Dėl Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 3 straipsnio 4 dalies (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 18 straipsnio 1 dalies (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 19 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4, 8, 15 punktų (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 21 straipsnio 1 dalies 1, 5, 7, 9, 12, 15, 16, 17, 18 punktų (2000 m. spalio 12 d. redakcija), šios dalies 6 punkto (2000 m. spalio 12 d. ir 2001 m. rugsėjo 25 d. redakcijos) ir šios dalies 14 punkto (2000 m. spalio 12 d. ir 2001 m. lapkričio 8 d. redakcijos), taip pat dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymo taikymo tvarkos konstitucinio įstatymo, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymo taikymo tvarkos konstitucinio įstatymo įrašymo į Konstitucinių įstatymų sąrašą įstatymo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

1. Seimas 1994 m. liepos 7 d. priėmė Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą (Žin., 1994, Nr. 55-1049).

2. Vietos savivaldos įstatymo (1994 m. liepos 7 d. redakcija) straipsniai (jų dalys, punktai) buvo keičiami, papildomi ir/arba pripažįstami netekusiais galios Seimo 1995 m. balandžio 4 d. priimtu Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo“ (Žin., 1995, Nr. 30-683), 1995 m. liepos 5 d. priimtu Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo papildymo“ (Žin., 1995, Nr. 59-1486), 1995 m. rugsėjo 14 d. priimtu Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio papildymo“ (Žin., 1995, Nr. 79-1820), 1996 m. kovo 14 d. priimtu Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymu (Žin., 1996, Nr. 33-804), 1996 m. kovo 28 d. priimtu Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio pakeitimo įstatymu (Žin., 1996, Nr. 35-869), 1996 m. gegužės 7 d. priimtu Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 15, 18 ir 23 straipsnių pakeitimo įstatymu (Žin., 1996, Nr. 50-1196), 1997 m. sausio 23 d. priimtu Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 12, 26 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu (Žin., 1997, Nr. 11-206), 1997 m. vasario 25 d. priimtu Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 2, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 15, 17, 18, 19, 26, 28 straipsnių papildymo ir pakeitimo bei 30 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymu (Žin., 1997, Nr. 20-446), 1997 m. birželio 3 d. priimtu Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio papildymo įstatymu (Žin., 1997, Nr. 53-1228), 1997 m. birželio 24 d. priimtu Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio pakeitimo įstatymu (Žin., 1997, Nr. 62-1465), 1997 m. lapkričio 6 d. priimtu Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 5 ir 18 straipsnių pakeitimo įstatymu (Žin., 1997, Nr. 106-2669); 1998 m. gegužės 14 d. priimtu Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 7, 15, 28 straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymu (Žin., 1998, Nr. 51-1393), 1998 m. lapkričio 17 d. priimtu Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 15 ir 18 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu (Žin., 1998, Nr. 105- 2900), 1998 m. lapkričio 24 d. priimtu Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 13, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu (Žin., 1998, Nr. 108-2955).

3. Seimas 2000 m. spalio 12 d. priėmė Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymą (Žin., 2000, Nr. 91-2832), kurio 1 straipsniu pakeitė Vietos savivaldos įstatymą (1994 m. liepos 7 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) ir jį išdėstė nauja redakcija.

4. Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) straipsniai (jų dalys, punktai) buvo keičiami ir/arba papildomi Seimo 2001 m. liepos 5 d. priimtu Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 8, 20 ir 31 straipsnių papildymo įstatymu (Žin., 2001, Nr. 64-2323), 2001 m. rugpjūčio 2 d. priimtu Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 41 straipsnio pakeitimo įstatymu (Žin., 2001, Nr. 71-2515), 2001 m. rugsėjo 25 d. priimtu Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 11, 15, 17, 21, 27, 28, 29, 30, 36, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu (Žin., 2001, Nr. 85-2969), 2001 m. lapkričio 8 d. priimtu Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 7 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymu (Žin., 2001, Nr. 99-3519), 2001 m. gruodžio 10 d. priimtu Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 8, 17, 19, 21 straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymu (Žin., 2001, Nr. 110-3984), 2002 m. kovo 28 d. priimtu Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 8, 17, 19, 21 straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymu (Žin., 2002, Nr. 33-1256), 2002 m. balandžio 9 d. priimtu Lietuvos Respublikos vietos savivaldos 6, 17, 19 ir 26 straipsnių pakeitimo įstatymu (Žin., 2002, Nr. 43-1604), 2002 m. birželio 20 d. priimtu Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3, 14, 18, 20, 25, 36, 41 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu (Žin., 2002, Nr. 68-2765), 2002 m. rugsėjo 24 d. priimtu Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 7, 8 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu (Žin., 2002, Nr. 96-4171), 2002 m. spalio 15 d. priimtu Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 17, 21 straipsnių papildymo bei įstatymo papildymo tryliktuoju skirsniu įstatymu (Žin., 2002, Nr. 103-4605).

5. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar 2000 m. spalio 12 d. priimto Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytos sąvokos „savivaldybės institucijos ir savivaldybės kontrolės institucijos“ neprieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 1, 3 ir 4 dalims, ar šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostata, kad „vykdomoji institucija yra savivaldybės meras“, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir 119 straipsnio 1 bei 4 dalims, ar šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai, ar šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalies nuostata „iš savivaldybės tarybos narių“ neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir 119 straipsnio 1 bei 4 dalims, ar šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4, 8 ir 15 punktai neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir 119 straipsnio 1 bei 4 dalims, taip pat ar šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos, kurios reglamentuoja mero, kaip savivaldybės valdybos vadovo, veiklą, bei šio straipsnio 1 dalies 5, 6, 7, 9, 12, 14, 15, 16, 17 ir 18 punktai neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir 119 straipsnio 1 bei 4 dalims.

1. Jis teigia, kad Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta sąvoka „savivaldybės institucijos“. Pasak pareiškėjo, pagal šio įstatymo 3 straipsnį savivaldybių institucijos yra savivaldybės taryba ir savivaldybės valdyba.

Konstitucijos 119 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos tvarką nustato įstatymas. Taigi, pareiškėjo teigimu, Konstitucijos 119 straipsnio 3 dalyje yra vartojama ne „savivaldybės institucijų“, o „savivaldos institucijų“ sąvoka. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Konstitucijos 119 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldos teisė laiduojama įstatymo numatytiems valstybės teritorijos administraciniams vienetams ir kad ji įgyvendinama per atitinkamas savivaldybių tarybas, o Konstitucijos 119 straipsnio 4 dalyje – kad „savivaldybės taryba sudaro jai atskaitingus vykdomuosius organus“. Pareiškėjas tvirtina, kad kitų savivaldos institucijų nenumato nei Konstitucija, nei Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymas.

Pareiškėjo nuomone, nurodytame įstatyme turėtų būti vartojama ta sąvoka, kuri vartojama Konstitucijoje, vadinasi, savivaldybės taryba ir savivaldybės valdyba turėtų būti vadinamos savivaldos institucijomis, o ne savivaldybės institucijomis.

Todėl pareiškėjui kilo abejonių, ar Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymo 3 dalyje nustatyta sąvoka „savivaldybės institucijos“ neprieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 1, 3 ir 4 dalims.

2. Pareiškėjas teigia, kad 2000 m. spalio 12 d. priimto Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog savivaldybių funkcijos pagal sprendimų priėmimo laisvę skirstomos į savarankiškąsias (1 punktas) ir priskirtąsias (ribotai savarankiškas) (2 punktas).

Pareiškėjo nuomone, ribotai savarankiškomis savivaldybių funkcijomis būtų galima laikyti Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punkte (o ne 2 punkte) nurodytas savivaldybių valstybines (perduotas savivaldybėms) funkcijas. Pagal šio įstatymo 36 straipsnio 7 dalį lėšos valstybinėms (perduotoms savivaldybėms) funkcijoms atlikti skiriamos iš valstybės biudžeto arba valstybės piniginių fondų ir pervedamos savivaldybėms kaip specialioji dotacija, tuo tarpu savarankiškosios savivaldybių funkcijos yra finansuojamos iš savarankiškų savivaldybių biudžetų.

Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai.“

Pareiškėjo manymu, savivaldybės laisvai ir savarankiškai bei laikydamosi Konstitucijos bei įstatymų vykdo visas Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtas funkcijas, taigi savivaldybių funkcijos negali būti ribotai savarankiškos.

Todėl pareiškėjui kilo abejonių, ar Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai.

3. Pareiškėjas teigia, jog Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldybės taryba savo įgaliojimų laikui iš savivaldybės tarybos narių sudaro valdybą ir nustato jos narių skaičių. Pagal šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalį savivaldybės valdyba yra vykdomoji institucija.

Pasak pareiškėjo, pagal nurodyto įstatymo 3 straipsnio 1 dalį Konstitucijos laiduota savivaldos teisė yra įgyvendinama per savivaldybės tarybą, kuri pagal šio straipsnio 3 dalį turi vietos valdžios teises bei pareigas.

Konstitucijos 119 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad „Lietuvos Respublikos įstatymams, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimams tiesiogiai įgyvendinti savivaldybės taryba sudaro jai atskaitingus vykdomuosius organus.“

Pareiškėjo nuomone, savivaldybės vykdomasis organas (savivaldos vykdomoji institucija) ir yra savivaldybės valdyba. Savivaldybės valdyba yra kita institucija nei iš gyventojų išrinktų savivaldybės tarybos narių susidedanti savivaldybės taryba. Pareiškėjas mano, kad savivaldybės valdyba negali būti sudaroma iš savivaldybės tarybos narių, nes šie tarybos nariai būtų atskaitingi ir pavaldūs patys sau, o tai prieštarautų Konstitucijoje įtvirtintam valdžių (institucijų) atskyrimo, pavaldumo, atskaitingumo principams.

Todėl pareiškėjui kilo abejonių, ar Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalies nuostata „iš savivaldybės tarybos narių“ neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir 119 straipsnio 1 bei 4 dalims.

4. Pareiškėjas tvirtina, kad Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4, 8 ir 15 punktuose savivaldybės valdybai (t. y. vykdomajai institucijai) yra nustatyti ne vykdomieji įgaliojimai, o atstovaujamosios vietos valdžios įgaliojimai įgyvendinti savivaldos teisę, priimti sprendimus bendruomenės interesais. Antai pareiškėjas teigia, kad pagal minėto įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 8 punktą savivaldybės valdyba „priima savivaldybės gyventojams privalomus sprendimus sanitarijos, visuomenės sveikatos bei aplinkos apsaugos klausimais ir skelbia juos spaudoje“. Tokie įgaliojimai, pareiškėjo manymu, tegali būti nustatyti savivaldybės tarybai.

Konstitucijos 119 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldos teisė įgyvendinama per atitinkamas savivaldybių tarybas. Konstitucijos 119 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad „Lietuvos Respublikos įstatymams, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimams tiesiogiai įgyvendinti savivaldybės taryba sudaro jai atskaitingus vykdomuosius organus“.

Taigi, pareiškėjo manymu, savivaldybės valdybos įgaliojimus riboja Konstitucija; savivaldybės valdyba tegali tiesiogiai įgyvendinti savivaldybės tarybos sprendimus, bet jai negalima įstatymu nustatyti įgaliojimų, priimti privalomų bendruomenei sprendimų arba priimti sprendimų bendruomenės interesais. Pareiškėjo nuomone, įstatymu nustačius minėtus savivaldybės valdybos įgaliojimus, Konstitucijos 119 straipsnio 1 dalyje numatyti savivaldybės tarybos įgaliojimai yra ribojami, o Konstitucijos 119 straipsnio 4 dalyje numatyti savivaldybės valdybos įgaliojimai yra išplečiami, yra pažeidžiama Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies nuostata, kad valdžios galias riboja Konstitucija.

Todėl pareiškėjui kilo abejonių, ar Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4, 8 bei 15 punktai neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir 119 straipsnio 1 bei 4 dalims.

5. Pareiškėjas teigia, kad Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog „vykdomoji institucija yra savivaldybės meras“, taip pat kad minėto įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje ir 21 straipsnio 1 dalies 1, 5, 6, 7, 9, 12, 14, 15, 16, 17 bei 18 punktuose savivaldybės merui yra nustatyti įgaliojimai vykdyti trijų savivaldos institucijų vadovo funkcijas. Pirma, savivaldybės meras vadovauja atstovaujamajai savivaldos institucijai – savivaldybės tarybai. Antra, jis vadovauja vykdomajai savivaldos institucijai – savivaldybės valdybai. Trečia, pats meras yra vykdomoji institucija. Pasak pareiškėjo, minėto įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra šios nuostatos, reglamentuojančios savivaldybės mero, kaip savivaldybės tarybos vadovo, veiklą: jis nustato ir sudaro savivaldybės tarybos darbotvarkes bei teikia sprendimų projektus, šaukia savivaldybės tarybos posėdžius ir jiems pirmininkauja, koordinuoja savivaldybės tarybos komitetų ir komisijų veiklą, pasirašo savivaldybės tarybos sprendimus ir posėdžių, kuriems pirmininkavo, protokolus. Tai yra savivaldybės mero, kaip savivaldybės tarybos vadovo, funkcijos. Pareiškėjas, be to, nurodo, kad šiame punkte bei kituose nurodytuose Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalies punktuose taip pat yra nustatytos savivaldybės mero, kaip savivaldybės valdybos vadovo, funkcijos: jis nustato ir sudaro savivaldybės valdybos posėdžių darbotvarkes bei teikia sprendimų projektus, pasirašo valdybos sprendimus ir posėdžių, kuriems pirmininkavo, protokolus (1 punktas), administruoja savivaldybės asignavimus arba įgalioja tai daryti administratorių (6 punktas), per savivaldybės administratorių vadovauja savivaldybės administracijos struktūriniams ir struktūriniams teritoriniams padaliniams (7 punktas) ir pan.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymo 20 straipsnio 9 dalyje nustatyta, jog „meras ir mero pavaduotojas negali dirbti kitose institucijose, įstaigose, įmonėse ir organizacijose bei gauti kito atlyginimo, išskyrus atlyginimą už mokslinę, pedagoginę ar kūrybinę veiklą“.

Tuo tarpu, pareiškėjo manymu, pagal Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį ir 21 straipsnio 1 dalies 1, 5, 6, 7, 9, 12, 14, 15, 16, 17 bei 18 punktus savivaldybės meras vykdo trijų savivaldos institucijų vadovo funkcijas. Pasak pareiškėjo, tai, kad vienas asmuo – savivaldybės meras – vadovauja ir vykdomajai institucijai (t. y. savivaldybės valdybai), išplečia jo, kaip vietos valdžios (t. y. savivaldybės tarybos) vadovo, galias.

Pareiškėjo nuomone, Konstitucijos 119 straipsnio 1 ir 4 dalyse savivaldybės tarybos (t. y. atstovaujamosios institucijos) ir savivaldybės valdybos (t. y. vykdomosios institucijos) funkcijos yra atskirtos; šiame Konstitucijos straipsnyje įtvirtintas valdžių atskyrimo principas. Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija.

Todėl pareiškėjui kilo abejonių, ar Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostata, kad „vykdomoji institucija yra savivaldybės meras“, 21 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos, kurios reglamentuoja mero, kaip savivaldybės valdybos vadovo, veiklą, ir 21 straipsnio 1 dalies 5, 6, 7, 9, 12, 14, 15, 16, 17 bei 18 punktai neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir 119 straipsnio 1 bei 4 dalims.

1. Suinteresuoto asmens atstovė teigia, kad pagal Konstitucijos 11 straipsnį Lietuvos valstybės teritorijos administracinius vienetus ir jų ribas nustato įstatymas. Valstybės teritorijos administracinio vieneto sąvoka, taip pat tai, kaip organizuojamas valdymas šiose teritorijos dalyse, yra apibrėžta Lietuvos Respublikos administracinių vienetų ir jų ribų įstatyme. Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldybė yra Lietuvos Respublikos administracinis teritorinis vienetas, kurį valdo jos gyventojų bendruomenės išrinktos savivaldos institucijos pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos ir kitus įstatymus.

Savivaldybės, kaip administracinio teritorinio vieneto, savivaldos teisė yra laiduojama Konstitucijos 119 straipsnyje. O. Buišienė tvirtina, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyta savivaldos teisės įgyvendinimo tvarka, t. y. ji yra įgyvendinama per atitinkamas savivaldybių tarybas, 2 dalyje nustatyta tarybų sudarymo tvarka ir jų įgaliojimų laikas, 3 dalyje įtvirtinta administracinio teritorinio vieneto (savivaldybės) savivaldos teisės įgyvendinimo organizacinė forma ir pavartota bendrinė sąvoka „institucijos“, 4 dalyje įtvirtintas taryboms atskaitingų vykdomųjų organų sudarymas. Suinteresuoto asmens atstovė pažymi, kad įstatymų leidėjas, įgyvendindamas jam Konstitucijoje suteiktą teisę priimti įstatymus, priėmė Vietos savivaldos įstatymą, kuriame reglamentuojamas savivaldos teisės įgyvendinimas, apibrėžta Konstitucijoje įtvirtinta savivaldos institucijų sistema, nustatyta savivaldybės institucijų organizavimo ir veiklos tvarka. O. Buišienės nuomone, įstatymų leidėjas buvo nuoseklus, kai apibrėždamas atstovaujamosios institucijos (tarybos) ir vykdomųjų institucijų (valdybos ir mero) sąvokas vartojo tą pačią sąvoką „institucijos“.

Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Suinteresuoto asmens atstovė mano, kad remiantis Konstitucijos 10, 11, 119, 120, 121, 122 ir 124 straipsniais galima teigti, jog savivaldybė yra administracinis teritorinis vienetas, kurio valdymas organizuojamas per savivaldos institucijas, kurios traktuojamos kaip tam tikri vietos valdžios organai, įgyvendinantys įstatymo numatytiems valstybės teritorijos administraciniams vienetams – savivaldybėms suteiktą savivaldos teisę. Kadangi ši teisė yra įgyvendinama per atitinkamas savivaldybių tarybas, savivaldybės taryba ir yra savivaldos institucija. Savivaldybės tarybos sudaryti ir jai atskaitingi savivaldybės valdyba ir meras yra vykdomosios institucijos, tiesiogiai įgyvendinančios tarybos sprendimus. Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje apibrėžiama savivaldybės kontrolės institucija – savivaldybės kontrolierius; jo funkcijos yra susijusios su savivaldybės biudžeto naudojimo kontrole bei savivaldybės vidaus auditu, jis prižiūri ne savivaldos teisės įgyvendinimą, o savivaldybės institucijų veiklą. Todėl kontrolės institucija negali būti vadinama „savivaldos kontrolės institucija“. O. Buišienės nuomone, Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytos sąvokos neprieštarauja Konstitucijai.

2. Suinteresuoto asmens atstovės manymu, Konstitucijoje vietos savivalda yra įtvirtinta kaip savaveiksmiškumo pagrindais funkcionuojanti viešojo administravimo sistema, kuri nėra tiesiogiai pavaldi valstybės valdžios institucijoms. Galima išskirti šiuos konstitucinius vietos savivaldos principus: atstovaujamosios demokratijos, vykdomųjų institucijų atskaitingumo atstovybei, savivaldybių veiklos laisvės ir savarankiškumo pagal įstatymo apibrėžtas ribas, valstybės ir savivaldybės interesų derinimo.

Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Taigi, pažymi suinteresuoto asmens atstovė, savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos.

Savivaldybių kompetencija ir funkcijos yra nustatytos Vietos savivaldos įstatymo 5-9 straipsniuose. Įstatymų leidėjas, apibrėždamas savivaldybių funkcijas, jas diferencijavo pagal sprendimų priėmimo laisvę, specifiką bei atsiradimo pagrindus ir suskirstė į savarankiškąsias, priskirtąsias (ribotai savarankiškas), valstybines (perduotas savivaldybėms) ir sutartines. O. Buišienė atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Europos vietos savivaldos chartijos 4 straipsnio 2 dalį vietinės valdžios organai įstatymų nustatytose ribose turi visišką laisvę vykdyti veiklą, susijusią su klausimais, kurie nėra išbraukti iš jų kompetencijos ar priskirti kitiems valdymo organams. Savivaldybių veiklos laisvės ir savarankiškumo pagal įstatymo apibrėžtas ribas principas reiškia būtent tai, kad savivaldybių veiklą gali riboti tik Konstitucija arba įstatymas, o ne centrinės ar regioninės valdžios organai (išskyrus įstatyme numatytus atvejus). Todėl, suinteresuoto asmens atstovės nuomone, nėra pagrindo teigti, kad Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriame yra nustatytos priskirtosios (ribotai savarankiškos) savivaldybės funkcijos, prieštarauja Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai.

3. Suinteresuoto asmens atstovė teigia, kad Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, jog valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas, yra įtvirtintas valstybės valdžių padalijimo ir atribojimo principas. O. Buišienė teigia, jog valstybės valdžių padalijimo principas reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu tarp jų turi būti pusiausvyra; kiekvienai valdžios institucijai suteikiama jos paskirtį atitinkanti kompetencija. Taigi valstybės valdžių padalijimo principą atskleidžia Konstitucijos nuostatos, kuriose įtvirtinta šių valstybės valdžių kompetencija ir tarpusavio santykiai.

Tuo tarpu, pasak suinteresuoto asmens atstovės, pagal Konstitucijos 119 straipsnį vietos savivalda yra įgyvendinama per renkamas ir sudaromas institucijas, be to, savivaldybėse yra derinamos tiesioginės ir atstovaujamosios demokratijos formos. Savivaldybių institucijų sistema yra savarankiška, savivaldybių institucijos nėra valstybės valdžios organai, joms nėra taikomas valstybės valdžių padalijimo ir atribojimo principas.

Konstitucijos 119 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įstatymams, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimams tiesiogiai įgyvendinti savivaldybės taryba sudaro jai atskaitingus vykdomuosius organus. Šių organų organizavimo ir veiklos tvarką nustato Vietos savivaldos įstatymas. Suinteresuoto asmens atstovės nuomone, tai, kad pagal įstatymą savivaldybės valdyba yra sudaroma ir meras yra renkamas iš atstovaujamosios institucijos (savivaldybės tarybos) narių, Konstitucijai neprieštarauja.

4. Pasak O. Buišienės, pagal Konstituciją savivaldybių funkcijos turėtų būti įgyvendinamos per savivaldybių tarybas, o tarybų priimtus sprendimus turėtų įgyvendinti vykdomieji organai (valdyba ir meras).

Suinteresuoto asmens atstovės manymu, Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4, 8 bei 15 punktuose valdybai suteikiami įgaliojimai priimti sprendimus dėl įvairių programų projektų rengimo, dėl lėšų paskirstymo savivaldybės įstaigoms, dėl gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio dydžių nustatymo, dėl politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių skaičiaus nustatymo, taip pat priimti privalomus sprendimus sanitarijos, visuomenės sveikatos, aplinkos apsaugos klausimais yra vykdomojo pobūdžio. Todėl, O. Buišienės nuomone, Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4, 8 bei 15 punktai neprieštarauja Konstitucijai.

5. Suinteresuoto asmens atstovė nurodo, kad Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punkte apibrėžti mero, kaip vykdomosios institucijos, įgaliojimai yra susiję su atstovaujamosios ir vykdomosios institucijų veiklos organizavimu. Savivaldybės meras dalyvauja ir atstovaujamosios, ir vykdomosios institucijos veikloje. O. Buišienė tvirtina, kad Konstitucijos 119 straipsnio 4 dalies nuostatoje, jog savivaldybės taryba sudaro jai atskaitingus vykdomuosius organus, nėra draudžiama savivaldybės merui, kaip savivaldybės atstovaujamojo organo (tarybos) nariui, dalyvauti savivaldybės vykdomojo organo veikloje. Kadangi Konstitucijoje nėra įtvirtintas vietos valdžios atskyrimas ir padalijimas, savivaldybės mero dalyvavimas ir savivaldybės tarybos, ir savivaldybės valdybos veikloje neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam valstybės valdžių padalijimo ir atribojimo principui. Todėl, suinteresuoto asmens atstovės manymu, nėra pagrindo teigti, kad Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos, kurios reglamentuoja mero, kaip savivaldybės valdybos vadovo veiklą, ir šio straipsnio 5, 6, 7, 9, 12, 14, 15, 16, 17 bei 18 punktai, taip pat 3 straipsnio 3 dalies nuostata, kad „vykdomoji institucija yra savivaldybės meras“, prieštarauja Konstitucijai.

1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas P. Papovas iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.

P. Papovas taip pat paaiškino, kad pareiškėjas ginčija ne jo nurodytų 2000 m. spalio 12 d. priimto Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymo straipsnių (jų dalių, punktų), o šio įstatymo 1 straipsnyje nauja (2000 m. spalio 12 d.) redakcija išdėstyto Vietos savivaldos įstatymo atitinkamų straipsnių (jų dalių, punktų) atitiktį Konstitucijai.

2. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens atstovė O. Buišienė iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.

3. Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo specialistas – Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto patarėjas B. Kleponis.

Konstitucinis Teismas

1. Pareiškėjas prašo ištirti, ar 2000 m. spalio 12 d. priimto Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytos sąvokos „savivaldybės institucijos ir savivaldybės kontrolės institucijos“ neprieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 1, 3 ir 4 dalims, ar šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostata, kad „vykdomoji institucija yra savivaldybės meras“, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir 119 straipsnio 1 bei 4 dalims, ar šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai, ar šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalies nuostata „iš savivaldybės tarybos narių“ neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir 119 straipsnio 1 bei 4 dalims, ar šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4, 8 bei 15 punktai neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir 119 straipsnio 1 bei 4 dalims, taip pat ar šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos, kurios reglamentuoja mero, kaip savivaldybės valdybos vadovo, veiklą, ir šio straipsnio 1 dalies 5, 6, 7, 9, 12, 14, 15, 16, 17 bei 18 punktai neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir 119 straipsnio 1 bei 4 dalims.

2. 2000 m. spalio 12 d. priimto Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatyme yra trys straipsniai. Šio įstatymo 1 straipsniu iki tol galiojęs Vietos savivaldos įstatymas buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija. Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad įsigaliojus šiam įstatymui netenka galios Lietuvos Respublikos savivaldybės tarybos nario statuso įstatymas. Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnyje reglamentuojamas šio įstatymo įgyvendinimas.

Taigi naujos (2000 m. spalio 12 d.) redakcijos Vietos savivaldos įstatymas visas (visi jo straipsniai, jų dalys, punktai) yra išdėstytas Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymo 1 straipsnyje.

Pareiškėjo nurodyti 3 straipsnio 3 ir 4 dalys, 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 18 straipsnio 1 dalis, 19 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4, 8, 15 punktai, 21 straipsnio 1 dalies 1, 5, 6, 7, 9, 12, 14, 15, 16, 17, 18 punktai – tai ne 2000 m. spalio 12 d. priimto Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymo straipsniai (jų dalys, punktai), o šio įstatymo 1 straipsnyje nauja (2000 m. spalio 12 d.) redakcija išdėstyto Vietos savivaldos įstatymo atitinkami straipsniai (jų dalys, punktai).

Todėl pareiškėjo prašymas ištirti, ar 2000 m. spalio 12 d. priimto Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytos sąvokos „savivaldybės institucijos ir savivaldybės kontrolės institucijos“ neprieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 1, 3 ir 4 dalims, ar šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostata, kad „vykdomoji institucija yra savivaldybės meras“, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir 119 straipsnio 1 bei 4 dalims, ar šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai, ar šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalies nuostata „iš savivaldybės tarybos narių“ neprieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 1 bei 4 dalims ir 5 straipsnio 2 daliai, ar šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4, 8 bei 15 punktai neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir 119 straipsnio 1 bei 4 dalims, taip pat ar šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos, kurios reglamentuoja mero, kaip savivaldybės valdybos vadovo, veiklą, ir šio straipsnio 1 dalies 5, 6, 7, 9, 12, 14, 15, 16, 17 bei 18 punktai neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir 119 straipsnio 1 bei 4 dalims, – tai prašymas ištirti, ar Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 3 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytos sąvokos „savivaldybės institucijos ir savivaldybės kontrolės institucijos“ neprieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 1, 3 ir 4 dalims, ar minėto įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostata, kad „vykdomoji institucija yra savivaldybės meras“, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir 119 straipsnio 1 bei 4 dalims, ar minėto įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai, ar minėto įstatymo 18 straipsnio 1 dalies nuostata „iš savivaldybės tarybos narių“ neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir 119 straipsnio 1 bei 4 dalims, ar minėto įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4, 8 bei 15 punktai neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir 119 straipsnio 1 bei 4 dalims, taip pat ar minėto įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos, kurios reglamentuoja mero, kaip savivaldybės valdybos vadovo, veiklą, ir šio straipsnio 1 dalies 5, 6, 7, 9, 12, 14, 15, 16, 17 bei 18 punktai neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir 119 straipsnio 1 bei 4 dalims.

3. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 3 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytos sąvokos „savivaldybės institucijos ir savivaldybės kontrolės institucijos“ neprieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 1, 3 ir 4 dalims.

4. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 3 straipsnio 3 dalies nuostata, kad „vykdomoji institucija yra savivaldybės meras“, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir 119 straipsnio 1 bei 4 dalims.

5. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 21 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos, kurios reglamentuoja mero, kaip savivaldybės valdybos vadovo, veiklą, ir šio straipsnio 1 dalies 5, 6, 7, 9, 12, 14, 15, 16, 17 bei 18 punktai neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir 119 straipsnio 1 bei 4 dalims.

6. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies nuostata „iš savivaldybės tarybos narių“ neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir 119 straipsnio 1 bei 4 dalims.

7. Pareiškėjo ginčijami Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 21 straipsnio 1 dalies 6 ir 14 punktai buvo keičiami atitinkamai 2001 m. rugsėjo 25 d. priimtu Vietos savivaldos įstatymo 11, 15, 17, 21, 27, 28, 29, 30, 36, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu ir 2001 m. lapkričio 8 d. priimtu Vietos savivaldos įstatymo 7 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymu.

8. Konstitucinis Teismas šioje byloje tirs:

1. Sprendžiant, ar Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 ir 4 dalys (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 18 straipsnio 1 dalis (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 19 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4, 8 ir 15 punktai (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 21 straipsnio 1 dalies 1, 5, 7, 9, 12, 15, 16, 17 ir 18 punktai (2000 m. spalio 12 d. redakcija), šios dalies 6 punktas (2000 m. spalio 12 d. ir 2001 m. rugsėjo 25 d. redakcijos) ir šios dalies 14 punktas (2000 m. spalio 12 d. ir 2001 m. lapkričio 8 d. redakcijos) neprieštarauja Konstitucijai, būtina išsiaiškinti Konstitucijoje įtvirtintą vietos savivaldos sampratą.

2. Vietos savivaldos konstituciniai pagrindai nustatyti Konstitucijos X skirsnyje „Vietos savivalda ir valdymas“ ir kitose Konstitucijos nuostatose.

3. Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) priėmimo metu Konstitucijos 119 straipsnis buvo išdėstytas tokia (1996 m. gruodžio 12 d.) redakcija:

4. Seimas 2002 m. birželio 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymą (Žin., 2002, Nr. 65-2629), kurio 1 straipsniu pakeitė Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstė taip: „Savivaldybių tarybų nariais Lietuvos Respublikos piliečius ir kitus nuolatinius administracinio vieneto gyventojus pagal įstatymą ketveriems metams renka Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai administracinio vieneto gyventojai, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu.“

5. Palyginus Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalyje (2002 m. birželio 20 d. redakcija) ir ankstesnės (1996 m. gruodžio 12 d.) redakcijos 119 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą matyti, kad buvo padaryti šie pakeitimai: 1) savivaldybių tarybų nariai renkami ne trejiems, o ketveriems metams; 2) aktyviąją rinkimų teisę renkant savivaldybių tarybų narius turi ne tik Lietuvos Respublikos piliečiai, bet ir kiti asmenys – kitų valstybių piliečiai bei asmenys be pilietybės; 3) aktyviosios rinkimų teisės renkant savivaldybių tarybų narius turėjimas siejamas su teisiniu faktu – asmens nuolatiniu gyvenimu atitinkamame administraciniame vienete; 4) pasyviąją rinkimų teisę renkant savivaldybių tarybų narius turi ne tik Lietuvos Respublikos piliečiai, bet ir kiti asmenys – kitų valstybių piliečiai bei asmenys be pilietybės; 5) pasyviosios rinkimų teisės renkant savivaldybių tarybų narius turėjimas siejamas su teisiniu faktu – asmens nuolatiniu gyvenimu atitinkamame administraciniame vienete.

6. Pažymėtina, kad pareiškėjo prašyme nurodytų Konstitucijos 119 straipsnio 1, 3 ir 4 dalių negalima aiškinti atsietai nuo šio straipsnio 2 dalies, kitų Konstitucijos straipsnių (jų dalių), kuriuose įtvirtinta vietos savivaldos samprata.

7. Tą pačią dieną, kai buvo priimtas Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymas, Seimas priėmė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymo taikymo tvarkos konstitucinį įstatymą (Žin., 2002, Nr. 65-2630), kurio 1 straipsnyje „Įstatymo įsigaliojimo tvarka“ nustatė: „Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio nuostata dėl kitų nuolatinių administracinio vieneto gyventojų dalyvavimo pagal įstatymą savivaldybių tarybų rinkimuose pradedama taikyti nuo Seimo nutarimo, kuriuo bus paskirti ketverių metų kadencijos savivaldybių tarybų antrieji rinkimai, įsigaliojimo dienos.“

Seimas 2002 m. birželio 20 d. taip pat priėmė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymo taikymo tvarkos konstitucinio įstatymo įrašymo į Konstitucinių įstatymų sąrašą įstatymą (Žin., 2002, Nr. 65-2631), kurio 1 straipsnyje nustatyta: „Lietuvos Respublikos Seimas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 69 straipsnio trečiąja dalimi, įrašo į Konstitucinių įstatymų sąrašą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymo taikymo tvarkos konstitucinį įstatymą.“

8. Aiškinant vietos savivaldos konstitucinę sampratą atsižvelgtina į tai, kad pagal tą pačią dieną kaip ir Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymas priimto Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymo taikymo tvarkos konstitucinio įstatymo 1 straipsnį „Įstatymo įsigaliojimo tvarka“ Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio nuostata dėl kitų nuolatinių administracinio vieneto gyventojų dalyvavimo pagal įstatymą savivaldybių tarybų rinkimuose pradedama taikyti nuo Seimo nutarimo, kuriuo bus paskirti ketverių metų kadencijos savivaldybių tarybų antrieji rinkimai, įsigaliojimo dienos. Toks minėtame konstituciniame įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas reiškia, kad konstitucinės novelos, jog aktyviąją ir pasyviąją rinkimų teisę renkant savivaldybių tarybų narius turi ne tik Lietuvos Respublikos piliečiai, bet ir kiti asmenys – nuolatiniai administracinio vieneto gyventojai (kitų valstybių piliečiai bei asmenys be pilietybės), traktuojamos kaip negaliojančios bei netaikytinos tol, kol Seimas nepriims nutarimo, kuriuo bus paskirti ketverių metų kadencijos savivaldybių tarybų antrieji rinkimai, ir šis nutarimas neįsigalios.

Todėl aiškinant vietos savivaldos konstitucinę sampratą būtina apibrėžti, kokia apimtimi šiuo metu galioja ir yra taikytina Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalis.

9. Konstitucijos 149 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priimtą įstatymą dėl Konstitucijos keitimo pasirašo Respublikos Prezidentas ir ne vėliau kaip per 5 dienas oficialiai paskelbia. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu nurodytu laiku tokio įstatymo Respublikos Prezidentas nepasirašo ir nepaskelbia, šis įstatymas įsigalioja, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas. Konstitucijoje nėra nustatyta, kad Respublikos Prezidentas turėtų atidedamojo veto teisę įstatymų dėl Konstitucijos keitimo atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutarimas).

Pagal Konstitucijos 149 straipsnio 3 dalį įstatymas dėl Konstitucijos keitimo įsigalioja ne anksčiau kaip po vieno mėnesio nuo jo priėmimo.

Taigi pagal Konstitucijos 149 straipsnio 3 dalį Seimas gali įstatymo dėl Konstitucijos keitimo įsigaliojimo datą nustatyti įstatyme dėl Konstitucijos keitimo, tačiau šios datos negalima nustatyti ankstesnės negu vienas mėnuo nuo įstatymo dėl Konstitucijos keitimo priėmimo. Seimas, priimdamas įstatymą dėl Konstitucijos keitimo, jo įsigaliojimo datą gali nustatyti tik vėlesnę negu vienas mėnuo nuo tokio įstatymo dėl Konstitucijos keitimo priėmimo. Jeigu įstatymo dėl Konstitucijos keitimo įsigaliojimo data nėra nustatyta įstatyme dėl Konstitucijos keitimo, pagal Konstituciją toks įstatymas dėl Konstitucijos keitimo įsigalioja praėjus vienam mėnesiui nuo jo priėmimo.

Norma, kurioje nustatoma įstatymo dėl Konstitucijos keitimo įsigaliojimo data, turi turėti konstitucinę galią ir negali nebūti pačios Konstitucijos norma; pagal Konstituciją įstatymo dėl Konstitucijos keitimo įsigaliojimo datos negalima nustatyti žemesnės galios teisės aktu. Pažymėtina, kad teisės akto įsigaliojimo ir jo atskirų nuostatų taikymo pradžios datos gali nesutapti: gali būti nustatyta, kad tam tikros to teisės akto nuostatos taikomos nuo kitos (vėlesnės) datos. To negalima nustatyti žemesnės nei Konstitucija galios teisės aktu, nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta teisės aktų hierarchija ir Konstitucijos viršenybė.

Taigi tai, kad tam tikros įstatymo dėl Konstitucijos keitimo nuostatos yra taikomos ne nuo jo įsigaliojimo, o nuo kitos (vėlesnės) datos, turi būti expressis verbis nustatyta įstatyme dėl Konstitucijos keitimo.

Vadinasi, jeigu įstatyme dėl Konstitucijos keitimo nėra nustatyta kita (vėlesnė) tam tikrų jo nuostatų taikymo pradžios data, šis įstatymas dėl Konstitucijos keitimo (visos jo nuostatos) turi būti taikomas nuo jo įsigaliojimo dienos. Tai reiškia, kad nuo tos dienos turi būti taikoma atitinkama Konstitucijos pataisa (visos jos nuostatos).

10. Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatyme, kuriuo buvo pakeista ir nauja redakcija išdėstyta Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalis, jo įsigaliojimo data nėra nustatyta. Vadinasi, šis įstatymas įsigaliojo praėjus vienam mėnesiui nuo jo priėmimo, t. y. 2002 m. liepos 21 d. Taigi nuo šios dienos įsigaliojo atitinkama Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalies pataisa.

Nei Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatyme, nei kurioje nors kitoje Konstitucijos dalyje taip pat nėra nustatyta, kad įsigaliojus Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymui kurios nors Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalies nuostatos nebūtų taikomos arba būtų taikomos nuo kitos (vėlesnės) datos. Vadinasi, jos visos turi būti taikomos nuo tos dienos, kurią įsigaliojo Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalies pataisa, t. y. nuo 2002 m. liepos 21 d.

11. Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Lietuvos Respublikos konstituciniai įstatymai priimami, jeigu už juos balsuoja daugiau kaip pusė visų Seimo narių, o keičiami ne mažesne kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma. Konstitucinių įstatymų sąrašą 3/5 Seimo narių balsų dauguma nustato Seimas.“

12. Minėta, kad Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymo taikymo tvarkos konstitucinio įstatymo 1 straipsnyje „Įstatymo įsigaliojimo tvarka“ nustatyta, jog Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio nuostata dėl kitų nuolatinių administracinio vieneto gyventojų dalyvavimo pagal įstatymą savivaldybių tarybų rinkimuose pradedama taikyti nuo Seimo nutarimo, kuriuo bus paskirti ketverių metų kadencijos savivaldybių tarybų antrieji rinkimai, įsigaliojimo dienos.

13. Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas.“

14. Pamatinis demokratinės teisinės valstybės reikalavimas – Konstitucijos viršenybės principas.

15. Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymo taikymo tvarkos konstituciniame įstatyme yra tik minėtas 1 straipsnis „Įstatymo įsigaliojimo tvarka“. Taigi išvados dėl Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymo taikymo tvarkos konstitucinio įstatymo 1 straipsnio atitikties Konstitucijai – tai išvados dėl viso šio konstitucinio įstatymo atitikties Konstitucijai.

16. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytinos išvados, kad:

17. Minėta, kad vietos savivaldos konstituciniai pagrindai nustatyti Konstitucijos X skirsnyje „Vietos savivalda ir valdymas“ ir kitose Konstitucijos nuostatose.

Sistemiškai aiškinant nurodytas Konstitucijos nuostatas, taip pat tas jos nuostatas, kuriose įtvirtinti valstybės valdžios funkcionavimo konstituciniai pagrindai, matyti, kad Konstitucijoje skiriamos dvi viešosios valdžios sistemos: valstybės valdymas ir vietos savivalda.

18. Minėta, kad Konstitucijoje savivaldybėmis (arba vietos savivaldybėmis) yra vadinamos valstybės teritorijos administracinių vienetų bendruomenės – teritorinės bendruomenės. Kita vertus, savivaldos teisė neatsiejama nuo institucijų, per kurias ši teisė yra įgyvendinama, ir/arba joms atskaitingų institucijų organizavimo ir veiklos.

Todėl neatsitiktinai Konstitucijoje savivaldybės sąvoka yra vartojama ne tik administracinio vieneto teritorinės bendruomenės, bet ir savivaldos institucijų ir/arba joms atskaitingų institucijų prasme (pvz., 73 straipsnio 1 dalyje, 120 straipsnio 2 dalyje, 121 straipsnio 1 dalyje, 123 straipsnio 2 dalyje).

19. Savivaldybių tarybos, kaip savivaldos institucijos, yra tiesiogiai numatytos Konstitucijoje; kitokios savivaldos institucijos Konstitucijoje nėra nurodytos. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad sąvoka „savivaldos institucijos“ išreiškia administracinių vienetų teritorinių bendruomenių atitinkamų institucijų konstitucinę paskirtį: tai yra institucijos, per kurias įgyvendinama atitinkamų bendruomenių savivaldos teisė.

20. Savivaldos teisės įgyvendinimas neįmanomas be demokratinio atstovavimo. Savivaldybių tarybos, kaip savivaldos institucijos, yra atstovaujamosios institucijos. Formuojant savivaldybių tarybas būtina paisyti Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalyje nustatytų savivaldybių tarybų narių rinkimų principų, kitų Konstitucijos reikalavimų.

21. Pagal Konstituciją savivaldybių tarybų priimami sprendimai yra neatsiejami nuo šių sprendimų vykdymo.

1. Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2000 m. spalio 12 d. redakcija) nustatyta: „Savivaldybės institucijos – atstovaujamoji institucija – savivaldybės taryba ir vykdomosios institucijos – savivaldybės valdyba (toliau – valdyba), savivaldybės meras (toliau – meras), turinčios vietos valdžios ir viešojo administravimo teises bei pareigas. Savivaldybės institucijos yra atsakingos už savivaldos teisės ir savo funkcijų įgyvendinimą bendruomenės interesais.“

Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta: „Savivaldybės kontrolės institucija – savivaldybės kontrolierius, kontroliuojantis savivaldybės biudžeto naudojimą bei atliekantis savivaldybės vidaus audito funkcijas.“

2. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2000 m. spalio 12 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir 119 straipsnio 1, 3 bei 4 dalims ir ar šio įstatymo 3 straipsnio 4 dalis (2000 m. spalio 12 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 1, 3 bei 4 dalims.

3. Sprendžiant, ar Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2000 m. spalio 12 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir 119 straipsnio 1, 3 bei 4 dalims ir ar šio įstatymo 3 straipsnio 4 dalis (2000 m. spalio 12 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 1, 3 ir 4 dalims, pažymėtina, kad, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 3 straipsnio 3 dalyje sąvoka „savivaldybės institucijos“ yra apibrėžiama: 1) išvardijant savivaldybės institucijas bei jas klasifikuojant: savivaldybės taryba – atstovaujamoji institucija, savivaldybės valdyba ir savivaldybės meras – vykdomosios institucijos; 2) nurodant savivaldybės institucijų skiriamuosius bruožus, t. y. tuos bruožus, kuriais šios institucijos skiriasi nuo kitų institucijų: vietos valdžios ir viešojo administravimo teisių bei pareigų turėjimas, atsakomybė už savivaldos teisės ir savo funkcijų įgyvendinimą bendruomenės interesais. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, kad Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 3 straipsnio 4 dalyje sąvoka „savivaldybės kontrolės institucija“ yra apibrėžiama: 1) įvardijant savivaldybės kontrolės instituciją: savivaldybės kontrolierius; 2) nurodant savivaldybės kontrolės institucijos skiriamuosius bruožus, t. y. tuos bruožus, kuriais ši institucija skiriasi nuo kitų institucijų: savivaldybės biudžeto naudojimo kontrolė, savivaldybės vidaus audito funkcijų atlikimas.

4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytinos išvados, kad:

1. Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2000 m. spalio 12 d. redakcija) nustatyta:

2. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas (2000 m. spalio 12 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai.

3. Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai.“

4. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Konstitucijoje yra įtvirtintas savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės pagal Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją principas. Taigi pagal Konstituciją savivaldybių kompetencija gali ir turi būti apibrėžiama įstatymuose.

Konstitucijoje savivaldybių funkcijos nėra skirstomos į valstybines, deleguotąsias, savarankiškąsias ar kaip nors kitaip. Pagal Konstitucijos 119 straipsnio 3 dalį savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos tvarką nustato įstatymas. Įstatymu nustatyti savivaldybių funkcijas ir jų rūšis – įstatymų leidėjo kompetencija (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas). Įstatymu nustatydamas savivaldybių funkcijas ir jų rūšis, įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijoje įtvirtintų savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės pagal Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją bei savivaldybių ir valstybės interesų derinimo principų, vietos savivaldos konstitucinės sampratos.

5. Įstatymų leidėjas, turėdamas konstitucinius įgaliojimus įstatymuose apibrėžti savivaldybių funkcijas bei kompetenciją, gali įstatymu nustatyti savivaldybių funkcijas bei jų rūšis ir pagal sprendimų priėmimo laisvę. Konstitucijoje įtvirtinti savivaldybių veiklos savarankiškumo pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją bei savivaldybių ir valstybės interesų derinimo principai suponuoja tai, kad savivaldybių savarankiškumo laipsnis vykdant įvairias įstatymuose nustatytas funkcijas gali būti skirtingas.

6. Kadangi visos savivaldybių funkcijos yra vykdomos pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją, šiuo atžvilgiu jos visos yra priskirtos savivaldybėms vykdyti; nė viena jų nereiškia savivaldybių absoliutaus savarankiškumo atitinkamoje srityje.

7. Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2000 m. spalio 12 d. redakcija) vartojama formuluotė „priskirtosios (ribotai savarankiškos)“. Toks vienos iš savivaldybių funkcijų rūšių pavadinimas suponuoja tai, kad savivaldybių veiklos laisvę vykdant šiai rūšiai priskirtas funkcijas saisto atitinkami valstybės institucijų ir/arba pareigūnų sprendimai. Šio saistymo laipsnis gali būti skirtingas. Įstatymų leidėjas, pagal Konstituciją turėdamas kompetenciją įstatymu nustatyti savivaldybių funkcijas ir jų rūšis, gali kai kurias savivaldybėms priskirtas funkcijas, kurias vykdydamos savivaldybės turi daugiau savarankiškumo, išskirti kaip atskirą kategoriją. Svarbu, kad tokiai funkcijų rūšiai nebūtų priskirtos tos funkcijos, kurios priklauso išimtinai savivaldybėms ir kurių vykdymo negalima saistyti kurių nors valstybės valdžios institucijų ar pareigūnų sprendimais.

Tik šitaip interpretuojant Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2000 m. spalio 12 d. redakcija) nustatytos savivaldybių funkcijų rūšies pavadinimą „priskirtosios (ribotai savarankiškos)“ nėra nukrypstama nuo vietos savivaldos konstitucinės sampratos. Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2000 m. spalio 12 d. redakcija) įtvirtintas vienos iš savivaldybių funkcijų rūšies pavadinimas „priskirtosios (ribotai savarankiškos)“ savaime neprieštarauja Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai.

8. Pažymėtina, kad Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2000 m. spalio 12 d. redakcija) nurodytos savivaldybių priskirtosios (ribotai savarankiškos) funkcijos yra išvardytos Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnyje (2000 m. spalio 12 d. ir 2002 m. rugsėjo 24 d. redakcijos). Pareiškėjas šio straipsnio atitikties Konstitucijai neginčija.

9. Pati savivaldos teisės prigimtis suponuoja tai, kad savivaldybės savo funkcijas turi vykdyti atsižvelgdamos į vietos sąlygas ir aplinkybes, tačiau visais atvejais jos privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų. Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2000 m. spalio 12 d. redakcija) nustačius, kad, įgyvendindamos šį ir kitus įstatymus ir jų pagrindu priimtus kitus teisės aktus, savivaldybės priskirtąsias (ribotai savarankiškas) funkcijas atlieka atsižvelgdamos į vietos sąlygas ir aplinkybes, nėra nukrypstama nuo Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai.

10. Minėta, kad jeigu įstatymais savivaldybėms perduodamos valstybės funkcijos, taip pat jeigu joms įstatymais arba kitais teisės aktais sukuriamos pareigos, turi būti numatomos ir šioms funkcijoms (pareigoms) reikalingos lėšos.

Sprendžiant, ar Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2000 m. spalio 12 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas atitinka minėtus konstitucinius imperatyvus, pažymėtina, kad minėtame įstatyme nėra reglamentuojamas savivaldybių priskirtųjų (ribotai savarankiškų) funkcijų finansavimas: įstatyme nėra nustatyta, kokiomis lėšomis turi būti finansuojamas savivaldybių priskirtųjų (ribotai savarankiškų) funkcijų vykdymas.

Taigi ginčijamu teisiniu reguliavimu savaime nėra sudaromos prielaidos, kad savivaldybėms (jų institucijoms) įstatymais nebus nustatytos ir tokios funkcijos, kurių šios nebūtų pajėgios atlikti, ir/arba kad atitinkamų metų valstybės biudžeto įstatyme atskirai nebus nurodomos lėšos savivaldybėms perduotoms funkcijoms vykdyti. Taigi ginčijamu teisiniu reguliavimu savaime nėra pažeidžiama Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies nuostata, kad savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai.

11. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas (2000 m. spalio 12 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai.

1. Vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje (2000 m. spalio 12 d. redakcija) nustatyta: „Savivaldybės taryba savo įgaliojimų laikui iš savivaldybės tarybos narių sudaro valdybą ir nustato jos narių skaičių.“

2. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1 dalis (2000 m. spalio 12 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 119 straipsnio 1 ir 4 dalims.

3. Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Valdžios galias riboja Konstitucija.“

Konstitucijos 119 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Savivaldos teisė laiduojama įstatymo numatytiems valstybės teritorijos administraciniams vienetams. Ji įgyvendinama per atitinkamas savivaldybių tarybas.“

Konstitucijos 119 straipsnio 4 dalyje nustatyta: „Lietuvos Respublikos įstatymams, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimams tiesiogiai įgyvendinti savivaldybės taryba sudaro jai atskaitingus vykdomuosius organus.“

4. Sprendžiant, ar Vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1 dalis (2000 m. spalio 12 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 119 straipsnio 1 ir 4 dalims, lemiamą reikšmę turi tai, kad įstatymų leidėjas, apibrėždamas savivaldybių institucijas, savivaldybės valdybą apibrėžia kaip savivaldybės vykdomąją instituciją (Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2000 m. spalio 12 d. redakcija)), o ne kaip savivaldybės tarybos vidinį struktūrinį vienetą (padalinį), turintį užtikrinti pačios savivaldybės tarybos darbą.

5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1 dalis (2000 m. spalio 12 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, jog savivaldybės valdyba yra sudaroma iš savivaldybės tarybos narių, prieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 1 ir 4 dalims.

1. Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje „Valdybos įgaliojimai“ (2000 m. spalio 12 d. redakcija) nustatyta:

2. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4, 8, 15 punktai (2000 m. spalio 12 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir 119 straipsnio 1 bei 4 dalims.

3. Sprendžiant, ar Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4, 8, 15 punktai (2000 m. spalio 12 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir 119 straipsnio 1 bei 4 dalims, lemiamą reikšmę turi ta aplinkybė, kad pagal minėto įstatymo 3 straipsnio 3 dalį savivaldybės valdyba yra savivaldybės vykdomoji institucija, t. y. Konstitucijos 119 straipsnio 4 dalyje numatytas savivaldybės tarybai atskaitingas vykdomasis organas.

4. Minėta, kad savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų funkcijos ir kompetencija Konstitucijoje nustatytos tik bendriausiais bruožais: pagal Konstitucijos 119 straipsnio 4 dalį savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai sudaromi įstatymams, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimams tiesiogiai įgyvendinti. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad nustatyti savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų kompetenciją paliekama Seimui įstatymu. Įstatymu nustatant savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų kompetenciją būtina paisyti vietos savivaldos konstitucinės sampratos nuostatų, jog savivaldybės taryba yra savivaldybės atstovaujamoji institucija; ji yra viršesnė už jos sudaromus ir jai atskaitingus vykdomuosius organus; pastarieji sudaromi tam, kad būtų realizuoti savivaldybės interesai, tiesiogiai įgyvendinami įstatymai, Vyriausybės bei savivaldybių tarybų sprendimai; savivaldybių tarybos turi įgaliojimus kontroliuoti jų sudaromus ir joms atskaitingus vykdomuosius organus.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį sprendimus klausimais, Konstitucijoje expressis verbis priskirtais savivaldybės kompetencijai, priimtų ne savivaldybių tarybos, o jų sudaryti ir joms atskaitingi vykdomieji organai, t. y. tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudarytos teisinės prielaidos savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams įsiterpti į savivaldybių tarybų išimtinę konstitucinę kompetenciją priimti sprendimus Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalyje, 41 straipsnio 2 dalyje, 47 straipsnio 2 dalyje, 119 straipsnio 4 dalyje, 121 straipsnio 1 bei 2 dalyse ir 122 straipsnyje nurodytais savivaldos klausimais.

Konstatuota ir tai, kad pagal Konstituciją visi savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų sprendimai savivaldybių kompetencijai priskirtais klausimais yra subordinuoti atitinkamų savivaldybių tarybų sprendimams.

5. Pareiškėjo ginčijamuose Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4, 8 ir 15 punktuose (2000 m. spalio 12 d. redakcija) nurodyti tam tikri klausimai, kuriais savivaldybės valdyba gali priimti sprendimus. Šiuose punktuose savivaldybės valdybai atitinkami įgaliojimai nustatyti tam, kad būtų tiesiogiai įgyvendinami įstatymai, Vyriausybės bei savivaldybių tarybų sprendimai; savivaldybių tarybos turi įgaliojimus kontroliuoti savivaldybės valdybą.

6. Interpretuojant Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4, 8 ir 15 punktuose (2000 m. spalio 12 d. redakcija) nustatytus savivaldybės valdybos įgaliojimus kaip tokius, kurie nustatyti tam, kad būtų tiesiogiai įgyvendinami įstatymai, Vyriausybės bei savivaldybių tarybų sprendimai, ir atsižvelgiant į tai, kad savivaldybių tarybos turi įgaliojimus kontroliuoti savivaldybės valdybą, darytina išvada, kad minėti punktai neprieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 1 ir 4 dalims.

7. Konstatavus, kad Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4, 8 ir 15 punktai (2000 m. spalio 12 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 1 ir 4 dalims, konstatuotina, kad jie neprieštarauja ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai.

1. Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje „Mero, mero pavaduotojo įgaliojimai“ (2000 m. spalio 12 d. redakcija) inter alia nustatyta:

2. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 5, 6, 7, 9, 12, 14, 15, 16, 17 ir 18 punktai (2000 m. spalio 12 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir 119 straipsnio 1 bei 4 dalims.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad pareiškėjo ginčijamos Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 6 punkto (2000 m. spalio 12 d. redakcija) nuostatos, jog meras „administruoja savivaldybės asignavimus arba įgalioja tai daryti savivaldybės administratorių“, liko ir Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 6 punkte (2001 m. rugsėjo 25 d. redakcija), taip pat kad pareiškėjo ginčijamos Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 14 punkto (2000 m. spalio 12 d. redakcija) nuostatos, jog meras „įstatymų nustatyta tvarka išduoda statinių projektavimo sąlygų sąvadus, organizuoja statinių projektų derinimą ir išduoda leidimus statyti, rekonstruoti, remontuoti ar griauti statinius arba nustatyta tvarka įgalioja tai daryti savivaldybės administratorių ar kitą savivaldybės administracijos tarnautoją“, net ir pakeitus kai kurias formuluotes, iš esmės liko ir Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 14 punkte (2001 m. lapkričio 8 d. redakcija).

3. Sprendžiant, ar Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 5, 6, 7, 9, 12, 14, 15, 16, 17 ir 18 punktai (2000 m. spalio 12 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir 119 straipsnio 1 bei 4 dalims, lemiamą reikšmę turi ta aplinkybė, kad pagal minėto įstatymo 3 straipsnio 3 dalį savivaldybės meras yra savivaldybės vykdomoji institucija, t. y. Konstitucijos 119 straipsnio 4 dalyje numatytas savivaldybės tarybai atskaitingas vykdomasis organas.

4. Minėta, kad savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų funkcijos ir kompetencija Konstitucijoje nustatytos tik bendriausiais bruožais: pagal Konstitucijos 119 straipsnio 4 dalį savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai sudaromi įstatymams, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimams tiesiogiai įgyvendinti. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad nustatyti savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų kompetenciją paliekama Seimui įstatymu. Įstatymu nustatant savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų kompetenciją būtina paisyti vietos savivaldos konstitucinės sampratos nuostatų, jog savivaldybės taryba yra savivaldybės atstovaujamoji institucija; ji yra viršesnė už jos sudaromus ir jai atskaitingus vykdomuosius organus; pastarieji sudaromi tam, kad būtų realizuoti savivaldybės interesai, tiesiogiai įgyvendinami įstatymai, Vyriausybės bei savivaldybių tarybų sprendimai; savivaldybių tarybos turi įgaliojimus kontroliuoti jų sudaromus ir joms atskaitingus vykdomuosius organus.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį sprendimus klausimais, Konstitucijoje expressis verbis priskirtais savivaldybės kompetencijai, priimtų ne savivaldybių tarybos, o jų sudaryti ir joms atskaitingi vykdomieji organai, t. y. tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudarytos teisinės prielaidos savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams įsiterpti į savivaldybių tarybų išimtinę konstitucinę kompetenciją priimti sprendimus Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalyje, 41 straipsnio 2 dalyje, 47 straipsnio 2 dalyje, 119 straipsnio 4 dalyje, 121 straipsnio 1 bei 2 dalyse ir 122 straipsnyje nurodytais savivaldos klausimais.

Konstatuota ir tai, kad pagal Konstituciją visi savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų sprendimai savivaldybių kompetencijai priskirtais klausimais yra subordinuoti atitinkamų savivaldybių tarybų sprendimams.

5. Pareiškėjo ginčijamuose Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 5, 6, 7, 9, 12, 14, 15, 16, 17 ir 18 punktuose (2000 m. spalio 12 d. redakcija) nurodyti tam tikri klausimai, kuriais savivaldybės meras gali priimti sprendimus. Šiuose punktuose savivaldybės merui atitinkami įgaliojimai nustatyti tam, kad būtų tiesiogiai įgyvendinami įstatymai, Vyriausybės bei savivaldybių tarybų sprendimai; savivaldybių tarybos turi įgaliojimus kontroliuoti savivaldybės merą.

6. Interpretuojant Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 5, 6, 7, 9, 12, 14, 15, 16, 17 ir 18 punktuose (2000 m. spalio 12 d. redakcija) nustatytus savivaldybės mero įgaliojimus kaip tokius, kurie nustatyti tam, kad būtų tiesiogiai įgyvendinami įstatymai, Vyriausybės bei savivaldybių tarybų sprendimai, ir atsižvelgiant į tai, kad savivaldybių tarybos turi įgaliojimus kontroliuoti savivaldybės merą, darytina išvada, kad minėti punktai neprieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 1 ir 4 dalims.

7. Konstatavus, kad Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 5, 6, 7, 9, 12, 14, 15, 16, 17 ir 18 punktai (2000 m. spalio 12 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 1 ir 4 dalims, konstatuotina, kad jie neprieštarauja ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai.

8. Konstatavus, kad Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 5, 6, 7, 9, 12, 14, 15, 16, 17 ir 18 punktai (2000 m. spalio 12 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir 119 straipsnio 1 bei 4 dalims, ir atsižvelgiant į tai, kad Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 6 punkto (2000 m. spalio 12 d. redakcija) nuostatos, jog meras „administruoja savivaldybės asignavimus arba įgalioja tai daryti savivaldybės administratorių“, liko ir Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 6 punkte (2001 m. rugsėjo 25 d. redakcija), pagal kurį meras „administruoja savivaldybės asignavimus, organizuoja savivaldybės biudžeto vykdymą ir atsako už savivaldybės ūkinę ir finansinę veiklą arba įgalioja visa tai daryti savivaldybės administratorių“, taip pat į tai, kad Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 14 punkto (2000 m. spalio 12 d. redakcija) nuostatos, jog meras „įstatymų nustatyta tvarka išduoda statinių projektavimo sąlygų sąvadus, organizuoja statinių projektų derinimą ir išduoda leidimus statyti, rekonstruoti, remontuoti ar griauti statinius arba nustatyta tvarka įgalioja tai daryti savivaldybės administratorių ar kitą savivaldybės administracijos tarnautoją“, net ir pakeitus kai kurias formuluotes, iš esmės liko ir Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 14 punkte (2001 m. lapkričio 8 d. redakcija), pagal kurį meras „įstatymų nustatyta tvarka išduoda statinių projektavimo sąlygų sąvadus, statybos leidimus bei vykdo statinių naudojimo priežiūrą arba nustatyta tvarka įgalioja tai daryti savivaldybės administratorių arba kitą savivaldybės administracijos tarnautoją“, konstatuotina ir tai, kad Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir 119 straipsnio 1 bei 4 dalims neprieštarauja ir Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 6 punktas (2001 m. rugsėjo 25 d. redakcija) bei šios dalies 14 punktas (2001 m. lapkričio 8 d. redakcija).

1. Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio „Mero, mero pavaduotojo įgaliojimai“ 1 dalies 1 punkte (2000 m. spalio 12 d. redakcija) nustatyta, kad meras „nustato ir sudaro savivaldybės tarybos bei valdybos posėdžių darbotvarkes bei teikia sprendimų projektus, šaukia savivaldybės tarybos posėdžius ir jiems pirmininkauja, koordinuoja savivaldybės tarybos komitetų ir komisijų veiklą, pasirašo savivaldybės tarybos, valdybos sprendimus ir posėdžių, kuriems pirmininkavo, protokolus“.

2. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2000 m. spalio 12 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir 119 straipsnio 1 bei 4 dalims.

3. Sprendžiant, ar Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2000 m. spalio 12 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir 119 straipsnio 1 bei 4 dalims, lemiamą reikšmę turi ta aplinkybė, kad pagal minėto įstatymo 3 straipsnio 3 dalį savivaldybės meras yra savivaldybės vykdomoji institucija, t. y. Konstitucijos 119 straipsnio 4 dalyje numatytas savivaldybės tarybai atskaitingas vykdomasis organas.

4. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punktą (2000 m. spalio 12 d. redakcija) meras nustato ir sudaro savivaldybės tarybos bei valdybos posėdžių darbotvarkes bei teikia sprendimų projektus, šaukia savivaldybės tarybos posėdžius ir jiems pirmininkauja, koordinuoja savivaldybės tarybos komitetų ir komisijų veiklą, pasirašo savivaldybės tarybos, valdybos sprendimus ir posėdžių, kuriems pirmininkavo, protokolus.

5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2000 m. spalio 12 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, jog meras nustato ir sudaro savivaldybės tarybos posėdžių darbotvarkes bei teikia tarybos sprendimų projektus, šaukia savivaldybės tarybos posėdžius ir jiems pirmininkauja, koordinuoja savivaldybės tarybos komitetų ir komisijų veiklą, pasirašo savivaldybės tarybos sprendimus ir tarybos posėdžių, kuriems pirmininkavo, protokolus, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir 119 straipsnio 1 bei 4 dalims.

1. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 84 straipsnį Konstitucinio Teismo nutarimai oficialiai skelbiami: „Valstybės žiniose“, atskirame skyriuje; specialiame Seimo leidinyje; laikraščiuose per Lietuvos telegramų agentūrą (ELTA). Prireikus Konstitucinis Teismas leidžia savo nutarimų ir sprendimų rinkinius, kitus leidinius. Konstitucinio Teismo nutarimai įsigalioja tą dieną, kurią jie pirmiausia buvo paskelbti viename iš minėtų leidinių.

Taigi pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, spręsti, kuriame iš nurodytų leidinių pirmiausia turi būti oficialiai paskelbtas jo nutarimas ir kada konkrečiai tai turi būti padaryta. Kartu Konstitucinis Teismas pažymi, kad Konstitucinio Teismo nutarimai, susiję su žmogaus konstitucinių teisių ir laisvių apsauga, visais atvejais oficialiai skelbiami nedelsiant.

2. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1 dalis (2000 m. spalio 12 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, jog savivaldybės valdyba yra sudaroma iš savivaldybės tarybos narių, prieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 1 ir 4 dalims, taip pat kad Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2000 m. spalio 12 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, jog meras nustato ir sudaro savivaldybės tarybos posėdžių darbotvarkes bei teikia tarybos sprendimų projektus, šaukia savivaldybės tarybos posėdžius ir jiems pirmininkauja, koordinuoja savivaldybės tarybos komitetų ir komisijų veiklą, pasirašo savivaldybės tarybos sprendimus ir tarybos posėdžių, kuriems pirmininkavo, protokolus, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir 119 straipsnio 1 bei 4 dalims.

Pažymėtina, kad minėtos Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) nuostatos yra sistemiškai susijusios su daugeliu kitų šio įstatymo nuostatų.

3. Dėl to, kad pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, jog šis įstatymas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, pabrėžtina, kad jeigu Konstitucinio Teismo nutarimas šioje byloje būtų oficialiai paskelbtas iškart po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje, vietos savivaldos teisiniame reguliavime susidarytų vakuumas, kuris iš esmės sutrikdytų vietos savivaldos mechanizmo funkcionavimą ir valstybės valdymą. Šiam teisinio reguliavimo vakuumui pašalinti reikalingas tam tikras laikas.

Atsižvelgiant į tai šis Konstitucinio Teismo nutarimas oficialiai skelbtinas „Valstybės žiniose“ praėjus dviems mėnesiams nuo jo paskelbimo viešame Konstitucinio Teismo posėdyje, t. y. 2003 m. vasario 25 d.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 107 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56, 64 ir 84 straipsniais,

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas