ginčo statiniui Šv. Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės koplyčiai naudoti ir nustatyta žemės sklypo paskirtis – konservacinės paskirties žemė, būdas – kultūros paveldo objektų žemės sklypai. Šio žemės sklypo naudojimo klausimas su ginčo statinio savininku bus sprendžiamas teisės aktų nustatyta tvarka.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai prašo bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus, atsakovo kasacinį skundą atmesti. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl atsakovo teisių į ginčo turtą. Pagal Kanonų teisės kodeksą (Kan. 1226) koplyčia gali būti tiek religinės bendruomenės, tiek privati nuosavybė. Byloje nėra ginčo, kad žemė po ginčo statiniu iki nacionalizacijos taip pat priklausė M. G.. Teismai sprendė, kad religinei bendruomenei šis turtas nebuvo perleistas, konstatuota, kad ginčo turto nacionalizacijos nebuvo, jis M. G. (K.) buvo valdomas iki pat jos mirties. Atsakovas šioje byloje įrodinėjo, kad koplyčia turėtų priklausyti Šventosios Švč. Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės parapijai, tačiau proceso metu nepagrindė, kada ir kokiu būdu šis turtas perėjo religinės bendruomenės nuosavybėn ar buvo jos įgytas kitais pagrindais. Kaip vienas iš galimų nuosavybės teisių įgijimo pagrindų buvo nurodoma, kad šią koplyčią bendruomenei paskyrė (padovanojo) pats šios koplyčios statytojas V. G., tačiau byloje tokių duomenų nėra. Svarbu tai, kad atsakovas nepasinaudojo teise siekti nuosavybės teisių atkūrimo į turtą (taip pripažįstant, kad turtas nebuvo neteisėtai nusavintas), taip pat atsakovas niekada nesinaudojo teise teisiškai įregistruoti savo teises į ginčo turtą Religinių bendruomenių ir bendrijų nuosavybės teisės į religinės paskirties nekilnojamąjį turtą registravimo tvarkos įstatymo pagrindu. Pažymėtina ir tai, kad pagal šį teisės aktą nuosavybės teisės atsakovo vardu ir negalėtų būti teisiškai įregistruotos, nes tam būtini dokumentai, kurių atsakovas neturi.

2. Dėl panaudos sutarties vertinimo. 1978 m. gruodžio 23 d. panaudos sutartis vertintina bylos nustatytų faktų kontekste – kada ir kokiu pagrindu Šventosios religinė bendruomenė įgijo nuosavybės teisę į šį turtą, ar buvo įvykdyta koplyčios nacionalizacija, nes priešingu atveju panaudos sutartis – tai niekinis sandoris, nes Palangos miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas negalėjo religinei bendruomenei perduoti naudotis to, ko pats neturėjo. Teismai, vertindami panaudos sutartį, sprendė, kad Palangos miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas nebuvo pastato (duomenys neskelbtini) savininkas, todėl neturėjo teisės perleisti religinei bendruomenei panaudos teisių į jį. Tai atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Ramunė“ v. UAB „Vengrobalt–K“, bylos Nr. 3K-3-122/2005; išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zOC8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-38/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-38/2008">3K-7-38/2008</a>; kt.). Panaudos sutartis, kaip teisines pasekmes sukeliantis (ne niekinis) sandoris, galėtų būti vertinamas tik tuo atveju, jei šioje byloje būtų buvę nustatyta, jog iki nacionalizacijos turtas priklausė religinei bendruomenei ir buvo iš pastarosios nacionalizuotas arba būtų buvęs neteisėtai nusavintas iš M. G. (K.) ir perimtas valstybės žinion nustatyta tvarka, tačiau tokių aplinkybių byloje nenustatyta.

3. Dėl koplyčios nacionalizacijos. Atsakovas proceso metu nepagrįstai nurodė, kad koplyčia buvo nacionalizuota iš religinės bendruomenės, o kasaciniame skunde – iš M. G. (K.). Pagrindinis religinių bendruomenių turto nusavinimo aktas buvo LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1948 m. birželio 19 d. įsakas „Dėl maldos namų ir vienuolynų pastatų, o taip pat dėl religinių bendruomenių gyvenamųjų namų nacionalizavimo“. 1948 m. liepos 8 d. LTSR Ministrų Taryba, atsižvelgdama į šį įsaką, priėmė nutarimą Nr. 460 „Dėl maldos namų ir vienuolynų pastatų nacionalizacijos vykdymo tvarkos“. Ieškovų nuomone, ginčo turtas nebuvo nacionalizuotas, nes realiai nacionalizacijai įvykdyti, skirtingai nuo 1940 m. vykdytos žemės nacionalizacijos Lietuvoje, pagal nurodytus teisės aktus buvo būtina įvykdyti visų vienuolynų ir maldos namų pastatų, visų gyvenamųjų namų bei pagalbinių statinių, anksčiau priklausiusių religinei bendruomenei ar vienuolynui, nacionalizaciją, įrašyti juos į vietos tarybų komunalinius fondus, perduoti nacionalizuotų maldos namų pastatus įregistruotoms religinėms bendruomenėms nemokamai ir neterminuotai naudoti pagal sutartį religinio kulto reikmėms. Ginčo turtas nebuvo įrašytas į vietos tarybų komunalinius fondus, jį nacionalizuojant atskiru aktu, todėl bet koks perdavimas naudotis laikytinas niekiniu, nes Vykdomasis komitetas negalėjo perduoti to, ko pats neturėjo. Be to, LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1948 m. birželio 19 d. įsakas „Dėl maldos namų ir vienuolynų pastatų, o taip pat dėl religinių bendruomenių gyvenamųjų namų nacionalizavimo“ fizinių asmenų religinės paskirties pastatams nebuvo taikomas. Taigi valstybė neįgijo ir negalėjo įgyti nuosavybės teisių į ginčo koplyčią, todėl negali būti taikomos teisės normos, reglamentuojančios nusavinto turto grąžinimą (restituciją), t. y. valstybė negali turto grąžinti, nes jo nenusavino (nenacionalizavo). Tai patvirtinta ir faktas, kad koplyčia visą laiką nuo pat jos įgijimo nuosavybėn buvo šeimos žinioje. Religinė bendruomenė neįgyvendino jokių šio pastato savininko ar panaudos gavėjo teisių, pripažindama, kad turtas yra ieškovų.

4. Dėl tinkamo atsakovo. Palangos savivaldybė į turtą nereiškė ir nereiškia jokių pretenzijų, nėra suinteresuota ginčo baigtimi. Ginčas dėl pastato priklausomybės kilo tarp bylos šalių, nes atsakovas nurodo, kad pastatas turi priklausyti Šventosios parapijos religinei bendruomenei. Dėl to teismai pagrįstai vertino, kas iš tiesų buvo ir yra šio turto savininkas, kam koplyčia priklauso, ar atsakovas turi teisių į ginčo statinį.

5. Dėl atsakovo teisių į ginčo turtą. LTSR Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. vasario 14 d. įstatymu Nr. XI-3697 „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“ panaikintas LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1948 m. birželio 19 d. įsakas „Dėl maldos namų ir vienuolynų pastatų, o taip pat dėl religinių bendruomenių gyvenamųjų namų nacionalizavimo“. Ieškovai remiasi šiuo teisės aktu, 1995 m. kovo 21 d. Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymu, nurodo, kad atsakovas teise atkurti nuosavybės teises į ginčo turtą nepasinaudojo – per nustatytą terminą prašymo sugrąžinti esą nacionalizuotą turtą nėra pateikęs. Taigi atsakovas pripažino, kad ginčo turtas nebuvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas iš religinės bendruomenės. Ieškovai remiasi Religinių bendruomenių ir bendrijų nuosavybės teisės į religinės paskirties nekilnojamąjį turtą registravimo tvarkos įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 1, 2 dalimis, nurodo, kad statinio kadastro byla ginčo turtui buvo parengta ieškovų iniciatyva ir lėšomis, nekilnojamasis daiktas – koplyčia suformuotas be atsakovo žinios. Atsakovas per visą bylos nagrinėjimo laiką nepateikė religinės bendrijos vyriausiosios vadovybės Lietuvoje išduotos pažymos, kuria būtų patvirtinta, kad religinė bendruomenė ar bendrija nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį daiktą iki 1948 m. birželio 19 d. ir nepertraukiamai naudojosi juo nuo 1948 m. birželio 19 d. iki pažymos surašymo dienos. Nei prašymas, nei ši pažyma nebuvo pateikti Vyriausybei dėl nekilnojamojo turto įregistravimo atsakovo vardu. Nuo pat 1935 m. koplyčia naudojosi tik ieškovų šeima, atsakovas ja naudojosi tik ieškovams sutinkant. Koplyčią faktiškai valdo ieškovai, turi jos raktus, prižiūri jos teritoriją. Koplyčia yra ieškovų sodyboje. Ginčo atveju nustatyta, kad turtas nebuvo nacionalizuotas nei iš religinės bendrijos, nei iš M. G.. Dėl šios priežasties ieškovai neturėjo pagrindo kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. Koplyčia buvo valdoma kartu su kitais statiniais, esančiais ant nacionalizuoto žemės sklypo. Nė vienas iš šių statinių nebuvo nacionalizuotas, o visų, išskyrus koplyčią, statinių teisinė registracija yra atlikta ieškovų motinos vardu. Ieškovai pažymi, kad, sprendžiant dėl atsakovo teisių apimties, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šis įstatymas neturi įtakos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimui pagal Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą, o 3 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas netaikomas turtui, kuris religinėms bendruomenėms ir bendrijoms negalėjo būti grąžinamas natūra pagal Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą.

6. Dėl ginčo nagrinėjimo ypatingosios teisenos tvarka. Ieškovai remiasi CPK 443 straipsnio 7 dalimi, 445 straipsniu, CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punktu, nurodo, kad tarp šalių kilo ginčas dėl teisės į koplyčią, todėl nuosavybės valdymo faktas pagrįstai išnagrinėtas ginčo teisena. Tai atitinka CPK 7 straipsnyje įtvirtintą civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principą bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal L. S. pareiškimą, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTkvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-219/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-219/2011">3K-3-219/2011</a>; 2011 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal D. S. pareiškimą, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTUvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-295/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-295/2011">3K-3-295/2011</a>).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Viena iš šio principo įgyvendinimo išraiškų įtvirtinta CPK 353 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinė funkcija vykdoma remiantis bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, t. y. kasacinis teismas nenagrinėja bylos faktų.

Dėl pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo

Kasaciniu skundu atsakovas, nesutikdamas su šioje byloje nustatytu juridinę reikšmę turinčiu faktu, kad statinys – koplyčia (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausė M. G. (K.), mirusiai 1981 m. gegužės 3 d., nurodo, kad ginčo pastatas buvo nacionalizuotas. Bylą nagrinėję teismai nurodytą juridinę reikšmę turintį faktą nustatė ieškovų motinos M. G. (K.) turto paveldėjimo tikslu. Kasatoriaus nuomone, teismai faktiškai nustatė ne juridinę reikšmę turintį faktą, o pripažino nuosavybės teisę į ginčo objektą, todėl neatskleidė bylos esmės – būtent ar LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1948 m. birželio 18 d. įsaku „Dėl maldos namų ir vienuolynų pastatų, o taip pat religinių bendruomenių gyvenamųjų namų nacionalizavimo“ ginčo koplyčia buvo nacionalizuota.

Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Šio straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad teismas nagrinėja bylas dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinę reikšmę turintys faktai – tai įstatymų nustatytos aplinkybės, nuo kurių priklauso asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta teise kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti atitinkamą juridinį faktą. Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Be to, pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal Kauno žydų religinės bendruomenės pareiškimą, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05Ny8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-97/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-97/2009">3K-3-97/2009</a>; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal UAB „Linos namai“ pareiškimą, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NDMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-543/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-543/2010">3K-3-543/2010</a>; kt.).

Pastato valdymo nuosavybės teise faktas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas) nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: pirma, pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); antra, nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; trečia, nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; ketvirta, nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Interbolis“ v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTUvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-155/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-155/2010">3K-3-155/2010</a>). Taigi bylos dėl juridinę reikšmę turinčio pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti. Teismui nustačius tokį juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjas yra laikomas daikto savininku ne nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, o nuo tada, kai daiktą tam tikru pagrindu įgijo praeityje, t. y. teismo sprendimu patvirtinama, kad pareiškėjas daiktą nuosavybės teise valdė visą laiką nuo tokios teisės atsiradimo pradžios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal UAB „Linos namai“ pareiškimą, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NDMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-543/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-543/2010">3K-3-543/2010</a>).

Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad ginčo koplyčia buvo pastatyta iki 1931 m. spalio 23 d. Tai patvirtina byloje esantis 1931 m. spalio 23 d. viršaičio liudijimas, kuriame nurodyta, kad V. G. 8 ha 0059 ket. m žemę tikrai valdo, ant gauto sklypo pastatyti trys trobesiai (gyvenamasis namas, daržinė ir koplytėlė), visi trobesiai nauji. 1935 m. rugsėjo 29 d. pirkimo–pardavimo sutartimi V. G. pardavė seseriai M. G. (K.) 8,0059 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). 1935 m. rugsėjo 29 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nenurodyta, kad kartu su žemės sklypu perleidžiami ir ant jo esantys pastatai, taigi – ir koplyčia. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ši pirkimo–pardavimo sutartis nėra pakankamas dokumentas nuosavybės teisėms į ginčo koplyčią įregistruoti, nuosavybės teisės dokumentų negalima gauti neteismine tvarka. Ieškovai pagrįstai kreipėsi į teismą prašydami nustatyti M. G. (K.) pastato valdymo nuosavybės teise faktą (CPK 444 straipsnio 2 dalis 5 punktas), nes ieškovai yra pirmosios eilės M. G. įpėdiniai ir, teismui nustačius nurodytą faktą, pagal įstatymą galėtų įgyvendinti savo kaip įstatyminių įpėdinių teises į palikimą. Taigi prašomas nustatyti faktas turės juridinę reikšmę (CPK 444 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija, spręsdama dėl 1935 m. rugsėjo 29 d. įvykusio pirkimo–pardavimo sandorio turinio, t. y. koks turtas faktiškai buvo perleistas – ar tik žemės sklypas, ar kartu ir pastatai (atitinkamai – ir ginčo koplyčia), nurodo, kad pagal Šventojoje iki 1940 m. birželio 15 d. galiojusio teisės akto „Svod miestnych uzakonenij gubernij ostzejskich (pribaltijskich)“ (Pabaltijo gubernijų vietinių įstatymų sąvado) 771 straipsnį ant žemės pastatyti statiniai buvo laikomi tos žemės dalimi. V. G. 1935 m. birželio 7 d. prašymu Telšių apygardos žemės tvarkytojui prašė leidimo perleisti gautą sklypą su visais trobesiais seseriai M. G.. Tai, kad M. G. (K.) tapo koplyčios savininke, patvirtina ir Valstybės draudimo įstaigos 1937 m. rugsėjo 1 d. polisas, pagal kurį M. G. (K.) apdraudė nuo ugnies jai priklausantį nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą, daržinę ir koplyčią, esančius (duomenys neskelbtini). Atsižvelgdama į nurodytus duomenis teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjusių teismų išvada, jog M. G. įgijo nuosavybės teisę į ginčo koplyčią, yra pagrįsta (CPK 185 straipsnis) ir negalima daryti išvados, kad bylą nagrinėję teismai šioje byloje netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, neatsižvelgė į kasacinio teismo formuojamą praktiką šiuo klausimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. B. ir kt. v. Klaipėdos miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDYvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-406/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-406/2009">3K-3-406/2009</a>; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. K. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NTIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-552/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-552/2010">3K-3-552/2010</a>; 2011 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal B. S. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-273/2011; kt.). Pažymėtina, kad kasatorius iš esmės neginčija fakto, jog ginčo koplyčia priklausė M. G., tačiau nurodo, kad LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1948 m. birželio 18 d. įsaku „Dėl maldos namų ir vienuolynų pastatų, o taip pat religinių bendruomenių gyvenamųjų namų nacionalizavimo“ ginčo koplyčia buvo nacionalizuota. Teisėjų kolegija šio kasacinio skundo argumento pagrįstu nepripažįsta.

Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1948 m. birželio 19 d. įsaku „Dėl maldos namų ir vienuolynų pastatų, o taip pat dėl religinių bendruomenių gyvenamųjų namų nacionalizavimo“ buvo paskelbta, kad, vadovaudamasis Lietuvos TSR Konstitucijos 6 ir 96 straipsniais, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas nutarė nacionalizuoti maldų namų ir vienuolynų pastatus, taip pat religinių bendruomenių gyvenamuosius namus su visais prie jų esančiais ūkiškais ir pagalbiniais trobesiais, nepriklausomai nuo jų ploto didumo; nustatė, kad maldos namų pastatai perduodami naudotis neatlygintinai ir neribotam laikui religinėms bendruomenėms, užsiregistravusioms pas Religinių kultų reikalų tarybos prie TSRS Ministrų Tarybos įgaliotinį LTSR ir Religinių kultų reikalų tarybos prie TSRS Ministrų Tarybos įgaliotinį LTSR rusų pravoslavų cerkvėms reikalams, o vienuolynų pastatai ir gyvenamieji namai paimami į komunalinio ūkio fondą; pavedė Lietuvos TSR Ministrų Tarybai nustatyti nacionalizacijos įvykdymo tvarką ir laiką pagal šį įsaką. 1948 m. liepos 8 d. Lietuvos TSR Ministrų Taryba, atsižvelgdama į nurodytą Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaką, priėmė nutarimą Nr. 460 „Dėl maldos namų ir vienuolynų pastatų nacionalizacijos vykdymo tvarkos“, kuriuo įpareigojo miestų ir rajonų darbo žmonių deputatų tarybų vykdomuosius komitetus įvykdyti visų vienuolynų pastatų, maldos namų pastatų ir visų gyvenamųjų namų bei pagalbinių statinių, anksčiau priklausiusių religinei bendruomenei ar vienuolynui, nacionalizaciją, nepriklausomai nuo patalpų dydžio, ir įrašyti juos į vietos tarybų komunalinius fondus ir perduoti nacionalizuotų maldos namų pastatus įregistruotoms religinėms bendruomenėms nemokamam ir neterminuotam naudojimui pagal sutartį religinio kulto reikmėms. Remdamasi nurodytais aktais teisėjų kolegija nurodo, kad Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1948 m. birželio 19 d. įsaku „Dėl maldos namų ir vienuolynų pastatų, o taip pat dėl religinių bendruomenių gyvenamųjų namų nacionalizavimo“ visas religinių bendruomenių turtas buvo paskelbtas nacionalizuojamu, o nacionalizacija buvo vykdoma Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1948 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 460 patvirtinta Maldos namų ir vienuolynų pastatų nacionalizacijos vykdymo tvarka. Be to, nurodytų aktų pagrindu vyko būtent religinių bendruomenių ir vienuolynų, bet ne fizinių asmenų maldos namų pastatų nacionalizavimas. Tokią išvadą patvirtina ir 1990 m. vasario 14 d. įstatymo Nr. XI-3697 „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“ nuostatos. Šio įstatymo 1 straipsniu buvo panaikintas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1948 m. birželio 19 d. įsakas „Dėl maldos namų ir vienuolynų pastatų, o taip pat dėl religinių bendruomenių gyvenamųjų namų nacionalizavimo“; 2 straipsniu rajonų ir miestų liaudies deputatų tarybos įpareigotos apsvarstyti sesijose nacionalizuotų maldos namų bei kitų pastatų grąžinimą religinėms bendruomenėms; 3 straipsniu pavedama institucijoms atlikti tam tikrus veiksmus, numatyti priemones, kurios leistų palaipsniui sugrąžinti bažnyčiai ir religinėms organizacijoms priklausiusias patalpas. 1995 m. kovo 21 d. Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymu Nr. I-822 reglamentuotos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris pagal buvusios LTSR (TSRS) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip valstybės nusavintas, atkūrimo tvarką ir sąlygas. Įstatyme buvo nustatytas vienerių metų naikinamasis terminas, per kurį religinės bendruomenės ir bendrijos turėjo pateikti prašymus dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo to turto valdytojui. Pagal šio įstatymo 7 straipsnį nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais, be kita ko, galėjo būti turto nacionalizacijos aktai. Byloje nėra duomenų, kad dėl ginčo koplyčios buvo priimtas nacionalizacijos aktas, to neteigia ir pats kasatorius. Palangos miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas 1974 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. 230 patvirtino Klaipėdos inventorizacijos biuro pateiktas teisinės registracijos išvadas ir leido užregistruoti asmeninės nuosavybės teise M. K. namų valdą 1935 m. statybos, nenurodant konkrečių pastatų. Tai reiškia, kad iki 1974 m. nebuvo atlikta ne tik koplyčios, bet ir kitų pastatų teisinė registracija M. K. vardu. Taigi ginčo koplyčios teisinės registracijos M. K. vardu nebuvimas nepatvirtina šio statinio nacionalizavimo fakto, kaip ir Palangos miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto su religine bendruomene 1978 m. gruodžio 23 d. sudaryta koplyčios panaudos sutartis, nes byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ginčo koplyčia būtų perduota į vietos tarybos komunalinį fondą. Byloje nėra duomenų, kad ginčo koplyčia nuosavybės ar patikėjimo teise būtų valdoma savivaldybės. Atkreiptinas dėmesys į šioje byloje reikštą Palangos miesto savivaldybės poziciją, neprieštaraujant dėl M. G. (K.) pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nesant dokumentų, patvirtinančių, jog ginčo koplyčia buvo nacionalizuota, taip pat nesant tiesioginio įrodymo, kad ji nuosavybės teise priklausė M. G. (K.), tačiau pripažinus, jog ši nuosavybės teisę į koplyčią įgijo įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu – pagal 1935 m. rugsėjo 29 d. pirkimo–pardavimo sutartį, byloje pagrįstai nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad statinys – koplyčia (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausė M. G. (K.), mirusiai 1981 m. gegužės 3 d. (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Dėl bylos nagrinėjimo ypatingosios teisenos tvarka

Ypatingoji teisena skirta nagrinėti byloms, kuriose nėra sprendžiami ginčai dėl teisės, tačiau proceso operatyvumo ir ekonomiškumo tikslais CPK 443 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad byla nagrinėjama ypatingąja teisena, neatsižvelgiant į tai, jog nagrinėjimo metu kilo ginčas dėl teisės. Suinteresuoti asmenys bylos nagrinėjimo metu šio Kodekso V dalyje nustatyta tvarka gali pateikti pareiškimus su savarankiškais reikalavimais. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad toks reglamentavimas reiškia, jog ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjama byla pagal prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą tuo atveju, kai nėra ginčo dėl teisės. Kai iš paduodamo pareiškimo matyti, kad yra ginčas dėl teisės, toks prašymas ypatingąja teisena nenagrinėtinas (CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal J. B. ir kt. pareiškimą, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-443/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-443/2012">3K-3-443/2012</a>).

Nagrinėjamu atveju byla iškelta pagal ieškovų pareikštą ieškinį atsakovui, minėta, ieškovų prašomas nustatyti faktas, kad koplyčia nuosavybės teise priklausė M. G. (K.). Nors atsakovas nurodė, kad jis koplyčios nuosavybės teise nevaldė, iš religinės bendruomenės koplyčia nebuvo nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta, todėl neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo siekti atkurti nuosavybės teises į ginčo koplyčią nurodyto įstatymo pagrindu, tačiau taip pat proceso metu teigė, kad koplyčia LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1948 m. birželio 18 d. įsaku „Dėl maldos namų ir vienuolynų pastatų, taip pat religinių bendruomenių gyvenamųjų namų nacionalizavimo“ buvo nacionalizuota iš M. G. (K.), kas prieštarauja ieškovų šioje byloje reikštai pozicijai. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas yra suinteresuotas koplyčios valdymu, byloje yra kilęs ginčas, pagrįsta. Atsakovas faktiškai ginčija, kad M. G. (K.) priklausė koplyčia nuosavybės teise iki jos mirties, taigi atitinkamai – ir ieškovų teisę paveldėti ginčo turtą po jos mirties. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus, kad byla nepagrįstai išnagrinėta ginčo teisenos tvarka.

Nurodytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį nenustatyta (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 18,37 Eur tokių išlaidų. Atsižvelgiant į kasacinės bylos teisinį rezultatą, jos priteistinos iš kasatoriaus (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Ieškovai pateikė dokumentą, patvirtinantį A. M. L. 300 Eur išlaidas advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad kasacinis skundas atmestinas, taip pat į CPK 98 straipsnio, Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77, 7, 8.14 punktų nuostatas, sprendžia priteisti iš kasatoriaus A. M. L. 300 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei A. M. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš kasatoriaus Šventosios Švč. Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės parapijos (kodas 191276212) 300 (tris šimtus) Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti.

Priteisti iš kasatoriaus Šventosios Švč. Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės parapijos (kodas 191276212) 18,37 Eur (aštuoniolika Eur 37 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, valstybės naudai. Valstybės naudai priteista suma mokėtina į išieškotojo Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2015 m. kovo 3 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – draudimą ieškovams A. M. L. (duomenys neskelbtini) ir V. K. (duomenys neskelbtini) įregistruoti VĮ Registrų centre ginčo nekilnojamąjį daiktą – koplyčią, esančią (duomenys neskelbtini) – kaip nekilnojamąjį turtą, ir ieškovų nuosavybės teises į šį statinį.

Nutarties patvirtintą kopiją išsiųsti VĮ Registrų centrui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Antanas Simniškis

Donatas Šernas