2016-02-17
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
2016-02985
2016-02-17
Nutarimas
Byla Nr. 11/2015
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 157 STRAIPSNIO (2002 M. KOVO 14 D. REDAKCIJA SU 2010 M. RUGSĖJO 21 D. PAKEITIMU) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2016 m. vasario 17 d. Nr. KT7-N4/2016
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Dainiaus Žalimo,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo nariui Povilui Urbšiui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2016 m. sausio 20 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 11/2015 pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo prašymą Nr. 1B-17/2015 ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 157 straipsnis (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) tiek, kiek jame, pasak pareiškėjo, nenustatytas draudimas ar nenumatyti kokie nors papildomi kriterijai, neleidžiantys neribotam laikui nuo pareigų nušalinti tiesiogiai išrinktą valstybės politiką, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 119 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
1. Pareiškėjas Seimas 2015 m. rugsėjo 10 d. priėmė nutarimą Nr. XII-1936 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 157 straipsnis pagal reguliavimo apimtį neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kurio 1 straipsnyje išdėstė prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 157 straipsnis (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) tiek, kiek jame nenustatytas draudimas ar nenumatyti kokie nors papildomi kriterijai, neleidžiantys neribotam laikui nuo pareigų nušalinti tiesiogiai išrinktą valstybės politiką, neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai,
Byla Nr. 11/2015
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 157 STRAIPSNIO (2002 M. KOVO 14 D. REDAKCIJA SU 2010 M. RUGSĖJO 21 D. PAKEITIMU) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2016 m. vasario 17 d. Nr. KT7-N4/2016
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Dainiaus Žalimo,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo nariui Povilui Urbšiui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2016 m. sausio 20 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 11/2015 pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo prašymą Nr. 1B-17/2015 ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 157 straipsnis (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) tiek, kiek jame, pasak pareiškėjo, nenustatytas draudimas ar nenumatyti kokie nors papildomi kriterijai, neleidžiantys neribotam laikui nuo pareigų nušalinti tiesiogiai išrinktą valstybės politiką, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 119 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
1. Pareiškėjas Seimas 2015 m. rugsėjo 10 d. priėmė nutarimą Nr. XII-1936 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 157 straipsnis pagal reguliavimo apimtį neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kurio 1 straipsnyje išdėstė prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 157 straipsnis (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) tiek, kiek jame nenustatytas draudimas ar nenumatyti kokie nors papildomi kriterijai, neleidžiantys neribotam laikui nuo pareigų nušalinti tiesiogiai išrinktą valstybės politiką, neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 119 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, Konstitucijos viršenybės principams.
Pareiškėjo Seimo prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2015 m. rugsėjo 22 d.
2. Konstitucinis Teismas 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimu „Dėl pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutarime Nr. XII-1936 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 157 straipsnis pagal reguliavimo apimtį neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ išdėstyto prašymo dalies priėmimo ir jo dalies grąžinimo“ nusprendė:
– priimti pareiškėjo Seimo prašymą Nr. 1B-17/2015 ištirti, ar BPK 157 straipsnis (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) tiek, kiek jame, pasak pareiškėjo, nenustatytas draudimas ar nenumatyti kokie nors papildomi kriterijai, neleidžiantys neribotam laikui nuo pareigų nušalinti tiesiogiai išrinktą valstybės politiką, neprieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 119 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– grąžinti pareiškėjui Seimui prašymą Nr. 1B-17/2015 ištirti, ar BPK 157 straipsnis (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) tiek, kiek jame, pasak pareiškėjo, nenustatytas draudimas ar nenumatyti kokie nors papildomi kriterijai, neleidžiantys neribotam laikui nuo pareigų nušalinti tiesiogiai išrinktą valstybės politiką, neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, 7 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos viršenybės principui.
3. Konstitucinio Teismo pirmininko pranešimas dėl minėto prašymo priėmimo 2015 m. rugsėjo 25 d. buvo oficialiai paskelbtas Teisės aktų registre (TAR, 2015-09-25, Nr. 14241). Nuo tos dienos iki bus paskelbtas Konstitucinio Teismo nutarimas šioje konstitucinės justicijos byloje yra sustabdytas BPK 157 straipsnio (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) tiek, kiek jame, pasak pareiškėjo, nenustatytas draudimas ar nenumatyti kokie nors papildomi kriterijai, neleidžiantys neribotam laikui nuo pareigų nušalinti tiesiogiai išrinktą valstybės politiką, galiojimas.
4. Pareiškėjo Seimo prašymas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais.
4.1. Iš Konstitucijos, inter alia jos 33 straipsnio 1 dalies, išplaukia, kad tik Lietuvos Respublikos piliečiai, t. y. valstybinė bendruomenė – pilietinė Tauta, turi teisę kurti Lietuvos valstybę, tik piliečiai turi teisę nustatyti Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką, valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų sandarą. Demokratinių valstybės institucijų sudarymas ir funkcionavimas yra galimas tik užtikrinus piliečių rinkimų teisę. Tad teisiniu reguliavimu, kuriuo leidžiama neribotam laikui nuo pareigų nušalinti tiesiogiai išrinktą valstybės politiką, ribojama piliečių teisė dalyvauti valdant savo šalį.
4.2. Pagal Konstituciją riboti žmogaus teises ir laisves galima, jeigu inter alia tokie ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves, kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė, yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Iš konstitucinio proporcingumo principo kylantis reikalavimas asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, be kita ko, suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: asmens teises ir laisves ribojantis įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas jo teises ribojančias priemones.
Abejotina, ar šiuo atveju vienos iš būtinų žmogaus gyvybinių poreikių tenkinimo, deramos padėties visuomenėje užtikrinimo sąlygų – konstitucinės teisės į darbą apribojimas, t. y. neleidimas tiesioginiuose rinkimuose išrinktam valstybės politikui eiti savo pareigų, yra proporcingas demokratinės visuomenės tikslui apsaugoti valstybę nuo galimos nusikalstamos veikos ar kitų pavojingų pažeidimų padarinių. Demokratinėje visuomenėje nėra ir negali būti pagrįstas interesas bei tikslas tiesiogiai išrinktą valstybės politiką, kuris yra sudedamoji valstybės valdymo ar savivaldos dalis, dėl kurio yra atliekamas tyrimas, nušalinti nuo pareigų, nes tyrimo pradėjimas ir atlikimas nereiškia, kad asmuo iš tiesų yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką.
II
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Seimo atstovo Seimo nario P. Urbšio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Seimo atstovo pozicija grindžiama šiais pagrindiniais argumentais.
1. Tautos ar rinkėjų valia nėra ir negali būti neribota, nes kitaip tai neatitiktų pačios Konstitucijos esmės. Konstitucija saisto ir pačią valstybinę bendruomenę – pilietinę Tautą. Tuo tarpu tiesiogiai išrinktus valstybės politikus saisto ne tik visuomenės pasitikėjimas, bet ir atskaitomybė Tautai, jiems galioja aukštesni nei nustatytieji kitiems, visuomenės pasitikėjimo neturintiems, asmenims veiklos skaidrumo standartai.
2. Sąvoka „tiesiogiai išrinkti valstybės politikai“ apima kelias asmenų grupes, kurių teisinis statusas skiriasi iš esmės, atsižvelgiant, be kita ko, į jiems suteiktų imunitetų apimtį.
Pagal Konstituciją Respublikos Prezidento ir Seimo nario imunitetai yra skirtingi: Respublikos Prezidentas, kol eina savo pareigas, iš viso negali būti suimtas, taip pat patrauktas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn (pagal Konstitucijos 86 straipsnio 1 dalį), o Seimo nario teisė į laisvę ir asmens neliečiamybę jo kadencijos laikotarpiu gali būti ribojama – pagal Konstitucijos 62 straipsnio nuostatas jis Seimo sutikimu gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, gali būti kitaip suvaržoma jo laisvė. Konstitucijoje nėra įtvirtinti nustatytiesiems Respublikos Prezidentui ar Seimo nariams analogiški imunitetai merams ir kitiems savivaldybių tarybų nariams: nors šie politikai taip pat renkami tiesioginiuose rinkimuose, jie pagal Konstituciją neturi imunitetų ir teisinės neliečiamybės.
Esminę reikšmę sprendžiant dėl ribotos baudžiamosios atsakomybės ar riboto procesinių prievartos priemonių taikymo turi tai, ar konkretiems subjektams suteiktas imunitetas, ir (arba) jo apimtis, todėl nustačius bendro pobūdžio ribojimą taikyti BPK 157 straipsnio (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) nuostatas tiesiogiai renkamiems valstybės politikams nebūtų atsižvelgta į tiesiogiai iš Konstitucijos kylančius šiai kategorijai priklausančių asmenų imunitetų, jiems suteiktos teisinės neliečiamybės skirtumus. Kadangi Konstitucijoje savivaldybių tarybų nariams, įskaitant merus, priešingai nei kitiems tiesiogiai renkamiems valstybės politikams, neįtvirtintos jokios specifinės nuostatos dėl jų teisinės neliečiamybės, įtvirtinus ribojimą visa apimtimi ar iš dalies taikyti savivaldybės tarybos nariams, įskaitant merus, vieną iš procesinių prievartos priemonių – laikiną nušalinimą nuo pareigų, galėtų būti pažeistas Konstitucijos viršenybės principas.
3. Konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.
Laikinas nušalinimas nuo pareigų taikomas tik tada, kai tai būtina, kad būtų greičiau ir nešališkiau ištirta nusikalstama veika ar užkirsta įtariamajam galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas; juo, kaip ir kitomis procesinėmis prievartos priemonėmis, siekiama surinkti tyrimui ir bylos nagrinėjimui teisme reikšmingus duomenis; laikinas nušalinimas nuo pareigų gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įtariamasis nusikalstamą veiką padaro eidamas tam tikras pareigas. Tad šiame kontekste baudžiamajame procese svarbu tik tai, kad asmuo yra įtariamasis, bet nėra svarbu, kokias konkrečiai pareigas jis eina. Be to, ir darbo teisinių santykių požiūriu tiesiogiai išrinktų valstybės politikų statusas jiems einant tam tikras pareigas nėra kuo nors ypatingas, palyginti su kitų įtariamųjų statusu.
Vadinasi, ribotas BPK 157 straipsnio nuostatų taikymas tiesiogiai išrinktiems valstybės politikams būtų nesuderinamas su konstituciniu visų asmenų lygybės įstatymui principu. Kadangi negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad būtų neleidžiama teismui, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaujantis teise, nenusižengiant iš Konstitucijos kylantiems teisingumo, protingumo imperatyvams, priimti teisingą sprendimą byloje ir šitaip įvykdyti teisingumą, minėtas ribojimas taip pat būtų nesuderinamas su teisingumo principu, kartu ir su konstituciniu teisinės valstybės principu.
4. BPK 157 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) įtvirtintos procesinės prievartos priemonės taikymas nėra neribotas laiko požiūriu, t. y. šiomis nuostatomis nesudaroma prielaidų asmenį nušalinti nuo pareigų neribotam laikui. Tai atspindi tiek minėto straipsnio pavadinimas „Laikinas nušalinimas nuo pareigų ar laikinas teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymas“, tiek jo nuostatos, kuriomis nustatytas bendras šios priemonės taikymo šešių mėnesių terminas (2 dalis), taip pat prokuroro (ikiteisminio tyrimo metu) ir teismo (perdavus bylą teismui) pareiga panaikinti laikiną nušalinimą nuo pareigų, kai ši priemonė pasidaro nebereikalinga (5 dalis). Nušalinimo nuo pareigų taikymo laiką riboja ir bendrieji proceso principai, įskaitant proceso greitumo ir operatyvumo reikalavimus. Be to, kitas nušalinimą nuo pareigų laiko požiūriu ribojantis veiksnys yra BPK 176 straipsnyje (2010 m. rugsėjo 21 d. redakcija) nustatyti bendrieji ikiteisminio tyrimo terminai, kurie gali būti pratęsti tik išimtiniais atvejais; per ilgai užsitęsęs ikiteisminis tyrimas gali būti nutrauktas pagal BPK 215 straipsnį.
Tad teisiniu reguliavimu yra įtvirtinta pakankamai konstitucinį proporcingumo principą atitinkančių saugiklių, kurie nesudaro prielaidų piktnaudžiauti laikinu nušalinimu nuo pareigų ar neribotai jį taikyti.
5. Nustačius tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų įtvirtintos tam tikros BPK 157 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) nustatytos procesinės prievartos priemonės taikymo tam tikroms asmenų grupėms išlygos ar ribojimai, galėtų būti pažeista BPK įtvirtinta procesinių prievartos priemonių sistema.
Yra tam tikra BPK nustatytų procesinių prievartos priemonių hierarchija, vienos jų yra griežtesnės už kitas, o nustačius tam tikras specialias vienos iš tų priemonių taikymo sąlygas ar taikymo ribojimus, būtų pažeista BPK įtvirtintos procesinių prievartos priemonių sistemos pusiausvyra, šių priemonių tarpusavio ryšiai. Dėl tokio reguliavimo galėtų susidaryti tokia situacija, kai, siekiant užkirsti kelią tolesniam nusikalstamos veikos darymui ar surinkti įrodymus, įgaliotieji subjektai būtų priversti tiesiogiai išrinktiems valstybės politikams taikyti griežtesnę prievartos priemonę nei analogiškoje situacijoje taikytina kitiems asmenims.
III
Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens Seimo atstovas Seimo narys P. Urbšys, be kita ko, nurodė, kad nors Konstitucija saisto pačią valstybinę bendruomenę – pilietinę Tautą, o tai reiškia, kad pagal Konstituciją rinkėjų valia negali būti absoliuti, šiuo atveju kalbama ne apie Tautą, bet apie atskirą vietos bendruomenę, renkančią savo atstovus į savivaldybių tarybas. Tokios teritorinės bendruomenės valia negali reikšti Tautos valios, jos apsisprendimas negali būti prilygintas Tautos valios išreiškimui. Be to, nėra pagrindo plėsti Konstitucijoje nustatyto vienokį ar kitokį imunitetą nuo baudžiamosios atsakomybės turinčių asmenų (Respublikos Prezidentas, Seimo nariai) rato – jiems priskirti ir savivaldybių tarybų narių, kurių imunitetas Konstitucijoje nėra įtvirtintas.
Suinteresuoto asmens atstovas kitais klausimais iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, taip pat atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
1. Pareiškėjas Seimas prašo ištirti tiek, kiek nurodė, BPK 157 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 1 d. pakeitimu) nustatyto teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 119 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. BPK XII skyriaus „Kitos procesinės prievartos priemonės“ 157 straipsnyje „Laikinas nušalinimas nuo pareigų ar laikinas teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymas“ (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) nustatyta:
„1. Nusikalstamos veikos tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjas, gavęs prokuroro prašymą, nutartimi turi teisę laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų ar laikinai sustabdyti teisę užsiimti tam tikra veikla, jei tai būtina, kad būtų greičiau ir nešališkiau ištirta nusikalstama veika ar užkirsta įtariamajam galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas. Nutartis laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų siunčiama įtariamojo darbdaviui vykdyti.
2. Laikinas nušalinimas nuo pareigų ar laikinas teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymas negali trukti ilgiau kaip šešis mėnesius. Prireikus šios priemonės taikymas gali būti pratęstas dar iki trijų mėnesių. Pratęsimų skaičius neribojamas.
3. Nutartį laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų ar laikinai sustabdyti teisę užsiimti tam tikra veikla, taip pat nutartį pratęsti šios priemonės taikymo terminą per septynias dienas nuo nutarties paskelbimo įtariamajam dienos įtariamasis ar jo gynėjas gali apskųsti aukštesniajam teismui. Šio teismo priimta nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
4. Kai byla perduota į teismą, dėl laikino nušalinimo nuo pareigų ar laikino teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymo nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla.
5. Ikiteisminio tyrimo metu prokuroras, o perdavus bylą teismui – teismas privalo panaikinti laikiną nušalinimą nuo pareigų ar laikiną teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymą, kai ši priemonė pasidaro nebereikalinga.“
Taigi šiame straipsnyje įtvirtintas tam tikrų BPK numatytų procesinių prievartos priemonių – laikino nušalinimo nuo pareigų ir laikino teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymo – teisinis reguliavimas.
2.1. Pareiškėjas prašo ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, nenustatytas draudimas ar nenumatyti kokie nors papildomi kriterijai, neleidžiantys neribotam laikui nuo pareigų nušalinti tiesiogiai išrinktus valstybės politikus.
Vadinasi, pareiškėjas ginčija BPK 157 straipsnio (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) atitiktį Konstitucijai tik tiek, kiek šiame straipsnyje, pasak pareiškėjo, jo nurodyta apimtimi reguliuojamas vienos iš jame numatytų procesinių prievartos priemonių – laikino nušalinimo nuo pareigų taikymas.
2.2. Kaip matyti iš pareiškėjo prašymo, jis abejoja, ar BPK 157 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) įtvirtintas ginčijamas laikino nušalinimo nuo pareigų teisinis reguliavimas, jeigu jis apskritai taikytinas tiesiogiai išrinktiems valstybės politikams, neprieštarauja prašyme nurodytoms Konstitucijos nuostatoms dėl to, kad juo, pasak pareiškėjo, sudaroma galimybė tokius asmenis nušalinti nuo pareigų neribotam laikui.
Taigi, pareiškėjo nuomone, tiesiogiai išrinkti valstybės politikai apskritai negalėtų būti nušalinami nuo pareigų arba, jeigu galėtų būti nušalinami, ginčijamu teisiniu reguliavimu turėtų būti įtvirtinti jų nušalinimo nuo pareigų trukmę ribojantys papildomi kriterijai.
Vadinasi, BPK 157 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) įtvirtinto laikino nušalinimo nuo pareigų teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai abejojama tiek, kiek juo nėra nustatyta draudimo nuo pareigų nušalinti tiesiogiai išrinktus valstybės politikus arba jų nušalinimo nuo pareigų trukmę ribojančių papildomų kriterijų.
2.3. Pareiškėjas tiek, kiek nurodė, ginčija BPK 157 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) įtvirtinto laikino nušalinimo nuo pareigų teisinio reguliavimo jo taikymo tiesiogiai išrinktiems valstybės politikams aspektu atitiktį Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 119 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Šiame kontekste paminėtina, kad nors oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje atitinkamos teritorinės bendruomenės atstovai vadinami savivaldybės, o ne valstybės politikais (2013 m. balandžio 30 d. nutarimas), iš pareiškėjo prašyme pateiktų argumentų ir Konstitucijos nuostatų, prašyme nurodyto teisinio reguliavimo kurioms atitiktį ginčija pareiškėjas, matyti, kad BPK įtvirtinto laikino nušalinimo nuo pareigų teisinio reguliavimo konstitucingumas šiuo atveju ginčijamas inter alia jo taikymo savivaldybės politikams aspektu.
Paminėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 2 straipsnio 11 dalyje valstybės politikai apibrėžiami kaip asmenys, įstatymų nustatyta tvarka išrinkti ar paskirti į Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko, Seimo nario, Ministro Pirmininko, ministro, savivaldybės tarybos nario, savivaldybės mero, savivaldybės mero pavaduotojo pareigas.
2.3.1. Pažymėtina, kad Konstitucijos nuostatomis, BPK 157 straipsnio (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) atitiktį kurioms pareiškėjas tiek, kiek nurodė, ginčija, inter alia įtvirtinta:
– piliečių teisė dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, taip pat teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą (33 straipsnio 1 dalis);
– savivaldybių tarybų narių rinkimų principai (119 straipsnio 2 dalis);
– teisė laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir teisė turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju (48 straipsnio 1 dalis).
2.3.2. Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad būtent per rinkimus kiekvienas pilietis įgyvendina savo teisę kartu su kitais dalyvauti valdant savo šalį (1996 m. lapkričio 23 d. išvada).
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucijoje yra nustatyti trijų rūšių nacionaliniai rinkimai: Seimo, Respublikos Prezidento ir savivaldybių tarybų (1994 m. liepos 11 d. sprendimas byloje Nr. 5/94); Seimo narių rinkimų principai įtvirtinti Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalyje, Respublikos Prezidento ir savivaldybių tarybų narių rinkimų teisiniai santykiai reguliuojami atitinkamai Konstitucijos 78 straipsnio 2 dalyje ir 119 straipsnio 2 dalyje; pagal Konstituciją Seimo nariai, Respublikos Prezidentas ir savivaldybių tarybų nariai renkami remiantis tiesiogine rinkimų teise.
2.3.3. Pareiškėjas, grįsdamas savo abejones ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai, be kita ko, nurodo, kad tik piliečiai turi teisę nustatyti valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų sandarą; demokratinių valstybės institucijų sudarymas ir funkcionavimas yra galimas tik užtikrinus piliečių rinkimų teisę; tad teisiniu reguliavimu, kuriuo leidžiama neribotam laikui nuo pareigų nušalinti tiesiogiai išrinktą valstybės politiką, ribojama piliečių teisė dalyvauti valdant savo šalį. Pareiškėjas taip pat abejoja, ar ginčijamu teisiniu reguliavimu nesudaroma prielaidų neproporcingai riboti asmens teisę į darbą.
Kaip matyti iš pareiškėjo prašyme išdėstytų argumentų visumos, jis tiek, kiek nurodė, BPK įtvirtinto laikino nušalinimo nuo pareigų teisinio reguliavimo prieštaravimą Konstitucijai grindžia iš esmės tuo, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu, jo nuomone, pažeidžiant Konstitucijos, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalies, nuostatas, ribojama galimybė tiesiogiai išrinktiems valstybės politikams atlikti savo pareigas, kartu pažeidžiant, be kita ko, Konstitucijos, inter alia jos 33 straipsnio 1 dalies, 119 straipsnio 2 dalies, suponuojamą piliečių teisę dalyvauti valdant savo šalį per demokratiškai išrinktus savo atstovus.
2.3.4. Pažymėtina, kad pareiškėjas prašo ištirti tiek, kiek nurodė, BPK 157 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) įtvirtinto teisinio reguliavimo atitiktį tik inter alia Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai, kurioje įtvirtinti savivaldybių tarybų narių rinkimų principai, o ne kitoms Konstitucijos nuostatoms, kuriomis reguliuojami atitinkamai Seimo narių ir Respublikos Prezidento rinkimų teisiniai santykiai.
Tad nors pareiškėjo prašyme, grindžiant abejones ginčijamo laikino nušalinimo nuo pareigų teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai, minimi ne tik savivaldybės tarybos nariai, bet ir tiesiogiai išrinkti valstybės politikai – Respublikos Prezidentas, Seimo nariai, iš pareiškėjo prašyme išdėstytų argumentų visumos, jo rezoliucinėje dalyje suformuluoto prašymo Konstituciniam Teismui matyti, kad pareiškėjas tiek, kiek nurodė, abejoja BPK 157 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) įtvirtinto laikino nušalinimo nuo pareigų teisinio reguliavimo konstitucingumu tik tuo aspektu, kiek jis taikytinas tiesiogiai išrinktiems savivaldybės politikams.
2.3.5. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, BPK 157 straipsniu (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) reguliuojama laikino nušalinimo nuo pareigų taikymo tvarka; pagal šio straipsnio 1 dalį nutartis laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų siunčiama įtariamojo darbdaviui vykdyti.
Aiškinant BPK 157 straipsnio (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) 1 dalį kito šiame straipsnyje nustatyto teisinio reguliavimo kontekste, matyti, kad juo įtvirtinta procesinė prievartos priemonė – laikinas nušalinimas nuo pareigų gali būti taikoma tik tam asmeniui, kuris vykdo tam tikrą darbinę veiklą ir dėl to yra darbo ar savo prigimtimi į juos panašių santykių dalyvis; kitaip tariant, pagal šį teisinį reguliavimą tik tam tikrą darbinę veiklą vykdantis asmuo laikinai gali būti nušalinamas nuo pareigų, susijusių su tokia jo veikla.
2.3.5.1. Pažymėtina, kad savivaldybės taryba – savivaldos teisę įgyvendinanti institucija susideda iš savivaldybės tarybos narių, įskaitant savivaldybės tarybos narį – savivaldybės merą; iš savivaldybės tarybos narių skiriamas mero pavaduotojas (pavaduotojai) (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 3 straipsnio 1 dalis (2014 m. birželio 26 d. redakcija), 3 dalies 1 punktas (2014 m. birželio 26 d. redakcija), 11 straipsnio 6 dalis (2014 m. birželio 26 d. redakcija), 19 straipsnio 1 dalis (2014 m. birželio 26 d. redakcija)).
Šiame kontekste paminėtinos šios Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) nuostatos:
– meras yra atskaitingas savivaldybės tarybai ir bendruomenei už savo ir savivaldybės veiklą (20 straipsnio 1 dalis (2014 m. birželio 26 d. redakcija)); meras, be kita ko, planuoja savivaldybės tarybos veiklą, nustato ir sudaro savivaldybės tarybos posėdžių darbotvarkes ir teikia savivaldybės tarybos sprendimų projektus, šaukia savivaldybės tarybos posėdžius ir jiems pirmininkauja, koordinuoja savivaldybės tarybos komitetų ir komisijų veiklą, pasirašo savivaldybės tarybos sprendimus ir posėdžių, kuriems pirmininkavo, protokolus; reglamente nustatyta tvarka atstovauja pats arba įgalioja kitus asmenis atstovauti savivaldybei teisme, bendradarbiaujant su kitomis savivaldybėmis, valstybės ar užsienio šalių institucijomis, kitais juridiniais ir fiziniais asmenimis (20 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai);
– mero pavaduotojas atlieka mero nustatytas funkcijas ir pavedimus; kai meras negali eiti pareigų, mero pavaduotojas ar laikinai mero pareigas einantis savivaldybės tarybos narys atlieka visas mero pareigas, išskyrus įstatyme numatytus įgaliojimus (20 straipsnio 8 dalis (2014 m. birželio 26 d. redakcija));
– mero atleidimas iš pareigų prieš terminą, mero pavaduotojų skaičiaus nustatymas, mero pavaduotojo (pavaduotojų) skyrimas mero teikimu ir atleidimas iš pareigų prieš terminą yra išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija (16 straipsnio 2 dalies 2 punktas (2014 m. birželio 26 d. redakcija), 3 punktas);
– mero pavaduotojas netenka savo įgaliojimų prieš terminą, jeigu ne mažiau kaip 1/3 visų savivaldybės tarybos narių motyvuotai pareiškia nepasitikėjimą juo, savivaldybės taryba priima sprendimą atleisti mero pavaduotoją ir už tokį sprendimą slaptai balsuoja ne mažiau kaip 1/2 visų savivaldybės tarybos narių (19 straipsnio 3 dalis (2014 m. birželio 26 d. redakcija)); meras visų savivaldybės tarybos narių balsų dauguma gali būti nušalinamas nuo pareigų, jeigu jam pareiškiami oficialūs įtarimai padarius nusikaltimą (19 straipsnio 8 dalis (2014 m. birželio 26 d. redakcija));
– mero ir mero pavaduotojo darbo užmokestį pagal įstatymų nustatytus koeficientus tvirtina savivaldybės taryba (19 straipsnio 11 dalis (2014 m. birželio 26 d. redakcija));
– meras ir mero pavaduotojas negali dirbti kitose institucijose, įstaigose, įmonėse ir organizacijose ir gauti kito atlyginimo, išskyrus atlyginimą už mokslinę, pedagoginę ar kūrybinę veiklą; ši nuostata netaikoma, jeigu mero pavaduotojas pareigas atlieka visuomeniniais pagrindais (19 straipsnio 12 dalis (2014 m. birželio 26 d. redakcija));
– merui, mero pavaduotojui netaikomos Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatos, išskyrus nuostatas, reglamentuojančias darbo ir poilsio laiką, atostogas, nurodytas šio straipsnio 12 dalyje, materialinę atsakomybę, darbuotojų saugą ir sveikatą (19 straipsnio 14 dalis (2014 m. birželio 26 d. redakcija));
– merui ir mero pavaduotojui atostogos suteikiamos savivaldybės tarybos ar jos įgalioto asmens sprendimu reglamento nustatyta tvarka; atostogų metu meras ir mero pavaduotojas neatlieka mero ar mero pavaduotojo pareigų, tačiau gali atlikti tarybos nario pareigas (19 straipsnio 15 dalis (2014 m. birželio 26 d. redakcija)).
Taigi savivaldybės tarybos nariai – meras ir mero pavaduotojas, atlikdami šias pareigas, vykdo įstatyme nustatytas inter alia su savivaldybės tarybos veiklos organizavimu ir savivaldybės atstovavimu susijusias funkcijas, už kurių atlikimą gauna savivaldybės tarybos patvirtintą darbo užmokestį, išskyrus mero pavaduotoją, kuris pareigas atlieka visuomeniniais pagrindais; jie šių pareigų atlikimo metu negali gauti kito atlyginimo (išskyrus atlyginimą už mokslinę, pedagoginę ar kūrybinę veiklą), o šiai jų veiklai reguliuoti tam tikra apimtimi taikomos Darbo kodekso nuostatos. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad, kaip matyti iš visuminio Vietos savivaldos įstatyme (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reguliavimo, savivaldybės tarybos nariams atliekant mero ar mero pavaduotojo pareigas, tam tikras darbdavio atliekamoms prilygintinas funkcijas vykdo savivaldybės taryba.
Pažymėtina ir tai, kad, kaip matyti iš Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 42 straipsnio „Tarnybos stažas“ 1 dalies (2013 m. gegužės 9 d. redakcija) nuostatų, nuo 1990 m. kovo 11 d. tik tų savivaldybės tarybos narių, kurie buvo meru ir mero pavaduotoju, Lietuvos valstybei ištarnauti metai sudaro tarnybos stažą, o atitinkama kitų savivaldybės tarybos narių veikla neįskaičiuojama į tarnybos stažą.
2.3.5.2. Taigi BPK 157 straipsnio (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) nuostatų prasme savivaldybės tarybos nariai, einantys mero ar mero pavaduotojo pareigas, atlikdami šias pareigas, yra savo prigimtimi į darbo santykius panašių teisinių santykių dalyviai, o šių pareigų vykdymas gali būti prilyginamas jų darbinei veiklai; tuo tarpu kiti savivaldybės tarybos nariai, kurie neina nurodytų pareigų, šio straipsnio nuostatų prasme, vykdydami savivaldybės tarybos narių įgaliojimus, nėra savo prigimtimi į darbo santykius panašių teisinių santykių dalyviai, o jų, kaip savivaldybės tarybos narių, įgaliojimų įgyvendinimas negali būti prilyginamas jų darbinei veiklai.
Vadinasi, tik tie savivaldybės tarybos nariai, kurie eina mero ar mero pavaduotojo pareigas, patenka į BPK 157 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) įtvirtinto teisinio reguliavimo sritį, t. y. tik jiems, remiantis ginčijamu teisiniu reguliavimu, galėtų būti taikoma procesinė prievartos priemonė – laikinas nušalinimas nuo pareigų ir jie galėtų būti atitinkamai nušalinami nuo mero ar mero pavaduotojo pareigų.
2.3.5.3. Tad pareiškėjas, abejodamas BPK 157 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) įtvirtinto laikino nušalinimo nuo pareigų teisinio reguliavimo konstitucingumu tuo aspektu, kiek jis taikytinas tiesiogiai išrinktiems savivaldybės politikams, iš tikrųjų abejoja šio teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai tik tuo aspektu, kiek jis taikytinas tiems tiesiogiai išrinktiems savivaldybės politikams, kurie eina mero ar mero pavaduotojo pareigas.
2.3.6. Taigi pareiškėjas, tiek, kiek nurodė, abejodamas BPK 157 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) įtvirtinto laikino nušalinimo nuo pareigų teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai tuo aspektu, kiek jis taikytinas tiesiogiai išrinktiems valstybės politikams, iš tikrųjų tiek, kiek nurodė, abejoja šio straipsnio konstitucingumu tik tuo aspektu, kiek juo reguliuojamas šios procesinės prievartos priemonės taikymas savivaldybės tarybos nariui, einančiam mero ar mero pavaduotojo pareigas.
2.4. Vadinasi, nors pareiškėjas prašo ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, nenustatytas draudimas ar nenumatyti kokie nors papildomi kriterijai, neleidžiantys neribotam laikui nuo pareigų nušalinti tiesiogiai išrinkto valstybės politiko, iš tikrųjų jis prašo ištirti BPK 157 straipsnio (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) atitiktį Konstitucijai tiek, kiek jame nėra nustatyta draudimo savivaldybės tarybos narį nušalinti nuo mero ar mero pavaduotojo pareigų arba jo nušalinimo nuo šių pareigų trukmę ribojančių papildomų kriterijų.
3. Kaip minėta, pareiškėjas Seimas prašo ištirti tiek, kiek nurodyta, ginčijamo laikino nušalinimo nuo pareigų teisinio reguliavimo atitiktį inter alia Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai.
Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, taip pat teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą.“
Konstitucijoje, be kita ko, jos 33 straipsnio 1 dalyje, vartojama valstybės tarnybos sąvoka neapima Seimo nario, Respublikos Prezidento, Ministro Pirmininko ar ministro, teisėjo pareigų; sąvoka „valstybės tarnyba“ neapima ir savivaldybių tarybų, t. y. vietos valdžios institucijų, narių (2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).
Tad nors pareiškėjas prašo ištirti tiek, kiek nurodė, BPK 157 straipsnio (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) atitiktį visai Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai, iš pareiškėjo prašymo matyti, kad jis abejoja šiame straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo atitiktimi tik jos nuostatai „[p]iliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį <...> per demokratiškai išrinktus atstovus“.
4. Pareiškėjas Seimas prašo ištirti tiek, kiek nurodyta, BPK 157 straipsnio (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) atitiktį ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.
Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju.“
Nors pareiškėjas prašo ištirti tiek, kiek nurodė, BPK 157 straipsnio (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) atitiktį visai Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, iš pareiškėjo prašymo matyti, kad jis abejoja šiame straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo atitiktimi tik jos nuostatai „[k]iekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“.
5. Vadinasi, šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo Seimo prašymą tirs, ar Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „[p]iliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį <...> per demokratiškai išrinktus atstovus“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „[k]iekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, 119 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui BPK 157 straipsnis (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) neprieštarauja tiek, kiek jame nėra nustatyta draudimo savivaldybės tarybos narį nušalinti nuo mero ar mero pavaduotojo pareigų arba jo nušalinimo nuo šių pareigų trukmę ribojančių papildomų kriterijų.
II
1. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo prašymą tiriama tiek, kiek nurodyta, BPK 157 straipsnio (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) atitiktis Konstitucijai.
2. Seimas 2002 m. kovo 14 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą, kurio 1 straipsniu patvirtino Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą. Pagal šio įstatymo 2 straipsnį BPK įsigaliojimo data turėjo būti nustatyta atskiru įstatymu.
Seimas 2002 m. spalio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymą, kuriame inter alia nustatė, kad BPK įsigalioja 2003 m. gegužės 1 d. (1 straipsnis) ir kad įsigaliojus naujajam BPK netenka galios senasis BPK (47 straipsnio 2 dalis).
BPK ne kartą buvo keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia Seimo 2010 m. rugsėjo 21 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso papildymo 31 straipsniu ir 18, 21, 38, 55, 64, 78, 81, 102, 112, 121, 125, 134, 135, 136, 137, 142, 151, 157, 168, 170, 176, 178, 181, 342, 348, 389, 418, 440 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, įsigaliojusiu 2010 m. spalio 1 d. (su tam tikra išimtimi), kuriuo, be kita ko, buvo pakeistas ir pareiškėjo tam tikra apimtimi ginčijamas BPK 157 straipsnis.
2.1. BPK XII skyriaus „Kitos procesinės prievartos priemonės“ 157 straipsnyje „Laikinas nušalinimas nuo pareigų ar laikinas teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymas“ (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu), kuris tam tikra apimtimi ginčijamas šioje konstitucinės justicijos byloje, kaip minėta, nustatyta:
„1. Nusikalstamos veikos tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjas, gavęs prokuroro prašymą, nutartimi turi teisę laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų ar laikinai sustabdyti teisę užsiimti tam tikra veikla, jei tai būtina, kad būtų greičiau ir nešališkiau ištirta nusikalstama veika ar užkirsta įtariamajam galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas. Nutartis laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų siunčiama įtariamojo darbdaviui vykdyti.
2. Laikinas nušalinimas nuo pareigų ar laikinas teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymas negali trukti ilgiau kaip šešis mėnesius. Prireikus šios priemonės taikymas gali būti pratęstas dar iki trijų mėnesių. Pratęsimų skaičius neribojamas.
3. Nutartį laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų ar laikinai sustabdyti teisę užsiimti tam tikra veikla, taip pat nutartį pratęsti šios priemonės taikymo terminą per septynias dienas nuo nutarties paskelbimo įtariamajam dienos įtariamasis ar jo gynėjas gali apskųsti aukštesniajam teismui. Šio teismo priimta nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
4. Kai byla perduota į teismą, dėl laikino nušalinimo nuo pareigų ar laikino teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymo nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla.
5. Ikiteisminio tyrimo metu prokuroras, o perdavus bylą teismui – teismas privalo panaikinti laikiną nušalinimą nuo pareigų ar laikiną teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymą, kai ši priemonė pasidaro nebereikalinga.“
2.1.1. Taigi pareiškėjo ginčijamu BPK 157 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) įtvirtintu laikino nušalinimo nuo pareigų teisiniu reguliavimu, be kita ko:
– apibrėžti subjektai, turintys teisę priimti sprendimą taikyti šią procesinę prievartos priemonę ir pratęsti jos taikymą: tik ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas (kai byla perduota teismui) gali nutartimi laikinai nušalinti įtariamąjį (kaltinamąjį) nuo pareigų ir pratęsti paskirtos priemonės taikymą;
– nustatyti laikino nušalinimo nuo pareigų taikymo pagrindą sudarantys tikslai: greičiau ir nešališkiau ištirti nusikalstamą veiką ar užkirsti įtariamajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas;
– įtvirtintas būtinumo kriterijus, kuriuo turi būti vadovaujamasi sprendžiant dėl šios procesinės prievartos priemonės taikymo (taikymo pratęsimo): laikinas nušalinimas nuo pareigų gali būti taikomas tik tada, kai tai yra būtina; kartu nustatyta prokuroro (ikiteisminio tyrimo metu) ir teismo (bylą perdavus teismui) pareiga panaikinti laikiną nušalinimą nuo pareigų, kai ši priemonė tampa nebereikalinga;
– įtvirtinti reikalavimai šios procesinės prievartos priemonės taikymo trukmei: paprastai laikinas nušalinimas nuo pareigų negali trukti ilgiau kaip šešis mėnesius; nustatyta galimybė prireikus pratęsti šios priemonės taikymą dar iki trijų mėnesių; pratęsimų skaičius nėra ribojamas;
– įtvirtinta galimybė nutartis dėl laikino nušalinimo nuo pareigų ir šios priemonės taikymo pratęsimo apskųsti aukštesniajam teismui.
2.1.2. Sistemiškai aiškinant BPK 157 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) įtvirtintą laikino nušalinimo nuo pareigų teisinį reguliavimą pažymėtina ir tai, kad į minėtus laikino nušalinimo nuo pareigų taikymo pagrindą sudarančius tikslus turi būti atsižvelgiama ne tik skiriant šią procesinę prievartos priemonę, bet ir sprendžiant dėl jos taikymo pratęsimo, taip pat įgyvendinant pareigą panaikinti laikiną nušalinimą nuo pareigų, kai ši priemonė tampa nebereikalinga: įstatyme nustatyti subjektai, spręsdami dėl laikino nušalinimo nuo pareigų skyrimo, jo taikymo pratęsimo ir (ar) vertindami šios procesinės prievartos priemonės reikalingumą, privalo atsižvelgti į tai, ar taikyti (toliau taikyti) šią priemonę yra būtina, kad būtų greičiau ir nešališkiau ištirta nusikalstama veika arba užkirsta įtariamajam galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas.
2.1.3. Šiame kontekste paminėtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, formuojančio vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką, nutartyse aiškinama, kad BPK 157 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) įtvirtintos procesinės prievartos priemonės – laikino nušalinimo nuo pareigų taikymo pagrindus ir tikslingumą nulemia įtariamo (kaltinamo, teisiamo) asmens einamų pareigų ir nusikaltimo, kuriuo jis įtariamas (kaltinamas), pobūdis: jeigu galimai įvykdyta nusikalstama veika yra susijusi su įtariamo (kaltinamo) asmens tarnybos įgaliojimų panaudojimu, ši aplinkybė gali suponuoti poreikį nušalinti jį nuo pareigų (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572-969/2015, 2015 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-670-378/2015).
2.2. Atskleidžiant kai kuriuos papildomus procesinių prievartos priemonių, įskaitant laikiną nušalinimą nuo pareigų, taikymo tvarkos ypatumus, paminėtinos ir šios BPK nuostatos:
– procesinės prievartos priemonės turi būti taikomos tik tais atvejais, kai be jų negalima pasiekti reikiamų proceso tikslų; bet kokios procesinės prievartos priemonės taikymas turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nebereikalinga; taikant procesines prievartos priemones draudžiama naudoti smurtą, grasinti, atlikti žmogaus orumą žeminančius bei sveikatai kenkiančius veiksmus; panaudoti fizinę jėgą leidžiama tik tiek, kiek tai būtina proceso veiksmo atlikimo trukdymams pašalinti (11 straipsnio „Proporcingumo principo laikymasis taikant procesines prievartos priemones ir atliekant tyrimo veiksmus“ 1, 2 dalys);
– teisėjas, susipažinęs su byla ir nustatęs, kad nėra kliūčių nagrinėti bylą teisme, bylą perduoda nagrinėti teisiamajame posėdyje; teisėjas ta pačia nutartimi nusprendžia dėl kitų procesinių prievartos priemonių kaltinamajam paskyrimo, pakeitimo ar panaikinimo (233 straipsnio „Bylos perdavimas nagrinėti teisiamajame posėdyje“ 1, 4 dalys).
2.2.1. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu apibendrinant nurodytąjį teisinį reguliavimą, inter alia ir ginčijamo BPK 157 straipsnio (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) nuostatų kontekste, pažymėtina, kad:
– taikant procesines prievartos priemones, įskaitant laikiną nušalinimą nuo pareigų, privalo būti vadovaujamasi proporcingumo principu: atitinkamos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai be jų negalima būtų pasiekti reikiamų proceso tikslų, o paskirtų priemonių taikymas joms tapus nebereikalingoms turi būti nedelsiant nutrauktas;
– BPK 233 straipsnio nuostatomis įtvirtintos papildomos (palyginti su nustatytosiomis BPK 157 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu)) garantijos, užtikrinančios, kad paskirtos inter alia kitos procesinės prievartos priemonės taikymo tikslingumas būtų papildomai įvertinamas perduodant bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje: prieš priimdamas atitinkamą sprendimą dėl bylos perdavimo, teisėjas privalo įvertinti būtinybę taikyti kitas procesines prievartos priemones ir spręsti dėl jų paskyrimo, pakeitimo ar panaikinimo.
2.2.2. Šiame kontekste paminėtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse pažymima, kad inter alia BPK 11 straipsnyje įtvirtintas proporcingumo principas, nustatantis atsakingų teisėsaugos pareigūnų pareigą procesines prievartos priemones taikyti tik tais atvejais, kai be jų negalima pasiekti reikiamų proceso tikslų, ir bet kokios procesinės prievartos priemonės taikymą nedelsiant nutraukti, kai tai tampa nebereikalinga, suponuoja ir tai, kad baudžiamojo persekiojimo faktas savaime nepateisina procesinių prievartos priemonių taikymo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572-969/2015, 2015 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-670-378/2015).
2.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste atskirai paminėtinos ir BPK 32 straipsnio „Baudžiamojo proceso ypatumai asmeniui, kuris pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ar tarptautinės teisės normas turi imunitetą nuo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn“ (2011 m. birželio 21 d. redakcija) nuostatos:
– nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, kuris baudžiamojon atsakomybėn gali būti patrauktas tik kompetentingos institucijos leidimu, baudžiamasis procesas pradedamas, tačiau jam negali būti surašytas pranešimas apie įtarimą, jis negali būti apklausiamas kaip įtariamasis ar pripažįstamas įtariamuoju, negali būti suimamas ar kitaip suvaržoma jo laisvė; kitos procesinės prievartos priemonės šiam asmeniui taikomos tiek, kiek tai nedraudžiama pagal Lietuvos Respublikos įstatymus (1 dalis);
– jeigu atlikus visus nedraudžiamus proceso veiksmus nėra kompetentingos institucijos leidimo asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas; baudžiamasis procesas gali būti atnaujinamas, kai yra kompetentingos institucijos leidimas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba būtina atlikti proceso veiksmus, kurie nedraudžiami pagal Lietuvos Respublikos įstatymus (2 dalis).
2.3.1. Taigi BPK 32 straipsnyje (2011 m. birželio 21 d. redakcija) yra nustatyti, be kita ko, baudžiamojo proceso ypatumai asmenims, kurie pagal Lietuvos Respublikos įstatymus turi imunitetą nuo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn: nepaisant to, kad baudžiamasis procesas šiems asmenims gali būti pradedamas, jie negali būti, be kita ko, laikomi įtariamaisiais, suimami ar kitaip suvaržoma jų laisvė, kol nėra gautas atitinkamas kompetentingos institucijos leidimas; kitos procesinės prievartos priemonės jiems gali būti taikomos, be kita ko, tiek, kiek tai nedraudžiama pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.
2.3.2. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste BPK 32 straipsnio (2011 m. birželio 11 d. redakcija) ir 157 straipsnio (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) nuostatos aiškintinos atsižvelgiant ir į savivaldybės tarybos nario, einančio mero ar mero pavaduotojo pareigas, statusą įtvirtinantį teisinį reguliavimą.
2.3.2.1. Pareiškėjo prašymo kontekste paminėtina, kad Vietos savivaldos įstatyme (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija), kurio paskirtis – nustatyti, be kita ko, savivaldybių institucijų sudarymo ir veiklos tvarką įgyvendinant Konstitucijos ir Europos vietos savivaldos chartijos nuostatas, apibrėžti savivaldybės tarybos nario statusą (2 straipsnio 1 dalis), nėra nuostatų dėl savivaldybės tarybos nario, einančio mero ar mero pavaduotojo pareigas, imuniteto nuo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, t. y. šiems, kaip ir kitiems, savivaldybės tarybos nariams toks imunitetas įstatyme nėra nustatytas.
Paminėtina ir tai, kad Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 19 straipsnio „Meras, mero pavaduotojas“ (2014 m. birželio 26 d. redakcija) 8 dalyje įtvirtinta galimybė visų savivaldybės tarybos narių balsų dauguma nušalinti merą nuo pareigų, jeigu jam pareiškiami oficialūs įtarimai padarius nusikaltimą. Tad šiuo Vietos savivaldos įstatyme (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu sudaryta galimybė, esant įstatyme nustatytam pagrindui – pareikštiems oficialiems įtarimams padarius nusikaltimą, nušalinti nuo pareigų savivaldybės tarybos narį – merą. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 19 straipsnio (2014 m. birželio 26 d. redakcija) 8 dalyje nustatytu pagrindu ir tvarka savivaldybės tarybos nariui, einančiam mero pareigas, galėtų būti taikomas kitokio pobūdžio nušalinimas nuo pareigų nei laikinas nušalinimas nuo pareigų pagal BPK 157 straipsnį (2002 m. kovo 14 m. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu): priešingai nei pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, Vietos savivaldos įstatyme (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) nustatytu pagrindu savivaldybės tarybos narys, einantis mero pareigas, savivaldybės tarybos narių balsų dauguma galėtų būti nušalinamas nuo pareigų jam šią politinio poveikio priemonę taikant nepriklausomai nuo baudžiamojo proceso tikslų ar jo eigos.
2.3.2.2. BPK 32 straipsnio (2011 m. birželio 11 d. redakcija) ir 157 straipsnio (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) nuostatas aiškinant atsižvelgiant į nurodytą Vietos savivaldos įstatyme (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) įtvirtintą savivaldybės tarybos nario, einančio mero ar mero pavaduotojo pareigas, statusą, pažymėtina, kad:
– BPK 32 straipsnyje (2011 m. birželio 11 d. redakcija) nustatyti baudžiamojo proceso ypatumai nėra taikomi savivaldybės tarybos nariui, einančiam mero ar mero pavaduotojo pareigas;
– savivaldybės tarybos nariui, einančiam mero ar mero pavaduotojo pareigas, be jokių išlygų taikomas BPK 157 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) nustatytas laikino nušalinimo nuo pareigų teisinis reguliavimas.
2.4. Šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjo prašyme pateiktų argumentų kontekste atskirai paminėtinas ir BPK įtvirtintas teisinis reguliavimas, susijęs, be kita ko, su baudžiamojo proceso trukme ir bylos išnagrinėjimo per kuo trumpiausią terminą garantijomis:
– baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (1 straipsnio 1 dalis);
– kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę į tai, kad jo byla būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią terminą (44 straipsnio 5 dalis);
– prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika (2 straipsnis);
– nustatyta ikiteisminio tyrimo įstaigos ar jos padalinio vadovo pareiga pagal kompetenciją organizuoti ikiteisminio tyrimo įstaigos ar jos padalinio veiklą ir kontroliuoti ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinę veiklą taip, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika (172 straipsnio (2011 m. birželio 21 d. redakcija) 3 dalis);
– nustatyti ikiteisminio tyrimo atlikimo terminai: jis turi būti atliktas per kuo trumpiausius terminus, bet ne ilgiau kaip: dėl baudžiamojo nusižengimo – per tris mėnesius, dėl nesunkių, apysunkių ir neatsargių nusikaltimų – per šešis mėnesius, dėl sunkių ir labai sunkių nusikaltimų – per devynis mėnesius; įtvirtinta galimybė ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio prokuroro prašymu nustatytąja tvarka pratęsti dėl bylos sudėtingumo, didelės apimties ar kitų svarbių aplinkybių numatytus terminus (176 straipsnio (2010 m. rugsėjo 21 d. redakcija) 1, 2 dalys); jeigu ikiteisminis tyrimas tęsiasi per ilgai, jis gali būti nutraukiamas dėl pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės, t. y. ikiteisminio tyrimo teisėjas, gavęs įtariamojo ar jo gynėjo skundą, gali priimti, be kita ko, sprendimą ikiteisminį tyrimą nutraukti (176 straipsnio (2010 m. rugsėjo 21 d. redakcija) 3 dalis, 215 straipsnio 3 dalies 3 punktas);
– įtvirtinta įtariamojo teisė apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo veiksmus bei sprendimus (21 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 4 dalis (2014 m. gegužės 15 d. redakcija));
– nustatyta pirmosios instancijos teismo pareiga išnagrinėti bylą per kuo trumpesnį laiką: teismas privalo rūpintis, kad baudžiamoji byla teisme būtų išnagrinėta per kuo trumpesnį laiką, ir turi siekti, kad byla būtų išnagrinėta darant kiek įmanoma mažiau teisiamojo posėdžio pertraukų (2421 straipsnis „Pareiga išnagrinėti bylą per kuo trumpesnį laiką“ (2014 m. kovo 13 d. redakcija) 1 dalis);
– įtvirtinta apeliacinės instancijos teismo pareiga išnagrinėti bylą per kuo trumpesnį laiką (320 straipsnio 6 dalis (2007 m. birželio 28 d. redakcija)); nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme trukmės teisinis reguliavimas: byla turi būti išnagrinėta pirmosios instancijos teismo nurodytą dieną (ne anksčiau negu po vieno mėnesio nuo bylos su gautais skundais bei atsikirtimais į juos išsiuntimo apeliacinės instancijos teismui dienos; jeigu byla yra ypač sudėtinga ar kitais išimtiniais atvejais, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas, apygardos teismo pirmininkas ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas gali paskirti bylą nagrinėti kitą dieną, negu nurodė pirmosios instancijos teismas, bet ne vėliau kaip po vieno mėnesio (321 straipsnis)).
Apibendrinant nurodytąjį BPK nustatytą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad įstatyme yra įtvirtinta kiekvieno nusikalstamos veikos padarymu įtariamo (kaltinamo) asmens teisė į kuo trumpesnį procesą ir šios teisės įgyvendinimo garantijos:
– atitinkama pareiga prokurorams ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams imtis visų įstatyme nustatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika, ir bendro pobūdžio teismo (tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos) pareiga bylą išnagrinėti per kuo trumpesnį laiką;
– reikalavimai kai kurių atskirų baudžiamojo proceso stadijų (ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka) trukmei, įtvirtinus galimybę tik išimtiniais atvejais įstatyme nustatyta tvarka pratęsti jame nustatytus procesinius terminus.
3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste apibendrinant nurodytą inter alia BPK įtvirtintą teisinį reguliavimą, pareiškėjo ginčijamu aspektu konstatuotina, kad:
– BPK 157 straipsnio (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) nuostatomis reguliuojamas laikinas nušalinimas nuo pareigų; šios procesinės prievartos priemonės taikymo pagrindą sudaro įstatyme apibrėžti jos tikslai – greičiau ir nešališkiau ištirti nusikalstamą veiką ar užkirsti įtariamajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; šiais tikslais turi būti remiamasi tiek priimant sprendimą taikyti šią procesinę prievartos priemonę, tiek pratęsiant jos taikymą ar panaikinant paskirtą laikiną nušalinimą nuo pareigų;
– taikant laikiną nušalinimą nuo pareigų turi būti vadovaujamasi būtinumo kriterijumi ir proporcingumo principu: laikinas nušalinimas nuo pareigų gali būti taikomas tik tada, kai tai yra būtina, įgaliotieji subjektai privalo šią procesinę prievartos priemonę taikyti tik tada, kai be jos negalima pasiekti reikiamų proceso tikslų, ir nutraukti jos taikymą nedelsiant, kai ji tampa nebereikalinga; įstatyme yra įtvirtintos ir šią bendrą pareigą detalizuojančios atitinkamos subjektų, įgaliotų priimti sprendimą taikyti laikiną nušalinimą nuo pareigų, pratęsti jo taikymą ar panaikinti šią procesinę prievartos priemonę, pareigos (pareiga priimant šiuos sprendimus kiekvienu konkrečiu atveju vertinti laikino nušalinimo nuo pareigų tikslingumą, pareiga panaikinti laikiną nušalinimą nuo pareigų, kai ši procesinė prievartos priemonė tampa nebereikalinga); taip pat yra įtvirtintos nuostatos, užtikrinančios, kad jau paskirtos šios procesinės prievartos priemonės taikymo tikslingumas vykstant baudžiamajam procesui būtų iš naujo įvertinamas;
– BPK nustatyti baudžiamojo proceso ypatumai asmenims, kurie pagal Lietuvos Respublikos įstatymus turi imunitetą nuo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn; šie ypatumai nėra taikomi savivaldybės tarybos nariui, einančiam mero ar mero pavaduotojo pareigas; jam be jokių išlygų taikomas BPK 157 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) nustatytas laikino nušalinimo nuo pareigų teisinis reguliavimas;
– BPK 157 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) įtvirtinti inter alia reikalavimai šios procesinės prievartos priemonės taikymo trukmei: paprastai laikinas nušalinimas nuo pareigų neturi trukti ilgiau kaip šešis mėnesius; nustatyta galimybė pratęsti šios priemonės taikymą dar iki trijų mėnesių (pratęsimų skaičius nėra ribojamas);
– BPK įtvirtinta galimybė apskųsti visus su laikino nušalinimo nuo pareigų taikymu susijusius įgaliotųjų subjektų sprendimus, inter alia dėl šios procesinės prievartos priemonės taikymo, taikymo termino pratęsimo;
– įstatyme įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymu įtariamo (kaltinamo) asmens teisės į kuo trumpesnį procesą įgyvendinimo garantijos (prokurorų ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų pareiga imtis visų įstatyme nustatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika, teismo (tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos) pareiga bylą išnagrinėti per kuo trumpesnį laiką; reikalavimai kai kurių atskirų baudžiamojo proceso stadijų trukmei, kartu įtvirtinta galimybė tik išimtiniais atvejais įstatymo nustatyta tvarka pratęsti jame nustatytus procesinius terminus; įtariamojo (kaltinamojo) teisė skųsti jo atžvilgiu priimtus atitinkamus teisėsaugos institucijų sprendimus ir šių institucijų veiksmus).
III
1. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama tiek, kiek nurodyta, BPK įtvirtinto vienos iš procesinių prievartos priemonių – laikino nušalinimo nuo pareigų teisinio reguliavimo jo taikymo savivaldybės tarybos nariams, einantiems mero ar mero pavaduotojo pareigas, aspektu atitiktis Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „[p]iliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį <...> per demokratiškai išrinktus atstovus“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „[k]iekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, 119 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis teisinės valstybės principas yra universalus, juo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija; šis principas aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio; šis principas itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų, jo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose.
2.1. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog Konstitucijos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis suponuoja tai, kad privalu stengtis užtikrinti, kad kiekvienas asmuo ir visa visuomenė būtų saugūs nuo nusikalstamų kėsinimųsi (inter alia 2000 m. gegužės 8 d., 2006 m. sausio 16 d., 2010 m. gegužės 28 d., 2012 m. birželio 4 d. nutarimai); iš Konstitucijos kylanti valstybės priedermė užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi suponuoja ne tik įstatymų leidėjo teisę ir pareigą įstatymais apibrėžti nusikalstamas veikas bei nustatyti baudžiamąją atsakomybę už jas, bet ir jo teisę bei pareigą reglamentuoti su nusikalstamų veikų atskleidimu bei tyrimu ir baudžiamųjų bylų nagrinėjimu susijusius santykius – baudžiamojo proceso santykius (inter alia 2006 m. sausio 16 d. nutarimas); baudžiamojo proceso normomis siekiama sudaryti sąlygas teisėtomis priemonėmis ginti visuomenę nuo nusikalstamų veikų (2000 m. gegužės 8 d. nutarimas).
2.1.1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste aktualios šios Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarime suformuluotos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, atskleidžiančios, be kita ko, iš Konstitucijos kylančius reikalavimus, kurių turi būti paisoma įstatymu reglamentuojant baudžiamojo proceso santykius:
– baudžiamojo proceso santykiai įstatymu turi būti reguliuojami taip, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos greitai atskleisti ir išsamiai ištirti nusikalstamas veikas, teisingai nubausti nusikalstamas veikas padariusius asmenis (ar kitaip pagal įstatymą išspręsti jų baudžiamosios atsakomybės klausimą), taip pat teisinės prielaidos užtikrinti, kad niekas nekaltas nebūtų nuteistas; būtina siekti, kad būtų užtikrinta nukentėjusių nuo nusikalstamų veikų asmenų teisių apsauga, taip pat kad nebūtų nepagrįstai suvaržytos asmenų, padariusių nusikalstamas veikas, teisės; baudžiamojo proceso teisinis reguliavimas neturi sudaryti prielaidų vilkinti nusikalstamų veikų tyrimą ir baudžiamųjų bylų nagrinėjimą, taip pat prielaidų baudžiamojo proceso dalyviams piktnaudžiauti procesinėmis ar kitomis teisėmis;
– įstatymu reglamentuodamas baudžiamojo proceso santykius, įstatymų leidėjas turi gana plačią diskreciją; antai įstatymų leidėjas įstatymu gali nustatyti baudžiamojo proceso ypatumus tiriant tam tikras nusikalstamas veikas ir (arba) nagrinėjant atskirų kategorijų baudžiamąsias bylas, inter alia skirtingas tam tikrų nusikalstamų veikų ikiteisminio tyrimo taisykles, baudžiamojo proceso dalyvių teisinio statuso ypatumus ir kt.; tačiau ir įgyvendindamas minėtą diskreciją įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos normų bei principų;
– pagal Konstituciją teisinis reguliavimas turi būti toks, kad baudžiamojo proceso dalyviai, turintys tą patį procesinį teisinį statusą, būtų traktuojami vienodai; taigi tą patį procesinį statusą turintys baudžiamojo proceso dalyviai turi turėti ir tokias pačias teises bei pareigas, nebent tarp jų būtų tokio pobūdžio ir tokio masto skirtumų, kad nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas; priešingu atveju būtų nukrypta nuo konstitucinių teisinės valstybės ir asmenų lygiateisiškumo principų;
– pagal Konstituciją, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalį, reguliuojant baudžiamojo proceso santykius jokiais atžvilgiais negali būti pažeista Konstitucijoje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą; įstatymais baudžiamojo proceso santykiai turi būti reguliuojami taip, kad baudžiamojo proceso teisinių santykių subjektai, kurie mano, jog jų teisės pažeistos, turėtų teisę savo teises ginti teisme, kad ir koks būtų jų teisinis statusas baudžiamajame procese.
2.1.2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, įgyvendindamas valstybės priedermę užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės apsaugą nuo nusikalstamų kėsinimųsi ir turėdamas pareigą reglamentuoti baudžiamojo proceso santykius, privalo įstatyme nustatyti tokias baudžiamajame procese taikytinas procesines prievartos priemones, kurios įgalintų greitai atskleisti ir išsamiai ištirti nusikalstamas veikas, taip pat užkirsti kelią naujų nusikalstamų veikų darymui. Įstatyme turi būti nustatyta tokia šių priemonių taikymo tvarka, kad būtų užtikrinta asmens, kuriam jos taikomos, teisių apsauga, inter alia jam būtų sudarytos prielaidos taikant šias priemones pažeistas teises ginti teisme.
2.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – proporcingumo principas reiškia, jog teisės aktuose numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (inter alia 2012 m. spalio 31 d., 2013 m. liepos 1 d., 2014 m. vasario 14 d. nutarimai); konstitucinio proporcingumo principo reikalavimas asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, inter alia suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones (2011 m. liepos 7 d. nutarimas).
Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatyme nustatant baudžiamajame procese taikytinų procesinių prievartos priemonių taikymo tvarką turi būti paisoma ir konstitucinio proporcingumo principo: šios priemonės turi būti taikomos tik siekiant greitai atskleisti ir išsamiai ištirti nusikalstamas veikas, taip pat užkirsti kelią naujų nusikalstamų veikų darymui, jos turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir nevaržyti asmens, kuriam taikomos, teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.
2.3. Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja ir asmens teisę į tinkamą ir teisingą teisinį procesą (2006 m. sausio 16 d. nutarimas).
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog reguliuojant baudžiamojo proceso santykius turi būti paisoma inter alia to, kad pagal Konstituciją ikiteisminis tyrimas ir baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme yra skirtingi baudžiamojo proceso etapai; per ikiteisminį tyrimą yra renkama ir vertinama informacija, reikalinga tam, kad būtų galima nuspręsti, ar turi būti tęsiamas ikiteisminis tyrimas ir ar jį pabaigus baudžiamoji byla turi būti perduodama teismui, taip pat tam, kad būtų galima perduotą baudžiamąją bylą nagrinėti teisme ir ją teisingai išspręsti (2006 m. sausio 16 d., 2011 m. balandžio 7 d. nutarimai); per ikiteisminį tyrimą priimamų sprendimų aiškumas, pagrindimas teisiniais argumentais yra svarbi inter alia teisės į teisingą teisinį procesą, taip pat teisės į teisminę gynybą garantija; pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad būtų neleidžiama per ikiteisminį tyrimą priimtų sprendimų apskųsti teismui (2006 m. sausio 16 d. nutarimas); asmens teisė kreiptis į teismą suponuoja ir jo teisę į tinkamą teisinį procesą (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai).
Šiame kontekste paminėtinos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, suformuluotos inter alia aiškinant konstitucinę teisę į teisingą teismą, kartu ir į tinkamą teisinį procesą:
– konstitucinė teisė į teisingą teismą, aiškinama kitų Konstitucijos nuostatų kontekste, reiškia inter alia tai, kad teismo procese, kai nagrinėjama baudžiamoji byla, turi būti laikomasi baudžiamojo proceso teisės principų ir normų (2003 m. birželio 10 d. nutarimas), idant būtų išsamiai, objektyviai, nešališkai ištirtos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės ir būtų priimtas teisingas sprendimas baudžiamojoje byloje (1999 m. vasario 5 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai);
– Konstitucijoje įtvirtintos normos ir principai suponuoja tokį teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, modelį, kad teismas negali būti suprantamas kaip pasyvus bylų proceso stebėtojas ir kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta (inter alia 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas).
Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iš Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, kylanti asmens teisė į tinkamą ir teisingą teisinį procesą baudžiamajame procese suponuoja, be kita ko, aktyvų subjektų, įgaliotų priimti sprendimus dėl baudžiamajame procese taikytinų procesinių prievartos priemonių, inter alia teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, vaidmenį užtikrinant asmens, kuriam baudžiamajame procese taikomos šios priemonės, teisių apsaugą.
3. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo prašymą tiriama tiek, kiek nurodyta, BPK įtvirtinto laikino nušalinimo nuo pareigų teisinio reguliavimo tuo aspektu, kiek jis taikytinas savivaldybės tarybos nariams, einantiems mero ar mero pavaduotojo pareigas, atitiktis inter alia Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „[p]iliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį <...> per demokratiškai išrinktus atstovus“.
3.1. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad rinkimai, taip pat ir savivaldybių tarybų, yra politinis procesas (2011 m. lapkričio 17 d. nutarimas); būtent per rinkimus kiekvienas pilietis įgyvendina savo teisę kartu su kitais dalyvauti valdant savo šalį (1996 m. lapkričio 23 d. išvada, 2008 m. spalio 1 d., 2012 m. kovo 29 d. nutarimai), inter alia dalyvauti formuojant politines atstovaujamąsias institucijas (2011 m. gegužės 11 d., 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimai).
Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad piliečiai Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą savo teisę kartu su kitais dalyvauti valdant savo šalį įgyvendina inter alia dalyvaudami formuojant savivaldybių tarybas.
3.2. Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalis yra susijusi su įvairiomis kitomis Konstitucijos nuostatomis (2012 m. kovo 29 d. nutarimas), nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste – ir su Konstitucijos 119 straipsnio nuostatomis, kuriomis apibrėžtas, be kita ko, konstitucinis savivaldybės tarybos nario statusas.
3.2.1. Konstitucijos 119 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldos teisė laiduojama įstatymo numatytiems valstybės teritorijos administraciniams vienetams; ji įgyvendinama per atitinkamas savivaldybių tarybas.
Konstitucinis Teismas, aiškindamas inter alia Konstitucijos 119 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra pažymėjęs, kad:
– valstybės valdymas ir vietos savivalda yra dvi Konstitucijoje įtvirtintos viešosios valdžios sistemos; vietos savivalda – tai įstatymo nustatytų valstybės teritorijos administracinių vienetų bendruomenių, t. y. teritorinių bendruomenių, kurias sudaro šių vienetų nuolatiniai gyventojai (Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai gyventojai), savitvarka ir savaveiksmiškumas pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją, savaveiksmiškumo pagrindais veikianti vietinė viešosios valdžios sistema, tiesiogiai nepavaldi valstybės valdžios institucijoms, netapatinama su valstybės valdymu ir formuojama bei funkcionuojanti kitokiais nei valstybės valdžia konstituciniais pagrindais (inter alia 1998 m. vasario 18 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 11 d. sprendimas, 2007 m. vasario 9 d. nutarimas);
– savivaldos teisė įgyvendinama per demokratinį atstovavimą; savivaldybių tarybos – tai institucijos, per kurias įgyvendinama atitinkamų bendruomenių savivaldos teisė, o savivaldybės tarybos nariai yra atitinkamos teritorinės bendruomenės atstovai (inter alia 2003 m. gegužės 30 d., 2010 m. kovo 31 d. nutarimai); jie turi šios teritorinės bendruomenės mandatą (2003 m. gegužės 30 d. nutarimas).
3.2.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad, be kita ko, savivaldybių tarybų narių rinkimų principai įtvirtinti Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalyje, inter alia ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį kuriai pareiškėjas prašo ištirti.
Pagal Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalį savivaldybių tarybų nariais Lietuvos Respublikos piliečius ir kitus nuolatinius administracinio vieneto gyventojus pagal įstatymą ketveriems metams renka Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai administracinio vieneto gyventojai, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu.
3.2.3. Konstitucinis Teismas, aiškindamas inter alia Konstitucijos 119 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, atskleidė, be kita ko, šiuos konstitucinio savivaldybės tarybos narių statuso ypatumus (inter alia 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai):
– pagal Konstituciją savivaldybių tarybų nariai negali būti nelygūs savo teisiniu statusu;
– pagal Konstituciją savivaldybių tarybų nariai neturi Respublikos Prezidentui, Seimo nariams, Vyriausybės nariams ir teisėjams tam, kad galėtų vykdyti jiems Konstitucijoje nustatytas funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, įtvirtintų imunitetų – neturi asmens neliečiamybės, nenustatyta ypatinga patraukimo baudžiamojon ir (arba) administracinėn atsakomybėn tvarka.
Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijoje, inter alia jos 119 straipsnyje, nėra įtvirtintas specifinis savivaldybės tarybos nario, einančio mero pareigas, statusas.
3.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 119 straipsnio 2 dalį, išrinktų savivaldybės tarybos narių, kaip atitinkamos teritorinės bendruomenės atstovų, statusas turi tam tikrų ypatumų, palyginti su kitų, teritorinės bendruomenės mandato neturinčių, asmenų statusu, tačiau jie neturi asmenims, vykdantiems funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, nustatytų imunitetų, inter alia nėra nustatyta ypatinga jų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn tvarka.
4. Kaip minėta, pareiškėjas ginčija BPK įtvirtinto laikino nušalinimo nuo pareigų teisinio reguliavimo atitiktį ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „[k]iekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“.
Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata, jog kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą, – tai bendro pobūdžio norma (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2015 m. lapkričio 4 d. nutarimai), reiškianti galimybę savo nuožiūra, t. y. laisvai apsisprendžiant, pasirinkti užsiėmimo rūšį (inter alia 1996 m. liepos 10 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai); asmuo, siekiantis įgyvendinti savo konstitucinę teisę į darbą, turi teisę laisvai apsispręsti, ar rinktis darbą privačioje srityje arba privatų verslą, ar siekti būti priimtas į valstybės tarnybą (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai); konstitucinė kiekvieno žmogaus laisvė pasirinkti darbą bei verslą suponuoja įstatymų leidėjo pareigą sudaryti teisines prielaidas įgyvendinti šią laisvę (inter alia 2012 m. vasario 6 d. nutarimas).
Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą suponuoja galimybę laisvai rinktis ne tik darbą ar verslą privačios ūkinės veiklos srityje, bet ir kitą įvairaus pobūdžio darbinę veiklą; ši teisė neturi būti aiškinama tik lingvistiškai ir neturi būti suprantama tik kaip teisė pasirinkti darbą, ji sietina ir su santykiais, susiklostančiais asmeniui jau pasirinkus darbą ir jį atliekant. Pažymėtina, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą gali būti ribojama, jeigu laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves bei Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (inter alia 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).
IV
Dėl Baudžiamojo proceso kodekso 157 straipsnio (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) atitikties Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „[p]iliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį <...> per demokratiškai išrinktus atstovus“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „[k]iekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, 119 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui
1. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo prašymą tiriama, ar Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „[p]iliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį <...> per demokratiškai išrinktus atstovus“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „[k]iekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, 119 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja BPK 157 straipsnis (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) tiek, kiek jame nėra nustatyta draudimo savivaldybės tarybos narį nušalinti nuo mero ar mero pavaduotojo pareigų arba jo nušalinimo nuo šių pareigų trukmę ribojančių papildomų kriterijų.
2. Kaip minėta, BPK 157 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) nustatyta:
„1. Nusikalstamos veikos tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjas, gavęs prokuroro prašymą, nutartimi turi teisę laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų ar laikinai sustabdyti teisę užsiimti tam tikra veikla, jei tai būtina, kad būtų greičiau ir nešališkiau ištirta nusikalstama veika ar užkirsta įtariamajam galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas. Nutartis laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų siunčiama įtariamojo darbdaviui vykdyti.
2. Laikinas nušalinimas nuo pareigų ar laikinas teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymas negali trukti ilgiau kaip šešis mėnesius. Prireikus šios priemonės taikymas gali būti pratęstas dar iki trijų mėnesių. Pratęsimų skaičius neribojamas.
3. Nutartį laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų ar laikinai sustabdyti teisę užsiimti tam tikra veikla, taip pat nutartį pratęsti šios priemonės taikymo terminą per septynias dienas nuo nutarties paskelbimo įtariamajam dienos įtariamasis ar jo gynėjas gali apskųsti aukštesniajam teismui. Šio teismo priimta nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
4. Kai byla perduota į teismą, dėl laikino nušalinimo nuo pareigų ar laikino teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymo nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla.
5. Ikiteisminio tyrimo metu prokuroras, o perdavus bylą teismui – teismas privalo panaikinti laikiną nušalinimą nuo pareigų ar laikiną teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymą, kai ši priemonė pasidaro nebereikalinga.“
3. Minėta ir tai, kad iš pareiškėjo prašyme išdėstytų argumentų visumos matyti, jog jis tiek, kiek nurodė, BPK įtvirtinto laikino nušalinimo nuo pareigų teisinio reguliavimo prieštaravimą Konstitucijai grindžia iš esmės tuo, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu nenustačius draudimo savivaldybės tarybos narį nušalinti nuo mero ar mero pavaduotojo pareigų arba jo nušalinimo nuo šių pareigų trukmę ribojančių papildomų kriterijų, pareiškėjo nuomone, pažeidžiant Konstitucijos, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalies, nuostatas ribojama galimybė šiems tiesiogiai išrinktiems politikams atlikti šias savo pareigas, kartu pažeidžiant Konstitucijos, inter alia jos 33 straipsnio 1 dalies, 119 straipsnio 2 dalies, suponuojamą piliečių teisę dalyvauti valdant savo šalį per demokratiškai išrinktus savo atstovus.
4. Sprendžiant, ar BPK 157 straipsnis (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) tiek, kiek jame nėra nustatyta draudimo savivaldybės tarybos narį nušalinti nuo mero ar mero pavaduotojo pareigų arba jo nušalinimo nuo šių pareigų trukmę ribojančių papildomų kriterijų, neprieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „[p]iliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį <...> per demokratiškai išrinktus atstovus“, 119 straipsnio 2 daliai, pažymėtina, kad, kaip minėta:
– piliečiai įgyvendina Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą savo teisę kartu su kitais dalyvauti valdant savo šalį, inter alia dalyvaudami formuojant savivaldybių tarybas;
– pagal Konstituciją, inter alia jos 119 straipsnio 2 dalį, išrinktų savivaldybės tarybos narių, kaip atitinkamos teritorinės bendruomenės atstovų, statusas turi tam tikrų ypatumų, palyginti su kitų, teritorinės bendruomenės mandato neturinčių, asmenų statusu, tačiau jie neturi asmenims, vykdantiems funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, nustatytų imunitetų, inter alia nėra nustatyta ypatinga jų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn tvarka;
– Konstitucijoje, inter alia jos 119 straipsnyje, nėra įtvirtintas specifinis savivaldybės tarybos nario, einančio mero pareigas, statusas. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją specifinio statuso neturi ir savivaldybės tarybos narys, einantis mero pavaduotojo pareigas.
4.1. Taigi pagal Konstituciją savivaldybės tarybos nario, einančio mero ar mero pavaduotojo pareigas, statusas nesuponuoja reikalavimo įstatyme jam nustatyti kitokius, nei taikomi kitiems asmenims, procesinių prievartos priemonių, inter alia laikino nušalinimo nuo pareigų, taikymo pagrindus ir tvarką.
Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, įgyvendindamas valstybės priedermę užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės apsaugą nuo nusikalstamų kėsinimųsi ir turėdamas pareigą reglamentuoti baudžiamojo proceso santykius, privalo įstatyme nustatyti tokias baudžiamajame procese taikytinas procesines prievartos priemones, kurios įgalintų greitai atskleisti ir išsamiai ištirti nusikalstamas veikas bei užkirsti kelią naujų nusikalstamų veikų darymui, taip pat nustatyti šių priemonių taikymo tvarką.
4.2. Minėta, kad BPK 157 straipsnio (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) nuostatomis reguliuojamas laikinas nušalinimas nuo pareigų; šios procesinės prievartos priemonės taikymo pagrindą sudaro įstatyme apibrėžti jos tikslai greičiau ir nešališkiau ištirti nusikalstamą veiką ar užkirsti įtariamajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas.
Minėta ir tai, kad tik tie savivaldybės tarybos nariai, kurie atlieka mero ar mero pavaduotojo pareigas, patenka į BPK 157 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) įtvirtinto teisinio reguliavimo sritį, t. y. tik jiems, remiantis ginčijamu teisiniu reguliavimu, galėtų būti taikoma procesinė prievartos priemonė – laikinas nušalinimas nuo pareigų ir jie galėtų būti atitinkamai nušalinami nuo mero arba mero pavaduotojo pareigų.
Kaip minėta, BPK nustatyti baudžiamojo proceso ypatumai asmenims, kurie pagal Lietuvos Respublikos įstatymus turi imunitetą nuo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, nėra taikomi savivaldybės tarybos nariui, einančiam mero ar mero pavaduotojo pareigas; jam be jokių išlygų gali būti taikomas BPK 157 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) nustatytas laikino nušalinimo nuo pareigų teisinis reguliavimas.
Taigi BPK 157 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) įtvirtintu teisiniu reguliavimu sudarytos prielaidos procesinę prievartos priemonę – laikiną nušalinimą nuo pareigų savivaldybės tarybos nariui, einančiam mero ar mero pavaduotojo pareigas, taikyti bendrais įstatyme nustatytais pagrindais ir tvarka.
4.3. Konstatuotina, kad įstatymų leidėjas, BPK 157 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) įtvirtintu teisiniu reguliavimu sudarydamas prielaidas savivaldybės tarybos nariui, einančiam mero ar mero pavaduotojo pareigas, taikyti laikiną nušalinimą nuo pareigų bendrais pagrindais ir tvarka, jam iš Konstitucijos kylančią pareigą įstatyme nustatyti baudžiamajame procese taikytinas procesines prievartos priemones ir jų taikymo tvarką įgyvendino nesudarydamas prielaidų pažeisti Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatą „[p]iliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį <...> per demokratiškai išrinktus atstovus“, 119 straipsnio 2 dalies.
4.4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad BPK 157 straipsnis (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) tiek, kiek jame nėra nustatyta draudimo savivaldybės tarybos narį nušalinti nuo mero ar mero pavaduotojo pareigų arba jo nušalinimo nuo šių pareigų trukmę ribojančių papildomų kriterijų, neprieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „[p]iliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį <...> per demokratiškai išrinktus atstovus“, 119 straipsnio 2 daliai.
5. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo prašymą inter alia tiriama, ar BPK 157 straipsnis (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) tiek, kiek jame nėra nustatyta draudimo savivaldybės tarybos narį nušalinti nuo mero ar mero pavaduotojo pareigų arba jo nušalinimo nuo šių pareigų trukmę ribojančių papildomų kriterijų, neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „[k]iekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“.
6. Minėta, kad, pasak pareiškėjo, ginčijamu teisiniu reguliavimu asmens konstitucinė teisė į darbą ribojama neproporcingai: neleidimas tiesioginiuose rinkimuose išrinktam savivaldybės tarybos nariui, einančiam mero ar mero pavaduotojo pareigas, eiti šių savo pareigų, pareiškėjo nuomone, nėra proporcingas demokratinės visuomenės tikslui apsaugoti valstybę nuo galimos nusikalstamos veikos ar kitų pavojingų pažeidimų padarinių.
7. Sprendžiant, ar BPK 157 straipsnis (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) tiek, kiek jame nėra nustatyta draudimo savivaldybės tarybos narį nušalinti nuo mero ar mero pavaduotojo pareigų arba jo nušalinimo nuo šių pareigų trukmę ribojančių papildomų kriterijų, neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „[k]iekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, pažymėtina, kad, kaip minėta, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą suponuoja galimybę laisvai rinktis ne tik darbą ar verslą privačios ūkinės veiklos srityje, bet ir kitą įvairaus pobūdžio darbinę veiklą; ši teisė neturi būti aiškinama tik lingvistiškai ir neturi būti suprantama tik kaip teisė pasirinkti darbą, ji sietina ir su santykiais, susiklostančiais asmeniui jau pasirinkus darbą ir jį atliekant; Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą gali būti ribojama, jeigu laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves bei Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.
Minėta ir tai, kad pagal Konstituciją įstatyme nustatant baudžiamajame procese taikytinų procesinių prievartos priemonių taikymo tvarką turi būti paisoma ir konstitucinio proporcingumo principo: šios priemonės turi būti taikomos tik siekiant greitai atskleisti ir išsamiai ištirti nusikalstamas veikas, taip pat užkirsti kelią naujų nusikalstamų veikų darymui, jos turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir nevaržyti asmens, kuriam taikomos, teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.
7.1. Minėta, kad BPK, inter alia jo 157 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu), įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustatyti tokie reikalavimai procesinės prievartos priemonės – laikino nušalinimo nuo pareigų taikymui:
– ši priemonė gali būti taikoma tik kai tai būtina dėl įstatyme apibrėžtų jos taikymo pagrindą sudarančių tikslų (greičiau ir nešališkiau ištirti nusikalstamą veiką ar užkirsti įtariamajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas), kuriais turi būti remiamasi tiek skiriant šią procesinę prievartos priemonę, tiek pratęsiant jos taikymą ar panaikinant paskirtą laikiną nušalinimą nuo pareigų;
– taikant laikiną nušalinimą nuo pareigų turi būti vadovaujamasi būtinumo kriterijumi ir proporcingumo principu: laikinas nušalinimas nuo pareigų gali būti taikomas tik tada, kai tai yra būtina, įgaliotieji subjektai privalo šią procesinę prievartos priemonę taikyti tik tada, kai be jos negalima pasiekti reikiamų proceso tikslų, ir nutraukti jos taikymą nedelsiant, kai ji tampa nebereikalinga;
– turi būti atsižvelgiama į įstatyme įtvirtintus reikalavimus šios procesinės prievartos priemonės taikymo trukmei: paprastai laikinas nušalinimas nuo pareigų neturi trukti ilgiau kaip šešis mėnesius; nustatyta galimybė pratęsti šios priemonės taikymą dar iki trijų mėnesių (pratęsimų skaičius nėra ribojamas).
Kaip minėta, BPK įtvirtinta galimybė apskųsti visus su laikino nušalinimo nuo pareigų taikymu susijusius įgaliotųjų subjektų sprendimus, inter alia dėl šios procesinės prievartos priemonės taikymo, taikymo termino pratęsimo.
Paminėtina ir tai, kad įstatyme įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymu įtariamo (kaltinamo) asmens teisės į kuo trumpesnį procesą įgyvendinimo garantijos (prokurorų ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų pareiga imtis visų įstatymų nustatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika, teismo (tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos) pareiga bylą išnagrinėti per kuo trumpesnį laiką; reikalavimai kai kurių atskirų baudžiamojo proceso stadijų trukmei, kartu įtvirtinta galimybė tik išimtiniais atvejais įstatymo nustatyta tvarka pratęsti jame nustatytus procesinius terminus; įtariamojo (kaltinamojo) teisė skųsti dėl jo priimtus atitinkamus teisėsaugos institucijų sprendimus ir šių institucijų veiksmus).
7.2. Taigi BPK įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustatyta tokia procesinės prievartos priemonės – laikino nušalinimo nuo pareigų taikymo tvarka, pagal kurią ši priemonė įstatyme nustatyta tvarka apibrėžtais terminais gali būti taikoma tik esant įstatyme nustatytiems tikslams (greičiau ir nešališkiau ištirti nusikalstamą veiką ar užkirsti įtariamajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas) ir tik tiek, kiek tai būtina jiems pasiekti, teisiniu reguliavimu įtvirtintos ir atitinkamos asmens teisės į kuo trumpesnį teisinį procesą bei teisės ginti savo pažeistas teises teisme garantijos.
Pažymėtina, kad nagrinėjamoje konstitucinės justicijos byloje yra pagrindas teigti, jog BPK yra įtvirtintos pakankamos garantijos, skirtos užtikrinti, kad asmens, kuriam taikoma procesinė prievartos priemonė – laikinas nušalinimas nuo pareigų, teisės, inter alia teisė laisvai pasirinkti darbą, nebūtų neproporcingai ribojamos.
7.3. Vadinasi, ginčijamu BPK 157 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustatyta tokia procesinės prievartos priemonės – laikino nušalinimo nuo pareigų taikymo tvarka, kuria sudaromos prielaidos įstatyme nustatytais pagrindais ir tvarka riboti asmens, inter alia savivaldybės tarybos nario, einančio mero ar mero pavaduotojo pareigas, teisę laisvai pasirinkti darbą, tik tiek, kiek tai būtina siekiant konstituciškai svarbių tikslų – greičiau ir nešališkiau ištirti nusikalstamą veiką ar užkirsti įtariamajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas.
Konstatuotina, kad BPK 157 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) įtvirtintu procesinės prievartos priemonės – laikino nušalinimo nuo pareigų teisiniu reguliavimu nesudaryta prielaidų nukrypti nuo iš Konstitucijos, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalies nuostatos „[k]iekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, kylančių reikalavimų nustatant žmogaus teisės laisvai pasirinkti darbą ribojimus.
7.4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad BPK 157 straipsnis (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) tiek, kiek jame nėra nustatyta draudimo savivaldybės tarybos narį nušalinti nuo mero ar mero pavaduotojo pareigų arba jo nušalinimo nuo šių pareigų trukmę ribojančių papildomų kriterijų, neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „[k]iekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“.
8. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo prašymą inter alia tiriama, ar BPK 157 straipsnis (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) tiek, kiek jame nėra nustatyta draudimo savivaldybės tarybos narį nušalinti nuo mero ar mero pavaduotojo pareigų arba jo nušalinimo nuo šių pareigų trukmę ribojančių papildomų kriterijų, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pažymėtina, kad pareiškėjas savo abejonę ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi konstituciniam teisinės valstybės principui grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir dėl jo atitikties Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „[k]iekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“.
Konstatavus, kad BPK 157 straipsnis (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) tiek, kiek jame nėra nustatyta draudimo savivaldybės tarybos narį nušalinti nuo mero ar mero pavaduotojo pareigų arba jo nušalinimo nuo šių pareigų trukmę ribojančių papildomų kriterijų, neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „[k]iekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstatuotina, kad BPK 157 straipsnis (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) tiek, kiek jame nėra nustatyta draudimo savivaldybės tarybos narį nušalinti nuo mero ar mero pavaduotojo pareigų arba jo nušalinimo nuo šių pareigų trukmę ribojančių papildomų kriterijų, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
9. Kaip minėta, iš Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, kylanti asmens teisė į tinkamą ir teisingą teisinį procesą baudžiamajame procese suponuoja, be kita ko, aktyvų subjektų, įgaliotų priimti sprendimus dėl baudžiamajame procese taikytinų procesinių prievartos priemonių, inter alia teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, vaidmenį užtikrinant asmens, kuriam baudžiamajame procese taikomos šios priemonės, teisių apsaugą.
Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, savo jurisprudencijoje aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą turinį, yra, be kita ko, pažymėjęs, kad teisė į teisingą teismą apima teismo pareigą ne tik visapusiškai ir išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes, kurios leistų nepriklausomam ir nešališkam teismui kiekvienu atveju priimti teisingą ir argumentuotą sprendimą, bet ir priimti šį sprendimą per įmanomai trumpiausią laiką; teismai turi pareigą užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp šių skirtingų teisės į teisingą teismą turinį sudarančių elementų (be kitų šio teismo aktų, 1992 m. spalio 12 d. sprendimas byloje Boddaert prieš Belgiją, peticijos Nr. 12919/87).
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, įstatyme nustačius tokią procesinės prievartos priemonės – laikino nušalinimo nuo pareigų taikymo tvarką, kuria inter alia sudarytos prielaidos užtikrinti asmens, kuriam taikoma ši priemonė, teisių apsaugą, būtent atitinkamą sprendimą dėl šios priemonės taikymo priimti įgaliotiems subjektams kyla pareiga užtikrinti, kad konkretaus asmens, kuriam taikoma minėta procesinė prievartos priemonė, teisės nebūtų pažeistos. Tad subjektai, įgalioti spręsti dėl asmens laikino nušalinimo nuo pareigų (inter alia ikiteisminio tyrimo teisėjas, teismas), privalo, be kita ko, kiekvienu konkrečiu atveju spręsdami dėl šios priemonės taikymo, užtikrinti, kad ji būtų taikoma tik tada, kai tai būtina įstatyme numatytiems jos tikslams pasiekti (siekiant greitai atskleisti ir išsamiai ištirti nusikalstamas veikas, užkirsti kelią naujų nusikalstamų veikų darymui), o ją pritaikius asmens teisės ir laisvės nebūtų varžomos labiau, negu reikia nurodytais tikslais.
Pabrėžtina, kad sprendimas taikyti laikiną nušalinimą nuo pareigų privalo būti pagrįstas argumentais, konkrečiu atveju patvirtinančiais įstatyme nustatytų šios priemonės taikymo tikslų ir pagrindų buvimą, o sprendimas pratęsti šios procesinės prievartos priemonės taikymą konkrečiam asmeniui – ir papildomais svariais argumentais, patvirtinančiais būtinybę pratęsti jos taikymą.
Kadangi, kaip minėta, bendrosios kompetencijos teismų praktikoje aiškinama, kad procesinės prievartos priemonės – laikino nušalinimo nuo pareigų taikymo pagrindus ir tikslingumą nulemia įtariamo (kaltinamo, teisiamo) asmens einamų pareigų ir nusikaltimo, kuriuo jis įtariamas (kaltinamas), pobūdis, šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įgalioti subjektai, spręsdami dėl šios priemonės taikymo savivaldybės tarybos nariui, einančiam mero ar mero pavaduotojo pareigas, privalo, be kita ko, įvertinti laikino nušalinimo nuo pareigų taikymo pagrindus ir tikslingumą nulemiantį savivaldybės tarybos nario, einančio mero ar mero pavaduotojo pareigas, pareigų ir nusikaltimo, kuriuo jis įtariamas (kaltinamas), pobūdį; į jį turi būti atsižvelgiama tiek pagrindžiant procesinės prievartos priemonės – laikino nušalinimo nuo pareigų taikymo savivaldybės tarybos nariui, einančiam mero ar mero pavaduotojo pareigas, būtinybę ją taikant pirmą kartą, tiek motyvuojant poreikį toliau jam taikyti šią procesinę prievartos priemonę.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 157 straipsnis (2002 m. kovo 14 d. redakcija (Žin., 2002, Nr. 37-1341) su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu (Žin., 2010, Nr. 113-5742)) tiek, kiek jame nėra nustatyta draudimo savivaldybės tarybos narį nušalinti nuo mero ar mero pavaduotojo pareigų arba jo nušalinimo nuo šių pareigų trukmę ribojančių papildomų kriterijų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Konstitucinio Teismo teisėjai Elvyra Baltutytė
Vytautas Greičius
Danutė Jočienė
Pranas Kuconis
Gediminas Mesonis
Egidijus Šileikis
Algirdas Taminskas
Dainius Žalimas
Užsiregistruokite nemokamai per 30 sekundžių ir skaitykite visą dokumentą be apribojimų
Prisijunkite ir skaitykite visą dokumentą be apribojimų
Skaitykite visą dokumentą nemokamai
Teisininkams — 7 d. bandymas su AI asistentu
Mes naudojame slapukus, kad galėtume teikti naudingas funkcijas ir stebėti veikimą, siekdami pagerinti jūsų patirtį. Daugiau informacijos galite rasti mūsų privatumo politikoje.
Spustelėdami "Priimti visus" sutinkate naudoti visus slapukus. Spustelėdami "Priimti pasirinktus", sutinkate tik su jūsų pasirinktomis kategorijomis.
Būtinieji slapukai yra skirti mūsų teisėtam interesui užtikrinti sklandžią Platformos veiklą, jos teisinę atitiktį bei Platformos saugumą.
Funkciniai slapukai padeda išsaugoti jūsų pasirinktus nustatymus ir pagerina naršymo patirtį.
Šie slapukai padeda mums suprasti, kaip lankytojai naudojasi mūsų svetaine, ir leidžia ją tobulinti.
Rinkodaros slapukai naudojami sekti lankytojus skirtingose svetainėse ir rodyti aktualius skelbimus.