Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ 3.2.8 ir 3.4.4 papunkčių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymui

2.1. Pareiškėjo teigimu, Vyriausybė 2020 m. kovo 14 d. nutarimo, t. y. poįstatyminio teisės akto, 3.2.8, 3.4.4 papunkčiuose nustatė tokį teisinį reguliavimą, kuriuo iš esmės uždraudė teikti grožio ir odontologijos paslaugas (išskyrus būtinosios medicinos pagalbos užtikrinimą). Taip, pareiškėjo nuomone, Vyriausybė viršijo jai suteiktus įgaliojimus, nes Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo metu Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo (2001 m. gruodžio 13 d. redakcija) (toliau – ir ŽULPKĮ), reguliuojančio, be kita ko, karantino režimo klausimus, 21 straipsnio 1 dalyje, 3 dalies (2010 m. balandžio 20 d. redakcija) 1 punkte Vyriausybei buvo pavesta nustatyti tik specialias ūkinės veiklos sąlygas, paslaugų teikimo tvarką, tačiau nebuvo numatyta, kad Vyriausybė gali uždrausti vykdyti atitinkamą ūkinę veiklą.

Taigi, pasak pareiškėjo, nustatant tokį ginčijamose Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo nuostatose įtvirtintą teisinį reguliavimą nesilaikyta konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris suponuoja teisės aktų hierarchiją, inter alia tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams ir kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, taip pat buvo pažeistas Konstitucijos 46 straipsnis, nes nustatyti esmines ūkinės veiklos sąlygas, draudimus ir ribojimus, darančius esminį poveikį ūkinei veiklai, galima tik įstatymu. 

2.2. Pareiškėjas pažymi ir tai, kad nustatant ginčijamą teisinį reguliavimą, susijusį su ūkinės veiklos laisvės ribojimais, nesilaikyta konstitucinio teisinės valstybės principo elementu esančio proporcingumo principo, kuris reiškia, be kita ko, tai, kad teisiniu reguliavimu gali būti nustatytos tokios ūkinės veiklos subjektų pareigos, kurios jų veiklos laisvės nevaržytų labiau, negu būtina konstituciškai reikšmingiems žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos tikslams pasiekti.

Pareiškėjo teigimu, iš Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo travaux préparatoires matyti, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatyti kraštutiniai ūkinės veiklos laisvės apribojimai, kuriais uždrausta teikti grožio paslaugas ir dalį odontologijos paslaugų, buvo grindžiami poreikiu apsaugoti visuomenės sveikatą nuo rizikos, kurią kėlė COVID-19 liga (koronavirusinė infekcija), tačiau abejotina, ar tų pačių rezultatų nebuvo galima pasiekti švelnesniais ūkinės veiklos ribojimais (pavyzdžiui, vėliau taikytais reikalavimais dėvėti medicinines kaukes, riboti klientų srautus ir pan.).

3.1. Vyriausybės atstovų nuomone, siekiant tinkamai įvertinti ginčijamą teisinį reguliavimą, jo nustatymo priežastis ir pagrįstumą, pirmiausia turėtų būti atsižvelgiama į epidemiologinį COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) plitimo ir jos keliamos grėsmės žmonių gyvybei ir sveikatai kontekstą, taip pat į tai, kad Lietuva (kaip ir visas pasaulis) su tokio masto ir pavojaus pandemija susidūrė pirmą kartą, tad teisės aktai turėjo būti priimami ir taikomi nuolat besikeičiančiai, iš anksto nenuspėjamai ir sunkiai prognozuojamai situacijai.

Rašytiniuose paaiškinimuose pažymima, kad pirmieji COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) atvejai Europoje nustatyti 2020 m. sausio mėn., tuo metu taip pat patvirtinta, kad virusas plinta nuo žmogaus žmogui. Pasaulio sveikatos organizacija (toliau – PSO), atsižvelgusi į tai, kad virusas sparčiai plinta visuomenėje, mirštamumas rizikos grupėse didelis, 2020 m. kovo 11 d. paskelbė pasaulinę COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) pandemiją. Vėliau PSO pranešė ir tai, kad užsikrėtę, bet dar neturintys pasireiškusių COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) simptomų asmenys gali užkrėsti kitus asmenis iki simptomų atsiradimo.

Vyriausybė, įvertinusi teikiamą informaciją ir epidemiologinę COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) situaciją, 2020 m. vasario 26 d. priėmė nutarimą Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimas), kuriuo dėl COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) plitimo grėsmės paskelbė valstybės lygio ekstremaliąją situaciją visoje Lietuvos Respublikoje, o Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu, kurio nurodytos nuostatos ginčijamos šioje konstitucinės justicijos byloje, paskelbė trečią (visiškos parengties) civilinės saugos sistemos parengties lygį ir karantiną visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje bei patvirtino karantino režimo priemones.

Vyriausybės atstovai rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, kad COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) plitimo ribojimui ir valdymui (prevencijai) taikytos priemonės buvo pasirinktos remiantis COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) sukėlėjo plitimo, kitais ligos epidemiologiniais ypatumais, turima įrodymais pagrįsta informacija apie šios ligos užkrečiamumo ypatumus ir tarptautinių organizacijų rekomendacijomis COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) prevencijos ir valdymo priemonių imtis visose valstybėse. Tokiu teisiniu reguliavimu, Vyriausybės atstovų teigimu, buvo siekiama konstituciškai svarbaus tikslo – apsaugoti žmonių gyvybę ir sveikatą ir taip užtikrinti viešąjį interesą, užkertant kelią COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) plitimui, nes valstybė turi pareigą saugoti asmenis nuo grėsmių sveikatai, pagerinti žmogaus, visuomenės gebėjimą įveikti sveikatai kilusį pavojų.

3.2. Vyriausybės atstovai pažymi, kad, jų nuomone, Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimas, kuriuo paskelbtas karantino režimas ir nustatytos jo metu taikytinos priemonės, buvo priimtas vadovaujantis jo priėmimo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis, suteikiančiomis teisę būtent Vyriausybei skelbti karantiną ir tvirtinti jo režimo sąlygas.

Rašytiniuose paaiškinimuose pažymima, kad nors tiek ŽULPKĮ, tiek Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymas (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) (toliau – CSĮ) ginčijamų Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo nuostatų galiojimo metu buvo keisti, Vyriausybės atstovų manymu, pagal to nutarimo 3.2.8, 3.4.4 papunkčių priėmimo metu galiojusius CSĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punktą (2013 m. gruodžio 23 d. redakcija) ir ŽULPKĮ 21 straipsnio 3 dalies (2010 m. balandžio 20 d. redakcija) 1 punktą būtent Vyriausybei buvo suteikta teisė skelbti trečią (visiškos parengties) civilinės saugos sistemos parengties lygį, karantiną ir tvirtinti karantino režimo sąlygas. Šiuo aspektu Vyriausybės atstovai pabrėžia, kad įstatymų leidėjas minėtose CSĮ ir ŽULPKĮ nuostatose Vyriausybei, turinčiai užtikrinti ekstremaliųjų situacijų likvidavimą, suteikė plačias teises civilinės saugos valdymo ir užkrečiamųjų ligų profilaktikos bei valdymo srityse, o skelbiant karantiną – įgaliojimus nustatyti specialią asmenų darbo, gyvenimo ir kitokią tvarką, ūkinės ir kitokios veiklos sąlygas, paslaugų teikimo tvarką, skirtą užkrečiamųjų ligų plitimui riboti.

Taigi, Vyriausybės atstovų teigimu, Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo 3.2.8, 3.4.4 papunkčiuose nustatytų ūkinės veiklos ribojimų pagrindas buvo numatytas įstatymuose, ginčijamu teisiniu reguliavimu buvo įtvirtintos specialios ūkinės veiklos sąlygos, inter alia nustatyti specialūs, būtini ir proporcingi ribojimai kai kuriose ūkinės veiklos srityse, kol bus suvaldytas ypač pavojingos užkrečiamosios ligos plitimas. Kadangi, kaip nurodo Vyriausybės atstovai, pagal Konstituciją, inter alia pagal konstitucinį teisinės valstybės principą, reguliuojant ūkinę veiklą gali būti priimami poįstatyminiai teisės aktai, kuriais detalizuojamos ir sukonkretinamos įstatymų normos, reglamentuojamas jų įgyvendinimas, Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimas visiškai atitiko iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančius reikalavimus, t. y. jis buvo grindžiamas įstatymais ir jame nebuvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme.

3.3. Vyriausybės atstovai taip pat teigia, kad karantino režimo priemonės, įtvirtintos pareiškėjo ginčijamuose Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo 3.2.8, 3.4.4 papunkčiuose, buvo proporcingos siekiui apsaugoti žmones, visuomenę nuo rizikos, kurią sukėlė COVID-19 liga (koronavirusinė infekcija).

Rašytiniuose paaiškinimuose pažymima, kad ginčijamu Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarime įtvirtintu teisiniu reguliavimu, siekiant mažinti galimų kontaktų skaičių, buvo ne uždraustas, o laikinai atidėtas tam tikrų paslaugų teikimas; šio nutarimo 3.4.4 papunkčiu, priešingai nei teigia pareiškėjas, odontologijos paslaugų teikimo veikla apskritai nebuvo uždrausta, juo tebuvo apribotas nebūtinųjų odontologijos paslaugų teikimas, paliekant galimybę teikti būtinąją medicinos pagalbą.

Vyriausybės atstovų manymu, paskelbtos valstybės lygio ekstremaliosios situacijos metu Vyriausybės taikytos pasirinktos specialios priemonės buvo būtinos ir proporcingos iškeltam teisėtam tikslui pasiekti (t. y. riboti ypač pavojingos užkrečiamosios ligos plitimą, išvengti sveikatos priežiūros įstaigų griūties ir taip užtikrinti sveikatos priežiūros paslaugų teikimą ne tik COVID-19 liga (koronavirusine infekcija) sergantiems pacientams). Jos buvo taikomos atsižvelgiant, be kita ko, į COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) paplitimo mastą, jos pasekmes žmonių gyvybei ir sveikatai, šios ligos ypatumus (pavyzdžiui, į tai, kad, tyrimų duomenimis, COVID-19 liga (koronavirusinė infekcija) ypač efektyviai plinta uždarose patalpose, kad tam tikra paslauga gali naudotis nemažas skaičius rizikos grupei priklausančių asmenų). Vyriausybės atstovai taip pat nurodo, kad nustatant COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) valdymo priemones visų pirma buvo vertinama epidemiologinė situacija šalyje, turimi mokslininkų surinkti duomenys, kompetentingų tarptautinių organizacijų ir ekspertų teikiamos rekomendacijos, prognozės.

3.4. Vyriausybės atstovų teigimu, Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo 3.2.8, 3.4.4 papunkčiuose įtvirtinto teisinio reguliavimo atitiktį proporcingumo principui pagrindžia, be kita ko, ir tai, kad šio nutarimo 3 punkte patvirtintas karantino režimas Lietuvos Respublikoje buvo tęsiamas iki 2020 m. birželio 16 d., t. y. jis buvo laikinas, o atsižvelgiant į sergamumo COVID-19 liga (koronavirusine infekcija) statistiką, karantino režimo sąlygos buvo palaipsniui švelninamos.

3.5. Vyriausybės atstovų paaiškinimuose pažymima ir tai, kad, laiku paskelbus karantino režimą bei būtinąsias jo sąlygas ir vėliau jį įgyvendinus ir vykdant, Lietuvoje COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) epideminis procesas pasireiškė švelniau nei daugelyje kitų paveiktų šalių, o sergamumo ir mirtingumo rodikliai buvo vieni mažiausių, palyginti su kitomis Europos Sąjungos ir Europos ekonominės erdvės valstybėmis. Taigi Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarime, be kita ko, ginčijamose jo nuostatose, patvirtintos karantino režimo priemonės, suinteresuoto asmens atstovų manymu, buvo ne tik būtinos, bet ir veiksmingos.

3.6. Vyriausybės atstovų manymu, vertinant ginčijamas Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo nuostatas būtina atsižvelgti ir į Konstitucijos 28 straipsnį, įtvirtinantį, kad žmogaus teisėtas elgesys nėra neribotas; kiekvienas žmogus turi pareigą, be kita ko, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Iš minėto Konstitucijos straipsnio, Vyriausybės atstovų teigimu, visuomenei kyla reikalavimas prisidėti prie pandemijos valdymo ir savo veiksmais nekelti pavojaus kitų asmenų sveikatai ir gyvybei.  

Konstitucinis Teismas

5.1. Kaip matyti iš Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo preambulės, jis buvo priimtas vadovaujantis, be kita ko, ŽULPKĮ 21 straipsnio 3 dalies (2010 m. balandžio 20 d. redakcija) 1 punktu, pagal kurį visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje karantiną skelbia ir atšaukia, jo dydį, ribas, trukmę ir režimą tvirtina Vyriausybė sveikatos apsaugos ministro teikimu, CSĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punktu (2013 m. gruodžio 23 d. redakcija), pagal kurį inter alia trečią (visiškos parengties) civilinės saugos sistemos parengties lygį gresiant ar susidarius valstybės lygio ekstremaliajai situacijai skelbia Vyriausybė, ir atsižvelgus į nepalankią epideminę COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) situaciją.

5.2. Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu, kurio 3.2.8, 3.4.4 papunkčius prašo ištirti pareiškėjas, buvo patvirtintos dėl nepalankios epideminės COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) situacijos paskelbto karantino režimo priemonės, susijusios su judėjimu per sieną ir šalies viduje (3.1 papunktis), viešojo ir privataus sektoriaus veikla (3.2 papunktis), švietimo įstaigų darbo organizavimu (3.3 papunktis), sveikatos priežiūros įstaigų darbo organizavimu (3.4 papunktis), socialines paslaugas teikiančių įstaigų darbo organizavimu (3.5 papunktis).

5.3. Pareiškėjo ginčijamame Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo 3.2.8 papunktyje buvo nustatyta: „Draudžiama teikti grožio paslaugas.“

Taigi, pagal Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo 3.2.8 papunktį, viena iš dėl nepalankios epideminės COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) situacijos paskelbto karantino metu viešojo ir privataus sektoriaus veiklos srityje taikytų karantino režimo priemonių buvo draudimas teikti grožio paslaugas.

5.4. Pareiškėjo ginčijamame Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo 3.4.4 papunktyje buvo nustatyta: „Odontologijos paslaugų teikimo atidėjimas, išskyrus būtinosios medicinos pagalbos užtikrinimą.“

Taigi, pagal Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo 3.4.4 papunktį, viena iš dėl nepalankios epideminės COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) situacijos paskelbto karantino metu sveikatos priežiūros įstaigų darbo organizavimo srityje taikytų karantino režimo priemonių buvo odontologijos paslaugų, išskyrus būtinosios medicinos pagalbos užtikrinimą, teikimo atidėjimas. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, jog pagal Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo 3.4.4 papunktyje įtvirtintą teisinį reguliavimą odontologijos paslaugų teikimas buvo taip apribotas, kad buvo leidžiama teikti tik tas odontologijos paslaugas, kuriomis buvo užtikrinamas būtinosios medicinos pagalbos teikimas; visų kitų odontologijos paslaugų teikimas buvo atidėtas. 

5.5. Kaip minėta, pagal Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo 6 punktą, karantino režimas turėjo galioti nuo 2020 m. kovo 16 d. 00 val. iki kovo 30 d. 24 val.

Vadinasi, ginčijamuose Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo 3.2.8, 3.4.4 papunkčiuose nustatytos dėl nepalankios epideminės COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) situacijos paskelbto karantino režimo priemonės – atitinkamai draudimas teikti grožio paslaugas ir odontologijos paslaugų, išskyrus būtinosios medicinos pagalbos užtikrinimą, teikimo atidėjimas – turėjo būti taikomos laikinai.

5.6. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, kad, kaip matyti iš Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo travaux préparatoires, Vyriausybė jį priėmė, inter alia šio nutarimo 3.2.8, 3.4.4 papunkčiuose nustatytas karantino režimo priemones patvirtino, atsižvelgdama, be kita ko, į nepalankią COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) epideminę situaciją pasaulyje ir ypač Europos Sąjungoje, į tai, kad ir kitose šalyse, siekiant suvaldyti COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) plitimą, taikomas karantino režimas, ir siekdama užtikrinti užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių valdymą ir taikymą plintant COVID-19 ligai (koronavirusinei infekcijai).

12.1. Pagal CSĮ 2 straipsnio (2015 m. birželio 18 d. redakcija) 6, 7, 9 dalis ekstremalioji situacija apibrėžiama kaip dėl ekstremaliojo įvykio, t y. nustatytus kriterijus (stebėjimais ir skaičiavimais nustatytus arba tarptautinėje praktikoje naudojamus, be kita ko, medicininius, socialinius ar kitus įvykio mastą, padarinius ar faktą apibūdinančius dydžius arba aplinkybes) atitinkančio, pasiekusio ar viršijusio gamtinio, techninio, ekologinio ar socialinio įvykio, keliančio pavojų inter alia gyventojų gyvybei ar sveikatai, jų socialinėms sąlygoms, susidariusi padėtis, kuri gali sukelti staigų didelį pavojų inter alia gyventojų gyvybei ar sveikatai.

12.2. Pagal CSĮ 3 straipsnio 1 punktą, Vyriausybė yra vienas iš subjektų, sudarančių civilinės saugos sistemą, kurios tikslas yra, be kita ko, padėti gyventojams, valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, kitoms įstaigoms ir ūkio subjektams, gresiant ar susidarius ekstremaliosioms situacijoms, išvengti ar patirti kuo mažiau žalos, išlaikyti rimtį, išsaugoti gyventojų gyvybę, sveikatą, turtą ir apsaugoti aplinką (4 straipsnio 2 punktas).

Pagal CSĮ 9 straipsnį, Vyriausybė, įgyvendindama civilinės saugos sistemos uždavinius, be kita ko, skelbia ir atšaukia valstybės lygio ekstremaliąją situaciją (11 punktas), nustato inter alia ekstremaliųjų įvykių ir ekstremaliųjų situacijų likvidavimo ir jų padarinių šalinimo organizavimo tvarką (12 punktas), o pagal CSĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punktą (2013 m. gruodžio 23 d. redakcija), kuriuo, be kita ko, vadovautasi priimant šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamą Vyriausybės nutarimą, gresiant ar susidarius valstybės lygio ekstremaliajai situacijai, skelbia ir atšaukia inter alia trečią (visiškos parengties) civilinės saugos sistemos parengties lygį.

