Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 57-1 straipsnio (1998 m. birželio 11 d. redakcija) 3 ir 4 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

I

Seimas 1998 m. birželio 11 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso papildymo 57¹ straipsniu ir 84, 318, 472¹ straipsnių pakeitimo įstatymo (Žin., 1998, Nr. 57-1582) 1 straipsniu papildė Civilinį kodeksą (toliau – ir CK) 57¹ straipsniu.

Pareiškėjas – Mažeikių rajono apylinkės teismas prašo ištirti, ar CK 57¹ straipsnio (1998 m. birželio 11 d. redakcija) 3 ir 4 dalys neprieštarauja Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams.

II

Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.

III

Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti suinteresuoto asmens atstovės D. Petrauskaitės rašytiniai paaiškinimai.

IV

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos valstybės sekretoriaus P. Koverovo rašytiniai paaiškinimai.

V

Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens atstovė D. Petrauskaitė iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.

Konstitucinis Teismas

1. Seimas 1998 m. birželio 11 d. priėmė Civilinio kodekso papildymo 57¹ straipsniu ir 84, 318, 472¹ straipsnių pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu CK buvo papildytas 57¹ straipsniu „Sandorio, kuris pažeidžia kreditoriaus teises, pripažinimas negaliojančiu“. Jame nustatyta:

2. CK 57¹ straipsnyje (1998 m. birželio 11 d. redakcija) nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenimis sudarytus sandorius, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises. Šiame straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana institutas, kuris buvo žinomas dar romėnų teisėje.

Actio Pauliana institutas skirtas kreditoriaus teisėms apginti nuo tokio nesąžiningo skolininko, kuris, perleidęs savo turtą trečiajam asmeniui, tampa nemokus, todėl nebegali vykdyti savo prievolės kreditoriui ir taip pažeidžia kreditoriaus teises. Actio Pauliana ir yra kreditoriaus reikalavimas, kad skolininko sandoris dėl turto perleidimo trečiajam asmeniui būtų pripažintas negaliojančiu. Actio Pauliana pasekmė – restitutio in integrum. Actio Pauliana siekiama užtikrinti, kad, įvykdžius restituciją, skolininkas vėl galėtų vykdyti prievolę kreditoriui.

3. Recepuojant romėnų teisę, actio Pauliana, kaip vienas iš kreditoriaus teisių gynimo institutų, paplito įvairiose šalyse. Šis institutas įvairiose teisės sistemose turi tam tikrų ypatumų.

Minėtas institutas buvo žinomas ir Lietuvoje. Antai 1931 m. Kreditoriams kenksmingų skolininko aktų ginčijimo įstatyme buvo nustatyta, kad kreditorius gali pareikšti ieškinį dėl skolininko sudarytų sutarčių ar kitų aktų su kitais asmenimis negaliojimo, jei šie asmenys žinojo, kad skolininkas tuo būdu norėjo pakenkti savo kreditoriams. Tokį aktą pagal kreditoriaus ieškinį pripažinus netikru (t. y. negaliojančiu) iš trečiojo asmens buvo išieškoma turto arba, jei tai neįmanoma, jo vertės tiek, kiek reikėjo kreditoriaus reikalavimui iš skolininko patenkinti. Neatlygintinio sandorio atveju trečiasis asmuo turėjo grąžinti ką gavęs kartu su iš šio turto gauta nauda.

4. Okupacijos laikotarpiu Lietuvoje tokio teisės instituto, kaip actio Pauliana, nebuvo.

Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, actio Pauliana institutas buvo grąžintas į Lietuvos teisę – tai buvo padaryta 1998 m. birželio 11 d. CK papildžius 57¹ straipsniu.

Seimas 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymu patvirtino naują Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, kuriame actio Pauliana institutas expresis verbis įtvirtintas 6.66 straipsnyje „Kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius (actio Pauliana)“. 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujajam CK (išskyrus atskirus jo straipsnius), CK 57¹ straipsnis (1998 m. birželio 11 d. redakcija) neteko galios.

5. Pareiškėjui – Mažeikių rajono apylinkės teismui kilo abejonė, ar CK 57¹ straipsnio (1998 m. birželio 11 d. redakcija) 3 ir 4 dalys neprieštaravo Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams.

Nors pareiškėjas prašo ištirti CK 57¹ straipsnio (1998 m. birželio 11 d. redakcija) visos 3 dalies ir visos 4 dalies atitiktį Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams, tačiau iš prašymo motyvų matyti, kad pareiškėjas abejoja, ar nurodytiems Konstitucijos straipsniams CK 57¹ straipsnio (1998 m. birželio 11 d. redakcija) 3 dalis neprieštarauja ta apimtimi, kuria nustatyta, kad jeigu skolininko su trečiuoju asmeniu sudarytas atlygintinis sandoris pripažįstamas negaliojančiu pagal kreditoriaus reikalavimą, tai išieškojimas pagal kreditoriaus reikalavimą skolininkui yra nukreipiamas į perduotą pagal šį atlygintinį sandorį turtą arba, jei tai negalima, į perduoto turto vertę rinkos kaina tiek, kiek reikalinga kreditoriaus reikalavimui patenkinti, o šio straipsnio 4 dalis – ta apimtimi, kuria nustatyta, kad asmuo, sudaręs atlygintinį sandorį su skolininku, šį atlygintinį sandorį pripažinus negaliojančiu, privalo grąžinti ne tik tai, ką gavo pagal tokį atlygintinį sandorį, bet ir gautas iki šio atlygintinio sandorio pripažinimo negaliojančiu pajamas tiek, kiek jos viršija išlaidas turtui išlaikyti.

6. Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta:

7. Konstitucijos 29 straipsnyje nustatyta:

8. Tiriant CK 57¹ straipsnio (1998 m. birželio 11 d. redakcija) 3 ir 4 dalių ginčijamų nuostatų atitiktį Konstitucijai būtina atsižvelgti į šio straipsnio 1 dalies nuostatą „Skolininko sudarytas sandoris, kurio pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti, gali būti teismine tvarka pripažįstamas negaliojančiu pagal kreditoriaus ieškinį“.

9. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad CK 57¹ straipsnio (1998 m. birželio 11 d. redakcija) 1 dalies nuostatoje „Skolininko sudarytas sandoris, kurio pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti, gali būti teismine tvarka pripažįstamas negaliojančiu pagal kreditoriaus ieškinį“ pavartota formuluotė „gali būti“ reiškia, kad teismas pagal įstatymą neturi pareigos visais atvejais pripažinti tokius sandorius negaliojančiais, bet turi teisę kiekvienu konkrečiu atveju spręsti, ar sandorį pripažinti, ar nepripažinti negaliojančiu. Tai darydamas teismas turi įvertinti visas bylos aplinkybes; jis privalo vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais (CPK 11 straipsnio (1994 m. lapkričio 8 d. redakcija) 7 dalis).

CK 57¹ straipsnio (1998 m. birželio 11 d. redakcija) 1 dalies nuostatą „Skolininko sudarytas sandoris, kurio pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti, gali būti teismine tvarka pripažįstamas negaliojančiu pagal kreditoriaus ieškinį“ interpretuojant CPK 11 straipsnio (1994 m. lapkričio 8 d. redakcija) 7 dalies kontekste nėra pagrindo teigti, kad ji neleido apginti sąžiningo trečiojo asmens nuosavybės teisių.

10. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal CK 57¹ straipsnio (1998 m. birželio 11 d. redakcija) 5 dalį, jeigu atlygintinį sandorį teismas pripažįsta negaliojančiu pagal kreditoriaus reikalavimą, tai asmuo, sudaręs sandorį su skolininku, gali iš pastarojo reikalauti, kad jis jam grąžintų, ką jis skolininkui sumokėjo ar davė.

11. Konstatavus, kad nėra pagrindo teigti, jog CK 57¹ straipsnio (1998 m. birželio 11 d. redakcija) 1 dalies nuostata „Skolininko sudarytas sandoris, kurio pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti, gali būti teismine tvarka pripažįstamas negaliojančiu pagal kreditoriaus ieškinį“ neleidžia apginti sąžiningo trečiojo asmens nuosavybės teisių, ir atsižvelgus į šio straipsnio 5 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą konstatuotina ir tai, kad nėra pagrindo teigti, jog CK 57¹ straipsnio (1998 m. birželio 11 d. redakcija) 3 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad jeigu skolininko su trečiuoju asmeniu sudarytas atlygintinis sandoris pripažįstamas negaliojančiu pagal kreditoriaus reikalavimą, tai išieškojimas pagal kreditoriaus reikalavimą skolininkui yra nukreipiamas į perduotą pagal šį atlygintinį sandorį turtą arba, jei tai negalima, į perduoto turto vertę rinkos kaina tiek, kiek reikalinga kreditoriaus reikalavimui patenkinti, ir šio straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad asmuo, sudaręs atlygintinį sandorį su skolininku, šį atlygintinį sandorį pripažinus negaliojančiu, privalo grąžinti ne tik tai, ką gavo pagal tokį atlygintinį sandorį, bet ir gautas iki šio atlygintinio sandorio pripažinimo negaliojančiu pajamas tiek, kiek jos viršija išlaidas turtui išlaikyti, pažeidė sąžiningo trečiojo asmens nuosavybės teises.

Taigi CK 57¹ straipsnio (1998 m. birželio 11 d. redakcija) 3 ir 4 dalys nurodyta apimtimi neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui.

12. Konstatavus, kad CK 57¹ straipsnio (1998 m. birželio 11 d. redakcija) 3 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad jeigu skolininko su trečiuoju asmeniu sudarytas atlygintinis sandoris pripažįstamas negaliojančiu pagal kreditoriaus reikalavimą, tai išieškojimas pagal kreditoriaus reikalavimą skolininkui yra nukreipiamas į perduotą pagal šį atlygintinį sandorį turtą arba, jei tai negalima, į perduoto turto vertę rinkos kaina tiek, kiek reikalinga kreditoriaus reikalavimui patenkinti, ir šio straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad asmuo, sudaręs atlygintinį sandorį su skolininku, šį atlygintinį sandorį pripažinus negaliojančiu, privalo grąžinti ne tik tai, ką gavo pagal tokį atlygintinį sandorį, bet ir gautas iki šio atlygintinio sandorio pripažinimo negaliojančiu pajamas tiek, kiek jos viršija išlaidas turtui išlaikyti, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui, konstatuotina ir tai, kad CK 57¹ straipsnio (1998 m. birželio 11 d. redakcija) 3 ir 4 dalys nurodyta apimtimi nepažeidė konstitucinio asmenų lygybės principo ir neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas