Dėl Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies (2012 m. birželio 29 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

1. Pareiškėjai Vilniaus apygardos administracinis teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo administracines bylas, kuriose asmenys skundė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato sprendimus atsisakyti išduoti jiems leidimus laikyti (nešiotis) ginklus.

Pareiškėjai, konstatavę, kad yra pakankamas pagrindas abejoti Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies (2012 m. birželio 29 d. redakcija) atitiktimi Konstitucijai, sustabdė administracinių bylų nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymais ištirti jos atitiktį Konstitucijai.

2. Pareiškėjų Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymai grindžiami šiais argumentais.

1. Principas lex retro non agit reiškia, kad įstatymų leidėjo priimtų ir paskelbtų įstatymų galia yra nukreipiama į ateitį, tačiau esant tam tikroms sąlygoms įstatymų grįžtamoji galia yra leidžiama. Ginčijamas teisinis reguliavimas yra nukreiptas į ateitį, nes nauja leidimų laikyti (nešiotis) ginklą išdavimo tvarka yra taikoma nuo ginčijamo teisinio reguliavimo įsigaliojimo, todėl principas lex retro non agit nėra pažeidžiamas.

2. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas turėtų būti aiškinamas kartu su šio straipsnio 2 dalies nuostatomis. Kadangi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje (2012 m. birželio 29 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu asmens teisės nėra suvaržomos dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, šis teisinis reguliavimas nėra diskriminacinis ir nelaikytinas pažeidžiančiu Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį.

3. Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 12 d. nutarime yra konstatavęs, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką. Tiek, kiek būtina visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai užtikrinti, žmogaus teisėms ir laisvėms ginti, tam tikroms asmenų kategorijoms gali būti nustatytos skirtingos leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygos.

Taigi ginčijamoje nuostatoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas ne tik siekė pozityvių, visuomenės saugumą užtikrinančių tikslų, bet ir vykdė savo konstitucinę pareigą.

4. Įstatymų leidėjas, įgyvendindamas savo konstitucinę kompetenciją leisti įstatymus, turi paisyti Konstitucijos. Konstitucijoje nėra teisės normų, įpareigojančių įstatymų leidėją nustatyti vienus ar kitus pagrindus, kada asmeniui turėti ginklą leidžiama arba kada jo turėti neleidžiama.

Taigi įstatymų leidėjas, pasinaudodamas savo diskrecija ir atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą, nustatė ginčijamą teisinį reguliavimą, kuriuo nepažeidžiama Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalis, 29 straipsnio 1 dalis, konstitucinis teisinės valstybės principas.

1. Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis (2012 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek joje nenumatyta, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki tol galiojusioje šio įstatymo 18 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) 2 dalyje apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. neturėjo leidimo laikyti ginklus ar leidimo nešiotis ginklus ir buvo įsigiję dujinius pistoletus (revolverius), nuo 2011 m. kovo 1 d. priskiriamus C kategorijos ginklams, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašo ištirti, ar Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis (2012 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek joje nenumatyta, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki tol galiojusioje šio įstatymo 18 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) 2 dalyje apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. neturėjo leidimo laikyti ginklus ar leidimo nešiotis ginklus ir buvo įsigiję ginklus, nuo 2011 m. kovo 1 d. priskiriamus C kategorijos ginklams, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

3. Minėta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies (2012 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją asmenims, turintiems dujinius pistoletus (revolverius), jeigu jie šiuos ginklus įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių asmenys pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis, atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), ir 2011 m. vasario 28 d. neturėjusiems leidimo laikyti ar leidimo nešiotis tokius ginklus, turi būti taikomi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai, o ne nustatytieji Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 18 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) 2 dalyje, atitiktį Konstitucijai.

Minėta ir tai, kad nuo Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.) inter alia Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6 punkte nurodyti dujiniai pistoletai (revolveriai) yra priskiriami nebe D kategorijos, o C kategorijos ginklams.

4. Taigi pagal pareiškėjų prašymus Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje tirs, ar Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis (2012 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją asmenims, turintiems Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie šiuos ginklus įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių asmenys pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis, atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), ir 2011 m. vasario 28 d. neturėjusiems leidimo laikyti ar leidimo nešiotis ginklus, turi būti taikomi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai, o ne nustatytieji Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 18 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) 2 dalyje, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. Seimas 1996 m. liepos 2 d. priėmė Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą, kuris kartu su vėlesniais pakeitimais ir papildymais pripažintas netekusiu galios Seimui 2002 m. sausio 15 d. priėmus naują Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą, įsigaliojusį 2003 m. liepos 1 d.

2. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas (2002 m. sausio 15 d. redakcija) ne kartą buvo keičiamas ir papildomas, inter alia Seimo 2007 m. gruodžio 4 d. priimtu Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 1, 2, 3, 6, 7, 8, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 30, 31, 33, 36, 37, 38, 40, 41 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei Įstatymo papildymo priedu įstatymu, kuriuo buvo nustatytas šioje byloje aktualus teisinis reguliavimas.

3. Seimas 2010 m. lapkričio 18 d. priėmė Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo (su tam tikromis išimtimis) 2011 m. kovo 1 d. Šiuo įstatymu Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas (2002 m. sausio 15 d. redakcija) išdėstytas nauja redakcija.

4. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnyje (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) nustatyta šio įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarka.

5. Seimas 2012 m. birželio 29 d. priėmė Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuriuo inter alia pakeitė Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija). Šis įstatymas įsigaliojo 2012 m. liepos 12 d.

6. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad Seimas 2013 m. gruodžio 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsnyje nustatyta:

1. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos ir aktualios kai kurių Europos Sąjungos teisės aktų, kuriais reglamentuojamas laisvas civiliniam naudojimui skirtų šaunamųjų ginklų judėjimas Europos Sąjungos teritorijoje, nuostatos.

2. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) priede „Įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai“ nustatyta, kad šiuo įstatymu įgyvendinama 1991 m. birželio 18 d. Tarybos direktyva 91/477/EEB dėl ginklų įsigijimo ir laikymo kontrolės su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2008 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/51/EB.

Direktyvos 2008/51/EB 1 straipsnio 3 dalimi Direktyva 91/477/EEB papildyta nauju 4a straipsniu, kuriame nustatyta:

„Nedarydamos poveikio 3 straipsnio nuostatų taikymui, valstybės narės leidžia įsigyti ir laikyti šaunamuosius ginklus tik licenciją arba C arba D kategorijoms priskirtų šaunamųjų ginklų atveju specialų leidimą tai daryti pagal nacionalinius teisės aktus turintiems asmenims.“

Direktyvos 2008/51/EB 1 straipsnio 4 dalimi pakeistas Direktyvos 91/477/EEB 5 straipsnis ir jis išdėstytas taip:

„Nedarydamos poveikio 3 straipsnio nuostatų taikymui, valstybės narės leidžia įsigyti ir laikyti šaunamuosius ginklus tik tiems asmenims, kurie turi tam tinkamą priežastį ir kurie:

1. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies (2012 m. birželio 29 d. redakcija) atitiktis Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.

Aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog pagal šiame straipsnyje įtvirtintą konstitucinį asmenų lygybės įstatymui principą reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; šis principas reiškia asmens teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, bet nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, kurių padėtis skirtinga, atžvilgiu. Konstitucinis asmenų lygybės principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia 2012 m. birželio 29 d., 2013 m. vasario 15 d., 2015 m. vasario 6 d., 2015 m. birželio 11 d. nutarimai). Vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (inter alia 2010 m. birželio 29 d., 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d., 2015 m. vasario 6 d., 2015 m. birželio 11 d. nutarimai).

3. Konstitucijoje, inter alia jos 29 straipsnyje, įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris yra universalus ir kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija (inter alia 2010 m. gegužės 28 d., 2013 m. vasario 15 d., 2015 m. vasario 6 d. nutarimai).

4. Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad galioja tik paskelbti įstatymai.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog oficialus įstatymų paskelbimas laikantis Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytos tvarkos yra būtina sąlyga ne tik tam, kad įstatymai įsigaliotų, bet ir kad teisinių santykių subjektai žinotų, kokie įstatymai galioja, koks yra jų turinys, ir juos vykdytų (inter alia 2001 m. sausio 11 d., 2007 m. birželio 27 d., 2010 m. rugsėjo 7 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai). Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje atsispindi ir principas lex retro non agit (2001 m. sausio 11 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai); konstitucinis imperatyvas, kad galioja tik tie teisės aktai, kurie yra paskelbti, neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, jis yra vienas esminių šio principo elementų – svarbi teisinio tikrumo prielaida (inter alia 2001 m. lapkričio 29 d., 2007 m. birželio 27 d., 2010 m. vasario 26 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).

5. Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalis yra susijusi su 70 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad Seimo priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Lietuvos Respublikos Prezidentas, jeigu pačiais įstatymais nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena.

Aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų kontekste, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisinio reguliavimo pakeitimai turėtų būti daromi taip, kad asmenims, kurių teisinei padėčiai jie turi įtakos, būtų užtikrinta reali galimybė prisitaikyti prie naujos teisinės situacijos; todėl, siekiant sudaryti sąlygas asmenims ne tik susipažinti su nauju teisiniu reguliavimu anksčiau, nei jis pradės galioti, bet ir tinkamai pasirengti numatomiems pakeitimams, gali būti būtina nustatyti vėlesnę nei oficialaus paskelbimo diena jo įsigaliojimo datą (taikymo pradžią); taigi tam tikrais atvejais įstatymų leidėjas privalo numatyti pakankamą vacatio legis, t. y. laikotarpį nuo įstatymo oficialaus paskelbimo iki jo įsigaliojimo (taikymo pradžios), per kurį suinteresuoti asmenys galėtų pasirengti įgyvendinti iš jo kylančius reikalavimus; konstitucinio reikalavimo numatyti tinkamą vacatio legis turi būti paisoma priimant įstatymus, kuriais nustatomos pareigos ar apribojimai asmenims (2013 m. vasario 15 d. nutarimas).

Darant esminius galiojančio teisinio reguliavimo pakeitimus, lemiančius asmenų teisinei padėčiai nepalankius padarinius, gali būti reikalinga numatyti ne tik pakankamą vacatio legis, bet ir tam tikrą pereinamąjį teisinį reguliavimą; asmenų, kuriems taikytinas naujas teisinis reguliavimas, teisinė padėtis pereinamosiomis nuostatomis turėtų būti sureguliuota taip, kad jiems būtų suteikta pakankamai laiko užbaigti pradėtus veiksmus, kurių jie ėmėsi ankstesnio teisinio reguliavimo pagrindu, tikėdamiesi, kad jis bus stabilus, ir įgyvendinti pagal ankstesnį teisinį reguliavimą įgytas teises (2013 m. vasario 15 d. nutarimas).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylanti valstybės pareiga užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, be kita ko, reiškia ir tai, kad įstatymų leidėjas, padaręs esminius galiojusio teisinio reguliavimo pakeitimus ir nustatęs tam tikrą pereinamąjį teisinį reguliavimą bei terminą, iki kurio asmenys gali įgyvendinti pagal iki šių pakeitimų galiojusį teisinį reguliavimą įgytas teises, turėtų paisyti šio termino ir nedaryti pereinamojo teisinio reguliavimo pakeitimų, kuriais asmenų teisinė padėtis būtų pabloginta, nebent būtinybė nukrypti nuo šio reikalavimo būtų konstituciškai pateisinama siekiu užtikrinti svarbų viešąjį interesą.

6. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog pagal Konstituciją valstybės valdžios ir valdymo institucijos turi pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, saugoti asmenį nuo kėsinimosi į jo gyvybę bei sveikatą, ginti žmogaus teises ir laisves. Ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (2001 m. balandžio 12 d., 2013 m. sausio 25 d. nutarimai).

Ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką; įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia nustatydamas įstatyme įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka įgyjamos teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones privalo paisyti proporcingumo principo (2013 m. sausio 25 d. nutarimas).

1. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas tiria, ar Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis (2012 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją asmenims, turintiems Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie šiuos ginklus įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių jie pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis, atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), ir 2011 m. vasario 28 d. neturėjusiems leidimo laikyti ar leidimo nešiotis ginklus, turi būti taikomi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai, o ne nustatytieji Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 18 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) 2 dalyje, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Minėta, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje (2012 m. birželio 29 d. redakcija) nustatyta:

„Šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.“

Kaip minėta, pareiškėjų nuomone, nepasibaigus nustatytajam terminui pakeitus Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnį (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija), pagal ginčijamą teisinį reguliavimą asmenys, turintys Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie juos įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių asmenys pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis, atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), ir nustatytąja tvarka kreipęsi dėl leidimų laikyti (nešiotis) šiuos ginklus išdavimo, dėl kreipimosi laiko atsidūrė nelygiavertėje padėtyje, nes asmenims, kurie kreipėsi iki ginčijamo teisinio reguliavimo įsigaliojimo, neturėjo būti taikomi griežtesni negu nustatytieji iki 2011 m. vasario 28 d. galiojusio Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje apribojimai, o asmenims, kurie dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo kreipėsi 2012 m. liepos 12 d. įsigaliojus ginčijamam teisiniam reguliavimui, šie griežtesni apribojimai turėjo būti taikomi.

3. Sprendžiant, ar Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis (2012 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek nurodyta, neprieštarauja Konstitucijai, pažymėtina, kad, kaip minėta:

– konstitucinis asmenų lygybės principas pažeidžiamas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas;

– iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos; teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių;

– iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylanti valstybės pareiga užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, be kita ko, reiškia ir tai, kad įstatymų leidėjas, padaręs esminius galiojusio teisinio reguliavimo pakeitimus ir nustatęs tam tikrą pereinamąjį teisinį reguliavimą bei terminą, iki kurio asmenys gali įgyvendinti pagal iki šių pakeitimų galiojusį teisinį reguliavimą įgytas teises, turėtų paisyti šio termino ir nedaryti pereinamojo teisinio reguliavimo pakeitimų, kuriais asmenų teisinė padėtis būtų pabloginta, nebent būtinybė nukrypti nuo šio reikalavimo būtų konstituciškai pateisinama siekiu užtikrinti svarbų viešąjį interesą;

– įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką; įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos.

4. Vertinant, ar šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, pažymėtina, kad, kaip minėta, Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) tikslas – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą (1 straipsnio 1 dalis).

Taip pat minėta, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą nuo 2012 m. liepos 12 d. (Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo įsigaliojimo) asmenims, 2011 m. vasario 28 d. neturėjusiems leidimo laikyti ginklus ar leidimo nešiotis ginklus ir turintiems Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie juos įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių jie pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis (nors tokiais buvo laikomi pagal anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą), atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), nebegalėjo būti išduotas leidimas laikyti (nešiotis) šiuos ginklus, nes tokiems asmenims turėjo būti taikomi griežtesni negu nustatytieji Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 18 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) 2 dalyje apribojimai, t. y. apribojimai, nustatyti Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje. Taigi tokiems asmenims, nustatytąja tvarka pateikusiems prašymą iki 2012 m. liepos 11 d., galėjo būti išduotas leidimas laikyti (nešiotis) nurodytus šaunamuosius ginklus, o prašymą pateikusiems nuo 2012 m. liepos 12 d., toks leidimas nebegalėjo būti išduotas.

Vadinasi, tokiu teisiniu reguliavimu asmenys, atsižvelgiant į kreipimosi dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklą išdavimo laiką, yra traktuojami skirtingai, nors tarp jų grėsmės žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumui aspektu nėra tokių skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

Minėta ir tai, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą asmenims, 2011 m. vasario 28 d. turėjusiems leidimą laikyti (nešiotis) bet kurios kategorijos ginklus, kuriems toks leidimas pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą buvo reikalingas, ir turintiems Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie juos įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių jie pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis (nors tokiais buvo laikomi pagal anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą), atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), leidimas laikyti (nešiotis) šiuos ginklus galėjo būti išduotas, net jeigu jie prašymą pateikė nuo 2012 m. liepos 12 d., nes tokiems asmenims neturėjo būti taikomi griežtesni nepriekaištingos reputacijos reikalavimai, o asmenims, 2011 m. vasario 28 d. neturėjusiems leidimo laikyti (nešiotis) bet kurios kategorijos ginklus, kuriems toks leidimas pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą buvo reikalingas, ir turintiems Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie juos įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių jie pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis (nors tokiais buvo laikomi pagal anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą), atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), prašymą pateikusiems nuo 2012 m. liepos 12 d., leidimas laikyti (nešiotis) šiuos ginklus negalėjo būti išduotas, nes tokiems asmenims turėjo būti taikomi griežtesni nepriekaištingos reputacijos reikalavimai.

Vadinasi, tokiu teisiniu reguliavimu asmenys, atsižvelgiant į tai, ar 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti (nešiotis) bet kurios kategorijos ginklus, ar jo neturėjo, yra traktuojami skirtingai, nors tarp jų grėsmės žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumui aspektu nėra tokių skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

Taigi konstatuotina, kad ginčijamas teisinis reguliavimas, pagal kurį asmenims, turintiems Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie šiuos ginklus įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių jie pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis, atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), ir 2011 m. vasario 28 d. neturėjusiems leidimo laikyti ar leidimo nešiotis ginklus, nuo 2012 m. liepos 12 d. turi būti taikomi griežtesni negu nustatytieji Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 18 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) 2 dalyje apribojimai, t. y. apribojimai, nustatyti Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje, neatitinka iš Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies kylančių reikalavimų.

5. Vertinant, ar šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta, Seimo 2010 m. lapkričio 18 d. priimtu Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymu buvo nustatytas tam tikras pereinamasis teisinis reguliavimas, kuriuo asmenims buvo suteikta laiko prisitaikyti prie sugriežtinto leidimo įsigyti ginklus išdavimo, jų laikymo ir naudojimo sąlygas ir tvarką nustatančio teisinio reguliavimo.

Taip pat minėta, kad pagal pereinamąjį teisinį reguliavimą asmenys, turintys Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie juos įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių jie pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis (nors tokiais buvo laikomi pagal anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą), atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), iki 2014 m. sausio 1 d. galėjo nustatytąja tvarka pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti (nešiotis) tokius ginklus, nes tokiems asmenims neturėjo būti taikomi griežtesni nepriekaištingos reputacijos reikalavimai.

Vadinasi, pagal šį teisinį reguliavimą tokie asmenys įgijo teisėtą lūkestį, kad, jiems nustatytąja tvarka pateikus prašymą ir įgaliotajai institucijai sprendžiant klausimą dėl leidimo laikyti (nešiotis) Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytus šaunamuosius ginklus, kuriuos jie įsigijo iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), išdavimo, griežtesni nepriekaištingos reputacijos reikalavimai bus netaikomi iki 2014 m. sausio 1 d.

Pažymėtina, kad asmenys, iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.) turėję Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, negalėjo tikėtis, kad leidimų įsigyti ginklą išdavimo, jų laikymo ir naudojimo sąlygos bei tvarka niekada nebus griežtinamos, tačiau turėjo teisėtą lūkestį, kad griežtinant šias sąlygas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnyje (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) nustatytas pereinamasis teisinis reguliavimas bus stabilus ir kad jie galės nustatytą laiką atlikti tam tikrus veiksmus, siekdami prisitaikyti prie naujojo teisinio reguliavimo.

Minėta, kad pagal Seimo 2012 m. birželio 29 d. priimtu įstatymu nustatytą ginčijamą teisinį reguliavimą griežtesni nepriekaištingos reputacijos reikalavimai asmenims, turintiems Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie juos įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių jie pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis (nors tokiais buvo laikomi pagal anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą), atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), tačiau 2011 m. vasario 28 d. neturėjusiems leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, pradėti taikyti ne nuo 2014 m. sausio 1 d., kaip buvo numatyta iki ginčijamo pakeitimo, bet nuo 2012 m. liepos 12 d.

Taigi asmenims, turintiems Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie juos įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių jie pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis (nors tokiais buvo laikomi pagal anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą), atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), tačiau neturėjusiems leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, buvo užkirstas kelias gauti leidimą laikyti (nešiotis) Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytus šaunamuosius ginklus.

Vadinasi, nustatydamas ginčijamą teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjas nesilaikė iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo, padarius esminius galiojusio teisinio reguliavimo pakeitimus ir nustačius tam tikrą pereinamąjį teisinį reguliavimą bei terminą, iki kurio asmenys gali įgyvendinti pagal iki šių pakeitimų galiojusį teisinį reguliavimą įgytas teises, paisyti šio termino ir nedaryti pereinamojo teisinio reguliavimo pakeitimų, kuriais asmenų teisinė padėtis būtų pabloginta.

Pažymėtina, kad nei iš 2012 m. birželio 29 d. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo travaux préparatoires, nei iš šios konstitucinės justicijos bylos medžiagos nematyti, kad pareiškėjų ginčijamo teisinio reguliavimo priėmimo metu buvo susiklosčiusios tokios aplinkybės, dėl kurių būtų būtina nukrypti nuo minėto reikalavimo ir toks nukrypimas būtų konstituciškai pateisinamas.

Taigi ginčijamu teisiniu reguliavimu nepaisyta asmenų, turinčių Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie juos įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių jie pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis (nors tokiais buvo laikomi pagal anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą), atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), teisėtų lūkesčių, kad pereinamasis teisinis reguliavimas, nustatytas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnyje (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija), bus stabilus ir kad jiems, nustatytąja tvarka pateikus prašymą ir įgaliotajai institucijai sprendžiant klausimą dėl leidimo laikyti (nešiotis) nurodytus šaunamuosius ginklus išdavimo, griežtesni nepriekaištingos reputacijos reikalavimai bus netaikomi iki 2014 m. sausio 1 d.

Konstatuotina, kad teisinis reguliavimas, pagal kurį asmenims, turintiems Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie šiuos ginklus įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių jie pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis, atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), ir 2011 m. vasario 28 d. neturėjusiems leidimo laikyti ar leidimo nešiotis ginklus, nuo 2012 m. liepos 12 d. turi būti taikomi griežtesni negu nustatytieji Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 18 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) 2 dalyje apribojimai, t. y. apribojimai, nustatyti Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje, yra nesuderinamas su konstituciniu teisinės valstybės principu.

6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis (2012 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją asmenims, turintiems Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie šiuos ginklus įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių jie pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis, atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), ir 2011 m. vasario 28 d. neturėjusiems leidimo laikyti ar leidimo nešiotis ginklus, nuo 2012 m. liepos 12 d. turi būti taikomi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai, o ne nustatytieji Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 18 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) 2 dalyje, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

7. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje toliau netirs, ar Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis (2012 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją asmenims, turintiems Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie šiuos ginklus įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių jie pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis, atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), ir 2011 m. vasario 28 d. neturėjusiems leidimo laikyti ar leidimo nešiotis ginklus, turi būti taikomi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai, o ne nustatytieji Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 18 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) 2 dalyje, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 53¹, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas