Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ 2.1.8.1 papunkčio (2021 m. gegužės 19 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

3.1. Pasak suinteresuoto asmens atstovų, Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatyme (toliau – Įstatymas) yra įtvirtinti platūs Vyriausybės įgaliojimai žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės atžvilgiu, be kita ko, jame nustatyta, kad Vyriausybė vykdo užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valstybinį valdymą Lietuvos Respublikoje (25 straipsnio 1 dalis) ir nustato teritorijų skelbimo užkrėstomis, tokio skelbimo atšaukimo, užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių šiose teritorijose taikymo tvarką (20 straipsnio 4 dalis), taip pat kad ji gali imtis priemonių, nurodytų Įstatymo 21 straipsnyje.

3.2. Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 21 straipsnio 1¹ dalimi ir 3 dalies 1 punktu, atsižvelgiant į nepalankią epideminę COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) situaciją Lietuvos Respublikos teritorijoje, sveikatos apsaugos ministro teikimą ir Vyriausybės ekstremaliųjų situacijų komisijos 2020 m. lapkričio 4 d. pasiūlymą. Pasak suinteresuoto asmens atstovų, Įstatymo 21 straipsnio 1¹ dalyje Vyriausybei suteikti įgaliojimai, be kita ko, visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ar keliose savivaldybėse dėl pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų paskelbto karantino metu nustatyti teritorijų karantino režimo priemones, susijusias su asmens judėjimo laisvės ribojimu (2 punktas), yra teisėti, būtini, o įstatymu juos suteikus Vyriausybei užtikrintas veiksmingas reagavimas į pandemiją, nes Lietuvos Respublikos Seimui reaguoti į pandemiją priimant įstatymus būtų neįmanoma dėl jos kintančio ir itin dinamiško pobūdžio. Suinteresuoto asmens atstovai teigia, kad Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimas, atsižvelgiant į epideminę šalies situaciją, kitų valstybių patirtį, Pasaulio sveikatos organizacijos, mokslininkų rekomendacijas, per aštuonis mėnesius buvo keistas 46 kartus, atitinkamai keičiant, papildant ar pripažįstant netekusiomis galios įvairias jame įtvirtintas karantino režimo priemones.

3.3. Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, Vyriausybė, turėdama plačias įstatymu suteiktas teises užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir valdymo srityje ir siekdama Įstatyme įtvirtintų tikslų, nustatė specialų karantino režimą, apimantį ir laikinus, kol bus suvaldytas ypač pavojingos užkrečiamosios ligos plitimas, atskirų asmenų teisių apribojimus karantino laikotarpiu.

Suinteresuoto asmens atstovai pažymi, kad konkrečias karantino priemones, susijusias su laikinais asmenų teisių apribojimais, Vyriausybė pritaikė išimtinai siekdama suvaldyti ir kontroliuoti konkrečios užkrečiamosios ligos – COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimą, vadovaudamasi Įstatymu, be kita ko, juo Vyriausybei suteiktais bendrais įgaliojimais vykdant užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valstybinį valdymą (25 straipsnis), įgaliojimais skelbti ir atšaukti teritorijų karantiną, tvirtinti jo dydį, ribas, trukmę ir režimą (21 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Taigi, pasak suinteresuoto asmens atstovų, Vyriausybė, nustatydama karantino režimo sąlygas, veikė pagal savo kompetenciją ir neviršijo jai Įstatymu suteiktų įgaliojimų.

3.4. Pasak suinteresuoto asmens atstovų, ginčijamo teisinio reguliavimo tikslas buvo apriboti ne asmenų galimybes kilnotis ar pasirinkti gyvenamąją vietą, o asmenų susibūrimų dydį, taip siekiant apsaugoti sveikus asmenis nuo galimų kontaktų ir tolesnio COVID-19 (koronaviruso infekcijos) plitimo. Taigi ginčijamu teisiniu reguliavimu įtvirtintais apribojimais buvo siekiama apsaugoti žmonių sveikatą, paisant, be kita ko, Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, tačiau jie niekaip neribojo judėjimo ir (ar) kilnojimosi teisės, įtvirtintos Konstitucijos 32 straipsnyje. Suinteresuoto asmens atstovai teigia, kad nors Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo 2.1.8.1 papunktyje (2021 m. gegužės 19 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu buvo laikinai suvaržyta asmenų susibūrimo teisė, tačiau toks suvaržymas buvo proporcingas siekiamam konstituciškai svarbiam tikslui – apsaugoti žmonių ir visuomenės sveikatą.

Konstitucinis Teismas

4.1. Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo 2.1.8.1 papunktyje (2021 m. gegužės 19 d. redakcija) buvo nustatyta:

4.2. Iš pareiškėjų prašymų ir jų atžvilgiu teismuose išnagrinėtų administracinių nusižengimų bylų matyti, kad jose ginčijamas Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo 2.1.8.1 papunktis (2021 m. gegužės 19 d. redakcija) buvo taikytas tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad draudžiami daugiau nei 5 asmenų artimi kontaktai uždarose erdvėse.

4.3. Taigi šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjų prašymus Konstitucinis Teismas tirs Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo 2.1.8.1 papunkčio (2021 m. gegužės 19 d. redakcija) nuostatos „Draudžiama: <...> daugiau nei 5 asmenų uždarose erdvėse <...> artimi kontaktai“ atitiktį Konstitucijos 32 straipsnio 1, 2 dalims.

17.1. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 32 straipsnio nuostatas, yra pažymėjęs, kad piliečio kilnojimosi laisvė yra reikšmingas pilietinės bendruomenės nario konstitucinio statuso elementas; Konstitucijos 32 straipsnio nuostatos reiškia, kad tik pats pilietis turi teisę spręsti, kurioje Lietuvos Respublikos teritorijos vietoje jam būti, kada šią vietą palikti ir persikelti į kitą vietą, laisvai spręsti, kurią nuolatinę ar laikiną gyvenamąją vietą pasirinkti, taip pat apsispręsti, ar likti Lietuvoje, ar iš jos išvykti, ir teisę pats pasirinkti išvykimo laiką (2004 m. gruodžio 29 d., 2015 m. vasario 6 d., 2019 m. sausio 11 d. nutarimai); Konstitucijos 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės ir laisvės garantuojamos tiek Lietuvos Respublikos piliečiams, tiek teisėtai Lietuvoje esantiems kitiems asmenims, jeigu jų teisinis statusas nesuponuoja kitokio šių teisių ir laisvių įgyvendinimo (2004 m. gruodžio 29 d., 2019 m. sausio 11 d. nutarimai).

17.2. Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 32 straipsnyje įtvirtintos kilnojimosi laisvė, taip pat teisė pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, teisė laisvai išvykti iš Lietuvos nėra absoliučios; pagal Konstitucijos 32 straipsnio 2 dalį jas galima riboti, tačiau tik įstatymu ir tik jeigu tai būtina tam, kad būtų apsaugotas valstybės saugumas, žmonių sveikata; jos taip pat gali būti apribotos, jei tai būtina vykdant teisingumą (2004 m. gruodžio 29 d., 2019 m. sausio 11 d. nutarimai).

18.1. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių (inter alia 2002 m. liepos 11 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2023 m. sausio 24 d. nutarimai); žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, o rūpinimasis žmonių sveikata – tai valstybės funkcija (inter alia 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2023 m. sausio 24 d. nutarimai); neužtikrinus deramos sveikatos apsaugos, žmogaus teisės į gyvybę ir jo orumo apsauga taip pat nebūtų visavertė; Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies nuostata, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata, yra išreikštas konstitucinis principas, įvairiais aspektais atsispindintis ir kitose Konstitucijos nuostatose, kuriuo turi būti grindžiama visa su žmonių sveikata susijusi valstybės veikla (2013 m. gegužės 16 d., 2023 m. sausio 24 d. nutarimai).

18.2. Konstitucinis Teismas, aiškindamas iš Konstitucijos 53 straipsnio nuostatų kylančią valstybės pareigą rūpintis žmonių sveikata valstybėje susidarius ypatingai situacijai, nulemtai žmonių užkrečiamųjų ligų plitimo visuomenėje, dėl kurios kyla grėsmė žmonių sveikatai ir gyvybei, yra pažymėjęs, kad:

– paisydamas iš Konstitucijos, be kita ko, jos 53 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų, kylančių reikalavimų ir siekdamas užkirsti kelią žmonių užkrečiamųjų ligų plitimui visuomenėje, taip pat suvaldyti šių ligų plitimą, dėl kurio valstybėje susidaro ypatinga situacija, kelianti grėsmę daugelio žmonių sveikatai ir gyvybei, kitoms konstitucinėms vertybėms, įstatymų leidėjas, įgyvendindamas pareigą sudaryti teisines prielaidas užtikrinti konstitucinę teisę į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gali nustatyti, kad tose darbovietėse, kuriose nustatytas staigus užkrečiamosios ligos išplitimas, būtų taikomos tam tikros teisės laisvai pasirinkti darbą įgyvendinimo sąlygos, susijusios su žmonių užkrečiamųjų ligų plitimo valdymu (kontrole) (2022 m. birželio 21 d. nutarimas);

– valstybėje susidarius ypatingai situacijai, nulemtai žmonių užkrečiamųjų ligų plitimo visuomenėje, dėl kurios kyla grėsmė žmonių sveikatai ir gyvybei, įstatymų leidėjas, įgyvendindamas iš Konstitucijos, be kita ko, jos 53 straipsnio 1 dalies, kylančią pareigą saugoti asmenis nuo grėsmių sveikatai (sumažinti sveikatai keliamą pavojų, o tam tikrais atvejais, kai tai įmanoma, užkirsti jam kelią), gali nustatyti tokius ūkinės veiklos apribojimus ar draudimus, skirtus užkirsti kelią žmonių užkrečiamųjų ligų plitimui visuomenėje ar šių ligų plitimui suvaldyti, kuriais siekiama konstituciškai svarbaus tikslo – apsaugoti žmonių sveikatą ir gyvybę; tokie apribojimai ir draudimai turi būti proporcingi siekiamam minėtam konstituciškai svarbiam tikslui; toks teisinis reguliavimas gali būti nustatytas ne tik įsitikinus, jog valstybėje susidariusi ypatinga situacija, kelianti grėsmę daugelio žmonių sveikatai ir gyvybei, kitoms konstitucinėms vertybėms, yra tokia sunki, kad dėl jos būtina kuo skubiau imtis atitinkamų žmogaus teises ir laisves ribojančių priemonių, bet ir tais atvejais, kai, atsižvelgiant į tuo metu turimą specialią informaciją, yra pagrindo manyti, kad tokia situacija yra neišvengiama ir kad, laiku nesiėmus veiksmingų priemonių, bus padaryta nepataisoma žala Konstitucijoje įtvirtintoms vertybėms, be kita ko, žmonių sveikatai ir gyvybei, kuriomis rūpintis yra valstybės funkcija (2023 m. sausio 24 d. nutarimas).

18.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad, valstybėje susidarius ypatingai situacijai, nulemtai žmonių užkrečiamųjų ligų plitimo visuomenėje, dėl kurios kyla grėsmė žmonių sveikatai ir gyvybei, įstatymų leidėjas, įgyvendindamas iš Konstitucijos, be kita ko, jos 53 straipsnio 1 dalies, kylančią pareigą saugoti asmenis nuo grėsmių sveikatai (sumažinti sveikatai keliamą pavojų, o tam tikrais atvejais, kai tai įmanoma, užkirsti jam kelią), gali nustatyti asmens teisę spręsti, kurioje Lietuvos Respublikos teritorijos vietoje jam būti, kada šią vietą palikti ir persikelti į kitą vietą, teisę laisvai spręsti, kurią nuolatinę ar laikiną gyvenamąją vietą pasirinkti, taip pat apsispręsti, ar likti Lietuvoje, ar iš jos išvykti, ir teisę pasirinkti išvykimo laiką ribojančias priemones, kuriomis siekiama užkirsti kelią žmonių užkrečiamųjų ligų plitimui visuomenėje, taip pat suvaldyti šių ligų plitimą.

18.4. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad, kaip Konstitucinis Teismas yra konstatavęs 2023 m. sausio 24 d. nutarime, siekis užkirsti kelią žmonių užkrečiamųjų ligų plitimui visuomenėje, taip pat suvaldyti šių ligų plitimą, dėl kurio valstybėje susidaro ypatinga situacija, kelianti grėsmę daugelio žmonių sveikatai ir gyvybei, ir taip užtikrinti viešąjį sveikatos apsaugos interesą gali lemti skubių ir veiksmingų sprendimų būtinybę, todėl pagal Konstituciją gali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį įstatymų leidėjo įstatyme įtvirtintos žmonių užkrečiamosioms ligoms suvaldyti skirtos priemonės gali būti detalizuojamos poįstatyminiuose teisės aktuose, juose nustatant konkrečių pasirinktų priemonių, be kita ko, taikymo mastą ir trukmę.

20.1. Pažymėtina, kad Konstitucijos 32 straipsnio 1, 2 dalimis ir Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo 2.1.8.1 papunkčio (2021 m. gegužės 19 d. redakcija) nuostata yra reguliuojami skirtingi santykiai.

20.2. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje laikomasi pozicijos, jog įpareigojimas asmeniui tam tikrą laiką nepalaikyti tiesiogiai ryšio su kitais asmenimis nėra reguliuojamas Konstitucijos 32 straipsnio nuostatomis. Konstitucinis Teismas, 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime vertindamas, ar Konstitucijos 32 straipsnio 1, 2 dalims neprieštarauja toje konstitucinės justicijos byloje ginčytas teisinis reguliavimas, pagal kurį teismas gali įpareigoti asmenį tam tikrą laiką nepalaikyti ryšio su konkrečiai išvardytais asmenimis tiesiogiai, per kitus asmenis, techninėmis ar kitomis priemonėmis, konstatavo, kad ginčytu teisiniu reguliavimu įtvirtintu tokiu teismo įpareigojimu ribojami asmens ryšiai su kitais asmenimis, taip pat kad tokiu teisiniu reguliavimu ir Konstitucijos 32 straipsnio 1, 2 dalimis reguliuojami skirtingi santykiai, dėl to pripažino, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 32 straipsnio 1, 2 dalims.

20.3. Taigi konstatuotina, kad Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo 2.1.8.1 papunkčio (2021 m. gegužės 19 d. redakcija) nuostata „Draudžiama: <...> daugiau nei 5 asmenų uždarose erdvėse <...> artimi kontaktai“ neprieštaravo Konstitucijos 32 straipsnio 1, 2 dalims.