Dėl į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 22 d. posėdžio protokolą įrašyto Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo "Dėl kompanijos "Danisco Sugar" A/S prašymo įsigyti cukraus pramonės įmonių akcijų" atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos" 3 bei 8 straipsnių nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

4.1. Konkurencijos įstatymo 11 straipsnyje buvo nustatyta, kad, konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo institucijai nepritarus rinkos koncentracijai, Vyriausybė galėjo duoti leidimą koncentruoti rinkos struktūras koncentraciją vykdančioms šalims pateikus pagrindimą, jog dėl šio veiksmo bus padidintas gamybos efektyvumas ar produkcijos konkurentabilumas, kurie negalėtų būti padidinti šios rinkos struktūrų nekoncentravus.

Valstybinė konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo tarnyba pripažino, kad ketinimas monopolizuoti cukraus gamybos rinką prieštarauja Konkurencijos įstatymui, ir 1998 m. liepos 14 d. priėmė sprendimą neleisti kompanijai „Danisco Sugar“ A/S įsigyti Lietuvos cukraus fabrikų akcijų. Esant tokiam Valstybinės konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo tarnybos sprendimui, Vyriausybė galėjo duoti leidimą rinkos struktūrų koncentracijai neviršydama Konkurencijos įstatymo 11 straipsnyje suteiktų įgaliojimų, leidimas turėjo būti realiai pagrįstas.

Vyriausybės 1998 m. liepos 22 d. posėdžio protokole nurodyta, kad leidimas vykdyti rinkos struktūrų koncentraciją grindžiamas siekiu „pritraukti stambią Europos Sąjungos rinkoje veikiančią kompaniją, kuri galėtų daugiau investuoti ir padengti įsiskolinimus žemdirbiams, taip pat užtikrinti cukrinių runkelių supirkimą ir perdirbimą Lietuvoje“.

Pareiškėjo prašyme nurodoma, kad per laikotarpį, praėjusį nuo ginčijamo Vyriausybės sprendimo priėmimo, kompanijos „Danisco Sugar“ A/S kontroliuojamų cukraus fabrikų įsiskolinimai žemdirbiams nepadengti, investicijos į cukraus fabrikus nedaromos, sąžininga konkurencija praktiškai eliminuota iš cukraus gamybos rinkos. Tai rodo, kad ginčijamas Vyriausybės sprendimas priimtas neatlikus reikiamos analizės, jo motyvai neatitiko Konkurencijos įstatymo 11 straipsnio reikalavimų.

4.2. Vyriausybė, pagal Konkurencijos įstatymo 11 straipsnį priimdama sprendimą dėl leidimo vykdyti cukraus gamybos koncentraciją, turėjo atsižvelgti ir į Konkurencijos įstatymo 6 straipsnį, kuriame buvo draudžiama Vyriausybei priimti norminius aktus arba atlikti veiksmus, kurie suteikia privilegijas ar diskriminuoja atskirus ūkio subjektus, ar kitaip riboja konkurenciją.

4.3. Vyriausybė, svarstydama kompanijos „Danisco Sugar“ A/S prašymą dėl leidimo įsigyti cukraus fabrikų akcijų, turėjo atsižvelgti ir į tai, kad cukraus rinkos dalyvių bei valstybės institucijų santykius reglamentuoja Cukraus įstatymas. Pareiškėjas nurodo, kad cukraus gamybos ir rinkos monopolizavimas yra įstatymų leidėjo, o ne Vyriausybės prerogatyva. Todėl Vyriausybė pagal Konstitucijos 94 straipsnio 5 punkte nustatytą įgaliojimą galėjo parengti ir pateikti Seimui svarstyti Cukraus įstatymo papildymo projektą, kad šiame įstatyme būtų įteisintas cukraus gamybos monopolizavimas. Pareiškėjo nuomone, tik Seimas, siekdamas reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei ir vartotojų interesams, įstatymu gali įvesti monopolį. Vyriausybė, sprendimu leisdama monopolizuoti cukraus rinką, viršijo jai suteiktas galias.

Pareiškėjo nuomone, kadangi ginčijamas Vyriausybės sprendimas priimtas pažeidžiant Konkurencijos įstatymo 6 ir 11 straipsnius ir šiuo Vyriausybės sprendimu leista monopolizuoti cukraus rinką, prieš tai Seimui nepadarius atitinkamų Cukraus įstatymo pakeitimų, šis Vyriausybės sprendimas prieštarauja Vyriausybės įstatymo 2 straipsniui.

1.1. Vyriausybė 1998 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. 228 „Dėl privatizavimo objektų sąrašo patvirtinimo“ patvirtino 1998 m. privatizuojamų objektų sąrašą, į kurį buvo įtraukti ir keturi Lietuvos cukraus fabrikai. Valstybei tuo metu priklausiusias 0,72 proc. akcinės bendrovės „Panevėžio cukrus“, 0,01 proc. akcinės bendrovės „Kėdainių cukrus“, 20,36 proc. akcinės bendrovės „Pavenčių cukrus“ ir 24,89 proc. akcinės bendrovės „Marijampolės cukrus“ akcijas buvo nuspręsta parduoti viešo aukciono būdu. Vyriausybė pritarė Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos parengtai valstybei priklausančių cukraus pramonės akcijų paketo privatizavimo programai ir akcinių bendrovių „Pavenčių cukrus“ bei „Marijampolės cukrus“ privatizavimo programoms, parengtoms atsižvelgiant į Seimo Kaimo reikalų komiteto pasiūlymus.

Vyriausybė nustatė, kad potencialus įmonės pirkėjas turi būti cukrinių runkelių perdirbėjas – cukraus gamintojas, kurio bendra metinė gamybos kvota Europos Sąjungoje būtų ne mažesnė kaip 800 tūkstančių tonų cukraus; pirkėjas turi įsipareigoti investuoti lėšas į įmonės modernizavimą bei į cukrinių runkelių auginimo technologijas, parengti įsiskolinimo cukrinių runkelių augintojams už 1997 m. pristatytus cukrinius runkelius padengimo 1998 m. programą, gaminti cukrų pirmiausia iš Lietuvoje išaugintų cukrinių runkelių ir išsaugoti tradicines cukrinių runkelių auginimo zonas. Vyriausybė taip pat nustatė, kad cukrinių runkelių supirkimo bei perdirbimo kvotas, minimalias ribines supirkimo kainas nustatys Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

1.2. Suinteresuoto asmens atstovai nurodo, kad Vyriausybė siekė pritraukti stambią Europos Sąjungoje veikiančią kompaniją, kuri būtų suinteresuota ir galėtų daugiau investuoti į gamybos plėtrą, padengti skolas cukrinių runkelių augintojams, taip pat užtikrintų cukrinių runkelių supirkimą ir perdirbimą Lietuvoje, ginti ne tik vartotojų, bet ir pačių cukrinių runkelių augintojų interesus. Taip buvo siekiama realizuoti Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintą asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principą, taip pat Konstitucijos nuostatas, jog „valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą“, „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“.

Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, ginčijamas Vyriausybės sprendimas dėl nurodytų argumentų neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai.

1.3. Suinteresuoto asmens atstovai pabrėžia, kad Vyriausybė nesuteikė išskirtinių rinkos sąlygų užsienio investuotojui, nauja monopolija nebuvo sukurta. Vyriausybė, vadovaudamasi Konkurencijos įstatymo 11 straipsniu ir siekdama apsaugoti vartotojų interesus, tik leido kompanijai „Danisco Sugar“ A/S, įvykdžius daugelį sprendime nurodytų sąlygų, koncentruoti dalį rinkos. Šis Vyriausybės sprendimas nepažeidė Konkurencijos įstatymo reikalavimų, nes įstatyme draudžiami tie ūkio subjektų, užimančių dominuojančią padėtį rinkoje, veiksmai, kurie, pažeisdami ūkio interesus, riboja arba gali riboti konkurenciją. Šiuo atveju minėta kompanija tik įgijo teisę disponuoti kitų ūkio subjektų kapitalo dalimi.

Suinteresuoto asmens atstovų teigimu, jeigu Vyriausybės sprendimas ir būtų vertinamas kaip rinkos monopolizavimas, jis negalėtų prieštarauti Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai, nes Vyriausybė, vadovaudamasi Cukraus įstatymu ir kitais teisės aktais, kelia daug reikalavimų cukraus gamintojams, kad būtų apsaugoti tiek cukrinių runkelių augintojų, tiek cukraus vartotojų interesai. Jeigu šiuo Vyriausybės sprendimu ir sudaryta galimybė užimti dominuojančią padėtį rinkoje, to nebūtų galima vertinti kaip gamybos ir rinkos monopolizavimo, kadangi Vyriausybė užsienio investuotojus iš anksto įspėjo, jog valstybė nesuteiks išimtinių teisių verstis cukrinių runkelių supirkimu ir perdirbimu, o kontroliuos šią rinką priimdama teisės aktus, garantuojančius cukrinių runkelių auginimo, supirkimo ir perdirbimo kvotų ekonominę apsaugą.

1.4. Suinteresuoto asmens atstovai nurodo, kad Vyriausybė, siekdama apsaugoti cukrinių runkelių augintojų bei vartotojų interesus, nustatė griežtas cukraus ir cukraus fabrikų privatizavimo sąlygas, todėl ginčijamas Vyriausybės sprendimas neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 5 daliai.

1.5. Suinteresuoto asmens atstovai nurodo, kad Vyriausybė sprendimą priėmė vadovaudamasi tuo metu galiojusio Konkurencijos įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi, siekdama pritraukti stambią ir galingą kompaniją, kuri galėtų investuoti į gamybos modernizavimą, naujų įrenginių įsigijimą, padėtų panaikinti Lietuvos cukraus rinkoje susidariusią kritinę situaciją. Vyriausybės sprendimu buvo įtvirtinta galimybė padidinti gamybos ekonominį efektyvumą, todėl jis neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 11 straipsnio 2 daliai.

Suinteresuoto asmens atstovai teigia, kad Vyriausybė nepažeidė ir Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio, kuriame draudžiama valdymo organams priimti norminius aktus ar atlikti veiksmus, kurie suteikia privilegijas ar diskriminuoja atskirus ūkio subjektus, arba kitaip riboja konkurenciją. Pasak suinteresuoto asmens atstovų, minėta įstatymo nuostata netaikoma išduodant leidimą vykdyti koncentraciją, kai tuo siekiama padidinti gamybos ekonominį efektyvumą ar produkcijos konkurencingumą. Konkurencijos įstatymo 6 straipsnis taikomas tuomet, kai konkurencija ribojama kitais būdais.

Suinteresuoto asmens atstovai pažymi, kad ginčijamu Vyriausybės sprendimu buvo siekiama neutralizuoti Europos Sąjungos ir pasaulio rinkose esamo perteklinio ir dotuojamo cukraus eksporto įtaką Lietuvos cukraus pramonei, iš esmės buvo norima pritraukti Lietuvos ūkiui naudingą ir patikimą užsienio kapitalo strateginį investuotoją nesiimant rinkos monopolizavimo priemonių. Vyriausybė prieš priimdama šį sprendimą neprivalėjo inicijuoti Cukraus įstatymo pakeitimo, nes šiuo sprendimu buvo leista kompanijai „Danisco Sugar“ A/S koncentruoti, o ne monopolizuoti cukraus rinką.

Suinteresuoto asmens atstovų teigimu, Vyriausybė, priimdama ginčijamą sprendimą, neviršijo jai suteiktų galių, todėl šis Vyriausybės sprendimas neprieštarauja Vyriausybės įstatymo 2 straipsniui.

1.6. Suinteresuoto asmens atstovai nurodo, kad Konstitucijos 95 straipsnio 1 dalies nuostata, jog „Lietuvos Respublikos Vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus“, yra sukonkretinta įstatymuose. Vyriausybės įstatymo 41 straipsnyje nustatyta, kad Vyriausybės nutarimai ir sprendimai priimami Vyriausybės posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma. Pagal Konkurencijos įstatymo 11 straipsnio 2 dalį rinkos koncentravimui buvo reikalingas raštiškas sprendimas, šiame įstatyme įsakmiai nebuvo nurodyta, jog tokio pobūdžio Vyriausybės sprendimai turi būti įforminami nutarimais.

Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 728 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Vyriausybės darbo reglamento 5 punkte nustatyta, kad Vyriausybės kolegialūs sprendimai, dėl kurių nereikia priimti nutarimų, įforminami atitinkamais protokoliniais įrašais. Vyriausybė, įgyvendindama Konstitucijos 94 straipsnio 1, 2 ir 7 punktuose jai suteiktus įgaliojimus bei pasinaudodama Konkurencijos įstatyme jai suteikta teise raštišku sprendimu leisti koncentruoti rinkos struktūras, savo sprendimą pagal tuo metu galiojusią Vyriausybės darbo reglamente nustatytą tvarką įformino protokoliniu sprendimu. Tai, suinteresuoto asmens atstovų nuomone, neprieštarauja Konstitucijos 95 straipsnio 1 daliai.

1.7. Pasak suinteresuoto asmens atstovų, ginčijamas Vyriausybės sprendimas teises ir pareigas sukūrė ne visiems cukraus rinkos dalyviams, bet tik kompanijai „Danisco Sugar“ A/S. Tai – individualaus pobūdžio, vienkartinio taikymo teisės aktas, jis neturi norminių teisės aktų požymių. Pagal įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 2 straipsnį skelbtini tik norminiai teisės aktai. Kadangi ginčijamas Vyriausybės sprendimas nėra norminis teisės aktas, jis neturėjo būti paskelbtas „Valstybės žiniose“, o jo įsigaliojimo data negali būti siejama su oficialaus paskelbimo „Valstybės žiniose“ data.

Vyriausybės įgaliojimai taip pat yra nustatyti Konstitucijos 84 straipsnio 3 punkte, 123 straipsnio 1 dalyje, 128 straipsnio 1 dalyje ir kt.

4.1. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 95 straipsnio 1 dalies normą „Vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus“, 1999 m. lapkričio 23 d. nutarime konstatavo, jog šioje normoje nustatyta Vyriausybės veiklos organizacinė forma (klausimai sprendžiami Vyriausybės posėdžiuose), nurodyta, kokia balsų dauguma reikalinga nutarimams priimti (už juos turi balsuoti daugiau kaip pusė visų Vyriausybės narių), nustatyta Vyriausybės priimamų teisės aktų rūšis (valstybės valdymo reikalai sprendžiami priimant Vyriausybės nutarimą).

Taigi pagal Konstitucijos 95 straipsnio 1 dalį visi valstybės valdymo reikalai, Konstitucijoje ir įstatymuose priskirti Vyriausybės kompetencijai, sprendžiami priimant nutarimus. Vyriausybės nutarimas yra teisės aktas, kuriuo Vyriausybė sprendžia valstybės valdymo reikalus. Valstybės valdymo reikalai negali būti sprendžiami Vyriausybei priimant kitos rūšies aktą.

4.2. Konstitucijoje yra vartojama ne tik sąvoka „Vyriausybės nutarimai“, bet ir sąvokos „Vyriausybės aktai“ (pvz., Konstitucijos 105 ir 106 straipsniai), „Vyriausybės sprendimai“ (pvz., Konstitucijos 123 straipsnis). Konstitucijoje vartojama sąvoka „Vyriausybės sprendimai“, kaip ir sąvoka „Vyriausybės aktai“, yra bendrinė, ji ne apibūdina Vyriausybės aktų rūšį, bet reiškia Vyriausybės valios pareiškimą įgyvendinant jai nustatytą kompetenciją. Konstitucijoje įtvirtinta tik viena Vyriausybės teisės aktų, kuriuos ji turi teisę priimti spręsdama valstybės valdymo reikalus, rūšis – nutarimai.

4.3. Vyriausybės nutarimas yra poįstatyminis teisės aktas. Pagal Konstitucijos 95 straipsnio 2 dalį Vyriausybės nutarimas turi būti pasirašytas Ministro Pirmininko ir tos srities ministro.

4.4. Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas. Vienas iš teisinės valstybės principo elementų yra tas, kad teisės aktų galia nukreipta į ateitį. Konstitucinis Teismas 1994 m. kovo 16 d. nutarime konstatavo: „Įstatymo ar kito teisės akto galia nukreipiama į ateitį. Negalima iš asmens reikalauti laikytis taisyklių, kurių jo veiklos metu nebuvo ir todėl jis negalėjo žinoti būsimų reikalavimų.“ Teisinės valstybės principo esminis elementas taip pat yra tas, kad galioja tik paskelbti teisės aktai. Teisė negali būti nevieša. Konstituciniai reikalavimai, kad galiotų tik paskelbti teisės aktai ir kad jie galiotų į ateitį, – svarbi teisinio tikrumo prielaida. Pagal Konstituciją Vyriausybė, spręsdama valstybės valdymo reikalus, visada turi priimti nutarimus, ir jie turi būti paskelbti nepriklausomai nuo to, ar Vyriausybės priimami teisės aktai yra norminiai, ar individualūs, taip pat nepriklausomai nuo to, kokiam subjektui ar subjektų ratui jie skirti.

Vyriausybės nutarimų skelbimo ir įsigaliojimo tvarka nustatoma įstatymu.

9.1. Vyriausybės įstatymo (1998 m. balandžio 28 d. redakcija) 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus.“

Nurodytoje Vyriausybės įstatymo nuostatoje atkartota Konstitucijos 95 straipsnio 1 dalies nuostata, kad Vyriausybė, spręsdama valstybės valdymo reikalus, priima tik šiame Konstitucijos straipsnyje nurodytos rūšies teisės aktus – nutarimus.

Vyriausybės įstatymo (1998 m. balandžio 28 d. redakcija) 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Vyriausybės nutarimai ir sprendimai priimami Vyriausybės posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma.“

Palyginus Vyriausybės įstatymo 37 straipsnio 1 dalies ir 41 straipsnio 1 dalies nuostatas darytina išvada, kad pagal Vyriausybės įstatymą Vyriausybė, spręsdama valstybės valdymo reikalus, gali priimti tik nutarimus, bet ne kokios nors kitos rūšies aktus.

9.2. Minėta, kad Konkurencijos įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, jog tais atvejais, kai konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo institucija nepritarė rinkos struktūrų koncentravimui, leidimą koncentruoti rinkos struktūras raštišku sprendimu gali duoti Vyriausybė.

Rinkos koncentracijos reguliavimas yra valstybės valdymo reikalas. Pagal Konstitucijos 95 straipsnį Vyriausybė, spręsdama valstybės valdymo reikalus, priima nutarimus. Todėl Konkurencijos įstatyme pavartota formuluotė „raštišku sprendimu“ reiškia, kad dėl rinkos koncentracijos turėjo būti priimtas Vyriausybės nutarimas. Tokį Vyriausybės teisės aktą turėjo pasirašyti Ministras Pirmininkas ir tos srities ministras.

13.1. Pareiškėjo nuomone, į Vyriausybės 1998 m. liepos 22 d. posėdžio protokolą įrašytas sprendimas „Dėl kompanijos „Danisco Sugar“ A/S prašymo įsigyti cukraus pramonės įmonių akcijų“ pagal skelbimo tvarką prieštarauja įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 2 straipsniui, kuriame nustatyta, jog Vyriausybės nutarimai turi būti skelbiami „Valstybės žiniose“.

Suinteresuoto asmens atstovų teigimu, ginčijamas Vyriausybės sprendimas pagal skelbimo tvarką neprieštarauja įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 2 straipsniui. Tai teigdami jie remiasi nurodyto įstatymo 3 straipsnio nuostata, kad Vyriausybės nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, šiuos aktus pasirašiusių asmenų nuožiūra „Valstybės žiniose“ gali būti neskelbiami.

13.2. Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 3 straipsnyje (ginčijamo Vyriausybės sprendimo priėmimo metu galiojusi 1996 m. liepos 4 d. redakcija) buvo nustatyta, kad Vyriausybės nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, šiuos aktus pasirašiusių asmenų nuožiūra „Valstybės žiniose“ gali būti neskelbiami.

Pareiškėjas neprašo ištirti Vyriausybės sprendimo „Dėl kompanijos „Danisco Sugar“ A/S prašymo įsigyti cukraus pramonės įmonių akcijų“ atitikties įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 3 straipsniui; jis prašo ištirti ginčijamo Vyriausybės sprendimo atitiktį pagal skelbimo tvarką nurodyto įstatymo 2 straipsniui.

Pažymėtina, kad įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 2 straipsnio nuostata, jog Vyriausybės nutarimai turi būti skelbiami „Valstybės žiniose“, yra neatskiriamai susijusi su šio įstatymo 3 straipsnio nuostata, pagal kurią Vyriausybės nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, šiuos aktus pasirašiusių asmenų nuožiūra „Valstybės žiniose“ gali būti neskelbiami.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime jau buvo konstatuota, kad pagal Konstituciją Vyriausybė, spręsdama valstybės valdymo reikalus, visada turi priimti nutarimus ir jie turi būti paskelbti nepriklausomai nuo to, ar Vyriausybės priimami teisės aktai yra norminiai, ar individualūs, taip pat nepriklausomai nuo to, kokiam subjektui ar subjektų ratui jie skirti. Pagal nurodytą įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 3 straipsnio nuostatą Vyriausybės nutarimai gali būti oficialiai neskelbiami.

13.3. Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 3 straipsnio (1996 m. liepos 4 d. redakcija) nuostata, pagal kurią Vyriausybės nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, šiuos aktus pasirašiusių asmenų nuožiūra gali būti oficialiai neskelbiami, neatitinka Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo reikalavimo, jog galioja tik paskelbti teisės aktai.

13.4. 1999 m. gegužės 18 d. priimtu Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 2, 3, 8, 9, 10, 15, 16, 17 straipsnių pakeitimo, papildymo 10¹ straipsniu ir 7 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymu (Žin., 1999, Nr. 48-1524) buvo pakeistas įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 3 straipsnis, tačiau jame buvusi nuostata, pagal kurią Vyriausybės nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, šiuos aktus pasirašiusių asmenų nuožiūra gali būti oficialiai neskelbiami, nepakito. Vadinasi, dabar galiojanti tokio pat turinio įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 3 straipsnio (1998 m. gegužės 18 d. redakcija) nuostata taip pat neatitinka Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo reikalavimo, jog galioja tik paskelbti teisės aktai.

13.5. Pagal Konstitucijos 105 straipsnį Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai. Taigi Konstitucinis Teismas įgyvendina konstitucinį teisingumą. Konstitucinio teisingumo įgyvendinimas suponuoja, kad Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis) turi būti pašalintas iš teisės sistemos. Todėl Konstitucinis Teismas, nustatęs, kad Konstitucijai prieštarauja įstatymas, kurio atitikties Konstitucijai pareiškėjas neginčija, bet kuriuo yra grindžiamas ginčijamas poįstatyminis aktas, privalo tai konstatuoti. Tokia Konstitucinio Teismo priedermė kyla iš Konstitucijos, taip užtikrinama Konstitucijos viršenybė.

13.6. Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, jog įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 3 straipsnio (1996 m. liepos 4 d. ir 1999 m. gegužės 18 d. redakcijos) nuostata, pagal kurią Vyriausybės nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, šiuos aktus pasirašiusių asmenų nuožiūra gali būti oficialiai neskelbiami, prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

14.1. Pareiškėjo nuomone, į Vyriausybės 1998 m. liepos 22 d. posėdžio protokolą įrašytas sprendimas „Dėl kompanijos „Danisco Sugar“ A/S prašymo įsigyti cukraus pramonės įmonių akcijų“ prieštarauja įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 8 straipsniui.

Suinteresuoto asmens atstovų teigimu, ginčijamas Vyriausybės sprendimas neprieštarauja nurodyto įstatymo 8 straipsniui, nes jis yra individualus teisės aktas ir todėl įsigaliojo įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.

14.2. Nurodyto įstatymo 8 straipsnyje (ginčijamo Vyriausybės akto priėmimo metu galiojusi 1993 m. balandžio 6 d. redakcija) buvo nustatyta:

14.3. Vertinant šį įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą dar kartą pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 95 straipsnio 1 dalį Vyriausybė, spręsdama valstybės valdymo reikalus, priima nutarimus. Visi Vyriausybės nutarimai nepriklausomai nuo to, ar jie yra norminiai teisės aktai, ar individualūs, turi būti oficialiai skelbiami.

Minėta, kad vienas iš teisinės valstybės reikalavimų yra tas, jog teisės aktų galia turi būti nukreipiama į ateitį. Teisės aktuose įtvirtintos normos taikomos faktams ir pasekmėms, atsirandantiems po jų įsigaliojimo. Reikalavimas, kad paskelbti teisės aktai galiotų į ateitį, – esminis teisinės valstybės principo elementas, svarbi teisinio tikrumo prielaida. Vadinasi, pagal Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės principą turi būti laikomasi bendros taisyklės, kad visi Vyriausybės nutarimai įsigalioja juos paskelbus.

14.4. Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 8 straipsnio 2 dalies (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) nuostata, pagal kurią Vyriausybės nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, gali įsigalioti jų oficialiai nepaskelbus, neatitinka Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo reikalavimo, jog teisės aktai įsigalioja juos paskelbus.

14.5. 1999 m. gegužės 18 d. priimtu Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 2, 3, 8, 9, 10, 15, 16, 17 straipsnių pakeitimo, papildymo 10¹ straipsniu ir 7 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymu buvo pakeista įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 8 straipsnio 2 dalis. Joje nustatyta: „Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, taip pat Ministro Pirmininko potvarkiai įsigalioja jų pasirašymo dieną, nors jie ir paskelbti „Valstybės žiniose“, jeigu pačiuose nutarimuose ir potvarkiuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data.“

Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 8 straipsnio 2 dalyje (dabar galiojanti 1999 m. gegužės 18 d. redakcija), kaip ir ankstesnėje šio straipsnio redakcijoje (1993 m. balandžio 6 d.), Vyriausybės nutarimų įsigaliojimo laikas nesiejamas su jų paskelbimo „Valstybės žiniose“ laiku. Vadinasi, nurodyto įstatymo 8 straipsnio 2 dalies (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) nuostata, pagal kurią Vyriausybės nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, gali įsigalioti jų oficialiai nepaskelbus, taip pat neatitinka Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo reikalavimo, jog teisės aktai įsigalioja juos paskelbus.

14.6. Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, jog įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 8 straipsnio 2 dalies (1993 m. balandžio 6 d. ir 1999 m. gegužės 18 d. redakcijos) nuostata, pagal kurią Vyriausybės nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, gali įsigalioti jų oficialiai nepaskelbus, prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

15.1. Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad oficialus Vyriausybės nutarimo paskelbimas yra jo paskelbimas „Valstybės žiniose“. Ginčijamas Vyriausybės sprendimas nepaskelbtas „Valstybės žiniose“, jo įsigaliojimo laikas nesiejamas su paskelbimo data.

15.2. Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad į Vyriausybės 1998 m. liepos 22 d. posėdžio protokolą įrašytas sprendimas „Dėl kompanijos „Danisco Sugar“ A/S prašymo įsigyti cukraus pramonės įmonių akcijų“ pagal skelbimo ir įsigaliojimo tvarką prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.