Dėl Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (1994 m. gruodžio 22 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

2.1. Pareiškėjas pažymi, kad, pagal Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnį (su 1998 m. spalio 22 d. pakeitimu), Lietuvos Respublikos gyventojai, kuriems suteiktas ar nostrifikuotas mokslo laipsnis ar pedagoginis vardas ir kurie dirbo mokslinį darbą ne valstybinėse, o kitose mokslo ir studijų institucijose, neturėjo teisės pretenduoti į mokslininkų valstybinę pensiją.

Pareiškėjas, remdamasis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, suformuluotomis aiškinant inter alia Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygybės principą, nurodo, kad konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

Pagal Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatyme (2016 m. birželio 29 d. redakcija) (toliau – Mokslo ir studijų įstatymas) įtvirtintą teisinį reguliavimą, mokslo ir studijų institucijos gali būti valstybinės ir nevalstybinės, joms, pasak pareiškėjo, keliami iš esmės tapatūs reikalavimai mokslininkų kvalifikacijos, mokslo ir studijų kokybės aspektais, jos panašiai vertinamos ir akredituojamos, nevalstybinėms aukštosioms mokykloms nustatytąja tvarka taip pat gali būti suteikiama mokslo doktorantūros teisė, nevalstybiniuose universitetuose turi būti atliekami tarptautinio lygio fundamentiniai ir taikomieji moksliniai tyrimai, eksperimentinė plėtra. Atsižvelgiant į tai, dėl ginčijamo teisinio reguliavimo susiklostė tokia situacija, kad, pareiškėjo nuomone, skiriant mokslininkų valstybinę pensiją panašus ar analogiškas mokslininko darbas buvo traktuojamas skirtingai vien dėl to, kad jis buvo atliekamas nevalstybinėje mokslo ir studijų institucijoje, t. y. toks vertinimas priklausė nuo mokslininko socialinės padėties – nuo to, kokiame ūkio sektoriuje (viešajame ar privačiame) jis dirbo.

Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas abejoja, ar Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (1994 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją, pasak jo, mokslinio darbo stažą sudarė tik asmens mokslinio darbo laikas Lietuvos Respublikos valstybinėse mokslo ir studijų institucijose, neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui.

2.2. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad Laikinojo įstatymo preambulėje nurodytas jo tikslas – valstybės lėšomis paremti sulaukusius senatvės mokslininkus tol, kol Lietuvoje nėra sukurta papildomo mokslininkų pensinio draudimo sistema, kuri turėtų garantuoti mokslininkų kvalifikaciją atitinkančias pensijas. Šiame kontekste, pasak pareiškėjo, nėra išskirti mokslininkai, dirbę ir dirbantys valstybinėse mokslo ir studijų institucijose, todėl abejotina, ar įstatymų leidėjas numatė remti tik šią mokslininkų grupę.

3.1. Laikinasis įstatymas, pasak suinteresuoto asmens atstovo, buvo priimtas kaip suteikiantis papildomą socialinę garantiją tol, kol bus sukurta papildoma mokslininkų pensinio draudimo sistema, nes mokslininkų valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos buvo labai nedidelės. Pagal galiojančius teisės aktus (Lietuvos Respublikos savanoriško pensijų kaupimo įstatymą, Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymą) valstybinės mokslo ir studijų institucijos dėl riboto jų finansavimo, suinteresuoto asmens atstovo nuomone, iš esmės neturi galimybės mokėti papildomų pensijų įmokų į pensijų fondus už jose dirbančius mokslininkus, t. y. skirtumas tarp valstybinėse ir nevalstybinėse mokslo ir studijų institucijose dirbančių asmenų darbo užmokesčio vis dar yra ženklus. Kadangi nustatydamas ginčijamą teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas nusprendė paremti tuos mokslininkus, kurių gaunamas darbo užmokestis negalėjo užtikrinti jų kvalifikaciją atitinkančių socialinio draudimo senatvės pensijų, tebeegzistuojantis darbo užmokesčio skirtumas patvirtina tokios papildomos garantijos būtinybę.

3.2. Suinteresuoto asmens atstovas, atsižvelgdamas į oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, susijusias su konstituciniu asmenų lygiateisiškumo principu, pažymi, kad, pagal Konstituciją, galima nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą ir tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčių asmenų grupėms, jeigu taip siekiama visuomeniškai reikšmingų tikslų.

Rašytiniuose paaiškinimuose pažymima, kad būtent valstybinėse mokslo ir studijų institucijose dirbantys mokslininkai vis dar dėl objektyvių priežasčių neturi galimybių papildomai mokėti (patys arba kartu su darbdaviu) pensijų įmokų, tačiau tokią galimybę, pasak suinteresuoto asmens atstovo, turi nevalstybinėse mokslo ir studijų institucijose dirbantys mokslininkai.

Atsižvelgiant į tai, suinteresuoto asmens atstovo nuomone, nustatytas diferencijuotas teisinis reguliavimas yra objektyviai pateisinamas ir nediskriminacinis.

4.1. SADM rašytinėje nuomonėje nurodoma, kad Laikinojo įstatymo tikslas – nustatyti papildomą socialinę garantiją, kuri turi veikti tol, kol bus sukurta papildoma mokslininkų pensinio draudimo sistema. Lietuvoje papildomas pensinis draudimas netaikomas kuriai nors vienai profesijai, o valstybinės mokslo ir studijų institucijos dėl riboto finansavimo iš esmės neturi galimybių pagal galiojančius teisės aktus už jose dirbančius mokslininkus mokėti papildomų pensijų įmokų į pensijų fondus. Šioje nuomonėje pažymima, kad, remiantis turimais statistiniais duomenimis, valstybinėse ir nevalstybinėse mokslo ir studijų institucijose dirbančių mokslininkų darbo užmokesčio skirtumai vis dar labai dideli, todėl Laikinajame įstatyme nustatytos papildomos garantijos mokslininkams vis dar yra reikalingos.

4.2. ŠMSM rašytinėje nuomonėje nurodoma, kad valstybė, kaip valstybinių mokslo ir studijų institucijų steigėja ir savininkė, be kita ko, prisiima įsipareigojimą užtikrinti šių institucijų mokslininkų socialinį aprūpinimą senatvėje. Šioje nuomonėje taip pat pažymima, kad valstybės finansinės galimybės yra ribotos, ji privalo įgyvendinti kitas savo prievoles, todėl valstybė neturėtų prisiimti papildomo finansinio įsipareigojimo mokėti mokslininkų valstybinę pensiją, jeigu mokslininkas mokslinį darbą dirbo atlikdamas privataus sektoriaus, o ne valstybės užsakymus.

Konstitucinis Teismas

6.1. Pareiškėjo tiek, kiek nurodyta, ginčijamoje Laikinojo įstatymo 4 straipsnio „Daktaro ir habilituoto daktaro stažas“ 1 dalyje (1994 m. gruodžio 22 d. redakcija), be kita ko, buvo nustatyta, kad daktaro stažą sudaro asmens mokslinio darbo Lietuvos Respublikos valstybinėse mokslo ir studijų institucijose laikas nuo daktaro laipsnio suteikimo dienos, o habilituoto daktaro stažą – mokslinio darbo minėtose institucijose laikas nuo habilituoto daktaro laipsnio suteikimo dienos.

Taigi šioje konstitucinės justicijos byloje tiek, kiek nurodyta, ginčijamu Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (1994 m. gruodžio 22 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu buvo nustatyta taisyklė, pagal kurią į daktaro stažą ir habilituoto daktaro stažą buvo nustatytąja tvarka įskaičiuojamas asmens mokslinio darbo laikas, kai jis dirbo Lietuvos Respublikos valstybinėse mokslo ir studijų institucijose.

6.2. Pareiškėjo tiek, kiek nurodyta, ginčijamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (1994 m. gruodžio 22 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas aiškintinas kitų šios konstitucinės justicijos bylos kontekste aktualių Laikinojo įstatymo nuostatų kontekste.

7.1. Mokslo ir studijų įstatymo 4 straipsnio „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ 12 dalyje Lietuvos mokslo ir studijų institucija apibrėžiama kaip Lietuvos Respublikoje įregistruotas juridinis asmuo, kurio pagrindinė veikla – studijų vykdymas ir su studijomis susijusi veikla ir (arba) moksliniai tyrimai ir eksperimentinė plėtra.

Pagal Mokslo ir studijų įstatymo 6 straipsnį „Mokslo ir studijų institucijų grupės“, mokslo ir studijų institucijos yra dviejų grupių: aukštosios mokyklos ir mokslinių tyrimų institutai. Pagal Mokslo ir studijų įstatymo 7 straipsnį „Aukštųjų mokyklų tipai ir veiklos pagrindai“, aukštosios mokyklos yra dviejų tipų: universitetai ir kolegijos (1 dalis); aukštosios mokyklos gali būti valstybinės ir nevalstybinės (2 dalis). Remiantis Mokslo ir studijų įstatymo 12 straipsnio „Mokslinių tyrimų institutas“ 1 dalimi, mokslinių tyrimų institutas gali būti valstybinis arba nevalstybinis.

Taigi, pagal Mokslo ir studijų įstatymo 4 straipsnio 12 dalį, 6 straipsnį, 7 straipsnio 1, 2 dalis, 12 straipsnio 1 dalį, Lietuvoje studijas ir su studijomis susijusią veiklą ir (arba) mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą vykdo aukštosios mokyklos – universitetai ir kolegijos, taip pat mokslinių tyrimų institutai; šios mokslo ir studijų institucijos gali būti valstybinės ir nevalstybinės.

7.2. Pareiškėjo prašymo kontekste paminėtinos šios Mokslo ir studijų įstatymo nuostatos, atskleidžiančios inter alia kai kuriuos valstybinių mokslo ir studijų institucijų steigimo, jų veiklos ypatumus:

– universitete atliekami tarptautinio lygio fundamentiniai ir taikomieji moksliniai tyrimai, eksperimentinė plėtra ir (arba) plėtojamas profesionalusis menas, vykdomos šia veikla grindžiamos universitetinės studijos, teikiamas aukštasis universitetinis išsilavinimas, užtikrinamos sąlygos asmenims mokytis visą gyvenimą (10 straipsnio „Universitetas“ 1 dalis); valstybinį universitetą steigia Seimas Vyriausybės teikimu (34 straipsnio „Aukštosios mokyklos steigimo sąlygos“ 2 dalis);

– kolegijoje vykdomos koleginės studijos, grindžiamos profesionalia praktika ir taikomaisiais moksliniais tyrimais, eksperimentine plėtra ir (arba) profesionaliuoju menu, teikiamas aukštasis koleginis išsilavinimas, sudaromos sąlygos asmenims mokytis visą gyvenimą (11 straipsnio „Kolegija“ 1 dalis); valstybinę kolegiją steigia Vyriausybė Švietimo ir mokslo ministerijos teikimu (34 straipsnio 3 dalis);

– valstybinis mokslinių tyrimų institutas vykdo valstybei, visuomenei ar ūkio subjektams svarbius ilgalaikius instituto įstatuose nustatytų krypčių mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą (12 straipsnio 2 dalis); vienas iš valstybinio mokslinių tyrimų instituto tikslų – vykdyti šalies ūkio, kultūros, sveikatos apsaugos ir visuomenės tęstinumui ir plėtrai svarbius ilgalaikius tam tikrų krypčių mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą (12 straipsnio 3 dalies 1 punktas); valstybiniai mokslinių tyrimų institutai, kurių tikslas – kaupti, sisteminti, saugoti, skleisti nematerialųjį ir dokumentinį lituanistikos paveldą, vykdyti fundamentinius lietuvių kalbos, etnologijos, raštijos, kultūros ir istorijos paveldo tyrimus, turi ypatingos nacionalinės svarbos statusą (12 straipsnio 4 dalis); valstybinį mokslinių tyrimų institutą steigia Vyriausybė (36 straipsnio „Mokslinių tyrimų instituto steigimo sąlygos“ 2 dalis); valstybinis mokslinių tyrimų institutas gali būti steigiamas, kai reikia vykdyti valstybės, ūkio ar visuomenės plėtrai svarbius tam tikros krypties ilgalaikius mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą ir kai Vyriausybės įgaliota vertinimo institucija nustato, kad valstybinio mokslinių tyrimų instituto steigimo projektas yra pagrįstas pakankamais materialiniais ir žmogiškaisiais ištekliais ir yra įvykdyti kiti valstybiniams mokslinių tyrimų institutams keliami reikalavimai (36 straipsnio 3 dalis).

Taigi, pagal Mokslo ir studijų įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, 11 straipsnio 1 dalį, 12 straipsnio 2 dalį, 3 dalies 1 punktą, 4 dalį, 34 straipsnio 2, 3 dalis, 36 straipsnio 2, 3 dalis, įstatyme nurodytos valstybės valdžios institucijos, siekdamos užtikrinti, kad valstybėje būtų inter alia vykdomi tarptautinio lygio fundamentiniai ir taikomieji moksliniai tyrimai, valstybės, ūkio ar visuomenės plėtrai svarbūs tam tikros krypties ilgalaikiai moksliniai tyrimai, eksperimentinė plėtra, vykdomos šia veikla grindžiamos universitetinės studijos ar profesionalia praktika ir taikomaisiais moksliniais tyrimais, eksperimentine plėtra grindžiamos koleginės studijos, teikiamas aukštasis universitetinis ar koleginis išsilavinimas, steigia atitinkamas valstybines mokslo ir studijų institucijas – valstybinius universitetus, valstybines kolegijas, valstybinius mokslinių tyrimų institutus.

7.3. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu pareiškėjo tiek, kiek nurodyta, ginčijamoje Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (1994 m. gruodžio 22 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su nurodytomis Mokslo ir studijų įstatymo 4 straipsnio 12 dalies, 6 straipsnio, 7 straipsnio 1, 2 dalių, 10 straipsnio 1 dalies, 11 straipsnio 1 dalies, 12 straipsnio 1, 2 dalių, 3 dalies 1 punkto, 4 dalies, 34 straipsnio 2, 3 dalių, 36 straipsnio 2, 3 dalių nuostatomis, pažymėtina, kad pagal jį mokslininkų valstybinės pensijos skyrimas ir mokėjimas buvo susietas su daktaro ir (ar) habilituoto daktaro stažu valstybinėse mokslo ir studijų institucijose – valstybės steigiamose mokslo ir studijų institucijose, kurias steigiant siekiama užtikrinti, kad valstybėje būtų inter alia vykdomi tarptautinio lygio fundamentiniai ir taikomieji moksliniai tyrimai, valstybės, ūkio ar visuomenės plėtrai svarbūs tam tikros krypties ilgalaikiai moksliniai tyrimai, eksperimentinė plėtra, vykdomos šia veikla grindžiamos universitetinės studijos ar profesionalia praktika ir taikomaisiais moksliniais tyrimais, eksperimentine plėtra grindžiamos koleginės studijos, teikiamas aukštasis universitetinis ar koleginis išsilavinimas; mokslininkų darbo laikas kitose mokslo ir studijų institucijose į mokslinio darbo stažą, pagal kurį skiriama ir mokama mokslininkų valstybinė pensija, nebuvo įskaičiuojamas, į jį taip pat nebuvo atsižvelgiama nustatant mokslininkų valstybinės pensijos dydį – toks mokslinio darbo laikas nebuvo laikomas daktaro arba habilituoto daktaro stažu mokslininkų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo aspektu.

10.1. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatytos ir kitokios, ne tik Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nurodytos, pensijos. Konstitucijos 52 straipsnio nuostata „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad, įstatymu nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą, valstybei kyla pareiga nurodytiems asmenims jį garantuoti tokiais pagrindais ir dydžiais, kokie nustatyti įstatyme, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų; taigi minėta Konstitucijos 52 straipsnio nuostata suponuoja įstatymų leidėjo pareigą, įstatymu nustatant tam tikrą pensiją, įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų šios pensijos mokėjimą asmenims, atitinkantiems įstatyme nustatytas sąlygas (inter alia 2003 m. liepos 4 d., 2015 m. gegužės 6 d., 2020 m. birželio 3 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardytos valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinių socialinio draudimo pensijų: jos yra skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiems asmenims ir mokamos iš valstybės biudžeto (inter alia 2003 m. liepos 4 d., 2010 m. birželio 29 d., 2016 m. sausio 26 d. nutarimai); šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas) (inter alia 2008 m. gruodžio 24 d., 2010 m. birželio 29 d., 2016 m. sausio 26 d. nutarimai).

Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios (inter alia 2008 m. gruodžio 24 d., 2012 m. vasario 6 d., 2016 m. sausio 26 d. nutarimai); valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos normų bei principų, nustatyti atitinkamas šių pensijų skyrimo sąlygas (inter alia 2008 m. gruodžio 24 d., 2010 m. birželio 29 d., 2016 m. sausio 26 d. nutarimai).

Nustatant, kokiems asmenims skiriama ir mokama valstybinė pensija, jos skyrimo ir mokėjimo pagrindus ir sąlygas, taip pat šios pensijos dydžius, privalu paisyti konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų; valstybinės pensijos skyrimas ir mokėjimas neturi tapti privilegija; jeigu įstatymų leidėjas, įstatymu nustatydamas tokio pensinio aprūpinimo pagrindus, asmenis, kuriems skiriamos ir mokamos šios pensijos, pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas, taip pat pensijų dydžius, nepaisytų Konstitucijos, toks pensinis aprūpinimas pagal Konstituciją negalėtų būti ginamas (inter alia 2007 m. spalio 22 d., 2016 m. sausio 25 d., 2020 m. birželio 3 d. nutarimai).

10.2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad mokslininkų valstybinė pensija taip pat yra viena iš įstatyme įtvirtintų Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardytų pensijų rūšių; šios pensijos paskirtis – inter alia atlyginti už įstatymo nustatytos trukmės pilietinei visuomenei ir Lietuvos valstybei reikšmingą mokslinį darbą, kuriam reikalinga ypatinga kvalifikacija (2015 m. gegužės 14 d., 2020 m. birželio 3 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas, pagal Konstituciją, inter alia jos 52 straipsnį, įtvirtinęs mokslininkų valstybinę pensiją, turi plačią diskreciją, atsižvelgdamas į visas reikšmingas aplinkybes, nustatyti inter alia šios pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygas; tačiau, įgyvendindamas šią diskreciją, įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia konstitucinių asmenų lygiateisiškumo, teisinės valstybės principų (2020 m. birželio 3 d. nutarimas).

11.1. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalį konstitucinės mokslo ir tyrimų laisvės sampratos kontekste, yra konstatavęs, kad dėl mokslo ir tyrimų reikšmės visuomenės bei valstybės ekonominei ir socialinei raidai valstybė neišvengiamai turi formuoti ir vykdyti tam tikrą mokslo politiką (2007 m. gegužės 5 d. nutarimas). Valstybės paramos mokslui prioritetai yra sudedamoji valstybės mokslo politikos dalis, turinti įtakos pagal Konstituciją garantuojamų mokslo ir tyrimų laisvės bei aukštųjų mokyklų autonomijos įgyvendinimui (2020 m. gruodžio 7 d. nutarimas).

11.2. Pažymėtina ir tai, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, inter alia Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalies nuostata, kad „valstybė remia <...> mokslą“, be kita ko, suponuoja valstybės pareigą nustatyti valstybinių aukštųjų mokyklų sistemą ir remti valstybines aukštąsias mokyklas; valstybinėms aukštosioms mokykloms turi būti skiriamos valstybės biudžeto lėšos; valstybė formuoja ir vykdo aukštojo mokslo politiką, kuri turi atitikti viešąjį interesą, visuomenės poreikius; ši politika apima inter alia strateginių aukštojo mokslo vystymosi sričių (krypčių) nustatymą, valstybės poreikius ir galimybes atitinkančio aukštojo mokslo finansavimo modelio parinkimą, įvairių sričių (krypčių) specialistų poreikio nustatymą, priemonių, leidžiančių užtikrinti studijų kokybę, nustatymą (2008 m. kovo 20 d. nutarimas).

13.1. Konstitucijos 29 straipsnyje nustatyta:

13.2. Pažymėtina, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, inter alia Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas visų asmenų lygybės principas. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės principas apima ir diskriminacijos bei privilegijų draudimą (2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstitucinis visų asmenų lygybės principas, kurio turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai (inter alia 2012 m. vasario 27 d., 2017 m. sausio 25 d., 2022 m. vasario 10 d. nutarimai).

Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas suponuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti vienodą (nediferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių vienodoje padėtyje, atžvilgiu, kai tarp tų asmenų kategorijų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia 2013 m. vasario 22 d., 2015 m. vasario 6 d., 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarimai). Diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, nėra laikytinas diskriminaciniu (inter alia 1998 m. lapkričio 11 d., 2013 m. gegužės 24 d., 2022 m. balandžio 27 d. nutarimai).

17.1. Minėta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (1994 m. gruodžio 22 d. redakcija) įtvirtintu ginčijamu teisiniu reguliavimu mokslininkų valstybinės pensijos skyrimas ir mokėjimas buvo susietas su daktaro ir (ar) habilituoto daktaro stažu valstybinėse mokslo ir studijų institucijose – valstybės steigiamose mokslo ir studijų institucijose, kurias steigiant siekiama užtikrinti, kad valstybėje būtų inter alia vykdomi tarptautinio lygio fundamentiniai ir taikomieji moksliniai tyrimai, valstybės, ūkio ar visuomenės plėtrai svarbūs tam tikros krypties ilgalaikiai moksliniai tyrimai, eksperimentinė plėtra, vykdomos šia veikla grindžiamos universitetinės studijos ar profesionalia praktika ir taikomaisiais moksliniais tyrimais, eksperimentine plėtra grindžiamos koleginės studijos, teikiamas aukštasis universitetinis ar koleginis išsilavinimas; mokslininkų darbo laikas kitose mokslo ir studijų institucijose į mokslinio darbo stažą, pagal kurį skiriama ir mokama mokslininkų valstybinė pensija, nebuvo įskaičiuojamas, į jį taip pat nebuvo atsižvelgiama nustatant mokslininkų valstybinės pensijos dydį – toks mokslinio darbo laikas nebuvo laikomas daktaro arba habilituoto daktaro stažu mokslininkų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo aspektu.

Taigi pareiškėjo tiek, kiek nurodyta, ginčijamu Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (1994 m. gruodžio 22 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu mokslininkų valstybinių pensijų skyrimas ir mokėjimas susietas su atitinkamu mokslinio darbo stažu valstybinėse mokslo ir studijų institucijose ir atitinkamai, pagal jį, į mokslinio darbo stažą, sudarantį prielaidas skirti ir mokėti mokslininkų valstybinę pensiją, nebuvo įskaičiuojamas mokslinio darbo laikas kitose mokslo ir studijų institucijose.

17.2. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (1994 m. gruodžio 22 d. redakcija) įtvirtindamas tokį pareiškėjo tiek, kiek nurodyta, ginčijamą teisinį reguliavimą, be kita ko, siekė visuomeniškai reikšmingų tikslų, susijusių su valstybės pareigos formuoti ir vykdyti tam tikrą mokslo politiką, taip pat aukštojo mokslo politiką, kuri atitiktų viešąjį interesą, visuomenės poreikius, be kita ko, remti valstybines aukštąsias mokyklas, įgyvendinimu.

Tokiu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas sudarė prielaidas užtikrinti, kad pilietinei visuomenei ir Lietuvos valstybei reikšmingas mokslinis darbas būtų atliekamas valstybinėse mokslo ir studijų institucijose, t. y. tose mokslo ir studijų institucijose, kurias steigia valstybė, siekdama užtikrinti, kad valstybėje būtų inter alia vykdomi tarptautinio lygio fundamentiniai ir taikomieji moksliniai tyrimai, valstybės, ūkio ar visuomenės plėtrai svarbūs tam tikros krypties ilgalaikiai moksliniai tyrimai, eksperimentinė plėtra.

Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, siekdamas minėtų visuomeniškai reikšmingų tikslų, kaip antai remti valstybines aukštąsias mokyklas, formuoti ir vykdyti tam tikrą mokslo politiką, taip pat viešąjį interesą atitinkančią aukštojo mokslo politiką, susiedamas mokslininkų valstybinės pensijos skyrimą ir mokėjimą su atitinkamu mokslinio darbo stažu valstybinėse mokslo ir studijų institucijose, savo plačią diskreciją nustatyti mokslininkų valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygas įgyvendino pažeisdamas konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo suponuojamus reikalavimus.

17.3. Konstatuotina, kad pareiškėjo tiek, kiek nurodyta, ginčijamoje Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (1994 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustačius minėtą diferencijuotą mokslininkų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo teisinį reguliavimą, kuriuo buvo siekiama minėtų visuomeniškai reikšmingų tikslų, nebuvo sudaryta prielaidų pažeisti Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą.