Dėl Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

2.1. Pareiškėjas nurodo, kad, pagal Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą, šio įstatymo 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti nesantis nepriekaištingos reputacijos fizinis asmuo, kokiu pagal ginčijamą Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies (2021 m. balandžio 29 d. redakcija) 1 punktą nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 6 metus laisvės atėmimo.

Pareiškėjo teigimu, toks teisinis reguliavimas nustatytas Konstituciniam Teismui priėmus 2020 m. birželio 5 d. nutarimą, kuriuo prieštaravusiu konstituciniam teisinės valstybės principui pripažintas inter alia Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktas tiek, kiek pagal jį asmenys, pripažinti padarę tyčinius smurtinius nusikaltimus, už kuriuos BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, neterminuotai nebuvo laikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis ir visam laikui netekdavo teisės įsigyti ir turėti tam tikrų kategorijų ginklų, jų šaudmenų, nes tokiu teisiniu reguliavimu nebuvo sudaroma galimybių, praėjus tam tikram laikui po nusikaltimo padarymo, įvertinti, ar, atsižvelgiant į individualią kiekvieno asmens situaciją, nurodytus nusikaltimus padarę asmenys ir toliau kelia pavojų visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai. Pakeitęs prieštaraujančiu Konstitucijai pripažintą teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjas padidino maksimalią bausmės ribą (nuo 3 iki 6 metų), su kuria sieja neterminuotą ribojimą įgyti ir turėti tam tikros kategorijos ginklų, taikomą nevertinant individualių asmens aplinkybių.

2.2. Pareiškėjo manymu, ginčijamoje Įstatymo nuostatoje nurodytais bendraisiais požymiais – smurtinis, didžiausia bausmė daugiau kaip 6 metai laisvės atėmimo – apibūdintą nusikaltimą įstatymų leidėjas a priori laiko „tam tikru itin pavojingu nusikaltimu“ Konstitucinio Teismo 2020 m. birželio 5 d. nutarimo požiūriu, dėl kurio nereikia individualizuotai vertinti, ar asmuo ir toliau kelia pavojų visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai. Tačiau, pareiškėjo manymu, prie tokių nusikaltimų galėtų būti priskiriami tik patys sunkiausi nusikaltimai, kurie pagal BK 11 straipsnyje įtvirtintą skirstymą priskiriami labai sunkių nusikaltimų kategorijai.

Pareiškėjas taip pat pažymi, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies (2021 m. balandžio 29 d. redakcija) 1 punkte nurodyti bendrieji (rūšiniai) nusikaltimą apibūdinantys požymiai (tyčinis smurtinis ir didžiausia numatyta bausmė – 6 metai laisvės atėmimo), tačiau pagal jį visiškai neatsižvelgiama į asmeniui realiai paskirtą bausmę, kuri yra individualiai parenkama priimant nuosprendį ir taip įvertinant jo veiką. Pareiškėjo nagrinėjamu atveju asmeniui buvo skirta 1 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas atidėtas 1 metams, jo teistumas pasibaigęs. Todėl, pareiškėjo manymu, tokia bausmė negalėtų būti priskirta pačių griežčiausių bausmių kategorijai. 

2.3. Pareiškėjo vertinimu, Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies (2021 m. balandžio 29 d. redakcija) 1 punkte nustatytas teisinis reguliavimas užkerta galimybę asmeniui, teistam už jame nurodytus nusikaltimus, kada nors įsigyti ir turėti ginklą. Net po nusikalstamos veikos padarymo pasikeitus asmens gyvenimo aplinkybėms ir jo asmenybei jis ir toliau patiria nepagrįstus savo teisių apribojimus, ir toliau yra baudžiamas už tą nusikalstamą veiką, už kurią bausmę jau yra atlikęs, o tai, pasak pareiškėjo, yra neproporcinga priemonė siekiamam tikslui užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, apsaugoti nuo grėsmės patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, todėl neatitinka konstitucinio teisinės valstybės principo ir vieno iš jį sudarančių elementų – proporcingumo principo.

2.4. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies (2021 m. balandžio 29 d. redakcija) 1 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu eliminuojama galimybė tiek institucijai, išduodančiai leidimą laikyti (nešiotis) ginklą, tiek teismui, tikrinančiam jos sprendimo teisėtumą, individualizuotai vertinti, ar asmuo ir toliau kelia pavojų visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai. Pareiškėjo manymu, teisinis reguliavimas, kuriuo neleidžiama teismui, nagrinėjančiam bylą dėl sprendimo atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą teisėtumo ir pagrįstumo, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaujantis teise, priimti teisingą sprendimą byloje ir taip įvykdyti teisingumą, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

3.1. Suinteresuoto asmens atstovų teigimu, ginklai ir šaudmenys yra ypatingi ir didelį pavojų konstitucinėms vertybėms, inter alia žmogaus gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ir kt., galintys kelti objektai, todėl specifinis jų statusas įpareigoja įstatymų leidėją teisės aktuose nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris padėtų efektyviai apsaugoti minėtas konstitucines vertybes. Pasak suinteresuoto asmens atstovų, vienas iš svarbių instrumentų, garantuojančių asmenų gyvybės, sveikatos, viešosios tvarkos ir kitų teisinių gėrių apsaugą nuo neteisėto ginklų ir šaudmenų panaudojimo, yra Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2021 m. balandžio 29 d. redakcija) nurodyti nepriekaištingos reputacijos reikalavimai, – jie skirti tam, kad ginklais ir šaudmenimis nedisponuotų tie asmenys, dėl kurių biografijos faktų kyla pagrįstų abejonių, ar nėra galima teisei priešingo elgesio rizika.

3.2. Suinteresuoto asmens atstovai pažymi, kad pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies (2021 m. balandžio 29 d. redakcija) 1 punktą nepriekaištingos reputacijos asmeniu visą gyvenimą (t. y. neterminuotai) nelaikomas asmuo, kuris „įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 6 metus laisvės atėmimo“.

Remdamiesi Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatyme pateikta smurtinio nusikaltimo sąvoka, suinteresuoto asmens atstovai pabrėžia, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies (2021 m. balandžio 29 d. redakcija) 1 punkte išvardytus tyčinių smurtinių nusikaltimų, už kuriuos BK numatyta didžiausia bausmė viršija 6 metus laisvės atėmimo, kriterijus atitinka: sunkūs ir labai sunkūs nusikaltimai, kuriais buvo tyčia atimta žmogaus gyvybė arba padarytas tam tikro laipsnio sveikatos sutrikdymas, taip pat sunkūs ir labai sunkūs nusikaltimai, kuriais kėsinamasi į žmogaus laisvę, seksualinio apsisprendimo laisvę arba seksualinio apsisprendimo neliečiamumą. Suinteresuoto asmens atstovų teigimu, šioje konstitucinės justicijos byloje vertinama teisės norma buvo nustatyta vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2020 m. birželio 5 d. nutarime suformuluota oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata, pagal kurią Konstituciją, inter alia konstitucinį proporcingumo principą, atitiktų toks teisinis reguliavimas, pagal kurį asmenims, padariusiems „tam tikrus itin pavojingus nusikaltimus, už kuriuos numatytos pačios griežčiausios bausmės“, leidimai įsigyti tam tikrus ginklus ir šaudmenis niekada nebūtų išduodami.

3.3. Atsakydami į pareiškėjo argumentą, kad prie „tam tikrų itin pavojingų nusikaltimų“ gali būti priskiriami tik BK 11 straipsnyje numatyti labai sunkūs nusikaltimai, – nusikaltimai, už kuriuos baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija 10 metų laisvės atėmimo, suinteresuoto asmens atstovai pažymi, jog Konstitucinio Teismo 2020 m. birželio 5 d. nutarime nedetalizuota, kokios nusikalstamos veikos gali būti laikomos „itin pavojingais nusikaltimais, už kuriuos numatytos pačios griežčiausios bausmės“. Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, Konstitucinis Teismas konstatavo tik tai, kad ginčijama nuostata apėmė pernelyg platų tyčinių smurtinių nusikaltimų spektrą. Suinteresuoto asmens atstovų teigimu, įgyvendinant šį nutarimą, Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies (2021 m. balandžio 29 d. redakcija) 1 punkte nurodytas minimalus laisvės atėmimo bausmės dydis, būtinas tam, kad tam tikras nusikaltimas būtų pripažintas atitinkančiu šio punkto kriterijus, buvo ženkliai padidintas (du kartus).

Suinteresuoto asmens atstovų teigimu, įstatymų leidėjas, Įstatyme nustatydamas nusikalstamas veikas, kurių padarymas visam gyvenimui užkerta kelią asmenims įsigyti ir turėti ginklų bei šaudmenų, turi tam tikrą nuožiūros laisvę, todėl jis neturėtų apsiriboti tik vienintele BK 11 straipsnio 6 dalyje nurodyta pavojingiausių nusikaltimų rūšimi – labai sunkiais nusikaltimais.

Suinteresuoto asmens atstovai pabrėžia, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies (2021 m. balandžio 29 d. redakcija) 1 punktas apima ne visus tyčinius nusikaltimus, už kuriuos BK numatyta didžiausia bausmė viršija 6 metus laisvės atėmimo, o tik smurtinius. Pasak suinteresuoto asmens atstovų, išskirtinis šių nusikaltimų pavojingumas, kurį atspindi gresiančios itin griežtos bausmės, tyčinė kaltės forma ir specifiniai kėsinimosi objektai rodo šiuos nusikaltimus padariusių asmenų kryptingą polinkį naudoti ne bet kokią, o būtent didelę žalą sukeliantį fizinį ir (ar) psichinį smurtą kaip būdą spręsti konfliktus ar siekti gyvenimo tikslų. Šaunamieji ginklai yra viena efektyviausių fizinio ir (ar) psichinio smurto priemonių, taigi, dėl teisinio reguliavimo, kurio pagrindu Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies (2021 m. balandžio 29 d. redakcija) 1 punkte nurodytą tyčinį smurtinį nusikaltimą padariusiam asmeniui po tam tikro laiko vėl galėtų būti leidžiama teisėtai disponuoti šaunamaisiais ginklais, suinteresuoto asmens atstovų manymu, būtų keliama reali grėsmė kitiems asmenims ir jis prieštarautų Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje deklaruojamam tikslui užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą.

3.4.    Suinteresuoto asmens atstovų teigimu, abi tyčinių nusikaltimų rūšys – sunkūs ir labai sunkūs nusikaltimai – vertintinos kaip išskirtinai pavojingos. Šie nusikaltimai pagal BK dėstomą nusikaltimų klasifikaciją priskiriami dviem pačioms pavojingiausioms nusikaltimų rūšims, juos padariusiems asmenims negalioja bendra taisyklė, pagal kurią pirmą kartą teisiamam asmeniui teismas paprastai skiria su areštu arba terminuotu laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, jų padarymas užkerta kelią taikyti visišką laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, lemia visą gyvenimą trunkančius įvairių teisių ribojimus (pvz., Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 34 straipsnio 13 dalies 1 punktas, Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, išvardytų teisės normų visuma atspindi nuoseklų įstatymų leidėjo požiūrį, kad tyčiniai smurtiniai nusikaltimai, už kurių padarymą gresia didesnė nei 6 metų laisvės atėmimo bausmė, priskirtini patiems pavojingiausiems teisės pažeidimams, o juos padariusiems asmenims kylantys teisiniai padariniai yra ir turi būti gerokai griežtesni, palyginti su teisiniais padariniais, kurie kyla asmenimis, padariusiems mažiau pavojingas nusikalstamas veikas.

3.5. Suinteresuoto asmens atstovai nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja konstituciniam proporcingumo principui, nes pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies (2021 m. balandžio 29 d. redakcija) 1 punktą vertinamas tik BK nustatytas maksimalus laisvės atėmimo bausmės už atitinkamos rūšies veiką dydis, o ne individualizuotai asmeniui baudžiamojoje byloje paskirtos bausmės dydis, kadangi ji, pasak suinteresuoto asmens atstovų, neatitinka Konstitucinio Teismo 2020 m. birželio 5 d. nutarime suformuotos oficialiosios konstitucinės doktrinos, pagal kurią, pasak suinteresuoto asmens atstovų, reikia atsižvelgti būtent į baudžiamajame įstatyme numatytų bausmių griežtumą, o ne į tai, kokia konkreti bausmė buvo paskirta šią veiką padariusiam asmeniui. 

13.1. Konstitucinio teisinės valstybės principo elementas yra ir proporcingumo principas, reiškiantis, kad teisės aktuose numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad jos turi būti būtinos šiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia jiems pasiekti (inter alia 2012 m. spalio 31 d., 2013 m. liepos 1 d., 2023 m. vasario 9 d. nutarimai). Reikalavimas asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, inter alia suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones (inter alia 2011 m. liepos 7 d., 2016 m. vasario 17 d., 2023 m. vasario 9 d. nutarimai).

Šios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, pagal kurias įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus, mutatis mutandis taikytinos ir pagal įstatymą įgytai teisei įsigyti ir turėti tam tikrus ginklus ir šaudmenis (2020 m. birželio 5 d., 2023 m. vasario 9 d. nutarimai).

13.2. Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas yra neatsiejamas nuo teisingumo imperatyvo (inter alia 2003 m. lapkričio 17 d., 2013 m. sausio 25 d., 2022 m. gegužės 19 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonės, tikslų; jis yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas (inter alia 2003 m. kovo 4 d., 2016 m. spalio 27 d., 2022 m. gegužės 19 d. nutarimai). Teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (inter alia 2008 m. gruodžio 24 d., 2015 m. gegužės 14 d., 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimai).

13.3. Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.“

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnį, ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves (inter alia 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2022 m. gegužės 19 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų neleidžiama teismui, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaujantis teise, nenusižengiant iš Konstitucijos kylantiems teisingumo, protingumo imperatyvams, priimti teisingą sprendimą byloje ir šitaip įvykdyti teisingumą; antraip būtų apriboti ar net paneigti iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalies, kylantys teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, taip pat būtų nukrypta nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, nuo konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų (inter alia 2006 m. rugsėjo 21 d., 2013 m. gruodžio 6 d., 2020 m. liepos 24 d. nutarimai).

13.4. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog Konstitucijos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis suponuoja tai, kad privalu stengtis užtikrinti, kad kiekvienas asmuo ir visa visuomenė būtų saugūs nuo nusikalstamų kėsinimųsi (inter alia 2006 m. sausio 16 d., 2012 m. birželio 4 d., 2023 m. vasario 9 d. nutarimai). Valstybės, kaip visos visuomenės politinės organizacijos, paskirtis – užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą, todėl vykdydama savo funkcijas ir veikdama visos visuomenės interesais valstybė turi priedermę užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių, kitų Konstitucijos saugomų ir ginamų vertybių, kiekvieno asmens ir visos visuomenės veiksmingą apsaugą inter alia nuo nusikalstamų kėsinimųsi (inter alia 2004 m. gruodžio 29 d., 2009 m. birželio 8 d., 2023 m. vasario 9 d. nutarimai). Jeigu valstybė nesiimtų deramų veiksmų, kuriais būtų siekiama užkirsti kelią nusikaltimams, būtų griaunamas pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais, didėtų nepagarba teisinei tvarkai, įvairiems socialiniams institutams; todėl pagal Konstituciją valstybė – visos visuomenės organizacija, privalanti garantuoti viešąjį interesą, turi ne tik teisę, bet ir priedermę imtis įvairių teisėtų priemonių, užkertančių kelią nusikaltimams, ribojančių ir mažinančių nusikalstamumą (inter alia 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d., 2023 m. vasario 9 d. nutarimai).

18.1. Minėta, kad pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies (2021 m. balandžio 29 d. redakcija) 1 punktą fizinis asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 6 metus laisvės atėmimo, neterminuotai nėra laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu ir pagal Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies (2022 m. kovo 24 d. redakcija) 2 punktą visam laikui netenka teisės įsigyti ir turėti šio įstatymo 3 straipsnio 2, 6–10 punktuose nurodytų ginklų, taip pat B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų.

Taigi pagal ginčijamą Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies (2021 m. balandžio 29 d. redakcija) 1 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą asmuo, pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 6 metus laisvės atėmimo, niekada negalės įsigyti ir turėti šio įstatymo 3 straipsnio 2, 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, kad ir kokiam teisėtam tikslui jie būtų skirti, neatsižvelgiant į tai, kiek laiko praėjo po nusikaltimo padarymo, taip pat į tai, ar toks asmuo, galėdamas įsigyti ir turėti ginklus, jų šaudmenis, keltų pavojų visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai.

18.2. Vertinant, ar įstatymų leidėjas, nustatydamas Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies (2021 m. balandžio 29 d. redakcija) 1 punkte nurodytus nusikaltimus padariusiems fiziniams asmenims neterminuotą draudimą įsigyti ir turėti šio įstatymo 3 straipsnio 2, 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, paisė iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio proporcingumo principo, pažymėtina, kad, nors, kaip minėta, pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, vykdydamas pareigą nustatyti leidimų įsigyti ginklus ir šaudmenis išdavimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi plačią diskreciją, leidimai įsigyti tam tikrus ginklus ir šaudmenis gali būti niekada neišduodami tik asmenims, padariusiems tam tikrus itin pavojingus nusikaltimus, už kuriuos numatytos pačios griežčiausios bausmės.

18.3. Pažymėtina, kad ginčijamas Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies (2021 m. balandžio 29 d. redakcija) 1 punkte nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo įstatymų leidėjas nustatė, kad tam tikrus itin pavojingus nusikaltimus padarę asmenys neterminuotai nėra laikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis ir jiems leidimai įsigyti tam tikrus ginklus ir šaudmenis niekada neišduodami, yra priimtas įgyvendinant Konstitucinio Teismo 2020 m. birželio 5 d. nutarimą, kuriame, be kita ko, konstatuota, kad pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį proporcingumo principą, gali būti nustatytas ir toks teisinis reguliavimas, pagal kurį asmenims, padariusiems tam tikrus itin pavojingus nusikaltimus, už kuriuos numatytos pačios griežčiausios bausmės, leidimai įsigyti tam tikrus ginklus ir šaudmenis niekada nebūtų išduodami.

Kaip minėta, pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies (2021 m. balandžio 29 d. redakcija) 1 punktą tokiais itin pavojingais nusikaltimais laikomi tyčiniai smurtiniai nusikaltimai, už kuriuos BK numatyta didžiausia bausmė viršija 6 metus laisvės atėmimo.

18.4. Taigi įstatymų leidėjas, ginčijamame Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies (2021 m. balandžio 29 d. redakcija) 1 punkte įtvirtindamas vieną iš sąlygų, kada asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, ir apibrėždamas itin pavojingus nusikaltimus, kuriuos padarę asmenys visam laikui netenka teisės įsigyti ir turėti tam tikrų ginklų, jų šaudmenų, atsižvelgė į maksimalų už tokį nusikaltimą BK numatytą laisvės atėmimo bausmės dydį, t. y. esminiu kriterijumi, apibrėžiančiu bausmės griežtumą, pasirinko didžiausios numatytos laisvės atėmimo bausmės ribą, kuri viršija 6 metus laisvės atėmimo.

18.5. Konstatuotina, kad įstatymų leidėjas, įgyvendindamas savo diskreciją nustatyti leidimų įsigyti ginklus ir šaudmenis išdavimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką ir Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies (2021 m. balandžio 29 d. redakcija) 1 punkte nustatęs, kad nepriekaištingos reputacijos asmenimis nelaikomi ir todėl niekada negali gauti leidimo įsigyti ir turėti Įstatymo 3 straipsnio 2, 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų fiziniai asmenys, padarę nurodytus tyčinius smurtinius nusikaltimus, nepaisė iš konstitucinio proporcingumo principo kylančio reikalavimo nustatyti tokias leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką, pagal kurias leidimai įsigyti tam tikrus ginklus ir šaudmenis niekada nebūtų išduodami tik asmenims, padariusiems tam tikrus itin pavojingus nusikaltimus, už kuriuos numatytos pačios griežčiausios bausmės, taigi nepaisė ir konstitucinio teisinės valstybės principo.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstituciją, inter alia konstitucinį proporcingumo principą, atitiktų ir toks teisinis reguliavimas, pagal kurį leidimai įsigyti tam tikrus ginklus ir šaudmenis niekada nebūtų išduodami tam tikrus itin pavojingus nusikaltimus padariusiems asmenims, atsižvelgiant į jiems už tokius nusikaltimus realiai paskirtos bausmės dydį, kuris kartu su nusikalstamų veikų klasifikacija (inter alia pagal jų pavojingumą, kėsinimosi objektą) labiau parodo konkretaus asmens, siekiančio gauti leidimą įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis, pavojingumą visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai, nei už tokį nusikaltimą įstatyme numatyta didžiausia laisvės atėmimo bausmė.

25.1. Kaip minėta, ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką.

Minėta ir tai, kad pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas, vykdydamas pareigą nustatyti leidimų įsigyti ginklus ir šaudmenis išdavimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, gali nustatyti tokias įstatyme įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka įgyjamos teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones, pagal kurias teistiems už nusikalstamos veikos padarymą asmenims tam tikrą įstatymų leidėjo nustatytą laiką leidimai įsigyti ginklus ir šaudmenis nebūtų išduodami, o išduotieji būtų panaikinami; Konstituciją, inter alia konstitucinį proporcingumo principą, atitiktų ir toks teisinis reguliavimas, pagal kurį asmenims, padariusiems tam tikrus itin pavojingus nusikaltimus, už kuriuos numatytos pačios griežčiausios bausmės, leidimai įsigyti tam tikrus ginklus ir šaudmenis niekada nebūtų išduodami.

25.2. Atsižvelgiant į tai, įstatymų leidėjui būtinas tam tikras laikas, kad nustatytų kitokį, Konstituciją atitinkantį, teisinį reguliavimą, įtvirtintą Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies (2021 m. balandžio 29 d. redakcija) 1 punkte. Todėl šis Konstitucinio Teismo nutarimas Teisės aktų registre oficialiai skelbtinas 2023 m. gruodžio 31 d.