Dėl Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4, 14 straipsnių papildymo ir 5 straipsnio pakeitimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4, 14 straipsnių papildymo ir 5 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 1307 "Dėl Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo projektų" atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo (1999 m. gegužės 4 d. redakcija) 7 bei 13 straipsniams ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (1998 m. lapkričio 17 d. redakcija) 15 straipsnio 30 punktui

1) Vyriausybės 1999 m. lapkričio 29 d. priimtas nutarimas Nr. 1307 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo projektų“ (toliau – ir ginčijamas nutarimas) neprieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 33 straipsnio 1 daliai ir 120 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo (1999 m. gegužės 4 d. redakcija) 7 bei 13 straipsniams ir Vietos savivaldos įstatymo (1998 m. lapkričio 17 d. redakcija) 15 straipsnio 30 punktui;

2) Seimo 1999 m. gruodžio 21 d. priimti Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4, 14 straipsnių papildymo ir 5 straipsnio pakeitimo įstatymas, Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4, 14 straipsnių papildymo ir 5 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas bei Seimo 2000 m. sausio 12 d. priimtas Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4, 14 straipsnių papildymo ir 5 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 3 ir 4 straipsnių pakeitimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai ir 120 straipsnio 2 daliai.

1. B. Kleponis paaiškino, kad teisės aktas, nustatantis įstatymų leidybos procedūras Seime, yra Seimo statutas. Seimas, priimdamas ginčijamus įstatymus, nepažeidė Seimo statute nustatytų procedūrų. Ginčijamais įstatymais taip pat nėra ribojamos piliečių teisės dalyvauti Seimo, Lietuvos Respublikos Prezidento, savivaldybių tarybų rinkimuose bei referendumuose, nėra ribojamos piliečių teisės vienytis į bendrijas ar asociacijas, kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus, nėra nustatomi jokie apribojimai stoti į valstybės tarnybą. Rengiant Lietuvos Respublikos teritorijos administracinės reformos dokumentus, Seimas ir Vyriausybė niekaip neribojo ir nebandė riboti savivaldybių teisių pareikšti nuomonę dėl naujų Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų.

B. Kleponio nuomone, ginčijami įstatymai neprieštarauja Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai ir 120 straipsnio 2 daliai.

2. R. Varslauskas pažymėjo, kad ginčijamas nutarimas buvo priimtas tinkamai vykdant įstatymus. Tuometinis Lietuvos Respublikos valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministras pagal Konstitucijos 96 straipsnio 2 dalį vadovavo jam pavestai valdymo sričiai, buvo atsakingas Seimui, Lietuvos Respublikos Prezidentui ir tiesiogiai pavaldus Ministrui Pirmininkui. Ministras, pateikdamas ginčijamų įstatymų projektus, Seimo posėdyje teigė, jog yra labai atidžiai išanalizuota bendruomenių nuomonė. Taigi nėra pakankamo pagrindo tvirtinti, kad ginčijamas nutarimas neatitinka Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo (1999 m. gegužės 4 d. redakcija) 7 ir 13 straipsnių, Vietos savivaldos įstatymo (1998 m. lapkričio 17 d. redakcija) 15 straipsnio 30 punkto ir Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkto, 33 straipsnio 1 dalies bei 120 straipsnio 2 dalies.

R. Varslauskas taip pat pabrėžė, kad ginčijami įstatymai buvo priimti Seimo statuto nustatyta tvarka, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog jie buvo priimti pažeidžiant Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalį. Ginčijamais įstatymais Seimas pakeitė administracinius vienetus bei jų ribas ir nustatė tokių pakeitimų įgyvendinimo tvarką, todėl tokiu teisiniu reguliavimu nėra paneigiamos Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies, 69 straipsnio 1 dalies ir 120 straipsnio 2 dalies nuostatos.

1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo atstovai V. P. Andriukaitis ir P. Papovas iš esmės pakartojo prašyme išdėstytus argumentus.

2. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovas R. Varslauskas ir suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovai A. Norkūnas ir N. Rudaitis iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.

3. Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo specialistas – Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ direktorius doc. dr. V. Gaidys, kuris paaiškino vietos gyventojų apklausos, surengtos 1999 m. kovo 2–7 d., atlikimo tvarką.

Konstitucinis Teismas

1. Vyriausybė 1999 m. lapkričio 29 d. priėmė nutarimą Nr. 1307 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo projektų“, kuriame nutarta:

2. Pareiškėjas – Seimo narių grupė abejoja, ar ginčijamas Vyriausybės nutarimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo (1999 m. gegužės 4 d. redakcija) 7 bei 13 straipsniams ir Vietos savivaldos įstatymo (1998 m. lapkričio 17 d. redakcija) 15 straipsnio 30 punktui, Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai, 94 straipsnio 2 punktui ir 120 straipsnio 2 daliai, taip pat ar Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4, 14 straipsnių papildymo ir 5 straipsnio pakeitimo įstatymas, Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4, 14 straipsnių papildymo ir 5 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas bei Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4, 14 straipsnių papildymo ir 5 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 3 ir 4 straipsnių pakeitimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir 120 straipsnio 2 daliai.

3. Pareiškėjas teigia, kad Vyriausybė priėmė ginčijamą nutarimą nesilaikydama Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo (1999 m. gegužės 4 d. redakcija) 7 ir 13 straipsniuose, taip pat Vietos savivaldos įstatymo (1998 m. lapkričio 17 d. redakcija) 15 straipsnio 30 punkte nustatytos tvarkos, t. y. neprašė ir negavo iš savivaldybių tarybų pasiūlymų dėl savivaldybių teritorijų ribų keitimo, neorganizavo vietos gyventojų apklausų Vyriausybės nustatyta tvarka.

Remdamasis tais pačiais argumentais pareiškėjas nurodo, kad Seimas minėto nutarimo pagrindu priėmė ginčijamus Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4, 14 straipsnių papildymo ir 5 straipsnio pakeitimo įstatymą ir Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4, 14 straipsnių papildymo ir 5 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymą.

Vadinasi, pareiškėjas abejoja, ar priimant ginčijamus teisės aktus nebuvo pažeista jų priėmimo tvarka. Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo argumentus, šioje byloje tirs, ar ginčijamas nutarimas pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo (1999 m. gegužės 4 d. redakcija) 7 ir 13 straipsniams, Vietos savivaldos įstatymo (1998 m. lapkričio 17 d. redakcija) 15 straipsnio 30 punktui ir Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai, 94 straipsnio 2 punktui bei 120 straipsnio 2 daliai, taip pat ar Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4, 14 straipsnių papildymo ir 5 straipsnio pakeitimo įstatymas bei Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4, 14 straipsnių papildymo ir 5 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir 120 straipsnio 2 daliai.

4. Pareiškėjas taip pat teigia, kad Seimas ginčijamo nutarimo pagrindu 2000 m. sausio 12 d. priėmė Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4, 14 straipsnių papildymo ir 5 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 3 ir 4 straipsnių pakeitimo įstatymą. Pažymėtina, kad šio įstatymo projektas Seimui buvo pateiktas 2000 m. sausio 10 d. priimtu Vyriausybės nutarimu Nr. 21 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4, 14 straipsnių papildymo ir 5 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 3 ir 4 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“. 1999 m. lapkričio 29 d. Vyriausybės priimtame ginčijamame nutarime tokio įstatymo projektas apskritai nenurodomas. Pareiškėjas neprašo tirti 2000 m. sausio 10 d. priimto Vyriausybės nutarimo atitikties Konstitucijai ir įstatymams. Kitų motyvų, kuriais grindžiama abejonė dėl 2000 m. sausio 12 d. priimto Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4, 14 straipsnių papildymo ir 5 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 3 ir 4 straipsnių pakeitimo įstatymo atitikties Konstitucijai, pareiškėjas nepateikė. Konstitucinis Teismas 2000 m. sausio 12 d. priimto Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4, 14 straipsnių papildymo ir 5 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 3 ir 4 straipsnių pakeitimo įstatymo atitikties Konstitucijai šioje byloje nenagrinės.

5. Pareiškėjas prašo ištirti, ar ginčijamas nutarimas neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnio 30 punktui. Seimas 2000 m. spalio 12 d. Vietos savivaldos įstatymą išdėstė nauja redakcija (Žin., 2000, Nr. 91-2832). Konstitucinis Teismas šioje byloje tirs, ar ginčijamas nutarimas neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo (1998 m. lapkričio 17 d. redakcija) 15 straipsnio 30 punktui.

Pareiškėjas taip pat prašo ištirti, ar ginčijamas nutarimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 13 straipsniui. Seimas 2001 m. balandžio 26 d. priėmė Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 1, 3, 9 ir 13 straipsnių papildymo įstatymą (Žin., 2001, Nr. 41-1420), kuriuo papildė Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 13 straipsnio 1 dalį. Konstitucinis Teismas šioje byloje tirs, ar ginčijamas nutarimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo (1999 m. gegužės 4 d. redakcija) 7 ir 13 straipsniams.

1. Konstitucijos 11 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos valstybės teritorijos administracinius vienetus ir jų ribas nustato įstatymas. Pagal Konstitucijos 119 straipsnio 1 dalį įstatymo numatytiems valstybės teritorijos administraciniams vienetams laiduojama savivaldos teisė, kuri įgyvendinama per atitinkamas savivaldybių tarybas.

Konstitucijos 120 straipsnyje įtvirtinta:

„Valstybė remia savivaldybes.

Savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai.“

Šios Konstitucijos nuostatos, taip pat Konstitucijos 123 straipsnio 1 bei 2 dalių ir kitos Konstitucijos nuostatos reiškia, kad administraciniuose vienetuose centralizuotas valstybės valdymas derinamas su vietos savivalda.

Konstitucijos nuostata, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, vertintina kaip šių vietos bendruomenių dalyvavimo valdant šias teritorijas garantija.

2. Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta: „Piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, taip pat teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą.“

Nagrinėjamos bylos kontekste Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostata, kad piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, vertintina ne tik kaip piliečių teisė, bet ir kaip valdžios institucijų, taip pat ir įstatymų leidėjo, pareiga išsiaiškinti vietos bendruomenių nuomonę, kai priimami sprendimai, susiję su administracinių-teritorinių vienetų ribų pakeitimais. Tai derinasi su Konstitucijoje įtvirtintu atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekiu.

Pažymėtina, jog Europos vietos savivaldos chartijoje, kurią Seimas ratifikavo 1999 m. gegužės 25 d., yra pabrėžiama, kad piliečių teisė dalyvauti tvarkant viešuosius reikalus yra vienas iš demokratijos principų ir kad ši teisė tiesiogiai gali būti įgyvendinama būtent per vietos valdžios institucijas. Šios chartijos 5 straipsnyje taip pat nustatyta, kad savivaldybių teritorinės ribos negali būti keičiamos iš anksto nepasitarus su visomis vietos bendruomenėmis ar nesurengus referendumo, kur tai leidžia statutas.

3. Pagal Konstituciją nustatyti administracinius vienetus ir jų ribas, taigi ir panaikinti esamas bei steigti naujas savivaldybes, keisti jų teritorijos ribas bei centrus, gali tik Seimas ir tik įstatymu. Tai darydamas Seimas yra saistomas įstatymų nustatytos šių klausimų sprendimo tvarkos. Kaip nustatomi Lietuvos Respublikos administraciniai vienetai ir jų ribos, reglamentuojama Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo (1999 m. gegužės 4 d. redakcija) 7 ir 13 straipsniuose, taip pat Vietos savivaldos įstatymo (1998 m. lapkričio 17 d. redakcija) 15 straipsnio 30 punkte ir 24 straipsnio 3 dalyje.

Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo (1999 m. gegužės 4 d. redakcija) 7 straipsnyje nustatyta, kad savivaldybes steigia, esamas panaikina, taip pat jų teritorijų ribas bei centrus nustato ir keičia Seimas Vyriausybės teikimu. Prieš kreipdamasi į Seimą, Vyriausybė atsižvelgia į gyvenamosios vietovės bendruomenės nuomonę, savivaldybės tarybos siūlymus, organizuoja vietos gyventojų apklausą ir priima sprendimą dėl teikimo.

Šio įstatymo 13 straipsnyje nustatyta:

„Pasiūlymus steigti ar panaikinti savivaldybes, kitus Lietuvos Respublikos teritorijos administracinius vienetus ir gyvenamąsias vietoves bei nustatyti ar keisti jų ribas nagrinėja ir išvadas Lietuvos Respublikos Vyriausybei teikia jos įgaliota institucija.

Vietos gyventojų apklausos tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Vyriausybės įgaliota institucija, teikdama išvadą dėl teritorijos administracinių vienetų steigimo, jų ribų nustatymo ar keitimo, pateikia vietos gyventojų apklausos rezultatus, jų prašymus bei savivaldybės tarybos siūlymus, įvertina gyvenamosios vietovės bendruomenės ir savivaldybės tarybos nuomonės pagrįstumą ir tikslingumą. Institucija taip pat pateikia pertvarkomų teritorijų administracinių vienetų 1:100000 mastelio planus (2 egzempliorius) su siūlomais pakeitimais, o jeigu keičiamos teritorijos ribos nesutampa su žemės naudotojų ribomis, – 1:10000 mastelio ribų planus (2 egzempliorius). Planai turi būti suderinti su apskrities viršininku bei Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir gyvenamųjų vietovių rejestro tvarkytoju.“

Vietos savivaldos įstatymo (1998 m. lapkričio 17 d. redakcija) 15 straipsnio 30 punkte nustatyta, kad savivaldybių tarybos turi teisę teikti siūlymus dėl savivaldybių teritorijų ribų keitimo.

4. Minėtosios Konstitucijos, Europos vietos savivaldos chartijos ir įstatymų nuostatos suponuoja vietos bendruomenių bei savivaldybių teisę įstatymų nustatyta tvarka dalyvauti priimant sprendimus dėl savivaldybių steigimo, panaikinimo, jų teritorijų ribų ir centrų nustatymo bei keitimo. Kai priimami sprendimai, susiję su savivaldybių steigimu ar panaikinimu, jų teritorijų ribomis ir centrais, įstatymų leidėjas turi išsiaiškinti savivaldybių tarybų ir bendruomenių nuomones ir jas išnagrinėti.

5. Kaip minėta, Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo (1999 m. gegužės 4 d. redakcija) 13 straipsnyje nustatyta, jog vietos gyventojų apklausos tvarką nustato Vyriausybė. Vyriausybė 1999 m. rugsėjo 20 d. nutarimu Nr. 1019 „Dėl Vietos gyventojų apklausos tvarkos patvirtinimo“ patvirtino Vietos gyventojų apklausos tvarką, kurioje nustatyta, kad apklausa rengiama tose teritorijose, kuriose numatoma steigti ar panaikinti Lietuvos Respublikos teritorijos administracinius vienetus, nustatyti ir keisti jų ribas, taip pat nustatyta, kas gali būti apklausos objektai, kas yra apklausos organizatorius, koordinatorius, teisę siūlyti rengti apklausą turintys subjektai ir kokios yra apklausos procedūros. Šio Vyriausybės nutarimo 27 punkte nustatyta, kad „apklausos rezultatai turi būti vertinami ir į juos atsižvelgiama priimant Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų reformos sprendimus. Jeigu neatsižvelgta į apklausos rezultatus, tai turi būti išsamiai argumentuota“.

Pabrėžtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo (1999 m. gegužės 4 d. redakcija) 7 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog prieš kreipdamasi į Seimą Vyriausybė atsižvelgia į savivaldybės tarybos siūlymus, reiškia, kad savivaldybių tarybos turi teisę teikti siūlymus dėl savivaldybės teritorijos ribų bei centrų keitimo. Analogiška nuostata suformuluota ir Vietos savivaldos įstatymo (1998 m. lapkričio 17 d. redakcija) 15 straipsnio 30 punkte, kuriame įtvirtinta, kad savivaldybių tarybos teikia siūlymus dėl savivaldybių teritorijų ribų keitimo.

Vietos savivaldos įstatymo (1998 m. lapkričio 17 d. redakcija) 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „tais atvejais, kai su savivaldybės interesais susijusius reikalus svarsto aukštesniosios valstybės institucijos, jos apie tai privalo pranešti savivaldybei. Taryba teikia pasiūlymus, kuriuos privalo išnagrinėti aukštesniosios valstybės institucijos“, o 4 dalyje – kad „Vyriausybė ir jos institucijos sprendimus valstybės teritorijos planavimo klausimais derina su savivaldybėmis ir savivaldybių ribas siūlo keisti, atsižvelgdamos į savivaldybių pasiūlymus“. Vadinasi, Vyriausybės ir jos institucijų iniciatyva teritorijos planavimo klausimais visada turi būti derinama su savivaldybėmis, t. y. iš savivaldybių tarybų turi būti prašoma siūlymų, gauti siūlymai turi būti išnagrinėti.

6. Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkte įtvirtinta, kad Vyriausybė vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus. Taigi priimdama ginčijamą nutarimą Vyriausybė turėjo įvykdyti visus aukščiau minėtų įstatymų reikalavimus. Ji yra saistoma ir savo pačios priimtų nutarimų. Todėl Vyriausybė, priimdama ginčijamą nutarimą, turėjo vykdyti savo 1999 m. rugsėjo 20 d. nutarimą Nr. 1019 „Dėl Vietos gyventojų apklausos tvarkos patvirtinimo“.

1. Pareiškėjas abejoja, ar ginčijamas nutarimas pagal jo priėmimo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo (1999 m. gegužės 4 d. redakcija) 7 bei 13 straipsniams ir Vietos savivaldos įstatymo (1998 m. lapkričio 17 d. redakcija) 15 straipsnio 30 punktui, taip pat Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 33 straipsnio 1 daliai, 120 straipsnio 2 daliai.

2. Sprendžiant, ar ginčijamas nutarimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo (1999 m. gegužės 4 d. redakcija) 7 bei 13 straipsniams, Vietos savivaldos įstatymo (1998 m. lapkričio 17 d. redakcija) 15 straipsnio 30 punktui, taip pat Konstitucijai, svarbu nustatyti, ar buvo įvykdyti įstatymuose ir Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 20 d. nutarime nurodyti reikalavimai, t. y. ar buvo Vyriausybės nustatyta tvarka atlikta gyventojų apklausa, ar ne, ar jos rezultatai buvo įvertinti, ar ne, ar Vyriausybė ir (arba) jos įgaliota institucija prašė savivaldybių tarybų siūlymų dėl savivaldybių teritorijų ribų keitimo ir juos įvertino, ar ne.

Iš suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovų pateiktos medžiagos matyti, kad priimant ginčijamą Vyriausybės 1999 m. lapkričio 29 d. nutarimą vietos gyventojų apklausa pagal Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 20 d. nutarimą Nr. 1019 „Dėl Vietos gyventojų apklausos tvarkos patvirtinimo“ nebuvo atlikta.

Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovai teigia, jog priimdama ginčijamą nutarimą Vyriausybė nepažeidė nustatytos tvarkos, kadangi jos įgaliotos institucijos – Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos užsakymu Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus“ 1999 m. kovo 2–7 d. atliko vietos gyventojų apklausą. Konstitucinis Teismas pažymi, kad ši apklausa buvo atlikta iki įsigaliojant Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 20 d. nutarimui Nr. 1019 „Dėl Vietos gyventojų apklausos tvarkos patvirtinimo“. Tuo tarpu ginčijamas nutarimas buvo priimtas 1999 m. lapkričio 29 d., taigi jį priimant turėjo būti laikomasi Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 20 d. nutarimo Nr. 1019 „Dėl Vietos gyventojų apklausos tvarkos patvirtinimo“. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime jau konstatuota, kad Vyriausybė yra saistoma savo pačios priimtų nutarimų ir kad minėto Vyriausybės nutarimo nustatyta tvarka gyventojų apklausa nebuvo atlikta. Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovo teiginiai, kad 1999 m. kovo 2–7 d. atlikta apklausa atitinka Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 20 d. nutarime nustatytą tvarką, yra nepagrįsti.

3. Pareiškėjas prašo ištirti, ar ginčijamas nutarimas pagal jo priėmimo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo (1999 m. gegužės 4 d. redakcija) visam 13 straipsniui.

Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo (1999 m. gegužės 4 d. redakcija) 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Pasiūlymus steigti ar panaikinti savivaldybes, kitus Lietuvos Respublikos teritorijos administracinius vienetus ir gyvenamąsias vietoves bei nustatyti ar keisti jų ribas nagrinėja ir išvadas Lietuvos Respublikos Vyriausybei teikia jos įgaliota institucija.“

Šio įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Vietos gyventojų apklausos tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.“

Pažymėtina, jog ginčijamame Vyriausybės nutarime nėra nuostatų, kurios paneigtų Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo (1999 m. gegužės 4 d. redakcija) 13 straipsnio 1 dalyje esančias normas, kad pasiūlymus steigti ar panaikinti savivaldybes, kitus Lietuvos Respublikos teritorijos administracinius vienetus ir gyvenamąsias vietoves bei nustatyti ar keisti jų ribas nagrinėja ir išvadas Vyriausybei teikia jos įgaliota institucija.

Ginčijamame Vyriausybės nutarime taip pat nėra nuostatų, kurios paneigtų Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo (1999 m. gegužės 4 d. redakcija) 13 straipsnio 2 dalyje esančią normą, kad vietos gyventojų apklausos tvarką nustato Vyriausybė. Vyriausybė minėtą vietos gyventojų apklausos tvarką nustatė ne ginčijamu, bet kitu savo nutarimu, kuris buvo priimtas 1999 m. rugsėjo 20 d.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad ginčijamas nutarimas pagal jo priėmimo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo (1999 m. gegužės 4 d. redakcija) 13 straipsnio 1 ir 2 dalims.

Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo (1999 m. gegužės 4 d. redakcija) 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Vyriausybės įgaliota institucija, teikdama išvadą dėl teritorijos administracinių vienetų steigimo, jų ribų nustatymo ar keitimo, pateikia vietos gyventojų apklausos rezultatus, jų prašymus bei savivaldybės tarybos siūlymus, įvertina gyvenamosios vietovės bendruomenės ir savivaldybės tarybos nuomonės pagrįstumą ir tikslingumą. Institucija taip pat pateikia pertvarkomų teritorijų administracinių vienetų 1:100000 mastelio planus (2 egzempliorius) su siūlomais pakeitimais, o jeigu keičiamos teritorijos ribos nesutampa su žemės naudotojų ribomis, – 1:10000 mastelio ribų planus (2 egzempliorius). Planai turi būti suderinti su apskrities viršininku bei Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir gyvenamųjų vietovių rejestro tvarkytoju.“

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime jau konstatuota, kad prieš priimant ginčijamą Vyriausybės nutarimą gyventojų apklausa Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 20 d. nutarimo nustatyta tvarka nebuvo atlikta. Taigi nebuvo įvykdytas Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo (1999 m. gegužės 4 d. redakcija) 7 straipsnyje ir 13 straipsnio 3 dalyje nustatytas reikalavimas, kad Vyriausybės įgaliota institucija, rengdama išvadą dėl teritorijos administracinių vienetų steigimo, jų ribų nustatymo ar keitimo, turi pateikti Vyriausybei vietos gyventojų apklausos rezultatus. Vien šio reikalavimo neįvykdymas yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad ginčijamas nutarimas pagal jo priėmimo tvarką prieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo (1999 m. gegužės 4 d. redakcija) 7 straipsniui ir 13 straipsnio 3 daliai.

Konstatavus, kad ginčijamas nutarimas pagal jo priėmimo tvarką prieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo (1999 m. gegužės 4 d. redakcija) 7 straipsniui ir 13 straipsnio 3 daliai, darytina išvada, kad jis prieštarauja ir Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, taip pat 33 straipsnio 1 daliai, 120 straipsnio 2 daliai.

4. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės 1999 m. lapkričio 29 d. nutarimas Nr. 1307 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo projektų“ pagal jo priėmimo tvarką prieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo (1999 m. gegužės 4 d. redakcija) 7 straipsniui ir 13 straipsnio 3 daliai, taip pat Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai.

5. Minėta, kad Vietos savivaldos įstatymo (1998 m. lapkričio 17 d. redakcija) 15 straipsnio 30 punkte įtvirtinta, jog savivaldybių tarybos teikia siūlymus dėl savivaldybių teritorijų ribų keitimo. Šioje nuostatoje yra įtvirtinta savivaldybių tarybų teisė teikti siūlymus dėl savivaldybių teritorijų ribų keitimo. Tai taip pat reiškia, kad Vyriausybė privalo informuoti savivaldybes apie numatomus savivaldybių teritorijų ribų keitimus ir prašyti siūlymų dėl to. Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovai pateikė medžiagą, iš kurios matyti, kad Vyriausybės įgaliota institucija – Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerija prašė savivaldybių tarybas teikti siūlymus, apklausė savivaldybes dėl administracinių vienetų reformos, t. y. dėl naujų savivaldybių steigimo, jų ribų nustatymo ir keitimo. Taigi Vyriausybė, priimdama ginčijamą nutarimą, nepažeidė Vietos savivaldos įstatymo (1998 m. lapkričio 17 d. redakcija) 15 straipsnio 30 punkto reikalavimų.

6. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės 1999 m. lapkričio 29 d. nutarimas Nr. 1307 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo projektų“ pagal jo priėmimo tvarką neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo (1998 m. lapkričio 17 d. redakcija) 15 straipsnio 30 punktui.

1. Pareiškėjas abejoja, ar ginčijami įstatymai pagal jų priėmimo tvarką neprieštarauja Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai ir 120 straipsnio 2 daliai.

2. Pažymėtina, jog Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies nuostata, kad įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros, ir 76 straipsnio nuostata, kad Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas, reiškia, jog įstatymų priėmimo tvarka gali būti reguliuojama Seimo statutu, taip pat kitais įstatymais. Įstatymų, kuriais steigiamos, panaikinamos savivaldybės, keičiamos jų teritorijų ribos bei centrai, priėmimo tvarką nustato Konstitucija, Seimo statutas, taip pat Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymas bei Vietos savivaldos įstatymas. Šiuos santykius taip pat reglamentuoja Europos vietos savivaldos chartija.

3. Minėta, kad Vietos savivaldos įstatymo (1998 m. lapkričio 17 d. redakcija) 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog „tais atvejais, kai su savivaldybės interesais susijusius reikalus svarsto aukštesniosios valstybės institucijos, jos apie tai privalo pranešti savivaldybei. Taryba teikia pasiūlymus, kuriuos privalo išnagrinėti aukštesniosios valstybės institucijos“. Europos vietos savivaldos chartijos 5 straipsnyje taip pat nustatyta, kad savivaldybių teritorinės ribos negali būti keičiamos iš anksto nepasitarus su visomis vietos bendruomenėmis ar nesurengus referendumo, kur tai leidžia statutas. Taigi pagal Vietos savivaldos įstatymą ir Europos vietos savivaldos chartiją, spręsdamas savivaldybių steigimo, panaikinimo, jų teritorijų ribų bei centrų nustatymo ir keitimo klausimus, Seimas turi išsiaiškinti ir išnagrinėti savivaldybių tarybų siūlymus bei vietos bendruomenių nuomonę.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime jau konstatuota, kad ginčijamas nutarimas pagal jo priėmimo tvarką prieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo (1999 m. gegužės 4 d. redakcija) 7 straipsniui ir 13 straipsnio 3 daliai, taip pat Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 33 straipsnio 1 daliai, 120 straipsnio 2 daliai. Iš suinteresuoto asmens – Seimo atstovų pateiktos medžiagos matyti, kad Seimas, priimdamas ginčijamus įstatymus, kurių projektai jam buvo pateikti ginčijamo nutarimo pagrindu, neišsiaiškino ir nenagrinėjo savivaldybių tarybų siūlymų bei vietos bendruomenių nuomonės. Taigi darytina išvada, kad Seimas nesilaikė Vietos savivaldos įstatymo (1998 m. lapkričio 17 d. redakcija) 24 straipsnio 3 dalyje ir Europos vietos savivaldos chartijos 5 straipsnyje nustatytų reikalavimų.

4. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4, 14 straipsnių papildymo ir 5 straipsnio pakeitimo įstatymas bei Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4, 14 straipsnių papildymo ir 5 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas pagal jų priėmimo tvarką prieštarauja Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai ir 120 straipsnio 2 daliai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas