sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajam patarėjui Mindaugui Girdauskui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2003 m. kovo 18 d. išnagrinėjo bylą Nr. 3/01 pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos pataisos darbų kodekso 41 straipsnio 2 dalis (1997 m. liepos 2 d. redakcija), numatanti, kad nuteistųjų korespondencija turi būti cenzūruojama, tačiau nereikalaujanti patvirtinti cenzūravimo tvarkos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsniui.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos pataisos darbų kodekso (toliau – ir PDK) 41 straipsnio 2 dalis (1997 m. liepos 2 d. redakcija) (Žin., 1997, Nr. 67-1663), numatanti, kad nuteistųjų korespondencija turi būti cenzūruojama, tačiau nereikalaujanti patvirtinti cenzūravimo tvarkos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsniui.
II
Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.
Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Asmens susirašinėjimas ir kitoks susižinojimas neliečiami. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą (Konstitucijos 22 straipsnis).
Žmogaus privatus gyvenimas, pareiškėjo nuomone, – tai kiekvieno individo teisė gyventi taip, kaip jam norisi, būti apsaugotam nuo savavališko kišimosi į jo asmeninį gyvenimą, šio gyvenimo kėlimo viešumon.
Pareiškėjas teigia, kad įstatymai nustato galimybę apriboti kai kurių asmenų teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą. Tai gali būti daroma pagal PDK 41 straipsnio 2 dalį (1997 m. liepos 2 d. redakcija). Tačiau pareiškėjas abejoja, ar PDK 41 straipsnio 2 dalies (1997 m. liepos 2 d. redakcija) nuostata, kad „nuteistųjų korespondencija turi būti cenzūruojama“, nesant įstatymais ir poįstatyminiais aktais nustatytos tvarkos, nepažeidžia nuteistųjų teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniųjų konsultantų M. Girdausko ir P. Griciūno rašytiniai paaiškinimai.
Paaiškinimuose teigiama, kad susirašinėjimą galima apibrėžti kaip informacijos pasikeitimą raštu tarp asmenų arba tarp asmenų ir organizacijų. Susirašinėjimo slaptumas pagal Konstituciją yra nesuderinamas su kontrole ir cenzūra. Tačiau ši norma nėra absoliuti. Įstatymo numatytais atvejais asmenų, kuriems yra taikomas specialusis režimas, susirašinėjimo kontrolė galima. Tai įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija), Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje.
M. Girdausko ir P. Griciūno nuomone, ginčijama PDK 41 straipsnio 2 dalies (1997 m. liepos 2 d. redakcija) nuostata turi būti aiškinama neatsiejamai nuo kitų PDK nuostatų. PDK yra nurodyti asmenys, kuriems taikomi susirašinėjimo apribojimai, privataus gyvenimo neliečiamumo apribojimo būdas, šiuos apribojimus taikantys subjektai, laikas, per kurį gali būti taikomi susirašinėjimo apribojimai (PDK 49 straipsnio 3 dalis), šių apribojimų taikymo išimtis (PDK 50 straipsnio 2 dalis). Tai, suinteresuoto asmens atstovų teigimu, leidžia manyti, kad taikant ginčijamą PDK 41 straipsnio nuostatą asmens teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą yra ribojama įstatymo nustatyta tvarka. Tai atitinka Konstitucijos 22 straipsnio 3 ir 4 dalių reikalavimus, taikytinus ribojant aptariamą asmenų konstitucinę teisę į privatumą.
IV
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti tuometinio Seimo kontrolieriaus K. Milkeraičio, teisingumo viceministro G. Švedo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos Teisės ir teisėtvarkos departamento direktorės J. Dubinienės, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos tuometinio l. e. p. direktoriaus S. Agurkio, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Generalinio inspektoriaus skyriaus vedėjo J. Jasaičio, Lietuvos teisės universiteto Socialinio darbo fakulteto Penitencinės teisės ir veiklos katedros vedėjo doc. J. Dermonto, Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkės M. N. Bikauskienės paaiškinimai.
V
Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens atstovas M. Girdauskas iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
1. Pataisos darbų kodekso 41 straipsnio 2 dalyje (1997 m. liepos 2 d. redakcija) buvo nustatyta: „Nuteistiesiems daroma krata. Nuteistųjų asmens kratą daro tos pačios lyties asmenys kaip ir kratomieji. Nuteistųjų korespondencija turi būti cenzūruojama, o siuntiniai, perdavimai ir banderolės su spauda – tikrinami.“
Iš prašymo motyvų matyti, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas abejoja, ar PDK 41 straipsnio 2 dalies (1997 m. liepos 2 d. redakcija) nuostata „nuteistųjų korespondencija turi būti cenzūruojama“ neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui.
2. Seimas 2001 m. liepos 5 d. priėmė Lietuvos Respublikos pataisos darbų kodekso 27, 29, 33, 41, 43, 451, 49, 52, 72, 721, 73, 77, 80, 81, 82, 831 straipsnių pakeitimo ir papildymo, 471, 581, 79 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymą, kurio 4 straipsniu PDK 41 straipsnio 2 dalis (1997 m. liepos 2 d. redakcija) buvo pakeista ir išdėstyta taip: „Nuteistiesiems daroma krata. Nuteistųjų asmens kratą daro tos pačios lyties asmenys kaip ir kratomieji. Nuteistųjų korespondencija, išskyrus šio kodekso 50 straipsnio antrojoje ir trečiojoje dalyse numatytus atvejus, gali būti cenzūruojama tik prokuroro ar įstaigos direktoriaus nutarimu, teismo (teisėjo) nutartimi. Siuntiniai, perdavimai ir banderolės su spauda turi būti tikrinami.“
Taigi šiuo įstatymu pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo ginčijama PDK 41 straipsnio 2 dalies (1997 m. liepos 2 d. redakcija) nuostata „nuteistųjų korespondencija turi būti cenzūruojama“ buvo pakeista ir išdėstyta taip: „Nuteistųjų korespondencija, išskyrus šio kodekso 50 straipsnio antrojoje ir trečiojoje dalyse numatytus atvejus, gali būti cenzūruojama tik prokuroro ar įstaigos direktoriaus nutarimu, teismo (teisėjo) nutartimi“ (PDK 41 straipsnio 2 dalis (2001 m. liepos 5 d. redakcija)).
3. Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, taikytinas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas arba kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Pagal Konstituciją tik Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (102 straipsnio 1 dalis).
Šios konstitucinės nuostatos reiškia, kad tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi bylą nagrinėjantis teismas, kuriam kyla abejonių dėl toje byloje taikytino įstatymo atitikties Konstitucijai, taip pat dėl kito Seimo priimto akto, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės akto atitikties Konstitucijai ar įstatymams, Konstitucinis Teismas turi pareigą išnagrinėti teismo prašymą nepriklausomai nuo to, ar ginčijamas įstatymas arba kitas teisės aktas galioja, ar ne (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimai).
Konstituciniam Teismui neišsprendus Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo iš esmės, nebūtų pašalintos nagrinėjančiam bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui kilusios abejonės, ar ginčijama PDK 41 straipsnio 2 dalies (1997 m. liepos 2 d. redakcija) nuostata neprieštaravo Konstitucijai. Nepašalinus šių abejonių ir pritaikius ginčijamą PDK 41 straipsnio 2 dalies (1997 m. liepos 2 d. redakcija) nuostatą galėtų būti pažeistos asmens konstitucinės teisės.
4. Konstitucijos 22 straipsnyje nustatyta:
„Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas.
Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami.
Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.
Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą.“
4.1. Pagal Konstituciją privatus žmogaus gyvenimas – tai individo asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeimyninė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais asmenimis, individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė bei psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas ir kt. Konstitucijos 22 straipsnio normose įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas suponuoja asmens teisę į privatumą. Žmogaus teisė į privatumą apima asmeninio, šeimos ir namų gyvenimo, garbės ir reputacijos neliečiamumą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d. nutarimai).
4.2. Žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves, tarp jų ir teisę į privatumą, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d. nutarimai).
4.3. Privataus gyvenimo teisinė samprata siejama su asmens teisėtais privataus gyvenimo lūkesčiais. Jei asmuo daro nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei, jis supranta arba turi ir gali suprasti, kad tai sukels atitinkamą valstybės institucijų reakciją, kad už jo daromą (ar padarytą) teisės pažeidimą gali būti taikomos valstybės prievartos priemonės, kuriomis bus daromas tam tikras poveikis jo elgesiui. Pažymėtina, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo neturi ir negali tikėtis, kad jo privatus gyvenimas bus saugomas lygiai taip pat, kaip ir asmenų, kurie nepažeidžia įstatymų.
4.4. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad Konstitucijos 22 straipsnis aiškintinas atsižvelgiant į Konstitucijos 20, 31, 109 straipsnius.
Konstitucijos 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žmogaus laisvė neliečiama. Pagal šio straipsnio 2 dalį niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas.
Asmeniui, padariusiam nusikaltimą, gali būti skiriama laisvės atėmimo bausmė. Ji turi būti nurodyta įstatyme. Pagal Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalį bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu. Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai (Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis). Bausmė gali būti skiriama tik teismo nuosprendžiu.
Taigi pagal Konstituciją asmens, padariusio nusikaltimą, laisvė gali būti suvaržyta įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka. Suvaržius tokio asmens laisvę gali būti apribotos jo teisės ir laisvės, tarp jų ir susirašinėjimo neliečiamumas.
4.5. Asmenys, nuteisti laisvės atėmimu, nuo visuomenės izoliuojami laisvės atėmimo vietose, kuriose jų elgesys kontroliuojamas, nuteistiesiems gali būti daroma krata, jų korespondencija gali būti cenzūruojama ir t. t. Nuteistajam taikomi apribojimai yra objektyvūs laisvės atėmimo bausmės turinio elementai, be jų laisvės atėmimas netektų prasmės. Taigi laisvės atėmimo vietose galima ir nuteistųjų korespondencijos cenzūra, nes ji yra vienas iš būdų kontroliuoti nuteistųjų elgesį. Pagal Konstituciją nuteistųjų korespondencijos cenzūros, kaip vieno iš laisvės atėmimo bausmės turinio elementų, pagrindai ir tvarka turi būti nustatyti įstatymu.
Pagal Konstituciją asmuo pripažįstamas kaltu padarius nusikaltimą ir nuteisiamas tik įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šis teismo sprendimas bausmes vykdančias ir bausmės vykdymo teisėtumą prižiūrinčias institucijas įgalina nuteistajam taikyti su jam paskirtos bausmės rūšimi susijusius teisių ir laisvių apribojimus, įskaitant ir laisvės atėmimo bausme nuteisto asmens korespondencijos cenzūravimą esant įstatyme nustatytiems pagrindams ir laikantis įstatymo nustatytos tvarkos.
4.6. Įstatymų leidėjas, nustatydamas teisinį reguliavimą, kuriuo yra apribojamos asmenų, nuteistų laisvės atėmimu, žmogaus teisės ir laisvės, taip pat ir jų teisė į susirašinėjimo neliečiamumą, yra saistomas Konstitucijos. Pagal Konstituciją nuteistųjų teisę į susirašinėjimo neliečiamumą galima apriboti tik įstatymu, kuriame turi būti nurodyti tokio apribojimo pagrindai, tvarka. Apribojimas turi būti toks, kad tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo būtų protingas santykis. Šiam tikslui pasiekti gali būti nustatytos tokios priemonės, kurios būtų pakankamos ir asmens teises bei laisves ribotų ne daugiau negu yra būtina (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad bendrų interesų apsauga demokratinėje teisinėje valstybėje negali paneigti konkrečios žmogaus teisės ar laisvės apskritai, kad nustatyti ir taikomi apribojimai neturi pažeisti atitinkamos žmogaus teisės esmės (Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas).
5. Žmogaus teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą yra įtvirtinta ir tarptautinės teisės aktuose.
5.1. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 12 straipsnyje skelbiama: „Niekas neturi patirti savavališko kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, jo buto neliečiamybę, susirašinėjimo slaptumą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Kiekvienas žmogus turi teisę į įstatymo apsaugą nuo tokio kišimosi arba tokių pasikėsinimų.“
5.2. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje nustatyta:
„1. Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas.
2. Valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.“
6. Europos Žmogaus Teisių Teismas, nagrinėdamas bylas ir aiškindamas Konvencijos 8 straipsnį, yra suformulavęs tokias esmines nuostatas dėl susirašinėjimo slaptumo apribojimo.
Laisvės atėmimo bausmė būtinai yra susijusi su Konvencijoje numatytų teisių ir laisvių suvaržymu (Cour Eur. D. H., arrźt De Wilde, Ooms et Versyp c. Belgique du 18 juin 1971, série A n° 12).
Valdžios pareigūnų kišimosi į susirašinėjimo slaptumą pagrindai privalo būti įtvirtinti įstatymuose; šie įstatymai turi būti prieinami. Susirašinėjimo slaptumas gali būti apribotas, kai tai demokratinėje visuomenėje yra būtina siekiant teisėto tikslo (pavyzdžiui: „tvarkos palaikymo“, „baudžiamųjų nusižengimų prevencijos“, „moralės apsaugos“, „kitų asmenų teisių ir laisvių apsaugos“). Kišimąsi į susirašinėjimo slaptumą turi nulemti „socialiniai imperatyvai“, jis turi būti „proporcingas siekiamam tikslui“, negalima „neproporcingai apriboti susirašinėjimo laisvės“ (Cour Eur. D. H., arrźt Silver et autres c. Royaume-Uni du 25 mars 1983, série A n° 61; Cour Eur. D. H., arrźt Valašinas c. Lituanie du 24 juillet 2001; Cour Eur. D. H., arrźt Puzinas c. Lituanie du 14 mars 2002).
Įstatymuose turi būti nustatyta kalinių korespondencijos cenzūravimo trukmė ir priežastys, dėl kurių priimamas sprendimas ją cenzūruoti, pakankamai aiškiai nurodyti valstybės institucijų, cenzūruojančių tokią korespondenciją, veiksmų ribos ir/arba jų vykdymo būdai (Cour Eur. D. H., arrźt Messina c. Italie du 28 septembre 2000, Recueil des arrźts et décisions 2000-X). Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Niedbala prieš Lenkiją pažymėjo, kad įstatymai negali nustatyti privalomos (būtinos) visos nuteistųjų korespondencijos cenzūros. Įstatymuose turi būti nurodyti nuteistųjų korespondencijos cenzūros būdai ir laikas, per kurį korespondencija turi būti patikrinta (Cour Eur. D. H., arrźt Niedbala c. Pologne du 4 juillet 2000).
Taigi pagal Konvencijos 8 straipsnio 2 dalį nuteistųjų susirašinėjimo slaptumo apribojimai turi būti nustatyti įstatymu, demokratinėje visuomenėje jie turi būti būtini siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, viešuosius interesus, apribojimai neturi peržengti protingų ribų ir paneigti apribojamos teisės esmės. Galimas tik toks šios teisės apribojimas, koks yra būtinas siekiant Konvencijos 8 straipsnio 2 dalies nuostatose numatytų tikslų.
Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra aktuali ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2001 m. gegužės 10 d. nutarimai).
7. Minėta, kad PDK 41 straipsnio 2 dalyje (1997 m. liepos 2 d. redakcija) buvo įtvirtinta nuostata „nuteistųjų korespondencija turi būti cenzūruojama“. Pažymėtina, kad PDK 50 straipsnio 2 dalyje (1971 m. liepos 15 d. redakcija) buvo nustatyta, kad prokurorui adresuoti pasiūlymai, pareiškimai ir skundai necenzūruojami ir išsiunčiami per vieną parą nuo jų gavimo momento. Pagal PDK 50 straipsnio 2 dalį (1999 m. birželio 3 d. redakcija) prokurorui, valstybės institucijoms ir Europos Žmogaus Teisių Teismui adresuoti pasiūlymai, pareiškimai ir skundai necenzūruojami ir išsiunčiami per vieną parą nuo jų gavimo momento. Nuteistųjų korespondencijos cenzūravimo pagrindai įstatyme nebuvo nustatyti.
Taigi pagal PDK 41 straipsnio 2 dalį (1997 m. liepos 2 d. redakcija) privalėjo būti cenzūruojama visa asmenų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę, korespondencija, išskyrus PDK 50 straipsnio 2 dalyje nurodytas išimtis, nepriklausomai nuo to, ar demokratinėje visuomenėje toks nuteistųjų susirašinėjimo neliečiamumo apribojimas buvo būtinas, ir nevertinant, kokio tikslo tuo buvo siekiama ir ar toks apribojimas proporcingas siekiamam tikslui.
Taigi PDK 41 straipsnio 2 dalyje (1997 m. liepos 2 d. redakcija) nustatytas nuteistųjų korespondencijos cenzūravimo teisinis reguliavimas sudarė prielaidas pažeisti asmens konstitucinę teisę į susirašinėjimo neliečiamumą.
8. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad PDK 41 straipsnio 2 dalies (1997 m. liepos 2 d. redakcija) nuostata „nuteistųjų korespondencija turi būti cenzūruojama“ ta apimtimi, kuria buvo nustatytas privalomas laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų korespondencijos cenzūravimas įstatyme neįtvirtinus tokio cenzūravimo pagrindų, prieštaravo Konstitucijos 22 straipsniui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