Šiame kontekste paminėtina, kad Vyriausybė 2020 m. vasario 26 d. nutarimu paskelbė „valstybės lygio ekstremaliąją situaciją visoje šalyje dėl naujojo koronaviruso (COVID-19) plitimo grėsmės“, o, kaip minėta, Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu, kurio pareiškėjo nurodytos nuostatos ginčijamos šioje konstitucinės justicijos byloje, atsižvelgusi į nepalankią epideminę COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) situaciją, paskelbė trečią (visiškos parengties) civilinės saugos sistemos parengties lygį (1 punktas).

12.3. Pagal CSĮ 8 straipsnį „Asmens teisių ir laisvių apribojimai užtikrinant civilinę saugą“ (2013 m. gruodžio 23 d. redakcija), be kita ko, likviduojant ekstremalųjį įvykį, ekstremaliąją situaciją ir šalinant jų padarinius, šio ir kitų įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka galėjo būti laikinai apribotos asmens judėjimo laisvė, nuosavybės ir būsto neliečiamumo teisės.

12.4. Pažymėtina, kad Seimas 2020 m. balandžio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo Nr. VIII-971 2, 8, 9, 11, 12, 14, 22, 27, 28 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 30¹ straipsniu įstatymą Nr. XIII-2864 (įsigaliojusį 2020 m. gegužės 1 d.), kuriuo inter alia pakeitė CSĮ 8 straipsnį (2013 m. gruodžio 23 d. redakcija), o CSĮ 9 straipsnį papildė 19 punktu.

12.5. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu apibendrinant išdėstytą CSĮ įtvirtintą šiai konstitucinės justicijos bylai aktualų teisinį reguliavimą, pažymėtina, kad:

– įstatymų leidėjas suteikė įgaliojimus Vyriausybei skelbti ir atšaukti valstybės lygio ekstremaliąją situaciją (9 straipsnio 11 punktas), gresiant ar susidarius valstybės lygio ekstremaliajai situacijai, skelbti ir atšaukti, be kita ko, trečio (visiškos parengties) lygio saugos sistemos parengtį (21 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2013 m. gruodžio 23 d. redakcija));

– pagal ginčijamo Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo priėmimo metu galiojusį CSĮ įtvirtintą teisinį reguliavimą Vyriausybė, šalindama ekstremaliosios situacijos padarinius, turėjo įgaliojimus CSĮ ir kitų įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka laikinai apriboti asmens judėjimo laisvę, nuosavybės ir būsto neliečiamumo teises (8 straipsnis), o nuo 2020 m. gegužės 1 d. Vyriausybei buvo suteikti įgaliojimai, paskelbus valstybės lygio ekstremaliąją situaciją, laikinai apriboti ūkinės veiklos laisvę ar viešųjų ir administracinių paslaugų teikimą, jei tai būtina ekstremaliajai situacijai likviduoti ir jos padariniams šalinti (8 straipsnis (2020 m. balandžio 28 d. redakcija), 9 straipsnio 19 punktas (2020 m. balandžio 28 d. redakcija)).

13.1. Pagal ŽULPKĮ 2 straipsnio 21 dalį, karantinas yra specialus užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių taikymo režimas, nustatomas atskiriems objektams (riboto karantino objektai) ar apkrėstose teritorijose (teritorijų karantinas), kai registruojami nežinomos kilmės užkrečiamųjų ligų sukėlėjų paplitimai arba ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų atvejai, taip pat pavojingų užkrečiamųjų ligų protrūkiai ar epidemijos.

Pagal ŽULPKĮ 21 straipsnio 3 dalies (2010 m. balandžio 20 d. redakcija) 1 punktą, karantiną visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ar keliose savivaldybėse skelbia ir atšaukia, jo dydį, ribas, trukmę ir režimą sveikatos apsaugos ministro teikimu tvirtina Vyriausybė.

Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad, pagal ŽULPKĮ 2 straipsnio 21 dalį, 21 straipsnio 3 dalies (2010 m. balandžio 20 d. redakcija) 1 punktą, kai registruojami nežinomos kilmės užkrečiamųjų ligų sukėlėjų paplitimai arba ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų atvejai, taip pat pavojingų užkrečiamųjų ligų protrūkiai ar epidemijos, Vyriausybei suteikti įgaliojimai, gavus sveikatos apsaugos ministro teikimą, visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje skelbti specialų užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių taikymo režimą – karantiną, taip pat tvirtinti jo ribas, trukmę ir jo metu taikomas priemones.

13.2. ŽULPKĮ 21 straipsnio „Karantinas“ 1 dalyje (šioje konstitucinės justicijos byloje prašoma ištirti ginčijamų Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo 3.2.8, 3.4.4 papunkčių atitiktį jai) buvo nustatyta: „Karantino tikslas – nustatyti specialią asmenų darbo, gyvenimo, poilsio, kelionių tvarką, ūkinės ir kitokios veiklos sąlygas, produktų gamybos, jų realizavimo, geriamojo vandens tiekimo bei paslaugų teikimo tvarką ir tuo riboti užkrečiamųjų ligų plitimą.“

Taigi, pagal ŽULPKĮ 21 straipsnio 1 dalį, karantinas skelbiamas siekiant riboti užkrečiamųjų ligų plitimą; kad šis tikslas būtų pasiektas, kaip karantino metu taikomų profilaktikos ir kontrolės priemonių dalis galėjo būti nustatoma inter alia speciali asmenų darbo, gyvenimo, poilsio, kelionių tvarka, ūkinės ir kitokios veiklos sąlygos, paslaugų teikimo tvarka. Aiškinant ŽULPKĮ 21 straipsnio 1 dalį šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, jog, atsižvelgiant į tai, kad inter alia nustatant specialias ūkinės ir kitokios veiklos sąlygas, paslaugų teikimo tvarką siekiama, kaip minėta, riboti užkrečiamųjų ligų plitimą, karantino metu nustatomos ūkinės ir kitokios veiklos sąlygos, paslaugų teikimo tvarka galėjo būti tokios, kad ūkinė veikla galėjo būti laikinai apribota, be kita ko, taip, kad laikinai būtų draudžiama ja verstis.

Aiškinant ŽULPKĮ 21 straipsnio 1 dalį kartu su šio straipsnio 3 dalies (2010 m. balandžio 20 d. redakcija) 1 punktu, pagal kurį karantiną skelbia ir atšaukia, jo dydį, ribas, trukmę ir režimą sveikatos apsaugos ministro teikimu tvirtina Vyriausybė, pažymėtina, kad Vyriausybei, sveikatos apsaugos ministro teikimu paskelbus karantiną, buvo suteikti įgaliojimai, siekiant riboti užkrečiamųjų ligų plitimą, nustatyti konkrečias karantino metu taikomas profilaktikos ir kontrolės priemones, inter alia susijusias su specialių ūkinės veiklos sąlygų, paslaugų teikimo tvarkos nustatymu, kuriomis ūkinė veikla galėjo būti laikinai apribota, be kita ko, taip, kad laikinai būtų draudžiama ja verstis. Pabrėžtina, kad, pagal ŽULPKĮ 21 straipsnio 1 dalį, tokios specialios ūkinės veiklos sąlygos, paslaugų teikimo tvarka, kaip karantino metu taikomų profilaktikos ir kontrolės priemonių dalis, galėjo būti nustatytos tik nurodytu atveju, t. y. paskelbus karantiną, tik siekiant šioje nuostatoje nurodyto tikslo – riboti užkrečiamųjų ligų plitimą ir tik tam tikram apibrėžtam laikui, t. y. tik tol, kol galioja Vyriausybės paskelbtas karantino režimas.

13.3. Pažymėtina, kad Seimas 2020 m. kovo 31 d. priėmė Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. I-1553 2, 8, 9, 18, 21 ir 36 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XIII-2831 (įsigaliojusį 2020 m. balandžio 8 d.), kuriuo inter alia pakeitė ŽULPKĮ 21 straipsnio 1 dalį, šį straipsnį papildė nauja 1¹ dalimi, taip pat pakeitė šio straipsnio 3 dalies (2010 m. balandžio 20 d. redakcija) 1 punktą.

13.4. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina ir tai, kad Seimas 2022 m. gruodžio 8 d. Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. I-1553 21 straipsnio pakeitimo ir Įstatymo papildymo 18¹ straipsniu įstatymu (įsigaliojusiu 2023 m. sausio 1 d.) pakeitė ŽULPKĮ 21 straipsnio 1¹ dalį (2020 m. kovo 31 d. redakcija) ir jos 1 punktą išdėstė taip:

13.5. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu apibendrinant Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo galiojimo metu ŽULPKĮ buvusį įtvirtintą šiai konstitucinės justicijos bylai aktualų teisinį reguliavimą, pažymėtina, kad:

– tais atvejais, kai registruojami nežinomos kilmės užkrečiamųjų ligų sukėlėjų paplitimai arba ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų atvejai, taip pat pavojingų užkrečiamųjų ligų protrūkiai ar epidemijos, Vyriausybei šiuo įstatymu suteikti įgaliojimai, gavus sveikatos apsaugos ministro teikimą, visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje skelbti specialų užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių taikymo režimą – karantiną, taip pat tvirtinti jo ribas, trukmę ir jo metu taikomas priemones (2 straipsnio 21 dalis, 21 straipsnio 3 dalies (2010 m. balandžio 20 d. redakcija) 1 punktas, 21 straipsnio 3 dalies (2020 m. kovo 31 d. redakcija) 1 punktas);

– pagal ginčijamo Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo priėmimo metu galiojusį ŽULPKĮ įtvirtintą teisinį reguliavimą Vyriausybė, sveikatos apsaugos ministro teikimu paskelbusi karantiną, siekdama riboti užkrečiamosios ligos plitimą ir tvirtindama inter alia karantino režimą (t. y. karantino metu taikomas užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemones), galėjo nustatyti inter alia specialias ūkinės ir kitokios veiklos sąlygas, paslaugų teikimo tvarką (21 straipsnio 1 dalis); karantino metu nustatomos ūkinės ir kitokios veiklos sąlygos ir paslaugų teikimo tvarka galėjo būti tokios, kad ūkinė veikla galėjo būti laikinai apribota, be kita ko, taip, kad laikinai būtų draudžiama ja verstis; tokios specialios ūkinės veiklos sąlygos ir paslaugų teikimo tvarka galėjo būti nustatytos tik nurodytu atveju, t. y. paskelbus karantiną, tik siekiant šioje nuostatoje nurodyto tikslo – riboti užkrečiamųjų ligų plitimą ir tik tam tikram apibrėžtam laikui, t. y. tik kol, kol galioja Vyriausybės paskelbtas karantino režimas, arba trumpiau;

– ŽULPKĮ 21 straipsnio 1 dalyje (2020 m. kovo 31 d. redakcija), 21 straipsnio 1¹ dalies (2020 m. kovo 31 d. redakcija) 1 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu (įsigaliojusiu 2020 m. balandžio 8 d.) detaliau reglamentuoti Vyriausybės įgaliojimai, siekiant riboti užkrečiamosios ligos plitimą, nustatyti konkrečias karantino metu taikytinas profilaktikos ir kontrolės priemones, susijusias inter alia su ūkinės veiklos sąlygų, tvarkos ir apribojimų vykdyti šią veiklą nustatymu.

16.1. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT), aiškindamas Chartijos 16 straipsnį, yra konstatavęs, kad juo suteikiama apsauga apima, be kita ko, laisvę užsiimti ekonomine ar komercine veikla (2013 m. sausio 22 d. sprendimo byloje C-283/11 Sky Österreich GmbH prieš Österreichischer Rundfunk 41, 42 punktai). ESTT jurisprudencijoje ne kartą pabrėžta ir tai, kad laisvė verstis profesine veikla yra vienas pagrindinių Bendrijos teisės principų (1992 m. sausio 10 d. sprendimo byloje C‑177/90 Kühn 16 punktas, 1994 m. spalio 5 d. sprendimo byloje C‑280/93 Vokietija prieš Tarybą 78 punktas, 2004 m. gruodžio 14 d. sprendimo byloje C‑210/03 Swedish Match 72 punktas); tai taikoma ir laisvei užsiimti verslu, sutampančiai su laisve verstis profesine veikla (1991 m. vasario 21 d. sprendimo sujungtose bylose C‑143/88 ir C‑92/89 Zuckerfabrik Süderdithmarschen ir Zuckerfabrik Soest 72–77 punktai, 2004 m. rugsėjo 9 d. sprendimo sujungtose bylose C-184/02 ir C-223/02 Ispanijos Karalystė ir Suomijos Respublika prieš Europos Parlamentą ir Europos Sąjungos Tarybą 51 punktas).

16.2. ESTT taip pat yra pažymėjęs, kad laisvė vykdyti profesinę veiklą nėra absoliuti ir turi būti vertinama atsižvelgiant į jos socialinę funkciją (2004 m. gruodžio 14 d. sprendimo byloje C‑210/03 Swedish Match 72 punktas, 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimo byloje C-544/10 Deutsches Weintor eG prieš Land Rheinland-Pfalz 54 punktas), todėl naudojimasis šia laisve gali būti apribotas, jeigu toks apribojimas iš esmės atitinka Europos Sąjungos bendrojo intereso tikslus ir, atsižvelgiant į siekiamą tikslą, nėra neproporcingas ir neleistinas kišimasis, pažeidžiantis pačią šios teisės esmę (2003 m. liepos 10 d. sprendimo sujungtose bylose C‑20/00 ir C‑64/00 Booker Aquaculture ir Hydro Seafood 68 punktas, 2004 m. liepos 15 d. sprendimo sujungtose bylose C‑37/02 ir C‑38/02 Di Lenardo ir Dilexport 82 punktas, 2005 m. gegužės 12 d. sprendimo byloje C‑347/03 Regione autonoma FriulI‑Venezia Giulia ir ERSA 119 punktas).

Šiame kontekste paminėtina, kad vienu iš tokių bendrojo intereso tikslų ESTT jurisprudencijoje pripažįstamas iš Chartijos 35 straipsnio kylantis siekis apsaugoti sveikatą (2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimo byloje C-544/10 Deutsches Weintor eG prieš Land Rheinland-Pfalz 55 punktas).

16.3. ESTT, aiškindamas Chartijos 16 straipsnį, yra pažymėjęs ne tik tai, kad laisvei užsiimti verslu gali būti taikomos įvairios viešosios valdžios priemonės, kuriomis dėl bendrojo intereso gali būti ribojamas ekonominės veiklos vykdymas, bet ir tai, kad kitas šios aplinkybės aspektas yra tas, kad reikia įgyvendinti proporcingumo principą, kaip nustatyta Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje; pagal šią nuostatą, bet koks Chartijos pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatymo ir nekeisti šių teisių ir laisvių esmės, taip pat, remiantis proporcingumo principu, turi būti būtinas ir tikrai atitikti Sąjungos pripažintus bendruosius interesus arba būti reikalingas kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti (2013 m. sausio 22 d. sprendimo byloje C-283/11 Sky Österreich GmbH prieš Österreichischer Rundfunk 46–48 punktai).

16.4. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad ESTT yra ne kartą pabrėžęs, kad, be kita ko, visuomenės sveikatos apsaugos politikoje ir kai Sąjungos institucijos, remdamosi bendra žemės ūkio politika arba vidaus rinkos politika, patvirtina žmonių sveikatos apsaugos priemones, taikomas atsargumo principas (angl. precautionary principle) (2019 m. spalio 1 d. sprendimo byloje C‑616/17 Blaise ir kt. 41 punktas, 2022 m. birželio 16 d. sprendimo sujungtose bylose C‑65/21–C‑73/21–C‑75/21 SGL Carbon SE 95 punktas). Šis principas reiškia, kad jei kyla abejonių dėl pavojaus žmonių sveikatai buvimo ar jo masto, apsaugos priemonių galima imtis nelaukiant, kol bus visiškai įrodyta, kad šis pavojus realus ir didelis; jeigu paaiškėja, kad dėl atliktų tyrimų rezultatų neįtikinamumo neįmanoma neabejotinai nustatyti nurodomos rizikos buvimo ar masto, tačiau realios žalos aplinkai tikimybė išlieka tuo atveju, jeigu rizika pasitvirtina, atsargumo principas pateisina ribojamųjų priemonių ėmimąsi (2019 m. spalio 1 d. sprendimo byloje C‑616/17 Blaise ir kt. 43 punktas, 2022 m. birželio 16 d. sprendimo sujungtose bylose C‑65/21 P ir C‑73/21 P–C‑75/21 P SGL Carbon SE 96 punktas).

17.1. Austrijos Respublikos Konstitucinis Teismas, spręsdamas dėl poįstatyminiu teisės aktu nustatyto draudimo patekti į parduotuvių, kitų prekybos ar paslaugų teikimo patalpų klientų aptarnavimo erdvę (su išimtimis), teisėtumo, 2020 m. liepos 14 d. sprendime konstatavo, kad ginčytas teisės aktas, dėl kurio į jo veikimo sritį patekę verslininkai turėjo laikinai sustabdyti savo vykdomą veiklą, todėl negavo pajamų, kurių kompensavimas ginčytame teisės akte taip pat nebuvo numatytas, nepažeidė nei teisės aktais ginamos pamatinės teisės į nuosavybę, nei lygiateisiškumo principo.

Šiame sprendime Konstitucinis Teismas pripažino, kad draudimas patekti į parduotuvių, kitų prekybos ar paslaugų teikimo patalpų klientų aptarnavimo erdvę verslininkams turėjo iš esmės tokį pat poveikį kaip ir draudimas užsiimti atitinkama ūkine veikla, todėl gerokai suvaržė jų teisę netrukdomai naudotis nuosavybe, tačiau, Konstitucinio Teismo vertinimu, tai, kad dėl minėto draudimo prarastos pajamos nebuvo kompensuojamos, nepažeidė nei pamatinės asmens teisės į nuosavybę, nei konstitucinio lygiateisiškumo principo, nes dėl šio draudimo nukentėję verslai buvo įtraukti į bendrą (valstybės lygio) finansinės pagalbos verslams, nukentėjusiems nuo priemonių, skirtų COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) plitimui riboti, programą, pagal kurią, pavyzdžiui, numatyta kompensuoti darbo užmokesčio išlaidas. Šiame sprendime pažymėta, be kita ko, kad teisė į nuosavybę savaime nesuteikia verslininkams, nukentėjusiems dėl minėto draudimo, teisės gauti visų jų patirtų nuostolių kompensaciją, nes šis draudimas buvo būtinas tam, kad būtų išvengta tolesnio COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) plitimo. Konstitucinis Teismas nusprendė, kad ginčytas teisinis reguliavimas, nors ir suvaržė pareiškėjų teisę į nuosavybę, vis dėlto atitiko proporcingumo principą (2020 m. liepos 14 d. sprendimas Nr. G 202/2020).

17.2. Austrijos Respublikos Konstitucinis Teismas 2021 m. birželio 24 d. sprendime konstatavo, kad ginčyto poįstatyminio teisės akto nuostatos, kuriomis buvo įtvirtintas draudimas patekti į mažmeninės prekybos patalpų klientų aptarnavimo erdvę, nepažeidė pareiškėjų, kuriems teko laikinai sustabdyti savo vykdomą veiklą, ūkinės veiklos laisvės ir pamatinės teisės į nuosavybę.

Šiame sprendime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymas, kurio pagrindu priimtos ginčytos poįstatyminio teisės akto nuostatos, buvo priimtas atsižvelgiant į jo priėmimo metu turėtą informaciją apie COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) virusą, todėl sveikatos apsaugos ministras, remdamasis minėtu įstatymu ginčytu poįstatyminiu teisės aktu nustatęs draudimą patekti į parduotuves ir kitas prekybos patalpas, neturėjo pagrindo abejoti įstatymų leidėjo pasirinktos COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) plitimą ribojančios priemonės (kontaktų tarp asmenų mažinimo) efektyvumu. Atsižvelgęs į tai, kad ginčytu poįstatyminiu teisės aktu siekta per COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) pandemija užtikrinti sklandų sveikatos apsaugos įstaigų funkcionavimą, taip pat į tai, kad pareiškėjams nebuvo draudžiama vykdyti internetinę prekybą, Konstitucinis Teismas nusprendė, kad draudimas patekti į mažmeninės prekybos patalpų klientų aptarnavimo erdvę atitiko proporcingumo principą, t. y. nagrinėtu atveju siekis apsaugoti visuomenės sveikatą per COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) pandemiją buvo svarbesnis nei pareiškėjų pagrindinių teisių suvaržymas (2021 m. birželio 24 d. sprendimas Nr. V 592/2020, V 593/2020).

17.3. Latvijos Respublikos Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų, teigusių, kad jų konstitucines teises pažeidė poįstatyminio teisės akto nuostata, pagal kurią, su tam tikromis išimtimis, laikinai buvo draudžiama vykdyti prekybos veiklą didesniuose kaip 7 000 m² ploto prekybos centruose, skundus, priėmė 2022 m. kovo 10 d. sprendimą, kuriame pirmojo pareiškėjo, kuris vertėsi mažmenine prekyba namų apyvokos daiktais ir dideliame prekybos centre turėjo parduotuvę su atskiru įėjimu (išėjimu), taip pat antrojo ir trečiojo pareiškėjų, kurie vertėsi komercinių patalpų, esančių dideliuose prekybos centruose, nuoma, atžvilgiu konstatavo lygiateisiškumo principo pažeidimą. Konstitucinio Teismo vertinimu, nagrinėtu atveju lygiateisiškumo principas buvo pažeistas, nes, kalbant apie COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) plitimo grėsmę, nebuvo pakankamai reikšmingo skirtumo tarp parduotuvių, turinčių atskirą įėjimą (išėjimą), bet esančių dideliuose prekybos centruose, ir parduotuvių, veikiančių ne didelių prekybos centrų teritorijose.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įprastomis aplinkybėmis įstatymų leidėjas, priimdamas teisės aktus, turi siekti susikertančių teisių ir interesų pusiausvyros; tačiau per COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) pandemiją valstybė, siekdama apsaugoti pamatines žmogaus teises ir atsižvelgdama į atsargumo principą, neturėjo laukti, kol atsiras konkreti žala žmonių (visuomenės) sveikatai. Pakanka pagrįsto įtarimo esant tokios žalos atsiradimo tikimybę, kad valstybė laiku imtųsi veiksmingų ir proporcingų priemonių žalai išvengti. Susiklosčius unikaliai ir neapibrėžtai situacijai valstybė turi teisę priimti sprendimus, kurie, pirma, remiasi pagrįstomis prielaidomis ir, antra, jais siekiama apsaugoti pagrindines teises ir laisves.

Šiame sprendime Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, jog tai, kad dėl COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) pandemijos valstybėje nebuvo paskelbta nepaprastoji padėtis, savaime nereiškia, kad COVID-19 liga (koronavirusinė infekcija) nekėlė didelės grėsmės žmonių (visuomenės) sveikatai ir kad šiai grėsmei sumažinti nebuvo būtina imtis skubių priemonių. Konstitucinis Teismas taip pat nusprendė, kad ginčyta priemonė (draudimas vykdyti prekybos veiklą didesniuose kaip 7 000 m² ploto prekybos centruose) iš esmės buvo tinkama žmonių (visuomenės) sveikatos apsaugos tikslui pasiekti (2022 m. kovo 10 d. sprendimas Nr. 2021-24-03).

17.4. Slovėnijos Respublikos Konstitucinis Teismas 2020 m. rugpjūčio 27 d. sprendime pripažino, kad ginčyti poįstatyminiai teisės aktai, kuriais Vyriausybė, siekdama riboti COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) plitimą, laikinai apribojo gyventojų teisę rinktis į viešus susirinkimus, taip pat jų galimybę išvykti už savivaldybės, kurioje yra registruota jų nuolatinė ar laikina gyvenamoji vieta, ribų, neprieštaravo Slovėnijos Respublikos Konstitucijai.

Šiame sprendime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Vyriausybė, ginčytais aktais apribojusi gyventojų judėjimo laisvę, siekė teisėto tikslo – riboti COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) plitimą, taip apsaugoti žmonių (visuomenės) sveikatą ir gyvybę, kuriai COVID-19 liga (koronavirusinė infekcija) kėlė grėsmę. Konstitucinio Teismo vertinimu, lėta ar nepakankama valstybės valdžios institucijų reakcija į ypatingą situaciją, susidariusią dėl COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos), keliančios grėsmę žmonių (visuomenės) sveikatai ar net gyvybei, plitimo, yra nesuderinama su iš Slovėnijos Respublikos Konstitucijos valstybės valdžios institucijoms kylančia pareiga saugoti žmonių (visuomenės) fizinę ir psichikos sveikatą. Be to, kaip pažymėta sprendime, pareigą saugoti kitų žmonių (ypač priklausančių itin pažeidžiamoms grupėms) sveikatą turi ne tik valstybės valdžios institucijos, bet ir kiekvienas žmogus.

Šiame sprendime Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad valstybės valdžios institucijos, nustatydamos kovos su COVID-19 liga (koronavirusine infekcija) priemones, pandemijos pradžioje turėjo itin mažai moksliniais tyrimais pagrįstų duomenų apie šią ligą sukeliantį virusą, todėl institucijos, atsakingos už užkrečiamųjų ligų keliamos grėsmės kontrolę, remdamosi tuo metu turėtais duomenimis, ekspertų nuomonėmis ir prognozėmis, turėjo plačią diskreciją spręsti dėl priemonių, reikalingų COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) plitimui riboti, pasirinkimo.

Pažymėtina, kad, vertindamas minėtų kovos su COVID-19 liga (koronavirusine infekcija) priemonių atitiktį iš konstitucinio proporcingumo principo kylantiems reikalavimams, Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog laikinas gyventojų teisės išvykti už savivaldybės, kurioje yra registruota jų nuolatinė ar laikina gyvenamoji vieta, ribų apribojimas buvo tinkama priemonė kovoje su COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) plitimu, nes Vyriausybė, remdamasi ginčytų nuostatų priėmimo metu turėtais duomenimis, galėjo pagrįstai tikėtis, kad toks ribojimas padės sulėtinti COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) plitimą. Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, kad aptariama priemonė buvo būtina tam, kad COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) plitimas būtų sulėtintas tiek, kad sveikatos priežiūros įstaigos galėtų užtikrinti tinkamą sveikatos priežiūros paslaugų teikimą kiekvienam pacientui. Konstitucinis Teismas pabrėžė ir tai, kad aptariama priemonė turėjo keletą išimčių ir galiojo laikinai (2020 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas Nr. U-I-83/20).

17.5. Slovėnijos Respublikos Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs prašymą dėl nacionalinio įstatymo nuostatos ir jos pagrindu priimto poįstatyminio teisės akto, kuriuo Vyriausybė, siekdama suvaldyti COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) plitimą, laikinai uždraudė vykdyti prekybos ir paslaugų teikimo veiklą, 2021 m. spalio 7 d. sprendime pažymėjo, kad pagal Konstituciją ginamos (ūkine veikla besiverčiančių) juridinių asmenų teisės ir laisvės gali būti ribojamos tik įstatymu, tačiau įstatymų leidėjas, suteikęs įgaliojimus Vyriausybei spręsti, kokiomis konkrečiomis priemonėmis turi būti ribojamas atitinkamos užkrečiamosios ligos plitimas, net jei šiomis priemonėmis būtų ribojama asmens teisė į darbą ar teisė verstis ekonomine veikla, nepažeis Konstitucijos, jeigu įstatyme kartu bus nustatyti ir atitinkami saugikliai, neleisiantys vykdomajai valdžiai be teisėto pagrindo minėtas teises ir laisves riboti labiau, nei to reikia nustatytam tikslui pasiekti (2021 m. spalio 7 d. sprendimas Nr. U-I-155/20).

17.6. Slovėnijos Respublikos Konstitucinis Teismas, spręsdamas dėl įstatymo, kuriuo, siekiant valdyti COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) plitimą, Vyriausybei buvo suteikti itin platūs įgaliojimai spręsti dėl priemonių, kuriomis apribojama asmens judėjimo ir viešų susirinkimų laisvė, įvedimo ir (ar) atšaukimo, ir dėl šio įstatymo pagrindu priimtų poįstatyminių teisės aktų konstitucingumo, 2021 m. gegužės 13 d. sprendime pažymėjo, kad, tvirtindama kovai su COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) plitimu skirtas priemones, Vyriausybė turi, pirma, laikytis konstitucinio teisėtumo principo, reiškiančio, be kita ko, tai, kad įstatymų vykdomoji valdžia turi veikti neperžengdama įstatymais jai suteiktų įgaliojimų, antra, nepažeisti konstitucinio proporcingumo principo, įpareigojančio Vyriausybę, jei tai įmanoma, pasirinkti mažiausiai žmonių teises ir laisves ribojančias priemones.

Šiame sprendime Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad įstatymų leidėjas gali įstatymų vykdomajai valdžiai suteikti įgaliojimus nustatyti tokias kovos su COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) viruso plitimu priemones, kurios apriboja asmens judėjimo ir susirinkimų laisvę, tačiau tai gali būti daroma tik siekiant kuo efektyviau apsaugoti žmonių (visuomenės) sveikatą ar kitas pagrindines žmogaus teises ir laisves. Kita vertus, Konstitucinio Teismo vertinimu, įstatyme turi būti aiškiai apibrėžtas tokių asmens judėjimo ir viešų susirinkimų laisvės apribojimų tikslas (arba šis tikslas turi būti aiškiai numanomas iš įstatymo), nustatyta tokių apribojimų apimtis, sąlygos ir rūšys, įtvirtinti tinkami saugikliai (2021 m. gegužės 13 d. sprendimas Nr. U-I-79/20).

17.7. Vokietijos Federalinis Konstitucinis Teismas 2021 m. gegužės 21 d. sprendime atsisakė tenkinti prašymą sustabdyti įstatymo nuostatos, pagal kurią, jeigu susirgimų COVID-19 liga (koronavirusine infekcija) atvejų skaičius per tam tikrą laiką pasiektų joje nustatytą ribą, būtų laikinai apribotas parduotuvių (su tam tikromis išimtimis) darbo laikas arba, kaip kraštutinė priemonė, minėtos parduotuvės būtų laikinai uždarytos, galiojimą.

Federalinis Konstitucinis Teismas nusprendė, kad nors įsigaliojus minėtai įstatymo nuostatai ūkio subjektams tektų stabdyti vykdomą ūkinę veiklą ir dėl to patirti nemažų ekonominių nuostolių, šiuo atveju tikslas užtikrinti žmonių (visuomenės) sveikatą turėjo prioritetą ūkinės veiklos laisvės atžvilgiu. Šiame sprendime pažymėta, kad Vokietijos Federacinės Respublikos Pagrindinis Įstatymas įpareigoja valstybę saugoti žmonių, visuomenės sveikatą; per COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) pandemiją mažinant sergamumo šia liga lygį parduotuvių darbo laiko ribojimas buvo viena esminių įstatymų leidėjo pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti. Be to, aptariami draudimai ir ribojimai būtų buvę laikini, todėl, Federalinio Konstitucinio Teismo vertinimu, nebuvo pagrindo manyti, kad dėl ginčytų COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) plitimo ribojimo priemonių ūkio subjektams kils bankroto ar darbuotojų netekimo grėsmė (2021 m. gegužės 21 d. sprendimas Nr. BvR 968/21).

17.8. Vokietijos Federalinis Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs skundą dėl COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) plitimo ribojimo priemonės – laikotarpiu nuo 2021 m. balandžio 22 d. iki 2021 m. birželio 30 d. taikyto dalinio arba visiško kontaktinių pamokų bendrojo lavinimo mokyklose uždraudimo, 2021 m. lapkričio 19 d. sprendime pažymėjo, kad minėta priemonė atitiko iš konstitucinio proporcingumo principo kylančius reikalavimus: ji buvo tinkama ir būtina priemonė teisėtam tikslui pasiekti – riboti COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) plitimą, saugoti žmonių (visuomenės) sveikatą ir gyvybę, išvengti sveikatos priežiūros įstaigų griūties. Šiame sprendime Federalinis Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad ginčytas draudimas neatitiktų iš proporcingumo principo kylančių reikalavimų tik tokiu atveju, jei COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) viruso plitimą būtų buvę įmanoma taip pat efektyviai suvaldyti mažiau ribojančiomis priemonėmis. Kita vertus, Federalinis Konstitucinis Teismas, remdamasis išklausytų ekspertų nuomone, kad dėl duomenų trūkumo išsamus, moksliniais tyrimais pagrįstas COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) ribojimo priemonių veiksmingumo įvertinimas nebuvo įmanomas, pabrėžė, jog nagrinėjamo draudimo patvirtinimo metu turėtų duomenų pakako tam, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į siekiamo apsaugoti bendrojo intereso svarbą, taip pat į tai, kad tokia priemonė yra laikina, nuspręstų, jog dalinis arba visiškas kontaktinių pamokų bendrojo lavinimo mokyklose uždraudimas yra tinkama priemonė minėtam tikslui pasiekti (2021 m. lapkričio 19 d. sprendimas Nr. 1 BvR 971/21, 1 BvR 1069/21).

19.1. Aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad iš šio principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos, inter alia reiškiantis, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, be kita ko, poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykius, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymais.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad įstatymuose nustatomos bendro pobūdžio taisyklės, o poįstatyminiuose teisės aktuose jos gali būti detalizuojamos, gali būti reglamentuojama jų įgyvendinimo tvarka (inter alia 2014 m. gegužės 9 d., 2015 m. balandžio 16 d., 2020 m. gruodžio 7 d. nutarimai).

19.2. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad, pagal Konstituciją, su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu; kai Konstitucija nereikalauja įstatymu reguliuoti tam tikrų su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusių santykių, jie gali būti reguliuojami ir poįstatyminiais aktais – aktais, reglamentuojančiais žmogaus teisių įgyvendinimo procesinius (procedūrinius) santykius, atskirų žmogaus teisių įgyvendinimo tvarką ir pan. (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. gegužės 5 d., 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimai). Kai kada poreikį įstatymų nustatytą teisinį reguliavimą detalizuoti ir sukonkretinti poįstatyminiuose teisės aktuose gali lemti būtinumas teisėkūroje remtis specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija (2005 m. vasario 7 d., 2007 m. gegužės 5 d., 2020 m. gruodžio 7 d. nutarimai), tačiau, kaip ne kartą yra pabrėžęs Konstitucinis Teismas, jokiomis aplinkybėmis poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti asmens teisės atsiradimo sąlygų, riboti teisės apimties; poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti ir tokio su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusių santykių teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme.

19.3. Kaip ne kartą pažymėta Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra proporcingumo principas, pagal kurį teisės aktais nustatytos ir taikomos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui, o asmens teisės negali būti ribojamos labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti (inter alia 2015 m. birželio 16 d., 2019 m. lapkričio 8 d., 2021 m. balandžio 14 d. nutarimai).

19.4. Paminėtina ir tai, kad, pagal Konstitucijos 28 straipsnį, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 28 straipsnyje yra nustatytas vienas esminių principų, kuris reiškia, kad žmogaus teisėtas elgesys nėra neribotas ir absoliučiai laisvas (2000 m. gegužės 8 d., 2013 m. gruodžio 11 d. nutarimai).

20.1. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą, todėl visų šio straipsnio dalių nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo; tarp jose įtvirtintų principų yra pusiausvyra, kiekvienas jų aiškintinas nepaneigiant kitų, o pažeidus kurioje nors vienoje straipsnio dalyje esančią teisės normą, yra pažeidžiamos ar sudaromos prielaidos pažeisti ir kitose šio straipsnio dalyse išdėstytas teisės normas (inter alia 2014 m. gegužės 9 d., 2015 m. kovo 5 d., 2020 m. vasario 18 d. nutarimai).

20.2. Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva suponuoja inter alia sutarčių sudarymo laisvę, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkio subjektų lygiateisiškumą ir kt.; jos neatsiejamos nuo galimybės asmeniui, norinčiam užsiimti ūkine veikla arba, priešingai, ja nebeužsiimti, be dirbtinių kliūčių patekti į rinką ir iš jos pasitraukti (inter alia 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2015 m. sausio 15 d. nutarimai).

20.3. Aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalies nuostatą „valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą“, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad ji reiškia Konstitucijoje įtvirtintą galimybę valdžios institucijoms vertinti ūkinės veiklos sritis pagal jų naudą visuomenei; minėtas ūkinės veiklos vertinimas sudaro reikiamas prielaidas įgyvendinti Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostatą „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“ (inter alia 2011 m. sausio 6 d., 2011 m. birželio 21 d., 2017 m. gegužės 30 d. nutarimai).

20.4. Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostatoje yra įtvirtinta ne tik valstybės teisė, bet ir jos priedermė teisės aktais reguliuoti ūkinę veiklą, kad ši tarnautų bendrai tautos gerovei (inter alia 2005 m. gegužės 13 d., 2020 m. vasario 18 d. nutarimai); valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus (inter alia 2005 m. gegužės 13 d., 2011 m. birželio 21 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai), siekti ne atskirų asmenų gerovės, bet būtent bendros tautos gerovės, kuri neturi būti priešpriešinama paties ūkio subjekto, kurio veikla yra reguliuojama, taip pat asmenų, įsteigusių, valdančių tą ūkio subjektą arba kitaip su juo susijusių, gerovei, jų teisėms ir teisėtiems interesams (inter alia 2009 m. kovo 2 d., 2010 m. vasario 26 d., 2015 m. sausio 15 d. nutarimai).

20.5. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama, kai yra būtina ginti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad ūkinės veiklos reguliavimas paprastai yra susijęs su ūkinės veiklos sąlygų nustatymu, tam tikrų procedūrų reglamentavimu, ūkinės veiklos kontrole, taip pat su tam tikrais šios veiklos ribojimais ar draudimais (inter alia 2005 m. gegužės 13 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2010 m. vasario 26 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimai); įstatyme nustatytas asmens ūkinės veiklos laisvės draudimas kiekvienu atveju turi būti aiškus, skirtas Konstitucijoje įtvirtintų vertybių (sąžiningos konkurencijos, vartotojų interesų ir kt.) apsaugai (inter alia 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas).

Tačiau, pagal Konstituciją, valstybė negali neribotai kištis į asmens ūkinę veiklą, todėl nustatomais apribojimais neleistina paneigti tokias esmines ūkinės veiklos laisvės nuostatas kaip ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas, sąžininga konkurencija ir kt. (inter alia 2009 m. balandžio 29 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimas); pagal Konstituciją, riboti ūkinės veiklos laisvę galima, jeigu laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (inter alia 2010 m. vasario 26 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai), esančio vienu iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų (inter alia 2009 m. gruodžio 11 d., 2011 m. liepos 7 d. nutarimai).

20.6. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio nuostatas, be kita ko, yra konstatavęs ir tai, kad nors tam tikri ūkinės veiklos santykiai gali būti reguliuojami tik įstatymais, kiti – Vyriausybės nutarimais, dar kiti – žemesnės galios poįstatyminiais teisės aktais, pagal Konstituciją, nustatyti esmines ūkinės veiklos sąlygas, draudimus ir ribojimus, darančius esminį poveikį ūkinei veiklai, taip pat įvairias sankcijas už atitinkamus teisės pažeidimus galima tik įstatymu (2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. kovo 15 d. nutarimai).

Pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą savo kompetenciją atitinkamai reguliuodama ūkinę veiklą, inter alia leisdama nutarimus, Vyriausybė negali veikti ultra vires; ji privalo laikytis Konstitucijos, taip pat įstatymų; jeigu Vyriausybė nesilaikytų įstatymų, būtų paneigiamas konstitucinis teisinės valstybės principas, suponuojantis teisės aktų hierarchiją (2007 m. gegužės 23 d. nutarimas).

21.1. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių (inter alia 2002 m. liepos 11 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2021 m. spalio 15 d. nutarimai); žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, o rūpinimasis žmonių sveikata – tai valstybės funkcija (inter alia 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2021 m. spalio 15 d. nutarimai); neužtikrinus deramos sveikatos apsaugos, žmogaus teisės į gyvybę ir jo orumo apsauga taip pat nebūtų visavertė; Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies nuostata, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata, yra išreikštas konstitucinis principas, įvairiais aspektais atsispindintis ir kitose Konstitucijos nuostatose, kuriuo turi būti grindžiama visa su žmonių sveikata susijusi valstybės veikla (2013 m. gegužės 16 d. nutarimas).

21.2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad valstybė pagal Konstituciją turi ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad būtų užtikrintas valstybės funkcijos rūpintis žmonių sveikata įgyvendinimas, todėl valstybė, įstatymais reguliuodama ūkinę veiklą ir paisydama Konstitucijos, gali nustatyti specifinius ūkinės veiklos ribojimus (2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimas). Valstybė turi pareigą saugoti asmenis nuo grėsmių sveikatai (sumažinti sveikatai keliamą pavojų, o tam tikrais atvejais, kai tai įmanoma, užkirsti jam kelią), pagerinti žmogaus, visuomenės gebėjimą įveikti kilusį pavojų sveikatai, susirgus užtikrinti medicinos paslaugų prieinamumą (2009 m. rugsėjo 2 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimai); todėl toks ūkinės veiklos ribojimas, kuriuo siekiama apsaugoti žmonių sveikatą, traktuotinas kaip skirtas bendrai tautos gerovei užtikrinti ir, jeigu yra paisoma iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, savaime nėra laikytinas pažeidžiančiu Konstituciją (inter alia 2005 m. rugsėjo 29 d., 2011 m. birželio 21 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimai).

28.1. Minėta, kad Vyriausybė 2020 m. vasario 26 d. nutarimu visoje šalyje paskelbė valstybės lygio ekstremaliąją situaciją dėl naujojo koronaviruso (COVID-19) plitimo grėsmės.

28.2. Taip pat minėta, kad iš ginčijamo Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo preambulės, taip pat iš šio nutarimo travaux préparatoires matyti, jog jis priimtas atsižvelgus į nepalankią epideminę COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) situaciją, be kita ko, pasaulyje ir ypač Europos Sąjungoje ir siekiant užtikrinti užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių valdymą ir taikymą plintant COVID-19 ligai (koronavirusinei infekcijai).

Minėta ir tai, kad Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu paskelbtas ne tik karantinas (2 punktas), bet ir trečias (visiškos parengties) civilinės saugos sistemos parengties lygis (1 punktas), taip pat patvirtintos karantino metu taikytos užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonės, susijusios ne tik su viešojo ir privataus sektoriaus veikla (3.2 papunktis) bei sveikatos priežiūros įstaigų darbo organizavimu (3.4 papunktis), bet ir su judėjimu per sieną ir šalies viduje (3.1 papunktis), švietimo įstaigų darbo organizavimu (3.3 papunktis), socialines paslaugas teikiančių įstaigų darbo organizavimu (3.5 papunktis).

28.3. Vadinasi, Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu dėl naujojo koronaviruso (COVID-19) plitimo grėsmės ir nepalankios epideminės COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) situacijos paskelbus karantiną buvo nustatytos kompleksinės karantino metu įvairiose srityse taikytos užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonės. Taigi pareiškėjo ginčijamos nuostatos vertintinos atsižvelgiant, be kita ko, į bendrą jų priėmimo kontekstą, t. y. į tai, kad jos priimtos valstybėje dėl naujojo koronaviruso (COVID-19) plitimo grėsmės paskelbus valstybės lygio ekstremaliąją situaciją visoje šalyje ir susidarius nepalankiai epideminei COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) situacijai. To, kad Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimas buvo priimtas siekiant suvaldyti COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) plitimo riziką, nekvestionuoja ir pareiškėjas.

29.1. Kadangi Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo 3.2.8, 3.4.4 papunkčiuose karantino metu viešojo ir privataus sektoriaus veiklos bei sveikatos priežiūros įstaigų darbo organizavimo srityse taikytos priemonės, kuriomis laikinai buvo suvaržyta asmenų, besiverčiančių grožio ar odontologijos paslaugų teikimu, ūkinės veiklos laisvė, buvo nustatytos atsižvelgus į nepalankią epideminę COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) situaciją bei siekiant riboti COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) plitimą, konstatuotina, kad, tokiu teisiniu reguliavimu nustačius konkrečias minėtos užkrečiamosios ligos profilaktikos ir kontrolės priemones,  varžančias asmenų ūkinės veiklos laisvę, siekta įgyvendinti konstituciškai svarbų tikslą ir viešąjį interesą – žmonių ir visuomenės sveikatos apsaugą.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimas buvo priimtas, inter alia ginčijamas šio nutarimo 3.2.8, 3.4.4 papunkčiuose įtvirtintas teisinis reguliavimas buvo nustatytas, įvertinus, be kita ko, visuotinę nepalankią epideminę COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) situaciją ir šios ligos plitimo grėsmę; pažymėtina ir tai, kad, kaip matyti iš suinteresuoto asmens paaiškinimų, remiantis tuo metu turėta specialia informacija, taip pat atsižvelgiant į susiklosčiusios situacijos naujumą ir nenuspėjamumą dėl naujos užkrečiamosios ligos plitimo grėsmės buvo pagrindo manyti, kad galėtų susidaryti tokia situacija, kai, laiku nesiėmus veiksmingų priemonių, bus padaryta nepataisoma žala Konstitucijoje įtvirtintoms vertybėms, be kita ko, žmonių sveikatai ir gyvybei, kuriomis rūpintis yra valstybės funkcija. Taigi būtinybę priimti skubius ir veiksmingus sprendimus ir lėmė siekis užtikrinti konstituciškai pagrįstą tikslą ir viešąjį žmonių sveikatos apsaugos interesą ir užkirsti kelią užkrečiamosios COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) plitimui visuomenėje, taip pat suvaldyti šios ligos plitimą, dėl kurio valstybėje galėjo susidaryti ypatinga situacija, kelianti grėsmę daugelio žmonių sveikatai ir gyvybei, be kita ko, dėl to, kad galėjo būti sutrikdytas sveikatos priežiūros paslaugų teikimas ne tik COVID-19 liga (koronavirusine infekcija) sergantiems, bet ir kitiems asmenims, kuriems tokios paslaugos galėjo būti būtinos.

Todėl konstatuotina, kad, siekiant apsaugoti asmenis nuo grėsmių sveikatai (sumažinti sveikatai keliamą pavojų, o tam tikrais atvejais, kai tai įmanoma, užkirsti jam kelią), dėl nepalankios epideminės COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) situacijos paskelbus karantiną buvo būtina nustatyti inter alia ūkinės veiklos laisvę varžantį teisinį reguliavimą, skirtą užkrečiamosios COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) plitimo prevencijai ir suvaldymui.

29.2. Vertinant, ar Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo, kuriuo dėl COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) plitimo paskelbtas inter alia karantinas, 3.2.8, 3.4.4 papunkčiuose įtvirtintos karantino metu viešojo ir privataus sektoriaus veiklos bei sveikatos priežiūros įstaigų darbo organizavimo srityse taikytos priemonės, kuriomis laikinai buvo suvaržyta asmenų, besiverčiančių grožio ar odontologijos paslaugų teikimu, ūkinės veiklos laisvė, buvo nustatytos įstatymu, pažymėtina, kad, kaip minėta, teisinis reguliavimas, susijęs su Vyriausybės įgaliojimais žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valdymo srityje, be kita ko, su įgaliojimais skelbti karantiną ir nustatyti karantino režimo priemones, įtvirtintas ŽULPKĮ. 

Kaip minėta, pareiškėjas taip pat prašo ištirti Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo 3.2.8, 3.4.4 papunkčių atitiktį, be kita ko, ŽULPKĮ 21 straipsnio 1 daliai.

29.3. Kaip minėta, Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo 3.2.8, 3.4.4 papunkčiuose įtvirtintu teisiniu reguliavimu dėl nepalankios epideminės COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) situacijos paskelbto karantino režimo priemonės, nustatytos viešojo ir privataus sektoriaus veiklos bei sveikatos priežiūros įstaigų darbo organizavimo srityse, buvo taikytos tik laikinai – nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. gegužės 17 d., kai Vyriausybė 2020 m. gegužės 6 d. nutarimu (įsigaliojusiu 2020 m. gegužės 18 d.) ginčijamą teisinį reguliavimą pripažino netekusiu galios ir asmenys, užsiimantys minėta ūkine veikla, vėl galėjo ją vykdyti.

Minėta ir tai, kad Vyriausybė, 2020 m. kovo 14 d. nutarimu paskelbusi karantiną ir nustačiusi karantino režimo priemones, inter alia laikinai taikytas ūkinės veiklos srityje, Vyriausybės 2020 m. kovo 16 d. pasitarime pritarė Ekonomikos skatinimo ir koronaviruso (COVID-19) plitimo sukeltų pasekmių mažinimo priemonių planui, kuriame buvo nustatytos priemonės, skirtos inter alia padėti išsaugoti darbo vietas ir gyventojų pajamas, padėti verslui išsaugoti likvidumą, inter alia suteikiant mokestines paskolas, atidedant tam tikrų mokesčių mokėjimą, ir skatinti ekonomiką.

Vadinasi, atsižvelgiant į tai, kad Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo 3.2.8, 3.4.4 papunkčiuose nustatytos karantino režimo priemonės, kuriomis buvo suvaržyta asmenų, besiverčiančių grožio ar odontologijos paslaugų teikimu, ūkinės veiklos laisvė, buvo taikytos tik ribotą laiką (du mėnesius), taip pat į tai, kad Vyriausybė numatė kompensuoti dėl karantino paskelbimo ir jo priemonių taikymo patirtus praradimus, nėra pagrindo teigti, kad tokiu teisiniu reguliavimu buvo paneigta ūkinės veiklos laisvės esmė.

29.4. Vertinant Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo 3.2.8, 3.4.4 papunkčiuose įtvirtinto teisinio reguliavimo proporcingumą, pažymėtina, kad, kaip minėta, toks teisinis reguliavimas buvo nustatytas atsižvelgus į tuo metu turėtą specialią informaciją apie užkrečiamosios COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) plitimą; pažymėtina ir tai, kad šio Vyriausybės nutarimo priėmimo metu turėta informacija apie užkrečiamosios COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) sukėlėjus, kitus jos ypatumus buvo negausi ir greitai besikeičianti, susiklosčiusi situacija buvo nauja ir nenuspėjama, o COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) sukeliamos pasekmės buvo neištirtos ir tik prognozuojamos. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Vyriausybė, nustatydama ginčijamą teisinį reguliavimą, neturėjo pagrindo manyti, jog pasiekti konstituciškai svarbų tikslą ir įgyvendinti viešąjį interesą – apsaugoti žmonių ir visuomenės sveikatą, be kita ko, užtikrinant sveikatos priežiūros paslaugų teikimą ne tik COVID-19 liga (koronavirusine infekcija) sergantiems, bet ir kitiems asmenims, kuriems tokios paslaugos galėjo būti būtinos, būtų galima mažiau ribojančiomis priemonėmis nei nustatytosios Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo 3.2.8, 3.4.4 papunkčiuose, pagal kuriuos atitinkamai buvo laikinai draudžiama teikti grožio paslaugas ir atidėtas nurodytų odontologijos paslaugų teikimas, taip siekiant riboti užkrečiamosios COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) plitimą.

Be to, kaip minėta, pagal Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo 3.2.8, 3.4.4 papunkčiuose (su atitinkamais vėlesniais pakeitimais) įtvirtintą teisinį reguliavimą juose nustatytos karantino režimo priemonės ūkinės veiklos srityje buvo taikytos tik laikinai, nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. gegužės 17 d. Minėta ir tai, kad ginčijamas Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo 3.2.8 papunktyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo draudžiama teikti grožio paslaugas, buvo keičiamas ir pagal Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo 3.2.8 papunktyje (2020 m. balandžio 22 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą, laikantis nustatytų sąlygų, t. y. užtikrinant paslaugų gavėjų srauto ribojimą, buvo leidžiama teikti plaukų ir nagų priežiūros grožio paslaugas; taip pat minėta, kad, Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo 3.4.4 papunktyje nustatytą teisinį reguliavimą įtvirtinus 3.4.8 papunktyje (2020 m. balandžio 29 d. redakcija), jis keičiamas nebuvo. Minėta, kad Vyriausybės 2020 m. gegužės 6 d. nutarimu ginčijamas teisinis reguliavimas pripažintas netekusiu galios.

Taigi Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarime, inter alia jo 3.2.8, 3.4.4 papunkčiuose, įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo nustatytos karantino režimo priemonės, inter alia tokios, kuriomis suvaržyta asmenų, besiverčiančių grožio ar odontologijos paslaugų teikimu, ūkinės veiklos laisvė, buvo peržiūrimas ir koreguojamas, įvertinus, ar taikyti nustatytas priemones siekiant išvengti grėsmės žmonių sveikatai ir gyvybei, kitoms konstitucinėms vertybėms vis dar yra būtina, o nusprendus, kad jo taikyti nebėra būtina, – panaikintas. 

Konstatuotina, kad nors Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo 3.2.8, 3.4.4 papunkčiuose įtvirtintu teisiniu reguliavimu, kuriuo, siekiant konstituciškai pagrįsto tikslo – žmonių ir visuomenės sveikatos apsaugos, dėl nepalankios epideminės COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) situacijos paskelbus karantiną ir buvo laikinai suvaržyta asmenų, besiverčiančių grožio ar odontologijos paslaugų teikimu, ūkinės veiklos laisvė, vis dėlto tokiu teisiniu reguliavimu buvo laikomasi asmens ir visuomenės interesų derinimo principo ir, norint apsaugoti žmonių ir visuomenės sveikatą, buvo siekiama bendros tautos gerovės.

Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo 3.2.8, 3.4.4 papunkčiuose įtvirtintas teisinis reguliavimas buvo neproporcingas siekiamam iš Konstitucijos kylančiam svarbiam tikslui – žmonių ir visuomenės sveikatos apsaugai ir kad juo buvo pažeisti Konstitucijos 46 straipsnis, konstitucinis teisinės valstybės principas.