Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija), Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies bei šios dalies 5 punkto, 15, 20 ir 21 straipsnių (2002 m. sausio 15 d. redakcija), Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2, 4, 5 ir 6 punktų, šio straipsnio 2 ir 4 dalių, 16 straipsnio 10 dalies, 20 straipsnio (2002 m. spalio 29 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. sausio 17 d. nutarimo Nr. 27 "Dėl gyvenamųjų namų, būtinų valstybės reikmėms, išpirkimo" atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" 14 straipsniui (1993 m. sausio 12 d. redakcija)

1. Pareiškėjas – Kauno apygardos teismas nagrinėjo civilinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti:

2. Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu (toliau – 2002 m. sausio 24 d. prašymas) ištirti, ar 2002 m. sausio 15 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (Žin., 2002, Nr. 5-161) 1 straipsnio 1 dalis, 4 ir 7 straipsniai, 8 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniams.

3. Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2003 m. sausio 6 d. kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu (toliau – 2003 m. sausio 6 d. prašymas) ištirti, ar Seimo 2002 m. spalio 29 d. priimto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės, 2, 12, 13, 15, 16, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo preambulė, 15 straipsnis, 16 straipsnio 10 dalis ir 20 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniams.

1. Pareiškėjas – Kauno apygardos teismas prašymą grindžia šiais argumentais.

2. Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. prašymą grindžia šiais argumentais.

3. Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2003 m. sausio 6 d. prašymą grindžia šiais argumentais.

1. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovas V. Stankevičius savo paaiškinimuose dėl pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymo teigia, kad bet koks visuomenės interesas neišvengiamai turėtų tapti ir valstybės interesu, todėl sąvokos „visuomenės poreikiai“ ir „valstybės reikmės“ iš esmės yra tapačios. Tokia valstybės reikmių samprata, pagal kurią jų turinį sudaro tik valstybės aparato funkcionavimo poreikiai (t. y. valstybės valdžios poreikiai), V. Stankevičiaus nuomone, yra aiškiai per siaura: valstybės reikmės yra ne tik valstybės valdžios interesai, bet ir kiti valstybės bei visuomenės poreikiai. Valstybės interesus suvokiant plačiau, iš esmės išnyksta ribos tarp valstybės ir visuomenės poreikių, todėl nebelieka sąvokų „valstybės reikmės“ ir „visuomenės poreikiai“ turinio skirtumų.

Suinteresuoto asmens atstovas taip pat pažymi, kad, vertinant ginčijamos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostatos atitiktį Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, svarbu atsižvelgti į šio įstatymo priėmimo metu buvusią teisinę aplinką, visuomenės teisinę sąmonę, kitas socialines, politines, ekonomines aplinkybes, turėjusias įtakos įstatymų leidėjui reglamentuojant piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą. Lietuvos valstybės atkūrimo ir valstybingumo įtvirtinimo pradžios laikotarpis yra susijęs su didžiulėmis permainomis pertvarkant visuomeninio gyvenimo sritis, visų pirma ūkio sistemą, kuriose iki tol dominavo valstybės interesai. Šioms permainoms įgyvendinti įstatymų leidėjas turėjo numatyti iš esmės naują teisinį reglamentavimą ir įvesti naujas teisines sąvokas, tačiau neišvengta ir senųjų sąvokų vartojimo. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, atsižvelgiant ir į šias aplinkybes, sąvoka „valstybės reikmės“ vertintina kaip tapati sąvokai „visuomenės poreikiai“. V. Stankevičiaus teigimu, įstatymų leidėjas negalėjo turto išpirkimo sieti vien su valstybės aparato funkcionavimo poreikiu ar valstybės valdžios interesais, nes toks reguliavimas būtų nesiderinęs su tuo metu visuomenėje vykusiais procesais, žmogaus ir visuomenės teisių ir laisvių prioriteto įtvirtinimu.

Suinteresuoto asmens atstovas teigia, kad ginčijama įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostata neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui.

2. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovė D. Petrauskaitė savo paaiškinimuose dėl pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymo nurodo, kad teisės teorijoje valstybės sąvoka yra tiesiogiai susijusi su jos pareigomis visuomenei. Valstybė savo funkcijas tvarkyti visuomenės reikalus ir garantuoti piliečių teises ir laisves įgyvendina per įvairias institucijas: tiek per valstybės institucijas ir įstaigas, tiek per nevalstybines įstaigas bei organizacijas. Suinteresuoto asmens atstovės manymu, nėra pagrindo teigti, jog sąvoka „valstybės reikmės“ turėtų būti suprantama tik kaip valstybės aparato poreikiai.

D. Petrauskaitės nuomone, sistemiškai aiškinant įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostatas darytina išvada, kad šiame įstatyme vartojama sąvoka „valstybės reikmės“ yra tapati sąvokai „visuomenės poreikiai“.

Suinteresuoto asmens atstovė atkreipia dėmesį, kad reglamentuojant turto paėmimą arba nustatant teisių apribojimus iki 1993 m. priimtuose įstatymuose buvo įprasta vartoti sąvokas „Lietuvos Respublikos interesai“, „valstybės interesai“ arba „valstybės ir visuomenės interesai“. Tokią to laikotarpio įstatymų terminiją suinteresuoto asmens atstovė sieja su Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo terminija (jo 46 straipsnyje, kuriame reglamentuojamas piliečių ar jų grupių turto atlygintinas nacionalizavimas, vartojama sąvoka „Lietuvos interesai“, kuri neretai buvo tapatinama su sąvoka „valstybės interesai“). Po Konstitucijos įsigaliojimo priimtuose įstatymuose reglamentuojant turto paėmimą ar naudojimosi juo apribojimus jau vartojama sąvoka „visuomenės poreikiai“.

D. Petrauskaitė pabrėžia, jog vien tas faktas, kad turtas paimamas tam, kad būtų perduotas nevalstybinei įstaigai ar organizacijai, dar nereiškia, jog nėra visuomenės poreikio tokį turtą paimti. D. Petrauskaitės nuomone, nevalstybinio spaudos leidinio aprūpinimas patalpomis siekiant garantuoti žodžio laisvę gali būti pripažintas visuomenės poreikiu, tačiau svarbu, kad konkrečiu atveju nebūtų pažeista visuomenės intereso ir nuosavybės teisių apsaugos pusiausvyra.

Suinteresuoto asmens atstovės manymu, ginčijama įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostata neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui.

D. Petrauskaitė taip pat teigia, kad ginčijama Vyriausybės 1994 m. sausio 17 d. nutarimo Nr. 27 nuostata neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui ir įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostatai, leidžiančiai išpirkti gyvenamuosius namus, reikalingus valstybės reikmėms, jeigu nutarimo priėmimo metu nebuvo galimybės taikyti kitas priemones visuomenės interesus atitinkančiam tikslui pasiekti arba jeigu taikant kitas priemones visuomenės ir privačių interesų pusiausvyra būtų labiau pažeista, nei atlygintinai paimant pastatą valstybės reikmėms.

3. Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovės I. Sabaliūtės paaiškinimuose pažymima, kad Vyriausybė, priimdama 1994 m. sausio 17 d. nutarimą Nr. 27 „Dėl gyvenamųjų namų, būtinų valstybės reikmėms, išpirkimo“, vykdė valstybės valdžios funkcijas ir turėjo teisę spręsti konkretaus pastato reikalingumo valstybei klausimą. Suinteresuoto asmens atstovė teigia, kad valstybės reikmės sutampa su visuomenės poreikiais, nes pagal Konstituciją valstybę kuria Tauta, turinti aukščiausią suverenią galią, o valdžios įstaigos, tarnaudamos žmonėms, turi atsižvelgti į visuomenės poreikius ir jos valią, vadovautis konstitucinėmis nuostatomis ir galiojančiais teisės aktais.

I. Sabaliūtės nuomone, Vyriausybė, priimdama 1994 m. sausio 17 d. nutarimą Nr. 27, laikėsi įstatymo reikalavimų, todėl ginčijama šio nutarimo nuostata neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui ir įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostatai, leidžiančiai išpirkti gyvenamuosius namus, reikalingus valstybės reikmėms.

4. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovas D. Karvelis savo paaiškinimuose dėl pareiškėjo – Seimo narių grupės 2002 m. sausio 24 d. prašymo teigia, jog Seimas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi pakeitė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) ir iš piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, sąrašo išbraukė piliečius, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis, bei piliečius, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Ir anksčiau galiojęs Civilinis kodeksas (255 straipsnis) nustatė, ir naujasis Civilinis kodeksas (1.74 straipsnis) nustato privalomą notarinę formą nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį perleidimo sandoriams. Todėl sandoriai, sudaryti nesilaikant šios nustatytos formos, ir iki 2001 m. liepos 7 d., ir po šios datos laikomi negaliojančiais. Naujojo Civilinio kodekso 1.93 straipsnio 4 dalyje nurodyta vienintelė išimtis, kuriai esant teismas gali sandorį, kuriam reikalingas notaro patvirtinimas, pripažinti galiojančiu. Todėl asmenys, kuriems nekilnojamasis turtas perleistas notariškai nepatvirtintu sandoriu, neįgydavo ir neįgyja nuosavybės teisės į šį turtą, nes tai prieštarautų civilinei materialiajai teisei. Tokios sutarties ar testamento buvimas gali būti tik viena iš teisės į nuosavybės teisių atkūrimą įrodinėjimo priemonių.

D. Karvelio nuomone, ginčijamos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo straipsnių (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostatos, panaikinančios piliečių, kuriems nekilnojamasis turtas perleistas sandoriais, neatitinkančiais įstatymo nustatytos formos ar sudarymo tvarkos, teisę atkurti nuosavybės teises, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.

Suinteresuoto asmens atstovas teigia, kad valstybei neturint galimybių užtikrinti nuomininkų, gyvenančių grąžintinuose namuose, teisių ir interesų, jų poreikius būtų galima laikyti visuomenės poreikiais. D. Karvelis mano, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktų (2002 m. sausio 15 d. redakcija) normos įtvirtina nuosavybės paėmimą visuomenės poreikiams.

Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, pareiškėjo teiginys, kad pagal ginčijamas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo straipsnių (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostatas valstybė įgyja teisę pirkti iš savininkų gyvenamuosius namus, jų dalis, butus net ir tuo atveju, kai nuomos sutartys buvo sudarytos po gyvenamųjų namų grąžinimo jų teisėtiems savininkams, taip pat teiginys, kad užkirstas kelias asmenims pasinaudoti Konstitucijos jiems suteikta teise į teisminę gynybą, yra nepagrįsti.

5. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovas D. Karvelis savo paaiškinimuose dėl pareiškėjo – Seimo narių grupės 2003 m. sausio 6 d. prašymo teigia, jog nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas yra įstatymų leidėjo diskrecija.

Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4, 5, 6 (2002 m. spalio 29 d. redakcija) punktuose nurodytų piliečių, iš kurių išperkamas turtas, nuosavybės teisės gali būti ginamos tik tuomet, kai jos yra atkurtos, nes iki tol minėtuose punktuose nurodyti asmenys neįgyja subjektinių nuosavybės teisių. Suinteresuoto asmens atstovas mano, kad minėto įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai (2002 m. spalio 29 d. redakcija) ne tik nepažeidžia Konstitucijos – jų nuostatomis siekiama ginti asmenų nuosavybės teises. D. Karvelis pažymi, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas, jog gyvenamieji namai, jų dalys, butai gali būti išperkami iš piliečių, siekė apginti nuomininkų, gyvenančių grąžintinuose namuose, jų dalyse, butuose, interesus – visuomenės dalies interesus. Nurodytų nuomininkų interesai – tai ir visos visuomenės interesai. Todėl, D. Karvelio nuomone, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnis (2002 m. spalio 29 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijai.

1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjų – Seimo narių grupių atstovai A. Kubilius ir R. Šukys iš esmės pakartojo prašymuose išdėstytus argumentus.

2. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovai P. Papovas, D. Karvelis, D. Petrauskaitė iš esmės pakartojo suinteresuoto asmens – Seimo atstovų rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus; suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovė I. Sabaliūtė iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.

3. Konstitucinio Teismo posėdyje buvo apklausti liudytojai: Violeta Anankienė, Romualdas Baltrušis, Antanas Janickas, Alfonsas Steponas Kleiza, Vytautas Landsbergis, Vita Lesauskaitė, Kęstutis Mozeris, Marija Danguolė Mrazauskienė, Arminas Ragauskas, Pranas Stankevičius, Vytautas Valunta, Mykolas Vitkauskas, Valerija Vitkauskienė ir Sofija Zailskaitė.

Konstitucinis Teismas

1. Pareiškėjas – Kauno apygardos teismas prašo ištirti:

2. Pareiškėjas – Kauno apygardos teismas prašo ištirti, ar įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostata, pagal kurią leidžiama valstybei išpirkti gyvenamuosius namus iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų, jeigu jie reikalingi valstybės reikmėms, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui.

Seimas 1995 m. liepos 3 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo ir papildymo“, kuriuo įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnį (1993 m. sausio 12 d. redakcija) pripažino netekusiu galios.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti.

Pagal Konstituciją tik Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (102 straipsnio 1 dalis). Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies nuostatų negalima aiškinti neatsižvelgiant į Konstitucijos 110 straipsnio nuostatas. Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas arba kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Konstitucinis Teismas 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies formuluotė „yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną, o ne kaip nustatanti, kad kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas yra panaikintas, pradėta teisena turi būti nutraukta. Pagal Konstituciją tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi bylą nagrinėjantis teismas, kuriam kyla abejonių dėl toje byloje taikytino įstatymo atitikties Konstitucijai, taip pat dėl kito Seimo priimto akto, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės akto atitikties Konstitucijai ar įstatymams, Konstitucinis Teismas turi pareigą išnagrinėti teismo prašymą nepriklausomai nuo to, ar ginčijamas įstatymas arba kitas teisės aktas galioja, ar ne (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimas).

Pažymėtina, kad pareiškėjui – Kauno apygardos teismui kreipusis su prašymu ištirti, ar įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostata, pagal kurią leidžiama valstybei išpirkti gyvenamuosius namus, jeigu jie reikalingi valstybės reikmėms, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui, o Konstituciniam Teismui neišsprendus šio klausimo iš esmės, nebūtų pašalintos nagrinėjančiam bylą Kauno apygardos teismui kilusios abejonės, ar ginčijama įstatymo nuostata neprieštaravo Konstitucijai, ir, pritaikius tokį įstatymą, galėtų būti pažeistos asmens konstitucinės teisės.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas tirs, ar įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostata, pagal kurią leidžiama valstybei išpirkti gyvenamuosius namus, jeigu jie reikalingi valstybės reikmėms, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui.

3. Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. prašyme prašo ištirti, ar 2001 m. gruodžio 20 d. priimto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis, 4 ir 7 straipsniai, 8 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniams.

Pažymėtina, kad Seimo 2001 m. gruodžio 20 d. priimto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Respublikos Prezidentas nepasirašė ir 2001 m. gruodžio 22 d. dekretu grąžino šį įstatymą Seimui pakartotinai svarstyti. Seimas, pakartotinai apsvarstęs šį įstatymą, 2002 m. sausio 15 d. priėmė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą.

Iš pareiškėjo prašymo matyti, kad pareiškėjas ginčija ne 2001 m. gruodžio 20 d. priimto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo, bet 2002 m. sausio 15 d. priimto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies, 4 ir 7 straipsnių, 8 straipsnio 2 dalies atitiktį Konstitucijai.

4. Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. prašyme prašo ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja 2002 m. sausio 15 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis, 4 ir 7 straipsniai, 8 straipsnio 2 dalis.

Nurodyto įstatymo ginčijama 1 straipsnio 1 dalimi buvo pakeistas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktas (1997 m. liepos 1 d. redakcija); ginčijamu įstatymo 4 straipsniu buvo pakeistas ir papildytas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnis (1999 m. gegužės 13 d. redakcija); ginčijamu įstatymo 7 straipsniu buvo pakeistas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnis (1999 m. gegužės 13 d. redakcija); ginčijama įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi buvo pakeista Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis (1999 m. gegužės 13 d. redakcija).

Taigi pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. prašyme prašo ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 15 straipsnis, 20 straipsnis ir 21 straipsnio 3 dalis (2002 m. sausio 15 d. redakcija).

5. Nors pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. prašyme prašo ištirti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2002 m. sausio 15 d. redakcija) ta apimtimi, kuria joje nėra įtvirtinta anksčiau šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusi norma, pagal kurią nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniams, tačiau iš prašyme nurodytų motyvų matyti, jog pareiškėjas abejoja, ar minėtos nuostatos neįtvirtinimas nurodyto įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje (2002 m. sausio 15 d. redakcija) neprieštarauja konstituciniam teisėtų lūkesčių apsaugos principui, Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams.

Kadangi teisėtų lūkesčių apsaugos principas yra vienas iš esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų (Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 d. nutarimas), Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės 2002 m. sausio 24 d. prašymą tirs, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2002 m. sausio 15 d. redakcija) ta apimtimi, kuria joje nėra įtvirtinta šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusi norma, pagal kurią nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo- pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

6. Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. prašyme prašo ištirti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2002 m. sausio 15 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniams.

Nors pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. prašyme prašo ištirti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2002 m. sausio 15 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniams, tačiau iš pareiškėjo prašymo matyti, kad pareiškėjas prašo ištirti, ar 2 straipsnio 1 dalies 5 punktas neprieštarauja Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams.

Seimo 2002 m. spalio 29 d. priimto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės, 2, 12, 13, 15, 16, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 2 straipsniu Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2002 m. sausio 15 d. redakcija) buvo pripažintas netekusiu galios.

Minėta, kad tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, Konstitucinis Teismas teiseną nutraukia atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, tačiau neprivalo kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas yra panaikintas, nutraukti pradėtos teisenos.

Atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, Konstitucinis Teismas tirs, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2002 m. sausio 15 d. redakcija) neprieštaravo Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams.

7. Nors pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. prašyme prašo ištirti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo viso 15 straipsnio (2002 m. sausio 15 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniams, tačiau iš pareiškėjo prašymo matyti, kad pareiškėjas abejoja ne šio įstatymo viso 15 straipsnio atitiktimi nurodytiems Konstitucijos straipsniams, bet tuo, ar Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams neprieštarauja šios minėto įstatymo 15 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostatos:

8. Nors pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. prašyme prašo ištirti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo viso 20 straipsnio (2002 m. sausio 15 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniams, tačiau iš prašymo motyvų matyti, kad pareiškėjas abejoja, ar įstatymo 20 straipsnis ta apimtimi, kuria šiame straipsnyje nėra anksčiau šio straipsnio 1 dalyje (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusios nuostatos „Iki šio laiko savininkui draudžiama <......>; nuomininkus iškeldinti“ ir šio straipsnio 6 dalyje anksčiau (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusios nuostatos „nuomininkai, likę gyventi gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, kurių savininkai nenori susigrąžinti, įgyja teisę išsipirkti šias patalpas“, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.

Seimo 2002 m. spalio 29 d. priimto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės, 2, 12, 13, 15, 16, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 7 straipsniu Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnis (2002 m. sausio 15 d. redakcija) buvo pakeistas: jis inter alia buvo papildytas nuostata, kad „nuomininkai, likę gyventi gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, kurių savininkai nenori jų susigrąžinti, ir nuomininkai, gyvenantys valstybės išperkamuose gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, įgyja teisę lengvatinėmis sąlygomis išsipirkti šias patalpas Vyriausybės nustatyta tvarka po gyvenamojo namo, jo dalies, buto teisinės registracijos Nekilnojamojo turto registre valstybės ar savivaldybės vardu“.

Minėta, kad tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, Konstitucinis Teismas teiseną nutraukia atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, tačiau neprivalo kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas yra panaikintas, nutraukti pradėtos teisenos. Tai pasakytina ir apie tuos atvejus, kai ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebuvo panaikintas, tačiau buvo pakeistas jame nustatytas teisinis reguliavimas.

Atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, Konstitucinis Teismas tirs, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnis (2002 m. sausio 15 d. redakcija) ta apimtimi, kuria šiame straipsnyje nėra anksčiau šio straipsnio 1 dalyje (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusios nuostatos „Iki šio laiko savininkui draudžiama <......>; nuomininkus iškeldinti“ ir šio straipsnio 6 dalyje anksčiau (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusios nuostatos „nuomininkai, likę gyventi gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, kurių savininkai nenori susigrąžinti, įgyja teisę išsipirkti šias patalpas“, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.

9. Nors pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. prašyme prašo ištirti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio visos 3 dalies (2002 m. sausio 15 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniams, tačiau iš prašymo motyvų matyti, kad pareiškėjas abejoja, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostata „jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka“ neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai.

10. Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2003 m. sausio 6 d. prašyme prašo ištirti, ar Seimo 2002 m. spalio 29 d. priimto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės, 2, 12, 13, 15, 16, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo preambulė, 15 straipsnis, 16 straipsnio 10 dalis, 20 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniams.

Iš pareiškėjo motyvų matyti, jog jis ginčija ne 2002 m. spalio 29 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės, 2, 12, 13, 15, 16, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo preambulės, 15 straipsnio, 16 straipsnio 10 dalies, 20 straipsnio 3 dalies, bet Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės, 15 straipsnio, 16 straipsnio 10 dalies ir 20 straipsnio 3 dalies (2002 m. spalio 29 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai.

11. Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2003 m. sausio 6 d. prašyme prašo ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2002 m. spalio 29 d. redakcija) preambulės nuostata „šio įstatymo specialiosiomis teisės normomis reglamentuojami nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisiniai santykiai“.

Prašyme pateikiami argumentai tik dėl minėtos nuostatos santykio su Civiliniu kodeksu. Prašyme nėra pateikiama argumentų, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejones dėl nurodytos preambulės nuostatos atitikties Konstitucijai.

Pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas nagrinėja, ar Konstitucijai neprieštarauja įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai, taip pat ar Konstitucijai ir įstatymams neprieštarauja Respublikos Prezidento aktai, Vyriausybės aktai (105 straipsnio 1 ir 2 dalys). Taigi pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas nenagrinėja, ar vienas įstatymas atitinka kitą įstatymą (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimas). Prašymai ištirti, ar vienas įstatymas atitinka kitą įstatymą, yra nežinybingi (neteismingi) Konstituciniam Teismui.

Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui. Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą Konstitucinio Teismo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą.

Vadovaujantis Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 69 straipsnio 3 dalimi, byla dalyje dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės (2002 m. spalio 29 d. redakcija) nuostatos „šio įstatymo specialiosiomis teisės normomis reglamentuojami nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisiniai santykiai“ atitikties Konstitucijai nutrauktina.

12. Nors pareiškėjas – Seimo narių grupė 2003 m. sausio 6 d. prašyme prašo ištirti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo visas 15 straipsnis (2002 m. spalio 29 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniams, tačiau iš prašymo motyvų matyti, kad pareiškėjas prašo ištirti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2002 m. spalio 29 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 15 straipsnio 1 dalies 2 punktas (2002 m. spalio 29 d. redakcija) – Konstitucijos 29 straipsniui, 15 straipsnio 1 dalies 4, 5, 6 punktai (2002 m. spalio 29 d. redakcija) – Konstitucijos 23 straipsniui, 15 straipsnio 2 dalis (2002 m. spalio 29 d. redakcija) – Konstitucijos 23, 29 straipsniams ir 30 straipsnio 1 daliai, 15 straipsnio 4 dalis (2002 m. spalio 29 d. redakcija) – Konstitucijos 23 straipsniui.

13. Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2003 m. sausio 6 d. prašyme prašo ištirti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2002 m. spalio 29 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui. Šį prašymą pareiškėjas motyvuoja tuo, kad įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2002 m. spalio 29 d. redakcija) „yra nukreiptas pažeisti konstitucines nuosavybės teises naudojantis kuo didesniu skaičiumi smulkių priekabių, visai kaip totalitarinėje visuomenėje“.

Nurodyti motyvai nėra teisiniai.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 5 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais.

Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą Konstitucinio Teismo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą.

Vadovaujantis Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 3 dalimi, byla dalyje dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto (2002 m. spalio 29 d. redakcija) atitikties Konstitucijai nutrauktina.

14. Nors pareiškėjas – Seimo narių grupė 2003 m. sausio 6 d. prašyme prašo ištirti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 10 dalis (2002 m. spalio 29 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniams, tačiau iš prašymo motyvų matyti, jog pareiškėjas abejoja, ar šio įstatymo 16 straipsnio 10 dalis (2002 m. spalio 29 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.

15. Nors pareiškėjas – Seimo narių grupė 2003 m. sausio 6 d. prašyme prašo ištirti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalis (2002 m. spalio 29 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniams, tačiau iš prašymo motyvų matyti, kad pareiškėjas abejoja ne nurodyto įstatymo 20 straipsnio visos 3 dalies (2002 m. spalio 29 d. redakcija) atitiktimi nurodytiems Konstitucijos straipsniams, bet tuo, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalies (2002 m. spalio 29 d. redakcija) nuostata „nuomininkai, gyvenantys valstybės išperkamuose gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, įgyja teisę lengvatinėmis sąlygomis išsipirkti šias patalpas Vyriausybės nustatyta tvarka po gyvenamojo namo, jo dalies, buto teisinės registracijos Nekilnojamojo turto registre valstybės ar savivaldybės vardu“ neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 straipsniams ir 30 straipsnio 1 daliai.

16. Pagal pareiškėjų prašymus Konstitucinis Teismas tirs:

– ar įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostata, pagal kurią leidžiama valstybei išpirkti gyvenamuosius namus iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų, jeigu jie reikalingi valstybės reikmėms, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui;

– ar Vyriausybės 1994 m. sausio 17 d. nutarimas Nr. 27 „Dėl gyvenamųjų namų, būtinų valstybės reikmėms, išpirkimo“ ta apimtimi, kuria patvirtinta, kad gyvenamasis namas Kaune, Vytauto pr. 27, yra būtinas valstybės reikmėms ir išperkamas, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui ir įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostatai, pagal kurią leidžiama valstybei išpirkti gyvenamuosius namus, reikalingus valstybės reikmėms;

– ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2002 m. sausio 15 d. redakcija) ta apimtimi, kuria joje nėra įtvirtinta anksčiau šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusi norma, pagal kurią nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą, neprieštarauja Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2002 m. sausio 15 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams;

– ar Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams neprieštarauja šios minėto įstatymo 15 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostatos:

„Gyvenamieji namai, jų dalys, butai iš Įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių, išskyrus Įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nurodytuosius, paimami visuomenės poreikiams ir už juos atlyginama pagal Įstatymo 16 straipsnį, jeigu: <......>;

2) piliečiams atkurtos nuosavybės teisės į grąžintinus natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, kuriuose gyvena nuomininkai, negalėję įgyvendinti savo teisės juos privatizuoti, kai piliečiams yra grąžintos natūra gyvenamųjų namų dalys, kuriose jie gyvena, arba jie yra įgiję nuosavybės teise privatizuojamų patalpų pagal Butų privatizavimo įstatymą;

3) juose gyvena nuomininkai, negalėję įgyvendinti savo teisės juos privatizuoti, kai piliečiams yra grąžintos natūra gyvenamųjų namų dalys, kuriose jie gyvena, arba jie yra įgiję nuosavybės teise privatizuojamų patalpų pagal Butų privatizavimo įstatymą“;

– ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnis (2002 m. sausio 15 d. redakcija) ta apimtimi, kuria šiame straipsnyje nėra anksčiau šio straipsnio 1 dalyje (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusios nuostatos „Iki šio laiko savininkui <......>; draudžiama nuomininkus iškeldinti“, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui;

– ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnis (2002 m. sausio 15 d. redakcija) ta apimtimi, kuria šiame straipsnyje nėra anksčiau šio straipsnio 6 dalyje (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusios nuostatos „nuomininkai, likę gyventi gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, kurių savininkai nenori susigrąžinti, įgyja teisę išsipirkti šias patalpas“, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui;

– ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostata „jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka“ neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai;

– ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktas (2002 m. spalio 29 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui;

– ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4, 5, 6 punktai (2002 m. spalio 29 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui;

– ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalis (2002 m. spalio 29 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 straipsniams ir 30 straipsnio 1 daliai;

– ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 4 dalis (2002 m. spalio 29 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui;

– ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 10 dalis (2002 m. spalio 29 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui;

– ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalies (2002 m. spalio 29 d. redakcija) nuostata „nuomininkai, gyvenantys valstybės išperkamuose gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, įgyja teisę lengvatinėmis sąlygomis išsipirkti šias patalpas Vyriausybės nustatyta tvarka po gyvenamojo namo, jo dalies, buto teisinės registracijos Nekilnojamojo turto registre valstybės ar savivaldybės vardu“ neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 straipsniams ir 30 straipsnio 1 daliai.

1. Okupacinei valdžiai 1940 m. ir vėliau įvykdžius nacionalizaciją ir kitais neteisėtais būdais nusavinus privačią nuosavybę, buvo paneigta pati žmogaus prigimtinė teisė turėti privačią nuosavybę. Nacionalizuoti ar kitaip neteisėtai nusavinti buvo ir gyvenamieji namai, juose buvusios patalpos buvo priskirtos valstybiniam, visuomeniniam butų fondui.

Tokių okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė, visuomeninė nuosavybė, nes teisė negali atsirasti neteisės pagrindu. Konstitucinis Teismas 1994 m. gegužės 27 d. nutarime konstatavo, kad „tokiu būdu iš žmonių atimtas turtas laikytinas tik faktiškai valstybės valdomu turtu“.

2. 1990 m. kovo 11 d. Akte „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ Lietuvos valstybė pabrėžė savo ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, garantavo žmogaus ir piliečio teises.

3. Pripažindama nuosavybės teisių tęstinumą ir jų atkūrimą, Aukščiausioji Taryba 1990 m. lapkričio 15 d. priėmė principinį sprendimą ir patvirtino šias nuostatas: neginčytinai pripažįstamas Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumas; Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo apibrėžtose ribose ir tvarka jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės susigrąžinti – gauti kompensaciją.

4. Nuosavybės teisių, pažeistų neteisėtai nusavinant privačią nuosavybę, atkurti remiantis tuo metu galiojusiais įstatymais buvo neįmanoma. Tam buvo būtina įstatymu nustatyti specialų (ad hoc) teisinį reguliavimą.

5. Įstatymais reguliuojant paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą buvo būtina atsižvelgti į tai, kad per okupacijos metus susiformavo kiti žmonių turtiniai, socialiniai ir ekonominiai santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį) nebuvo įmanoma.

6. Aukščiausioji Taryba 1991 m. birželio 18 d. priėmė įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, kuriame buvo nustatyta, kokiems asmenims, į kokį turtą, kokiomis sąlygomis ir kokia tvarka yra atkuriamos nuosavybės teisės. Iš šiame įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo matyti, jog buvo pasirinkta ne restitutio in integrum, bet ribota restitucija.

7. 1991 m. birželio 18 d. įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įsigaliojo 1991 m. rugpjūčio 1 d. Pažymėtina, kad tuo metu jau galiojo Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymas (priimtas 1991 m. gegužės 28 d.; įsigaliojo 1991 m. birželio 30 d.). Taigi du procesai, susiję su esminiais nuosavybės santykių pasikeitimais, vyko tuo pačiu metu. Tai turėjo įtakos ir butų privatizavimo, ir nuosavybės teisių atkūrimo santykių teisiniam reguliavimui, taip pat šio reguliavimo vėlesniems pakeitimams.

8. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu išsiaiškinti, kokiais principais buvo ir yra grindžiamas nuosavybės teisių atkūrimas grąžinant savininkams natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, kuriuose gyvena nuomininkai; taip pat svarbu nustatyti, kokios valstybės garantijos buvo nustatytos nuomininkams, gyvenantiems grąžintinuose (grąžintuose) gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose.

9. 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatyme buvo nustatyta, jog pagal šį įstatymą neparduodami „gyvenamieji namai, butai, kurie iš Lietuvos piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atstatymą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ antrąjį straipsnį, administraciniais aktais ar kitais būdais buvo paimti, konfiskuoti arba nacionalizuoti. Tokios patalpos gali būti parduodamos pagal kitus įstatymus“ (3 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Pagal Butų privatizavimo įstatymą asmenys, tuo metu buvę valstybiniam, visuomeniniam butų fondui priskirtų gyvenamųjų patalpų nuomininkais, turėjo teisę gyvenamąsias patalpas, kurios anksčiau nepriklausė Lietuvos piliečiams ir nebuvo administraciniais aktais ar kitais neteisėtais būdais paimtos, konfiskuotos ar nacionalizuotos, Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka nusipirkti (privatizuoti) ir tapti tų gyvenamųjų patalpų savininkais; tuo tarpu asmenys, tuo metu buvę valstybiniam, visuomeniniam butų fondui priskirtų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų, anksčiau priklausiusių Lietuvos piliečiams ir administraciniais aktais ar kitais neteisėtais būdais paimtų, konfiskuotų ar nacionalizuotų, nuomininkais, teisės Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka nusipirkti (privatizuoti) tuos gyvenamuosius namus, jų dalis, butus neturėjo. Tad pastarųjų asmenų ankstesnis teisinis statusas nepakito – jie liko nurodytų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkais, tačiau neturėjo teisės pagal Butų privatizavimo įstatymą nusipirkti (privatizuoti) nuomojamų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų.

10. Nuo 1991 m., kai buvo pradėtos atkurti nuosavybės teisės, šių santykių teisinis reguliavimas įstatymais buvo daug kartų keičiamas. Daug kartų buvo keičiamas ir nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus teisinis reguliavimas, taip pat kito grąžintinuose (grąžintuose) namuose gyvenantiems nuomininkams nustatytos valstybės garantijos.

Įstatymų leidėjas ne kartą keitė ir papildė Butų privatizavimo įstatymą, tačiau šio įstatymo nuostata, jog pagal jį neparduodami (neprivatizuojami) gyvenamieji namai, butai, kurie iš Lietuvos piliečių administraciniais aktais ar kitais neteisėtais būdais buvo paimti, konfiskuoti arba nacionalizuoti, iš esmės liko nepakitusi. Butų privatizavimo įstatymas neteko galios 2000 m. spalio 12 d.

11. 1992 m. spalio 25 d. referendumu buvo priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija. Konstitucijoje yra įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis. Jį įgyvendinant turi būti užtikrinama interesų pusiausvyra, išvengiama jų priešpriešos, atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo. Teisinės valstybės negalima siekti pripažįstant tik vienos grupės ar vieno asmens interesus ir kartu paneigiant kitų interesus.

Teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės, tikslų; jis yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas. Teisingumo negalima pasiekti tenkinant tik vienos grupės interesus ir kartu paneigiant kitų interesus.

Pabrėžtina, kad Konstitucijoje įtvirtintos vertybės sudaro darnią sistemą, tarp jų yra pusiausvyra. Konstitucijos saugomų vertybių sandūroje būtina rasti sprendimus, užtikrinančius, kad nė viena iš tokių vertybių nebus paneigta ar nepagrįstai apribota. Kitaip būtų pažeista Konstitucijos saugomų vertybių pusiausvyra, konstitucinis atviros, darnios pilietinės visuomenės imperatyvas, konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. nutarimas).

12. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką. Šią diskreciją objektyviai lemia tai, kad per laikotarpį, praėjusį nuo neteisėto turto nusavinimo, iš esmės pasikeitė nuosavybės santykių sistema. Tačiau įstatymais nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos, taigi jis privalo atsižvelgti ir į konstitucinius nuosavybės teisių apsaugos principus, ir į konstitucinį atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekį, į kitas konstitucines vertybes.

Pažymėtina ir tai, kad būtinumas garantuoti nuosavybės teisių konstitucinę apsaugą, konstitucinis atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvas suponuoja valstybės pareigą, įstatymais nustatant nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką, atsižvelgti į pakitusias socialines, ekonomines, teisines bei kitas realijas, užtikrinti, kad atkuriant vienų asmenų – savininkų nuosavybės teises nebūtų pažeistos kitų asmenų – nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintinuose gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, teisės ir teisėti interesai. Nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti derinami tiek buvusių savininkų ir visuomenės interesai (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. ir 1995 m. kovo 8 d. nutarimai), tiek buvusių ir esamų to paties turto savininkų, taip pat nuomininkų, gyvenančių grąžintinuose namuose, teisėti interesai (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 15 d. ir 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 1995 m. gruodžio 22 d. nutarime konstatavo, kad neįmanoma išspręsti interesų konfliktų suabsoliutinant asmens, siekiančio atstatyti nuosavybės teises į gyvenamąjį namą susigrąžinant jį natūra, teisių gynimo, kartu paneigiant jame gyvenančių nuomininkų teisę turėti gyvenamąją patalpą.

13. Būtent šiame kontekste turi būti tiriama pareiškėjų ginčijamų teisės aktų nuostatų atitiktis Konstitucijai.

1. Nuosavybės teisių atkūrimas į išlikusį nekilnojamąjį turtą buvo pradėtas įsigaliojus 1991 m. birželio 18 d. priimtam įstatymui „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Šio įstatymo 3 straipsnyje inter alia buvo nustatyta, kad nuosavybės teisė atstatoma į gyvenamuosius namus su priklausiniais.

2. 1992 m. spalio 25 d. referendumu buvo priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija. Konstitucijoje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis; pagal Konstitucijos 18 straipsnį žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama ir kad nuosavybės teises saugo įstatymai; nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Pagal Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.

Konstitucinis Teismas, ne kartą tyręs restitucijos įstatymų straipsnių (jų dalių) atitiktį Konstitucijai, yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas, turėdamas diskreciją įstatymais nustatyti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką, yra saistomas Konstitucijos, kad nustatant nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką atsižvelgtina ir į konstitucinius nuosavybės teisių apsaugos principus. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad įstatymais nustatant nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką būtina atsižvelgti į pakitusias socialines, ekonomines bei kitas sąlygas ir užtikrinti, kad atkuriant savininkų nuosavybės teises nebūtų pažeistos nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintinuose (grąžintuose) gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, teisės ir teisėti interesai. Pripažįstant nuosavybės teisių tęstinumą ir atkuriant nuosavybės teises, negalima paneigti susiformavusių nuomos santykių tęstinumo.

3. 1993 m. sausio 12 d. buvo priimtas įstatymas „Dėl įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo“.

4. Seimas 1994 m. sausio 11 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo ir papildymo“.

5. Seimas 1995 m. liepos 3 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo ir papildymo“.

6. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, taigi ir į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, atkūrimo procesas nuo 1997 m. sausio 24 d. iki 1997 m. liepos 8 d. buvo laikinai sustabdytas. Tai buvo padaryta įsigaliojus 1997 m. sausio 16 d. priimtam Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimo sustabdymo laikinajam įstatymui. 1997 m. sausio 16 d. įstatymo 1 straipsnyje „Įstatymo paskirtis“ buvo nustatyta, kad laikinai, iki bus priimtas naujas įstatymas, sustabdomas įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimas.

Konstitucinis Teismas 1997 m. lapkričio 13 d. sprendime konstatavo, kad „įstatymų galiojimo sustabdymas yra nebūdingas įstatymų leidybai ir paprastai siejamas su Konstitucijoje nurodytais atvejais“. Atsižvelgdamas į tai, kad Seimas 1997 m. liepos 1 d. priėmė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, kurio 22 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad įsigaliojus šiam įstatymui netenka galios Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimo sustabdymo laikinasis įstatymas, Konstitucinis Teismas pradėtą teiseną nutraukė.

7. 1997 m. liepos 1 d. buvo priimtas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. Šis įstatymas įsigaliojo nuo 1997 m. liepos 9 d. Nuo šio įstatymo įsigaliojimo neteko galios 1991 m. birželio 18 d. įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (su visais jo pakeitimais ir papildymais).

8. Būdai, kuriais valstybė atlygina piliečiams už valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, buvo nustatyti 1997 m. liepos 1 d. įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje. Pagal šią straipsnio dalį už valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus valstybė atlygina šiais būdais:

9. 1997 m. liepos 1 d. įstatymo 16 straipsnis iki 2002 m. sausio 15 d., kai buvo priimtas įstatymas, kurio nuostatas pareiškėjas – Seimo narių grupė ginčija 2002 m. sausio 24 d. prašyme, buvo ne kartą keistas (1999 m. gegužės 13 d., 2001 m. rugpjūčio 3 d., 2001 m. gruodžio 11 d.), tačiau 16 straipsnio 9 dalies nuostatos nekito (1999 m. gegužės 13 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 4, 5, 10, 12, 13, 15, 16, 18, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi įstatymo 16 straipsnio dalių numeracija buvo pakeista – 16 straipsnio 9 dalis tapo 10 dalimi).

10. 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme buvo nustatytos garantijos nuomininkams, gyvenantiems savininkams grąžintinuose (grąžintuose) namuose, jų dalyse ar butuose.

11. Taigi 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu buvo plečiamos savininkų teisės atkurti nuosavybės teises grąžinant natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus. Ta aplinkybė, kad savininkams grąžintinuose namuose, jų dalyse, butuose gyvena nuomininkai, nebuvo laikoma pagrindu neatkurti nuosavybės teisių grąžinant natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus. Gyvenamųjų namų, jų dalių, butų grąžinimas natūra savininkams ir tais atvejais, kai juose gyvena nuomininkai, savaime nebuvo nuomininkų garantijų sumažinimas, nes nuo to nuomininkų teisinis statusas nepasikeitė. Įstatymo 20 straipsnio 3 dalis ir 4 dalis tiek, kiek joje buvo nustatytos nepakankamos garantijos nuomininkams, Konstitucinio Teismo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Įstatyme dar kartą buvo įtvirtinti savininkų ir nuomininkų teisėti lūkesčiai, atsiradę iš anksčiau galiojusio įstatymo.

12. 1999 m. gegužės 13 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 4, 5, 10, 12, 13, 15, 16, 18, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas, kuriuo inter alia pakeistas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 20 straipsnis (1997 m. liepos 1 d. redakcija).

13. Garantijos nuomininkams buvo nustatytos ir 1998 m. birželio 16 d. priimto Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnyje.

Šiame straipsnyje buvo nustatytos tokios garantijos nuomininkams ir savininkams:

„1. Savininkui sugrąžinto gyvenamojo namo, jo dalies, buto nuomininkui kitos gyvenamosios patalpos neatlygintinai nuosavybėn suteikiamos, kitų gyvenamųjų patalpų ar žemės sklypo gyvenamajam namui statyti įsigijimo išlaidos kompensuojamos Vyriausybės nustatyta tvarka pagal Vyriausybės parengtą programą, kuri sudaroma atsižvelgiant į miestų, rajonų savivaldybių pateiktus duomenis. Remdamasi šiais duomenimis, Vyriausybė kasmet Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projekte numato, kiek turi būti skirta lėšų nurodytai programai įgyvendinti.

2. Jeigu gyvenamojo namo savininkas parduoda sugrąžintą gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, nuomininkai turi pirmenybės teisę jį pirkti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 125 straipsnio nustatyta tvarka ir sąlygomis.

3. Nuomininkui neatlygintinai skiriamo žemės sklypo gyvenamajam namui statyti dydis, kitoms gyvenamosioms patalpoms įsigyti kompensuojamos išlaidos, taip pat neatlygintinai suteikiamų kitų gyvenamųjų patalpų vertė turi atitikti šių nuomininkų nuomojamų patalpų vertę. Nuomojamų gyvenamųjų patalpų vertė nustatoma tokia pat tvarka, kaip ir grąžinamų savininkams gyvenamųjų namų, jų dalių, butų vertė.

4. Tais atvejais, kai nuomininkui suteiktų gyvenamųjų patalpų vertė viršija jo nuomotų patalpų vertę, nuosavybėn neatlygintinai nuomininkui perduodama tik tokia naujai suteiktų gyvenamųjų patalpų dalis, kuri atitinka jo nuomotų gyvenamųjų patalpų vertę. Likusią gyvenamųjų patalpų dalį nuomininkas privalo išpirkti rinkos verte išsimokėtinai ne vėliau kaip per 10 metų Vyriausybės nustatyta tvarka.

5. Tais atvejais, kai nuomininkui, jam sutikus, neatlygintinai perduodamos nuosavybėn mažesnės vertės gyvenamosios patalpos, negu buvo jo nuomotos, nuomotų ir perduotų nuosavybėn gyvenamųjų patalpų vertės skirtumas nuomininkui kompensuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais.

6. Nuomininkas, kuriam buvo suteiktos kitos gyvenamosios patalpos arba sumokėta kompensacija kitoms gyvenamosioms patalpoms ar žemės sklypui įsigyti, privalo patuštinti turėtas gyvenamąsias patalpas per 6 mėnesius nuo kitų patalpų suteikimo arba kompensacijos išmokėjimo dienos, o jei už gautas lėšas perkamas žemės sklypas namui statyti, – per 1 metus nuo sklypo nupirkimo dienos. Jeigu nuomininkai neišsikelia, jie iškeldinami įstatymų nustatyta tvarka pagal miesto, rajono savivaldybės ieškinį.“

14. 1999 m. gegužės 13 d. Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 8, 9, 10, 12 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 2 straipsniu buvo pakeistas Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnis, ir jame buvo nustatyta:

15. 2000 m. kovo 21 d. Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 2 punktas buvo pakeistas, tačiau valstybės garantijos nuomininkams ir savininkams liko iš esmės tos pačios.

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal 1992 m. balandžio 7 d. priimtą Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) piliečiai, gyvenantys grąžintinuose namuose, turi teisę į valstybės paramą apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis.

16. Apibendrinant nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant savininkams gyvenamuosius namus, jų dalis, butus teisinį reguliavimą, buvusį iki 2002 m. sausio 15 d., kai buvo priimtas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas, kuriuo padarytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo straipsnių (jų dalių) pataisų nuostatas savo 2002 m. sausio 24 d. prašyme ginčija pareiškėjas – Seimo narių grupė, matyti, jog šis teisinis reguliavimas iš pat pradžių buvo grindžiamas nuostata, kad išlikę gyvenamieji namai (jų dalys), kurie okupacinės valdžios administraciniais aktais ar kitais būdais buvo neteisėtai paimti, konfiskuoti arba nacionalizuoti, turi būti grąžinami savininkams natūra, o jeigu jų negalima grąžinti natūra, tokie gyvenamieji namai (jų dalys) yra valstybės išperkami, o savininkams yra atlyginama. Gyvenamieji namai, jų dalys, butai savininkams nėra grąžinami natūra, o yra valstybės išperkami, jeigu jie reikalingi valstybės reikmėms, jeigu gyvenamieji namai, jų dalys, butai pagal įstatymus įsigyti privačion nuosavybėn, taip pat kitais įstatyme numatytais atvejais. Antai valstybės išperkami ir tie gyvenamieji namai, jų dalys, butai, kurie iš esmės yra pertvarkyti taip, kad pakeista didesnė dalis pagrindinių konstrukcijų ir sukurto naujo bendrojo ploto negalima atskirti nuo buvusiojo.

Įstatymų leidėjas palaipsniui plėtė savininkų teises atkurti nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, taip pat ir tais atvejais, kai juose gyveno nuomininkai. Nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintinuose (grąžintuose) gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, teisinis statusas nebuvo keičiamas – jie ir toliau liko šių patalpų nuomininkais.

Įstatymų leidėjas, nustatydamas nuosavybės teisių į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atkūrimo sąlygas ir tvarką, tuo pat metu nustatė valstybės garantijas juose gyvenantiems nuomininkams. Šios garantijos įvairiais laikotarpiais buvo nevienodos, tačiau valstybė visada buvo įsipareigojusi nuomininkams perduoti nuosavybėn kitas gyvenamąsias patalpas ar neatlygintinai skirti žemės sklypą gyvenamajam namui statyti, ar kompensuoti kitų gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidas. Įstatymų leidėjas įtvirtino nuostatą, kad valstybės garantijos vykdomos pagal Vyriausybės parengtą programą, kad Vyriausybė kasmet valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projekte turi numatyti lėšas nurodytai programai vykdyti. Valstybė taip pat garantavo, kad kol nuomininkams nebus suteiktos kitos gyvenamosios patalpos ar sumokėta kompensacija kitoms gyvenamosioms patalpoms įsigyti, nuomininkai negali būti iškeldinti iš savininkams grąžintų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų, išskyrus Civilinio kodekso numatytus atvejus.

17. Pažymėtina, kad piliečių teisė įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis atkurti pažeistas nuosavybės teises sugrąžinant natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus kyla iš nuosavybės teisės, kuri yra prigimtinė, konstitucinės apsaugos principo, taip pat iš Seimo priimtų nuosavybės teisių atkūrimą reguliuojančių įstatymų. Valstybė, priėmusi sprendimą atkurti nuosavybės teises, privalo laikytis prisiimtų įsipareigojimų ir sudaryti sąlygas minėtą piliečių teisę realiai įgyvendinti.

Nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintinuose (grąžintuose) namuose, jų dalyse, butuose, teisėti lūkesčiai įstatymo nustatyta tvarka įsigyti nuosavybėn kitas lygiavertes gyvenamąsias patalpas kyla iš Seimo priimtų įstatymų, nustatančių valstybės garantijas nuomininkams.

18. Kaip jau konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, tokiu teisiniu reguliavimu nuosavybės teisių atkūrimo procese buvo sukurti teisiniai santykiai tarp valstybės ir grąžintinų (grąžintų) gyvenamųjų namų, jų dalių, butų savininkų, taip pat tarp valstybės ir grąžintinuose (grąžintuose) namuose, jų dalyse, butuose gyvenančių nuomininkų.

19. Seimas 2002 m. sausio 15 d. priėmė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą; 2002 m. spalio 29 d. buvo priimtas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės, 2, 12, 13, 15, 16, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas. Šiais įstatymais buvo padarytos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo straipsnių (jų dalių) pataisos, kurias ginčija pareiškėjai – Seimo narių grupės ir kurių atitiktis Konstitucijai ir yra tyrimo dalykas šioje byloje.

1. Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnyje (1993 m. sausio 12 d. redakcija) buvo nustatyta:

2. Pareiškėjui – Kauno apygardos teismui kilo abejonių, ar šio straipsnio nuostata, pagal kurią leidžiama valstybei išpirkti gyvenamuosius namus iš įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnyje (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nurodytų asmenų, jeigu jie reikalingi valstybės reikmėms, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.

3. Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta:

4. Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, kad savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

5. Pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir/arba dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio (Konstitucinio Teismo 1993 m. gruodžio 13 d., 1999 m. spalio 6 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimai).

6. Ribojant nuosavybės teisę visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir/arba konstituciškai svarbius tikslus; yra laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Pagal Konstituciją bet kokiu nuosavybės teisės ribojimu negalima paneigti nuosavybės teisės esmės. Konstitucinis Teismas 1996 m. balandžio 18 d. nutarime konstatavo, kad jeigu teisė apribojama taip, kad ją įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu ji suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, tai būtų pagrindo teigti, jog pažeidžiama pati teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui.

7. Pagal Konstitucijos 23 straipsnį nuosavybė iš savininko gali būti paimama tik tada, kai ji reikalinga visuomenės poreikiams, kai už ją teisingai atlyginama; visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginant nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka. Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nurodyti visuomenės poreikiai, kuriems įstatymo nustatyta tvarka ir teisingai atlyginant gali būti paimama nuosavybė, – tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti; paimant nuosavybę visuomenės poreikiams turi būti siekiama pusiausvyros tarp įvairių visos visuomenės bei jos narių teisėtų interesų; visuomenės poreikiai, kuriems paimama nuosavybė, – tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui; paimti nuosavybę (teisingai atlyginant) galima tik tokiems visuomenės poreikiams, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objektas; asmuo, kurio nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, turi teisę reikalauti, kad nustatytas atlyginimas būtų lygiavertis paimamai nuosavybei.

8. Pažymėtina, kad Konstitucijoje nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams siejamas ne su tuo, kam paimta nuosavybė atiteks, bet su tos nuosavybės paėmimo tikslais – panaudoti daiktą visuomenės interesams, socialiai svarbiems tikslams, kuriuos pasiekti galima tik pasinaudojus konkretaus paimamo daikto individualiomis savybėmis.

Taigi Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies formuluotės „visuomenės poreikiai“ negalima aiškinti kaip visais atvejais draudžiančios paimti nuosavybę ir ją perduoti privačion nuosavybėn. Ar nuosavybė yra paimama visuomenės poreikiams, lemia ne tai, koks subjektas (valstybė, savivaldybė, juridinis ar fizinis asmuo) vėliau taps šios nuosavybės savininku, o tai, ar nuosavybė, kuri buvo paimta iš savininko, tikrai buvo paimta dėl to, kad ji buvo reikalinga visuomenės poreikiams tenkinti, t. y. socialiai svarbiems tikslams, kuriuos pasiekti galima tik pasinaudojus konkrečiu paimamu turtu.

Pažymėtina, kad, paimant nuosavybę visuomenės poreikiams, įstatymų leidėjui nepriklausomai nuo to, koks subjektas (valstybė, savivaldybė, juridinis ar fizinis asmuo) tampa šios nuosavybės savininku, tenka pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad ši nuosavybė iš tikrųjų būtų naudojama visuomenės poreikiams.

9. Sprendžiant, ar nuosavybė yra paimama visuomenės poreikiams, atsižvelgtina ir į tai, kad visuomenės poreikiai nėra statiškas reiškinys. Reikmės, kurios viename visuomenės ir valstybės raidos etape galėjo būti suprantamos kaip visuomenės poreikiai, kitame visuomenės ir valstybės raidos etape gali būti vertinamos kaip neatitinkančios konstitucinės visuomenės poreikių sampratos, ir atvirkščiai. Ar poreikiai, kuriems paimama nuosavybė, yra visuomenės poreikiai, kiekvieną kartą turi būti sprendžiama individualiai, atsižvelgiant į tai, kokių socialiai reikšmingų tikslų tuo metu paimant būtent tą nuosavybę buvo siekiama.

10. Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje numatytas nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams suprantamas „kaip kiekvienu atveju individualus įstatymu nustatyta tvarka priimamas sprendimas dėl privačioje nuosavybėje turimo turto paėmimo“ (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d. nutarimas). Konstitucinė formuluotė „nuosavybė <......>; paimama visuomenės poreikiams“ reiškia, kad nuosavybės paėmimas siejamas su konkrečiais socialiai reikšmingais tikslais. Pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį valstybei tenka pareiga įstatymais nustatyti tokią nuosavybės paėmimo tvarką, kuria būtų užtikrinama savininko teisė iš anksto žinoti, kokiems konkretiems tikslams nuosavybė paimama.

11. Pažymėtina ir tai, kad, priimant sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams, tuo pat metu turi būti nustatomas ir atlyginimo už paimamą nuosavybę dydis, taip pat nustatoma, kokia tvarka savininkui bus atlyginama už paimamą nuosavybę. Įstatymu nustatytai valstybės ar savivaldybės institucijai, turinčiai teisę priimti sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams, tenka pareiga iš anksto (dar prieš priimant sprendimą) informuoti savininką apie ketinimą paimti iš jo nuosavybę visuomenės poreikiams, taip pat apie tai, kaip ir kokia tvarka savininkui bus už ją atlyginama. Institucija, ketinanti priimti sprendimą dėl nuosavybės paėmimo, ir savininkas, iš kurio ketinama paimti nuosavybę, turi siekti susitarimo dėl atlyginimo už paimamą nuosavybę ir dėl to, kokia tvarka bus atlyginama už šią nuosavybę. Kilęs ginčas, ar nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, ar už ją teisingai atlyginama, turi būti sprendžiamas teisme. Kol nebus pasiektas susitarimas dėl atlyginimo už paimamą nuosavybę arba kol ginčo neišspręs teismas, nuosavybė iš savininko negali būti paimama.

12. Konstitucinis Teismas, savo nutarimuose Konstitucijos 23 straipsnio turinį interpretuodamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo kontekste, ne kartą yra konstatavęs, kad nors įstatymų leidėjas turi tam tikrą diskreciją nustatyti nuosavybės teisės atkūrimo sąlygas ir tvarką, tai nustatydamas jis privalo atsižvelgti į konstitucinius nuosavybės teisės apsaugos principus.

Pabrėžtina, kad išlikusio nekilnojamojo turto išpirkimo iš piliečių, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, negalima visiškai tapatinti su nuosavybės paėmimu iš savininko visuomenės poreikiams.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad iki turto grąžinimo ar atitinkamos kompensacijos išmokėjimo buvusio savininko subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra atstatytos; valstybės įgaliotos institucijos sprendimas grąžinti turtą natūra ar kompensuoti už jį turi tokią juridinę reikšmę, kad tik nuo to momento buvęs savininkas įgyja savininko teises į tokį turtą (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas); kol atitinkamos valstybės institucijos nėra priėmusios sprendimo dėl nuosavybės teisių atstatymo, asmenys, kuriems atstatomos nuosavybės teisės, realiai neturi subjektinių nuosavybės teisių į turėtąjį turtą (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d. nutarimas).

Konstitucinė nuosavybės teisės apsaugos garantija – tai status quo garantija, nes ji pirmiausia saugo asmens turimas nuosavybės teises (Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d., 1999 m. kovo 16 d. nutarimai).

Pažymėtina ir tai, kad, įstatymu nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką, įstatymų leidėjas turi atsižvelgti ne vien į konstitucinius nuosavybės apsaugos principus, – įstatymų leidėjas yra saistomas pareigos apsaugoti ir kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, inter alia atviros, darnios, teisingos pilietinės visuomenės siekį. Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, kad jei nėra galimybės grąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra, teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 1995 m. gruodžio 22 d., 1998 m. birželio 18 d. nutarimai).

Sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina į tai, kad ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą. Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją. Teisingumo atkūrimas, kai savininkams yra kompensuojama už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą, turi dvi puses: tai teisingumas ir savininko, ir visos visuomenės atžvilgiu. Okupacinės valdžios neteisėti veiksmai padarė milžinišką žalą ne tik savininkams, kurių nuosavybės teisės buvo paneigtos, bet ir visai visuomenei, visai valstybei. Atkuriant teisingumą savininkų atžvilgiu, negali būti nepaisoma teisingumo visos visuomenės, kurios nariai yra ir šie savininkai, atžvilgiu. Nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų.

Minėta, kad Lietuvos valstybė pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją. Piliečiams nuosavybės teisės atkuriamos ne į visą neteisėtai nacionalizuotą ar kitais neteisėtais būdais nusavintą turtą, bet į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat į šio turto kokybės ir vertės pokyčius. Valstybė negali nustatyti tokių kompensavimo būdų ir dydžių, kurie visuomenei ir valstybei būtų finansiškai nepakeliami, uždėtų visuomenei neproporcingai didelę finansinę naštą, galėtų sukelti socialinę įtampą ir priešpriešą. Priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis darnios ir teisingos visuomenės imperatyvas.

Pažymėtina, kad kilęs ginčas, ar už turtą, kuris nėra grąžinamas natūra, yra kompensuojama teisingai, turi būti sprendžiamas teisme.

Pabrėžtina ir tai, kad teisingas atlyginimas už turtą, kuris buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, negali būti sutapatinamas su teisingu atlyginimu už nuosavybę, kuri paimama visuomenės poreikiams, – paimant nuosavybę visuomenės poreikiams pagal Konstitucijos 23 straipsnį, teisingas atlyginimas už ją yra toks, kuris yra lygiavertis paimamai nuosavybei.

13. Pareiškėjas – Kauno apygardos teismas savo abejones dėl įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostatos, pagal kurią leidžiama valstybei išpirkti gyvenamuosius namus iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų, jeigu jie reikalingi valstybės reikmėms, atitikties Konstitucijos 23 straipsniui grindžia tuo, kad, jo manymu, šiame įstatyme pavartota sąvoka „valstybės reikmės“ ir Konstitucijos 23 straipsnyje vartojama sąvoka „visuomenės poreikiai“ savo turiniu nėra tapačios.

14. Aiškinant sąvokos „valstybės reikmės“ turinį reikia atsižvelgti į jos įtvirtinimo įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1991 m. birželio 18 d. ir 1993 m. sausio 12 d. redakcijos) istorinį teisinį kontekstą.

Pažymėtina, kad sąvoka „valstybės reikmės“ vartojama ne tik šiame įstatyme, bet ir kituose netrukus po valstybės nepriklausomybės atkūrimo priimtuose Lietuvos Respublikos įstatymuose: Biudžetinės sandaros įstatyme, Mokslo ir studijų įstatyme, Žemės įstatyme ir kt. Įstatymuose taip pat buvo vartojamos sąvokos „Lietuvos interesai“, „valstybės interesai“, „valstybės ir visuomenės interesai“. Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 46 straipsnyje, kuriame reglamentuojamas piliečių ar jų grupių turto atlygintinas nacionalizavimas, taip pat vartojama sąvoka „Lietuvos interesai“.

Tokia tam laikotarpiui būdinga įstatymų terminija aiškintina kaip atspindinti valstybingumo atkūrimo ir įtvirtinimo ypatumus tame visuomenės ir valstybės raidos etape, o ne kaip išreiškianti kokį nors valstybės prioritetą visuomenės atžvilgiu.

15. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad valstybė, kaip visos visuomenės organizacija, vykdydama savo funkcijas, turi veikti visuomenės interesais. Šiuo aspektu valstybės reikmės yra neatsiejamos nuo visuomenės interesų ir turi juos atitikti. Taigi Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nurodyti visuomenės poreikiai, kuriems įstatymo nustatyta tvarka ir teisingai atlyginant gali būti paimama nuosavybė, – tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2002 m. gegužės 10 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimai). Tad minėti visuomenės poreikiai kartu yra ir valstybės reikmės.

Pažymėtina ir tai, kad sąvoka „valstybės reikmės“ priklausomai nuo konteksto gali būti aiškinama ne tik plačiąja prasme – kaip visų valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, funkcijų tinkamo vykdymo užtikrinimas, bet ir siaurąja prasme – kaip valstybės institucijų (valstybės aparato) veiklos užtikrinimo reikmės. Tačiau šios sąvokos turinio aiškinimas turėtų būti grindžiamas nuostata, jog valstybė (jos institucijos) turi veikti visuomenės interesais, todėl valstybės institucijų veiklos sąlygų vykdant jų funkcijas visuomenės interesais užtikrinimas yra ir visuomenės poreikis. Dėl to sąvokos „valstybės reikmės“, net ir suvokiant ją siaurąja prasme, negalima aiškinti kaip savaime neatitinkančios Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintos sąvokos „visuomenės poreikiai“.

16. Taigi įstatymų leidėjas, turėdamas diskreciją nustatyti nuosavybės teisės atkūrimo sąlygas ir tvarką, galėjo įstatymu nustatyti ir tai, kad gyvenamieji namai yra valstybės išperkami, jeigu jie yra reikalingi valstybės reikmėms.

17. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostata, pagal kurią leidžiama valstybei išpirkti gyvenamuosius namus iš įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų, jeigu jie reikalingi valstybės reikmėms, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui.

1. Vyriausybė 1994 m. sausio 17 d. priėmė nutarimą Nr. 27 „Dėl gyvenamųjų namų, būtinų valstybės reikmėms, išpirkimo“, kuriame nustatė:

2. Pareiškėjui – Kauno apygardos teismui kilo abejonių, ar minėtas Vyriausybės nutarimas ta apimtimi, kuria patvirtinta, kad gyvenamasis namas Kaune, Vytauto pr. 27, yra būtinas valstybės reikmėms ir išperkamas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui bei įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostatai, pagal kurią leidžiama valstybei išpirkti gyvenamuosius namus, reikalingus valstybės reikmėms.

3. Sprendžiant, ar ginčijama Vyriausybės nutarimo nuostata neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui ir minėto įstatymo 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostatai, pagal kurią leidžiama valstybei išpirkti gyvenamuosius namus, reikalingus valstybės reikmėms, pažymėtina, kad šis Vyriausybės nutarimas, kaip nurodyta pačiame nutarime, priimtas vadovaujantis 1993 m. sausio 12 d. įstatymu „Dėl įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo“, kuriuo inter alia buvo pakeistas įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnis (1991 m. birželio 18 d. redakcija). Taigi, kaip galima spręsti iš bylos medžiagos, priimant Vyriausybės nutarimą, kurio nuostata yra ginčijama, buvo remiamasi įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsniu (1993 m. sausio 12 d. redakcija).

4. Kaip minėta, įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnyje (1993 m. sausio 12 d. redakcija) buvo nustatyta:

5. Pažymėtina, kad įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnyje (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo negalima aiškinti atsietai nuo šio įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo. Pagal minėto 8 straipsnio 2 dalį gyvenamųjų namų (arba jų dalių) grąžinimo tvarką ir terminus nustato Vyriausybė, inter alia vadovaudamasi nuostata, jog gyvenamieji namai grąžinami, kai pertvarkyti į negyvenamąsias patalpas (1 punktas).

Palyginus įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 ir 14 straipsniuose (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą matyti, kad gyvenamieji namai (jų dalys), jeigu jie reikalingi valstybės reikmėms, gali būti ne grąžinami natūra, o išperkami net ir tada, kai jie yra pertvarkyti į negyvenamąsias patalpas. Pagal nurodytą įstatymą (1993 m. sausio 12 d. redakcija) tokių namų (jų dalių) grąžinimo natūra klausimas visais atvejais galėjo būti sprendžiamas atsižvelgiant į tai, ar jie reikalingi valstybės reikmėms.

6. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad minėto įstatymo 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostata, pagal kurią leidžiama valstybei išpirkti gyvenamuosius namus iš įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų, jeigu jie reikalingi valstybės reikmėms, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad minėtame įstatyme vartojamos sąvokos „valstybės reikmės“ ir Konstitucijoje vartojamos sąvokos „visuomenės poreikiai“ negalima priešinti.

7. Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnyje (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nustatydamas gyvenamųjų namų išpirkimo iš piliečių, kuriems atstatomos nuosavybės teisės, teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjas tiesiogiai nurodė ir tas sąlygas, kurioms esant gyvenamieji namai išperkami. Kaip viena iš tokių įstatyme numatytų sąlygų buvo tai, kad gyvenamieji namai yra reikalingi valstybės reikmėms. Įstatyme nenurodyta, kokio pobūdžio valstybės reikmėms reikalingi gyvenamieji namai gali būti negrąžinami natūra ir išperkami.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad nurodytame įstatyme (1993 m. sausio 12 d. redakcija) vartojama sąvoka „išpirkimas“ reiškia valstybės įgaliotų institucijų kompetenciją priimti sprendimą, jeigu yra atitinkamos įstatyme nustatytos sąlygos, negrąžinti išlikusio nekilnojamojo turto asmeniui, kuriam atstatomos nuosavybės teisės (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 1995 m. kovo 8 d. nutarimai); jei nėra galimybės grąžinti išlikusio nekilnojamojo turto natūra, teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 1995 m. gruodžio 22 d., 1998 m. birželio 18 d. nutarimai).

Pažymėtina, jog Vyriausybė, kai grąžintini gyvenamieji namai yra būtini valstybės reikmėms, turėjo kompetenciją priimti sprendimą dėl jų išpirkimo. Ar reikmės, kurioms esant grąžintini gyvenamieji namai yra išperkami, yra valstybės reikmės, turėjo būti sprendžiama individualiai, atsižvelgiant į tai, kokių socialiai reikšmingų tikslų tuo išpirkimu buvo siekiama tuo konkrečiu laikotarpiu.

8. Sprendžiant klausimą, ar ginčijama Vyriausybės nutarimo nuostata neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui ir įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostatai, pagal kurią leidžiama valstybei išpirkti gyvenamuosius namus, reikalingus valstybės reikmėms, svarbu išsiaiškinti, kokiu tikslu buvo priimtas sprendimas pripažinti gyvenamąjį namą Kaune, Vytauto pr. 27, būtinu valstybės reikmėms.

9. Pažymėtina, kad nors Vyriausybės 1994 m. sausio 17 d. nutarime tiesiogiai nėra nurodyta, kokioms konkrečioms valstybės reikmėms, kaip visuomenės poreikiams, yra išperkamas gyvenamasis namas Kaune, Vytauto pr. 27, tačiau iš byloje esančio Kauno miesto valdybos 1993 m. spalio 20 d. prašymo (minimo šiame Vyriausybės nutarime) ir kitos byloje esančios medžiagos matyti, kad šis pastatas buvo reikalingas laikraščio „Kauno diena“ redakcijos, nuomojusios šį pastatą nurodyto Vyriausybės nutarimo priėmimo metu, veiklai.

Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad gyvenamasis namas Kaune, Vytauto pr. 27, 1987 m. buvo kapitaliai suremontuotas ir pritaikytas laikraščio redakcijos darbui. Vadovaudamasi minėtu Vyriausybės nutarimu ir Seimo 1994 m. vasario 17 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo įsigaliojimo“ 8 punkto papildymo“, Kauno miesto valdyba 1994 m. gegužės 19 d. potvarkiu Nr. 709-v „Dėl pastato Vytauto pr. 27 perdavimo“ perdavė pastatą, esantį Vytauto pr. 27, į uždarosios akcinės bendrovės „Kauno diena“ balansą. Taigi minėtas pastatas, nusprendus jį išpirkti, buvo perduotas dienraščio redakcijos reikmėms. Jis iki šiol yra naudojamas šiam tikslui.

Vadinasi, nurodytu nutarimu Vyriausybė pripažino, kad pastatas turi būti išpirktas tam, kad būtų užtikrinta tolesnė dienraščio „Kauno diena“ redakcijos veikla.

10. Atkreiptinas dėmesys, kad Vyriausybė, vadovaudamasi įstatymo jai suteiktais įgaliojimais ir priimdama sprendimą dėl gyvenamojo namo Kaune, Vytauto pr. 27, būtinumo valstybės reikmėms, kaip visuomenės poreikiams, pačiame nutarime nenurodė konkrečių tokio sprendimo motyvų. Tačiau pažymėtina, kad minėtas pastatas buvo panaudotas tiems poreikiams, kuriems ir buvo išpirktas, t. y. tam, kad būtų užtikrinta tolesnė dienraščio „Kauno diena“ redakcijos veikla. Taigi vien tai, kad Vyriausybės nutarime, kurio nuostata ginčijama šioje byloje, nėra nurodyti konkretūs motyvai dėl pastato Kaune, Vytauto pr. 27, būtinumo valstybės reikmėms, kaip visuomenės poreikiams, nėra pagrindas ginčijamą Vyriausybės nutarimo nuostatą pripažinti prieštaraujančia Konstitucijos 23 straipsniui ir įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostatai, pagal kurią leidžiama valstybei išpirkti gyvenamuosius namus, reikalingus valstybės reikmėms.

11. Sprendžiant, ar ginčijama Vyriausybės nutarimo nuostata neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui ir įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostatai, pagal kurią leidžiama valstybei išpirkti gyvenamuosius namus, reikalingus valstybės reikmėms, ir atsižvelgiant į tai, kad gyvenamojo namo Kaune, Vytauto pr. 27, išpirkimu buvo siekiama užtikrinti tolesnę dienraščio „Kauno diena“ redakcijos veiklą, svarbu išsiaiškinti, ar šis tikslas traktuotinas kaip valstybės reikmė, t. y. visuomenės poreikis, tuo konkrečiu laikotarpiu.

12. Demokratinės valstybės įstatymais įtvirtinama ir ginama ne tik subjektyvi žmogaus teisė turėti ir laisvai reikšti įsitikinimus, bet ir informacijos laisvė kaip objektyvus visuomenės poreikis. Tai reiškia, kad turi būti ginama ne tik informacijos laisvė apskritai, bet ir masinės informacijos priemonių laisvė kaip informacijos laisvės išraiška jos objektyviąja forma (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 2002 m. spalio 23 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai, kad iš Konstitucijos kyla žiniasklaidos laisvė ir kad įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu nustatyti žiniasklaidos laisvės garantijas.

13. Minėta, kad visuomenės poreikiai nėra statiškas reiškinys; jų turinys įvairiais visuomenės gyvenimo laikotarpiais gali kisti. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad reikmės, kurios viename visuomenės ir valstybės raidos etape galėjo būti suprantamos kaip visuomenės poreikiai, kitame visuomenės ir valstybės raidos etape gali būti vertinamos kaip neatitinkančios konstitucinės visuomenės poreikių sampratos, ir atvirkščiai.

14. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, visuomenei, ilgą laiką gyvenusiai okupacinio totalitarinio režimo sąlygomis, informacijos ir konkrečiai žiniasklaidos laisvės įtvirtinimas turėjo ypatingą reikšmę, todėl užtikrinti materialines sąlygas veikti nepriklausomoms visuomenės informavimo priemonėms šiame visuomenės raidos etape buvo objektyvus visuomenės poreikis, nes tai buvo esminė demokratijos įtvirtinimo prielaida.

15. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, jog paimta nuosavybė perduodama nevalstybinei įstaigai ar organizacijai, savaime nereiškia, kad tokio turto paėmimui nėra visuomenės poreikio. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad sprendžiant klausimą, ar poreikiai, kuriems paimama nuosavybė, yra visuomenės poreikiai, lemia ne tai, koks subjektas (valstybė, savivaldybė, juridinis ar fizinis asmuo) vėliau taps šios nuosavybės savininku, o tai, ar nuosavybė, kuri buvo paimta iš savininko, tikrai buvo paimta dėl to, kad ji reikalinga visuomenės poreikiams tenkinti, t. y. socialiai svarbiems tikslams, kuriuos pasiekti galima tik pasinaudojus konkrečiu paimamu turtu. Kaip jau minėta, nutarimu, kurio nuostata yra ginčijama, Vyriausybė pripažino, kad pastatas turi būti išpirktas tam, kad būtų užtikrinta tolesnė dienraščio „Kauno diena“ redakcijos veikla.

16. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, kaip minėta, gyvenamasis namas Kaune, Vytauto pr. 27, 1987 m. buvo kapitaliai suremontuotas ir pritaikytas laikraščio redakcijos darbui. Tuo tarpu Vyriausybės 1994 m. sausio 17 d. nutarime Nr. 27 „Dėl gyvenamųjų namų, būtinų valstybės reikmėms, išpirkimo“ šis pastatas įvardijamas kaip gyvenamasis namas.

Sprendžiant, ar ginčijama Vyriausybės 1994 m. sausio 17 d. nutarimo nuostata neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui ir įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostatai, pagal kurią leidžiama valstybei išpirkti gyvenamuosius namus, reikalingus valstybės reikmėms, esminę reikšmę turi ne tai, ar pastatas Kaune, Vytauto pr. 27, yra gyvenamasis namas, kurio, kaip gyvenamojo namo, paskirtis nebuvo pakeista, ar jis yra pertvarkytas į negyvenamąsias patalpas, o tai, kokiam tikslui, t. y. kokioms valstybės reikmėms, kaip visuomenės poreikiams, šis pastatas tuo konkrečiu laikotarpiu buvo būtinas. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad tuo laikotarpiu minėto pastato išpirkimas buvo vertinamas kaip užtikrinantis nepriklausomos žiniasklaidos priemonės veiklą ir dėl to – kaip būdas užtikrinti konkrečią valstybės reikmę, t. y. kaip visuomenės poreikis.

Vadinasi, ta aplinkybė, kad Vyriausybės 1994 m. sausio 17 d. nutarime Nr. 27 „Dėl gyvenamųjų namų, būtinų valstybės reikmėms, išpirkimo“ pastatas Kaune, Vytauto pr. 27, nors ir kapitaliai suremontuotas ir pritaikytas laikraščio redakcijos darbui, yra įvardijamas kaip gyvenamasis namas, savaime nėra pagrindas šią Vyriausybės 1994 m. sausio 17 d. nutarimo nuostatą pripažinti prieštaraujančia Konstitucijos 23 straipsniui ir įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostatai, pagal kurią leidžiama valstybei išpirkti gyvenamuosius namus, reikalingus valstybės reikmėms.

17. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės 1994 m. sausio 17 d. nutarimas Nr. 27 „Dėl gyvenamųjų namų, būtinų valstybės reikmėms, išpirkimo“ ta apimtimi, kuria patvirtinta, kad gyvenamasis namas Kaune, Vytauto pr. 27, yra būtinas valstybės reikmėms ir išperkamas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui ir įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) nuostatai, pagal kurią leidžiama valstybei išpirkti gyvenamuosius namus, reikalingus valstybės reikmėms.

1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. prašyme prašo ištirti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2002 m. sausio 15 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, nes joje nėra įtvirtinta anksčiau įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusi norma, pagal kurią nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo- pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą.

2. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) „nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Šie piliečiai (norintys atkurti nuosavybės teises) turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo“.

3. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nustatyta:

4. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) nuosavybės teisės į minėto įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Taigi pagal nurodytą normą nepriklausomai nuo to, laikytasi ar nesilaikyta okupacijos metu veikusiuose įstatymuose nustatytos nekilnojamojo turto perleidimo tvarkos, Lietuvos Respublikos piliečiai ar jų teisių perėmėjai turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. 2002 m. sausio 15 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi pakeitus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą (1999 m. gegužės 13 d. redakcija), nurodyta norma buvo panaikinta, teisinis reguliavimas pakeistas.

Panaikinus nurodytą Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) normą, buvo sukurta tokia teisinė situacija, kai Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiai, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą, neteko teisės atkurti nuosavybės teises į įstatyme nurodytą išlikusį nekilnojamąjį turtą.

5. Pažymėtina, kad neteisėtai nacionalizavus ar kitais neteisėtais būdais nusavinus piliečių turtą buvo nutrauktos jų nuosavybės teisės; savininkai, kurių turtas buvo nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, pagal okupacijos metu veikusius įstatymus negalėjo teisėtai disponuoti šiuo turtu, jie inter alia negalėjo išreikšti valios, sukuriančios teisines pasekmes dėl turto perleidimo kitam asmeniui. Pagal okupacinės valdžios įstatymus neteisėtai nacionalizuoto ar kitais neteisėtais būdais nusavinto turto savininko net ir objektyvia forma išreikšta valia dėl nuosavybės teisių į šį turtą perleidimo jokių teisinių pasekmių nesukeldavo. Savininkų sandoriai dėl neteisėtai nacionalizuoto ar kitais neteisėtais būdais nusavinto nekilnojamojo turto perleidimo negalėjo būti tvirtinami notariškai ir teisiškai registruojami; šie sandoriai buvo sudaromi nesilaikant nekilnojamojo turto sandoriams nustatytos privalomos notarinės formos ir nebuvo teisiškai registruojami. Neteisėtai nacionalizuoto ar kitais neteisėtais būdais nusavinto turto savininkai neturėjo teisinės galimybės šį turtą perleisti testamentu.

6. Įstatymų leidėjas 1999 m. gegužės 13 d. priimtu Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 4, 5, 10, 12, 13, 15, 16, 18, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį (1997 m. liepos 1 d. redakcija) papildęs 5 punktu, pagal kurį nuosavybės teisės į minėto įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą, atsižvelgė į neteisėtai nacionalizuoto ar kitais neteisėtais būdais nusavinto turto savininkų valią dėl neteisėtai nusavinto turto likimo.

Minėta, kad nurodyto įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) taip pat buvo nustatyta, kad „šie piliečiai (norintys atkurti nuosavybės teisę) turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo“.

Taigi pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą sukuria ir neteisėtai nacionalizuoto ar kitais neteisėtais būdais nusavinto turto perleidimo sandoriai, sudaryti raštu nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos; pagal įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą turto perleidimo asmeniui rašytiniu sandoriu, sudarytu nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos, faktas, turintis juridinę reikšmę atkuriant nuosavybės teises, nustatomas tik teismine tvarka.

7. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką ir kad tai nustatant būtina atsižvelgti į konstitucinius nuosavybės teisės apsaugos principus.

Pažymėtina ir tai, kad Konstitucija garantuoja paveldėjimo teisę, kad pagal Konstituciją negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų paneigta palikėjo valia palikti nuosavybę kaip palikimą kitiems asmenims (Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutarimas).

8. 2002 m. sausio 15 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi taip pakeitus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą (1999 m. gegužės 13 d. redakcija), kad jame neliko anksčiau buvusios normos, pagal kurią nuosavybės teisės į minėto įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą, nurodyti piliečiai, kaip minėta, neteko teisės atkurti nuosavybės teises į įstatyme nurodytą nekilnojamąjį turtą.

Tokiu teisiniu reguliavimu nepaisoma konstitucinių nuosavybės teisės apsaugos principų, pažeidžiamas Konstitucijos 23 straipsnis.

9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2002 m. sausio 15 d. redakcija) ta apimtimi, kuria joje nėra įtvirtinta anksčiau šios dalies 5 punkte (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusi nuostata, jog nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.

10. Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. prašyme prašo ištirti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2002 m. sausio 15 d. redakcija) neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, nes joje nėra įtvirtinta anksčiau šios dalies 5 punkte (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusi nuostata, jog nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą.

11. Konstitucinis teisinės valstybės principas – tai universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija. Teisinės valstybės principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose ir yra aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekio. Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią ir kad visi teisės aktai turi atitikti Konstituciją. Neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. sausio 24 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarime konstatavo, kad teisinio saugumo principas – tai vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, reiškiantis valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius.

Pažymėtina, kad pagal Konstituciją yra saugomi ir ginami ne visi iš bet kurio įstatymo ar kito teisės akto kylantys lūkesčiai, bet tik tie, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar iš įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai. Tik tokie lūkesčiai gali būti laikomi teisėtais, tik tokie teisėti lūkesčiai yra saugomi ir ginami Konstitucijos.

Teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Konstitucinis Teismas 2001 m. gruodžio 18 d. nutarime konstatavo, kad teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių, turi būti užtikrinamas jurisprudencijos tęstinumas. Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarime konstatavo, kad pagal teisėtų lūkesčių principą teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių. Reguliuodamas Konstitucijoje įtvirtintų asmens teisių ir laisvių įgyvendinimą, įstatymų leidėjas negali paneigti asmens teisėtų lūkesčių, nes Konstitucijoje įtvirtinti teisinio reguliavimo principai ir visų pirma konstitucinis teisinės valstybės principas draudžia nepagrįstai pabloginti asmens teisinę padėtį, paneigti įgytas teises, ignoruoti asmens teisėtus interesus. Paneigiant teisinį tikrumą, stabilumą, teisėtų lūkesčių apsaugą būtų pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas. Nepagrįstai pabloginus asmens teisinę padėtį galėtų būti pažeistas ir Konstitucijos 29 straipsnis, įtvirtinantis asmenų lygiateisiškumą.

12. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) nustačius, jog nuosavybės teisės yra atkuriamos piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą, visi piliečiai, kuriems turtas buvo perleistas 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytu būdu, įgijo teisę atkurti nuosavybės teises į minėtą turtą ir galėjo pagrįstai tikėtis, kad, jeigu jie atitiks įstatyme nustatytas sąlygas, jiems bus atkurtos nuosavybės teisės. Panaikinus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) minėtą normą, dalies piliečių, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo- pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečių, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą, įgytos teisės atkurti nuosavybės teisę į nurodytą išlikusį nekilnojamąjį turtą buvo paneigtos, buvo nepaisoma teisinio tikrumo ir stabilumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principo.

Tokiu teisiniu reguliavimu buvo pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas.

13. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2002 m. sausio 15 d. redakcija) ta apimtimi, kuria joje nėra įtvirtinta anksčiau šios dalies 5 punkte (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusi nuostata, jog nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

14. Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. prašyme prašo ištirti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2002 m. sausio 15 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, nes joje nėra įtvirtinta anksčiau šios dalies 5 punkte (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusi nuostata, jog nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą.

15. Konstitucijos 29 straipsnyje nustatyta:

16. Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principas. Konstitucinis asmenų lygybės principas yra žmogaus prigimtinės teisės būti traktuojamam vienodai su kitais konstitucinė garantija. Jis įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai (Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad šio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant.

17. Konstitucinis asmenų lygybės principas savaime nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Vertinant tai, ar pagrįstai nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas, būtina įvertinti tokių asmenų kategorijų teisinės padėties skirtumus, taip pat tai, ar teisės normos, nustatančios specialias sąlygas, atitinka teisės akto paskirtį ir tikslą (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimas).

18. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygybės principas reiškia ir tai, kad įstatymų leidėjas, įstatymu reguliuodamas nuosavybės teisių atkūrimo teisinius santykius, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenys, turintys teisę atkurti nuosavybės teises, būtų traktuojami nevienodai, jeigu tarp tų asmenų nėra tokių skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimas).

19. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime jau konstatuota, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2002 m. sausio 15 d. redakcija) ta apimtimi, kuria joje nėra įtvirtinta anksčiau šios dalies 5 punkte (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusi nuostata, jog nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

20. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo- pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. 2002 m. sausio 15 d. priimto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2002 m. sausio 15 d. redakcija) išbraukus nuostatą, jog nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą, dalis asmenų, iki tol turėjusių teisę atkurti nuosavybės teises, tokios teisės neteko, nors šiems asmenims turtas taip pat buvo perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo- pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu) ar nuosavybės teisių perėmėjų paliktas testamentu. Tokiu teisiniu reguliavimu asmenys, siekiantys atkurti nuosavybės teises, yra traktuojami nevienodai, nors tarp tokių asmenų nėra tokių skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

Taigi tokiu teisiniu reguliavimu buvo nepaisoma Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto visų asmenų lygybės įstatymui principo.

21. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2002 m. sausio 15 d. redakcija) ta apimtimi, kuria joje nėra įtvirtinta anksčiau šios dalies 5 punkte (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusi nuostata, jog nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.

22. 2002 m. spalio 29 d. priimtame Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės, 2, 12, 13, 15, 16, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatyme taip pat nėra nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą.

23. Piliečiai, turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, yra nurodyti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje (2002 m. spalio 29 d. redakcija).

24. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, jog Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2002 m. sausio 15 d. redakcija) ta apimtimi, kuria joje nėra įtvirtinta anksčiau šios dalies 5 punkte (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusi nuostata, jog nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 29 straipsniui.

25. Remiantis tais pačiais argumentais darytina išvada, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2002 m. spalio 29 d. redakcija) ta apimtimi, kuria joje nėra įtvirtinta anksčiau šios dalies 5 punkte (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusi nuostata, jog nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 29 straipsniui.

1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. prašyme prašo ištirti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2002 m. sausio 15 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams.

2. Pažymėtina, kad 2002 m. spalio 29 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės, 2, 12, 13, 15, 16, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 2 straipsniu Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2002 m. sausio 15 d. redakcija) buvo pripažintas netekusiu galios.

3. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių turtas nėra iki 1940 m. birželio 15 d. okupacijos išvaržytas ar įkeistas.

Ši įstatymo nuostata reiškia, kad piliečiai, kurių turtas yra iki 1940 m. birželio 15 d. okupacijos išvaržytas ar įkeistas, neturi teisės atkurti nuosavybės teisių.

4. Sprendžiant, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2002 m. sausio 15 d. redakcija) neprieštarauja pareiškėjo nurodytiems Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams, būtina nustatyti, ar asmuo, kurio turtas iki 1940 m. birželio 15 d. okupacijos buvo išvaržytas ar įkeistas, liko to turto savininku.

5. Pagal iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje galiojusius teisės aktus turto įkeitimas buvo laikomas vienu iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų. Antai 1936 m. Ipotekos įstatyme įkeitimo teisė vadinama sunkinamąja teise, t. y. teise, kuri apsunkina nuosavybės teisę. Nekilnojamojo turto įkeitimas nereiškė nuosavybės teisės pasibaigimo. Net ir tuomet, kai įkeitimu užtikrinta prievolė nebuvo įvykdoma, kreditoriui nuosavybės teisė į įkeistą turtą neatsirasdavo.

6. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime jau konstatuota, kad įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką, tačiau nustatant nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką turi būti atsižvelgiama į konstitucinius nuosavybės teisių apsaugos principus.

7. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostatą, jog nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių turtas nėra iki 1940 m. birželio 15 d. okupacijos įkeistas, asmenys, kurių turtas buvo įkeistas, netenka teisės atkurti nuosavybės teises, nors jie liko įkeisto turto savininkais. Tai nesiderina su konstituciniu nuosavybės teisės gynimu.

8. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostata, jog nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių turtas nėra iki 1940 m. birželio 15 d. okupacijos įkeistas, prieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui.

9. Kitaip vertintina Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostata, kad nuosavybės teisės nėra atkuriamos piliečiams, kurių turtas iki 1940 m. birželio 15 d. okupacijos buvo išvaržytas.

Pagal iki 1940 m. birželio 15 d. okupacijos Lietuvoje galiojusius teisės aktus kreditorių reikalavimai galėjo būti patenkinti parduodant skolininko turtą varžytinėse. Turto išvaržymas – tai vienas iš nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų; asmuo, kuriam priklausęs turtas buvo išvaržytas, jau nėra to turto savininkas.

Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą nuosavybės teisės yra atkuriamos turto savininkui, o jam mirus – įstatyme įvardytiems savininko įpėdiniams. Tai, kad piliečiams, kurie prarado nuosavybės teisę į turtą jį išvaržius, nėra atkuriamos nuosavybės teisės į šį turtą, negali būti laikoma nuosavybės teisių pažeidimu.

10. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, jog Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostata, kad nuosavybės teisės yra atkuriamos piliečiams, kurių turtas iki 1940 m. birželio 15 d. okupacijos nėra išvaržytas, neprieštaravo Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams.

11. Iki įsigaliojo 2002 m. sausio 15 d. priimtas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas, kurio 1 straipsniu buvo pakeistas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktas (1999 m. gegužės 13 d. redakcija), piliečiai, kurių turtas buvo įkeistas, turėjo teisę atkurti nuosavybės teises.

12. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime jau konstatuota, kad įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostata, jog nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių turtas nėra iki 1940 m. birželio 15 d. įkeistas, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui. 2002 m. sausio 15 d. priimtu Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 1 straipsniu pakeitus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) ir jame nustačius, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių turtas nėra iki 1940 m. birželio 15 d. okupacijos įkeistas, susidarė tokia teisinė situacija, kai dalis piliečių, kurių turtas iki 1940 m. birželio 15 d. okupacijos buvo įkeistas, prieš tai turėjusių teisę atkurti nuosavybės teises, šios teisės neteko. Taigi dalies savininkų, kurių turtas iki 1940 m. birželio 15 d. okupacijos buvo įkeistas, iki tol turėjusių teisę atkurti nuosavybės teises, padėtis atkuriant nuosavybės teises buvo pabloginta – jie atsidūrė nelygiateisėje padėtyje, palyginti su tais asmenimis, kurie iki minėto 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto (2002 m. sausio 15 d. redakcija) įsigaliojimo atkūrė nuosavybės teises ar turėjo teisę jas atkurti.

Tokiu teisiniu reguliavimu buvo nepaisoma Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto visų asmenų lygybės įstatymui principo.

13. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, jog Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostata, kad nuosavybės teisės yra atkuriamos piliečiams, kurių turtas iki 1940 m. birželio 15 d. okupacijos nėra įkeistas, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui.

1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. prašyme prašo ištirti, ar Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams neprieštarauja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostatos „gyvenamieji namai, jų dalys, butai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių, išskyrus šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nurodytuosius, paimami visuomenės poreikiams ir už juos atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu: <......>; 2) piliečiams atkurtos nuosavybės teisės į grąžintinus natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, kuriuose gyvena nuomininkai, negalėję įgyvendinti savo teisės juos privatizuoti, kai piliečiams yra grąžintos natūra gyvenamųjų namų dalys, kuriose jie gyvena, arba jie yra įgiję nuosavybės teise privatizuojamų patalpų pagal Butų privatizavimo įstatymą; 3) juose gyvena nuomininkai, negalėję įgyvendinti savo teisės juos privatizuoti, kai piliečiams yra grąžintos natūra gyvenamųjų namų dalys, kuriose jie gyvena, arba jie yra įgiję nuosavybės teise privatizuojamų patalpų pagal Butų privatizavimo įstatymą“.

2. Iki 2002 m. sausio 15 d., kai buvo pakeistas ir papildytas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnis (1999 m. gegužės 13 d. redakcija), šis straipsnis buvo išdėstytas taip:

„8 straipsnis.       Nuosavybės teisių į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atkūrimo sąlygos ir tvarka

1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. prašyme prašo ištirti, ar Konstitucijos 29 straipsniui neprieštarauja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnis (2002 m. sausio 15 d. redakcija) ta apimtimi, kuria šiame straipsnyje nėra anksčiau šio straipsnio 1 dalyje (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusios nuostatos, draudžiančios savininkui iškeldinti nuomininkus, kol valstybė įvykdys jiems suteiktas garantijas.

2. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvo nustatyta: „Kai piliečiui grąžinamas natūra gyvenamasis namas, jo dalis, butas, kuriuose gyvena nuomininkai, visas nuomininkų teises ir pareigas pagal gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Vyriausybės nustatyta tvarka perima savivaldybė iki to laiko, kol valstybė įvykdys jiems suteiktas garantijas. Iki šio laiko savininkui draudžiama nutraukti nuomos sutartį su savivaldybe ir draudžiama nuomininkus iškeldinti, išskyrus Civiliniame kodekse numatytus atvejus.“

3. 2002 m. sausio 15 d. priimto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 7 straipsniu pakeitus nurodyto įstatymo 20 straipsnį, jis buvo išdėstytas taip:

4. Pažymėtina, jog vien tai, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnyje (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nėra pažodžiui įtvirtinta nuostata, draudžianti savininkui iškeldinti nuomininkus, kol valstybė įvykdys jiems suteiktas garantijas, savaime nereiškia, kad tokio draudimo įstatymo 20 straipsnyje (2002 m. sausio 15 d. redakcija) apskritai nėra ir kad pagal šį straipsnį savininkai įgijo teisę iškeldinti nuomininkus, iki valstybė įvykdys nuomininkams suteiktas garantijas.

Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalį (2002 m. sausio 15 d. redakcija) institucija, priėmusi sprendimą grąžinti piliečiui natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, privalo per vienerius metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo juose gyvenantiems nuomininkams išduoti valstybės garantinį dokumentą dėl nuomininkui nustatomos valstybės garantijos; šio straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad valstybės garantijas, jų vykdymą, garantijų turėtojų teises ir pareigas nustato Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymas.

Valstybės garantiniame dokumente (garantijoje) valstybė įsipareigoja, kad nuomininkams, gyvenantiems piliečiui grąžinamame name, jo dalyje, bute, per šiame dokumente nurodytą laiką: 1) bus neatlygintinai perduotos nuosavybėn kitos gyvenamosios patalpos, ar 2) bus suteiktos kitos didesnės vertės gyvenamosios patalpos, kurių dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį jie privalės išsipirkti Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais, ar 3) bus neatlygintinai perduotos nuosavybėn kitos mažesnės vertės gyvenamosios patalpos, o nuomotų ir perduotų nuosavybėn gyvenamųjų patalpų vertės skirtumas kompensuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais, ar 4) bus neatlygintinai perduotas nuosavybėn žemės sklypas gyvenamajam namui statyti ir lengvatinėmis sąlygomis bus suteiktas kreditas šiai statybai, ar 5) bus lengvatinėmis sąlygomis suteiktas kreditas statyti ar įsigyti gyvenamąjį būstą, ar 6) bus kompensuojamos kitų gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidos. Piliečiui natūra grąžinamo namo, jo dalies ar buto nuomininkai turi teisę tik į vieną iš nurodytų garantijų.

Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje (2000 m. kovo 21 d. redakcija) nustatyta, kad valstybės garantija nuomininkui – tai nustatyta tvarka išduotas dokumentas, kuriuo valstybė (garantas) įsipareigoja grąžinamo namo, jo dalies, buto nuomininkui (garantijos turėtojui) įvykdyti garantiją, nurodytą šio straipsnio 1 dalyje, o nuomininkas (garantijos turėtojas) įsipareigoja, kai bus įvykdyta garantija, patuštinti turėtas gyvenamąsias patalpas per šio straipsnio 7 dalyje nustatytą laiką. Nuostata, jog nuomininkas įsipareigoja patuštinti turėtą gyvenamąją patalpą tik po to, kai bus įvykdyta garantija, reiškia, kad kol tokia valstybės garantija nuomininkui nebus duota ir nebus realiai įvykdyta, tol nuomininkas negali būti iškeldintas iš savininkui grąžinamo gyvenamojo namo, jo dalies, buto vien dėl to, kad buvusiam savininkui yra atkurtos nuosavybės teisės grąžinant gyvenamąjį namą, jo dalį, butą natūra.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad po to, kai bus įvykdyta valstybės garantija, nuomininkas privalo patuštinti turėtą gyvenamąją patalpą. Konstitucinis Teismas 1994 m. birželio 15 d. nutarime yra konstatavęs, kad „kai atstatant buvusių savininkų nuosavybės teises į gyvenamuosius namus juose gyvenantiems nuomininkams suteikiamos kitos gyvenamosios patalpos, atitinkančios įstatymų nustatytus reikalavimus, tai laikytina pakankama nuomininkų teisių gynimo priemone“. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad „įstatyme įtvirtinta sąlyga negrąžinti gyvenamųjų namų, jei nuomininkai nesutinka pakeisti nuomos sutarties, neatitinka Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintų nuosavybės gynimo nuostatų“.

Konstatavus, kad įstatymo 20 straipsnyje (2002 m. sausio 15 d. redakcija) yra nuoroda į Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymą, kurio 9 straipsnyje yra įtvirtinta garantija nuomininkams nebūti iškeldintiems iš jų nuomojamų patalpų tol, kol valstybė neįvykdys jiems suteiktų garantijų, konstatuotina ir tai, kad šių asmenų padėtis nėra pabloginta, kad jie nėra atsidūrę nelygiateisėje padėtyje, palyginti su tais asmenimis, kuriems minėtos garantijos buvo nustatytos įstatymo 20 straipsnyje (1999 m. gegužės 13 d. redakcija), galiojusiame iki jo pakeitimo ir papildymo 2002 m. sausio 15 d. įstatymu.

5. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus darytina išvada, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnis (2002 m. sausio 15 d. redakcija) šioje byloje nagrinėta apimtimi neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.

1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. prašyme prašo ištirti, ar Konstitucijos 29 straipsniui neprieštarauja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnis (2002 m. sausio 15 d. redakcija) ta apimtimi, kuria šiame straipsnyje nėra anksčiau šio straipsnio 6 dalyje (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusios nuostatos „nuomininkai, likę gyventi gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, kurių savininkai nenori susigrąžinti, įgyja teisę išsipirkti šias patalpas“.

2. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 6 dalyje (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) inter alia buvo nustatyta: „nuomininkai, likę gyventi gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, kurių savininkai nenori susigrąžinti, įgyja teisę išsipirkti šias patalpas“.

3. 2002 m sausio 15 d. priimto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 7 straipsniu pakeitus nurodyto įstatymo 20 straipsnį (1999 m. gegužės 13 d. redakcija), jame neliko anksčiau buvusios nuostatos „nuomininkai, likę gyventi gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, kurių savininkai nenori susigrąžinti, įgyja teisę išsipirkti šias patalpas“. Ši nuostata nebuvo įtvirtinta ir kituose Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) straipsniuose.

4. Taigi 2002 m. sausio 15 d. pakeitus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnį (1999 m. gegužės 13 d. redakcija), nuomininkai, likę gyventi gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, kurių savininkai nenori susigrąžinti, neteko teisės išpirkti šias patalpas. Šių nuomininkų teisinė padėtis buvo pabloginta, palyginti su tais nuomininkais, kurie pagal anksčiau buvusį teisinį reguliavimą turėjo teisę išsipirkti nurodytas nuomojamas patalpas. Taip buvo pažeistas asmenų lygiateisiškumo principas, įtvirtintas Konstitucijos 29 straipsnyje.

5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnis (2002 m. sausio 15 d. redakcija) ta apimtimi, kuria šiame straipsnyje nėra anksčiau šio straipsnio 6 dalyje (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvusios nuostatos „nuomininkai, likę gyventi gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, kurių savininkai nenori susigrąžinti, įgyja teisę išsipirkti šias patalpas“ prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.

1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2002 m. sausio 24 d. prašyme prašo ištirti, ar Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai neprieštarauja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostata „jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka“.

2. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nustatyta: „Pilietis iki 2002 m. liepos 1 d. gali pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, jis šio įstatymo 17 straipsnyje numatytų institucijų, piliečiui paprašius, pakeičiamas administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2002 m. liepos 1d.“

3. Seimas 2002 m. spalio 15 d. priėmė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymą, kurio 2 straipsniu pakeitė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalį (2002 m. sausio 15 d. redakcija), tačiau šio straipsnio nuostata, kurią ginčija pareiškėjas – Seimo narių grupė, liko nepakeista.

4. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.“

Konstitucinė teisė kreiptis į teismą reiškia, kad teisinėje valstybėje kiekvienam užtikrinama galimybė savo teises ginti teisme tiek nuo kitų asmenų, tiek nuo neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostata, jog asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, įtvirtina asmens konstitucinę teisę turėti nešališką ginčo arbitrą (Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimai). Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostatoje yra įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos prioriteto ir universalumo principas, kurio veiksmingumas tiesiogiai siejasi su Konstitucijos 29 straipsnio nuostata, jog teismui visi asmenys lygūs (Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimas). Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai iš svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Konstitucinis Teismas 2000 m. gegužės 8 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso, kad teisme turi būti ginamos asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar ne. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmenų teisių ir laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme. Gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka. Tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d. nutarimas).

5. Sprendžiant, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostata „jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka“ neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, pažymėtina, kad pagal minėto įstatymo 21 straipsnio 3 dalį, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra pradėtas vykdyti, šis sprendimas Vyriausybės nustatyta tvarka gali būti panaikintas tik tuomet, kai to prašo pats pilietis, kuriam atkurtos nuosavybės teisės. Taigi ginčijamoje įstatymo nuostatoje yra įtvirtinta asmens teisė prašyti pakeisti savo anksčiau pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą: jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo jau pradėtas vykdyti, toks sprendimas piliečio prašymu gali būti pakeičiamas Vyriausybės nustatyta tvarka.

Ginčijama įstatymo 21 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostata nereiškia, kad joje yra nustatytas draudimas piliečiui kreiptis į teismą dėl jo pažeistų teisių gynimo.

6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostata „jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka“ neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai.

1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2003 m. sausio 6 d. prašyme prašo ištirti, ar Konstitucijos 29 straipsniui neprieštarauja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio (2002 m. spalio 29 d. redakcija) nuostata „gyvenamieji namai, jų dalys, butai valstybės išperkami iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių ir už juos atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu: <......>; 2) pagal įstatymus įsigyti privačion nuosavybėn“.

2. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje (2002 m. spalio 29 d. redakcija) yra įtvirtinta nuostata „gyvenamieji namai, jų dalys, butai valstybės išperkami iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių ir už juos atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu: <......>; 2) pagal įstatymus įsigyti privačion nuosavybėn“.

3. Pažymėtina, kad nors okupacinės valdžios įvykdytos neteisėtos nacionalizacijos bei kitų neteisėtų administracinių aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybės nuosavybė ir nusavintas žmonių turtas buvo tik faktiškai valstybės valdomas turtas, tačiau pagal tuo metu galiojusius įstatymus ir jų nustatyta tvarka valstybinės, visuomeninės, kooperatinės organizacijos (įmonės) ar kolūkiai galėjo jų faktiškai valdytus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus perleisti fiziniams asmenims nuosavybės teise. Fiziniai asmenys, įsigydami pagal sandorius gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, tai darė pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, laikėsi tuo metu galiojusių tokių sandorių sudarymo taisyklių, vykdė iš sandorių atsiradusias pareigas. Konstitucinis Teismas 1994 m. birželio 15 d. nutarime konstatavo, kad, „paneigus teisėtų sandorių pagrindu atsiradusias nuosavybės teises, būtų keičiamas jau sureguliuotų ir susiformavusių teisinių santykių turinys. Todėl atstatant nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, valstybinių, visuomeninių, kooperatinių organizacijų (įmonių) ar kolūkių perleistus fiziniams asmenims, turėtų būti ginamos ne tik buvusių savininkų, bet ir fizinių asmenų, įsigijusių tokį turtą, teisės“. Nurodytame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad „nebūtų teisinga paimti prieš fizinio asmens valią gyvenamąjį namą (arba jo dalį), kurį jis įsigijo pagal sandorį, nepažeisdamas galiojusių norminių aktų, ir kurį šiuo metu valdo bei juo naudojasi, ir grąžinti šį turtą buvusiam savininkui“.

4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies (2002 m. spalio 29 d. redakcija) nuostata „gyvenamieji namai, jų dalys, butai valstybės išperkami iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių ir už juos atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu: <......>; 2) pagal įstatymus įsigyti privačion nuosavybėn“ neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.

1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2003 m. sausio 6 d. prašyme prašo ištirti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4, 5 ir 6 punktai (2002 m. spalio 29 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.

2. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje (2002 m. spalio 29 d. redakcija) nustatyta:

3. Nagrinėjamos bylos kontekste palyginus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje (2002 m. spalio 29 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su tuo, kuris buvo nustatytas nurodyto įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje (2002 m. sausio 15 d. redakcija), matyti, kad įstatymo 15 straipsnyje (2002 m. spalio 29 d. redakcija) inter alia yra padaryti šie pakeitimai ir papildymai:

4. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, jog Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 15 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, jog „gyvenamieji namai, jų dalys, butai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių, išskyrus šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nurodytuosius, paimami visuomenės poreikiams ir už juos atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu: <......>; 2) piliečiams atkurtos nuosavybės teisės į grąžintinus natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, kuriuose gyvena nuomininkai, negalėję įgyvendinti savo teisės juos privatizuoti, kai piliečiams yra grąžintos natūra gyvenamųjų namų dalys, kuriose jie gyvena, arba jie yra įgiję nuosavybės teise privatizuojamų patalpų pagal Butų privatizavimo įstatymą; 3) juose gyvena nuomininkai, negalėję įgyvendinti savo teisės juos privatizuoti, kai piliečiams yra grąžintos natūra gyvenamųjų namų dalys, kuriose jie gyvena, arba jie yra įgiję nuosavybės teise privatizuojamų patalpų pagal Butų privatizavimo įstatymą“, prieštaravo Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams.

5. Remiantis tais pačiais argumentais darytina išvada, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalis (2002 m. spalio 29 d. redakcija) ta apimtimi, kuria joje nustatyta, kad „gyvenamieji namai, jų dalys, butai valstybės išperkami iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių ir už juos atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu: <......>; 4) juose gyvena nuomininkai, negalėję įgyvendinti savo teisės juos privatizuoti, kai bent vienam šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytam piliečiui jau yra grąžinta natūra gyvenamųjų namų, jų dalių, butų arba šie piliečiai yra įgiję nuosavybės teise privatizuojamų patalpų pagal Butų privatizavimo įstatymą; 5) piliečiams atkurtos nuosavybės teisės į grąžintinus natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, kuriuose gyvena nuomininkai, negalėję įgyvendinti savo teisės juos privatizuoti, ir valstybė neįvykdė pagal galiojusius teisės aktus valstybės garantijos patuštinti grąžinamas patalpas, kai bent vienam šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytam piliečiui jau yra grąžinta natūra gyvenamųjų namų, jų dalių, butų arba jie yra įgiję nuosavybės teise privatizuojamų patalpų pagal Butų privatizavimo įstatymą; 6) juose gyvena nuomininkai, negalėję įgyvendinti savo teisės juos privatizuoti, kai atkuriant ar atkūrus nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, jų dalis šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams yra sugrąžinamas natūra vienas butas“, prieštarauja Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams.

1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2003 m. sausio 6 d. prašyme prašo ištirti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalis (2002 m. spalio 29 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 straipsniams ir 30 straipsnio 1 daliai.

2. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje (2002 m. spalio 29 d. redakcija) nustatyta: „Šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos ne vėliau kaip per 30 dienų registruotu laišku praneša šio straipsnio 1 dalies 4, 5 ir 6 punktuose nurodytiems asmenims apie priimtą sprendimą išpirkti gyvenamuosius namus, jų dalis, butus ir per tris mėnesius įregistruoja turtą Nekilnojamojo turto registre kaip valstybės ar savivaldybės nuosavybę.“

3. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje (2002 m. spalio 29 d. redakcija) nustatyta, kokius veiksmus turi atlikti įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos po to, kai yra priimtas sprendimas išpirkti gyvenamuosius namus, jų dalis, butus. Tai reiškia, kad šio straipsnio 2 dalyje yra reguliuojamas priimtų sprendimų išpirkti šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4, 5, ir 6 punktuose nurodytus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus įgyvendinimas.

Formuluotė „apie priimtą sprendimą išpirkti gyvenamuosius namus, jų dalis, butus“ reiškia, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje (2002 m. spalio 29 d. redakcija) taip pat yra įtvirtinta valstybės teisė išpirkti iš piliečių šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4, 5, ir 6 punktuose (2002 m. spalio 29 d. redakcija) nurodytus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus.

4. Sprendžiant, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalis (2002 m. spalio 29 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, atsižvelgtina į tai, kad šios dalies nuostatos yra neatsiejamos nuo nurodyto įstatymo 15 straipsnio 1 dalies (2002 m. spalio 29 d. redakcija) nuostatų, pagal kurias „gyvenamieji namai, jų dalys, butai valstybės išperkami iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių ir už juos atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu: <......>; 4) juose gyvena nuomininkai, negalėję įgyvendinti savo teisės juos privatizuoti, kai bent vienam šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytam piliečiui jau yra grąžinta natūra gyvenamųjų namų, jų dalių, butų arba šie piliečiai yra įgiję nuosavybės teise privatizuojamų patalpų pagal Butų privatizavimo įstatymą; 5) piliečiams atkurtos nuosavybės teisės į grąžintinus natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, kuriuose gyvena nuomininkai, negalėję įgyvendinti savo teisės juos privatizuoti, ir valstybė neįvykdė pagal galiojusius teisės aktus valstybės garantijos patuštinti grąžinamas patalpas, kai bent vienam šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytam piliečiui jau yra grąžinta natūra gyvenamųjų namų, jų dalių, butų arba jie yra įgiję nuosavybės teise privatizuojamų patalpų pagal Butų privatizavimo įstatymą; 6) juose gyvena nuomininkai, negalėję įgyvendinti savo teisės juos privatizuoti, kai atkuriant ar atkūrus nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, jų dalis šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams yra sugrąžinamas natūra vienas butas“.

Akivaizdu, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalį (2002 m. spalio 29 d. redakcija) apie priimtą sprendimą išpirkti gyvenamuosius namus, jų dalis, butus pranešta gali būti tik tada, kai jau yra priimtas sprendimas dėl gyvenamųjų namų, jų dalių butų išpirkimo.

5. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies (2002 m. spalio 29 d. redakcija) nuostatos, pagal kurias „gyvenamieji namai, jų dalys, butai valstybės išperkami iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių ir už juos atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu: <......>; 4) juose gyvena nuomininkai, negalėję įgyvendinti savo teisės juos privatizuoti, kai bent vienam šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytam piliečiui jau yra grąžinta natūra gyvenamųjų namų, jų dalių, butų arba šie piliečiai yra įgiję nuosavybės teise privatizuojamų patalpų pagal Butų privatizavimo įstatymą; 5) piliečiams atkurtos nuosavybės teisės į grąžintinus natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, kuriuose gyvena nuomininkai, negalėję įgyvendinti savo teisės juos privatizuoti, ir valstybė neįvykdė pagal galiojusius teisės aktus valstybės garantijos patuštinti grąžinamas patalpas, kai bent vienam šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytam piliečiui jau yra grąžinta natūra gyvenamųjų namų, jų dalių, butų arba jie yra įgiję nuosavybės teise privatizuojamų patalpų pagal Butų privatizavimo įstatymą; 6) juose gyvena nuomininkai, negalėję įgyvendinti savo teisės juos privatizuoti, kai atkuriant ar atkūrus nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, jų dalis šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams yra sugrąžinamas natūra vienas butas“, prieštarauja Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams.

6. Atsižvelgiant į tai, kad šiame Konstitucinio Teismo nutarime Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies (2002 m. spalio 29 d. redakcija) nuostatos, įtvirtinančios šios dalies 4, 5 ir 6 punktuose nurodytų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų išpirkimą, yra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams, taip pat atsižvelgiant į tai, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje (2002 m. spalio 29 d. redakcija) yra reguliuojamas minėtų Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų įgyvendinimas, konstatuotina, jog Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalis (2002 m. spalio 29 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams.

7. Sprendžiant, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalis (2002 m. spalio 29 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, pažymėtina, kad, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje (2002 m. spalio 29 d. redakcija) įtvirtinus nuostatas dėl juose nurodytų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų išpirkimo, įstatyme nėra nustatyta institucijų, priimančių sprendimą išpirkti nurodytus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, pareiga prieš priimant tokį sprendimą pranešti apie tai piliečiui, iš kurio nurodyti gyvenamieji namai, jų dalys, butai yra išperkami. Įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje (2002 m. spalio 29 d. redakcija) yra nustatyta institucijų pareiga pranešti piliečiams apie jau priimtą sprendimą išpirkti gyvenamuosius namus, jų dalis, butus; šioje dalyje taip pat nustatyta, kad tai turi būti padaryta ne vėliau kaip per 30 dienų. Taigi Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje (2002 m. spalio 29 d. redakcija) yra nustatyta institucijų pareiga pranešti piliečiams apie jau įvykusį juridinį faktą, t. y. apie tai, kad gyvenamieji namai, jų dalys, butai iš jų jau išpirkti; pagal nurodyto įstatymo 15 straipsnio 2 dalį (2002 m. spalio 29 d. redakcija) apie minėtą juridinį faktą piliečiui gali būti pranešama ne iš karto po tokio sprendimo priėmimo, bet gerokai vėliau – per 30 dienų.

8. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje (2002 m. spalio 29 d. redakcija) taip pat yra nustatyta institucijų pareiga ne vėliau kaip per tris mėnesius įregistruoti išpirktus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus Nekilnojamojo turto registre kaip valstybės ar savivaldybės nuosavybę. Pažymėtina, kad įstatyme nėra nustatyta, nuo kada yra skaičiuojamas minėtas trijų mėnesių terminas – ar nuo sprendimo išpirkti gyvenamuosius namus, jų dalis, butus priėmimo, ar nuo pranešimo apie tai piliečiams, iš kurių jie yra išpirkti, dienos. Taigi pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje (2002 m. spalio 29 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą galima tokia situacija, kai iš piliečio išpirkti gyvenamieji namai, jų dalys, butai bus įregistruoti Nekilnojamojo turto registre kaip valstybės ar savivaldybės nuosavybė net nepranešus piliečiams apie tai, kad gyvenamieji namai, jų dalys, butai iš jų yra išpirkti.

Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalį (2002 m. spalio 29 d. redakcija) nuomininkai, gyvenantys valstybės išperkamuose gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, įgyja teisę lengvatinėmis sąlygomis išsipirkti šias patalpas Vyriausybės nustatyta tvarka po gyvenamojo namo, jo dalies, buto teisinės registracijos Nekilnojamojo turto registre valstybės ar savivaldybės vardu. Taigi Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje (2002 m. spalio 29 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu yra sudarytos prielaidos atsirasti ir tokiai teisinei situacijai, kai iš piliečių išpirkti gyvenamieji namai, jų dalys, butai bus parduoti juose gyvenantiems nuomininkams net nepranešus piliečiams, kad gyvenamieji namai, jų dalys, butai yra iš jų išpirkti.

9. Pažymėtina, kad nors Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalies (2002 m. spalio 29 d. redakcija) nuostatos formaliai ir neatima iš asmens teisės kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, tačiau atsižvelgiant į tai, kad jos yra tiesiogiai susijusios su įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4, 5 ir 6 punktų (2002 m. spalio 29 d. redakcija) nuostatomis, kurios, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, prieštarauja Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams, taip pat atsižvelgiant į tai, kad įstatymo 15 straipsnio 2 dalies (2002 m. spalio 29 d. redakcija) nuostatomis yra reguliuojamas Konstitucijai prieštaraujančių 15 straipsnio 1 dalies 4, 5 ir 6 punktų (2002 m. spalio 29 d. redakcija) įgyvendinimas, darytina išvada, kad įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje (2002 m. spalio 29 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas yra toks, kad iš esmės kliudo asmeniui pasinaudoti konstitucine teise į realią teisminę gynybą.

10. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalis (2002 m. spalio 29 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai.

1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2003 m. sausio 6 d. prašyme prašo ištirti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 4 dalis (2002 m. spalio 29 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.

2. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 4 dalyje (2002 m. spalio 29 d. redakcija) nustatyta: „Savivaldybės vykdomoji institucija paimtus iš piliečių gyvenamuosius namus, jų dalis, butus nuomoja juose gyvenantiems nuomininkams.“

3. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 4 dalies (2002 m. spalio 29 d. redakcija) nuostata, jog paimtus iš piliečių gyvenamuosius namus, jų dalis, butus savivaldybės vykdomoji institucija nuomoja juose gyvenantiems nuomininkams, reiškia, kad šiame straipsnyje yra reguliuojamas priimtų sprendimų paimti iš piliečių šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4, 5 ir 6 punktuose (2002 m. spalio 29 d. redakcija) nurodytus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus įgyvendinimas.

4. Formuluotė „paimtus iš piliečių gyvenamuosius namus, jų dalis, butus“ reiškia, kad šioje dalyje taip pat yra įtvirtinta valstybės teisė paimti iš piliečių šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4, 5 ir 6 punktuose (2002 m. spalio 29 d. redakcija) nurodytus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus.

5. Sprendžiant, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 4 dalis (2002 m. spalio 29 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, atsižvelgtina į tai, kad 15 straipsnio 4 dalies (2002 m. spalio 29 d. redakcija) nuostatos yra neatsiejamos nuo 15 straipsnio 1 dalies (2002 m. spalio 29 d. redakcija) nuostatų, pagal kurias „gyvenamieji namai, jų dalys, butai valstybės išperkami iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių ir už juos atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu: <......>; 4) juose gyvena nuomininkai, negalėję įgyvendinti savo teisės juos privatizuoti, kai bent vienam šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytam piliečiui jau yra grąžinta natūra gyvenamųjų namų, jų dalių, butų arba šie piliečiai yra įgiję nuosavybės teise privatizuojamų patalpų pagal Butų privatizavimo įstatymą; 5) piliečiams atkurtos nuosavybės teisės į grąžintinus natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, kuriuose gyvena nuomininkai, negalėję įgyvendinti savo teisės juos privatizuoti, ir valstybė neįvykdė pagal galiojusius teisės aktus valstybės garantijos patuštinti grąžinamas patalpas, kai bent vienam šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytam piliečiui jau yra grąžinta natūra gyvenamųjų namų, jų dalių, butų arba jie yra įgiję nuosavybės teise privatizuojamų patalpų pagal Butų privatizavimo įstatymą; 6) juose gyvena nuomininkai, negalėję įgyvendinti savo teisės juos privatizuoti, kai atkuriant ar atkūrus nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, jų dalis šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams yra sugrąžinamas natūra vienas butas“.

6. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies (2002 m. spalio 29 d. redakcija) minėtos nuostatos prieštarauja Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams.

7. Atsižvelgiant į tai, kad šiame Konstitucinio Teismo nutarime Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies (2002 m. spalio 29 d. redakcija) nuostatos, įtvirtinančios šios dalies 4, 5 ir 6 punktuose nurodytų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų išpirkimą, yra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams, taip pat atsižvelgiant į tai, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 4 dalyje (2002 m. spalio 29 d. redakcija) yra reguliuojamas minėtų Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų įgyvendinimas, konstatuotina, jog Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 4 dalis (2002 m. spalio 29 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams.

1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2003 m. sausio 6 d. prašyme prašo ištirti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 10 dalis (2002 m. spalio 29 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.

2. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 10 dalyje (2002 m. spalio 29 d. redakcija) nustatyta:

3. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 10 dalyje (2002 m. spalio 29 d. redakcija) yra tik nustatyti būdai, kuriais piliečiams gali būti atlyginama už valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus. Tai, kad įstatyme yra nustatyti būdai, kuriais piliečiams gali būti atlyginama už valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, negali būti laikoma nesuderinama su Konstitucijos 23 straipsniu, nes, nesant galimybės savininkams natūra grąžinti gyvenamųjų namų, jų dalių, butų, teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 1995 m. gruodžio 22 d., 1998 m. birželio 18 d. nutarimai).

4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 10 dalis (2002 m. spalio 29 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.

1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė 2003 m. sausio 6 d. prašyme prašo ištirti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalies (2002 m. spalio 29 d. redakcija) nuostata „nuomininkai, gyvenantys valstybės išperkamuose gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, įgyja teisę lengvatinėmis sąlygomis išsipirkti šias patalpas Vyriausybės nustatyta tvarka po gyvenamojo namo, jo dalies, buto teisinės registracijos Nekilnojamojo turto registre valstybės ar savivaldybės vardu“ neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 straipsniams ir 30 straipsnio 1 daliai.

2. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje (2002 m. spalio 29 d. redakcija) nustatyta: „Nuomininkai, gyvenantys valstybės išperkamuose gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, įgyja teisę lengvatinėmis sąlygomis išsipirkti šias patalpas Vyriausybės nustatyta tvarka po gyvenamojo namo, jo dalies, buto teisinės registracijos Nekilnojamojo turto registre valstybės ar savivaldybės vardu.“

3. Nurodyto įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje (2002 m. spalio 29 d. redakcija) nustatyta nuomininkų, gyvenančių valstybės išperkamuose gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, teisė lengvatinėmis sąlygomis išsipirkti šias patalpas Vyriausybės nustatyta tvarka po gyvenamojo namo, jo dalies, buto teisinės registracijos Nekilnojamojo turto registre valstybės ar savivaldybės vardu. Pažymėtina, kad ši nuomininkų teisė lengvatinėmis sąlygomis išsipirkti nurodytas patalpas yra susijusi ir su įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje (2002 m. spalio 29 d. redakcija) numatyta valstybės teise išpirkti įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4, 5 ir 6 punktuose (2002 m. spalio 29 d. redakcija) nurodytus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, – būtent tokius valstybės išpirktus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus nuomininkai gali išsipirkti Vyriausybės nustatyta tvarka.

4. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4, 5 ir 6 punktų (2002 m. spalio 29 d. redakcija) nuostatos, įtvirtinančios valstybės teisę išpirkti įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4, 5 ir 6 punktuose (2002 m. spalio 29 d. redakcija) nurodytus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, prieštarauja Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams, kad šio įstatymo 15 straipsnio 2 dalis (2002 m. spalio 29 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams bei 30 straipsnio 1 daliai, kad šio įstatymo 15 straipsnio 4 dalis (2002 m. spalio 29 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams.

Tai konstatavus konstatuotina ir tai, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio (2002 m. spalio 29 d. redakcija) 3 dalies nuostata „nuomininkai, gyvenantys valstybės išperkamuose gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, įgyja teisę lengvatinėmis sąlygomis išsipirkti šias patalpas Vyriausybės nustatyta tvarka po gyvenamojo namo, jo dalies, buto teisinės registracijos Nekilnojamojo turto registre valstybės ar savivaldybės vardu“ ta apimtimi, kuria įtvirtinta nuomininkų teisė lengvatinėmis sąlygomis išsipirkti ir tuos gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, kurie yra nurodyti šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4, 5 ir 6 punktuose, prieštarauja Konstitucijos 23, 29 straipsniams ir 30 straipsnio 1 daliai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, 69 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir šio straipsnio 3 dalimi,

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas