2003-05-30
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
1031000NUTARG033449
2003-05-31
Nutarimas
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SAVIVALDYBIŲ TARYBŲ RINKIMŲ ĮSTATYMO 86, 87 STRAIPSNIŲ PAPILDYMO BEI PAKEITIMO IR ĮSTATYMO PAPILDYMO 88-1 STRAIPSNIU ĮSTATYMO 4 STRAIPSNIO 2 DALIES ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI IR LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2003 M. BALANDŽIO 11 D. NUTARIMO NR. 457 „DĖL VILNIAUS APSKRITIES VIRŠININKO ATLEIDIMO“ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI BEI LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMO „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMŲ IR KITŲ TEISĖS AKTŲ SKELBIMO IR ĮSIGALIOJIMO TVARKOS“ 9 STRAIPSNIO 1 DALIAI
2003 m. gegužės 30 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Augustino Normanto, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo atstovei teisėjų kolegijos pirmininkei Nijolei Šidagienei,
suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo nariui Petrui Papovui bei Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyriausiajam specialistui Pranui Žukauskui,
suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sekretorei Rasai Budbergytei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2003 m. gegužės 13 d. išnagrinėjo bylą Nr. 21/2003 pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti:
1) ar Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 88-1 straipsniu įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 88-1 straipsnio 2 dalies normos dėl išrinkto savivaldybės tarybos nariu asmens tarybos nario mandato atsisakymo iki pirmojo savivaldybės tarybos posėdžio pradedamos taikyti nuo kitos kadencijos savivaldybių tarybų rinkimų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 2 dalims, 59 straipsnio 4 daliai, 60 straipsnio 1 ir 2 dalims;
2) ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 11 d. nutarimas Nr. 457 „Dėl Vilniaus
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SAVIVALDYBIŲ TARYBŲ RINKIMŲ ĮSTATYMO 86, 87 STRAIPSNIŲ PAPILDYMO BEI PAKEITIMO IR ĮSTATYMO PAPILDYMO 88-1 STRAIPSNIU ĮSTATYMO 4 STRAIPSNIO 2 DALIES ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI IR LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2003 M. BALANDŽIO 11 D. NUTARIMO NR. 457 „DĖL VILNIAUS APSKRITIES VIRŠININKO ATLEIDIMO“ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI BEI LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMO „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMŲ IR KITŲ TEISĖS AKTŲ SKELBIMO IR ĮSIGALIOJIMO TVARKOS“ 9 STRAIPSNIO 1 DALIAI
2003 m. gegužės 30 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Augustino Normanto, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo atstovei teisėjų kolegijos pirmininkei Nijolei Šidagienei,
suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo nariui Petrui Papovui bei Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyriausiajam specialistui Pranui Žukauskui,
suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sekretorei Rasai Budbergytei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2003 m. gegužės 13 d. išnagrinėjo bylą Nr. 21/2003 pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti:
1) ar Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 88-1 straipsniu įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 88-1 straipsnio 2 dalies normos dėl išrinkto savivaldybės tarybos nariu asmens tarybos nario mandato atsisakymo iki pirmojo savivaldybės tarybos posėdžio pradedamos taikyti nuo kitos kadencijos savivaldybių tarybų rinkimų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 2 dalims, 59 straipsnio 4 daliai, 60 straipsnio 1 ir 2 dalims;
2) ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 11 d. nutarimas Nr. 457 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko atleidimo“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 9 straipsnio 1 daliai.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti:
1) ar Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo (Žin., 2003, Nr. 17-711; toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 881 straipsnio 2 dalies normos dėl išrinkto savivaldybės tarybos nariu asmens tarybos nario mandato atsisakymo iki pirmojo savivaldybės tarybos posėdžio pradedamos taikyti nuo kitos kadencijos savivaldybių tarybų rinkimų, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 2 dalims, 59 straipsnio 4 daliai, 60 straipsnio 1 ir 2 dalims;
2) ar Vyriausybės 2003 m. balandžio 11 d. nutarimas Nr. 457 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko atleidimo“ (Žin., 2003, Nr. 36-1581) neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 9 straipsnio 1 daliai.
II
Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.
1. Konstitucinis Teismas 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijoje yra įtvirtintas dvigubo mandato draudimo principas ir kad tie patys asmenys negali tuo pat metu vykdyti funkcijų įgyvendinant valstybės valdžią ir būti savivaldybių tarybų, per kurias įgyvendinama savivaldos teisė, nariais. Be to, pagal Konstituciją savivaldybių tarybų nariais taip pat negali būti valstybės pareigūnai, kurie pagal Konstituciją ir įstatymus turi įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas inter alia konstatavo, kad jeigu asmuo, vykdantis funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, arba valstybės pareigūnas, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus turi įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą, išrenkamas savivaldybės tarybos nariu, jis iki naujai išrinktai savivaldybės tarybai susirenkant į pirmąjį posėdį privalo apsispręsti, ar eiti savo ankstesnes pareigas, ar būti savivaldybės tarybos nariu.
Seimas 2003 m. sausio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 88-1 straipsniu įstatymą, kuriuo Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymą papildė 88-1 straipsniu ir šio straipsnio 1 dalyje nustatė, kad tarybos nario pareigos nesuderinamos su Respublikos Prezidento, Seimo nario, Vyriausybės nario pareigomis arba su valstybės pareigūno, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus turi įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą, pareigomis, taip pat su apskrities viršininko ar apskrities viršininko pavaduotojo, su savivaldybės kontrolieriaus ar savivaldybės kontrolieriaus tarnybos valstybės tarnautojo, su savivaldybės administracijos direktoriaus ir jo pavaduotojo ar savivaldybės administracijos valstybės tarnautojo pareigomis. Minėto įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įstatymų leidėjas nustatė, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 88-1 straipsnio 2 dalies normos dėl išrinkto savivaldybės tarybos nariu asmens tarybos nario mandato atsisakymo iki pirmojo savivaldybės tarybos posėdžio pradedamos taikyti nuo kitos kadencijos savivaldybių tarybų rinkimų. Pareiškėjas pažymi, kad toks teisinis reguliavimas leido kai kuriems asmenims per pirmąjį savivaldybės tarybos posėdį eiti ir savivaldybės tarybos nario pareigas, ir Seimo nario ar kitas su savivaldybės tarybos nario pareigomis nesuderinamas pareigas. Todėl teismui kilo abejonių, ar Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 88-1 straipsniu įstatymo 4 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintam valdžių padalijimo principui, 59 straipsnio 4 daliai, 60 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintam dvigubo mandato draudimo principui.
2. Ginčijamu 2003 m. balandžio 11 d. nutarimu „Dėl Vilniaus apskrities viršininko atleidimo“ Vyriausybė atleido Gediminą Paviržį iš Vilniaus apskrities viršininko pareigų nuo jo pareiškime nurodytos datos. Minėtas nutarimas „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2003 m. balandžio 16 d., vėlesnė jo įsigaliojimo data nutarime nenustatyta. Pareiškėjo teigimu, G. Paviržis pareiškimą atleisti jį iš pareigų Vyriausybei įteikė 2003 m. balandžio 8 d.
Pareiškėjo prašyme pažymima, kad pagal įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 9 straipsnio 1 dalį Vyriausybės nutarimai įsigalioja kitą dieną po to, kai jie Ministro Pirmininko ir atitinkamo ministro pasirašyti paskelbiami „Valstybės žiniose“, jeigu pačiuose nutarimuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data.
Todėl teismui kilo abejonių, ar ginčijamas Vyriausybės nutarimas neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 9 straipsnio 1 daliai.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų Seimo nario P. Papovo bei Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyriausiojo specialisto P. Žukausko ir suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovės Vidaus reikalų ministerijos sekretorės R. Budbergytės rašytiniai paaiškinimai.
1. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo P. Papovo paaiškinimuose pažymima, kad Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas priimtas byloje, kurioje nebuvo nagrinėjami Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai klausimai.
Suinteresuoto asmens atstovas teigia, kad Konstitucijoje nėra draudimo Seimo nariui eiti savivaldybės tarybos nario pareigas, nes pagal Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalį Seimo nario pareigos, išskyrus jo pareigas Seime, nesuderinamos su jokiomis kitomis pareigomis valstybinėse įstaigose ir organizacijose, tuo tarpu savivaldybės taryba yra savivaldybės institucija, o ne valstybinė įstaiga ar organizacija. Todėl, suinteresuoto asmens atstovo nuomone, iki minėto Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo Seimo nariams nebuvo draudžiama būti ir savivaldybių tarybų nariais.
P. Papovas taip pat pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymą savivaldybių veiklos administracinę priežiūrą vykdo Vyriausybės atstovai, kuriems įstatymai draudžia būti tų savivaldybių, kurias prižiūri, tarybos nariais. Suinteresuoto asmens atstovas abejoja, ar apskrities viršininkas ir jo pavaduotojas priskirtini prie asmenų, vykdančių funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, arba prie valstybės pareigūnų, kurie pagal Konstituciją ir įstatymus turi įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą. Todėl, P. Papovo manymu, iki Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo įsigaliojimo apskričių viršininkai, jų pavaduotojai galėjo būti savivaldybių tarybų nariais.
Suinteresuoto asmens atstovo paaiškinimuose pažymima, kad Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas buvo priimtas po savivaldybių tarybų rinkimų. Iki šio nutarimo įsigaliojimo ir iki savivaldybių tarybų rinkimų Seimo nariai, apskričių viršininkai, jų pavaduotojai pagal Lietuvos Respublikos įstatymus galėjo būti ir savivaldybių tarybų nariais. Todėl jie, dalyvaudami savivaldybių tarybų rinkimuose, tikėjosi tapti tarybų nariais ir prisiėmė tam tikrus įsipareigojimus rinkėjams. P. Papovo nuomone, šiuo atveju turėtų būti taikomas teisėtų lūkesčių principas.
Seimo atstovas nurodo, kad savivaldybės tarybos narys pradeda eiti pareigas, t. y. įgyja tarybos nario įgaliojimus, tik pirmajame tarybos posėdyje. P. Papovo nuomone, įstatymo nuostatos dėl apsisprendimo ankstesnes pareigas eiti iki pirmojo tarybos posėdžio ir dėl atleidimo iš pareigų pradėjus eiti tarybos nario pareigas neprieštarauja viena kitai. Pasak Seimo atstovo, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 88-1 straipsnio 2 dalies nuostata, kad „išrinktas tarybos narys, apsisprendęs atsisakyti tarybos nario mandato, ne vėliau kaip likus 10 dienų iki savivaldybės tarybos pirmojo posėdžio dienos paduoda Vyriausiajai rinkimų komisijai asmeniškai arba išsiunčia jai notarine tvarka patvirtintą pareiškimą dėl savivaldybės tarybos nario mandato atsisakymo“, yra nustatyta tarybos nario mandato atsisakymo tvarka ir laikas iki pirmojo tarybos posėdžio. P. Papovo teigimu, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 881 straipsnio 2 dalies normos dėl išrinkto savivaldybės tarybos nariu asmens tarybos nario mandato atsisakymo iki pirmojo savivaldybės tarybos posėdžio pradedamos taikyti nuo kitos kadencijos savivaldybių tarybų rinkimų, nepaneigia galimybės savivaldybės tarybos nariu išrinktam asmeniui apsisprendus atsisakyti tarybos nario mandato iki pirmojo posėdžio; be to, ši nuostata yra vienkartinio pobūdžio. Seimo atstovas pabrėžia, kad, savivaldybės tarybos nario pareigų neatsisakius iki pirmojo tarybos posėdžio, atsiranda vada Vyriausiajai rinkimų komisijai ne vėliau kaip per 15 dienų pripažinti tarybos nario įgaliojimus nutrūkusiais. Taigi, P. Papovo vertinimu, įstatymų leidėjas, priimdamas nuostatą 2003–2007 metų kadencijos savivaldybių tarybų nariams netaikyti 881 straipsnio 2 dalies normų dėl išrinkto savivaldybės tarybos nariu asmens tarybos nario mandato atsisakymo iki pirmojo savivaldybės tarybos posėdžio, iš esmės nepaneigė galimybės tai padaryti savanoriškai, taip pat nepaneigė konstitucinio dvigubo mandato draudimo principo bei draudimo tuo pat metu būti savivaldybės tarybos nariu ir eiti pareigas, nesuderinamas su tarybos nario pareigomis.
Seimo atstovo nuomone, priimdamas ginčijamą įstatymo nuostatą Seimas nepažeidė Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 2 dalių, 59 straipsnio 4 dalies, 60 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų.
2. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovas P. Žukauskas savo paaiškinimuose pažymi, kad
ginčijama Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo 4 straipsnio 2 dalies norma, nustatanti išimtis savivaldybės tarybos nario ir asmens, pagal pareigas vykdančio funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią ar turinčio teisę kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą, pareigų derinimo draudimui, nėra tiesiogiai susijusi su Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalimi. Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalis įtvirtina valdžių padalijimo principą ir nustato valstybės valdžią vykdančių institucijų sąrašą. Ši Konstitucijos nuostata neapima vietos savivaldos teisinių santykių ar pareigūnų, įgyvendinančių valstybės valdžią, statuso teisinio reguliavimo, todėl, Seimo atstovo nuomone, ginčijama įstatymo norma nelaikytina prieštaraujančia Konstitucijos 5 straipsnio 1 daliai.
Vertindamas ginčijamos normos santykį su Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalies ir 107 straipsnio 1 bei 2 dalių nuostatomis, suinteresuoto asmens atstovas teigia, kad priėmus ginčijamą teisės normą nebuvo sukurta teisinės situacijos, kad būtų siekta įveikti ar nuginčyti Konstitucinio Teismo sprendimą arba priimti akivaizdžiai antikonstitucinę teisės normą. P. Žukauskas atkreipia dėmesį, kad Konstitucinis Teismas nenagrinėjo Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo konstitucingumo ir 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime neaptarė mandato atsisakymo tvarkos, terminų ar pan.
Suinteresuoto asmens atstovas taip pat pabrėžia, kad vertinant ginčijamos įstatymo normos atitiktį Konstitucijai reikia vertinti ne tik jos santykį su atskiromis Konstitucijos nuostatomis. Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad „Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas“. Konstitucijoje yra įtvirtintas vienas iš pamatinių konstitucinės teisės ir apskritai teisės principų – teisinės valstybės principas, suponuojantis, be kita ko, teisinį tikrumą ir stabilumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Seimo atstovo teigimu, ginčijama norma buvo siekiama išreikšti įstatymų leidėjo tikslą išvengti tokios teisinės situacijos, kai asmenų, išrinktų savivaldybių tarybų nariais per 2002 m. savivaldybių tarybų rinkimus, teisinė padėtis po keturių mėnesių taptų kitokio teisinio reguliavimo dalyku. Taip iš esmės būtų apvilti tiek aktyviąja, tiek pasyviąja rinkimų teise pasinaudojusių gyventojų teisėti lūkesčiai, iškreipti savivaldybių tarybų rinkimų rezultatai savivaldybių teritorijose ir sutrikdytas savivaldybių tarybų formavimas. Nustatęs, kad kandidatai į kitos kadencijos savivaldybių tarybas jau prieš rinkimus turi žinoti, jog privalo atsisakyti darbo, nesuderinamo su savivaldybės tarybos nario pareigomis, Seimas siekė vadovautis Konstitucijoje išreikštais teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės bei demokratijos principais; įstatymų leidėjas parodė ketinąs vadovautis nuostata, kad teisinėje valstybėje demokratijos standartai išreiškiami ir tuo, jog negali būti nustatyta tokių procedūrų, kurios valstybės ar jos dalies mastu pažeistų demokratijos standartus. 2002 m. savivaldybių tarybų rinkimai įvyko esant tokiai teisinei situacijai, kai įstatymai nenustatė savivaldybės tarybos nario mandato netekimo dėl nesuderinamumo cenzo procedūros, todėl savivaldybių tarybų formavimo reguliavimas pagal kitus standartus iškreiptų rinkėjų valią ir lygių rinkimų principą.
Atsižvelgdamas į įstatymų leidėjo motyvus, turėtus priimant ginčijamą įstatymo normą, Seimo atstovas mano, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 88-1 straipsniu įstatymo 4 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijai kaip vientisam ir tiesiogiai taikomam aktui, taigi ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 59 straipsnio 4 daliai, 60 straipsnio 1 ir 2 dalims.
3. Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovė R. Budbergytė savo paaiškinimuose dėl ginčijamo Vyriausybės nutarimo atitikties Konstitucijai ir įstatymui „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ pažymi, kad lex retro non agit principas yra susijęs tik su norminių, o ne individualių teisės aktų galiojimu, nes tik norminiai teisės aktai formuluoja bendrąją elgesio taisyklę, kurios laikymasis negali būti grindžiamas asmeniui jo veiklos metu nežinoma elgesio taisykle.
Vyriausybės atstovė nurodo, kad ginčijamu Vyriausybės nutarimu nėra formuluojama bendra elgesio taisyklė, jis yra skirtas konkrečiam subjektui, t. y. Vilniaus apskrities viršininkui G. Paviržiui; šiuo nutarimu nėra reguliuojami visuotiniai santykiai, bet yra sprendžiama konkreti situacija, t. y. konkretaus valstybės tarnautojo tarnybos pasibaigimas. Taigi, R. Budbergytės nuomone, Vyriausybės 2003 m. balandžio 11 d. nutarimas Nr. 457 negali būti laikomas norminiu teisės aktu, kurio atžvilgiu būtų taikytinas įstatymo negaliojimo atgal principas.
Vyriausybės atstovės teigimu, įstatymo negaliojimo atgal principo taikyti individualiems teisės taikymo aktams negalima dėl tokių aktų paskirties, nes jais dažniausiai reguliuojami praeities teisiniai santykiai.
R. Budbergytės nuomone, kadangi ginčijamas Vyriausybės nutarimas yra individualus teisės taikymo aktas, jo teisėtumą suponuoja ne jo atitiktis Konstitucijai, įstatymams ir kitiems teisės aktams, o teisingas ir teisėtas nurodyto teisės akto taikymas jo reglamentuojamiems teisiniams santykiams. Todėl, Vyriausybės atstovės nuomone, minėtas nutarimas neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui.
Suinteresuoto asmens atstovės paaiškinimuose taip pat pažymima, kad Vyriausybė, įgyvendindama jai nustatytą kompetenciją, turi pareikšti valią ne tik spręsdama valstybės valdymo reikalus, bet ir reguliuodama kitus santykius, kurie yra arba gali būti valstybės valdymo administravimo pagrindu. R. Budbergytės teigimu, ginčijamu Vyriausybės nutarimu buvo ne sprendžiami valstybės valdymo reikalai, o reguliuojami valstybės tarnybos teisiniai santykiai, kurie yra valstybės valdymo administravimo pagrindas.
Vyriausybės atstovė taip pat pažymi, kad Vyriausybės 2003 m. balandžio 11 d. nutarimo priėmimo pagrindas – Vilniaus apskrities viršininko G. Paviržio 2003 m. balandžio 7 d. pareiškimas, grindžiamas jo išrinkimu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nariu, ir Vyriausybės 2003 m. balandžio 9 d. posėdžio protokolinis sprendimas „atsižvelgti į vidaus reikalų ministro J. Bernatonio informaciją, kad Vilniaus apskrities viršininkas G. Paviržis yra įteikęs Ministrui Pirmininkui pareiškimą atleisti jį iš Vilniaus apskrities viršininko pareigų, nes yra išrinktas į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą, o nurodytąjį atleidimą įforminančio Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo projektas teikiamas artimiausiam Lietuvos Respublikos Vyriausybės posėdžiui“ (posėdžio protokolo Nr. 16 14 klausimas).
R. Budbergytės nuomone, Konstitucinis Teismas, 2001 m. lapkričio 29 d. nutarime konstatuodamas, kad „Konstitucijoje įtvirtinta tik viena Vyriausybės teisės aktų, kuriuos ji turi teisę priimti spręsdama valstybės valdymo reikalus, rūšis – nutarimai“, pabrėžė, kad Vyriausybės valia pareiškiama įgyvendinant jai nustatytą kompetenciją spręsti valstybės valdymo reikalus, o ne reguliuoti valstybės tarnybos (darbo) teisinius ar kitokius santykius, kurie yra arba gali būti valstybės valdymo administravimo pagrindas. Vyriausybės atstovė teigia, kad sprendžiant Vilniaus apskrities viršininko atleidimo klausimą, t. y. Vyriausybei pareiškiant valią valstybės tarnybos teisinių santykių srityje, ji neprivalėjo būti išreikšta priimant nutarimą ir, kadangi nurodytas nutarimas yra individualus teisės taikymo aktas, Vyriausybės išreikšta valia neprivalėjo ir negalėjo būti nukreipta į ateitį, nes nurodytu nutarimu sureguliuoti praeities teisiniai santykiai.
Vyriausybės atstovė teigia, kad Vyriausybė savo valią dėl Vilniaus apskrities viršininko atleidimo išreiškė priimdama minėtą protokolinį sprendimą, kurį vėliau, t. y. 2003 m. balandžio 11 d. posėdyje, įformino Vyriausybės nutarimu, kuris buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“ ir įsigaliojo įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 9 straipsnio 1 dalyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka.
R. Budbergytės nuomone, Vyriausybės 2003 m. balandžio 11 d. nutarimas Nr. 457 neprieštarauja įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 9 straipsnio 1 daliai.
IV
1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė N. Šidagienė, suinteresuotų asmenų atstovai P. Papovas, P. Žukauskas ir R. Budbergytė iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus ir pateikė papildomus paaiškinimus.
2. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo atstovė N. Šidagienė pabrėžė, kad pareiškėjas neginčija 2003 m. sausio 28 d. priimtų Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86 ir 88-1 straipsnių pataisų konstitucingumo, tačiau Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 88-1 straipsniu įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustačius, kad minėtų pataisų, kuriomis buvo pakeistas Konstitucijai prieštaravęs teisinis reguliavimas, taikymo pradžia atidedama iki kitos kadencijos savivaldybių tarybų rinkimų, yra sudaryta galimybė taikyti iki 2003 m. sausio 28 d. buvusį teisinį reguliavimą, kuris prieštarauja Konstitucijai.
3. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovas P. Papovas paaiškino, kad pareiškėjo ginčijama Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostata suteikė teisę asmenims, einantiems pareigas, nesuderinamas su savivaldybės tarybos nario pareigomis, dalyvauti pirmajame naujai išrinktų savivaldybių tarybų posėdyje.
4. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovas P. Žukauskas paaiškino, kad 2003–2007 metų kadencijos savivaldybių tarybų rinkimai įvyko anksčiau, negu buvo priimtas Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas, kuriame konstatuota, kad Konstitucijoje yra įtvirtintas dvigubo mandato draudimo principas. P. Žukausko nuomone, pradėjus taikyti šį principą asmenims, kurie buvo renkami netaikant šio principo, būtų iškreipta savivaldybių tarybų rinkėjų valia ir pažeisti jų teisėti lūkesčiai. Seimo atstovo teigimu, pareiškėjo ginčijama Įstatymo nuostata įstatymų leidėjas siekė apsaugoti teisėtus lūkesčius.
5. Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovė R. Budbergytė paaiškino, kad, jos nuomone, Vyriausybė apskrities viršininko atleidimo iš pareigų klausimą gali spręsti priimdama vadinamąjį protokolinį sprendimą (t. y. tokį sprendimą, kuris įforminamas tik įrašu Vyriausybės posėdžio protokole). Vyriausybės atstovės teigimu, G. Paviržis iš Vilniaus apskrities viršininko pareigų buvo atleistas 2003 m. balandžio 9 d. „protokoliniu sprendimu“.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
Dėl Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 88-1 straipsniu įstatymo 4 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 2 dalims, 59 straipsnio 4 daliai, 60 straipsnio 1 ir 2 dalims.
1. Seimas 2003 m. sausio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 88-1 straipsniu įstatymą, kuriame nustatyta:
„1 straipsnis. 86 straipsnio papildymas 9 punktu
Papildyti 86 straipsnį 9 punktu:
„9) tarybos nariui perėjus dirbti į pareigas arba neatsisakius pareigų, nesuderinamų su savivaldybės tarybos nario pareigomis.“
2 straipsnis. 87 straipsnio 1 dalies pakeitimas
87 straipsnio 1 dalyje po žodžio „nutrūkusiais“ įrašyti žodžius „ar netekus tarybos nario mandato“ ir šią dalį išdėstyti taip:
„1. Tarybos nario įgaliojimus pripažinus nutrūkusiais ar netekus tarybos nario mandato, taryboje atsiranda laisva tarybos nario vieta. Ji užimama taip: tarybos nariu tampa porinkiminio kandidatų sąrašo, pagal kurį buvo išrinktas buvęs tarybos narys, pirmasis tarybos nario mandato negavęs kandidatas. Jeigu šiame kandidatų sąraše tarybos nario mandatų negavusių kandidatų nėra, tarybos nario mandatas perduodamas kitam sąrašui pagal kandidatų sąrašų eilę, sudarytą po rinkimų mandatams paskirstyti liekanų metodu, t. y. tam sąrašui, kuris yra pirmasis po sąrašo, kuris paskutinis gavo mandatą pagal šią eilę, ir tarybos nariu tampa naujai mandatą gavusio sąrašo pirmasis tarybos nario mandato negavęs kandidatas. Vyriausioji rinkimų komisija sprendimą dėl tarybos nario mandato pripažinimo naujam tarybos nariui turi priimti ne vėliau kaip per 7 dienas po to, kai atsirado laisva tarybos nario vieta.“
3 straipsnis. Įstatymo papildymas 881 straipsniu
Papildyti Įstatymą 881 straipsniu:
„881 straipsnis. Pareigos, nesuderinamos su savivaldybės tarybos nario pareigomis, ir tarybos nario mandato netekimas
1. Tarybos nario pareigos nesuderinamos su Respublikos Prezidento, Seimo nario, Vyriausybės nario pareigomis arba su valstybės pareigūno, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus turi įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą, pareigomis, taip pat su apskrities viršininko ar apskrities viršininko pavaduotojo, su savivaldybės kontrolieriaus ar savivaldybės kontrolieriaus tarnybos valstybės tarnautojo, su savivaldybės administracijos direktoriaus ir jo pavaduotojo ar savivaldybės administracijos valstybės tarnautojo pareigomis.
2. Jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodytas pareigas einantis asmuo išrenkamas savivaldybės tarybos nariu arba būdamas savivaldybės tarybos nariu dirba arba pereina dirbti į šio straipsnio 1 dalyje nurodytas pareigas, jis turi apsispręsti ir atsisakyti šių pareigų arba savivaldybės tarybos nario mandato. Išrinktas tarybos narys, apsisprendęs atsisakyti tarybos nario mandato, ne vėliau kaip likus 10 dienų iki savivaldybės tarybos pirmojo posėdžio dienos paduoda Vyriausiajai rinkimų komisijai asmeniškai arba išsiunčia jai notarine tvarka patvirtintą pareiškimą dėl savivaldybės tarybos nario mandato atsisakymo. Gavusi šį pareiškimą, Vyriausioji rinkimų komisija mandatų komisijos teisėmis ne vėliau kaip likus 7 dienoms iki savivaldybės tarybos pirmojo posėdžio dienos priima sprendimą dėl savivaldybės tarybos nario mandato netekimo ir mandato naujam tarybos nariui pripažinimo. Porinkiminio kandidatų sąrašo kandidatai į atsiradusią laisvą tarybos nario vietą, apsisprendę atsisakyti tarybos nario mandato, taip pat turi paduoti Vyriausiajai rinkimų komisijai pareiškimus dėl savivaldybės tarybos nario mandato atsisakymo ne vėliau kaip likus 7 dienoms iki savivaldybės tarybos pirmojo posėdžio dienos. Sprendimą dėl asmens, turinčio tarybos nario įgaliojimus ir dirbančio ar perėjusio dirbti į pareigas, nesuderinamas su savivaldybės tarybos nario pareigomis, pareiškimo Vyriausioji rinkimų komisija priima šio Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatyta tvarka.“
4 straipsnis. Baigiamosios nuostatos
1. Šis Įstatymas įsigalioja nuo 2003 m. vasario 25 d.
2. Šio Įstatymo 3 straipsnyje išdėstytos Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 88-1 straipsnio 2 dalies normos dėl išrinkto savivaldybės tarybos nariu asmens tarybos nario mandato atsisakymo iki pirmojo savivaldybės tarybos posėdžio pradedamos taikyti nuo kitos kadencijos savivaldybių tarybų rinkimų.“
2. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 881 straipsnio 2 dalies normos dėl išrinkto savivaldybės tarybos nariu asmens tarybos nario mandato atsisakymo iki pirmojo savivaldybės tarybos posėdžio pradedamos taikyti nuo kitos kadencijos savivaldybių tarybų rinkimų, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 2 dalims, 59 straipsnio 4 daliai, 60 straipsnio 1 ir 2 dalims.
3. Iš bylos medžiagos matyti, kad minėtas įstatymas buvo priimtas reaguojant į Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 3 straipsnio 4 dalies (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 18 straipsnio 1 dalies (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 19 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4, 8, 15 punktų (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 21 straipsnio 1 dalies 1, 5, 7, 9, 12, 15, 16, 17, 18 punktų (2000 m. spalio 12 d. redakcija), šios dalies 6 punkto (2000 m. spalio 12 d. ir 2001 m. rugsėjo 25 d. redakcijos) ir šios dalies 14 punkto (2000 m. spalio 12 d. ir 2001 m. lapkričio 8 d. redakcijos), taip pat dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymo taikymo tvarkos konstitucinio įstatymo, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymo taikymo tvarkos konstitucinio įstatymo įrašymo į konstitucinių įstatymų sąrašą įstatymo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.
Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime konstatuota, kad pagal Konstituciją valstybės valdymas ir vietos savivalda – tai dvi viešosios valdžios sistemos, kad tie patys asmenys negali tuo pat metu vykdyti funkcijų įgyvendinant valstybės valdžią ir būti savivaldybių tarybų, per kurias įgyvendinama savivaldos teisė, nariais, kad Konstitucijoje yra įtvirtintas dvigubo mandato draudimo principas, kad savivaldybių tarybų nariais taip pat negali būti valstybės pareigūnai, kurie pagal Konstituciją ir įstatymus turi įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, kad jeigu susidaro tokia teisinė situacija, kai asmuo, vykdantis funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, arba valstybės pareigūnas, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus turi įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą, išrenkamas savivaldybės tarybos nariu, jis iki naujai išrinktai savivaldybės tarybai susirenkant į pirmąjį posėdį privalo apsispręsti, ar eiti savo ankstesnes pareigas, ar būti savivaldybės tarybos nariu.
Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime vartojama formuluotė „jis iki naujai išrinktai savivaldybės tarybai susirenkant į pirmąjį posėdį privalo apsispręsti, ar eiti savo ankstesnes pareigas, ar būti savivaldybės tarybos nariu“ reiškia tai, kad iki naujai išrinktai savivaldybės tarybai susirenkant į pirmąjį posėdį asmuo privalo įstatymų nustatyta tvarka pareikšti apie savo apsisprendimą toliau eiti ankstesnes pareigas arba būti savivaldybės tarybos nariu, taip pat tai, kad iki naujai išrinktai savivaldybės tarybai susirenkant į pirmąjį posėdį turi būti išspręstas šio asmens teisinio statuso klausimas: jeigu asmuo apsisprendė būti savivaldybės tarybos nariu, tai iki naujai išrinktai savivaldybės tarybai susirenkant į pirmąjį posėdį turi būti įstatymų nustatyta tvarka konstatuota, kad jis yra netekęs savo ankstesnių pareigų, nesuderinamų su savivaldybės tarybos nario pareigomis, o jeigu asmuo apsisprendė toliau eiti savo ankstesnes pareigas ir nebūti savivaldybės tarybos nariu, tai iki naujai išrinktai savivaldybės tarybai susirenkant į pirmąjį posėdį turi būti įstatymų nustatyta tvarka konstatuota, kad jis yra netekęs savivaldybės tarybos nario mandato. Įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį minėtas asmens teisinio statuso klausimas būtų išspręstas iki naujai išrinktai savivaldybės tarybai susirenkant į pirmąjį posėdį.
4. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta šio įstatymo 3 straipsnyje išdėstytų Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 881 straipsnio 2 dalies normų taikymo tvarka. Taigi Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatos ir 3 straipsnyje išdėstytos nuostatos yra neatsiejamos, todėl ginčijamos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies turinys aiškintinas atsižvelgiant į šio įstatymo 3 straipsnyje išdėstytas Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 881 straipsnio nuostatas.
4.1. Minėta, kad Įstatymo 3 straipsniu įstatymų leidėjas Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymą papildė 881 straipsniu, kurio 1 dalyje nustatė, kad tarybos nario pareigos nesuderinamos su Respublikos Prezidento, Seimo nario, Vyriausybės nario pareigomis arba su valstybės pareigūno, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus turi įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą, pareigomis, taip pat su apskrities viršininko ar apskrities viršininko pavaduotojo, su savivaldybės kontrolieriaus ar savivaldybės kontrolieriaus tarnybos valstybės tarnautojo, su savivaldybės administracijos direktoriaus ir jo pavaduotojo ar savivaldybės administracijos valstybės tarnautojo pareigomis.
Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 881 straipsnio 2 dalyje įstatymų leidėjas inter alia įtvirtino nuostatas, įpareigojančias asmenį, kuris eina šio straipsnio 1 dalyje nurodytas pareigas ir yra išrenkamas savivaldybės tarybos nariu, apsispręsti ir atsisakyti šių pareigų arba savivaldybės tarybos nario mandato, ir nustatė, kad „išrinktas tarybos narys, apsisprendęs atsisakyti tarybos nario mandato, ne vėliau kaip likus 10 dienų iki savivaldybės tarybos pirmojo posėdžio dienos paduoda Vyriausiajai rinkimų komisijai asmeniškai arba išsiunčia jai notarine tvarka patvirtintą pareiškimą dėl savivaldybės tarybos nario mandato atsisakymo. Gavusi šį pareiškimą, Vyriausioji rinkimų komisija mandatų komisijos teisėmis ne vėliau kaip likus 7 dienoms iki savivaldybės tarybos pirmojo posėdžio dienos priima sprendimą dėl savivaldybės tarybos nario mandato netekimo ir mandato naujam tarybos nariui pripažinimo“.
Taigi minėtos 881 straipsnio 2 dalies nuostatos įpareigoja asmenį, kuris yra išrinktas savivaldybės tarybos nariu ir eina pareigas, nesuderinamas su tarybos nario pareigomis, iki savivaldybės tarybos pirmojo posėdžio dienos atsisakyti šių pareigų arba savivaldybės tarybos nario mandato.
4.2. Minėta, kad Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 881 straipsnio 2 dalies normos dėl išrinkto savivaldybės tarybos nariu asmens tarybos nario mandato atsisakymo iki pirmojo savivaldybės tarybos posėdžio pradedamos taikyti nuo kitos kadencijos savivaldybių tarybų rinkimų.
Aiškinant Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo turinį atkreiptinas dėmesys į tai, kad Įstatymas įsigaliojo nuo 2003 m. vasario 25 d. 2003-2007 metų kadencijos savivaldybių tarybų rinkimai įvyko 2002 m. gruodžio 22 d. Pažymėtina, kad įsigaliojus šiam įstatymui naujai išrinktų 2003–2007 metų kadencijos savivaldybių tarybų pirmieji posėdžiai dar nebuvo įvykę.
Taigi Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas reiškia, kad per 2003–2007 metų kadencijos savivaldybių tarybų rinkimus į savivaldybės tarybą išrinktas asmuo, kurio pareigos yra nesuderinamos su savivaldybės tarybos nario pareigomis ir kuris Įstatymo 3 straipsnyje įvardijamas kaip „apsisprendęs atsisakyti savivaldybės tarybos nario mandato“, neprivalo iki pirmojo naujai išrinktos savivaldybės tarybos posėdžio pareikšti apie savo apsisprendimą atsisakyti savivaldybės tarybos nario mandato ir kad iki pirmojo naujai išrinktos savivaldybės tarybos posėdžio neturi būti konstatuota, jog toks asmuo yra netekęs tarybos nario mandato. Kartu šis teisinis reguliavimas suponuoja tai, kad Respublikos Prezidentas, Seimo narys, Vyriausybės narys, valstybės pareigūnas, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus turi įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą, taip pat apskrities viršininkas ar apskrities viršininko pavaduotojas, savivaldybės kontrolierius ar savivaldybės kontrolieriaus tarnybos valstybės tarnautojas, savivaldybės administracijos direktorius, jo pavaduotojas ar savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas, jeigu jie išrenkami savivaldybių tarybų nariais, tuo pat metu gali toliau eiti savo pareigas ir būti savivaldybės tarybos nariais.
Vadinasi, Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu iš tikrųjų iki kitos kadencijos savivaldybių tarybų rinkimų yra atidedama ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 881 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo pradžia.
5. Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis). Konstitucijos nuostatos yra susijusios ir sudaro vieningą, darnią sistemą. Nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima priešpriešinti kitoms Konstitucijos nuostatoms, aiškinti taip, kad būtų paneigta arba iškreipta kitų Konstitucijos nuostatų prasmė.
Konstitucinis Teismas, pagal pareiškėjo prašymą tirdamas, ar ginčijamas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja pareiškėjo nurodytiems Konstitucijos straipsniams (jų dalims), kartu tiria ir tai, ar šis teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai – vieningai, darniai sistemai (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).
Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 13 d. nutarime konstatavo, kad pareiškėjo nurodytuose Konstitucijos straipsniuose (jų dalyse) išdėstytų normų negalima interpretuoti jas atribojus nuo kitų Konstitucijos normų, taip pat kad Konstitucinis Teismas, nustatęs, jog ginčijamas aktas (jo dalis) prieštarauja pareiškėjo nenurodytiems Konstitucijos straipsniams (jų dalims), turi įgaliojimus tai konstatuoti.
6. Sprendžiant, ar Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijai, atsižvelgtina į valstybės valdymo ir vietos savivaldos, kaip dviejų viešosios valdžios sistemų, turinį, taip pat į Konstitucijoje ir (arba) įstatymuose įtvirtintą savivaldybės tarybos nario ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 881 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų – Respublikos Prezidento, Seimo nario, Vyriausybės nario, valstybės pareigūno, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus turi įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą, apskrities viršininko, apskrities viršininko pavaduotojo, savivaldybės kontrolieriaus, savivaldybės kontrolieriaus tarnybos valstybės tarnautojo, savivaldybės administracijos direktoriaus, jo pavaduotojo ir savivaldybės administracijos valstybės tarnautojo – statusą.
7. Pagal Konstituciją valstybės valdymas ir vietos savivalda – tai dvi viešosios valdžios sistemos.
7.1. Savivaldybė yra įstatymo nustatyto valstybės teritorijos administracinio vieneto bendruomenė, turinti Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę. Konstitucinis Teismas 1998 m. vasario 18 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijoje vietos savivalda yra įtvirtinta kaip savaveiksmiškumo pagrindais veikianti vietinė viešojo administravimo sistema, kuri tiesiogiai nėra pavaldi valstybės valdžios institucijoms.
Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies nuostata, kad savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, vertintina kaip šių vietos bendruomenių dalyvavimo valdant šias teritorijas garantija (Konstitucinio Teismo 2001 m. birželio 28 d. nutarimas).
Vietos savivalda yra įstatymo nustatytų administracinių vienetų teritorinių bendruomenių valdžia, kuri formuojama ir funkcionuoja kitokiais nei valstybės valdžia konstituciniais pagrindais. Konstitucijoje savivalda nėra tapatinama su valstybės valdymu (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Valstybės valdymas ir vietos savivalda, kaip dvi viešosios valdžios įgyvendinimo sistemos, yra susijusios, tačiau kiekviena jų įgyvendina joms būdingas funkcijas.
Valstybės valdymas yra įgyvendinamas per valstybės valdžios įstaigas, kitas Konstitucijoje ir įstatymuose nurodytas valstybės institucijas. Savivaldos teisė įgyvendinama per atitinkamas savivaldybių tarybas (Konstitucijos 119 straipsnio 1 dalis). Savivaldybių tarybos, kaip savivaldos institucijos, yra atstovaujamosios institucijos, kurių narius renka administracinio vieneto nuolatiniai gyventojai. Savivaldybių tarybos – tai institucijos, per kurias įgyvendinama atitinkamų bendruomenių savivaldos teisė, o savivaldybės tarybos nariai yra atitinkamos teritorinės bendruomenės atstovai. Jie turi šios teritorinės bendruomenės mandatą.
7.2. Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas.
7.2.1. Pagal Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalį Seimą sudaro Tautos atstovai – Seimo nariai. Konstitucinis Seimo nario – Tautos atstovo statusas reiškia, kad Seimo narys nėra kurios nors teritorinės bendruomenės, piliečių bendrijos ar grupės, politinės partijos ar kurios nors kitos organizacijos atstovas; jis atstovauja visai Tautai. Seimo nario – Tautos atstovo statusas kyla iš Konstitucijos nuostatų, kad Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika (1 straipsnis), kad aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus (4 straipsnis) ir kt. Seimo nario, kaip Tautos atstovo, statuso esminis elementas yra laisvas mandatas.
Konstitucinis Teismas, interpretuodamas Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalį, kurioje nustatyta, kad pareigas eidami Seimo nariai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomi jokių mandatų, 1993 m. lapkričio 26 d. ir 2001 m. sausio 25 d. nutarimuose konstatavo, kad Konstitucijoje yra įtvirtintas Seimo nario laisvas mandatas ir nepripažintas imperatyvus mandatas.
Laisvo mandato esmė – Tautos atstovo laisvė įgyvendinti jam suteiktas teises ir pareigas nevaržant šios laisvės rinkėjų priesakais, jį iškėlusių partijų ar organizacijų politiniais reikalavimais. Laisvas mandatas reiškia ir tai, kad rinkėjai neturi teisės atšaukti Seimo narį. Seimo nario atšaukimas prieš laiką būtų vienas iš imperatyvaus mandato elementų. Konstitucija draudžia imperatyvų mandatą. Demokratinės valstybės nepripažįsta parlamento nario imperatyvaus mandato, taigi ir galimybės atšaukti parlamento narį iš pareigų prieš laiką.
Pažymėtina ir tai, jog tam, kad Seimo nariai galėtų nekliudomai vykdyti savo, kaip Tautos atstovų, pareigas, Konstitucijoje yra įtvirtintas Seimo nario imunitetas. Konstitucijos 62 straipsnyje nustatyta, kad Seimo nario asmuo neliečiamas; Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė (62 straipsnio 1 ir 2 dalys).
Pagal Konstituciją Seimo nario pareigos, išskyrus jo pareigas Seime, nesuderinamos su jokiomis kitomis pareigomis valstybinėse įstaigose ir organizacijose, taip pat su darbu verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse (Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalis). Seimo narys gali būti skiriamas tik Ministru Pirmininku ar ministru (Konstitucijos 60 straipsnio 2 dalis). Seimo narys (be Seimo nario atlyginimo) negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus atlyginimą už kūrybinę veiklą (Konstitucijos 60 straipsnio 3 dalis).
Taigi Konstitucijoje yra įtvirtintas dvigubo mandato draudimo principas – Seimo narys, kaip Tautos atstovas, negali tuo pat metu būti ir teritorinės bendruomenės atstovu – savivaldybės tarybos nariu.
Teisinis reguliavimas, pagal kurį tas pats asmuo tuo pat metu galėtų būti ir Seimo nariu, ir savivaldybės tarybos nariu, prieštarautų Konstitucijos 4 straipsniui, 59 straipsnio 4 daliai, 60 straipsnio 1 ir 2 dalims, 119 straipsnio 1 daliai ir 120 straipsnio 2 daliai.
7.2.2. Pagal Konstitucijos 77 straipsnį Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas; jis atstovauja Lietuvos valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų.
Valstybės vadovo statusą Konstitucijoje nustatytam laikui įgyja tik vienas asmuo, t. y. Respublikos Prezidentas, kurį išrenka Lietuvos Respublikos piliečiai. Pagal Konstituciją Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, teisinis statusas skiriasi ir nuo visų kitų valstybės pareigūnų teisinio statuso (Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutarimas).
Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, individualų, išskirtinį teisinį statusą atskleidžia įvairios Konstitucijos nuostatos, tarp jų ir 83 straipsnio 1 dalies nuostatos, pagal kurias Respublikos Prezidentas negali būti Seimo nariu, negali užimti jokių kitų pareigų ir gauti kitokio atlyginimo, išskyrus Respublikos Prezidentui nustatytą atlyginimą ir atlyginimą už kūrybinę veiklą.
Pažymėtina ir tai, jog tam, kad Respublikos Prezidentas galėtų nekliudomai vykdyti valstybės vadovo funkcijas, Konstitucijoje yra įtvirtintas Respublikos Prezidento imunitetas. Konstitucijos 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Respublikos Prezidento asmuo neliečiamas; kol eina savo pareigas, jis negali būti suimtas, patrauktas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn.
Taigi pagal Konstituciją tas pats asmuo negali tuo pat metu būti ir Respublikos Prezidentu, ir savivaldybės tarybos nariu.
Teisinis reguliavimas, pagal kurį tas pats asmuo tuo pat metu galėtų būti ir Respublikos Prezidentu, ir savivaldybės tarybos nariu, prieštarautų Konstitucijos 83 straipsnio 1 daliai, 119 straipsnio 1 daliai ir 120 straipsnio 2 daliai.
7.2.3. Pagal Konstituciją Vyriausybė – kolegiali vykdomosios valdžios institucija, kurią sudaro Ministras Pirmininkas ir ministrai.
Ministras Pirmininkas ir ministrai negali užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo, komercijos ar kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse, taip pat gauti kitokį atlyginimą, išskyrus jam nustatytą pagal pareigas Vyriausybėje bei užmokestį už kūrybinę veiklą (Konstitucijos 99 straipsnis). Pagal Konstitucijos 60 straipsnio 2 dalį Ministras Pirmininkas ir ministrai tuo pat metu gali būti Seimo nariais.
Pažymėtina ir tai, jog tam, kad Vyriausybė galėtų nekliudomai vykdyti Konstitucijos ir įstatymų jai pavestas pareigas, Konstitucijoje yra įtvirtintas Ministro Pirmininko ir ministrų imunitetas. Konstitucijos 100 straipsnyje nustatyta, kad Ministras Pirmininkas ir ministrai negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti, negali būti kitaip suvaržyta jų laisvė be išankstinio Seimo sutikimo, o tarp Seimo sesijų – be išankstinio Respublikos Prezidento sutikimo.
Taigi pagal Konstituciją tas pats asmuo tuo pat metu negali būti ir Vyriausybės nariu, ir savivaldybės tarybos nariu.
Teisinis reguliavimas, pagal kurį tas pats asmuo tuo pat metu galėtų būti ir Vyriausybės nariu, ir savivaldybės tarybos nariu, prieštarautų Konstitucijos 99 straipsniui, 119 straipsnio 1 daliai ir 120 straipsnio 2 daliai.
7.2.4. Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Pagal šio straipsnio 2 dalį teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi.
Konstitucijos 113 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Teisėjas negali užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo, komercijos ar kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse. Jis taip pat negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus teisėjo atlyginimą bei užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą.“
Viena iš Konstitucijoje įtvirtintų teisėjų nepriklausomumo garantijų yra teisėjų imunitetas. Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisėjas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė be Seimo, o tarp Seimo sesijų – be Respublikos Prezidento sutikimo.
Taigi pagal Konstituciją tas pats asmuo tuo pat metu negali būti ir teisėju, ir savivaldybės tarybos nariu.
Teisinis reguliavimas, pagal kurį tas pats asmuo tuo pat metu galėtų būti ir teisėju, ir savivaldybės tarybos nariu, prieštarautų Konstitucijos 113 straipsnio 1 daliai, 119 straipsnio 1 daliai ir 120 straipsnio 2 daliai.
7.3. Minėta, jog Respublikos Prezidentui, Seimo nariams, Vyriausybės nariams bei teisėjams, kad jie galėtų vykdyti jiems Konstitucijoje nustatytas funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, Konstitucijoje yra įtvirtinti imunitetai: asmens neliečiamybė, ypatinga patraukimo baudžiamojon ir (arba) administracinėn atsakomybėn tvarka. Savivaldybių tarybų nariai pagal Konstituciją neturi minėtų imunitetų. Pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kai savivaldybių tarybų nariai yra asmenys, turintys minėtus imunitetus; savivaldybių tarybų nariai negali būti nelygūs savo teisiniu statusu (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).
8. Minėta, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 88-1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog tarybos nario pareigos nesuderinamos ir su valstybės pareigūno, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus turi įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą, pareigomis, taip pat su apskrities viršininko ar apskrities viršininko pavaduotojo, su savivaldybės kontrolieriaus ar savivaldybės kontrolieriaus tarnybos valstybės tarnautojo, su savivaldybės administracijos direktoriaus ir jo pavaduotojo ar savivaldybės administracijos valstybės tarnautojo pareigomis.
8.1. Pagal Konstituciją savivaldybių tarybų nariais negali būti valstybės pareigūnai, kurie pagal Konstituciją ir įstatymus turi įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).
Formuluotė „valstybės pareigūnai, kurie pagal Konstituciją ir įstatymus turi įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą“ aiškintina kaip apimanti ir tuos valstybės pareigūnus, nuo kurių sprendimų priklauso savivaldybių tarybų kompetencijos, numatytos Konstitucijoje ir įstatymuose, įgyvendinimas.
8.1.1. Konstitucijos 123 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta:
„Ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, prižiūri Vyriausybės skiriami atstovai.
Vyriausybės atstovo įgaliojimus ir jų vykdymo tvarką nustato įstatymas.“
Kadangi Vyriausybės atstovai pagal Konstituciją turi įgaliojimus prižiūrėti savivaldybių tarybų veiklą, jie negali tuo pat metu būti savivaldybių tarybų nariais.
Teisinis reguliavimas, pagal kurį tas pats asmuo tuo pat metu galėtų būti ir Vyriausybės atstovu, ir savivaldybės tarybos nariu, prieštarautų Konstitucijos 119 straipsnio 1 daliai, 120 straipsnio 2 daliai ir 123 straipsnio 2 daliai.
8.1.2. Konstitucijos 134 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Valstybės kontrolė prižiūri, ar teisėtai valdomas ir naudojamas valstybės turtas ir kaip vykdomas valstybės biudžetas. Valstybės kontrolei vadovauja valstybės kontrolierius (Konstitucijos 133 straipsnio 2 dalis).
Valstybės kontrolės sistemą ir įgaliojimus nustato įstatymas (Konstitucijos 133 straipsnio 1 dalis).
Pagal Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolės įstatymo 9 straipsnio 2 dalį Valstybės kontrolė turi teisę audituoti savivaldybių biudžetų vykdymą; savivaldybių turto valdymą, naudojimą bei disponavimą juo Valstybės kontrolė audituoja pagal valstybinio audito mastą, nustatytą įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje. Šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Valstybės kontrolė atlieka finansinį ir veiklos auditą, o 14 straipsnio 2 dalies 1 punkte – kad savivaldybės yra vienas iš veiklos audito subjektų.
Kadangi valstybės kontrolierius turi įgaliojimus kontroliuoti ir prižiūrėti savivaldybių tarybų veiklą, jis negali tuo pat metu būti savivaldybės tarybos nariu.
Teisinis reguliavimas, pagal kurį tas pats asmuo tuo pat metu galėtų būti ir valstybės kontrolieriumi, ir savivaldybės tarybos nariu, prieštarautų Konstitucijos 119 straipsnio 1 daliai, 120 straipsnio 2 daliai ir 134 straipsnio 1 daliai.
8.2. Pagal Konstitucijos 123 straipsnio 1 dalį aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose įstatymo nustatyta tvarka valdymą organizuoja Vyriausybė. Konstitucinis Teismas 1998 m. vasario 18 d. nutarime konstatavo, kad vietos valdymas yra valstybinio valdymo (t. y. vykdomosios valdžios) funkcijų vykdymas vietose – atitinkamuose administraciniuose vienetuose.
Pagal Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalį apskritis yra Lietuvos Respublikos teritorijos aukštesnysis administracinis vienetas, kurio valdymą per apskrities viršininką, ministerijas ir kitas Vyriausybės institucijas organizuoja Vyriausybė; apskrities valdymas yra sudėtinė valstybės valdymo dalis. Apskrities viršininką skiria ir atleidžia Vyriausybė Ministro Pirmininko teikimu (Apskrities valdymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 14 punktas). Apskrities viršininkas jam priskirtoms funkcijoms įgyvendinti formuoja administraciją ir jai vadovauja (Apskrities valdymo įstatymo 18 straipsnio 1 dalis).
Taigi pagal įstatymus apskrities viršininkas yra valstybės pareigūnas, per kurį Vyriausybė organizuoja aukštesniojo administracinio vieneto (apskrities) valstybinį valdymą. Kai apskrities viršininko nėra, jo pareigas eina apskrities viršininko pavaduotojas (Apskrities valdymo įstatymo 19 straipsnio 2 dalis).
Minėta, kad pagal Konstituciją valstybės valdymas ir vietos savivalda – tai dvi viešosios valdžios sistemos. Valstybės valdymas yra įgyvendinamas per valstybės valdžios įstaigas, kitas Konstitucijoje ir įstatymuose nurodytas valstybės institucijas. Savivaldos teisė įgyvendinama per atitinkamas savivaldybių tarybas.
Savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai (Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalis).
Pažymėtina ir tai, kad pagal įstatymus apskrities viršininkas turi įgaliojimus priimti sprendimus, nuo kurių priklauso savivaldybių tarybų kompetencijos, numatytos Konstitucijoje ir įstatymuose, įgyvendinimas.
Kadangi apskrities viršininkas yra valstybės pareigūnas, per kurį Vyriausybė organizuoja aukštesniojo administracinio vieneto (apskrities) valstybinį valdymą, taip pat kadangi pagal įstatymus apskrities viršininkas turi įgaliojimus priimti sprendimus, nuo kurių priklauso savivaldybių tarybų kompetencijos, numatytos Konstitucijoje ir įstatymuose, įgyvendinimas, apskrities viršininkas (jo pavaduotojas) negali tuo pat metu būti savivaldybės tarybos nariu.
Teisinis reguliavimas, pagal kurį tas pats asmuo tuo pat metu galėtų būti ir apskrities viršininku (apskrities viršininko pavaduotoju), ir savivaldybės tarybos nariu, prieštarautų Konstitucijos 119 straipsnio 1 daliai, 120 straipsnio 2 daliai ir 123 straipsnio 1 daliai.
8.3. Konstitucijoje yra įtvirtintas savivaldybių tarybų viršenybės joms atskaitingų vykdomųjų organų atžvilgiu principas. Šis principas inter alia reiškia, kad savivaldybių tarybos turi įgaliojimus kontroliuoti savo sudaromus ir joms atskaitingus vykdomuosius organus. Taigi pagal Konstituciją savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai negali būti sudaromi iš juos sudarančių savivaldybių tarybų narių (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).
8.3.1. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vykdomoji savivaldybės institucija yra savivaldybės administracijos direktorius. Pagal šio įstatymo 29 straipsnio 2 dalį savivaldybės administracijos direktorius yra savivaldybės administracijos vadovas – įstaigos vadovas, pavaldus savivaldybės tarybai ir atskaitingas merui. Savivaldybės administracija yra savivaldybės įstaiga, kurią sudaro struktūriniai, struktūriniai teritoriniai padaliniai – seniūnijos (filialai) ir į struktūrinius padalinius neįeinantys viešojo administravimo bei kiti valstybės tarnautojai (29 straipsnio 1 dalis). Įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad dėl savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo pareigybės steigimo ar administracijos direktoriaus pavadavimo sprendžia savivaldybės taryba. Savivaldybės administracijos tarnautojai atskaitingi savivaldybės administracijos direktoriui (29 straipsnio 8 dalis).
Kadangi pagal Konstituciją savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai negali būti sudaromi iš juos sudarančios savivaldybės tarybos narių, savivaldybės administracijos direktorius, jo pavaduotojas, savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas negali tuo pat metu būti ir savivaldybės tarybos nariais.
Teisinis reguliavimas, pagal kurį tas pats asmuo tuo pat metu galėtų būti ir savivaldybės administracijos direktoriumi, jo pavaduotoju, savivaldybės administracijos valstybės tarnautoju, ir savivaldybės tarybos nariu, prieštarautų Konstitucijos 119 straipsnio 1 ir 4 dalims.
8.3.2. Vietos savivaldos įstatyme yra numatyta savivaldybės kontrolės institucija – savivaldybės kontrolierius, kontroliuojantis savivaldybės biudžeto naudojimą ir atliekantis savivaldybės vidaus audito funkcijas (3 straipsnio 4 dalis, 27 straipsnio 1 dalis). Šio įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ši institucija atskaitinga savivaldybės tarybai.
Savivaldybės kontrolės institucijos funkcijoms įgyvendinti savivaldybės taryba gali steigti (o kai savivaldybės gyventojų skaičius viršija 30 tūkstančių gyventojų, privalo steigti) savivaldybės kontrolieriaus tarnybą, kuriai vadovauja savivaldybės kontrolierius (27 straipsnio 2 dalis). Įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldybės kontrolierius (savivaldybės kontrolieriaus tarnyba) prižiūri, ar teisėtai, tikslingai ir efektyviai naudojamos savivaldybės biudžeto lėšos, kitas savivaldybės turtas ir savivaldybei perduotas valstybės turtas.
Kadangi savivaldybės kontrolierius, savivaldybės kontrolieriaus tarnybos valstybės tarnautojas yra savivaldybės tarybai atskaitingų institucijų pareigūnai, jie negali tuo pat metu būti savivaldybių tarybų nariais.
Teisinis reguliavimas, pagal kurį tas pats asmuo tuo pat metu galėtų būti ir savivaldybės kontrolieriumi, savivaldybės kontrolieriaus tarnybos valstybės tarnautoju, ir savivaldybės tarybos nariu, prieštarautų Konstitucijos 119 straipsnio 1 ir 4 dalims.
9. Minėta, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 88-1 straipsniu įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas reiškia, jog per 2003-2007 metų kadencijos savivaldybių tarybų rinkimus į savivaldybės tarybą išrinktas asmuo, kurio pareigos yra nesuderinamos su savivaldybės tarybos nario pareigomis ir kuris Įstatymo 3 straipsnyje įvardijamas kaip „apsisprendęs atsisakyti savivaldybės tarybos nario mandato“, neprivalo iki pirmojo naujai išrinktos savivaldybės tarybos posėdžio pareikšti apie savo apsisprendimą atsisakyti savivaldybės tarybos nario mandato ir kad iki pirmojo naujai išrinktos savivaldybės tarybos posėdžio neturi būti konstatuota, jog toks asmuo yra netekęs tarybos nario mandato; kartu šis teisinis reguliavimas suponuoja tai, kad Respublikos Prezidentas, Seimo narys, Vyriausybės narys, valstybės pareigūnas, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus turi įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą, taip pat apskrities viršininkas ar apskrities viršininko pavaduotojas, savivaldybės kontrolierius ar savivaldybės kontrolieriaus tarnybos valstybės tarnautojas, savivaldybės administracijos direktorius, jo pavaduotojas ar savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas, jeigu jie išrenkami savivaldybių tarybų nariais, tuo pat metu gali toliau eiti savo pareigas ir būti savivaldybės tarybos nariais; toks teisinis reguliavimas reiškia, kad iš tikrųjų iki kitos kadencijos savivaldybių tarybų rinkimų yra atidedama ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 88-1 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo pradžia.
10. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 88-1 straipsniu įstatymo 4 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijos 4 straipsniui, 59 straipsnio 4 daliai, 60 straipsnio 1 ir 2 dalims, 83 straipsnio 1 daliai, 99 straipsniui, 119 straipsnio 1 ir 4 dalims, 120 straipsnio 2 daliai, 123 straipsnio 1 ir 2 dalims, 134 straipsnio 1 daliai.
11. Minėta, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 88-1 straipsniu įstatymas buvo priimtas reaguojant į Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimą, kuriame konstatuota, kad tie patys asmenys negali tuo pat metu vykdyti funkcijų įgyvendinant valstybės valdžią ir būti savivaldybių tarybų, per kurias įgyvendinama savivaldos teisė, nariais, kad Konstitucijoje yra įtvirtintas dvigubo mandato draudimo principas, kad savivaldybių tarybų nariais taip pat negali būti valstybės pareigūnai, kurie pagal Konstituciją ir įstatymus turi įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą.
11.1. Konstitucijos 107 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:
„Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami.“
Taigi pagal Konstituciją Konstituciniam Teismui pripažinus įstatymą (ar jo dalį) arba kitą Seimo aktą (ar jo dalį), Respublikos Prezidento aktą, Vyriausybės aktą (ar jo dalį) prieštaraujančiais Konstitucijai, atitinkamą aktą išleidusioms valstybės institucijoms – Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei yra draudžiama vėliau priimtais įstatymais bei kitais teisės aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Konstitucijos 107 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas reiškia ir tai, kad Konstitucinio Teismo sprendimo (nutarimo) galia negali būti įveikta Seimo pakartotinai priimtais įstatymais ar kitais Seimo aktais, Respublikos Prezidento aktais ir Vyriausybės aktais.
Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį.
Pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją Konstitucinio Teismo sprendimai (nutarimai) yra privalomi visiems. Konstitucinio Teismo aktai yra teisės šaltiniai.
11.2. Pagal Konstituciją tik Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją. Konstitucinis Teismas tai daro spręsdamas, ar įstatymai neprieštarauja Konstitucijai, ar kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja įstatymams ir Konstitucijai, ar Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai neprieštarauja įstatymams ir Konstitucijai. Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad Konstitucinis Teismas išsprendžia bylą iš esmės, priimdamas nutarimą.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucinio Teismo nutarimo visos sudedamosios dalys yra tarpusavyje susijusios, kad Konstitucinio Teismo nutarimas sudaro vieną visumą (Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 12 d. sprendimas). Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 56 straipsnio 2 dalį Konstitucinio Teismo nutarime turi būti nurodomi argumentai, kuriais grindžiamas Konstitucinio Teismo nutarimas. Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas inter alia suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas). Tai reiškia, kad Konstitucinis Teismas, spręsdamas analogiškus konstitucinius ginčus, vadovaujasi ankstesnėse bylose suformuota doktrina, atskleidžiančia Konstitucijos turinį. Tirdamas įstatymų ir kitų teisės aktų (jų dalių) atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas plėtoja savo ankstesniuose nutarimuose, kituose aktuose pateiktą Konstitucijos nuostatų sampratą, atskleisdamas naujus, konkrečios bylos tyrimui būtinus Konstitucijoje nustatyto reguliavimo aspektus.
11.3. Minėta, kad pagal Konstituciją Konstitucinio Teismo nutarimai yra privalomi visiems, kad įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, jog atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, kad Konstitucinio Teismo nutarimai yra galutiniai ir neskundžiami.
Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinio Teismo nutarimo visos sudedamosios dalys yra tarpusavyje susijusios ir sudaro vieną visumą, kad Konstitucinio Teismo nutarime turi būti pateikiami argumentai, kuriais grindžiamas nutarimas ir išdėstoma Konstitucijos nuostatų samprata, priimant naujus, keičiant, papildant jau priimtus įstatymus ir kitus teisės aktus juos leidžiančios valstybės institucijos – Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė – yra saistomos Konstitucinio Teismo nutarimo motyvuojamojoje dalyje išdėstytos Konstitucijos nuostatų sampratos, kitų teisinių argumentų.
11.4. Konstitucinis Teismas 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijoje yra įtvirtintas dvigubo mandato draudimo principas, kad tie patys asmenys negali tuo pat metu vykdyti funkcijų įgyvendinant valstybės valdžią ir būti savivaldybių tarybų, per kurias įgyvendinama savivaldos teisė, nariais. Pagal Konstituciją savivaldybių tarybų nariais negali būti Seimo nariai, Respublikos Prezidentas, Vyriausybės nariai, teisėjai, taip pat valstybės pareigūnai, kurie pagal Konstituciją ir įstatymus turi įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, kad pagal Konstituciją savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai negali būti sudaromi iš juos sudarančių savivaldybių tarybų narių.
Minėta, kad jeigu asmuo išrenkamas savivaldybės tarybos nariu, iki naujai išrinktos savivaldybės tarybos pirmojo posėdžio turi būti išspręstas jo teisinio statuso klausimas: jeigu asmuo apsisprendė būti savivaldybės tarybos nariu, iki naujai išrinktai savivaldybės tarybai susirenkant į pirmąjį posėdį turi būti įstatymų nustatyta tvarka konstatuota, kad jis yra netekęs savo ankstesnių pareigų, nesuderinamų su savivaldybės tarybos nario pareigomis, o jeigu asmuo apsisprendė toliau eiti savo ankstesnes pareigas ir nebūti savivaldybės tarybos nariu, tai iki naujai išrinktai savivaldybės tarybai susirenkant į pirmąjį posėdį turi būti įstatymų nustatyta tvarka konstatuota, kad jis yra netekęs tarybos nario mandato. Įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį minėtas asmens teisinio statuso klausimas būtų išspręstas iki naujai išrinktai savivaldybės tarybai susirenkant į pirmąjį posėdį.
11.5. Minėta, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 88-1 straipsniu įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas reiškia, kad per 2003-2007 metų kadencijos savivaldybių tarybų rinkimus į savivaldybės tarybą išrinktas asmuo, kurio pareigos yra nesuderinamos su savivaldybės tarybos nario pareigomis ir kuris Įstatymo 3 straipsnyje įvardijamas kaip „apsisprendęs atsisakyti savivaldybės tarybos nario mandato“, neprivalo iki pirmojo naujai išrinktos savivaldybės tarybos posėdžio pareikšti apie savo apsisprendimą atsisakyti savivaldybės tarybos nario mandato ir kad iki pirmojo naujai išrinktos savivaldybės tarybos posėdžio neturi būti konstatuota, jog toks asmuo yra netekęs tarybos nario mandato; kartu šis teisinis reguliavimas suponuoja tai, kad Respublikos Prezidentas, Seimo narys, Vyriausybės narys, valstybės pareigūnas, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus turi įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą, taip pat apskrities viršininkas ar apskrities viršininko pavaduotojas, savivaldybės kontrolierius ar savivaldybės kontrolieriaus tarnybos valstybės tarnautojas, savivaldybės administracijos direktorius, jo pavaduotojas ar savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas, jeigu jie išrenkami savivaldybių tarybų nariais, tuo pat metu gali toliau eiti savo pareigas ir būti savivaldybės tarybos nariais; toks teisinis reguliavimas reiškia, kad iš tikrųjų iki kitos kadencijos savivaldybių tarybų rinkimų yra atidedama ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 88-1 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo pradžia.
11.6. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijos 4 straipsniui, 59 straipsnio 4 daliai, 60 straipsnio 1 ir 2 dalims, 83 straipsnio 1 daliai, 99 straipsniui, 119 straipsnio 1 ir 4 dalims, 120 straipsnio 2 daliai, 123 straipsnio 1 ir 2 dalims, 134 straipsnio 1 daliai.
Konstitucinis Teismas pažymi, kad, Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatydamas minėtą teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjas ne tik nepaisė Konstitucijoje įtvirtinto draudimo asmenims, vykdantiems funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, taip pat valstybės pareigūnams, pagal Konstituciją ir įstatymus turintiems įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą, ir savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų pareigūnams tuo pat metu toliau eiti savo pareigas ir būti savivaldybių tarybų nariais, – Seimas, ginčijamoje Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinęs nuostatas, pagal kurias asmenys, einantys Respublikos Prezidento, Seimo nario, Vyriausybės nario ir kitas Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 88-1 straipsnio 1 dalyje nurodytas pareigas, jeigu jie išrenkami savivaldybių tarybų nariais, tuo pat metu gali toliau eiti savo pareigas ir būti savivaldybių tarybų nariais, priėmė įstatymą, kuriuo nepaisė iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 ir 2 dalių kylančio draudimo vėliau priimtais įstatymais ir kitais teisės aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris nesiderina su Konstitucijos nuostatų samprata, išdėstyta Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime.
11.7. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijos 107 straipsnio 1 ir 2 dalims.
12. Minėta, kad pareiškėjas prašo ištirti, ar Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 88-1 straipsniu įstatymo 4 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 2 dalims.
12.1. Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:
„Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas.
Valdžios galias riboja Konstitucija.“
12.2. Konstatavus, kad Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijos 107 straipsnio 1 ir 2 dalims, kartu konstatuotina, kad Seimas priimdamas Įstatymą nepaisė Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime suformuluotos konstitucinių nuostatų dėl savivaldybės tarybos nario pareigų nesuderinamumo su kitomis Konstitucijoje ir įstatymuose nurodytomis pareigomis sampratos ir, pažeisdamas Konstitucijos 107 straipsnio 1 ir 2 dalis – mėgindamas įveikti Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo galią, – viršijo jam Konstitucijoje nustatytus įgaliojimus, pažeidė konstitucinį valdžių padalijimo principą.
12.3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 2 dalims.
II
Dėl Vyriausybės 2003 m. balandžio 11 d. nutarimo Nr. 457 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko atleidimo“ atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui ir įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 9 straipsnio 1 daliai.
1. Vyriausybė 2003 m. balandžio 11 d. priėmė nutarimą Nr. 457 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko atleidimo“, kuriame nustatė:
„Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo (Žin., 1994, Nr. 43-772; 1998, Nr. 41(1)-1131; 2000, Nr. 92-2843) 22 straipsnio 14 punktu ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 66-2130; 2002, Nr. 45-1708, Nr. 127-5750) 44 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Atleisti Gediminą Paviržį iš Vilniaus apskrities viršininko pareigų nuo jo pareiškime nurodytos datos pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punktą.“
2. Pareiškėjas prašo ištirti, ar minėtas Vyriausybės nutarimas neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 9 straipsnio 1 daliai.
3. Konstitucijos 94 straipsnyje nustatyta:
„Lietuvos Respublikos Vyriausybė:
1) tvarko krašto reikalus, saugo Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką;
2) vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus;
3) koordinuoja ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklą;
4) rengia valstybės biudžeto projektą ir teikia jį Seimui; vykdo valstybės biudžetą, teikia Seimui biudžeto įvykdymo apyskaitą;
5) rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų projektus;
6) užmezga diplomatinius santykius ir palaiko ryšius su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis;
7) vykdo kitas pareigas, kurias Vyriausybei paveda Konstitucija ir kiti įstatymai.“
Vyriausybės įgaliojimai kyla iš Konstitucijos ir iš įstatymų. Visa tai, ką Vyriausybė daro įgyvendindama Konstitucijoje ir įstatymuose jai nustatytą kompetenciją, yra valstybės valdymo reikalų sprendimas (Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d. nutarimas).
4. Konstitucijos 95 straipsnyje nustatyta:
„Lietuvos Respublikos Vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus. Vyriausybės posėdžiuose taip pat gali dalyvauti valstybės kontrolierius.
Vyriausybės nutarimus pasirašo Ministras Pirmininkas ir tos srities ministras.“
Pagal Konstitucijos 95 straipsnio 1 dalį visi valstybės valdymo reikalai, Konstitucijoje ir įstatymuose priskirti Vyriausybės kompetencijai, sprendžiami priimant nutarimus. Vyriausybės nutarimas yra teisės aktas, kuriuo Vyriausybė sprendžia valstybės valdymo reikalus. Valstybės valdymo reikalai negali būti sprendžiami Vyriausybei priimant kitos rūšies aktą (Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d. nutarimas).
Taigi Konstitucijoje įtvirtinta tik viena Vyriausybės teisės aktų, kuriuos ji turi teisę priimti spręsdama valstybės valdymo reikalus, rūšis – Vyriausybės nutarimai.
5. Konstitucijos 123 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose įstatymo nustatyta tvarka valdymą organizuoja Vyriausybė.“
Minėta, kad vietos valdymas yra valstybinio valdymo (t. y. vykdomosios valdžios) funkcijų vykdymas vietose.
Pagal Apskrities valdymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalį apskritis yra Lietuvos Respublikos teritorijos aukštesnysis administracinis vienetas, kurio valdymą per apskrities viršininką, ministerijas ir kitas Vyriausybės institucijas organizuoja Vyriausybė; apskrities valdymas yra sudėtinė valstybės valdymo dalis. Apskrities viršininką skiria ir atleidžia Vyriausybė Ministro Pirmininko teikimu (Apskrities valdymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 14 punktas).
Iš Konstitucijos ir įstatymo išplaukia, kad apskrities viršininkas – tai valstybės pareigūnas, per kurį Vyriausybė organizuoja aukštesniojo administracinio vieneto (apskrities) valstybinį valdymą, ir jo skyrimas bei atleidimas iš pareigų – tai Vyriausybės kompetencijai priskirtas valstybės valdymo reikalas, kurį Vyriausybė gali spręsti priimdama tik vienos rūšies teisės aktus – Vyriausybės nutarimus.
6. Minėta, kad pareiškėjas prašo ištirti, ar ginčijamas Vyriausybės nutarimas neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis teisinės valstybės principas yra universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija. Teisinės valstybės principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose.
6.1. Vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir aiškumas. Teisinio tikrumo, aiškumo imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui. Jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių. Teisės aktai turi būti nustatyta tvarka paskelbiami, galimybę su jais susipažinti turi turėti visi teisinių santykių subjektai.
6.2. Teisinės valstybės principas reiškia ir tai, kad teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų ir normų, kad būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas).
6.3. Vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo reikalavimų valstybės valdymo srityje yra tas, kad teisės aktų, kuriais sprendžiami valstybės valdymo klausimai, galia būtų nukreipta į ateitį.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad kol nėra įsigaliojęs teisės aktas dėl tam tikro valstybės pareigūno atleidimo iš pareigų, šis pareigūnas turi ir vykdo įgaliojimus, kuriuos jam nustato Konstitucija, įstatymai, kiti teisės aktai.
6.4. Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d. nutarime konstatuota, kad teisinės valstybės principo esminis elementas taip pat yra tas, kad galioja tik paskelbti teisės aktai. Teisė negali būti nevieša. Konstituciniai reikalavimai, kad galiotų tik paskelbti teisės aktai ir kad jie galiotų į ateitį, – svarbi teisinio tikrumo prielaida. Pagal Konstituciją Vyriausybė, spręsdama valstybės valdymo reikalus, visada turi priimti nutarimus, ir jie turi būti paskelbti nepriklausomai nuo to, ar Vyriausybės priimami teisės aktai yra norminiai, ar individualūs, taip pat nepriklausomai nuo to, kokiam subjektui ar subjektų ratui jie skirti.
7. Minėta, kad Vyriausybės 2003 m. balandžio 11 d. nutarimu Nr. 457 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko atleidimo“ buvo nutarta G. Paviržį iš Vilniaus apskrities viršininko pareigų atleisti nuo jo pareiškime nurodytos datos.
Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, G. Paviržio pareiškime yra prašoma jį iš Vilniaus apskrities viršininko pareigų atleisti nuo 2003 m. balandžio 8 d.
Taigi Vyriausybės 2003 m. balandžio 11 d. nutarimo Nr. 457 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko atleidimo“ formuluotė „atleisti Gediminą Paviržį iš Vilniaus apskrities viršininko pareigų nuo jo pareiškime nurodytos datos“ reiškia, kad pagal šį nutarimą G. Paviržis iš Vilniaus apskrities viršininko pareigų yra atleistas nuo 2003 m. balandžio 8 d.
8. Pažymėtina, kad ginčijamas Vyriausybės nutarimas buvo priimtas 2003 m. balandžio 11 d., o „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2003 m. balandžio 16 d.
Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Vyriausybės nutarimai įsigalioja kitą dieną po to, kai jie Ministro Pirmininko ir atitinkamo ministro pasirašyti paskelbiami „Valstybės žiniose“, jeigu pačiuose nutarimuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data.
Taigi Vyriausybės nutarimas, kuriame nustatyta, kad G. Paviržis iš Vilniaus apskrities viršininko pareigų atleistas nuo jo pareiškime nurodytos datos (t. y. nuo 2003 m. balandžio 8 d.), įsigaliojo 2003 m. balandžio 17 d.
9. Ginčijamu Vyriausybės nutarimu G. Paviržis buvo atleistas iš Vilniaus apskrities viršininko pareigų anksčiau nei buvo priimtas, paskelbtas ir įsigaliojo Vyriausybės nutarimas dėl jo atleidimo iš nurodytų pareigų. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad nors pats ginčijamas Vyriausybės nutarimas įsigaliojo nuo 2003 m. balandžio 17 d., t. y. kitą dieną po jo paskelbimo „Valstybės žiniose“, tačiau šio Vyriausybės nutarimo turinio galia buvo nukreipta į praeitį.
10. Minėta, kad ginčijamame Vyriausybės nutarime nustatyta, jog G. Paviržis iš Vilniaus apskrities viršininko pareigų atleidžiamas „nuo jo pareiškime nurodytos datos“. Taigi pačiame Vyriausybės nutarime nėra nurodyta konkreti G. Paviržio atleidimo iš Vilniaus apskrities viršininko pareigų data. Tokia ginčijamo nutarimo formuluotė, pagal kurią G. Paviržis atleidžiamas iš Vilniaus apskrities viršininko pareigų „nuo jo pareiškime nurodytos datos“, yra teisiškai ydinga, nes vien iš šio Vyriausybės nutarimo neaišku, nuo kurios konkrečios datos nutrūko Vilniaus apskrities viršininko G. Paviržio įgaliojimai.
11. Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovė savo argumentus dėl ginčijamo Vyriausybės nutarimo neprieštaravimo konstituciniam teisinės valstybės principui ir įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 9 straipsnio 1 daliai grindžia tuo, kad Vyriausybė apskrities viršininko atleidimo iš pareigų klausimą gali spręsti priimdama vadinamąjį protokolinį sprendimą (t. y. tokį sprendimą, kuris įforminamas tik įrašu Vyriausybės posėdžio protokole). Vyriausybės atstovė teigia, kad G. Paviržis iš Vilniaus apskrities viršininko pareigų buvo atleistas 2003 m. balandžio 9 d. „protokoliniu sprendimu“.
Šie suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovės argumentai yra teisiškai nepagrįsti.
Vyriausybės 2003 m. balandžio 9 d. posėdžio protokole yra toks įrašas: „Atsižvelgti į vidaus reikalų ministro J. Bernatonio informaciją, kad Vilniaus apskrities viršininkas G. Paviržis yra įteikęs Ministrui Pirmininkui pareiškimą atleisti jį iš Vilniaus apskrities viršininko pareigų, nes yra išrinktas į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą, o nurodytąjį atleidimą įforminančio Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo projektas teikiamas artimiausiam Lietuvos Respublikos Vyriausybės posėdžiui.“
Taigi minėtame Vyriausybės posėdžio protokole yra nurodyta tik tai, kad Vyriausybė atsižvelgia į pateiktą informaciją dėl G. Paviržio pareiškimo atleisti jį iš Vilniaus apskrities viršininko pareigų, taip pat kad Vyriausybės nutarimo, kuriuo bus įformintas G. Paviržio atleidimas, projektas bus pateiktas artimiausiame Vyriausybės posėdyje.
Minėta, kad apskrities viršininkas – tai valstybės pareigūnas, per kurį Vyriausybė organizuoja aukštesniojo administracinio vieneto (apskrities) valstybinį valdymą, ir jo atleidimas iš pareigų – tai Vyriausybės kompetencijai priskirtas valstybės valdymo reikalas, kurį Vyriausybė pagal Konstituciją gali spręsti tik priimdama nutarimą.
Vadinasi, Vyriausybės sprendimas dėl G. Paviržio atleidimo iš Vilniaus apskrities viršininko pareigų galėjo būti priimtas tik laikantis Konstitucijoje nustatytų reikalavimų, t. y. toks sprendimas turi būti priimtas Vyriausybės nutarimu, Vyriausybės posėdyje, visų Vyriausybės narių balsų dauguma ir pasirašytas Ministro Pirmininko bei tos srities ministro.
12. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės 2003 m. balandžio 11 d. nutarimo Nr. 457 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko atleidimo“ nuostata „nuo jo pareiškime nurodytos datos“ prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
13. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Vyriausybės 2003 m. balandžio 11 d. nutarimas Nr. 457 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko atleidimo“ neprieštarauja įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 9 straipsnio 1 daliai.
13.1. Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Vyriausybės nutarimai įsigalioja kitą dieną po to, kai jie Ministro Pirmininko ir atitinkamo ministro pasirašyti paskelbiami „Valstybės žiniose“, jeigu pačiuose nutarimuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data.“
13.2. Minėta, kad nors pats ginčijamas Vyriausybės nutarimas įsigaliojo nuo 2003 m. balandžio 17 d., t. y. kitą dieną po jo paskelbimo „Valstybės žiniose“, tačiau šio Vyriausybės nutarimo turinio galia buvo nukreipta į praeitį.
13.3. Atsižvelgiant į šiuos argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės 2003 m. balandžio 11 d. nutarimo Nr. 457 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko atleidimo“ nuostata „nuo jo pareiškime nurodytos datos“ prieštarauja įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 9 straipsnio 1 daliai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo 4 straipsnio 2 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 4 straipsniui, 5 straipsnio 1 ir 2 dalims, 59 straipsnio 4 daliai, 60 straipsnio 1 ir 2 dalims, 83 straipsnio 1 daliai, 99 straipsniui, 107 straipsnio 1 ir 2 dalims, 119 straipsnio 1 ir 4 dalims, 120 straipsnio 2 daliai, 123 straipsnio 1 ir 2 dalims, 134 straipsnio 1 daliai.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 11 d. nutarimo Nr. 457 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko atleidimo“ nuostata „nuo jo pareiškime nurodytos datos“ prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 9 straipsnio 1 daliai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius
Egidijus Jarašiūnas
Egidijus Kūris
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Augustinas Normantas
Jonas Prapiestis
Vytautas Sinkevičius
Stasys Stačiokas
______________
Užsiregistruokite nemokamai per 30 sekundžių ir skaitykite visą dokumentą be apribojimų
Prisijunkite ir skaitykite visą dokumentą be apribojimų
Skaitykite visą dokumentą nemokamai
Teisininkams — 7 d. bandymas su AI asistentu
Mes naudojame slapukus, kad galėtume teikti naudingas funkcijas ir stebėti veikimą, siekdami pagerinti jūsų patirtį. Daugiau informacijos galite rasti mūsų privatumo politikoje.
Spustelėdami "Priimti visus" sutinkate naudoti visus slapukus. Spustelėdami "Priimti pasirinktus", sutinkate tik su jūsų pasirinktomis kategorijomis.
Būtinieji slapukai yra skirti mūsų teisėtam interesui užtikrinti sklandžią Platformos veiklą, jos teisinę atitiktį bei Platformos saugumą.
Funkciniai slapukai padeda išsaugoti jūsų pasirinktus nustatymus ir pagerina naršymo patirtį.
Šie slapukai padeda mums suprasti, kaip lankytojai naudojasi mūsų svetaine, ir leidžia ją tobulinti.
Rinkodaros slapukai naudojami sekti lankytojus skirtingose svetainėse ir rodyti aktualius skelbimus.