Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

2.1.    Pareiškėjo teigimu, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalyje (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) buvo įtvirtintas diferencijuotas darbo užmokesčio apmokestinimo socialinio draudimo įmokomis teisinis reguliavimas: asmenims, dirbusiems pas vieną darbdavį, šioje dalyje nustatytą sumą viršijusiai jų pajamų (darbo užmokesčio) daliai buvo taikomas 0 procentų socialinio draudimo įmokų tarifas ir socialinio draudimo įmokos toliau nebuvo skaičiuojamos, tačiau asmenims, dirbusiems pas kelis darbdavius ir tik iš vieno jų gavusiems tokią sumą viršijusias pajamas (darbo užmokestį), nuo kurių socialinio draudimo įmokos nebuvo skaičiuojamos, visos iš kitų darbdavių gautos pajamos (darbo užmokestis) buvo apmokestinamos socialinio draudimo įmokomis; taigi, nors asmenys, dirbę pas kelis darbdavius, gavo tokio pat dydžio pajamas (apskaičiuojamas susumavus iš atskirų darbdavių gautą darbo užmokestį), jie socialinio draudimo įmokų sumokėdavo daugiau.

Pareiškėjo nuomone, asmenys, dirbę pas vieną darbdavį, ir asmenys, dirbę pas kelis darbdavius, atsidūrė nelygiavertėje padėtyje socialinio draudimo įmokų skaičiavimo ir mokėjimo požiūriu, nes pagal jo ginčijamą teisinį reguliavimą socialinio draudimo įmokos nuo šių asmenų gautų vienodo dydžio pajamų buvo skaičiuojamos skirtingai, atsižvelgiant tik į tai, ar jie pajamas gavo iš vieno, ar iš kelių darbdavių. Tarp asmenų, kurie dirba tik vienoje darbovietėje ir gauna pajamas (darbo užmokestį) tik iš vienos darbovietės, ir asmenų, kurie dirba keliose darbovietėse ir gauna pajamas (darbo užmokestį) iš kelių darboviečių, nėra tokių skirtumų, kurie objektyviai pateisintų skirtingą šių grupių traktavimą jų apmokestinimo socialinio draudimo įmokomis požiūriu. Pagal Konstitucijos 29 straipsnį įstatymui visi asmenys lygūs, todėl, pasak pareiškėjo, vienodo dydžio pajamas iš tokių pačių (darbo) teisinių santykių gavę asmenys, tarp jų nesant tokių skirtumų, kurie objektyviai pateisintų skirtingą socialinio draudimo įmokų skaičiavimą, turėtų būti traktuojami vienodai.

2.2.    Pareiškėjas taip pat nurodo, kad pagal jo ginčijamą teisinį reguliavimą asmenims (darbuotojams), kurių atliekamo darbo pobūdis, darbo funkcijų sudėtingumas, apimtis, tenkanti atsakomybė už tų funkcijų vykdymą, einamų pareigų ypatumai, profesinis lygis ir kvalifikacija nesiskyrė, buvo sudarytos prielaidos gauti skirtingą darbo užmokestį priklausomai nuo to, pas kelis darbdavius jie dirbo. Tai, kad gaudami vienodą darbo užmokestį asmenys moka skirtingas socialinio draudimo įmokas priklausomai nuo to, pas vieną ar pas kelis darbdavius jie dirba, nėra teisinga. Pareiškėjo vertinimu, tokiu diferencijuotu teisiniu reguliavimu, ribojusiu asmenų, dirbusių pas kelis darbdavius, teisę nuo tam tikrą sumą viršijusios darbo užmokesčio dalies nebemokėti socialinio draudimo įmokų, buvo pažeista šių asmenų teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą, įtvirtinta Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje, taip pat buvo nukrypta nuo konstitucinių teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo principų.

3.1.    Suinteresuoto asmens atstovas nurodo, kad, remiantis oficialiąja konstitucine doktrina, nustatant asmenims pareigą mokėti socialinio draudimo įmokas yra galimos įvairios sąlygos, lemiančios šios pareigos atsiradimą, taip pat galimi įvairūs šias sąlygas apibrėžiantys kriterijai. Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, asmens pareiga mokėti socialinio draudimo įmokas paprastai nepriklauso nuo to, kiek yra ekonominės veiklos šaltinių, iš kurių jis gauna pajamas, – įmokos mokamos nuo iš kiekvienos ekonominės veiklos gaunamų draudžiamųjų pajamų. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į tai, kad socialinio draudimo įmokas už apdraustąjį asmenį sumoka kiekvienas darbdavys (draudėjas) atskirai, nusprendė, kad išimtis, leidžianti socialinio draudimo įmokų nemokėti nuo tam tikrą sumą viršijančios darbo užmokesčio dalies, turėtų būti taikoma pagal kiekvieną darbdavį (draudėją) atskirai.

3.2.    Pasak suinteresuoto asmens atstovo, ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui, nes juo nustatyta išimtis, leidusi nuo tam tikrą sumą viršijančios darbo užmokesčio dalies nemokėti socialinio draudimo įmokų, buvo vienodai taikoma visiems pas tą patį darbdavį dirbusiems asmenims neatsižvelgiant į jų socialinę padėtį, rasę, lytį, tautybę, kalbą, kilmę, tikėjimą, įsitikinimus ar pažiūras.

Be to, suinteresuoto asmens atstovo nuomone, ginčijamoje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalyje (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) buvęs nustatytas diferencijuotas teisinis reguliavimas buvo konstituciškai pateisinamas, kadangi juo siekta pozityvių, visuomenei reikšmingų tikslų: prisidėti prie socialinio draudimo išmokoms mokėti reikalingų lėšų surinkimo, šalies ekonomikos plėtros skatinimo, investuotojų ir aukštos kvalifikacijos specialistų pritraukimo.

5.1.    Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio „Pajamos, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos“ 9 dalyje (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija), kurios nurodytą nuostatą ginčija pareiškėjas, buvo nustatyta:

5.2.    Pažymėtina, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio „Asmenų, turinčių darbo santykius arba santykius, savo esme atitinkančius darbo santykius, socialinis draudimas“ (su 2018 m. birželio 29 d. pakeitimu) 7 dalį šiame straipsnyje nurodytų asmenų socialinio draudimo įmokas privalėjo mokėti apdraustieji asmenys ir draudėjai.

5.3.    Kaip matyti iš pareiškėjo prašymo ir pareiškėjo nagrinėjamos administracinės bylos, kurią sustabdęs jis kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai, medžiagos, pareiškėjo nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiama dėl apdraustųjų asmenų, draustų daugiau negu vieno draudėjo, pareigos mokėti socialinio draudimo įmokas. Pareiškėjas nekelia klausimo dėl socialinio draudimo įmokų, kurias privalėjo mokėti draudėjai, apskaičiavimo.

Taigi pareiškėjas, prašydamas ištirti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nurodytos nuostatos atitiktį Konstitucijai, joje įtvirtinto teisinio reguliavimo konstitucingumu abejoja tik tiek, kiek pagal jį nuo šioje dalyje nustatytų sumų (t. y. sumų, ne didesnių kaip 120 VDU – 2019 metais, 84 VDU – 2020 metais), kurias viršijančiai pajamų daliai buvo nustatytas 0 procentų įmokų tarifas, turėjo būti skaičiuojamos darbo santykius arba santykius, savo esme atitinkančius darbo santykius, turėjusio apdraustojo asmens, drausto daugiau negu vieno draudėjo, socialinio draudimo įmokos.

Vadinasi, atsižvelgiant į pareiškėjo argumentus, jo nagrinėjamos bylos medžiagą, šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostata tirtina tiek, kiek pagal ją turėjo būti skaičiuojamos darbo santykius arba santykius, savo esme atitinkančius darbo santykius, turėjusio apdraustojo asmens, drausto daugiau negu vieno draudėjo, socialinio draudimo įmokos.

5.4.    Atsižvelgdamas į tai, šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo prašymą tirs, ar Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostata „Jeigu asmuo atitinkamais kalendoriniais metais yra draudžiamas pagal šio įstatymo 4 straipsnį daugiau negu vieno draudėjo, socialinio draudimo įmokos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai“ tiek, kiek pagal ją turėjo būti skaičiuojamos darbo santykius arba santykius, savo esme atitinkančius darbo santykius, turėjusio apdraustojo asmens, drausto daugiau negu vieno draudėjo, socialinio draudimo įmokos, neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

7.1.    Pažymėtina, kad šioje dalyje buvo įtvirtintos maksimalios sumos, nuo kurių turėjo būti skaičiuojamos pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnį draudžiamų asmenų socialinio draudimo įmokos, taip pat buvo nustatyta, kad jas viršijančiai pajamų daliai turėjo būti taikomas 0 procentų socialinio draudimo įmokų tarifas. Vadinasi, pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalį (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) asmenys, gavę didesnes, nei šioje dalyje nustatytos maksimalios sumos, pajamas, nuo šias sumas viršijančios pajamų dalies neprivalėjo mokėti socialinio draudimo įmokų.

7.2.    Kartu pažymėtina, kad pareiškėjo ginčijamoje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostatoje buvo įtvirtinta atskira socialinio draudimo įmokų nuo šioje dalyje nustatytų sumų skaičiavimo taisyklė tiems atvejams, kai asmuo atitinkamais kalendoriniais metais pagal šio įstatymo 4 straipsnį buvo draudžiamas daugiau negu vieno draudėjo: pagal pareiškėjo ginčijamą nuostatą tokių asmenų socialinio draudimo įmokos turėjo būti skaičiuojamos pagal kiekvieną draudėją atskirai.

8.1.    Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnyje (su 2018 m. birželio 29 d. pakeitimu) buvo įtvirtintos socialiniu draudimu draudžiamų darbo santykius arba santykius, savo esme atitinkančius darbo santykius, turinčių asmenų kategorijos, nustatyta, kokių rūšių socialiniu draudimu draudžiami atskirų kategorijų asmenys (1–6 dalys). Kaip minėta, šio straipsnio 7 dalyje buvo nustatyta, kad socialinio draudimo įmokas privalo mokėti apdraustieji asmenys ir draudėjai.

Taigi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnyje (su 2018 m. birželio 29 d. pakeitimu) inter alia buvo įtvirtinta darbo santykius arba santykius, savo esme atitinkančius darbo santykius, turėjusio apdraustojo asmens (toliau – ir darbuotojas) pareiga mokėti socialinio draudimo įmokas.

8.2.    Vadinasi, pagal pareiškėjo ginčijamą Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostatą, aiškinamą kartu su šio įstatymo 4 straipsniu (su 2018 m. birželio 29 d. pakeitimu), darbuotojo, draudžiamo daugiau negu vieno draudėjo, socialinio draudimo įmokos nuo nustatytų maksimalių sumų turėjo būti skaičiuojamos pagal kiekvieną draudėją atskirai, kitaip tariant, pas daugiau negu vieną darbdavį (draudėją) dirbęs darbuotojas socialinio draudimo įmokas privalėjo mokėti nuo iš kiekvieno darbdavio (draudėjo) gaunamų pajamų atskirai.

14.1.  Konstitucijos 29 straipsnyje yra nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs (1 dalis), žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu (2 dalis). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta formali visų asmenų lygybė (inter alia 2014 m. spalio 30 d., 2021 m. gegužės 13 d. nutarimai), šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmenų nediskriminavimo ir privilegijų neteikimo principas (inter alia 2008 m. gruodžio 24 d., 2007 m. liepos 5 d., 2010 m. gegužės 28 d. nutarimai).

14.2.  Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstitucinis visų asmenų lygybės principas, kurio turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai (inter alia 2012 m. vasario 27 d., 2017 m. sausio 25 d., 2022 m. vasario 10 d. nutarimai).

Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas suponuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti vienodą (nediferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių vienodoje padėtyje, atžvilgiu, kai tarp tų asmenų kategorijų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia 2013 m. vasario 22 d., 2015 m. vasario 6 d., 2022 m. birželio 17 d. nutarimai).

14.3.  Konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimas kartu yra ir konstitucinių teisingumo, darnios visuomenės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeidimas (inter alia 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. liepos 1 d. nutarimai).

15.1.  Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra susijusi su konstituciniu teisingumo principu ir reiškia asmens teisę gauti tokį apmokėjimą už darbą, kuris būtų teisingas atsižvelgiant inter alia į jo atliekamo darbo pobūdį, darbo funkcijų sudėtingumą ir apimtį, tenkančią atsakomybę už tų funkcijų vykdymą, einamų pareigų ypatumus, asmens profesinį lygį, kvalifikaciją (2013 m. liepos 1 d. nutarimas).

15.2.  Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad Konstitucijoje garantuota teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra tiesiogiai susijusi su visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms principu; draudžiama mažinti darbo užmokestį dėl lyties, rasės, tautybės, pilietybės, politinių įsitikinimų, pažiūros į religiją ir kitų aplinkybių, nesusijusių su dalykinėmis darbuotojo savybėmis, nepasikeitus darbuotojo darbo funkcijoms, darbo apimčiai ir pan. (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2011 m. vasario 14 d. nutarimai).

16.1.  Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad socialinės apsaugos, socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį lemia įvairūs veiksniai, inter alia valstybės ir visuomenės ištekliai, materialinės ir finansinės galimybės, todėl įstatymų leidėjas, reguliuodamas šiuos santykius, turi plačią diskreciją (inter alia 2007 m. rugsėjo 26 d., 2012 m. birželio 29 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai). Kartu Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad, reguliuodamas šiuos santykius, įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos (inter alia 2013 m. vasario 15 d., 2015 m. gegužės 26 d. nutarimai).

16.2.  Konstitucinis Teismas yra paminėjęs, kad Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose yra įtvirtintas toks valstybinio socialinio draudimo modelis, pagal kurį dirbantys (aktyvia ekonomine veikla užsiimantys) asmenys, gaunantys draudžiamųjų pajamų, privalo mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas, o asmenys, kuriems įstatyme numatytos išmokos turi būti mokamos dėl to, kad jie yra sulaukę senatvės pensijos amžiaus, jiems yra pripažintas invalidumas arba yra kitų įstatyme numatytų priežasčių, turi teisę gauti valstybinio socialinio draudimo išmokas; asmens pareiga mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas yra siejama su draudžiamųjų pajamų gavimu iš aktyvios ekonominės veiklos ir atsiranda pradėjus dirbti, jeigu iš atitinkamos aktyvios ekonominės veiklos yra gaunamos įstatymo numatytos draudžiamosios pajamos; minėta pareiga paprastai nepriklauso nuo dirbančio asmens amžiaus arba nuo to, kiek yra ekonominės veiklos šaltinių, iš kurių jis gauna pajamas, – įmokos mokamos nuo iš kiekvienos ekonominės veiklos gaunamų draudžiamųjų pajamų (2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas).

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad įstatymų leidėjui nustatant dirbantiems (aktyvią ekonominę veiklą vykdantiems) asmenims pareigą mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas yra galimos įvairios sąlygos, lemiančios šios pareigos atsiradimą, taip pat yra galimi įvairūs šias sąlygas apibrėžiantys kriterijai (inter alia 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimai); valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimą galima susieti su tuo, kad asmuo gauna draudžiamųjų pajamų ir galima įstatymu nustatyti atitinkamą minimalų tokių pajamų dydį (2007 m. rugsėjo 26 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas, vertindamas teisinį reguliavimą, nustačiusį inter alia minimalų pajamų, kurias gaunant atsiranda pareiga mokėti socialinio draudimo įmokas, dydį, yra paminėjęs, kad dirbantys asmenys į dvi grupes – tuos, kurie privalo mokėti socialinio draudimo įmokas, ir tuos, kurie socialinio draudimo įmokų gali nemokėti, – suskirstomi objektyviu pagrindu – pagal gaunamų draudžiamųjų pajamų dydį; toks suskirstymas nei diskriminuoja, nei nustato privilegijas (2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas).

16.3.  Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, pagal Konstituciją, įstatymų leidėjas, pasinaudodamas savo diskrecija reguliuoti socialinės apsaugos santykius, įtvirtindamas dirbantiems (aktyvią ekonominę veiklą vykdantiems) asmenims pareigą mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas, šių įmokų mokėjimą gali susieti inter alia su atitinkamu įstatyme nustatytu maksimaliu gaunamų pajamų dydžiu, t. y. nustatyti, kad nuo tam tikrą dydį viršijančios pajamų dalies socialinio draudimo įmokos nebeskaičiuojamos. Nustatydamas tokį teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos, inter alia konstitucinių teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo principų.

20.1.  Pažymėtina, kad pagal ginčijamoje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostatoje „Jeigu asmuo atitinkamais kalendoriniais metais yra draudžiamas pagal šio įstatymo 4 straipsnį daugiau negu vieno draudėjo, socialinio draudimo įmokos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai“ įtvirtintą teisinį reguliavimą 2019 ir 2020 metais vieno draudėjo drausto darbuotojo pajamų daliai, viršijusiai atitinkamai 120 VDU ir 84 VDU sumas, 0 procentų socialinio draudimo įmokų tarifas turėjo būti taikomas viršijus nurodytas maksimalias sumas, tačiau tais pačiais 2019 ir 2020 metais daugiau negu vieno draudėjo drausto darbuotojo pajamų daliai, viršijusiai minėtas 120 VDU ir 84 VDU sumas, 0 procentų socialinio draudimo įmokų tarifas turėjo būti taikomas tik tuo atveju, jeigu nurodytas sumas sudariusios ir jas viršijusios pajamos buvo gautos iš kiekvieno draudėjo atskirai, ir tik šioms iš atskiro (atskirų) draudėjo (draudėjų) gautoms nurodytas sumas viršijusioms pajamoms.

Atsižvelgiant į tai, kad didesnis pajamų šaltinių skaičius nebūtinai reiškia didesnes (papildomas) pajamas, pažymėtina, kad ginčijamoje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostatoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos atsirasti situacijoms, kai darbuotojai, gavę vienodo dydžio pajamas, privalėjo mokėti skirtingo dydžio socialinio draudimo įmokas dėl to, kad jų pajamos buvo gautos iš skirtingo skaičiaus pajamų šaltinių; tokiu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos atsirasti ir tokioms situacijoms, kai darbuotojai, gavę mažesnes pajamas, tačiau iš daugiau negu vieno pajamų šaltinio, privalėjo mokėti didesnes socialinio draudimo įmokas nei darbuotojai, gavę didesnes pajamas, tačiau iš vieno pajamų šaltinio, kai tos pajamos viršijo įstatyme nustatytas maksimalias sumas, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, t. y. kai pasiekus minėtas įstatyme nustatytas maksimalias sumas, jas viršijančiai pajamų daliai turėjo būti taikomas 0 procentų įmokų tarifas.

Taigi, ginčijamoje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostatoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu darbuotojams, draustiems daugiau negu vieno draudėjo (pajamas gavusiems iš daugiau negu vieno pajamų šaltinio), buvo nustatytas nevienodas, t. y. mažiau palankus, pareigos mokėti socialinio draudimo įmokas teisinis reguliavimas, palyginti su įtvirtintuoju darbuotojams, draustiems vieno draudėjo (pajamas gavusiems iš vieno pajamų šaltinio).

20.2.  Šiame kontekste pažymėtina, kad tarp vienodo dydžio pajamas iš tokių pat darbo santykių arba santykių, savo esme atitinkančių darbo santykius, gavusių apdraustųjų asmenų, draustų vieno draudėjo, ir asmenų, draustų daugiau negu vieno draudėjo, jų pareigos mokėti socialinio draudimo įmokas aspektu nebuvo tokio pobūdžio ir tokios apimties teisinės padėties skirtumų, kad jų nevienodas traktavimas, neatsižvelgiant į, be kita ko, asmenų, draustų daugiau negu vieno draudėjo, gaunamų pajamų bendrą dydį, būtų objektyviai pateisinamas.

20.3.  Konstatuotina, kad įstatymų leidėjas, ginčijamoje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostatoje „Jeigu asmuo atitinkamais kalendoriniais metais yra draudžiamas pagal šio įstatymo 4 straipsnį daugiau negu vieno draudėjo, socialinio draudimo įmokos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai“ nustatęs, jog socialinio draudimo įmokos darbuotojams, draudžiamiems daugiau negu vieno draudėjo, skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų maksimalių sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai, darbuotojų, draudžiamų daugiau negu vieno draudėjo, atžvilgiu įtvirtino kitokį, mažiau palankų socialinio draudimo įmokų skaičiavimo teisinį reguliavimą, palyginti su įtvirtintuoju darbuotojams, draudžiamiems vieno draudėjo, tarp šių vienodoje (panašioje) padėtyje esančių asmenų kategorijų nesant tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kurie objektyviai pateisintų nevienodą jų traktavimą, taigi nepaisė Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo, taip pat pažeidė konstitucinį teisinės valstybės principą.