Dėl Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 1 dalies, 4 dalies nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

1.1. Pasak pareiškėjos, įstatymų leidėjas, Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 1 dalyje pavesdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybei nustatyti Darbų ir veiklos sričių, kuriose leidžiama dirbti darbuotojams, pasitikrinusiems ir (ar) periodiškai besitikrinantiems, ar neserga užkrečiamąja liga, dėl kurios yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, sąrašą, darbuotojų tikrinimosi tvarką, neatsižvelgė į oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, pagal kurias Lietuvoje nėra deleguotosios įstatymų leidybos. Pareiškėjos teigimu, įstatymų leidėjas negali pavesti Vyriausybei ar kitoms institucijoms poįstatyminiais aktais reguliuoti tų teisinių santykių, kurie pagal Konstituciją turi būti reguliuojami įstatymais. Be to, pasak pareiškėjos, Įstatyme nėra nustatyta kriterijų, pagal kuriuos asmenys būtų priskiriami asmenų, privalančių tikrintis, ar neserga užkrečiamąja liga, dėl kurios yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, grupėms.

1.2. Pareiškėjos teigimu, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žmogaus teisė į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas suponuoja ir valstybės pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos teisinės prielaidos šią teisę įgyvendinti. Tai darydama valstybė įstatymuose privalo nustatyti veiksmingus šios konstitucinės teisės įgyvendinimo kontrolės mechanizmus, o ne pavesti šiuos mechanizmus nustatyti poįstatyminiais teisės aktais, varžančiais asmenų, įpareigotų tikrintis sveikatą, konstitucines teises.

1.3. Pareiškėjos nuomone, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žmogaus teisė į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas nepaneigia kiekvieno darbuotojo pareigos laikytis saugos darbe reikalavimų, todėl nėra aišku, kodėl įstatymų leidėjas paveda Vyriausybei nustatyti sričių, kuriose leidžiama dirbti darbuotojams, pasitikrinusiems ir (ar) periodiškai besitikrinantiems, ar neserga užkrečiamąja liga, dėl kurios yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, sąrašą atsižvelgiant tik į profesijos kriterijų. Pareiškėjos teigimu, asmenys, kurie patenka į Vyriausybės nustatytą darbų ir veiklos sričių sąrašą, yra diskriminuojami, o asmenys, kurių darbas (veikla) į nurodytą sąrašą nepatenka, įgyja nepagrįstų privilegijų, todėl yra pažeidžiamas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas.

1.4. Pareiškėja teigia, kad pagal Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 4 dalies nuostatą „Darbuotojas, atsisakęs nustatytu laiku pasitikrinti, ar neserga užkrečiamąja liga, <...> perkeliamas toje pačioje darbovietėje į kitą darbą, kurį jam leidžiama dirbti pagal sveikatos būklę, o jeigu tokių galimybių nėra, nušalinamas nuo darbo, nemokant jam darbo užmokesčio“ darbuotojui nesuteikiama galimybės laisvai pasirinkti darbą, neįvertinama, ar darbuotojas galės kitą darbą, į kurį yra perkeliamas, dirbti pagal savo gebėjimus, ir pan. Pareiškėjos vertinimu, taip galimai suvaržoma asmens teisė laisvai pasirinkti darbą.

1.5. Pareiškėjos nuomone, įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje garantuojamą žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 4 dalyje negalėjo įtvirtinti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį darbuotojas, atsisakęs nustatytu laiku pasitikrinti, ar neserga užkrečiamąja liga, nušalinamas nuo darbo nemokant jam darbo užmokesčio.

1.6. Pareiškėjos teigimu, iš esmės dėl tų pačių argumentų ginčijamas teisinis reguliavimas, įtvirtintas Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 1 dalyje, 4 dalies nuostatoje „Darbuotojas, atsisakęs nustatytu laiku pasitikrinti, ar neserga užkrečiamąja liga, <...> perkeliamas toje pačioje darbovietėje į kitą darbą, kurį jam leidžiama dirbti pagal sveikatos būklę, o jeigu tokių galimybių nėra, nušalinamas nuo darbo, nemokant jam darbo užmokesčio“, prieštarauja ir Konstitucijos 18 straipsniui, kuriame nustatyta, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės.

2.1. Pasak suinteresuoto asmens atstovės, Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 1, 4 dalyse įtvirtintas ginčijamas teisinis reguliavimas, pagal kurį tam tikrose veiklos srityse, kurių sąrašus pavesta nustatyti Vyriausybei, leidžiama dirbti tik sveikatą pasitikrinusiems ar periodiškai besitikrinantiems darbuotojams, o atsisakiusieji pasitikrinti, ar neserga užkrečiamąja liga, perkeliami į kitą darbą arba, jeigu tokios galimybės nėra, nušalinami nuo darbo nemokant darbo užmokesčio, nustatytas įgyvendinant Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą valstybės priedermę rūpintis žmonių sveikata ir vykdant iš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies kylančią valstybės pareigą sudaryti teisines prielaidas įgyvendinti žmogaus teisę į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas. Pasak M. Navickienės, ginčijamu teisiniu reguliavimu taip pat siekiama apsaugoti žmonių sveikatą ir sukurti prielaidas saugiai vykdyti veiklą tam tikrose specifinėse ūkio srityse, taip užkertant kelią užkrečiamųjų ligų plitimui darbovietėse ir visuomenėje, sumažinant riziką kilti dideliems ligos protrūkiams, galintiems turėti įtakos ir darboviečių veiklos tęstinumui.

2.2. Suinteresuoto asmens atstovė remiasi oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, kad įstatymuose yra nustatomos bendro pobūdžio taisyklės, o poįstatyminiuose teisės aktuose jos gali būti detalizuojamos, gali būti reglamentuojama jų įgyvendinimo tvarka, kad poreikį įstatymų nustatytą teisinį reguliavimą detalizuoti ir sukonkretinti poįstatyminiuose teisės aktuose gali lemti būtinumas teisėkūroje remtis specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija. Atsižvelgdama į jas, suinteresuoto asmens atstovė teigia, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas nustatė tokią bendrąją užkrečiamųjų ligų profilaktikos priemonę kaip privalomas tam tikrų sričių darbuotojų sveikatos tikrinimas dėl užkrečiamųjų ligų ir įtvirtino bendro pobūdžio taisyklę, kad darbuotojai, atsisakę nustatytu laiku pasitikrinti, ar neserga užkrečiamąja liga, arba nepasitikrinę be labai svarbių priežasčių, turi būti skiriami dirbti nuotoliniu būdu arba perkeliami toje pačioje darbovietėje į kitą darbą, o jeigu tokių galimybių nėra, nušalinami nuo darbo nemokant jiems darbo užmokesčio. Pasak M. Navickienės, sukonkretinti šį teisinį reguliavimą, t. y. nurodyti konkrečias veiklos sritis (darbus), kuriose (kuriuos) dirbantys asmenys privalo tikrintis dėl tam tikrų užkrečiamųjų ligų, ir nustatyti tokio tikrinimosi tvarką (be kita ko, periodiškumą), pavesta užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valstybinį valdymą vykdančiai Vyriausybei, galinčiai operatyviau negu įstatymų leidėjas reaguoti į besikeičiančią užkrečiamųjų ligų epidemiologinę padėtį, nes tai, kokią veiklą vykdantiems ir (ar) kokius darbus dirbantiems asmenims gali būti būtina tikrintis sveikatą siekiant išvengti tam tikrų užkrečiamųjų ligų plitimo visuomenėje, priklauso nuo konkrečių ligų specifikos, jų plitimo ypatumų, sergamumo šiomis ligomis situacijos, kitų konkrečių epidemiologinių aplinkybių.

2.3. Suinteresuoto asmens atstovės nuomone, nors įstatymų leidėjas neapibrėžė kriterijų, pagal kuriuos turėtų būti nustatomos asmenų, privalančių tikrintis sveikatą dėl užkrečiamųjų ligų, grupės, tačiau, atsižvelgiant Įstatymo paskirtį ir jame nustatytą visuminį teisinį reguliavimą, kriterijus yra akivaizdus: privalomas darbuotojų sveikatos tikrinimas dėl užkrečiamųjų ligų turi būti vykdomas tose veiklos srityse, kuriose dirbant sveikatos nepasitikrinusiems (taigi galbūt tokiomis ligomis sergantiems arba jų sukėlėjus nešiojantiems) darbuotojams kiltų didžiausia šių ligų išplitimo rizika. M. Navickienė teigia, kad kai kurios veiklos sritys yra nurodytos Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 1 punkte, tačiau išsamesni ir detalesni jų sąrašai nustatytini poįstatyminiais teisės aktais, įvertinus konkrečių užkrečiamųjų ligų epidemiologinę padėtį. Todėl, suinteresuoto asmens atstovės nuomone, Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 1 dalyje įtvirtintas įstatymų leidėjo pavedimas Vyriausybei nustatyti minėtus darbų ir veiklos sričių sąrašus ir darbuotojų sveikatos tikrinimosi tvarką Konstitucijai neprieštarauja.

2.4. Pasak M. Navickienės, aiškindamas Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog įstatymų leidėjas, sudarydamas teisines prielaidas įgyvendinti šią laisvę, turi įgaliojimus, atsižvelgdamas į darbo bei verslo pobūdį, nustatyti jos įgyvendinimo sąlygas. Jos nuomone, Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 1, 4 dalyse nustatyta darbuotojų pareiga pasitikrinti, ar neserga užkrečiamąja liga, yra viena iš tokių teisės laisvai pasirinkti darbą bei verslą įgyvendinimo sąlygų ir valstybės įpareigojimas darbdaviams užtikrinti, kad šios sąlygos būtų laikomasi. Be to, jos nuomone, ši pareiga pati savaime nelaikytina nei teisės laisvai pasirinkti darbą bei verslą, nei kokių nors kitų darbuotojo teisių suvaržymu ar apribojimu, atsižvelgiant, be kita ko, į tai, kad, pagal Įstatymo 18 straipsnio 7 dalį, daugeliu atvejų šios pareigos vykdymą finansuoja darbdavys arba valstybė.

2.5. Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 4 dalyje nustatyti galimi asmens teisės į darbą įgyvendinimo apribojimai (darbuotojo perkėlimas toje pačioje darbovietėje į kitą darbą, kurį jam leidžiama dirbti pagal sveikatos būklę, ir nušalinimas nuo darbo nemokant jam darbo užmokesčio) yra siejami su darbuotojo pareigos pasitikrinti sveikatą, kaip vienos iš jam keliamų šios teisės įgyvendinimo sąlygų, neįvykdymu. Be to, neaišku, kokiais interesais ir motyvais galėtų būti grindžiamas darbuotojo atsisakymas pasitikrinti, ar neserga užkrečiamąja liga.

2.6. Suinteresuoto asmens atstovės nuomone, Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 4 dalyje nustatyti darbuotojų, atsisakiusių pasitikrinti sveikatą, teisės į darbą įgyvendinimo apribojimai atitinka konstitucines sąlygas: jais siekiama konstituciškai svarbaus tikslo – užkirsti kelią užkrečiamųjų ligų plitimui ir apsaugoti žmonių sveikatą, kartu sudarant prielaidas saugiai vykdyti veiklą tam tikrose specifinėse ūkio srityse; šie apribojimai yra būtini, nes jų netaikant kiltų nepateisinama užkrečiamųjų ligų išplitimo rizika, ir proporcingi, nes taikytini tik jeigu nėra galimybės skirti atsisakiusį pasitikrinti sveikatą darbuotoją dirbti nuotoliniu būdu, o nušalinti tokį darbuotoją nuo darbo nemokant jam darbo užmokesčio galima tik nesant galimybės perkelti jį toje pačioje darbovietėje į kitą darbą. M. Navickienė pažymi, kad konstitucinės teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą apribojimas, šiuo atveju kylantis iš teisės laisvai pasirinkti darbą ribojimo, yra konstituciškai pateisinamas, nes pagal Konstituciją asmens teisė reikalauti jam sumokėti visą pagal teisės aktus priklausantį atlyginimą atsiranda atlikus pavestą darbą.

2.7. Žmogaus teisės laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir gauti teisingą apmokėjimą už darbą negali būti priešpriešinamos visuomenės interesui užkirsti kelią užkrečiamųjų ligų plitimui ir negali būti įgyvendinamos nepaisant grėsmės žmonių sveikatai, ignoruojant kitų darbuotojų teisę į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas. Pasak M. Navickienės, ginčijamas teisinis reguliavimas vertintinas kaip deramai užtikrinantis konstitucinių vertybių pusiausvyrą, ypač atsižvelgiant į tai, kad minėtos darbuotojo teisės gali būti apribotos tik jeigu jis pats, nepaisydamas galimos grėsmės kitų žmonių sveikatai, atsisako įvykdyti nustatytą pareigą ir pasitikrinti, ar neserga užkrečiamąja liga, nors neturi jokio aiškaus teisėto intereso, kuriuo tas atsisakymas būtų pagrįstas.

2.8. Suinteresuoto asmens atstovė teigia, kad, kaip matyti iš Įstatymo paskirties ir jame nustatyto visuminio teisinio reguliavimo, ginčijamose Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) nuostatose įtvirtinta darbuotojų pareiga tikrintis sveikatą dėl užkrečiamųjų ligų yra siejama su tam tikrų veiklos sričių ir (ar) darbų specifika, dėl kurios užkrečiamųjų ligų išplitimo visuomenėje rizika, jeigu šiose srityse ar šiuos darbus būtų leidžiama dirbti sveikatos nepasitikrinusiems darbuotojams, būtų ženkliai didesnė, palyginti su kitomis veiklos sritimis ir kitais darbais. Remdamasi oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata, jog Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygybės principas nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, kurių padėtis skirtinga, atžvilgiu, suinteresuoto asmens atstovė mano, kad nustačius privalomą tam tikrų sričių darbuotojų sveikatos tikrinimą dėl užkrečiamųjų ligų konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas nepažeistas.

Konstitucinis Teismas

4.1. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamoje Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 1 dalyje Vyriausybei pavesta nustatyti:

– Darbų ir veiklos sričių, kuriose leidžiama dirbti darbuotojams, tik iš anksto pasitikrinusiems ir vėliau periodiškai besitikrinantiems, ar neserga užkrečiamosiomis ligomis, sąrašą (toliau – ir Sąrašas Nr. 1);

– Darbų ir veiklos sričių, kuriose leidžiama dirbti darbuotojams, pasitikrinusiems ir (ar) periodiškai besitikrinantiems, ar neserga užkrečiamąja liga, dėl kurios yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, sąrašą (toliau – ir Sąrašas Nr. 2);

– šiuose sąrašuose nurodytų darbuotojų tikrinimosi, ar neserga minėtomis užkrečiamosiomis ligomis, tvarką.

Taigi Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu Vyriausybei pavesta nustatyti tik darbų ir veiklos sričių, kuriose dirbantiems darbuotojams privaloma pasitikrinti, ar neserga užkrečiamosiomis ligomis, be kita ko, tomis, dėl kurių yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, sąrašus ir juose nurodytų darbuotojų tikrinimosi, ar neserga minėtomis užkrečiamosiomis ligomis, tvarką, patį reikalavimą privalomai pasitikrinti sveikatą įtvirtinus, kaip minėta, Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) nuostatose.

4.2. Iš Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. I-1553 18, 26 ir 40 straipsnių pakeitimo įstatymo travaux préparatoires matyti, kad šiuo įstatymu siekta sudaryti sąlygas užkirsti kelią užkrečiamųjų ligų plitimui ir užtikrinti visuomenės sveikatą bei saugumą, be kita ko, įtvirtinant Vyriausybei teisę papildomai nustatyti Darbų ir veiklos sričių, kuriose leidžiama dirbti darbuotojams, papildomai pasitikrinusiems, ar neserga užkrečiamąja liga, dėl kurios yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, sąrašą.

Vadinasi, Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu Vyriausybei pavesta nustatyti minėtus Sąrašą Nr. 1 ir Sąrašą Nr. 2, juose nurodytų darbuotojų tikrinimosi, ar neserga minėtomis užkrečiamosiomis ligomis, tvarką, taip siekiant sudaryti sąlygas užkirsti kelią užkrečiamųjų ligų plitimui ir užtikrinti visuomenės sveikatą bei saugumą.

6.1. Taigi Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 4 dalyje yra nustatyti padariniai, kurie kyla darbuotojui, atsisakiusiam nustatytu laiku pasitikrinti, ar neserga užkrečiamąja liga, arba nepasitikrinusiam be labai svarbių priežasčių: jei darbuotojas nesilaiko Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) nuostatose įtvirtintos pareigos nurodytais atvejais privalomai pasitikrinti sveikatą, jis gali būti, pirma, atsižvelgiant į darbo pobūdį, skiriamas dirbti nuotoliniu būdu, antra, perkeliamas toje pačioje darbovietėje į kitą darbą, kurį jam leidžiama dirbti pagal sveikatos būklę, ir tik nesant pirmiau nurodytų galimybių jam taikomas nušalinimas nuo darbo, nemokant jam darbo užmokesčio, iki tos dienos, kol jis pasitikrins, ar neserga užkrečiamąja liga.

Vadinasi, pagal Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 4 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, siekiant sudaryti sąlygas užkirsti kelią užkrečiamųjų ligų plitimui ir užtikrinti visuomenės sveikatą bei saugumą, darbuotojas yra nušalinamas nuo darbo, nemokant jam darbo užmokesčio, iki tos dienos, kol jis pasitikrins, ar neserga užkrečiamąja liga, tik tuo atveju, kai jis atsisako nustatytu laiku pasitikrinti, ar neserga užkrečiamąja liga, arba nepasitikrina be labai svarbių priežasčių, ir nėra galimybių taikyti kitų Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 4 dalyje nustatytų priemonių, t. y. galimybės arba skirti darbuotoją dirbti nuotoliniu būdu atsižvelgiant į darbo pobūdį, arba perkelti toje pačioje darbovietėje į kitą darbą, kurį jam leidžiama dirbti pagal sveikatos būklę.

6.2. Paminėtina, kad iki Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 4 dalies įsigaliojimo Įstatymo (2001 m. gruodžio 13 d. redakcija) 18 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, buvo nustatyta, kad darbuotoją, atsisakiusį nustatytu laiku pasitikrinti, ar neserga užkrečiamąja liga, darbdavys privalo nušalinti nuo darbo ir nemokėti jam darbo užmokesčio iki tos dienos, kol jis pasitikrins, ar neserga užkrečiamąja liga, arba perkelti jį toje pačioje darbovietėje į kitą darbą, kurį jam leidžiama dirbti pagal sveikatos būklę.

Taigi, šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu palyginus Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 4 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Įstatymo (2001 m. gruodžio 13 d. redakcija) 18 straipsnio 3 dalyje, pažymėtina, jog jis pakito taip, kad juo įtvirtintas papildomas reikalavimas darbdaviui darbuotoją, be kita ko, atsisakiusį nustatytu laiku pasitikrinti, ar neserga užkrečiamąja liga, atsižvelgiant į darbo pobūdį, skirti dirbti nuotoliniu būdu.

Šiame kontekste paminėtina, jog iš Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. I-1553 18, 26 ir 40 straipsnių pakeitimo įstatymo travaux préparatoires matyti, kad šiuo įstatymu siekta sudaryti sąlygas užkirsti kelią užkrečiamųjų ligų plitimui ir užtikrinti visuomenės sveikatą bei saugumą, be kita ko, Įstatymo 18 straipsnį papildant nuostata dėl galimybės skirti asmenį dirbti nuotoliniu būdu kaip alternatyvos asmens nušalinimui nuo darbo arba jo perkėlimui į kitą darbą, kurį jam leidžiama dirbti pagal sveikatos būklę, jei darbuotojas, be kita ko, atsisako nustatytu laiku pasitikrinti, ar neserga užkrečiamąja liga, arba nepasitikrina be labai svarbių priežasčių (liga, dalyvavimas giminaičių laidotuvėse, komandiruotė).

6.3. Pažymėtina, kad, pagal ginčijamą Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 4 dalies nuostatą, siekiant sudaryti sąlygas užkirsti kelią užkrečiamųjų ligų plitimui ir užtikrinti visuomenės sveikatą bei saugumą, darbuotojas yra nušalinamas nuo darbo, nemokant jam darbo užmokesčio, tik laikinai, t. y. iki tos dienos, kol jis pasitikrins, ar neserga užkrečiamąja liga. Taigi darbuotojo nušalinimo nuo darbo nemokant jam darbo užmokesčio terminas, t. y. laikas, per kurį jis negauna darbo užmokesčio dėl to, kad atsisakė nustatytu laiku pasitikrinti, ar neserga užkrečiamąja liga, arba nepasitikrino be labai svarbių priežasčių, ir nėra galimybių, atsižvelgiant į darbo pobūdį, skirti jį dirbti nuotoliniu būdu arba perkelti toje pačioje darbovietėje į kitą darbą, kurį jam leidžiama dirbti pagal sveikatos būklę, priklauso nuo paties darbuotojo, t. y. nuo to, kada jis įvykdys Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) nuostatose įtvirtintą pareigą privalomai pasitikrinti sveikatą.

8.1. Aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad iš šio principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos, inter alia reiškiantis, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, be kita ko, poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykius, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymais. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad Lietuvoje nėra deleguotosios įstatymų leidybos, todėl Seimas – įstatymų leidėjas negali pavesti Vyriausybei ar kitoms institucijoms poįstatyminiais aktais reguliuoti tų teisinių santykių, kurie pagal Konstituciją turi būti reguliuojami įstatymais, o Vyriausybė negali tokių įgaliojimų perimti (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2011 m. rugsėjo 28 d., 2022 m. birželio 21 d. nutarimai). Įstatymuose nustatomos bendro pobūdžio taisyklės, o poįstatyminiuose teisės aktuose jos gali būti detalizuojamos, gali būti reglamentuojama jų įgyvendinimo tvarka (inter alia 2014 m. gegužės 9 d., 2015 m. balandžio 16 d., 2022 m. birželio 21 d. nutarimai).

8.2. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu; kai Konstitucija nereikalauja įstatymu reguliuoti tam tikrų su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusių santykių, jie gali būti reguliuojami ir poįstatyminiais aktais – aktais, reglamentuojančiais žmogaus teisių įgyvendinimo procesinius (procedūrinius) santykius, atskirų žmogaus teisių įgyvendinimo tvarką ir pan. (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. gegužės 5 d., 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimai). Kai kada poreikį įstatymų nustatytą teisinį reguliavimą detalizuoti ir sukonkretinti poįstatyminiuose teisės aktuose gali lemti būtinumas teisėkūroje remtis specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija (inter alia 2005 m. vasario 7 d., 2007 m. gegužės 5 d., 2020 m. gruodžio 7 d. nutarimai), tačiau, kaip ne kartą yra pabrėžęs Konstitucinis Teismas, jokiomis aplinkybėmis poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti asmens teisės atsiradimo sąlygų, riboti teisės apimties; poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti ir tokio su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusių santykių teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme.

8.3. Vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra proporcingumo principas, pagal kurį teisės aktais nustatytos ir taikomos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui, o asmens teisės negali būti ribojamos labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti (inter alia 2013 m. liepos 1 d., 2019 m. lapkričio 8 d., 2021 m. balandžio 14 d. nutarimai).

Reikalavimas asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, inter alia suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones (inter alia 2011 m. liepos 7 d., 2019 m. birželio 25 d., 2022 m. balandžio 27 d. nutarimai).

8.4. Paminėtina, kad, pagal Konstitucijos 28 straipsnį, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 28 straipsnyje yra nustatytas vienas esminių principų, kuris reiškia, kad žmogaus teisėtas elgesys nėra neribotas ir absoliučiai laisvas (2000 m. gegužės 8 d., 2013 m. gruodžio 11 d. nutarimai).

10.1. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą suponuoja galimybę laisvai rinktis ne tik darbą ar verslą privačios ūkinės veiklos srityje, bet ir kitą įvairaus pobūdžio darbinę veiklą; ši teisė neturi būti aiškinama tik lingvistiškai ir neturi būti suprantama tik kaip teisė pasirinkti darbą, ji sietina ir su santykiais, susiklostančiais asmeniui jau pasirinkus darbą ir jį atliekant (inter alia 2016 m. vasario 17 d., 2019 m. rugsėjo 19 d., 2022 m. birželio 21 d. nutarimai).

Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą gali būti ribojama, jeigu laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves bei Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (inter alia 2009 m. gruodžio 11 d., 2016 m. vasario 17 d., 2022 m. birželio 21 d. nutarimai). Aiškindamas Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį, Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas turi įgaliojimus, atsižvelgdamas į darbo pobūdį, nustatyti teisės laisvai pasirinkti darbą įgyvendinimo sąlygas; tai darydamas jis turi paisyti Konstitucijos (inter alia 2002 m. lapkričio 25 d., 2011 m. liepos 7 d., 2022 m. birželio 21 d. nutarimai).

10.2. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta konstitucinė žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą aiškintina kartu su šioje dalyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teise turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog konstitucinė teisė į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas inter alia reiškia, kad kiekvienas darbuotojas turi teisę į tokias darbo sąlygas (darbo sąlygomis laikytina darbo aplinka, darbo pobūdis, darbo ir poilsio laikas, darbo priemonės ir kt.), kurios nedarytų neigiamo poveikio jo gyvybei, sveikatai, atitiktų saugumo ir higienos reikalavimus; kartu ši konstitucinė teisė suponuoja darbdavio pareigą užtikrinti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas; Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią kiekvienas žmogus turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, suponuoja ir valstybės pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos teisinės prielaidos įgyvendinti šią teisę (inter alia 2009 m. gruodžio 11 d., 2013 m. gegužės 9 d., 2022 m. birželio 21 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas 2022 m. birželio 21 d. nutarime pažymėjo, kad, įgyvendindamas iš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies kylančius įgaliojimus, atsižvelgiant į darbo pobūdį, nustatyti teisės laisvai pasirinkti darbą įgyvendinimo sąlygas, įstatymų leidėjas kartu turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos teisinės prielaidos įgyvendinti ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą žmogaus konstitucinę teisę į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas.

10.3. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią kiekvienas žmogus turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, aiškintina kartu su Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalimi, kurioje inter alia nustatyta, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata.

10.4. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta konstitucinė kiekvieno žmogaus teisė turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas aiškintina kartu su šioje dalyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teise gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį, yra pažymėjęs, jog asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku (inter alia 2011 m. vasario 14 d., 2013 m. balandžio 30 d., 2019 m. gegužės 29 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra susijusi su konstituciniu teisingumo principu ir reiškia asmens teisę gauti tokį apmokėjimą už darbą, kuris būtų teisingas atsižvelgiant inter alia į jo atliekamo darbo pobūdį, darbo funkcijų sudėtingumą ir apimtį, tenkančią atsakomybę už tų funkcijų vykdymą, einamų pareigų ypatumus, asmens profesinį lygį, kvalifikaciją (inter alia 2013 m. liepos 1 d., 2019 m. gegužės 29 d., 2022 m. liepos 7 d. nutarimai).

16.1. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, siekdamas, kaip nurodyta ginčijamo teisinio reguliavimo travaux préparatoires, užkirsti kelią užkrečiamųjų ligų plitimui ir užtikrinti visuomenės sveikatą bei saugumą, Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 1 dalyje pavedė Vyriausybei nustatyti Sąrašą Nr. 1 ir Sąrašą Nr. 2, taip pat šiuose sąrašuose nurodytų darbuotojų tikrinimosi, ar neserga užkrečiamosiomis ligomis, tvarką, taip sudarydamas prielaidas įgyvendinti Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) nuostatose įtvirtintą bendrą reikalavimą darbuotojams privalomai pasitikrinti, ar neserga užkrečiamosiomis ligomis, be kita ko, tomis, dėl kurių paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas. Taigi, priešingai, nei teigia pareiškėja, ginčijamoje Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 1 dalyje įstatymų leidėjas ne pavedė Vyriausybei nustatyti teisinį reguliavimą, kuris gali būti nustatytas tik įstatymu, bet sudarė prielaidas įgyvendinti minėtą Įstatyme įtvirtintą reikalavimą darbuotojams privalomai tikrintis sveikatą ir detalizuoti, kokiose darbų ir veiklos srityse dėl jose galimos didesnės užkrečiamųjų ligų išplitimo rizikos šis reikalavimas yra taikytinas, taip pat reglamentuoti šio reikalavimo įgyvendinimo tvarką, procedūrinius santykius.

Vadinasi, įtvirtindamas tokį ginčijamą teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjas vykdė, be kita ko, iš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies kylančią pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos teisinės prielaidos įgyvendinti žmogaus konstitucinę teisę į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas. Taigi nėra pagrindo teigti, kad Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 1 dalis prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas“.

16.2. Pažymėtina ir tai, kad Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį Vyriausybei pavesta nustatyti darbų ir veiklos sričių, kuriose leidžiama dirbti tik darbuotojams, pasitikrinusiems ir (arba) periodiškai besitikrinantiems, ar neserga užkrečiamosiomis ligomis, be kita ko, tokia užkrečiamąja liga, dėl kurios yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, sąrašus, savaime nereiškia, kad kurie nors asmenys yra diskriminuojami arba kad kuriems nors asmenims yra suteikiama privilegijų; kaip minėta, šioje nuostatoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu sudarytos prielaidos įgyvendinti Įstatymo 18 straipsnyje (2021 m. kovo 23 d. redakcija) įtvirtintą bendrą reikalavimą darbuotojams privalomai pasitikrinti, ar neserga užkrečiamosiomis ligomis: siekiant suvaldyti užkrečiamųjų ligų plitimą, Vyriausybei pavesta nustatyti darbų ir veiklų sritis, kuriose užkrečiamųjų ligų išplitimo rizika gali būti didesnė ir kuriose visiems dirbantiems asmenims minėtas reikalavimas taikomas vienodai. Taigi nėra pagrindo teigti, kad Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 1 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu yra pažeistas Konstitucijos 29 straipsnis.

22.1. Pažymėtina, kad ginčijamoje Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 4 dalies nuostatoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį darbuotojas, atsisakęs nustatytu laiku pasitikrinti, ar neserga užkrečiamąja liga, arba nepasitikrinęs be labai svarbių priežasčių, nušalinamas nuo darbo, nemokant jam darbo užmokesčio, iki tos dienos, kol jis pasitikrins, ar neserga užkrečiamąja liga, jeigu nėra galimybių skirti jį dirbti nuotoliniu būdu arba perkelti toje pačioje darbovietėje į kitą darbą, įstatymų leidėjas, siekdamas konstituciškai svarbaus tikslo – užkirsti kelią užkrečiamųjų ligų plitimui ir užtikrinti visuomenės sveikatą bei saugumą, nustatė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės laisvai pasirinkti darbą įgyvendinimo sąlygą, t. y. reikalavimą darbuotojui nustatytu laiku pasitikrinti, ar neserga užkrečiamąja liga, taip pat šio reikalavimo nesilaikymo padarinius, taigi kartu įgyvendino ir iš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies kylančią pareigą sudaryti teisines prielaidas užtikrinti konstitucinę teisę į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas.

22.2. Minėta ir tai, kad, pagal Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 4 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, darbuotojas yra nušalinamas nuo darbo nemokant jam darbo užmokesčio tik tuo atveju, kai nėra galimybių taikyti kitų toje Įstatymo nuostatoje nustatytų priemonių – atsižvelgiant į darbo pobūdį, skirti darbuotoją dirbti nuotoliniu būdu arba perkelti jį toje pačioje darbovietėje į kitą darbą, kurį jam leidžiama dirbti pagal sveikatos būklę. Taigi, pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, darbuotojo nušalinimas nuo darbo, nemokant jam darbo užmokesčio, iki tos dienos, kol jis pasitikrins, ar neserga užkrečiamąja liga, taikomas tik tokiu atveju, kai, atsižvelgiant į darbo pobūdį ir sveikatos būklę, siekiant užkirsti kelią užkrečiamųjų ligų plitimui ir užtikrinti visuomenės sveikatą bei saugumą, toje darbovietėje nėra galimybių taikyti kitas priemones ir jam leisti dirbti nesukeliant grėsmės kitų darbuotojų sveikatai ir saugumui.

Taip pat minėta, kad, pagal ginčijamą Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 4 dalies nuostatą, darbuotojas yra nušalinamas nuo darbo, nemokant jam darbo užmokesčio, tik laikinai, t. y. iki tos dienos, kol pasitikrins, ar neserga užkrečiamąja liga, ir kad terminas, per kurį darbuotojas negauna darbo užmokesčio dėl to, kad atsisakė nustatytu laiku pasitikrinti, ar neserga užkrečiamąja liga, arba nepasitikrino be labai svarbių priežasčių, priklauso nuo paties darbuotojo, t. y. nuo to, kada jis įvykdys Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) nuostatose įtvirtintą pareigą privalomai pasitikrinti sveikatą. Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad ginčijamoje Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 4 dalies nuostatoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu yra paneigiama Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos žmogaus teisės laisvai pasirinkti darbą prigimtis bei jos esmė, kad yra nesilaikoma konstitucinio proporcingumo principo, inter alia iš jo kylančio reikalavimo įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus.

22.3. Kartu pažymėtina, kad, pagal ginčijamą Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 4 dalies nuostatą, darbuotojas, nesant galimybės kitomis priemonėmis užtikrinti, kad nekiltų grėsmės kitų darbuotojų sveikatai bei saugumui, yra nušalinamas nuo darbo nemokant jam darbo užmokesčio tik todėl, kad jis neatitinka įstatymų leidėjo, siekiant konstituciškai pagrįsto tikslo užkirsti kelią užkrečiamųjų ligų plitimui ir užtikrinti visuomenės sveikatą bei saugumą, nustatytos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės laisvai pasirinkti darbą įgyvendinimo sąlygos, t. y. reikalavimo darbuotojui nustatytu laiku pasitikrinti, ar neserga užkrečiamąja liga.

Kaip minėta, pagal Konstituciją, be kita ko, jos 28 straipsnį, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, be kita ko, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje, 53 straipsnio 1 dalyje garantuojamos kitų darbuotojų teisės į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas.

Todėl, atsižvelgiant į tai, kad, pagal ginčijamą Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 4 dalies nuostatą, tuo laiku, kai yra nušalintas nuo darbo, darbuotojas neatlieka jam pavesto darbo, taip pat į tai, kad, pagal šią ginčijamą Įstatymo nuostatą, darbuotojo nušalinimas nuo darbo nemokant jam darbo užmokesčio yra taikomas laikinai, t. y. iki tos dienos, kol jis pasitikrins, ar neserga užkrečiamąja liga, ir kad toks nušalinimo terminas priklauso nuo paties darbuotojo, nėra pagrindo teigti, kad yra pažeidžiama Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“.