Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Teodoros Staugaitienės,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovui Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Mokesčių departamento direktoriui Vitui Vasiliauskui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, viešame Teismo posėdyje 2001 m. balandžio 18 d. išnagrinėjo bylą Nr. 30/99 pagal pareiškėjo – Aukštesniojo administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 276 patvirtintos Įmonių finansinių prievolių mokėjimo bankroto procedūrų metu tvarkos 1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 67 straipsnio 2 punktui, 94 straipsnio 2 punktui, 127 straipsnio 3 daliai ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 6 straipsnio 7 daliai.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas – Aukštesnysis administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 276 patvirtintos Įmonių finansinių prievolių mokėjimo bankroto procedūrų metu tvarkos (Žin., 1993, Nr. 14-365; toliau – ir Tvarka) 1 punktas neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 67 straipsnio 2 punktui, 94 straipsnio 2 punktui, 127 straipsnio 3 daliai ir 1992 m. rugsėjo 15 d. Įmonių bankroto įstatymo (su 1994 m. gegužės 19 d. pakeitimais ir papildymais) (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 7 daliai.
II
Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.
Įstatymo 6 straipsnio 7 dalies 2 punkte nustatyta, kad iškėlus bankroto bylą uždraudžiamas visų finansinių prievolių, įskaitant palūkanas ir mokesčius, mokėjimas, išieškojimas teismine ar ne ginčo tvarka, taip pat be atskiro teismo leidimo uždraudžiama dalinti ar kitaip skirstyti įmonės turtą, išskyrus einamuosius mokėjimus, reikalingus įmonės veiklos procesui bylos nagrinėjimo metu palaikyti.
Tvarkos 1 punkte nustatyta, kad kai įmonė tęsia ūkinę veiklą po bankroto bylos iškėlimo, ji turi vykdyti einamuosius mokėjimus, susijusius su šia veikla.
Pareiškėjo nuomone, tarp šių teisės normų yra prieštaravimas. „Einamieji mokėjimai, reikalingi įmonės veiklos procesui palaikyti“ yra iš esmės siauresnė sąvoka nei „einamieji mokėjimai, susiję su ūkine veikla“. Pareiškėjas teigia, kad delspinigiai už ne laiku mokamus mokesčius, kilusius iš įmonės veiklos po bankroto bylos iškėlimo, yra susiję su įmonės veikla einamieji mokėjimai, tačiau nėra einamieji mokėjimai, reikalingi įmonės veiklos procesui palaikyti.
Pareiškėjo nuomone, Vyriausybė nutarimu išplėtė bankrutuojančiai įmonei privalomų daryti mokėjimų apimtį, dėl to yra pagrindo manyti, kad Vyriausybės 1993 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 276 patvirtintos Įmonių finansinių prievolių mokėjimo bankroto procedūrų metu tvarkos 1 punktas prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 67 straipsnio 2 punktui, 94 straipsnio 2 punktui, 127 straipsnio 3 daliai ir Įmonių bankroto įstatymo 6 straipsnio 7 daliai.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gautas suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovės tuometinės finansų viceministrės V. Latvienės rašytinis paaiškinimas.
Suinteresuoto asmens atstovės nuomone, Įstatymo 6 straipsnio 7 dalies 2 punkte reglamentuojamas mokestinių nepriemokų, kurios yra viena iš finansinių prievolių rūšių, mokėjimas. Yra išskiriamos dvi mokestinių nepriemokų kategorijos: pirma, mokestinė nepriemoka, susidariusi iki bankroto bylos iškėlimo (pagal Įmonių bankroto įstatymą draudžiama mokėti ir išieškoti visas finansines prievoles, įskaitant ir mokesčius); antra, mokestinė nepriemoka, susidariusi po bankroto bylos iškėlimo (Įstatymas išskiria einamuosius mokėjimus, reikalingus įmonės veiklos procesui palaikyti).
Įstatymo 6 straipsnio 7 dalies 2 punkte nustatytas draudimas išieškoti ar mokėti pirmos kategorijos mokestinę nepriemoką. Tai yra suprantama, kadangi Įstatymo 29 straipsnyje nustatyta iki bankroto bylos iškėlimo susidariusių kreditorinių reikalavimų patenkinimo eilės tvarka, tuo tarpu einamuosius mokėjimus, reikalingus įmonės veiklos procesui palaikyti, įstatymų leidėjas išskiria. Jiems, kaip antros kategorijos mokestinei nepriemokai, minėtas draudimas netaikomas.
Suinteresuoto asmens atstovė teigia, kad mokesčiai yra būtina kiekvienos įmonės (nors ir bankrutuojančios) veiklos sąlyga. Mokesčiai yra neatsiejami nuo įmonės veiklos, tai yra objektyviai egzistuojanti bet kokios veiklos pasekmė. Jei po bankroto iškėlimo įmonė tęsia savo veiklą, ji turi mokėti visus su jos veikla susijusius mokėtinus mokesčius. Geriausiai tai rodo fizinių asmenų pajamų mokestis, kuris yra darbo užmokesčio, mokamo įmonės darbuotojams, elementas. Įmonė, vadovaudamasi Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinuoju įstatymu, turi išmokėdama atlyginimą išskaičiuoti šį mokestį iš darbuotojų atlyginimo ir pervesti jį į biudžetą. Šiuos teiginius netiesiogiai patvirtina ir 1997 m. birželio 17 d. priimtas Įmonių bankroto įstatymas, kuriame įstatymų leidėjas aiškiai nustato, kad tęsianti po bankroto bylos iškėlimo veiklą įmonė privalo mokėti visus su šia veikla susijusius mokesčius (14 straipsnio 6 dalies 4 punktas). Taigi „einamųjų mokėjimų, reikalingų įmonės veiklos procesui palaikyti“ sąvoka apima visus po bankroto bylos iškėlimo mokėtinus mokesčius.
Suinteresuoto asmens atstovės nuomone, kitas svarbus aspektas yra tai, ar „einamųjų mokėjimų, reikalingų įmonės veiklos procesui palaikyti“ sąvoka apima delspinigius, priskaičiuotus už nesumokėtus ar po bankroto bylos iškėlimo ne laiku sumokėtus mokesčius. Delspinigiai pagal savo prigimtį yra sankcija už netinkamą prievolės įvykdymą ar jos neįvykdymą (šiuo atveju mokesčių nesumokėjimą ar sumokėjimą ne laiku), todėl jie nėra būtini įmonės veiklai palaikyti. Atsižvelgiant į tai galima teigti, kad „einamųjų mokėjimų, reikalingų įmonės veiklos procesui palaikyti“ sąvoka neapima delspinigių, susijusių su po bankroto bylos iškėlimo mokėtinais, bet nesumokėtais ar sumokėtais ne laiku mokesčiais.
Suinteresuoto asmens atstovė teigia, kad Tvarkos 1 punktas apima tik po bankroto bylos iškėlimo mokėtinus mokesčius, todėl neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 67 straipsnio 2 punktui, 94 straipsnio 2 punktui, 127 straipsnio 3 daliai ir Įstatymo 6 straipsnio 7 dalies 2 punktui.
IV
Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko K. Glavecko, ūkio viceministro – Įmonių bankroto valdymo departamento prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos direktoriaus G. Rainio, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos l. e. p. Teisės departamento direktorės D. Bublienės, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko M. Strumskio, Akcinės bendrovės Turto bankas valdybos pirmininko S. V. Jurnos rašytiniai paaiškinimai.
V
Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovas Finansų ministerijos Mokesčių departamento direktorius V. Vasiliauskas pažymėjo, kad Įstatyme ir Vyriausybės nutarime vartojamas sąvokas aiškinant tik lingvistiniu būdu matyti, jog jos skiriasi. Įstatymo sąvoka „einamieji mokėjimai, reikalingi įmonės veiklos procesui bylos nagrinėjimo metu palaikyti“, skirtingai nuo nutarimo sąvokos „einamieji mokėjimai, susiję su šia veikla“, kai kurių mokėjimų, pvz., delspinigių, neapima. Kartu suinteresuoto asmens atstovas nurodė, kad, atsižvelgiant į įstatymų leidėjo ketinimus, mokesčių atžvilgiu šios sąvokos yra tapačios. Todėl, jo nuomone, Tvarkos 1 punktas neprieštarauja 1992 m. rugsėjo 15 d. Įmonių bankroto įstatymo 6 straipsnio 7 daliai.
Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 276 patvirtintos Įmonių finansinių prievolių mokėjimo bankroto procedūrų metu tvarkos 1 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, jog teismui iškėlus bankroto bylą įmonė skolininkė privalo vykdyti ne tik einamuosius mokėjimus, reikalingus įmonės veiklos procesui bylos nagrinėjimo metu palaikyti, bet ir kitus einamuosius mokėjimus, susijusius su įmonės ūkine veikla, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui ir 94 straipsnio 2 punktui.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 276 patvirtintos Įmonių finansinių prievolių mokėjimo bankroto procedūrų metu tvarkos 1 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, jog teismui iškėlus bankroto bylą įmonė skolininkė privalo vykdyti ne tik einamuosius mokėjimus, reikalingus įmonės veiklos procesui bylos nagrinėjimo metu palaikyti, bet ir kitus einamuosius mokėjimus, susijusius su įmonės ūkine veikla, prieštarauja 1992 m. rugsėjo 15 d. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (su 1994 m. gegužės 19 d. pakeitimais ir papildymais) 6 straipsnio 7 dalies 2 punktui.
