Dėl Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (2007 m. lapkričio 20 d. redakcija) 20 straipsnio 2, 4 dalių (2012 m. birželio 28 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

2.1. Ginčijamu Įstatymo 20 straipsnio 2, 4 dalyse (2012 m. birželio 28 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustatyti tam tikri pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojo (eksploatuotojo) pasirinkimo apribojimai – juo negali būti šilumos tiekėjas ar asmenys, susiję su šilumos tiekėju darbo santykiais, šilumai gaminti naudojamo kuro, šilumos tiekimo veiklai naudojamų apskaitos prietaisų gamintojai, asmenys, kurie verčiasi šilumai gaminti naudojamo kuro prekyba, ir asmenys, su išvardytais asmenimis priklausantys susijusių ūkio subjektų grupei pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymą; taip pat nurodytos išimtys, kada nustatytieji apribojimai nėra taikomi.

Tokiu teisiniu reguliavimu ribojama daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkų teisė valdyti jiems priklausančią nuosavybę jiems priimtinu būdu. Bendroji dalinė nuosavybė, priklausanti visiems savininkams proporcingai jų nuosavybės teise valdomo turto daliai, yra Konstitucijos saugoma vertybė tiek pat, kiek ir privati nuosavybė. Taigi butų ir kitų patalpų savininkai turi ne tik konstitucinę teisę naudoti, valdyti bendrąja daline nuosavybe valdomą turtą ir juo disponuoti, bet ir teisę išsirinkti tokį pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoją (eksploatuotoją), kuris yra geriausias savo srityje, turi atitinkamą patirtį ir kvalifikaciją, todėl gali geriausiai atstovauti jų interesams. Be to, negali būti ignoruojama pačių bendraturčių pareiga patiems rūpintis savo nuosavybe.

Pažymėtina, kad nustatytų apribojimų pasirenkant pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoją (eksploatuotoją) tikslas buvo mažinti šilumos ūkio priežiūros sektoriuje teikiamų paslaugų kainas, tačiau atlikus analizę matyti, kad priėmus ginčijamas Įstatymo nuostatas šilumos ūkio priežiūros įkainiai nepakito, taigi įstatymų leidėjui nustatytomis priemonėmis nepavyko pasiekti norimo tikslo.

Kyla pagrįstų abejonių, ar ginčijamu teisiniu reguliavimu įtvirtinus pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojo (eksploatuotojo) pasirinkimo apribojimus, kuriais siekiama apsaugoti vartotojų teises, savininkų teisė valdyti jiems priklausančią nuosavybę ir ja disponuoti nepagrįstai neribojama daugiau, nei būtina, nepaliekant daugiabučių namų gyventojams jokių galimybių pasirinkti norimą minėtų sistemų prižiūrėtoją (eksploatuotoją), ir ar to tikslo nebuvo galima pasiekti mažiau ribojančiomis priemonėmis. Dėl šių priežasčių pareiškėjas abejoja, ar ginčijamos Įstatymo nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.

2.2. Teisė rinktis pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros paslaugas teikiančius subjektus yra apribota tik didžiuosiuose miestuose (Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje) esančių daugiabučių namų gyventojams. Kitų miestų gyventojai gali be išlygų rinktis labiausiai priimtiną pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoją (eksploatuotoją).

Tuose miestuose ir miesteliuose, kuriuose Įstatymo nuostatos nėra taikomos, būtent šilumos tiekėjas yra vienintelis kvalifikuotas, turintis techninę bazę asmuo, galintis atlikti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojo (eksploatuotojo) funkcijas. Tačiau nėra aišku, kodėl šilumos tiekėjas ar kiti asmenys, įvardyti Įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje (2012 m. birželio 28 d. redakcija), negalėtų teikti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros paslaugų ir didžiuosiuose miestuose, neribojant šių miestų gyventojų pasirinkimo laisvės ir jų nediskriminuojant, palyginti su kitų miestų gyventojais. Konstitucinis teisinės valstybės principas įpareigoja įstatymų leidėją priimti teisės aktus, kuriais labiau nei reikia nevaržomos asmenų teisės ir laisvės, jie nediskriminuojami ir nesukuriama nelygybė. Taigi ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

2.1. Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnyje „Pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūra“ buvo inter alia nustatyta, kad prie šilumos tiekimo sistemų prijungtų daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemas turi prižiūrėti butų ir kitų patalpų savininkų pasirinktas prižiūrėtojas (eksploatuotojas); jeigu butų savininkai nenusprendė dėl šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojo pasirinkimo, laikinai, kol toks pasirinkimas bus padarytas, šilumos tiekėjas yra ir daugiabučio namo, kurio butų ir kitų patalpų savininkams jis tiekia šilumą, šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojas.

Pažymėtina, jog Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnyje nustačius, kad daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemas turi prižiūrėti butų ir kitų patalpų savininkų pasirinktas prižiūrėtojas (eksploatuotojas), nebuvo įtvirtinta jokių apribojimų dėl asmenų, kurie negalėtų būti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojais (eksploatuotojais).

2.2. Seimo 2007 m. lapkričio 20 d. priimtu Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymu Įstatymas buvo išdėstytas nauja redakcija. Įstatymo 20 straipsnyje, kuriame reglamentuojama pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūra, jokie daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojo (eksploatuotojo) pasirinkimo apribojimai taip pat nebuvo nustatyti.

2.3. Seimo 2011 m. rugsėjo 29 d. priimtu Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, įsigaliojusiu 2011 m. lapkričio 1 d., buvo pakeistas ir papildytas Įstatymo 20 straipsnis – jo 2 dalyje išskirtos asmenų, kurie negali būti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojais (eksploatuotojais), grupės: šilumos tiekėjas, asmenys, susiję su šilumos tiekėju darbo santykiais ar tiekiantys prekes ar teikiantys paslaugas šilumos tiekėjui, šilumai gaminti naudojamo kuro, šilumos tiekimo veiklai naudojamų apskaitos prietaisų ar kitų įrenginių gamintojai, taip pat asmenys, kurie verčiasi šilumai gaminti naudojamo kuro didmenine ar mažmenine prekyba, ir asmenys, kartu su išvardytais asmenimis priklausantys susijusių ūkio subjektų grupei pagal Konkurencijos įstatymą. Pagal Įstatymo 20 straipsnio 4 dalį (2011 m. rugsėjo 29 d. redakcija) šie apribojimai nebuvo taikomi dviem atvejais: daugiabučio namo, esančio mažoje gyvenamojoje vietovėje (kurioje gyvena mažiau nei 50 tūkst. gyventojų), pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojui (eksploatuotojui), jeigu savivaldybės taryba nenusprendžia kitaip, taip pat tais atvejais, kai prižiūrėtojas (eksploatuotojas) yra fizinis asmuo, kuris gyvena tame pastate. Tai reiškia, kad šiais dviem atvejais buvo galima pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoju (eksploatuotoju) rinktis ir patį šilumos tiekėją, ir su juo susijusius asmenis, ir kitus asmenis, kurių nebuvo galima rinktis pagal bendrą taisyklę, įtvirtintą Įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje (2011 m. rugsėjo 29 d. redakcija).

Įstatymo 20 straipsnyje (2011 m. rugsėjo 29 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas, palyginti su nustatytuoju Įstatymo 20 straipsnyje (2007 m. lapkričio 20 d. redakcija), buvo pakeistas iš esmės. Įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje (2011 m. rugsėjo 29 d. redakcija) pirmą kartą buvo nustatyta, kokie asmenys negali būti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojais (eksploatuotojais), o 4 dalyje (2011 m. rugsėjo 29 d. redakcija) – šio reguliavimo išimtys, t. y. atvejai, kada 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, kad iš 2011 m. rugsėjo 29 d. priimto Šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo, kuriuo pirmą kartą buvo nustatyta, kokie asmenys negali būti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojais (eksploatuotojais), ir šio reguliavimo išimtys, travaux préparatoires matyti, kad minėtu pakeitimu buvo siekiama užtikrinti sąžiningą konkurenciją ir daugiabučių gyvenamųjų namų savininkų interesų apsaugą. Pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojas (eksploatuotojas), į kurio pareigas įeina siekti, kad šilumos energija būtų vartojama ekonomiškai ir racionaliai, ir kartu – kad sąskaitos už šilumą būtų mažesnės, būdamas nuosavybės, valdymo, darbo ar panašiais santykiais susijęs su šilumos tiekėju arba šildymo sistemų medžiagų, prietaisų ar įrenginių gamintoju ar tiekėju, patenka į interesų konfliktą, todėl minėtomis Įstatymo pataisomis siekta įtvirtinti priemones, užtikrinančias, kad pastato šildymo ir karšto vandens prižiūrėtojas (eksploatuotojas) veiktų daugiabučių gyvenamųjų namų savininkų interesais, jo sprendimai būtų objektyvesni, paslaugų kaina ir kokybė geriau atitiktų gyventojų poreikius.

2.4. Seimo 2012 m. birželio 28 d. priimtu Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 20 straipsnio pakeitimo įstatymu buvo pakeistos šiai konstitucinės justicijos bylai aktualios Įstatymo 20 straipsnio 2, 4 dalys (2011 m. rugsėjo 29 d. redakcija), ir jos išdėstytos taip:

2.5. Seimas 2014 m. gegužės 13 d. priėmė Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 20 ir 22 straipsnių pakeitimo įstatymą, kuriuo inter alia pakeitė Įstatymo 20 straipsnio 2 dalį (2012 m. birželio 28 d. redakcija) ir išdėstė ją taip:

3.1. Įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje (2011 m. rugsėjo 29 d. redakcija) nustatyta, kad prie šilumos tiekimo sistemų prijungtas daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemas, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias butų ir kitų patalpų savininkams, taip pat šilumos punktus, tiek nuosavybės teise priklausančius šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjui ar tretiesiems asmenims, tiek butų ir kitų patalpų savininkams, turi prižiūrėti (eksploatuoti) pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojas (eksploatuotojas). Teisę reguliuoti (nuotoliniu būdu ar kitaip daryti įtaką) namo šilumos punkto įrenginių darbą, laikydamasis nustatytų higienos normų, turi tik pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojas (eksploatuotojas) arba atitinkamą kvalifikaciją turintis daugiabučio namo bendrijos atstovas ar daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų išrinktas jų įgaliotas atstovas. Daugiabučio namo šilumos punktus, nuosavybės teise priklausančius šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjui ar tretiesiems asmenims, pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojas (eksploatuotojas) prižiūri (eksploatuoja) šio įstatymo pagrindu, nesudarydamas atskirų sutarčių su šilumos punktų savininkais. Pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojas (eksploatuotojas) savo prievoles vykdo apdairiai, sąžiningai ir šilumos ir (ar) karšto vandens vartotojų interesais.

Šioje nuostatoje taip pat nustatyta, kad pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoją (eksploatuotoją) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.85 straipsnyje nustatyta sprendimų priėmimo tvarka pasirenka daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai, daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrija arba, jeigu šie nepriima sprendimo, bendrojo naudojimo objektų administratorius. Daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros (eksploatavimo) sutartį su pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoju (eksploatuotoju) sudaro daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrija, butų ir kitų patalpų savininkų jungtinės veiklos sutarties dalyvių įgaliotas asmuo arba bendrojo naudojimo objektų administratorius. Pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojas (eksploatuotojas) neturi teisės įgalioti kitų asmenų verstis atestatu reguliuojama veikla arba perduoti jiems šią teisę pagal sutartį, arba kitaip pavesti vykdyti šią veiklą. Kai pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojas (eksploatuotojas) yra bendrija, ji gali pirkti atskirus darbus ar paslaugas iš subjektų, turinčių atitinkamą kompetenciją, technines priemones ir gebėjimus. Daugiabučio namo savininkų bendrija ir (ar) bendrojo naudojimo objektų administratorius gali būti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojas (eksploatuotojas).

3.2. Taigi daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai, daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrija arba, jeigu šie nepriima sprendimo, bendrojo naudojimo objektų administratorius privalo pasirinkti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoją (eksploatuotoją) prie šilumos tiekimo sistemų prijungtų daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemoms ir šilumos punktams prižiūrėti. Minėtiems asmenims pasirinkus pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoją (eksploatuotoją), šią priežiūrą turėtų atlikti būtent pasirinktas asmuo – pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojas (eksploatuotojas) neturi teisės įgalioti kitų asmenų verstis atestatu reguliuojama veikla arba perduoti jiems šią teisę pagal sutartį, arba kitaip pavesti vykdyti šią veiklą.

3.3. Pažymėtina, kad pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoju (eksploatuotoju) inter alia gali būti bendrojo naudojimo objektų administratorius ir (ar) daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrija – jos paskirtas atitinkamą kvalifikaciją turintis daugiabučio namo bendrijos atstovas turi teisę reguliuoti namo šilumos punkto įrenginių darbą, taip pat neribojamos bendrijos galimybės pirkti atskirus darbus ar paslaugas iš subjektų, turinčių atitinkamą kompetenciją, technines priemones ir gebėjimus.

Tai, kad pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoju (eksploatuotoju) esanti daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrija gali pirkti atskirus darbus ar paslaugas iš subjektų, turinčių atitinkamą kompetenciją, technines priemones ir gebėjimus, reiškia, kad ji gali pirkti atskirus darbus ar paslaugas ir iš šilumos tiekėjo ar kitų asmenų, pagal Įstatymo 20 straipsnio 2 dalį (2012 m. birželio 28 d. redakcija) negalinčių būti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojais (eksploatuotojais).

4.1. Pagal Įstatymo 2 straipsnio „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ 22 dalį (2013 m. liepos 2 d. redakcija) pastato šildymo ir karšto vandens sistema yra pastate įrengtas techninių priemonių kompleksas, skirtas į pastatą perduotai arba pastate gaminamai šilumai ir (ar) karštam vandeniui į patalpas pristatyti. Nuo tiekėjo tinklų ji atribojama pastato įvadu.

Tame pačiame straipsnyje pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojas (eksploatuotojas) apibrėžiamas kaip asmuo, kuris atitinka šio įstatymo keliamus reikalavimus, yra atestuotas nustatytąja tvarka ir verčiasi sistemų priežiūros (eksploatavimo) veikla (23 dalis (2013 m. liepos 2 d. redakcija)); šilumos tiekėjas – asmuo, turintis šilumos tiekimo licenciją ir tiekiantis šilumą vartotojams pagal pirkimo–pardavimo sutartis (39 dalis (2013 m. liepos 2 d. redakcija)).

4.2. Įstatymo nuostata, kad pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojas (eksploatuotojas) savo prievoles vykdo apdairiai, sąžiningai ir šilumos ir (ar) karšto vandens vartotojų interesais, detalizuota energetikos ministro patvirtintose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse.

Šios bylos kontekste paminėtina, kad energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių II dalies XI skyriuje nustatytos pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojo (eksploatuotojo) teisės ir pareigos, inter alia šios: užtikrinti, kad vartotojų naujai sumontuotus ar rekonstruotus šildymo sistemų įrenginius prie šilumos perdavimo tinklų būtų galima prijungti tik taisyklių nustatyta tvarka (138.7 punktas); užtikrinti tolygų viso pastato, visų pastato butų ir kitų patalpų šildymą palaikant juose teisės aktuose nustatytą patalpų temperatūrą ir tiekiamo į butus ir kitas patalpas karšto vandens teisės aktuose nustatytą temperatūrą, jeigu pastato šildymo ir karšto vandens sistema atitinka privalomuosius reikalavimus ir yra techninės galimybės tai reguliuoti (138.14 punktas); siekti, kad išnaudojant visas turimas technines ir organizacines galimybes pastato šildymo ir karšto vandens įrenginių darbo režimas atitiktų ekonomiško ir racionalaus šilumos ir karšto vandens vartojimo reikalavimus (138.15 punktas).

Taigi pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojas (eksploatuotojas), apdairiai, sąžiningai ir šilumos ir (ar) karšto vandens vartotojų interesais vykdydamas sistemų priežiūros (eksploatavimo) veiklą, inter alia turi siekti, kad šilumos energija būtų vartojama ekonomiškai ir racionaliai.

4.3. Įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje (2011 m. rugsėjo 29 d. redakcija) nustatyta, kad šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ar karšto vandens ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis. Šilumos tiekimo licencijos turėtojas privalo tiekti šilumą kainomis, kurios nustatytos vadovaujantis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtinta Šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodika (Įstatymo 30 straipsnio 13 dalies (2009 m. gruodžio 21 d. redakcija) 3 punktas)).

Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 patvirtinta Šilumos kainų nustatymo metodika (2013 m. vasario 28 d. redakcija) (toliau – Metodika) reglamentuojamas apskaitos atskyrimas, sąnaudų paskirstymas ir šilumos kainodara (1 punktas).

3.1. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad nuosavybė įpareigoja (inter alia 2000 m. gruodžio 21 d., 2015 m. balandžio 3 d. nutarimai). Teisės normomis reguliuojamų nuosavybės santykių subjektai paprastai turi ne tik tam tikras teises, bet ir atitinkamas pareigas (1997 m. balandžio 8 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimai). Savininkas, naudodamas savo turtą, su juo turi elgtis atsakingai ir rūpestingai (2008 m. spalio 30 d. nutarimas). Savininkas, turėdamas teisę valdyti nuosavybę, ja naudotis ir disponuoti, negali pažeisti įstatymų, taip pat kitų asmenų teisių (inter alia 2002 m. kovo 14 d., 2013 m. balandžio 12 d. nutarimai). Savininko pareigas lemia inter alia nuosavybės objektų specifika – įstatymų leidėjas gali, atsižvelgdamas į nuosavybės objektų ypatumus, nustatyti tam tikras šių objektų savininkų pareigas ir atsakomybę už jų nevykdymą (2013 m. balandžio 12 d. nutarimas).

3.2. Pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama inter alia dėl nuosavybės objekto pobūdžio, visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Ribojant nuosavybės teises, visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (inter alia 2002 m. rugsėjo 19 d., 2013 m. gruodžio 20 d. nutarimai). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją bet kokiu nuosavybės teisės ribojimu negalima paneigti nuosavybės teisės esmės; jeigu nuosavybės teisė apribojama taip, kad ją įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu ji suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, yra pagrindas teigti, kad pažeidžiama nuosavybės teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui (2005 m. gegužės 13 d. nutarimas).

3.3. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkų nuosavybės teisę į jiems priklausančias patalpas saugo Konstitucija ir įstatymai; Konstitucija ir įstatymai saugo ir gina savininkų teises nepriklausomai nuo to, ar daugiabučiame gyvenamajame name yra įsteigta bendrija, ar tokios bendrijos nėra (1999 m. birželio 23 d. nutarimas). Daugiabučių namų tinkamas eksploatavimas ir jų išsaugojimas yra ne tik privatus savininkų, bet ir viešasis interesas (2000 m. gruodžio 21 d. nutarimas). Konstitucinio Teismo doktrinoje pažymėta, kad pagal Konstituciją viešojo intereso (konstituciškai svarbaus tikslo) buvimas gali būti pagrindas apriboti asmens teisę į nuosavybę tik tuo atveju, kai jos neapribojus dėl turto pobūdžio ir (arba) kitų svarbių priežasčių nebūtų įmanoma apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui (inter alia 2002 m. kovo 14 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai).

7.1. Minėta, kad pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojas (eksploatuotojas), apdairiai, sąžiningai ir šilumos ir (ar) karšto vandens vartotojų interesais vykdydamas sistemų priežiūros (eksploatavimo) veiklą, inter alia turi siekti, kad šilumos energija būtų vartojama ekonomiškai ir racionaliai.

7.2. Minėta, kad šilumos tiekėjo investicijų grąža priklauso inter alia nuo jo veikloje naudojamo ilgalaikio turto vertės. Be to, reguliuojamų paslaugų (produkto) kaina nustatoma atsižvelgiant inter alia į paskutinių trejų metų faktinę realizuoto kiekio metinę apimtį; esant šilumos vieneto kainoje įskaitytų sąnaudų kurui ir (ar) šilumai iš nepriklausomų šilumos gamintojų įsigyti dydžio per atitinkamą laikotarpį ir šilumos tiekėjo faktiškai patirtų sąnaudų kurui neatitikimui, pajamų skirtumo dydžiu didinama arba mažinama šilumos kaina 12 mėnesių laikotarpiui.

Taigi šilumos tiekėjas yra suinteresuotas, kad jo realizuojamas šilumos kiekis nemažėtų arba netgi didėtų – nuo realizuojamos šilumos kiekio priklauso veikloje naudojamo ilgalaikio turto vertė ir atitinkamai – investicijų grąža, taip pat reguliuojamų paslaugų (produkto) kaina ir laikas, kada šilumos tiekėjas gaus pajamas.

7.3. Vadinasi, pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojo (eksploatuotojo), kuris vartotojų interesais turi siekti, kad šilumos energija būtų vartojama ekonomiškai ir racionaliai, ir šilumos tiekėjo bei su juo susijusių asmenų, priklausančių susijusių ūkio subjektų grupei pagal Konkurencijos įstatymą, interesai yra iš esmės skirtingi.

7.4. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio 5 dalies nuostatos, kad valstybė gina vartotojų interesus, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį su šilumos tiekimu susijusių santykių teisinį reguliavimą, kuriuo būtų įtvirtintos nuostatos, draudžiančios šilumos tiekėjams būti pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojais; nustačius, kad ir tam tikrų su šilumos tiekėju susijusių asmenų interesai yra priešingi šilumos vartotojų interesui ekonomiškai ir racionaliai vartoti šilumos energiją, iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio 5 dalies, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti minėtas nuostatas ir tokiems asmenims; paaiškėjus, kad dėl įstatymuose įtvirtintų nuostatų, draudžiančių tam tikriems asmenims, inter alia tam tikros rūšies ar tam tikroje teritorijoje ūkinę veiklą vykdantiems subjektams, būti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojais (eksploatuotojais), nėra (nebūtų) užtikrinamas tinkamos kokybės paslaugų, susijusių su pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūra, teikimas konkurencingomis kainomis, iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio 3 dalies, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų numatytos šilumos tiekėjui ir tam tikriems su juo susijusiems asmenims taikomo draudimo būti pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojais (eksploatuotojais) išimtys.

Taip pat pažymėtina, kad, su šilumos tiekimu susijusioje ūkinės veiklos srityje išnykus aplinkybėms, dėl kurių buvo galimas tam tikro asmens (asmenų) ir šilumos vartotojų interesų konfliktas, arba tokioms aplinkybėms atsiradus, iš Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, įstatymų leidėjui kyla pareiga atitinkamai pakeisti teisinį reguliavimą, kuriuo nustatomas asmenų, negalinčių būti pastatų šilumos ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojais (eksploatuotojais), ratas.

7.5. Minėta, kad pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoju (eksploatuotoju) inter alia gali būti bendrojo naudojimo objektų administratorius ir (ar) daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrija – jos paskirtas atitinkamą kvalifikaciją turintis daugiabučio namo bendrijos atstovas turi teisę reguliuoti namo šilumos punkto įrenginių darbą; pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoju (eksploatuotoju) esanti daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrija gali pirkti atskirus darbus ar paslaugas iš subjektų, turinčių atitinkamą kompetenciją, technines priemones ir gebėjimus, inter alia iš šilumos tiekėjo ar kitų asmenų, išvardytų Įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje (2012 m. birželio 28 d. redakcija) ir negalinčių teikti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros paslaugų.

Vadinasi, pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoju (eksploatuotoju) esanti daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrija, kuri turi galimybę pirkti atskirus darbus ar paslaugas iš įvairių asmenų, įskaitant asmenis, išvardytus Įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje (2012 m. birželio 28 d. redakcija), gali neribotai pasirinkti asmenis, siūlančius, bendrijos manymu, tinkamiausią darbų ar paslaugų, inter alia susijusių su pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūra, kainą ir kokybę.

7.6. Taip pat minėta, kad apribojimai tam tikriems asmenims būti daugiabučių namų šilumos ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojais (eksploatuotojais) netaikomi mažoms šilumos tiekimo įmonėms (aptarnaujančioms mažiau kaip 5 tūkst. prijungtų vartotojų arba realizuojančioms mažiau nei 50 tūkst. MWh šilumos per metus) ir atestuotais pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojais (eksploatuotojais) esantiems fiziniams asmenims, kurie gyvena prižiūrimuose daugiabučiuose namuose.

7.7. Taigi ginčijamu teisiniu reguliavimu nebuvo apribota daugiabučių namų butų ir kitų patalpų, esančių didesnėse gyvenamosiose vietovėse (kuriose gyvena ne mažiau negu 150 tūkst. gyventojų), savininkų teisė pasirinkti bet kurį kitą, įskaitant Įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje (2012 m. birželio 28 d. redakcija) nustatytus reikalavimus atitinkančius subjektus, pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoją (eksploatuotoją), o ne Įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje (2012 m. birželio 28 d. redakcija) nurodytą asmenį, taip pat nustatyta, kad pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoju (eksploatuotoju) gali būti ir bendrojo naudojimo objektų administratorius ir (ar) daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrija, kurios galimybės pirkti atskirus darbus ar paslaugas iš subjektų, turinčių atitinkamą kompetenciją, technines priemones ir gebėjimus, inter alia iš asmenų, išvardytų Įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje (2012 m. birželio 28 d. redakcija), nėra ribojamos.

7.8. Taigi ginčijamomis Įstatymo nuostatomis įtvirtinus teisinį reguliavimą, kuriuo gyvenamosiose vietovėse, kuriose gyvena ne mažiau negu 150 tūkst. gyventojų, ribojamas asmenų, galinčių teikti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros paslaugas, ratas, siekiant suderinti daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkų interesą gauti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros paslaugas mažiausiomis kainomis su jų pačių, kaip šilumos ir karšto vandens vartotojų, interesu gauti kokybiškas pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros paslaugas bei viešuoju interesu užtikrinti tinkamą daugiabučių namų priežiūrą (eksploatavimą), efektyviai vartoti šilumos energiją, nepaneigta galimybė daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkams rinktis minėtas paslaugas teikiančius asmenis iš gana plataus galinčių tokias paslaugas teikti asmenų rato, taip užtikrinant pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojų (eksploatuotojų) konkurenciją, inter alia jų teikiamų paslaugų kainomis.

13.1. Pažymėtina, kad nors apribojimai būti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojais (eksploatuotojais) buvo nustatyti tam tikriems asmenims, jais taip pat apribota daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų galimybė pasirinkti šiuos asmenis minėtų sistemų prižiūrėtojais.

13.2. Taip pat minėta, kad savivaldybių padėtis, jas vertinant pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros (eksploatavimo) paslaugų pasiūlos aspektu, objektyviai labai skiriasi – mažesnėse savivaldybėse šilumos tiekėjas dažnai yra vienintelis kvalifikuotas, turintis techninę bazę asmuo, galintis atlikti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojo (eksploatuotojo) funkcijas.

13.3. Minėta ir tai, kad, ginčijamomis Įstatymo nuostatomis įtvirtinus teisinį reguliavimą, kuriuo gyvenamosiose vietovėse, kuriose gyvena ne mažiau negu 150 tūkst. gyventojų, ribojamas asmenų, galinčių teikti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros paslaugas, ratas, siekiant suderinti daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkų interesą gauti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros paslaugas mažiausiomis kainomis su jų pačių, kaip šilumos ir karšto vandens vartotojų, interesu gauti kokybiškas pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros paslaugas bei viešuoju interesu užtikrinti tinkamą daugiabučių namų priežiūrą (eksploatavimą), efektyviai vartoti šilumos energiją, nepaneigta galimybė daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkams rinktis minėtas paslaugas teikiančius asmenis iš gana plataus galinčių tokias paslaugas teikti asmenų rato, taip užtikrinant pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojų (eksploatuotojų) konkurenciją, inter alia jų teikiamų paslaugų kainomis.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog, atsižvelgiant į tai, kad visi daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkai – šilumos ir karšto vandens vartotojai turi vienodą interesą gauti kokybiškas, jų interesus atitinkančias pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros paslaugas, ir remiantis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata, kad teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų (lex non cogit ad impossibilia), konstatuotina, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio 3 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, įstatymų leidėjui kyla pareiga, įvertinus savivaldybių šilumos ūkio ypatumus, su pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūra susijusią veiklą vykdančių ir turinčių galimybę ją vykdyti subjektų ratą, kitas reikšmingas aplinkybes, nustatyti, kokio dydžio gyvenamosiose vietovėse apribojimais tam tikriems asmenims teikti pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros paslaugas būtų užtikrinta minėtų vartotojų teisių apsauga ir, priešingai, kokio dydžio gyvenamosiose vietovėse, nesant subjekto (subjektų), galinčio (galinčių) tinkamai atlikti minėtą priežiūrą, būtų paneigtas savininkų, kartu ir viešasis, interesas užtikrinti tinkamą pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūrą.

13.4. Pažymėtina, kad, kaip minėta, savivaldybės taryba gali nuspręsti taikyti Įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje (2012 m. birželio 28 d. redakcija) nustatytus apribojimus ir gyvenamosiose vietovėse, kuriose gyvena mažiau nei 150 tūkst. gyventojų.

Taigi savivaldybė, įvertinusi padėtį šilumos tiekimo srityje ir nustačiusi, kad joje, be Įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje (2012 m. birželio 28 d. redakcija) nustatytus reikalavimus atitinkančių subjektų, yra kitų subjektų, galinčių konkurencingomis kainomis teikti tinkamos kokybės pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros (eksploatavimo) paslaugas, turėtų nuspręsti toje savivaldybėje taikyti Įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje (2012 m. birželio 28 d. redakcija) nustatytus apribojimus.