Dėl Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 43 straipsnio 7 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimu Nr. 768 patvirtintų mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (Nr. KT40-N4/2023)

Byla Nr. 7/2022

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

NUTARIMAS

dĖL lietuvos respublikos Švietimo įstatymo 43 straipsnio 7 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimu Nr. 768 patvirtintų Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių NUOSTATŲ ATITIKTies LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2023 m. balandžio 26 d. Nr. KT40-N4/2023

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Tomo Davulio, Gintaro Godos, Aurelijaus Gutausko, Giedrės Lastauskienės, Vytauto Mizaro, Algio Norkūno, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Stasio Šedbaro,

sekretoriaujant Vaivai Matuizaitei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53¹ straipsniais, Teismo posėdyje 2023 m. balandžio 20 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 7/2022 pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą Nr. 1B-9/2022 ištirti, ar:

– Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnio 1 daliai, 41 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo (2011 m. kovo 17 d. redakcija) 43 straipsnio 7 dalies nuostata „Mokykla bendrojo ugdymo programas gali vykdyti, jei atitinka Vyriausybės patvirtintose Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklėse nustatytus bendruosius ir specialiuosius kriterijus“;

– Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnio 1 daliai, 41 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimu Nr. 768 „Dėl Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių 11 punktas (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2021 m. gruodžio 24 d.), 13.1 papunktis (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija), 25.7 papunktis (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija), 26.11 papunktis (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2021 m. gruodžio 24 d.) tiek, kiek juose nustatyti formalūs (kiekybiniai) kriterijai (rodikliai), lemiantys savivaldybių mokyklų reorganizavimą ar likvidavimą.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

Pareiškėjos argumentai

1. Pareiškėjos Seimo narių grupės

Byla Nr. 7/2022

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

NUTARIMAS

2023 m. balandžio 26 d. Nr. KT40-N4/2023

Vilnius

sekretoriaujant Vaivai Matuizaitei,

Konstitucinis Teismas

nustatė:

Pareiškėjos argumentai

1. Pareiškėjos Seimo narių grupės prašymas grindžiamas šiais argumentais.

1.1. Pareiškėjos teigimu, ginčijama Švietimo įstatymo (2011 m. kovo 17 d. redakcija) (toliau – ir Švietimo įstatymas) 43 straipsnio 7 dalies nuostata įstatymų leidėjas Vyriausybei pavedė nustatyti bendruosius ir specialiuosius kriterijus, pagal kuriuos vertinama, ar mokykla gali vykdyti bendrojo ugdymo programas, nors, pareiškėjos nuomone, tokie kriterijai turėjo būti nustatyti įstatymu.

Pareiškėja remiasi oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis dėl konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamų reikalavimų teisėkūros subjektams ir nurodo, kad įstatymų leidėjas Seimas negali pavesti Vyriausybei ar kitoms institucijoms poįstatyminiais aktais reguliuoti tų visuomeninių santykių, kurie pagal Konstituciją turi būti reguliuojami įstatymais. Pareiškėja taip pat cituoja Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimą, kuriame, be kita ko, konstatuota, kad Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalies formuluotė „savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos“ ir 41 straipsnio 2 dalies formuluotė „savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinės bei aukštesniosios mokyklos“, atsižvelgiant į Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies normą, suponuoja savivaldybių (jų institucijų) teisę steigti, reorganizuoti, likviduoti mokymo ir auklėjimo įstaigas, turėti kitas su jų steigimu, reorganizavimu, likvidavimu susijusias teises bei pareigas; pagal minėtas Konstitucijos nuostatas įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti nurodytų savivaldybių įstaigų steigimo, reorganizavimo, likvidavimo tvarką, reglamentuoti jų veiklą, reguliuoti kitus su šiomis įstaigomis susijusius santykius.

Remdamasi nurodytomis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, pareiškėja teigia, kad teisė nustatyti savivaldybių įstaigų (mokyklų) steigimo, reorganizavimo, likvidavimo tvarką, reglamentuoti jų veiklą, kitus su jomis susijusius santykius pagal Konstituciją yra numatyta būtent įstatymų leidėjui ir ji negali būti deleguota Vyriausybei. Todėl, pareiškėjos nuomone, ginčijamas Švietimo įstatymo 43 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo pavesta kriterijus, lemiančius savivaldybių mokyklų galimybę vykdyti bendrojo ugdymo programas, taigi ir veikti, nustatyti Vyriausybei, neatitinka iš Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalies, 41 straipsnio 2 dalies, 120 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

1.2. Pareiškėja taip pat nurodo, kad santykių, susijusių su savivaldybių įstaigų (mokyklų) steigimu, reorganizavimu, likvidavimu reglamentavimas poįstatyminiu aktu vertintinas kaip institucijos, priėmusios tokį aktą, veikimas ultra vires. Pasak pareiškėjos, Vyriausybei 2011 m. birželio 29 d. nutarimu Nr. 768 „Dėl Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11 punkte (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2021 m. gruodžio 24 d.), 13.1 papunktyje (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija), 25.7 papunktyje (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija), 26.11 papunktyje (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2021 m. gruodžio 24 d.) įtvirtinus kiekybinius minimalaus mokinių ar klasių skaičiaus rodiklius – kriterijus, kuriuos privalo atitikti bendrojo ugdymo programas vykdyti siekianti mokykla (kaip antai mažiausias mokykloje, vienoje klasėje (jungtinėje klasėje) besimokančių mokinių skaičius, sudarytinų III gimnazijos klasių skaičius), galimai buvo apribota savivaldybių savarankiškumas ir jų veiklos laisvė, inter alia teisė spręsti dėl minėtų kriterijų neatitinkančių savivaldybių mokyklų reorganizavimo ar likvidavimo, kurią garantuoja Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalies, 41 straipsnio 2 dalies, 120 straipsnio 2 dalies nuostatos.

Suinteresuotų asmenų atstovų argumentai

2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Seimo atstovo Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko Artūro Žukausko rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad pareiškėjos ginčijamas Švietimo įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens Seimo atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.

2.1. Pagal Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalį, valstybė prižiūri mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklą. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, valstybė, prižiūrėdama mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklą, turi diskreciją pasirinkti tam reikalingas ir būtinas priežiūros formas ir priemones. Kaip viena tokių priemonių turėtų būti vertinami ir Vyriausybei suteikti įgaliojimai patvirtinti Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisykles, kurių tikslas – sudaryti sąlygas plėtoti geros kokybės privalomąjį ir visuotinį švietimą, didinti jo prieinamumą už protingą, valstybei ir savivaldybėms pakeliamą kainą.

2.2. Suinteresuoto asmens atstovas taip pat pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 7 punktą bendrojo lavinimo organizavimas yra priskiriamas prie valstybinių (valstybės perduotų savivaldybėms) funkcijų. Atsižvelgiant į tai, suinteresuoto asmens Seimo atstovo vertinimu, teisiškai pagrįstas toks įstatymo nustatytas reguliavimas, pagal kurį savivaldybių institucijos, priimdamos tam tikrus įstatyme aiškiai nurodytus sprendimus dėl savivaldybių mokymo įstaigų ir bendrojo lavinimo organizavimo jose, yra saistomos pagal įstatyme apibrėžtą kompetenciją veikiančių Vyriausybės, švietimo, mokslo ir sporto ministro ir jo vadovaujamos ministerijos bei kitų valstybės politiką švietimo srityje įgyvendinančių subjektų sprendimų.

2.3. Suinteresuoto asmens atstovas pažymi ir tai, kad savivaldybių sprendimų dėl bendrojo lavinimo mokymo įstaigų veiklos priėmimo laisvė turi būti derinama su valstybės finansinėmis galimybėmis ir įsipareigojimais. Todėl savivaldybių institucijos savo sprendimus, kuriais įgyvendinamos savivaldybei perduotos valstybinės švietimo organizavimo savivaldybėje funkcijos, turi derinti su vykdomosios valdžios institucija, įgaliota apskaičiuoti ir paskirstyti valstybės biudžeto lėšas šioms funkcijoms vykdyti, – su Vyriausybe.

2.4. Suinteresuoto asmens atstovas taip pat nurodo, kad, įstatymų leidėjui nustačius bendrą elgesio taisyklę ar reguliavimo pagal įstatymą principą, iš Konstitucijos nekyla reikalavimo detalesnius reikalavimus nustatyti įstatymu. Bendrųjų ir specialiųjų kriterijų, kuriuos turi atitikti mokyklos, vykdančios bendrojo ugdymo programas, nustatymas grindžiamas specifiniais rodikliais (analizuojami švietimo poreikiai, tam tikroje teritorijoje esančių skirtingo pavaldumo mokyklų situacija, su kitais mokyklų savininkais ar savininkų teises ir pareigas įgyvendinančiomis institucijomis (dalyvių susirinkimais) derinama mokyklų perspektyva, analizuojamas bendrojo ugdymo programų, bendrojo ugdymo mokyklų tipų ir paskirčių išdėstymas tam tikroje savivaldybės, regiono ar šalies teritorijoje, jų įvairovė, reguliuojami mokinių srautai), kuriuos dėl jų sudėtingumo, detalumo, besikeičiančios situacijos įstatyme apibrėžti būtų sudėtinga.

Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, ginčijamoje Švietimo įstatymo nuostatoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu nėra paneigiamas savivaldybių savarankiškumas, jų teisė reorganizuoti ir likviduoti savo įsteigtas mokymo ir auklėjimo įstaigas, o tik nustatomos konstituciškai pagrįstos sąlygos ir nurodomi kriterijai, kuriuos turi atitikti savivaldybėms perduotas valstybines funkcijas įgyvendinančios savivaldybių mokymo įstaigos.

3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui taip pat gauti suinteresuoto asmens Vyriausybės atstovių Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Teisės skyriaus vedėjos Rūtos Palevičienės, to paties skyriaus patarėjos Jurgitos Šerpatauskienės, Švietimo kokybės ir regioninės politikos departamento Mokyklų veiklos skyriaus patarėjos Stanislavos Strolaitės, Vyriausybės kanceliarijos Teisės grupės patarėjos Renatos Adomaitytės-Šliogerienės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad Taisyklėse įtvirtintas pareiškėjos ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens Vyriausybės atstovių pozicija grindžiama šiais argumentais.

3.1. Suinteresuoto asmens atstovės nurodo, kad, įstatymų leidėjui nustačius bendras elgesio taisykles ir principus, susijusius su mokyklų, vykdančių bendrojo ugdymo programas, steigimu, reorganizavimu, likvidavimu, pertvarkymu ir jų finansavimu, įtvirtintus inter alia Švietimo įstatymo 42, 43, 44 straipsniuose, iš Konstitucijos nekyla reikalavimo juos detalizuojančias nuostatas įtvirtinti įstatyme.

3.2. Pasak suinteresuoto asmens atstovių, kadangi valstybė finansuoja bendrojo ugdymo programų vykdymą savivaldybių mokyklose, savivaldybės sprendimus dėl šių mokyklų turi priimti atsižvelgdamos į Vyriausybės nustatytus bendruosius ir specialiuosius kriterijus, kurie yra susiję su valstybės finansinėmis galimybėmis ir įsipareigojimais. Suinteresuoto asmens atstovės pažymi, kad Taisyklių bendruosiuose kriterijuose nustatytas mažiausias galimas mokinių skaičius klasėse yra tiesiogiai susijęs su Vyriausybės tvirtinamu Mokymo lėšų apskaičiavimo, paskirstymo ir panaudojimo tvarkos aprašu, kuriuo garantuojamos lėšos iš valstybės biudžeto kokybiškam ugdymui organizuoti klasėse.

3.3. Suinteresuoto asmens atstovių nuomone, bendrųjų ir specialiųjų kriterijų, kuriuos turi atitikti mokyklos, vykdančios bendrojo ugdymo programas, nustatymas siejamas su atskirties tarp skirtingų socialinių grupių žmonių sumažinimu, didesnėmis pasirinkimo galimybėmis mokiniams, ugdymo kokybe ir (ar) mokinių ugdymo(si) pasiekimų gerinimu, mokymosi prieinamumu ir tolygesniu mokinių pasiskirstymu mokyklose, efektyvesniu lėšų panaudojimu ir kitais kriterijais, kuriuos dėl jų sudėtingumo, besikeičiančios situacijos įstatyme apibrėžti būtų pernelyg sudėtinga. Todėl būtent Vyriausybė, įvertinusi besikeičiančias sąlygas šalyje ir atskirose savivaldybėse bendrojo ugdymo organizavimo srityje, įgyvendindama išsikeltus tikslus švietimo srityje ir atsižvelgdama į valstybės finansines galimybes, gali objektyviai ir pagrįstai pagal susiklosčiusią situaciją nustatyti bendrojo ugdymo mokyklų veiklos bendruosius ir specialiuosius kriterijus.

III

Byloje gauta medžiaga

4. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauta Lietuvos savivaldybių asociacijos direktorės Romos Žakaitienės rašytinė nuomonė.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

Ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas

5. Seimas 1991 m. birželio 25 d. priėmė Lietuvos Respublikos švietimo įstatymą. Šis įstatymas buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia Seimo 2011 m. kovo 17 d. priimtu Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu (su tam tikra išimtimi) 2011 m. liepos 1 d., kuriuo Švietimo įstatymas buvo išdėstytas nauja redakcija.

6. Švietimo įstatymas nustato Lietuvos Respublikos švietimo tikslus, švietimo sistemos principus, švietimo sistemos sandaros, švietimo veiklos, švietimo santykių pagrindus, valstybės įsipareigojimus švietimo srityje (1 straipsnio (2016 m. spalio 18 d. redakcija) 1 dalis).

6.1. Švietimo įstatymo preambulėje, be kita ko, nurodyta, kad švietimas – veikla, kuria siekiama suteikti asmeniui visaverčio savarankiško gyvenimo pagrindus ir padėti jam nuolat tobulinti savo gebėjimus; švietimas yra prioritetiškai valstybės remiama visuomenės raidos sritis.

Pagal Švietimo įstatymo 5 straipsnį, švietimo sistema, be kita ko, grindžiama lygių galimybių principu, reiškiančiu, kad švietimo sistema yra socialiai teisinga, ji užtikrina asmens teisių įgyvendinimą, kiekvienam asmeniui laiduoja švietimo prieinamumą, bendrojo išsilavinimo bei pirmosios kvalifikacijos įgijimą ir sudaro sąlygas tobulinti turimą kvalifikaciją ar įgyti naują (1 punktas), taip pat tęstinumo principu, inter alia reiškiančiu, kad švietimo sistema yra lanksti, atvira, pagrįsta įvairių formų ir institucijų sąveika (4 punktas).

6.2. Švietimo įstatyme taip pat nustatyta, kad švietimo teikėjų tinklą sudaro valstybinės, savivaldybių ir nevalstybinės bendrojo ugdymo mokyklos, profesinio mokymo įstaigos, aukštosios mokyklos, neformaliojo švietimo mokyklos, laisvieji mokytojai, kiti švietimo teikėjai (28 straipsnio 2 dalis).

7. Švietimo įstatymo 43 straipsnio „Mokyklos veikla“ 7 dalyje, kurios nuostatą ginčija pareiškėja, nustatyta:

„Mokykloje gali būti vykdomos tik Studijų, mokymo programų ir kvalifikacijų registre įregistruotos formaliojo švietimo programos. Mokykla bendrojo ugdymo programas gali vykdyti, jei atitinka Vyriausybės patvirtintose Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklėse nustatytus bendruosius ir specialiuosius kriterijus. Mokykla formaliojo profesinio mokymo programas gali vykdyti tik turėdama švietimo ir mokslo ministro išduotą licenciją, už kurios išdavimą, papildymą ar patikslinimą mokama valstybės rinkliava. Formaliojo profesinio mokymo licencijavimo taisykles tvirtina Vyriausybė.“

Taigi Švietimo įstatymo 43 straipsnio 7 dalyje reglamentuojamos mokyklų švietimo programų (inter alia bendrojo ugdymo) vykdymo sąlygos.

Šiame kontekste paminėtina, kad, pagal Švietimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, bendrasis ugdymas – tai pradinis ugdymas, pagrindinis ugdymas ir vidurinis ugdymas.

7.1. Pažymėtina, kad pareiškėjos ginčijamoje Švietimo įstatymo 43 straipsnio 7 dalies nuostatoje „Mokykla bendrojo ugdymo programas gali vykdyti, jei atitinka Vyriausybės patvirtintose Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklėse nustatytus bendruosius ir specialiuosius kriterijus“ nustatyta mokyklų bendrojo (pradinio, pagrindinio, vidurinio) ugdymo programos vykdymo sąlyga – mokykla turi atitikti Vyriausybės nustatytus bendruosius ir specialiuosius kriterijus.

Vadinasi, pagal pareiškėjos ginčijamą Švietimo įstatymo 43 straipsnio 7 dalies nuostatą, mokyklos negali vykdyti bendrojo ugdymo programų, jeigu neatitinka Vyriausybės nustatytų bendrųjų ir specialiųjų kriterijų.

7.2. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjos ginčijamoje Švietimo įstatymo 43 straipsnio 7 dalies nuostatoje yra įtvirtintas pavedimas Vyriausybei patvirtinti Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisykles, taip pat šiose taisyklėse nustatyti bendruosius ir specialiuosius kriterijus, kuriuos turi atitikti mokyklos, vykdančios bendrojo ugdymo programas.

Nagrinėjamai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu taip pat pažymėtina, kad kriterijai, kuriuos ginčijama Švietimo įstatymo 43 straipsnio 7 dalies nuostata pavesta nustatyti Vyriausybei, apibūdinti bendro pobūdžio terminais „bendrieji“ ir „specialieji“; ginčijamoje Švietimo įstatymo 43 straipsnio 7 dalies nuostatoje nėra įtvirtinti kriterijai, kuriuos turi atitikti mokyklos, vykdančios bendrojo ugdymo programas.

8. Šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjos ginčijama Švietimo įstatymo 43 straipsnio 7 dalies nuostata, pagal kurią mokyklos bendrojo ugdymo programas gali vykdyti tik jei atitinka Vyriausybės nustatytus bendruosius ir specialiuosius kriterijus, aiškintina kitų šio įstatymo nuostatų, susijusių su savivaldybių mokyklomis, kontekste.

8.1. Kaip minėta, pagal Švietimo įstatymo 28 straipsnio 2 dalį švietimo teikėjų tinklui priskiriamos inter alia savivaldybių bendrojo ugdymo mokyklos.

Pagal Švietimo įstatymo 2 straipsnio 25 dalį (2016 m. balandžio 7 d. redakcija), savivaldybės mokykla – mokykla, kurios savininkė arba viena iš dalininkų yra savivaldybė (kai valstybė nedalyvauja dalininkės teisėmis). Pagal Švietimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 5 punktą, bendrojo ugdymo mokyklas steigia savivaldybės taryba; Švietimo įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje (2017 m. gruodžio 14 d. redakcija) nustatyta, kad savivaldybės mokykla yra viešasis juridinis asmuo, veikiantis kaip biudžetinė arba viešoji įstaiga.

Taigi pagal Švietimo įstatymo 2 straipsnio 25 dalį (2016 m. balandžio 7 d. redakcija), 28 straipsnio 2 dalį, 42 straipsnio 1 dalies 5 punktą, 43 straipsnio 1 dalį (2017 m. gruodžio 14 d. redakcija) bendrojo ugdymo programas vykdo inter alia savivaldybės mokyklos, t. y. su savivaldybėmis priklausomybės ryšiais susijusios biudžetinės arba viešosios įstaigos, kurių savininkė arba viena iš dalininkų yra savivaldybė.

8.2. Pareiškėjos ginčijamoje Švietimo įstatymo 43 straipsnio 7 dalies nuostatoje įtvirtintą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su šio įstatymo 2 straipsnio 25 dalies (2016 m. balandžio 7 d. redakcija), 28 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pažymėtina, kad juo Vyriausybei pavesta nustatyti bendruosius ir specialiuosius kriterijus, kuriuos turi atitikti inter alia savivaldybių mokyklos, vykdančios bendrojo (pradinio, pagrindinio ir vidurinio) ugdymo programas.

9. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste aktualu atskleisti šiai bylai reikšmingą Švietimo įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, susijusį su savivaldybių įgaliojimais likviduoti, reorganizuoti arba kitaip pertvarkyti mokyklas, vykdančias bendrojo ugdymo programas.

9.1. Švietimo įstatymo 58 straipsnio „Savivaldybės institucijų įgaliojimai švietimo valdymo srityje“ 1 dalies 3 punkte inter alia nustatyta, kad savivaldybės atstovaujamoji institucija „formuoja <...> pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo <...> programas teikiančių mokyklų tinklą, sudaro sąlygas vaikų privalomajam švietimui vykdyti“.

Pagal Švietimo įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 3 punktą, švietimo teikėjų tinklas kuriamas inter alia steigiant, reorganizuojant, likviduojant, pertvarkant mokyklas ir atliekant jų struktūros pertvarką. Švietimo įstatymo 28 straipsnio 8 dalyje (2017 m. gruodžio 14 d. redakcija) nustatyta, kad mokyklų (išskyrus aukštąsias mokyklas ir profesinio mokymo įstaigas), vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklas kuriamas vadovaujantis Vyriausybės patvirtintomis Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklėmis ir mokyklų bendruomenių nutarimais, jeigu šie neprieštarauja šioms taisyklėms.

Taigi, pagal Švietimo įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą, aiškinamą kartu su šio įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 3 punktu, 8 dalimi (2017 m. gruodžio 14 d. redakcija), savivaldybės taryba turi įgaliojimus formuoti mokyklų, vykdančių bendrojo ugdymo programas, tinklą, inter alia likviduoti, reorganizuoti arba kitaip pertvarkyti šias mokyklas, vadovaudamasi, be kita ko, Vyriausybės patvirtintomis taisyklėmis.

9.2. Švietimo įstatymo 44 straipsnyje „Mokyklos, pagalbos įstaigos pabaiga ir pertvarkymas“ inter alia nustatyta:

– savivaldybės mokyklos, vykdančios bendrojo ugdymo programas, reorganizuojamos, likviduojamos ar pertvarkomos savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos (dalyvių susirinkimo) sprendimu vadovaujantis Vyriausybės patvirtintomis Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklėmis (2 dalis (2017 m. gruodžio 14 d. redakcija));

– savivaldybės mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, struktūros pertvarka – mokyklos grupės ar tipo pakeitimas arba vykdomos organizacinės veiklos pakeitimai (klasių, grupių, skyrių, filialų steigimas ar likvidavimas, mokymo valstybine kalba ar tautinės mažumos kalba įvedimas ar pabaiga mokykloje, paskirties keitimas) – vykdoma savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos (dalyvių susirinkimo) sprendimu, jeigu įstatymai, nustatantys konkrečias juridinių asmenų teisines formas, nenustato kitaip, vadovaujantis Vyriausybės patvirtintomis Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklėmis (4 dalis);

– savivaldybės mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija (dalyvių susirinkimas) mokyklą reorganizuoja, likviduoja ar pertvarko Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (6 dalis).

Taigi Švietimo įstatymo 44 straipsnyje (su 2017 m. gruodžio 14 d. pakeitimu), be kita ko, reglamentuota savivaldybių mokyklų likvidavimo, reorganizavimo ir kitokio pertvarkymo (taip pat jų struktūros pertvarkos) tvarka, inter alia, apibrėžti savivaldybių ir Vyriausybės teisiniai santykiai, susiję su savivaldybių mokyklų likvidavimu, reorganizavimu ir kitokiu pertvarkymu. Šiame straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad savivaldybės dėl mokyklų, vykdančių bendrojo ugdymo programas, likvidavimo, reorganizavimo ir kitokio pertvarkymo sprendžia vadovaudamosi Vyriausybės patvirtintomis Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklėmis.

9.3. Ginčijamoje Švietimo įstatymo 43 straipsnio 7 dalies nuostatoje įtvirtintą teisinį reguliavimą aiškinant šio įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje (2017 m. gruodžio 14 d. redakcija), 4 dalyje, 58 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo kontekste, pažymėtina, kad pagal jį Vyriausybei pavesta patvirtinti Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisykles ir jose nustatyti bendruosius ir specialiuosius kriterijus, kuriais, be kita ko, savivaldybės privalo vadovautis spręsdamos dėl savivaldybės mokyklų, vykdančių bendrojo ugdymo (pradinio, pagrindinio ir vidurinio) programas, likvidavimo, reorganizavimo arba kitokio pertvarkymo, t. y. formuodamos bendrojo ugdymo programas teikiančių mokyklų tinklą.

10. Apibendrinant nurodytą Švietimo įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad:

– ginčijamoje Švietimo įstatymo 43 straipsnio 7 dalies nuostatoje įtvirtintas pavedimas Vyriausybei patvirtinti Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisykles ir jose nustatyti bendruosius ir specialiuosius kriterijus, kuriuos turi atitikti inter alia savivaldybės mokykla, vykdanti bendrojo ugdymo programas;

– kriterijai, kuriuos ginčijama Švietimo įstatymo 43 straipsnio 7 dalies nuostata pavesta nustatyti Vyriausybei, apibūdinti bendro pobūdžio terminais „bendrieji“ ir „specialieji“; ginčijamoje Švietimo įstatymo 43 straipsnio 7 dalies nuostatoje nėra įtvirtinti kriterijai, kuriuos turi atitikti mokyklos, vykdančios bendrojo ugdymo programas;

– savivaldybės, formuodamos bendrojo ugdymo programas teikiančių mokyklų tinklą, inter alia likviduodamos, reorganizuodamos arba kitaip pertvarkydamos savivaldybių mokyklas, privalo vadovautis Vyriausybės patvirtintomis Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklėmis, be kita ko, jose nustatytais bendraisiais ir specialiaisiais kriterijais (Švietimo įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 3 punktas, 8 dalis (2017 m. gruodžio 14 d. redakcija), 44 straipsnio 2 dalis (2017 m. gruodžio 14 d. redakcija), 4 dalis, 58 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

11. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, kad, pagal Vietos savivaldos įstatymo (2022 m. birželio 30 d. redakcija) 4 straipsnio 2 punktą, savivaldybių savarankiškumas ir veiklos laisvė pagal Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją yra vienas pagrindinių principų, kuriuo grindžiama vietos savivalda.

Vietos savivaldos įstatymo (2022 m. birželio 30 d. redakcija) 72 straipsnyje „Savivaldybių santykiai su valstybės institucijomis ir įstaigomis“ inter alia nustatyta, kad savivaldybių santykiai su valstybės institucijomis ir įstaigomis grindžiami Konstitucija ir įstatymais (1 dalis); savivaldybės nėra pavaldžios valstybės institucijoms (2 dalis).

Taigi, pagal Vietos savivaldos įstatymo (2022 m. birželio 30 d. redakcija) 4 straipsnio 2 punktą, 72 straipsnio 1, 2 dalis, savivaldybių kompetencija apibrėžiama, jų santykiai su valstybės institucijomis reglamentuojami Konstitucijoje ir įstatymuose.

11.1. Šiame kontekste taip pat paminėtina, kad, pagal Vietos savivaldos įstatymo (2022 m. birželio 30 d. redakcija) 5 straipsnio 1 dalį, savivaldybių funkcijos pagal sprendimų priėmimo laisvę skirstomos į savarankiškąsias (1 punktas) ir valstybines (valstybės perduotas savivaldybėms) (2 punktas). Vietos savivaldos įstatymo (2022 m. birželio 30 d. redakcija) 6 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad savivaldybės teritorijoje gyvenančių vaikų iki 16 metų mokymosi pagal privalomojo švietimo programas užtikrinimas yra savarankiškoji (Konstitucijos ir įstatymų nustatyta (priskirta)) savivaldybių funkcija. Pagal Vietos savivaldos įstatymo (2022 m. birželio 30 d. redakcija) 7 straipsnio 6 punktą, bendrojo ugdymo organizavimas, savivaldybės teritorijoje gyvenančių vaikų iki 16 metų mokymosi pagal privalomojo švietimo programas užtikrinimas priskiriamas prie valstybinių (valstybės perduotų savivaldybėms) funkcijų.

Taigi, pagal Vietos savivaldos įstatymo (2022 m. birželio 30 d. redakcija) 6 straipsnio 5 punktą, 7 straipsnio 6 punktą, bendrojo ugdymo organizavimas priskiriamas prie valstybinių (valstybės perduotų savivaldybėms) funkcijų, o savivaldybės teritorijoje gyvenančių vaikų iki 16 metų mokymosi pagal privalomojo švietimo programas užtikrinimas – tiek prie valstybinių (valstybės perduotų savivaldybėms), tiek prie savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų)) savivaldybių funkcijų, nors, pagal Vietos savivaldos įstatymo (2022 m. birželio 30 d. redakcija) 5 straipsnio 1 dalį, valstybinės (valstybės perduotos savivaldybėms) ir savarankiškosios savivaldybių funkcijos skiriasi pagal sprendimų priėmimo laisvę.

11.2. Paminėtina ir tai, kad Vietos savivaldos įstatymo (2022 m. birželio 30 d. redakcija) 15 straipsnio „Savivaldybės tarybos kompetencija“ 2 dalies 16 punkte išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priskirtas inter alia sprendimų dėl biudžetinių ir viešųjų įstaigų, kurių savininkė yra savivaldybė, likvidavimo, reorganizavimo, pertvarkymo, atskyrimo priėmimas.

11.3. Taigi, pagal Vietos savivaldos įstatymo (2022 m. birželio 30 d. redakcija) 15 straipsnio 2 dalies 16 punktą, aiškinamą kartu su Švietimo įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi (2017 m. gruodžio 14 d. redakcija), savivaldybės taryba turi išimtinę kompetenciją priimti sprendimus dėl savivaldybių mokyklų likvidavimo, reorganizavimo ir kitokio pertvarkymo; kaip minėta, tai darydama savivaldybės taryba privalo vadovautis Vyriausybės patvirtintomis Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklėmis, be kita ko, jose nustatytais bendraisiais ir specialiaisiais kriterijais.

12. Minėta, kad pareiškėja taip pat ginčija Taisyklių 11 punkto (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2021 m. gruodžio 24 d.), 13.1 papunkčio (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija), 25.7 papunkčio (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija), 26.11 papunkčio (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2021 m. gruodžio 24 d.) tiek, kiek juose nustatyti formalūs (kiekybiniai) kriterijai (rodikliai), lemiantys savivaldybių mokyklų reorganizavimą ar likvidavimą, atitiktį Konstitucijai.

13. Vyriausybė 2011 m. birželio 29 d. nutarimu Nr. 768 „Dėl Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtino Taisykles.

Pažymėtina, kad, kaip matyti iš Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo, kuriuo patvirtintos Taisyklės, preambulės, jis priimtas vadovaujantis Švietimo įstatymu, inter alia pareiškėjos ginčijama Švietimo įstatymo 43 straipsnio 7 dalies nuostata „Mokykla bendrojo ugdymo programas gali vykdyti, jei atitinka Vyriausybės patvirtintose Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklėse nustatytus bendruosius ir specialiuosius kriterijus“.

Taisyklės buvo ne kartą keičiamos ir (arba) papildomos, inter alia Vyriausybės 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1110 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 768 „Dėl Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimas), kuriuo Taisyklių 11 punkte (2021 m. gruodžio 24 d. įsigaliojusi redakcija), 13.1 , 25.7 papunkčiuose, 26.11 papunktyje (įsigaliojusiame 2021 m. gruodžio 24 d.) įtvirtintas pareiškėjos ginčijamas teisinis reguliavimas.

13.1. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad Taisyklių IV skyriuje „Bendrieji ir specialieji mokyklų, vykdančių bendrojo ugdymo programas, kriterijai“ nustatyti bendrieji (25 punktas (su 2021 m. gruodžio 22 d. pakeitimu)) ir specialieji (26 punktas (su 2021 m. gruodžio 22 d. pakeitimu, įsigaliojusiu 2021 m. gruodžio 24 d.)) kriterijai, kuriuos turi atitikti inter alia savivaldybės mokykla, vykdanti bendrojo ugdymo programas.

13.2. Pažymėtina, kad pareiškėjos ginčijamame Taisyklių 25.7 papunktyje (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija) inter alia nustatyta:

„Klasės, tam tikrais atvejais jungtinės klasės sudaromos mokslo metams taip, kad užtikrintų bendrųjų ugdymo programų ir bendrųjų ugdymo planų įgyvendinimą ir atitiktų klasių, jungtinių klasių bendrosiose bendrojo ugdymo mokyklose sudarymo kriterijus, nurodytus Taisyklių 1 priede, ir klasių, jungtinių klasių bendrojo ugdymo mokyklose specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams sudarymo kriterijus, nurodytus Taisyklių 2 priede. <...> Savivaldybės mokykloje iš visų klasių, kuriose mokoma pagal pagrindinio ugdymo programą, mažesnis mokinių skaičius už Taisyklių 1 priede nustatytą mažiausią mokinių skaičių gali būti tik vienoje klasėje tuo atveju, kai savivaldybės mokyklos savininkas (dalyvių susirinkimas) bendrojo ugdymo mokyklai papildomai skiria mokymo lėšų (išskyrus mokymo lėšas, skiriamas iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto) tiek, kiek jų skiriama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto atitinkamai klasei, turinčiai nustatytą mažiausią mokinių skaičių pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą Mokymo lėšų apskaičiavimo, paskirstymo ir panaudojimo tvarkos aprašą. <...>“

Taigi Taisyklių 25.7 papunktyje (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatytas bendrasis kriterijus, susijęs su klasių ir jungtinių klasių sudarymu mokyklose, kurį turi atitikti inter alia savivaldybių mokyklos, vykdančios bendrojo ugdymo programas.

13.2.1. Pažymėtina, kad Taisyklių 25.7 papunktyje (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija) įtvirtinto bendrojo kriterijaus reikšmė sukonkretinama Taisyklių 1 priede „Klasių, jungtinių klasių bendrosiose bendrojo ugdymo mokyklose sudarymo kriterijų 2022–2023 ir 2023–2024 mokslo metams sąrašas“ (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2021 m. gruodžio 24 d.), 2 priede „Klasių, jungtinių klasių specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams sudarymo bendrojo ugdymo mokyklose kriterijų sąrašas“ (2018 m. liepos 11 d. redakcija).

Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad Taisyklių 1 priede (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2021 m. gruodžio 24 d.) nustatytas mažiausias ir didžiausias galimas mokinių skaičius klasėje, jungtinėje klasėje atsižvelgiant į ugdymo programos rūšį (pradinio ugdymo, pagrindinio ugdymo ir kt.). Taisyklių 2 priede (2018 m. liepos 11 d. redakcija) nustatytas mažiausias ir didžiausias galimas mokinių skaičius specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių klasėje, jungtinėje klasėje atsižvelgiant į klasės paskirtį (mokinių, mokomų pagal specializuoto ugdymo krypties programą, klasė ir kt.) ir į ugdymo programos rūšį.

13.2.2. Taigi, pagal Taisyklių 25.7 papunktį (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija), aiškinamą kartu su Taisyklių 1 priedo (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2021 m. gruodžio 24 d.), 2 priedo (2018 m. liepos 11 d. redakcija) nuostatomis, bendrojo ugdymo mokyklose negali būti sudaromos klasės, kuriose mokinių skaičius būtų mažesnis arba didesnis už nustatytąjį, išskyrus vieną klasę, kurioje mokinių skaičius gali būti mažesnis už nustatytą mažiausią. Vadinasi, šiuo teisiniu reguliavimu įtvirtinti formalūs (kiekybiniai) mažiausio ir didžiausio mokinių skaičiaus klasėje ir mokyklos klasių, kuriose mokinių skaičius gali būti mažesnis už nustatytą mažiausią, skaičiaus kriterijai ir nustatytos jų reikšmės (konkretūs skaičiai).

13.3. Pareiškėjos ginčijamame Taisyklių 26.11 papunktyje (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2021 m. gruodžio 24 d.) inter alia nustatyta, kad gimnazijos tipo mokykloje, vykdančioje akredituotą vidurinio ugdymo programą ir pagrindinio ugdymo programos antrąją dalį, akredituotą vidurinio ugdymo programą ir pagrindinio ugdymo programą ar akredituotą vidurinio ugdymo programą, pagrindinio ugdymo programą ir pradinio ugdymo programą, sudaromos ne mažiau kaip dvi III gimnazijos klasės. Šiame papunktyje taip pat nustatytos išimtys, kada reikalavimas sudaryti ne mažiau kaip dvi III gimnazijos klases nėra taikomas, t. y. gali būti sudaroma viena III gimnazijos klasė (26.11.1–26.11.11 papunkčiai).

Taigi Taisyklių 26.11 papunktyje (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2021 m. gruodžio 24 d.), be kita ko, nustatytas specialusis formalus (kiekybinis) mažiausio gimnazijos klasių skaičiaus kriterijus, kurį turi atitikti inter alia savivaldybių mokyklos, vykdančios bendrojo ugdymo programas, ir nustatyta jo reikšmė (dvi III gimnazijos klasės).

13.4. Taisyklių 11 punkte (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2021 m. gruodžio 24 d.), kurį taip pat ginčija pareiškėja, inter alia nustatyta: „Pradinės mokyklos, progimnazijos ar pagrindinės mokyklos tipo mokyklos, kuriose pagal ikimokyklinio ugdymo, priešmokyklinio ugdymo, bendrojo ugdymo programas mokosi 60 ir mažiau mokinių, reorganizuojamos arba likviduojamos, išskyrus nevalstybines mokyklas, vaikų socializacijos centrus, specialiąsias mokyklas, specialiojo ugdymo centrus.“

Taigi Taisyklių 11 punkte (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2021 m. gruodžio 24 d.) taip pat yra įtvirtintas vienas iš kriterijų, kurį turi atitikti inter alia savivaldybių mokyklos, vykdančios bendrojo ugdymo programas, – formalus (kiekybinis) mažiausio mokinių, besimokančių mokykloje, skaičiaus kriterijus ir nustatyta jo reikšmė (61 mokinys), taip pat expressis verbis nurodyta, kad šio kriterijaus neatitinkančios inter alia savivaldybių mokyklos privalo būti likviduojamos arba reorganizuojamos.

13.5. Taisyklių 13.1 papunktyje (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija), kurį taip pat ginčija pareiškėja, nustatyta: „gimnazijose sudaromos ne mažiau kaip dvi III gimnazijos klasės, išskyrus Taisyklių 26.11 papunktyje nustatytus atvejus“.

Taigi Taisyklių 13.1 papunktyje (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustatytas formalus (kiekybinis) mažiausio gimnazijos klasių skaičiaus kriterijus, kurį turi atitikti inter alia savivaldybių mokyklos, vykdančios bendrojo ugdymo programas, ir nustatyta jo reikšmė (dvi III gimnazijos klasės).

Šiame kontekste pažymėtina, kad Taisyklių 13.1 papunktyje (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas iš esmės analogiškas įtvirtintajam Taisyklių 26.11 papunktyje (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2021 m. gruodžio 24 d.).

13.6. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina ir tai, kad, pagal Taisyklių 18 punktą (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija), savivaldybių bendrojo ugdymo mokyklų atitikties Taisyklėse nustatytiems bendriesiems ir specialiesiems kriterijams vertinimo duomenys naudojami rengiant savivaldybių Mokyklų tinklo pertvarkos bendruosius planus, steigiant, reorganizuojant, likviduojant, pertvarkant mokyklas ir jų struktūrą.

13.7. Apibendrinant pareiškėjos ginčijamą Taisyklių 11 punkte (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2021 m. gruodžio 24 d.), 13.1 papunktyje (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija), 25.7 papunktyje (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija), aiškinamame kartu su Taisyklių 1 priedu (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2021 m. gruodžio 24 d.), 2 priedu (2018 m. liepos 11 d. redakcija), 26.11 papunktyje (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2021 m. gruodžio 24 d.) įtvirtintą teisinį reguliavimą, pažymėtina, kad juo įtvirtinti inter alia formalūs (kiekybiniai) kriterijai (kaip antai mažiausias ir didžiausias mokinių skaičius klasėje, mokyklos klasių, kurioje mokinių skaičius gali būti mažesnis už nustatytą mažiausią, skaičius, mažiausias mokinių, besimokančių mokykloje, skaičius, mažiausias gimnazijos klasių skaičius ir konkrečios jų reikšmės), kurių neatitinkančios savivaldybių mokyklos negali vykdyti bendrojo ugdymo programų, taigi tokie savivaldybių bendrojo ugdymo mokykloms taikomi kriterijai, kuriais pagal Taisyklių 18 punktą (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija) savivaldybės privalo vadovautis spręsdamos dėl šių mokyklų likvidavimo, reorganizavimo arba kitokio pertvarkymo.

Kartu pažymėtina, kad Taisyklėse nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo reglamentuojami kriterijai ir (arba) jų reikšmės, nėra šios konstitucinės justicijos bylos tyrimo dalykas.

14. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad Vyriausybės 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimu, kuriuo, kaip minėta, be kita ko, įtvirtintas pareiškėjos ginčijamas teisinis reguliavimas, inter alia buvo nustatytas teisinis reguliavimas, kurio įsigaliojimo laikas atidėtas.

Pažymėtina ir tai, kad šio Vyriausybės nutarimo 1.2.4, 1.2.26, 1.2.41, 1.2.42, 1.2.43 papunkčiuose nustatytu teisiniu reguliavimu, kurio įsigaliojimo laikas atidėtas, nauja reakcija išdėstytas pareiškėjos ginčijamuose Taisyklių 11 punkte (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2021 m. gruodžio 24 d.), 26.11 papunktyje (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2021 m. gruodžio 24 d.), taip pat Taisyklių 1 priede (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2021 m. gruodžio 24 d.), 2 priede (2018 m. liepos 11 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas. Kartu pažymėtina, kad nauja redakcija išdėstytose Taisyklių nuostatose, kurių įsigaliojimo laikas, kaip minėta, atidėtas, įtvirtintas teisinis reguliavimas šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu iš esmės nepakeistas, t. y. juo, kaip ir galiojančiu teisiniu reguliavimu, nustatyti formalūs (kiekybiniai) kriterijai, kuriuos turi atitikti inter alia savivaldybių bendrojo ugdymo mokyklos, – mažiausias mokinių, besimokančių mokykloje, skaičius (1.2.4 papunktis), mažiausias gimnazijos klasių skaičius (1.2.26 papunktis), mažiausias ir didžiausias mokinių skaičius klasėje (1.2.41–1.2.43 papunkčiai).

Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina

15. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama teisinio reguliavimo, kuriuo Vyriausybei pavesta nustatyti kriterijus, kuriuos turi atitikti inter alia bendrojo ugdymo programas vykdančios savivaldybių mokyklos ir kuriais privaloma vadovautis likviduojant, reorganizuojant arba kitaip pertvarkant savivaldybių bendrojo ugdymo mokyklas, atitiktis Konstitucijos 40 straipsnio 1 daliai, 41 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

16. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas yra universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija; konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus konstitucinis principas, apimantis daug tarpusavyje susijusių imperatyvų.

16.1. Aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad iš šio principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos, inter alia reiškiantis, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, be kita ko, poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykius, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymais.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad Lietuvoje nėra deleguotosios įstatymų leidybos, todėl įstatymų leidėjas Seimas negali pavesti Vyriausybei ar kitoms institucijoms poįstatyminiais aktais reguliuoti tų teisinių santykių, kurie pagal Konstituciją turi būti reguliuojami įstatymais, o Vyriausybė negali tokių įgaliojimų perimti (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2011 m. rugsėjo 28 d., 2022 m. birželio 21 d. nutarimai); įstatymų leidėjas negali nustatyti Vyriausybei pavedimo, kuris savo turiniu pažeistų konstitucinį įstatymo viršenybės principą (inter alia 2000 m. kovo 15 d., 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). Įstatymuose nustatomos bendro pobūdžio taisyklės, o poįstatyminiuose teisės aktuose jos gali būti detalizuojamos, gali būti reglamentuojama jų įgyvendinimo tvarka (inter alia 2014 m. gegužės 9 d., 2015 m. balandžio 16 d., 2022 m. spalio 12 d. nutarimai).

Atitinkančiais Konstituciją gali būti pripažįstami tik tokie Vyriausybės įgaliojimai leisti teisės aktus, kurie kyla iš Konstitucijos arba jai neprieštaraujančių įstatymų ir Seimo nutarimų dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat iš Konstitucijai neprieštaraujančių Respublikos Prezidento dekretų (2004 m. kovo 5 d., 2015 m. rugsėjo 29 d., 2021 m. spalio 15 d. nutarimai).

16.2. Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir teisinis aiškumas; šis imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (inter alia 2004 m. sausio 26 d., 2009 m. birželio 22 d., 2023 m. vasario 9 d. nutarimai).

17. Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai.“

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies norma, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, negali būti atsiejama nuo toje pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos (inter alia 2000 m. birželio 13 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai); savivaldybių savarankiškumas ir veiklos laisvė pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją – konstituciniai principai (inter alia 2002 m. gruodžio 24 d., 2015 m. birželio 11 d. nutarimai); Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies nuostata, jog savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, yra vietos bendruomenių dalyvavimo valdant atitinkamas teritorijas garantija (2005 m. liepos 8 d. nutarimas).

17.1. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad konstitucinė nuostata, jog savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, reiškia ir tai, kad jeigu Konstitucijoje ar įstatymuose tam tikros funkcijos yra priskirtos savivaldybėms, tai savivaldybės ir vykdo šias funkcijas ta apimtimi, kuria šios yra joms priskirtos (inter alia 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2015 m. birželio 11 d. nutarimai); kadangi visos savivaldybių funkcijos yra vykdomos pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją, šiuo atžvilgiu jos visos yra priskirtos savivaldybėms vykdyti; nė viena jų nereiškia savivaldybių absoliutaus savarankiškumo atitinkamoje srityje (2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

17.2. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad tam tikros funkcijos pagal Konstituciją priklauso išimtinai savivaldybėms, be to, savivaldybėms įstatymais gali būti perduotos vykdyti ir tam tikros valstybės funkcijos; iš Konstitucijos kylanti galimybė įstatymais perduoti savivaldybėms vykdyti tam tikras valstybės funkcijas reiškia ir tai, kad minėtos funkcijos gali būti įstatymais priskiriamos savivaldybėms vykdyti visos arba tik tam tikra apimtimi; antruoju atveju ypač pabrėžtinas iš Konstitucijos kylantis teisinio reguliavimo aiškumo reikalavimas: įstatymuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų aišku, kokia apimtimi tam tikrą funkciją vykdo savivaldybės, o kokia apimtimi vykdyti šią funkciją yra palikta valstybei (2005 m. liepos 8 d., 2008 m. kovo 5 d. nutarimai).

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta ir tai, kad jeigu įstatymais savivaldybėms perduodamos valstybės funkcijos, taip pat jeigu joms įstatymais ar kitais teisės aktais sukuriamos pareigos, turi būti numatomos ir šioms funkcijoms (pareigoms) reikalingos lėšos (2002 m. gruodžio 24 d., 2005 m. liepos 8 d. nutarimai); iš Konstitucijos (inter alia iš jos 120 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad valstybė remia savivaldybes) įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad, atsižvelgiant į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, kitus svarbius veiksnius, būtų užtikrintas savivaldybių funkcijų finansavimas (2005 m. liepos 8 d. nutarimas).

17.3. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad jeigu įstatymuose nustatyta, jog tam tikrus santykius, susijusius su įstatymų reikalavimų – taigi ir įstatymų, kuriais nustatomos savivaldybių funkcijos, reikalavimų – įgyvendinimo tvarka (procedūromis), reguliuoja Vyriausybė, Vyriausybė ir privalo tai padaryti; toks Vyriausybės nustatytas teisinis reguliavimas yra privalomas ir savivaldybių institucijoms; tačiau šie Vyriausybės nutarimai negali pakeisti arba iškreipti įstatymuose nustatyto teisinio reguliavimo, šiais poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose (2004 m. vasario 11 d. sprendimas, 2005 m. liepos 8 d. nutarimas).

17.4. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad pagal Konstituciją savivaldybių tarybos turi teisę steigti įvairias joms atskaitingas institucijas – savivaldybių įstaigas, įmones, reikalingas savivaldybėms perduotoms funkcijoms vykdyti, o įstatymų numatytais atvejais jos privalo tokias institucijas (savivaldybių įstaigas, įmones) įsteigti; įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu nustatyti savivaldybių įstaigų, įmonių steigimo tvarką, o savivaldybių tarybos privalo savivaldybių įstaigas, įmones steigti laikydamosi įstatymuose nustatytų reikalavimų; įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, gali įstatymu nustatyti tam tikras sąlygas ir (arba) procedūras, kurių savivaldybės, įgyvendindamos savo įsteigtų įstaigų, įmonių steigėjo teises, privalo paisyti, įstatymu taip pat galima nustatyti kitus apribojimus, tam tikru mastu suvaržančius savivaldybių, kaip atitinkamų įstaigų, įmonių steigėjų, teises (2005 m. liepos 8 d. nutarimas).

Iš Konstitucijos ir įstatymų kylanti savivaldybių tarybų teisė steigti įvairias joms atskaitingas institucijas – savivaldybių įstaigas, įmones, reikalingas savivaldybėms perduotoms funkcijoms vykdyti, suponuoja ir jų teisę minėtas institucijas nustatytąja tvarka likviduoti bei reorganizuoti arba kitaip pertvarkyti, nesvarbu, kaip šis savivaldybių įstaigų, įmonių likvidavimas, reorganizavimas arba kitoks pertvarkymas yra vadinamas įstatymuose ar poįstatyminiuose teisės aktuose, neišskiriant nė atitinkamų savivaldybių tarybų sprendimų; iš Konstitucijos kylantys reikalavimai, inter alia įstatymų leidėjo pareiga įstatymu nustatyti savivaldybių įstaigų, įmonių steigimo tvarką ir savivaldybių tarybų pareiga savivaldybių įstaigas, įmones steigti laikantis įstatymuose nustatytų reikalavimų, taip pat savivaldybių tarybų pareiga laikytis Vyriausybės nutarimų reikalavimų, yra mutatis mutandis taikytini ir savivaldybių tarybų sprendimams, kuriais savivaldybių įstaigos, įmonės nustatytąja tvarka yra likviduojamos, reorganizuojamos arba kitaip pertvarkomos, nesvarbu, kaip šis savivaldybių įstaigų, įmonių likvidavimas, reorganizavimas arba kitoks pertvarkymas yra vadinamas įstatymuose ar poįstatyminiuose teisės aktuose (2005 m. liepos 8 d. nutarimas).

18. Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, turinio negalima aiškinti atsietai nuo kitų Konstitucijos nuostatų, inter alia nuo jos 40 straipsnio 1 dalies, 41 straipsnio 2 dalies.

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigiama galimybė savivaldybėms realizuoti savo kompetenciją, tiesiogiai įtvirtintą Konstitucijoje; savivaldybių kompetencija Konstitucijoje yra expressis verbis apibrėžta inter alia 40 straipsnio 1 dalyje, kurioje inter alia nurodytos savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos, 41 straipsnio 2 dalyje, kurioje inter alia nurodytos savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinės bei aukštesniosios mokyklos (2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

18.1. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad Konstitucijos 41 straipsnio normos reiškia, jog valstybė (jos institucijos) turi pareigą užtikrinti, kad visi asmenys iki 16 metų turėtų realias galimybes įgyti nemokamą išsilavinimą valstybinėse arba savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse ar aukštesniosiose mokyklose, kad mokymas šiose įstaigose būtų visiems vienodai prieinamas (2000 m. birželio 13 d. nutarimas); švietimas ir mokslas yra konstitucinės vertybės; pagal Konstituciją valstybė turi pareigą skirti lėšų švietimui ir mokslui finansuoti (2002 m. liepos 11 d. nutarimas).

18.2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalies formuluotė „savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos“ ir 41 straipsnio 2 dalies formuluotė „savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinės bei aukštesniosios mokyklos“, atsižvelgiant į Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies normą, reiškia, kad turi būti mokymo ir auklėjimo įstaigų, susietų su savivaldybėmis priklausomybės ryšiais; tai, be kitų dalykų, suponuoja savivaldybių (jų institucijų) teisę steigti, reorganizuoti, likviduoti mokymo ir auklėjimo įstaigas, turėti kitas su jų steigimu, reorganizavimu, likvidavimu susijusias teises bei pareigas; tačiau ši konstitucinė savivaldybių teisė nėra neribota; nurodytos Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalies ir 41 straipsnio 2 dalies formuluotės, atsižvelgiant į Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies normą, suponuoja įstatymų leidėjo teisę nustatyti nurodytų savivaldybių įstaigų steigimo, reorganizavimo, likvidavimo tvarką, reglamentuoti jų veiklą, reguliuoti kitus su šiomis įstaigomis susijusius santykius; svarbu, kad atitinkamais įstatymais nebūtų paneigiama pati savivaldybių teisė steigti, reorganizuoti, likviduoti mokymo ir auklėjimo įstaigas, turėti kitas su jų steigimu, reorganizavimu, likvidavimu susijusias teises ir pareigas (2000 m. birželio 13 d. nutarimas).

Taigi pagal Konstituciją, inter alia jos 40 straipsnio 1 dalį, 41 straipsnio 2 dalį, savivaldybės gali steigti, reorganizuoti, likviduoti arba kitaip pertvarkyti mokymo ir auklėjimo įstaigas, susietas su savivaldybėmis priklausomybės ryšiais, tam, kad būtų užtikrintas asmenų iki 16 metų mokymas.

18.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalį, aiškinamą kartu su jos 40 straipsnio 1 dalies, 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis, savivaldybių veikimo laisvės ir savarankiškumo suponuojama teisė steigti, likviduoti, reorganizuoti arba kitaip pertvarkyti savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigas nėra neribota ir nereiškia absoliutaus savivaldybių savarankiškumo šioje srityje; savivaldybės mokymo ir auklėjimo įstaigas steigti, reorganizuoti privalo laikydamosi įstatymuose nustatytų reikalavimų.

Pažymėtina ir tai, kad pagal Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalį, aiškinamą kartu su jos 40 straipsnio 1 dalies, 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis, įstatymų leidėjas, įstatymu nustatydamas savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų steigimo, reorganizavimo, likvidavimo arba kitokio pertvarkymo tvarką, tam tikras sąlygas ir (arba) procedūras, kurių privalo paisyti savivaldybės, įgyvendindamos savo įsteigtų mokymo ir auklėjimo įstaigų steigėjo teises, gali inter alia nustatyti kriterijus, kuriuos privalo atitikti savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos. Pažymėtina, kad, įgyvendindamas savo diskreciją reglamentuoti savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklą, be kita ko, nustatyti kriterijus, kuriuos privalo atitikti savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos, įstatymų leidėjas privalo paisyti iš Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančio teisinio aiškumo reikalavimo, t. y. privalo įtvirtinti aiškius kriterijus, pagal kuriuos nustatoma, ar savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos gali vykdyti savo veiklą.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, reguliuojant įstatymų, kuriais reglamentuojama savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų veikla, nustatytų reikalavimų įgyvendinimo tvarką (procedūras) gali būti priimami poįstatyminiai teisės aktai, kuriais, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, detalizuojamos ir sukonkretinamos įstatymų normos, reglamentuojamas jų įgyvendinimas.

III

Švietimo įstatymo 43 straipsnio 7 dalies atitikties Konstitucijai vertinimas

19. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Švietimo įstatymo 43 straipsnio 7 dalies nuostatos „Mokykla bendrojo ugdymo programas gali vykdyti, jei atitinka Vyriausybės patvirtintose Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklėse nustatytus bendruosius ir specialiuosius kriterijus“ atitiktis Konstitucijos 40 straipsnio 1 daliai, 41 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

20. Pareiškėjos abejonės dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai iš esmės grindžiamos tuo, kad įstatymų leidėjas, Vyriausybei pavesdamas nustatyti kriterijus, kuriuos atitinkančios savivaldybių mokyklos gali vykdyti bendrojo ugdymo programas, nesilaikė iš Konstitucijos kylančio reikalavimo savivaldybių, kaip mokyklų steigėjų, veiklos laisvę ir savarankiškumą ribojantį teisinį reguliavimą nustatyti ne žemesnės galios nei įstatymas teisės akte.

21. Sprendžiant, ar ginčijama Švietimo įstatymo 43 straipsnio 7 dalies nuostata „Mokykla bendrojo ugdymo programas gali vykdyti, jei atitinka Vyriausybės patvirtintose Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklėse nustatytus bendruosius ir specialiuosius kriterijus“ neprieštarauja Konstitucijai, pažymėtina, kad, kaip minėta:

– Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalies, 41 straipsnio 2 dalies formuluotės, atsižvelgiant į jos 120 straipsnio 2 dalį, reiškia, kad turi būti mokymo ir auklėjimo įstaigų, susietų su savivaldybėmis priklausomybės ryšiais; tai, be kitų dalykų, suponuoja savivaldybių (jų institucijų) teisę steigti, reorganizuoti, likviduoti mokymo ir auklėjimo įstaigas, turėti kitas su jų steigimu, reorganizavimu, likvidavimu susijusias teises bei pareigas; savivaldybių veikimo laisvės ir savarankiškumo suponuojama teisė steigti, likviduoti, reorganizuoti arba kitaip pertvarkyti savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigas nėra neribota; savivaldybės mokymo ir auklėjimo įstaigas steigti, reorganizuoti privalo laikydamosi įstatymuose nustatytų reikalavimų;

– pagal Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalį, aiškinamą kartu su jos 40 straipsnio 1 dalies, 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis, įstatymų leidėjas, įstatymu nustatydamas savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų steigimo, reorganizavimo, likvidavimo arba kitokio pertvarkymo tvarką, tam tikras sąlygas ir (arba) procedūras, kurių privalo paisyti savivaldybės, įgyvendindamos savo įsteigtų mokymo ir auklėjimo įstaigų steigėjo teises, gali reglamentuoti savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklą, inter alia nustatyti kriterijus, kuriuos privalo atitikti savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos;

– įgyvendindamas savo diskreciją reglamentuoti savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklą, be kita ko, nustatyti kriterijus, kuriuos privalo atitikti savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos, įstatymų leidėjas privalo paisyti iš Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančio teisinio aiškumo reikalavimo, t. y. įtvirtinti aiškius kriterijus, pagal kuriuos nustatoma, ar savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos gali vykdyti savo veiklą;

– pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, reguliuojant įstatymų, kuriais reglamentuojama savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų veikla, nustatytų reikalavimų įgyvendinimo tvarką (procedūras) gali būti priimami poįstatyminiai teisės aktai, kuriais, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, detalizuojamos ir sukonkretinamos įstatymų normos, reglamentuojamas jų įgyvendinimas;

– iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla reikalavimas įstatymų leidėjui paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos, todėl jis negali pavesti Vyriausybei ar kitoms institucijoms poįstatyminiais aktais reguliuoti tų teisinių santykių, kurie pagal Konstituciją turi būti reguliuojami įstatymais.

22. Minėta, kad pareiškėjos ginčijamoje Švietimo įstatymo 43 straipsnio 7 dalies nuostatoje „Mokykla bendrojo ugdymo programas gali vykdyti, jei atitinka Vyriausybės patvirtintose Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklėse nustatytus bendruosius ir specialiuosius kriterijus“ įtvirtintas pavedimas Vyriausybei patvirtinti Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisykles, taip pat jose nustatyti bendruosius ir specialiuosius kriterijus, kuriuos turi atitikti mokyklos, vykdančios bendrojo ugdymo programas; joje nėra įtvirtinti kriterijai, kuriuos turi atitikti mokyklos, vykdančios bendrojo ugdymo programas. Minėta ir tai, kad Vyriausybės patvirtintomis Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklėmis, be kita ko, jose nustatytais bendraisiais ir specialiaisiais kriterijais, savivaldybės privalo vadovautis formuodamos bendrojo ugdymo programas teikiančių mokyklų tinklą, inter alia likviduodamos, reorganizuodamos arba kitaip pertvarkydamos savivaldybių mokyklas.

22.1. Pažymėtina, kad, pareiškėjos ginčijamoje Švietimo įstatymo 43 straipsnio 7 dalies nuostatoje neįtvirtinus kriterijų, kuriuos turi atitikti savivaldybių mokyklos, vykdančios bendrojo ugdymo programas, ir kuriais privaloma vadovautis inter alia sprendžiant dėl savivaldybių mokyklų likvidavimo, reorganizavimo arba kitokio pertvarkymo, sudarytos prielaidos ne įstatymu, o poįstatyminiu teisės aktu nustatyti reikalavimus, kurių privalo laikytis savivaldybės, įgyvendindamos savo veikimo laisvės ir savarankiškumo suponuojamą teisę steigti, likviduoti, reorganizuoti arba kitaip pertvarkyti savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigas.

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad tik Švietimo įstatymu nustačius kriterijus, kuriuos turi atitikti mokyklos, vykdančios bendrojo ugdymo programas, atskirų kriterijų reikšmė gali būti sukonkretinama poįstatyminiuose teisės aktuose, inter alia Vyriausybės patvirtintose Taisyklėse.

22.2. Konstatuotina, kad įstatymų leidėjas, įgyvendindamas savo diskreciją reglamentuoti savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklą, be kita ko, nustatyti kriterijus, kuriuos privalo atitikti savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos, Švietimo įstatymo 43 straipsnio 7 dalyje pavedęs Vyriausybei nustatyti bendro pobūdžio terminais „bendrieji“ ir „specialieji“ apibūdintus kriterijus ir neįtvirtinęs kriterijų, kuriuos turi atitikti mokyklos, vykdančios bendrojo ugdymo programas, nepaisė iš Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies, aiškinamos kartu su jos 40 straipsnio 1 dalies, 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kylančio reikalavimo įstatyme įtvirtinti aiškius kriterijus, pagal kuriuos nustatoma, ar savivaldybės mokykla gali vykdyti savo veiklą, taip pat iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio draudimo pavesti Vyriausybei įgyvendinti Seimo konstitucinę kompetenciją – poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti tuos teisinius santykius, kurie pagal Konstituciją turi būti reguliuojami įstatymais.

23. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Švietimo įstatymo 43 straipsnio 7 dalies nuostata „Mokykla bendrojo ugdymo programas gali vykdyti, jei atitinka Vyriausybės patvirtintose Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklėse nustatytus bendruosius ir specialiuosius kriterijus“ tiek, kiek ja Vyriausybei pavesta nustatyti savivaldybių bendrojo ugdymo mokykloms taikomus bendruosius ir specialiuosius kriterijus, prieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 1 daliai, 41 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

24. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip minėta, iš Konstitucijos kylanti galimybė įstatymais perduoti savivaldybėms vykdyti tam tikras valstybės funkcijas reiškia, jog minėtos funkcijos gali būti įstatymais priskiriamos savivaldybėms vykdyti visos arba tik tam tikra apimtimi; antruoju atveju ypač pabrėžtinas iš Konstitucijos kylantis teisinio reguliavimo aiškumo reikalavimas: įstatymuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų aišku, kokia apimtimi tam tikrą funkciją vykdo savivaldybės, o kokia apimtimi vykdyti šią funkciją yra palikta valstybei. Minėta ir tai, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja tam tikrus reikalavimus įstatymų leidėjui: teisinis reguliavimas inter alia privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių.

24.1. Šiame nutarime minėta, kad savivaldybių funkcijos švietimo srityje inter alia apibrėžtos Vietos savivaldos įstatymo (2022 m. birželio 30 d. redakcija) 6 straipsnio 5 punkte, 7 straipsnio 6 punkte. Minėta ir tai, kad, pagal Vietos savivaldos įstatymo (2022 m. birželio 30 d. redakcija) 6 straipsnio 5 punktą, 7 straipsnio 6 punktą, savivaldybės teritorijoje gyvenančių vaikų iki 16 metų mokymosi pagal privalomojo švietimo programas užtikrinimas priskirtas tiek prie valstybinių (valstybės perduotų savivaldybėms), tiek prie savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų)) savivaldybių funkcijų, nors, pagal Vietos savivaldos įstatymo (2022 m. birželio 30 d. redakcija) 5 straipsnio 1 dalį, valstybinės ir savarankiškosios savivaldybių funkcijos skiriasi pagal sprendimų priėmimo laisvę.

24.2 Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, inter alia iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio teisinio aiškumo imperatyvo, Vietos savivaldos įstatymo nuostatomis turėtų aiškiai, nedviprasmiškai reglamentuoti, kokia sprendimų priėmimo laisvė savivaldybėms suteikiama joms įgyvendinant funkcijas švietimo srityje, inter alia užtikrinant savivaldybės teritorijoje gyvenančių vaikų iki 16 metų mokymąsi pagal privalomojo švietimo programas, t. y. aiškiai apibrėžti, kurios švietimo srities savivaldybių funkcijos yra priskiriamos prie valstybinių (valstybės perduotų savivaldybėms), o kurios – prie savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų)) savivaldybių funkcijų.

Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimu patvirtintų Mokyklų, vykdančių
formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių nuostatų
atitikties Konstitucijai vertinimas

25. Kaip minėta, pareiškėja taip pat prašo ištirti Taisyklių 11 punkto (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2021 m. gruodžio 24 d.), 13.1 papunkčio (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija), 25.7 papunkčio (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija), 26.11 papunkčio (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2021 m. gruodžio 24 d.) tiek, kiek juose nustatyti formalūs (kiekybiniai) kriterijai (rodikliai), lemiantys savivaldybių mokyklų reorganizavimą ar likvidavimą, atitiktį Konstitucijos 40 straipsnio 1 daliai, 41 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai.

26. Pareiškėjos abejonės dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties nurodytoms Konstitucijos nuostatoms grindžiamos iš esmės tuo, kad, pasak jos, formalių (kiekybinių) kriterijų, kuriuos turi atitikti savivaldybės bendrojo ugdymo mokykla, nustatymas poįstatyminiu aktu vertintinas kaip institucijos, priėmusios tokį aktą, veikimas ultra vires, ribojantis Konstitucijos laiduojamą savivaldybių savarankiškumą ir laisvę veikti pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją.

27. Sprendžiant, ar ginčijamos Taisyklių nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, pažymėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla reikalavimas paisyti bendrojo teisės principo ex injuria jus non oritur (neteisės pagrindu teisė neatsiranda) (inter alia 2003 m. gruodžio 30 d., 2014 m. gegužės 27 d., 2021 m. spalio 15 d. nutarimai).

Kaip minėta, įstatymų leidėjas negali nustatyti Vyriausybei pavedimo, kuris savo turiniu pažeistų konstitucinį įstatymo viršenybės principą; atitinkančiais Konstituciją gali būti pripažįstami tokie Vyriausybės įgaliojimai leisti teisės aktus, kurie kyla iš Konstitucijos arba jai neprieštaraujančių įstatymų.

Minėta ir tai, kad pagal Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalį, aiškinamą kartu su jos 40 straipsnio 1 dalies, 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis, įstatymų leidėjas, įstatymu nustatydamas savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų steigimo, reorganizavimo, likvidavimo arba kitokio pertvarkymo tvarką, tam tikras sąlygas ir (arba) procedūras, kurių privalo paisyti savivaldybės, įgyvendindamos savo įsteigtų mokymo ir auklėjimo įstaigų steigėjo teises, gali inter alia nustatyti kriterijus, kuriuos privalo atitikti savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos; pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, reguliuojant įstatymų, kuriais reglamentuojama savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų veikla, nustatytų reikalavimų įgyvendinimo tvarką (procedūras) gali būti priimami poįstatyminiai teisės aktai, kuriais, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, detalizuojamos ir sukonkretinamos įstatymų normos.

28. Kaip minėta, pareiškėjos ginčijamu Taisyklių 11 punkte (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2021 m. gruodžio 24 d.), 13.1 papunktyje (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija), 25.7 papunktyje (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija), aiškinamame kartu su Taisyklių 1 priedu (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2021 m. gruodžio 24 d.), 2 priedu (2018 m. liepos 11 d. redakcija), 26.11 papunktyje (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2021 m. gruodžio 24 d.) nustatytu teisiniu reguliavimu įtvirtinti inter alia formalūs (kiekybiniai) kriterijai (kaip antai mažiausias ir didžiausias mokinių skaičius klasėje, mokyklos klasių, kuriose mokinių skaičius gali būti mažesnis už nustatytą mažiausią, skaičius, mažiausias mokinių, besimokančių mokykloje, skaičius, mažiausias gimnazijos klasių skaičius ir konkrečios jų reikšmės), kurių neatitinkančios savivaldybių mokyklos negali vykdyti bendrojo ugdymo programų, taigi tokie savivaldybių bendrojo ugdymo mokykloms taikomi kriterijai, kuriais pagal Taisyklių 18 punktą (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija) savivaldybės privalo vadovautis spręsdamos dėl šių mokyklų likvidavimo, reorganizavimo arba kitokio pertvarkymo.

28.1. Pažymėtina, kad Taisyklių 11 punkte (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2021 m. gruodžio 24 d.), 13.1 papunktyje (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija), 25.7 papunktyje (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija), 26.11 papunktyje (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2021 m. gruodžio 24 d.), taip pat Taisyklių 1 priede (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2021 m. gruodžio 24 d.), 2 priede (2018 m. liepos 11 d. redakcija) formalūs (kiekybiniai) kriterijai, kuriuos turi atitikti savivaldybių bendrojo ugdymo mokyklos ir kuriais savivaldybės privalo vadovautis spręsdamos dėl šių mokyklų likvidavimo, reorganizavimo arba kitokio pertvarkymo, yra nustatyti Vyriausybei įgyvendinant prieštaraujantį Konstitucijai pavedimą, įtvirtintą Švietimo įstatymo 43 straipsnio 7 dalies nuostatoje „Mokykla bendrojo ugdymo programas gali vykdyti, jei atitinka Vyriausybės patvirtintose Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklėse nustatytus bendruosius ir specialiuosius kriterijus“, šių kriterijų neįtvirtinus Švietimo įstatyme.

28.2. Vadinasi, remiantis iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančiu reikalavimu paisyti bendrojo teisės principo ex injuria jus non oritur (neteisės pagrindu teisė neatsiranda) ir tais pačiais argumentais, kuriais grindžiama išvada, kad Konstitucijos 40 straipsnio 1 daliai, 41 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja Švietimo įstatymo 43 straipsnio 7 dalies nuostata „Mokykla bendrojo ugdymo programas gali vykdyti, jei atitinka Vyriausybės patvirtintose Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklėse nustatytus bendruosius ir specialiuosius kriterijus“ tiek, kiek ja Vyriausybei pavesta nustatyti savivaldybių bendrojo ugdymo mokykloms taikomus bendruosius ir specialiuosius kriterijus, konstatuotina, kad nurodytoms Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja ir Taisyklių 11 punktas (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2021 m. gruodžio 24 d.), 13.1 papunktis (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija), 25.7 papunktis (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija), 26.11 papunktis (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2021 m. gruodžio 24 d.) tiek, kiek juose nustatyti formalūs (kiekybiniai) kriterijai, kuriuos turi atitikti savivaldybių bendrojo ugdymo mokyklos, taip pat Taisyklių 1 priedas (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2021 m. gruodžio 24 d.), 2 priedas (2018 m. liepos 11 d. redakcija), kuriuose įtvirtintos minėtų kriterijų reikšmės (konkretūs skaičiai).

29. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Taisyklių 11 punktas (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2021 m. gruodžio 24 d.), 13.1 papunktis (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija), 25.7 papunktis (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija), 26.11 papunktis (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2021 m. gruodžio 24 d.) tiek, kiek juose nustatyti formalūs (kiekybiniai) kriterijai, kuriuos turi atitikti savivaldybių bendrojo ugdymo mokyklos, taip pat Taisyklių 1 priedas (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2021 m. gruodžio 24 d.), 2 priedas (2018 m. liepos 11 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 1 daliai, 41 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

30. Kaip minėta, Vyriausybės 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimo 1.2.4, 1.2.26, 1.2.41, 1.2.42, 1.2.43 papunkčiuose nustatytu teisiniu reguliavimu, kurio įsigaliojimo laikas atidėtas, nauja reakcija išdėstytas pareiškėjos ginčijamuose Taisyklių 11 punkte (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2021 m. gruodžio 24 d.), 26.11 papunktyje (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2021 m. gruodžio 24 d.), taip pat Taisyklių 1 priede (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2021 m. gruodžio 24 d.), 2 priede (2018 m. liepos 11 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas.

Minėta ir tai, kad nauja redakcija išdėstytose Taisyklių nuostatose, kurių įsigaliojimo laikas atidėtas, įtvirtintas teisinis reguliavimas šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu iš esmės nepakeistas, t. y. juo, kaip ir galiojančiu teisiniu reguliavimu, nustatyti formalūs (kiekybiniai) kriterijai, kuriuos turi atitikti inter alia savivaldybių bendrojo ugdymo mokyklos, – mažiausias mokinių, besimokančių mokykloje, skaičius (1.2.4 papunktis, keičiantis Taisyklių 11 punktą), mažiausias gimnazijos klasių skaičius (1.2.26 papunktis, keičiantis Taisyklių 26.11 papunktį), mažiausias ir didžiausias mokinių skaičius klasėje (1.2.41–1.2.43 papunkčiai, keičiantys Taisyklių 1, 2 priedus).

30.1. Vadinasi, remiantis tais pačiais argumentais, kuriais grindžiama išvada, kad Konstitucijos 40 straipsnio 1 daliai, 41 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja Taisyklių 11 punktas (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2021 m. gruodžio 24 d.), 26.11 papunktis (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2021 m. gruodžio 24 d.) tiek, kiek juose nustatyti formalūs (kiekybiniai) kriterijai, kuriuos turi atitikti savivaldybių bendrojo ugdymo mokyklos, taip pat Taisyklių 1 priedas (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2021 m. gruodžio 24 d.), 2 priedas (2018 m. liepos 11 d. redakcija), konstatuotina, kad nurodytoms Konstitucijos nuostatoms, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja ir Vyriausybės 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimo 1.2.4, 1.2.26 papunkčiai tiek, kiek juose nustatyti formalūs (kiekybiniai) kriterijai, kuriuos turi atitikti savivaldybių bendrojo ugdymo mokyklos, 1.2.41, 1.2.42, 1.2.43 papunkčiai.

30.2. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Vyriausybės 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimo 1.2.4, 1.2.26 papunkčiai tiek, kiek juose nustatyti formalūs (kiekybiniai) kriterijai, kuriuos turi atitikti savivaldybių bendrojo ugdymo mokyklos, 1.2.41, 1.2.42, 1.2.43 papunkčiai prieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 1 daliai, 41 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Dėl Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo

31. Šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu Švietimo įstatymo 43 straipsnio 7 dalies nuostata „Mokykla bendrojo ugdymo programas gali vykdyti, jei atitinka Vyriausybės patvirtintose Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklėse nustatytus bendruosius ir specialiuosius kriterijus“ tiek, kiek ja Vyriausybei pavesta nustatyti savivaldybių bendrojo ugdymo mokykloms taikomus bendruosius ir specialiuosius kriterijus, jos pagrindu priimtų Taisyklių 11 punktas (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2021 m. gruodžio 24 d.), 13.1 papunktis (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija), 25.7 papunktis (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija), 26.11 papunktis (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2021 m. gruodžio 24 d.) tiek, kiek juose nustatyti formalūs (kiekybiniai) kriterijai, kuriuos turi atitikti savivaldybių bendrojo ugdymo mokyklos, taip pat Taisyklių 1 priedas (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2021 m. gruodžio 24 d.), 2 priedas (2018 m. liepos 11 d. redakcija) pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai.

Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad tas teisės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

32. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas, įvertinęs inter alia tai, kokia teisinė situacija gali susidaryti įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, gali nustatyti, kada tas Konstitucinio Teismo nutarimas turi būti oficialiai paskelbtas; Konstitucinis Teismas turi konstitucinius įgaliojimus nustatyti ir vėlesnę savo nutarimo, kuriuo tam tikras teisės aktas (jo dalis) buvo pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, oficialaus paskelbimo (taigi ir įsigaliojimo) datą tais atvejais, kai tą Konstitucinio Teismo nutarimą oficialiai paskelbus iškart po jo priėmimo teisės sistemoje galėtų susidaryti teisinio reguliavimo vakuumas ar kitos neapibrėžtys, dėl kurių galėtų būti iš esmės pakenkta kurioms nors Konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms (inter alia 2005 m. sausio 19 d., 2011 m. birželio 9 d., 2021 m. gegužės 13 d. nutarimai). Taigi Konstitucinio Teismo nutarimo (inter alia nutarimo, kuriuo tam tikras įstatymas (jo dalis) pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai) oficialaus paskelbimo atidėjimas – iš Konstitucijos kylanti prielaida išvengti tam tikrų visuomenei ir valstybei, žmonių teisėms ir laisvėms nepalankių padarinių, kurių galėtų atsirasti, jeigu atitinkamas Konstitucinio Teismo nutarimas būtų oficialiai paskelbtas tuoj pat po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje ir tą jo oficialaus paskelbimo dieną įsigaliotų (inter alia 2005 m. sausio 19 d., 2012 m. vasario 6 d., 2023 m. kovo 15 d. nutarimai).

33. Pažymėtina, kad, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 84 straipsnio „Konstitucinio Teismo aktų ir Konstitucinio Teismo pirmininko pranešimų paskelbimas ir įsigaliojimas“ (2015 m. gegužės 14 d. redakcija) 3 dalį, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, Konstitucinis Teismas gali nustatyti kitą, vėlesnę, Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo tam tikras teisės aktas (jo dalis) pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ar įstatymams, paskelbimo datą.

34. Pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą, oficialiai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą, nuo jo oficialaus paskelbimo dienos nebegalės būti taikoma prieštaraujančiais Konstitucijai pripažinti Švietimo įstatymo 43 straipsnio 7 dalies nuostata „Mokykla bendrojo ugdymo programas gali vykdyti, jei atitinka Vyriausybės patvirtintose Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklėse nustatytus bendruosius ir specialiuosius kriterijus“ tiek, kiek ja Vyriausybei pavesta nustatyti savivaldybių bendrojo ugdymo mokykloms taikomus bendruosius ir specialiuosius kriterijus, Taisyklių 11 punktas (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2021 m. gruodžio 24 d.), 13.1 papunktis (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija), 25.7 papunktis (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija), 26.11 papunktis (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2021 m. gruodžio 24 d.) tiek, kiek juose nustatyti formalūs (kiekybiniai) kriterijai, kuriuos turi atitikti savivaldybių bendrojo ugdymo mokyklos, taip pat Taisyklių 1 priedas (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2021 m. gruodžio 24 d.), 2 priedas (2018 m. liepos 11 d. redakcija).

34.1. Taigi, jeigu Konstitucinio Teismo nutarimas šioje byloje būtų oficialiai paskelbtas iškart po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje, atsirastų bendrojo ugdymo programas vykdančių savivaldybių mokyklų tinklo formavimo teisinio reguliavimo spraga ir neapibrėžtumas, kuris galėtų sukelti neigiamus padarinius švietimo prieinamumui, mokinių pasiskirstymo mokyklose tolygumui, mokymo lėšų panaudojimo efektyvumui.

34.2. Atsižvelgiant į tai, kad bendrojo ugdymo programas vykdančių savivaldybių mokyklų tinklo formavimo teisinio reguliavimo spragai ir neapibrėžtumui pašalinti reikalingas tam tikras laikas, šis Konstitucinio Teismo nutarimas Teisės aktų registre oficialiai skelbtinas 2024 m. sausio 2 d.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 53¹, 54, 55, 56, 84 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo (2011 m. kovo 17 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 38-1804) 43 straipsnio 7 dalies nuostata „Mokykla bendrojo ugdymo programas gali vykdyti, jei atitinka Vyriausybės patvirtintose Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklėse nustatytus bendruosius ir specialiuosius kriterijus“ tiek, kiek ja Lietuvos Respublikos Vyriausybei pavesta nustatyti savivaldybių bendrojo ugdymo mokykloms taikomus bendruosius ir specialiuosius kriterijus, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnio 1 daliai, 41 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimu Nr. 768 „Dėl Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių 11 punktas (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2021 m. gruodžio 24 d., TAR, 2021-12-23, Nr. 26837), 13.1 papunktis (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija, TAR, 2021-12-23, Nr. 26837), 25.7 papunktis (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija, TAR, 2021-12-23, Nr. 26837), 26.11 papunktis (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2021 m. gruodžio 24 d., TAR, 2021-12-23, Nr. 26837) tiek, kiek juose nustatyti formalūs (kiekybiniai) kriterijai, kuriuos turi atitikti savivaldybių bendrojo ugdymo mokyklos, taip pat Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių 1 priedas (2021 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2021 m. gruodžio 24 d., TAR, 2021-12-23, Nr. 26837), 2 priedas (2018 m. liepos 11 d. redakcija, TAR, 2018-07-17, Nr. 12101) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnio 1 daliai, 41 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 1110 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 768 „Dėl Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (TAR, 2021-12-23, Nr. 26837) 1.2.4, 1.2.26 papunkčiai tiek, kiek juose nustatyti formalūs (kiekybiniai) kriterijai, kuriuos turi atitikti savivaldybių bendrojo ugdymo mokyklos, 1.2.41, 1.2.42, 1.2.43 papunkčiai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnio 1 daliai, 41 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

4. Šis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas Teisės aktų registre turi būti oficialiai paskelbtas 2024 m. sausio 2 d.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Konstitucinio Teismo teisėjai Tomas Davulis

Gintaras Goda

Aurelijus Gutauskas

Giedrė Lastauskienė

Vytautas Mizaras

Algis Norkūnas

Daiva Petrylaitė

Janina Stripeikienė

Stasys Šedbaras

Norite matyti visą dokumentą?

Užsiregistruokite nemokamai per 30 sekundžių ir skaitykite visą dokumentą be apribojimų

Visas šio dokumento tekstas be apribojimų
Paieška tarp daugiau nei 472325 teisės aktų
AI teisės asistentas aktų ir dokumentų analizei
Teisininkams — 7 d. visos platformos bandymas nemokamai

Skaitykite visą dokumentą nemokamai

Teisininkams — 7 d. bandymas su AI asistentu

Pasirinkite kalbą

Kalba

Dėl Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 43 straipsnio 7 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimu Nr. 768 patvirtintų mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

Statusas

Priėmimo data

Leidėjas

Identifikacinis kodas

Įsigaliojimo data

Dokumento tipas

Norite matyti visą dokumentą?

Susiję teisės aktai

Pasirinkite kalbą

Mums rūpi privatumas