Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 105 straipsnio sankcijoje numatytos mirties bausmės atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai

I

Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau nutarime – BK) 105 straipsnyje nustatyta sankcija, numatanti, kad asmuo gali būti baudžiamas mirties bausme, neprieštarauja Konstitucijos 18, 19 straipsniams ir 21 straipsnio 3 daliai.

Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.

Šiuo metu galiojantis BK 105 straipsnis (Lietuvos Respublikos 1991 m. gruodžio 3 d. įstatymo, 1995 m. birželio 8 d. įstatymo ir 1997 m. balandžio 30 d. įstatymo redakcija) nustato, kad už tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis asmuo gali būti baudžiamas mirties bausme.

Konstitucijos 18 straipsnyje nurodoma, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Svarbiausia prigimtinė žmogaus teisė yra teisė į gyvybę. Pagal Konstitucijos 19 straipsnį žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas. Vadinasi, įstatymų, leidžiančių atimti žmogaus teisę į gyvybę, neturėtų būti.

Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Nors pagal BK 105 straipsnį mirties bausmė gali būti skiriama tik tiems asmenims, kurie padarė labai sunkų nusikaltimą – tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis, tačiau vargu ar nusikaltimo sunkumas ir žiaurumas gali būti laikomas pagrindu pateisinti bausmės žiaurumui. Vykdant mirties bausmę sukeliamos kančios, kurios gali būti vertinamos kaip asmens kankinimo forma.

II

Rengiant bylą teisminiam posėdžiui suinteresuoto asmens atstovas J. Nocius sutiko su pareiškėjo nuomone, jog mirties bausmė nesiderina su Konstitucijos nuostatomis.

Akivaizdžiausias prieštaravimas yra tarp ginčijamo baudžiamojo įstatymo ir Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalies. BK 22, 24 ir 105 straipsniuose už tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis nustatyta galimybė skirti mirties bausmę – atimti gyvybę nusikaltėliui jį sušaudant. Tuo tarpu Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje skelbiama, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Konstitucijoje tiesiogiai nepasakyta, kad draudžiama nustatyti bausmes, kuriomis žmogui atimama gyvybė, tačiau tai savaime aišku iš konteksto, nes Konstitucija draudžia nustatyti žmogų žalojančias bausmes. Žmogų žaloja ne tik jo plakimas, kankinimas, kūno dalies atskyrimas ir panašios bausmės, kurių mūsų baudžiamasis įstatymas nenustato, bet ir žmogaus sušaudymas, kurį įstatymas nustato. Baudžiamojo įstatymo ir Konstitucijos nesuderinamumo nepašalintų mirties bausmės vykdymo būdo pakeitimas humaniškesniu būdu. Mirties bausmės neįmanoma įvykdyti nenutraukus pasmerktojo kūno fiziologinių funkcijų, nepaveikus jo organizmo taip, kad jis mirtų, t. y. vienaip ar kitaip nesužalojus jo.

III

Rengiant bylą teisminiam posėdžiui buvo gauti Vilniaus Arkivyskupo Metropolito A. J. Bačkio, Seimo Žmogaus ir piliečio teisių bei tautybių reikalų komiteto pirmininko E. Zingerio, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro K. Pėdnyčios, Lietuvos žmogaus teisių centro direktorės dr. T. Birmontienės, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Socialinės teorijos katedros vedėjo dr. A. Dobrynino, Lietuvos Respublikos gydytojų sąjungos prezidento dr. L. Labanausko, Europos teisės departamento generalinio direktoriaus habil. dr. V. Vadapalo, Teisės instituto direktoriaus A. Dapšio, Lietuvos teisės akademijos dekano dr. K. Stungio ir Lietuvos politinių kalinių bendrijos „Kolyma“ pirmininko dr. M. Bloznelio paaiškinimai.

A. J. Bačkio nuomone, negalima imtis griežčiausių priemonių ir bausti žmogaus mirties bausme be būtino reikalo. Visuomenę galima apginti kitais būdais. Šiandien, nuosekliai pagerėjus baudžiamosios sistemos organizacijai, būtinybė bausti mirtimi labai reta, o praktiškai gal ir nebūtina. Dabar Lietuvoje įmanoma apsiginti nuo nusikaltėlių kitais būdais, vengiant bausti mirties bausme. Mirties bausmės panaikinimu būtų išreikšta pagarba kiekvieno žmogaus gyvybei. Be to, mirties bausmės panaikinimas būtų ženklas, kad nenorima atimti gyvybės už gyvybę, kad galima pasiūlyti humaniškesnių priemonių nusikalstamumui sustabdyti.

E. Zingeris, remdamasis ne vien teisiniais, bet ir kitais motyvais, padarė išvadą, kad būtina panaikinti mirties bausmę ir ratifikuoti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Šeštąjį protokolą.

K. Pėdnyčia savo paaiškinime nurodė, kad, atsižvelgiant į sudėtingą kriminogeninę situaciją bei visuomenės ir valstybės interesus, mirties bausmė bausmių sąraše ribotą laiką galėtų išlikti, o vėliau jos būtų galima atsisakyti, kaip, beje, ir yra numatyta naujo Baudžiamojo kodekso projekte. Teisingiausias sprendimas dėl mirties bausmės tikslingumo galėtų būti priimtas referendumu.

T. Birmontienės paaiškinime atkreipiamas dėmesys į tai, kad pasibaigus daug gyvybių nusinešusiam Antrajam pasauliniam karui įvairiuose nacionaliniuose ir tarptautiniuose dokumentuose buvo pateikiami žmogaus teisių katalogai. Visi jie buvo pradedami teise į gyvybę. Taip yra ir viename iš svarbiausių dokumentų žmogaus teisių klausimais, kuris buvo pagrindas įvairioms žmogaus teisių konvencijoms, – 1948 m. Jungtinių Tautų (JT) priimtoje Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje.

Konstitucijos 19 straipsnio nuostata, kad žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas, atsižvelgiant į Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje numatytos teisės į gyvybę interpretavimo raidą per 50 metų, turėtų būti interpretuojama kaip neleidžianti įstatymu nesaugoti bet kokio žmogaus, kad ir padariusio sunkų nusikaltimą, teisės į gyvybę.

A. Dobrynino teigimu, mirties bausmė neprieštarautų teisei į gyvybę tik tuo atveju, jeigu būtų įrodyta, jog ji apsaugo kitų žmonių gyvybę. Tačiau, kaip rodo kriminologiniai tyrimai, kol kas nerasta koreliacijos, kaip ir priežastinio ryšio, tarp mirties bausmės ir žmogaus gyvybės apsaugojimo. Mirties bausmės klausimas yra ne tik loginė arba teisinė problema, bet ir politinė programa. Ir socialinėse, ir politinėse teorijose bausmė siejama su valdžios legitimacijos problema. Būtent per bausmes valdžia rodo savo galimybes kontroliuoti visuomenę. Kiekviena bausmė, taip pat ir mirties, atspindi tam tikrus kultūrinius ir istorinius aspektus, būtent todėl taip radikaliai gali keistis visuomenės požiūris į mirties bausmės problemą. Viešoji nuomonė yra gana rimtas ir svarbus valdžios legitimacijos elementas, ypač demokratinėje visuomenėje. Viešoji nuomonė ir visuomenės požiūris į mirties bausmę nemažai priklauso nuo jos socialinio saugumo ir nuo to, ar mūsų valdžia įstengia užtikrinti socialinę tvarką. Tai matyti ir iš atliktų tyrimų. Respondentų buvo klausiama, ar jie pritartų mirties bausmei, jeigu pavojingas nusikaltėlis būtų deramai izoliuotas arba resocializuotas. Dauguma respondentų atsakė, kad mirties bausmė tokiu atveju nereikalinga. Taigi nors apskritai 70–80 proc. respondentų pasisako už mirties bausmę, tačiau jei jiems užtikrinama, kad nusikaltėlis bus izoliuotas, jie keičia savo nuomonę. Tai rodo, kad viešoji nuomonė remia teisingumą ir tvarką.

L. Labanauskas pažymėjo, kad dėl itin prastos kriminogeninės situacijos Lietuvoje šalies baudžiamuosiuose įstatymuose turėtų būti numatyta mirties bausmė už ypač sunkius nusikaltimus.

V. Vadapalo paaiškinime teigiama, kad šiuo metu pasaulyje ryškėja akivaizdi tendencija panaikinti mirties bausmę.

Europos Tarybos ir Europos Sąjungos dokumentų analizė rodo, kad mirties bausmės panaikinimas Europoje tampa privaloma norma.

Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja savo Rekomendacijoje 1246 (1994) nurodė:

„Asamblėja mano, kad mirties bausmei neliko jokios teisėtos vietos šiuolaikinės civilizuotos visuomenės baudžiamosios teisės sistemose ir kad jos taikymas gali tikrai būti prilygintas kankinimui ir laikomas nežmoniška ir žmogaus orumą žeminančia bausme pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį.

Ji, be to, primena, kad mirties bausmės, kaip bauginimo priemonės, skyrimas pasirodė neveiksmingas ir, atsižvelgiant į žmogiškojo teisingumo galimas klaidas, tragiškas dėl nekaltų žmonių egzekucijų.“

Nuo 1994 m. Europos Taryba kiekvienai valstybei, stojančiai į Europos Tarybą, kelia reikalavimą įsipareigoti panaikinti mirties bausmę. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos Rezoliucija 1044 (1994) nustato, kad noras pasirašyti ir ratifikuoti Konvencijos Šeštąjį protokolą ir įvesti moratoriumą mirties bausmei įstojus į Europos Sąjungą yra sąlyga, kurią Asamblėja kelia valstybių narystei Europos Taryboje. Dėl to visos naujos Europos Tarybos narės pareiškė, kad įvykdys šį reikalavimą. 1997 m. įvykęs Europos Tarybos valstybių narių vadovų susitikimas paragino visuotinai panaikinti mirties bausmę, o iki tol išlaikyti Europoje galiojantį moratoriumą mirties egzekucijoms.

Mirties bausmės panaikinimas yra ir narystės Europos Sąjungoje sąlyga, nors joks Europos Sąjungos teisės aktas tokios formalios sąlygos kol kas nenustato.

1997 m. lapkričio 10 d. Europos Sąjungos valstybių konferencijoje, kurioje buvo priimta Amsterdamo Sutartis, modifikuojanti Europos Sąjungos Sutartį ir Europos Bendrijų steigimo sutartis bei kai kuriuos su jomis susijusius aktus, taip pat buvo priimta Deklaracija dėl mirties bausmės panaikinimo.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos institucijų jurisprudencijoje ryškėja tendencija pripažinti, kad mirties bausmės taikymas gali būti kvalifikuotas kaip nežmoniška ir žmogaus orumą žeminanti bausmė.

V. Vadapalas pažymėjo, kad Lietuvos Respublika yra prisijungusi prie kai kurių tarptautinių sutarčių, nustatančių tam tikrus mirties bausmės taikymo apribojimus, t. y. prie Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto, 1949 m. Ženevos konvencijos dėl elgesio su karo belaisviais ir 1949 m. Ženevos konvencijos dėl civilių gyventojų apsaugos karo metu. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „šalyse, kur nepanaikinta mirties bausmė, mirties nuosprendžiai gali būti priimami tik už sunkiausius nusikaltimus, kurie galiojo tuo momentu, kai buvo padarytas nusikaltimas, ir kurie neturi prieštarauti Pakto ir Konvencijos dėl genocido nusikaltimui kelio užkirtimo ir baudimo už jį nuostatoms. Ši bausmė gali būti įvykdyta tik pagal kompetentingo teismo priimtą galutinį nuosprendį“. Šio straipsnio 5 dalis skelbia, kad „mirties nuosprendis negali būti priimtas už nusikaltimus, kuriuos padarė jaunesni kaip aštuoniolikos metų asmenys, ir negali būti vykdomas nėščioms moterims“.

V. Vadapalo nuomone, Lietuvos Respublika, būdama Europos Tarybos narė ir Europos žmogaus teisių konvencijos dalyvė, privalo panaikinti mirties bausmę bent taikos metu. Mirties bausmės vykdymas Lietuvos Respublikoje gali būti vertinamas kaip prieštaraujantis Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalies ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatoms.

A. Dapšys savo paaiškinime nurodė, kad BK numato bausmės paskirtį. Mirties bausmė sunkiai derinasi su BK 21 straipsnio nuostatomis, nes galimybė nuteistajam daryti naujus nusikaltimus yra visiškai atimama. Todėl mirties bausmė nėra bausmė. Tai yra dar viena legalizuota gyvybės atėmimo arba nusikaltėlio fizinio sunaikinimo priemonė, kurią šiuo atveju vykdo valstybė.

Kriminologiniai tyrimai rodo, kad mirties bausmės buvimas ar nebuvimas mažai teturi įtakos nusikalstamumo lygiui šalyje. Kaltininkas, darydamas nusikaltimą, dažniausiai negalvoja apie bausmę. Dalis nužudymų yra afektiniai. Todėl negalima teigti, kad mirties bausmės buvimas sulaiko nuo nusikaltimų. Dalis žmogžudžių po nužudymo tampa nebepavojingi visuomenei, nes išnyksta realus nusikaltimo motyvas (pvz., kerštas).

Atlikti tyrimai rodo, kad dalį nužudymų, už kurių padarymą sunkinančiomis aplinkybėmis BK numato mirties bausmę, padaro riboto pakaltinamumo ar ties jo riba esantys asmenys. Tai reiškia, jog šiuo metu Lietuvoje yra pavojus, kad mirti gali būti pasmerkiami psichiškai ne visai sveiki asmenys. Nuteisus žmogų mirtimi ir įvykdžius šią bausmę, klaidos, kurių, kaip rodo istorija, pasitaiko, yra nebepataisomos. Tokios klaidos auka gali būti visiškai nekaltas žmogus.

K. Stungys paaiškino, kad, be išvardytų Konstitucijos straipsnių, yra kitų norminių aktų, užtikrinančių žmogaus teisę į gyvybę. Visi šie aktai nustato visuomenės ir atskirų jos individų įpareigojimą gerbti ir saugoti žmogaus gyvybę. Žmonės, darantys sunkius nusikaltimus, sąmoningai, piktybiškai žudantys žmones, nėra apsaugoti minėtų teisės normų, reguliuojančių normalius santykius. Kategoriškai pasisakyti prieš mirties bausmę – tai reiškia privilegijuoti žudiką aukos požiūriu.

M. Bloznelis padarė išvadą, kad baudžiamuosiuose įstatymuose derėtų atsisakyti mirties bausmės. Ji gali būti taikoma tiktai kare ar kitais ekstremaliais atvejais.

IV

Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo atstovai iš esmės patvirtino prašyme išdėstytus argumentus.

S. Stačioko teigimu, teisė į gyvybę yra visų žmogaus teisių pagrindas, be jos nėra kitų žmogaus teisių. Jeigu negarantuojama ir nerealizuojama žmogaus teisė į gyvybę, atėmus gyvybę nelieka žmogaus teisių subjekto.

1992 m. Konstitucijos, priimtos Lietuvos valstybės piliečių valia, preambulėje savo tautos tradicijų ir šiuolaikinės civilizacijos pagrindu yra išreikšta esminė žmonių gyvensenos vertybė – įkūnyti prigimtinę žmogaus ir tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje. Konstitucijos 18 straipsnyje skelbiama: „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės.“ Taip Konstitucija visiems ir kiekvienam garantuoja prigimtines žmogaus teises. Tai yra fundamentalus Konstitucijos ir jos pagrindu kuriamos konstitucinės tvarkos, konstitucingumo principas: valstybė įpareigota ginti ir saugoti žmogaus prigimtines teises.

Tačiau rengiant Konstitucijos tekstą žmogaus teisė į gyvybę buvo suformuluota tik bendru teiginiu (19 straipsnis): „Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas.“ Konstitucijos tekste nėra nieko pasakyta apie mirties bausmės uždraudimą ar jos leistinumą kokiomis nors išimtinėmis aplinkybėmis. Šis konstitucinis teiginys neleidžia numatyti kokių nors šios teisės apribojimų arba išimčių. Minima nuostata yra teigianti, o ne neigianti arba netgi ne alternatyvi. Akivaizdu, kad negalima saugoti gyvybės įstatyme numatant galimybę ją atimti. Be to, gyvybė, kaip subjektyviosios teisės kategorija, negali būti laipsniuojama. Arba gyvybė yra, arba jos nėra. Jos negalima riboti ir laiko atžvilgiu, kaip kitų bausmių rūšių (pavyzdžiui, laisvės atėmimo terminai arba kitų asmens teisių laiko apribojimai).

S. Stačiokas pažymėjo, kad nėra patikimų mokslinių įrodymų, pateisinančių mirties bausmės taikymą, ir dažnai mirties bausmė tėra savotiškas tam tikros nepakankamai informuotos visuomenės dalies nuraminimas. Tačiau nustatyta, kad dauguma nusikaltėlių, darančių sunkius nusikaltimus, nusikaltimo momentu negalvoja apie numatomą bausmę. Taigi mirties bausmė savo esme ir „griežtumu“ nėra pateisinama kaip atgrasinimo nuo žiaurių nusikaltimų priemonė.

Mirties bausmė nėra bausmė savo esme, tai – susidorojimo priemonė, kuri, šiaip ar taip, yra už teisės ribų. Visuomet išlieka tikimybė, kad gali būti nuteistas nekaltas asmuo.

Šios bausmės egzistavimas taip pat turi netiesioginės įtakos visos bausmių sistemos reformai Lietuvoje. Tai, kad mirties bausmė formaliai vis dar legali, visuomenėje palaiko apskritai nevisiškai teigiamą nuostatą bausmių politikos švelninimo atžvilgiu. Mirties bausmė tik sutvirtina požiūrį į valstybę kaip į jėgą, galinčią „reikalui esant“ tam tikroms visuomenės vertybėms apsaugoti panaudoti net ir pačią nehumaniškiausią priemonę. Tačiau toks požiūris nėra logiškas ir negali būti teisingas.

Savo esme mirties bausmė išsiskiria iš bausmių sistemos, teisinės atsakomybės sampratos, bausmės tikslų. Kriminalinė bausmė, kaip baudžiamosios atsakomybės realizavimo priemonė, turi specifinius tikslus, kurie įvairiose valstybėse akcentuojami skirtingai, tačiau visgi sutariama dėl tokių dalykų: pataisymas, perauklėjimas, izoliacija, visuomenės apsauga (būdinga norminės teisės doktrinai), integracijos į visuomenę siekimas (būdingas socialinėms doktrinoms). Visi šie dalykai siejami su konkrečiu subjektu ir jam taikomais apribojimais, kas ir yra teisinės atsakomybės esmė (socialiniai, materialiniai ir kiti suvaržymai bei apribojimai). Mirties bausmė neatitinka atsakomybės realizavimo būdo esmės, nes jos įgyvendinimas yra susijęs ne su apribojimu, o su subjekto „pašalinimu“ iš visuomenės.

Mirties bausmė savo esme negali būti tikroji bausmė dar ir dėl to, kad ji yra absoliutinė, arba, kitaip tariant, baigtinė, fatališka. Ji negali būti pakeista po to, kai įvykdoma. Tuo tarpu teisingumas niekada negali būti fatališkas. Teisingumas yra procesas, bet ne vienkartinis aktas. Kitaip tariant, teisingumas vykdomas visada paliekant galimybę ištaisyti galimą klaidą arba pakeisti nuosprendį paaiškėjus naujoms aplinkybėms. Kartais dėstomi motyvai, kad teismo klaidos bylose, kuriose skelbiamas mirties nuosprendis, yra labai retos, negali būti priimtini, nes ir vieno tokio klaidingo nuosprendžio tikimybė kelia pavojų teisingumui kaip svarbiausiai žmonių gyvensenos vertybei. Negali būti laikomi pagrįstais ir šioje byloje pateikiami motyvai, pateisinantys mirties bausmę. Jau šiame amžiuje yra žinoma atvejų, kai ne vienoje valstybėje teismas padarė lemtingą klaidą skelbdamas mirties nuosprendį.

Dėl Seimo narių grupės prašymo ištirti, ar BK nuostatos dėl mirties bausmės neprieštarauja Konstitucijos 21 straipsnio 3 daliai, pareiškėjo atstovas nurodė, kad vienas iš opiausių psichologiniu požiūriu mirties bausmės uždraudimo aspektų yra santykis tarp nusikaltėlio ir aukos. Nusikaltėlis turi gauti tinkamą atpildą už padarytą nusikaltimą. Žudikas turi būti baudžiamas sunkiausia bausme – mirties bausmės alternatyva yra įkalinimas iki gyvos galvos. Tai yra nuolatinis jo, kaip žmogaus, teisių apribojimas, bet saugant teisę į gyvybę. Tačiau vyraujanti visuomenės nuomonė yra tokia, kad ši bausmė neadekvati padarytam nusikaltimui ir aukos artimųjų kančiai. Konstitucinė problema – ar nusikalstamo veiksmo adekvatumas yra toks pat veiksmas nusikaltėlio atžvilgiu? Psichologiškai tokia nuostata yra suprantama. Tačiau taikant šią logiką kitoms nusikaltimų kategorijoms darosi akivaizdu, kad principas „nusikalstamas veiksmas turi būti baudžiamas tokiu pat veiksmu“ yra nepriimtinas. Nusikaltėlis, suluošinęs savo auką, negali būti adekvačiai suluošinamas. Tai nepriimtina šiuolaikinei civilizacijai, kurios dalis yra ir mūsų Konstitucija.

Pareiškėjo atstovas E. Bičkauskas pabrėžė, kad mirties bausmės klausimas neatsiejamas nuo bendros bausmių politikos, bausmių griežtėjimo, racionalėjimo klausimų. Lietuvoje nuo 1990 m. iki dabar nusikalstamumo lygis išaugo daugiau kaip du kartus. Nubaustųjų laisvės atėmimu per tą laikotarpį padaugėjo net tris kartus. Palyginti su Europos šalimis, tai vieni didžiausių skaičių. Jau šiandien apie 300 tūkst. Lietuvos gyventojų yra bausti laisvės atėmimo bausme. Galiojantis BK, nors po sovietmečio iš esmės jau visiškai pakeistas, yra bene pats griežčiausias Europoje ir toliau plėtojamas griežtinimo linkme. Taigi kova su nusikalstamumu dažnai yra tiktai regimybė. Antai sugriežtinus bausmes už transporto priemonių vagystes, vagysčių ne sumažėjo, bet atvirkščiai – padaugėjo. Vienas iš populiariausių argumentų teisinant mirties bausmę yra tas, kad ją panaikinus toliau didėtų nusikalstamumas, taip pat daugėtų nužudymų. Teigiama, kad mirties bausmė turi stabdomąjį poveikį. Tačiau iš tikrųjų bausmių griežtinimas nedaro įtakos nusikalstamumo lygiui. Kai kurie duomenys, gauti apklausus asmenis, padariusius nusikaltimus, už kuriuos būtų galima bausti mirties bausme, rodo, kad net devyni iš dešimties darydami nusikaltimą negalvojo apie jų laukiantį atpildą. Jungtinių Tautų iniciatyva atliktų mirties bausmės panaikinimo galimybių tyrimų rezultatų apibendrinime nurodoma, jog „negauta jokių moksliškai pagrįstų duomenų, patvirtinančių, kad mirties bausmė daro didesnį stabdantį poveikį nei įkalinimas iki gyvos galvos“. Tai rodo ir valstybių, atsisakiusių šios bausmės, praktika. Lietuvoje mirties bausmė nevykdoma nuo 1996 m. Tai žino visuomenė, taip pat ir nusikalstamas pasaulis, bet nužudymų per šį laikotarpį ženkliai sumažėjo. Todėl galima daryti prielaidą, kad tokios bausmės taikymo poveikis kovojant su nusikalstamumu dažnai yra pervertinamas. Mirties bausmė, kaip ir kitų bausmių besaikis griežtinimas, nėra nusikalstamumo problemų sprendimo raktas, bet ji sukuria iliuziją, jog su nusikalstamumu yra smarkiai kovojama, ir atitraukia dėmesį nuo kur kas sudėtingesnių sprendimų. Nustatyta, kad daugelis asmenų, už nužudymą nubaustų ne mirties bausme, laisvės atėmimo vietoje elgiasi kur kas geriau, nei nuteistieji už kitokio pobūdžio nusikaltimus. Jų recidyvinis nusikalstamumas, palyginti su kitais, yra net mažesnis. Lietuvoje nebuvo atliekama mirties bausmės nuosprendžių analizė. 1987 m. tokio pobūdžio tyrimus atlikus JAV nustatyta, kad 1900–1985 m. net 350 nuteistųjų, nubaustų mirties bausme, buvo nekalti. Mirties bausmė visiškai atėmė galimybę atitaisyti klaidą. Taip pat galima konstatuoti, jog tarp nuteistųjų myriop yra ir tokių asmenų, kurie ateityje nebūtų padarę jokio nusikaltimo. Visuomenė ir be mirties bausmės turi nemažai galimybių parodyti savo neigiamą požiūrį į nusikaltimą ir nusikaltėlį. Teisė į gyvybę yra visų žmogaus teisių pagrindas, todėl mirties bausmės problema negali būti vien teisinė, kovos su nusikalstamumu problema. Tai – moralinė, visai visuomenei bendra problema, dėl kurios egzistavimo pažeidžiamos pagrindinės žmogaus teisės. Prigimtinę žmogaus teisę į gyvybę dovanoja ne valstybė, todėl vargu ar ji turi teisę ją dovanoti už gerą elgesį arba sąmoningai atimti už blogą.

V

Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens atstovas J. Nocius papildomai nurodė, kad galiojančio BK 105 straipsnio sankcija, numatanti mirties bausmę, priėmus Konstituciją iš esmės nebuvo keičiama. Seimas mirties bausmės nepanaikino, bet suformulavo naujas BK 22, 24 straipsnių redakcijas, numatančias mirties bausmę. BK 1998 m. balandžio 21 d. buvo papildytas 71 straipsniu dėl genocido, kurio 2 dalies sankcijoje taip pat numatyta mirties bausmė. Tai reiškia, kad Seimas vis dėlto yra už mirties bausmę.

Atstovo nuomone, diskutuotina pareiškėjo nuostata, kad mirties bausmė prieštarauja Konstitucijos 18 straipsniui. Konstitucijoje konstatuojama, kad įstatymas gina žmogaus laisvę. Žmogaus laisvė taip pat yra prigimtinė teisė, kurią gina įstatymas. Tačiau teismai už nusikaltimo padarymą dažnai skiria laisvės atėmimo bausmę. Galiojantis BK numato netgi laisvės atėmimą iki gyvos galvos.

VI

Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo specialistai – Seimo Žmogaus ir piliečio teisių bei tautybių reikalų komiteto pirmininkas E. Zingeris, Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė T. Birmontienė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Socialinės teorijos katedros vedėjas A. Dobryninas, Europos teisės departamento generalinis direktorius V. Vadapalas. Jie iš esmės pakartojo raštu išdėstytus argumentus.

Konstitucinis Teismas

1. Baudžiamajame kodekse mirties bausmė yra minima keturiuose straipsniuose: BK bendrosios dalies 22 straipsnyje, įtvirtinančiame bausmių sistemą, 24 straipsnyje, apibrėžiančiame mirties bausmės išimtinumą, taip pat BK specialiosios dalies 105 straipsnyje, numatančiame mirties bausmę už nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis, ir 71 straipsnyje, numatančiame mirties bausmę už genocidą, padarytą sunkinančiomis aplinkybėmis.

BK 22 straipsnyje apibrėžiant bausmių sistemą yra išsamiai, tam tikra tvarka, kaip vieninga visuma, išdėstytos visos bausmių rūšys. Joje įtvirtintos skirtingo turinio ir griežtumo bausmės, kurios kiekviena atskirai arba derinama su kitomis leidžia individualizuoti bausmę ir siekti jai keliamų tikslų. BK 22 straipsnyje visos bausmės yra suskirstytos į pagrindines ir papildomas. Viena iš keturių pagrindinių bausmių – mirties bausmė. Be jos, šiame straipsnyje yra numatyti laisvės atėmimas, pataisos darbai be laisvės atėmimo ir bauda. Straipsnyje taip pat nustatyta, kad įstatymo numatytais atvejais kartu su pagrindinėmis bausmėmis nuteistiesiems gali būti skiriamos papildomos bausmės.

BK 24 straipsnyje apibūdinant mirties bausmę nustatyta, kad ji yra išimtinė bausmė. Mirties bausmės išimtinį pobūdį lemia tokios aplinkybės:

2. Pareiškėjui kyla abejonė, ar BK 105 straipsnyje nustatyta sankcija, kad asmuo, padaręs tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis, gali būti baudžiamas mirties bausme, neprieštarauja Konstitucijos 18, 19 straipsniams ir 21 straipsnio 3 daliai.

Pažymėtina, kad pareiškėjui jau pateikus prašymą ištirti ginčijamos normos konstitucingumą Seimas 1998 m. balandžio 21 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo 62 (1), 71 straipsniais ir 8 (1), 24, 25, 26, 35, 49, 54 (1), 89 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (Žin., 1998, Nr. 42-1140), kuriuo BK buvo papildytas 71 straipsniu, numatančiu atsakomybę už genocidą.

Kadangi pareiškėjas nekelia BK 71 straipsnio sankcijoje numatytos mirties bausmės atitikimo Konstitucijai klausimo, Konstitucinis Teismas nagrinės tik tai, ar BK 105 straipsnio sankcijoje nustatyta mirties bausmė atitinka Konstitucijos 18, 19 straipsnius ir 21 straipsnio 3 dalį. Kartu Konstitucinis Teismas pažymi, kad BK 105 straipsnio sankcija yra tiesiogiai susijusi su šio kodekso bendrosios dalies 22 ir 24 straipsniuose nustatytomis normomis. Todėl BK 105 straipsnio sankcijoje nustatytos mirties bausmės atitikimas Konstitucijai bus nagrinėjamas atsižvelgiant ir į paminėtas BK bendrosios dalies normas.

3. Sprendžiant klausimą, ar ši BK 105 straipsnio sankcijoje numatyta bausmė atitinka Konstituciją, reikia atsižvelgti į tai, kad Konstitucija yra vientisas aktas, kurio įvairiuose straipsniuose įtvirtinama žmogaus gyvybės apsauga. Svarbu įvertinti atitinkamas tarptautinės bendrijos nuostatų dėl mirties bausmės tendencijas, Lietuvos valstybės tarptautinius įsipareigojimus ir Lietuvos valstybės istorinės raidos patirtį įtvirtinant šią bausmę baudžiamuosiuose įstatymuose. Taigi mirties bausmės teisėtumo problema nagrinėtina įvairiais aspektais.

1. Teisė į gyvybę yra neatimama kiekvieno žmogaus teisė. Ši teisė saugoma įstatymo. Niekam negali būti savavališkai atimta gyvybė.

2. Šalyse, kur mirties bausmė nepanaikinta, mirties nuosprendžiai gali būti priimami tik už pačius sunkiausius nusikaltimus, pagal įstatymus, kurie galiojo tuo momentu, kai buvo padarytas nusikaltimas.

3. Kai gyvybės atėmimas sudaro genocido nusikaltimą, jokia šio straipsnio nuostata neduoda valstybėms – šio Pakto dalyvėms teisės nukrypti nuo įsipareigojimų, prisiimtų pagal Konvencijos dėl genocido nusikaltimui kelio užkirtimo ir baudimo už jį nuostatas.

4. Kiekvienas nuteistasis mirties bausme turi teisę rašyti malonės prašymą arba prašyti nuosprendį sušvelninti.

5. Mirties nuosprendis negali būti skirtas už nusikaltimus, kuriuos padarė jaunesni kaip 18 metų asmenys, ir negali būti vykdomas nėščioms moterims.

6. Jokia šio Pakto nuostata negalima remtis, kad kuri nors valstybė – šio Pakto dalyvė atidėliotų mirties bausmės panaikinimą arba neleistų jos panaikinti.

Taigi Paktas tiesiogiai yra orientuotas į dvi esmines nuostatas: 1) mirties bausmė gali būti taikoma tik už ypač sunkius nusikaltimus ir griežtai laikantis įstatymų apibrėžtų procesinių procedūrų; 2) panaikinti mirties bausmę yra tarptautinio žmogaus teisių modelio tikslas.

1989 m. JT Generalinė Asamblėja priėmė Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto Antrąjį fakultatyvinį protokolą. Protokolo 1 straipsnyje nurodoma: 1) mirties bausmės nuosprendis negali būti vykdomas jokiam asmeniui, esančiam valstybės – šio Protokolo dalyvės jurisdikcijoje; 2) kiekviena valstybė dalyvė savo jurisdikcijoje imasi reikiamų priemonių tam, kad panaikintų mirties bausmę.

Šis Protokolas neleidžia valstybėms daryti išlygų numatant mirties bausmę, išskyrus sunkius nusikaltimus, padarytus karo metu. Be kita ko, pagal Protokolą sąvoka „karas“ turi būti aiškinama siauriau, t. y. ji neapima netarptautinio pobūdžio konfliktų.

Pakto Antrasis fakultatyvinis protokolas mirties bausmės uždraudimo pasauliniu mastu klausimu baigė tam tikrą evoliucijos proceso etapą. Nors 1991 m. liepos 11 d. įsigaliojusio Antrojo fakultatyvinio protokolo ratifikacijos procesas nėra itin intensyvus, jis rodo tarptautinės bendruomenės principinį požiūrį į mirties bausmę.

Būtina pažymėti, kad panašus procesas dėl mirties bausmės panaikinimo vyko ir Europoje. Europos Taryba nuo pat jos sukūrimo viena iš svarbiausių savo veiklos krypčių laiko pagarbos žmogaus teisėms užtikrinimą, taip pat JT priimtų dokumentų šiais klausimais sukonkretinimą ir kryptingesnį jų įgyvendinimą.

1950 m. lapkričio 4 d. dešimt valstybių – Europos Tarybos narių pasirašė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, kuri įsigaliojo 1953 m. rugsėjo 3 d.

Šios Konvencijos 2 straipsnyje skelbiama:

1. Kiekvieno žmogaus teisė gyventi turi būti saugoma įstatymo. Niekam negalima tyčia atimti gyvybės, išskyrus vykdant teismo nuosprendį už nusikaltimą, už kurį tokia bausmė numatyta įstatymo.

2. Gyvybės atėmimas negali būti laikomas prieštaraujančiu šiam straipsniui, jeigu tai įvyko neviršijant tokio jėgos naudojimo, kai tai buvo neišvengiamai būtina:

1. Mirties bausmė panaikinama. Niekas negali būti nei nuteistas mirties bausme, nei nubaustas.

2. Valstybė turi teisę savo įstatymuose numatyti mirties bausmę už veiksmus, padarytus karo ar neišvengiamo pavojaus kilti karui metu; tokia bausmė gali būti taikoma tik įstatymų numatytais atvejais ir pagal jų nuostatas. Toji valstybė privalo pranešti Europos Tarybos generaliniam sekretoriui minėtų įstatymų dėl mirties bausmės nuostatas.

3. Šio Protokolo nuostatose negali būti jokių išlygų remiantis Konvencijos 15 straipsniu.

4. Šio Protokolo nuostatose negali būti jokių išlygų remiantis Konvencijos 64 straipsniu.

Taigi Europos Taryba vienareikšmiškai ragina valstybes – šios Tarybos nares panaikinti mirties bausmę.

Pažymėtina, kad 1995 m. balandžio 27 d. Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją. Taip pat jis ratifikavo Pirmąjį, Ketvirtąjį, Septintąjį ir Vienuoliktąjį protokolus. Tačiau iki šiol neratifikuotas Konvencijos Šeštasis protokolas, kuris, kaip minėta, be išlygų reikalauja panaikinti mirties bausmę.

Mirties bausmės klausimą Europos Taryba yra svarsčiusi ne vieną kartą, nuolatos vis griežčiau reikalaudama šią bausmę panaikinti. Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja 1994 m. spalio 4 d. priėmė Rekomendaciją 1246 dėl mirties bausmės panaikinimo, kurioje nurodė: Asamblėja pripažįsta, kad mirties bausmė šiuolaikinėje civilizuotos visuomenės baudžiamojoje sistemoje (bausmių sistemoje) neturi teisėtos vietos, kad jos taikymą galima prilyginti kankinimams ir ją laikyti nežmoniška bei žeminančia bausme, kaip nurodyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje.

Toliau Asamblėja priminė, kad mirties bausmės taikymas nėra efektyvi prevencijos priemonė, ir, kadangi teismai gali suklysti, mirties bausmė gali virsti nekalto žmogaus nubaudimo tragedija. Asamblėja nematė būtinybės įvesti mirties bausmę karo metu, jeigu taikos metu ji buvo netaikoma. Atvirkščiai, Asamblėjos nuomone, yra rimtų priežasčių atsisakyti mirties bausmės taikymo ir karo metu: mirties bausmės nuosprendžiais, priimtais karo metu, paprastai siekiama įbauginti kitus nuo panašių nusikaltimų darymo, ir jie yra įvykdomi greitai, kad būtų išlaikytas tokio baiminimo efektas. Dėl to emocionaliomis karo sąlygomis ne visada laikomasi taisyklių ir padidėja rizika, kad bus nubaustas nekaltas asmuo.

Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja 1994 m. spalio 4 d. priėmė Rezoliuciją 1044, kurioje suformulavo tokias esmines nuostatas:

„[IE] 3. Esant neginčijamų argumentų prieš mirties bausmės taikymą, Asamblėja kviečia visas valstybes – Europos Tarybos nares, dar išlaikančias mirties bausmę taikos ir/ar karo metu, ir valstybes, kurių parlamentinės delegacijos turi specialų svečio statusą, galutinai panaikinti įstatymuose mirties bausmę.

5. Asamblėja kviečia visas valstybes – Europos Tarybos nares, kurios dar nepasirašė ir neratifikavo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Šeštojo protokolo, tuojau pat tai padaryti. [IE]

6. Adekvatus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo vykdymas turi būti nuolatiniu Asamblėjos rūpesčiu. Pasirengimas ratifikuoti šį Protokolą turi būti sąlyga įstoti į Europos Sąjungą.“

Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja mirties bausmės panaikinimo klausimą dar kartą svarstė 1996 m. ir priėmė Rezoliuciją 1047 bei Rekomendaciją 1302, iš esmės kėlusias analogiškus reikalavimus.

Europos Parlamentas 1997 m. birželio 13 d. svarstė mirties bausmės panaikinimo klausimą ir priėmė Rezoliuciją, kurioje nurodė:

„1. Patvirtina savo griežtą nusistatymą prieš mirties bausmės taikymą bet kurioje pasaulio dalyje ir kviečia visas šalis priimti mirties bausmės taikymo moratoriumą ir ją visiškai panaikinti. [IE]

3. Kviečia tas Europos valstybes, kuriose tebėra mirties bausmė, jos nebetaikyti ir galutinai ją panaikinti visiems nusikaltimams kaip įmanoma greičiau. [IE]

8. Mano, kad į mirties bausmės panaikinimą privaloma atsižvelgti visose derybose dėl narystės ir bendradarbiavimo sutarčių.“

Europos Tarybos ir Europos Sąjungos dokumentų analizė rodo, kad mirties bausmės panaikinimas Europoje tampa visuotinai pripažinta norma, o Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Šeštąjį protokolą yra pasirašiusios visos valstybės – Europos Tarybos narės, išskyrus Albaniją, Bulgariją, Kiprą, Lietuvą, Turkiją. Jį pasirašė, bet kol kas neratifikavo, Belgija, Latvija, Rusija ir Ukraina. Reikalavimas panaikinti šią bausmę yra praktiškai įgyvendintas. Šiuo metu mirties bausmė nevykdoma jokioje Europos valstybėje.

Taigi šiuolaikinėje Europos šalių baudžiamojoje teisėje pastebima akivaizdi tendencija: kriminalinė bausmė turėtų derinti bausmę su žmoniškumo, pagarbos žmogui, jo orumui išsaugojimu, o bausmės tikslas būtų atkurti nusikaltimu pažeistą tvarką bei užtikrinti žmonių saugumą. Svarbu yra nusikaltimą padariusio asmens resocializacija, jo pagarbos įstatymams ugdymas per bausmės atlikimo laiką. Reikšmingas baudžiamųjų įstatymų principas yra tas, jog juose įtvirtintos bausmės neturi būti griežtesnės negu reikia, kad padaręs nusikaltimą asmuo pasitaisytų, t. y. ateityje nebenusikalstų.

3.3. Apžvelgiant mirties bausmės teisinio reguliavimo Lietuvoje istorinę patirtį pažymėtina, kad jau žymiausiame Lietuvos teisės paminkle – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Statutuose (Pirmajame – 1529 m., Antrajame – 1566 m. ir Trečiajame – 1588 m.) buvo nustatyti mirties bausmės taikymo apribojimai. Ji galėjo būti paskirta tik teismo nuosprendžiu. Nuosprendžio įvykdymu privalėjo rūpintis pats teismas arba nukentėjusioji šalis.

Pagal Statutus mirties bausmė nebuvo skiriama, jeigu nusikaltimas buvo padarytas esant neišvengiamam būtinumui arba būtinajai ginčiai. Šia bausme taip pat nebuvo baudžiami tarnai už pono įsakymu padarytą nusikaltimą ir asmenys, nužudę išdaviką ar paskelbtą už įstatymo ribų nusikaltėlį.

Nuo mirties bausmės taikymo tuo metu buvo atleidžiami nepilnamečiai, nėščios moterys ir asmenys, padarę nusikaltimus iš kvailumo ar dėl pamišimo. Pagaliau įstatymas leido šalims bet kada susitaikyti: tai jos galėjo padaryti tiek iki teismo sprendimo, tiek jį priėmus.

Mirties bausmės panaikinimo klausimas Lietuvos valstybėje buvo nagrinėtas XX a. pradžioje, po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. Lietuvos Valstybės Tarybos Prezidiumas 1919 m. sausio 16 d. priėmė Laikinąjį Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymą (Vyriausybės žinios, 1919, Nr. 2-3), kuriuo buvo receptuotas 1903 m. patvirtintas Rusijos baudžiamasis statutas. Jį įvedant galioti Lietuvoje, buvo panaikinti iš esmės visi straipsniai, kurie numatė mirties bausmę, išskyrus 108 straipsnį (valstybės išdavimas). Tačiau ir pagal jį mirties bausmė negalėjo būti taikyta, nes įvedamomis įstatymo nuostatomis buvo nustatyta, jog vietoje mirties bausmės yra skiriamas sunkiųjų darbų kalėjimas. Taigi, valstybėje nesant ekstremalių aplinkybių, mirties bausmė Lietuvos nepriklausomybės atkuriamuoju laikotarpiu de jure buvo panaikinta, ir tai rodė jos aiškią orientaciją į pažangios demokratinės valstybės kūrimą. Kartu reikia pažymėti, kad dėl tam tikrų istorinių aplinkybių šio siekio nepavyko visiškai įgyvendinti.

Steigiamasis Seimas mirties bausmės klausimą Lietuvoje nagrinėjo dar kartą. 1920 m. gegužės 28 d. jis priėmė „Mirties bausmėm sustabdyti įstatymą“, pagal kurį sustabdė mirties bausmės vykdymą iki amnestijos įstatymo priėmimo ir konstitucinio šios problemos sprendimo. 1920 m. birželio 10 d. priėmus Laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją, jos 16 straipsnyje buvo numatyta: „Mirties bausmė naikinama.“ Šio straipsnio pastaboje buvo nurodyta, jog „karo metu, taip pat valstybei gresiančiam pavojui pašalinti konstitucinės garantijos gali būti sustabdytos įstatymu“.

Lietuvos valstybės 1922 m. Konstitucijoje mirties bausmės klausimas nebuvo reguliuojamas. Jį buvo palikta spręsti paprastiesiems įstatymams. Atsižvelgiant į tai, kad didžiojoje Lietuvos valstybės teritorijos dalyje 1920–1940 m. nepriklausomybės laikotarpiu galiojo nepaprastoji padėtis, mirties bausmė buvo numatyta įstatymuose ir realiai taikoma.

1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, jos teritorijoje buvo įvestas galioti RSFSR baudžiamasis kodeksas, kuris nustatė mirties bausmę už daugelį vadinamųjų kontrrevoliucinių, valstybinių ir kitų nusikaltimų. Nustačius grįžtamąjį svetimos valstybės įstatymo galiojimą, Lietuvoje pagal RS FSR BK mirties bausme buvo nubausta tūkstančiai Lietuvos žmonių.

3.4. 1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo paliktas galioti dar okupaciniu laikotarpiu priimtas Baudžiamasis kodeksas, kuriame mirties bausmė buvo numatyta už 18 valstybinių ir kriminalinių nusikaltimų bei 16 karinių nusikaltimų. Pažymėtina, kad nepriklausomos Lietuvos aukščiausios valdžios institucijos ne kartą nagrinėjo mirties bausmės problemą ir priėmė esminius sprendimus dėl jos taikymo apribojimų.

Jau 1991 m. gruodžio 3 d. įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo, Baudžiamojo proceso ir Pataisos darbų kodeksų pakeitimo ir papildymo“ nusikaltimų, už kuriuos buvo numatyta mirties bausmė, skaičius sumažintas iki vieno – už pabaigtą tyčinį nužudymą, padarytą sunkinančiomis aplinkybėmis, kuris numatytas BK 105 straipsnyje.

1994 m. liepos 19 d. įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo, Pataisos darbų ir Baudžiamojo proceso kodeksų pakeitimo ir papildymo“ buvo numatyta, kad mirties bausmė negali būti skiriama, o paskyrus – vykdoma moterims, asmenims, kuriems nusikaltimo padarymo momentu nebuvo suėję 18 metų, taip pat asmenims, pripažintiems ribotai pakaltinamais. Taip pat buvo nustatyta, kad teismas, nuteisdamas asmenį mirties bausme, gali pakeisti ją laisvės atėmimu iki gyvos galvos. Mirties bausmė gali būti pakeista laisvės atėmimu iki gyvos galvos ir malonės tvarka.

Respublikos Prezidentas 1996 m. liepos 25 d. dekretu pateikė Seimui svarstyti įstatymo dėl mirties bausmės vykdymo sustabdymo projektą. Respublikos Prezidento nuomone, priėmus tokį įstatymą, laikinai, kol bus priimtas naujas Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, kuriame būtų galutinai apsispręsta dėl mirties bausmės reikalingumo, šios bausmės vykdymas būtų sustabdytas. Nors Respublikos Prezidento pateiktas įstatymo projektas dar nepriimtas, tačiau nuo 1996 m. teismų paskirta mirties bausmė nevykdoma, nes Respublikos Prezidentas nesvarsto šių asmenų malonės prašymų. Be šios procedūros mirties bausmė nevykdoma.

Vyriausybės 1996 m. pateiktame Seimui svarstyti naujo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso projekte mirties bausmė nenumatyta.

Mirties bausmės klausimą 1997 m. balandžio 27 d. svarstė Baltijos Asamblėja. Priimtoje rezoliucijoje ji rekomendavo trijų Baltijos valstybių parlamentams ir vyriausybėms pasirengti ratifikuoti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Šeštąjį protokolą. Kartu Baltijos Asamblėja pripažino, kad tokiam sprendimui priimti privalomos sąlygos yra:

iš esmės sumažinti nusikaltimų lygį, palyginti su dabartine padėtimi, ypač sunkių nusikaltimų prieš asmenį;

teisės aktuose, kurie šiandien leidžia nuteisti mirties bausme, nustatyti įkalinimo iki gyvos galvos normas;

iš esmės reorganizuoti ir atnaujinti kalėjimų sistemą, kad ji atitiktų priimtus Europos standartus ir sudarytų galimybes atskirai laikyti asmenis, padariusius skirtingo sunkumo laipsnio nusikaltimus.

Analogiško turinio rezoliucijos projektą 1997 m. birželio 24 d. svarstė Seimas, ir jo priėmimas yra įtrauktas į tolesnę Seimo darbotvarkę. Pažymėtina, kad Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos 1997 m. rugsėjo 22 d. Rekomendacijoje 1339 tai buvo įvertinta kaip teisinis pagrindas esamam mirties bausmės moratoriumui ir kaip įvykdyta išankstinė sąlyga ratifikuoti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Šeštąjį protokolą.

4. Dėl BK 105 straipsnio sankcijoje numatytos mirties bausmės atitikimo Konstitucijos 18 straipsniui.

Konstitucijos 18 straipsnyje nustatyta: „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės.“ Prigimtinis žmogaus teisių pobūdis reiškia, kad jos yra neatskiriamos nuo individo, nesusietos nei su teritorija, nei su tauta. Prigimtines teises žmogus turi nepriklausomai nuo to, ar jos yra įtvirtintos valstybės teisės aktuose, ar ne. Šias teises turi kiekvienas žmogus, tai reiškia, kad jas turi ir geriausieji, ir blogiausieji žmonės.

Konstitucinis Teismas pažymi, kad iš prigimtinių teisių tarptautinė bendruomenė išskiria žmogaus gyvybę ir orumą. Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas skelbia, kad kiekvienas žmonių bendruomenės narys turi prigimtinį orumą, o žmogaus orumas yra svarbiausias teisių šaltinis, nes žmogaus teisės „kyla iš žmogaus asmenybei būdingo orumo“.

Žmogaus gyvybė ir jo orumas sudaro asmenybės vientisumą, reiškia žmogaus esmę. Gyvybė ir orumas yra neatimamos žmogaus savybės, todėl negali būti traktuojamos atskirai. Prigimtinės žmogaus teisės – tai individo prigimtinės galimybės, kurios užtikrina jo žmogiškąjį orumą socialinio gyvenimo srityse. Jos sudaro tą minimumą, atskaitos tašką, nuo kurio plėtojamos ir papildomos visos kitos teisės ir kurios sudaro tarptautinės bendruomenės neginčijamai pripažintas vertybes.

Taigi žmogaus gyvybė ir orumas, kaip išreiškiantys žmogaus vientisumą ir jo nepaprastą esmę, yra aukščiau įstatymo. Atsižvelgiant į tai, žmogaus gyvybė ir orumas vertintini kaip ypatingos vertybės. Konstitucijos paskirtis tokiu atveju yra užtikrinti šių vertybių gynimą ir gerbimą. Šie reikalavimai keliami visų pirma pačiai valstybei.

Konstitucijos II skirsnyje įtvirtintas žmogaus teises ir laisves traktuodamas kaip vientisą katalogą, Konstitucinis Teismas atkreipia dėmesį į šių teisių ir laisvių formulavimo ypatumus. Šiame Konstitucijos skirsnyje išvardytos pamatinės teisės paprastai pateikiamos kaip bendra norma. Tačiau kai ši bendra norma turi išimčių, jos nurodomos. Antai Konstitucijos 20 straipsnyje nustatyta: „Žmogaus laisvė neliečiama.“ Šio straipsnio 2 dalyje nustatytas draudimas savavališkai sulaikyti žmogų arba laikyti jį suimtą, išskyrus tuos pagrindus ir tokias procedūras, kuriuos nustatė įstatymas. Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta: „Nuosavybė neliečiama“, o šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad nuosavybė gali būti paimta įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginus. Konstitucijos 21 straipsnis, nustatęs, kad „žmogaus orumą gina įstatymas“, 2 dalyje patikslina, kad draudžiama žeminti žmogaus orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Panašiai formuluojami Konstitucijos straipsniai dėl žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo (22 straipsnis), žmogaus būsto neliečiamumo (24 straipsnis) ir kt. Tuo tarpu Konstitucijos 19 straipsnis turi tik vieną bendrą normą: „Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas.“ Iš jo darytina prielaida, kad Konstitucijos 19 straipsnio normoje nėra nustatyta jokių išimčių, kurios valstybės vardu leistų atimti gyvybę.

Todėl galima teigti, kad Konstitucijos 18 straipsnyje numatyta išskirtinė prigimtinių teisių apsauga iš esmės užkerta kelią BK 105 straipsnio sankcijoje nustatyti mirties bausmę.

5. Dėl BK 105 straipsnio sankcijos, numatančios mirties bausmę, atitikimo Konstitucijos 19 straipsniui.

Konstitucijos 19 straipsnyje nustatyta: „Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas.“ Kaip jau buvo minėta, demokratinių šalių teisėje žmogaus gyvybė pripažįstama aukščiausia vertybe. Tai matyti iš jai apibūdinti vartojamų sąvokų: „viena svarbiausių teisių“, „pagrindinė iš visų teisių“, „visų kitų teisių pagrindas ir kertinis akmuo“, „būtina visų kitų teisių prielaida“, „visų žmogaus teisių pamatinė teisė“ ir pan. Toks teisinis vertinimas visiškai suprantamas. Teisės konkrečiam žmogui egzistuoja tol, kol jis yra gyvas, nes teisė apskritai yra skirta žmonių tarpusavio bendravimui suderinti. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Konstitucija reikalauja įstatymais užtikrinti teisę į gyvybę, o ne pačią gyvybę.

Žmogaus teisę į gyvybę užtikrina gana plati teisinių priemonių sistema, įtvirtinta ir pačioje Konstitucijoje, ir daugelyje kitų įstatymų. Teisinis reguliavimas kartu su moralės, religijų ir kitomis socialinėmis normomis pirmiausia skirtas saugoti žmogaus teisei į gyvybę.

Atskirą grupę sudaro baudžiamojo įstatymo normos, nustatančios atsakomybę už neteisėtų veiksmų padarymą, kuriais kėsinamasi į žmogaus gyvybę. Tai visų pirma įstatymų normos, kurios numato atsakomybę už tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis. BK 105 straipsnyje nustatyta, kad tyčinis nužudymas sunkinančiomis aplinkybėmis yra baudžiamas laisvės atėmimu iki gyvos galvos arba mirties bausme. Taigi įstatymas nustato, kad žmogaus gyvybė yra saugoma grasinant padariusiam tokį nužudymą kaltininkui taip pat atimti gyvybę. Todėl kyla klausimas, ar toks teisės į gyvybę gynimas baudžiamuoju įstatymu atitinka Konstitucijoje įtvirtintą jos apsaugą.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad bendrų interesų apsauga demokratinėje teisinėje valstybėje negali paneigti konkrečios žmogaus teisės apskritai. Tokį problemos sprendimą žmogaus teisių ir laisvių doktrina ir ja besiremianti tarptautinė ir nacionalinė teisė sieja su racionaliu santykiu, laiduojančiu, kad apribojimai nepažeis atitinkamos žmogaus teisės esmės. Kaip buvo pažymėta anksčiau, teisė į gyvybę yra kiekvieno žmogaus prigimtinė teisė. Ji yra nedaloma. Arba gyvybė yra, arba jos nėra. Teismo nuosprendžiu teisiamajam gali būti atimama gyvybė arba ne. Pastaruoju atveju paskiriama kitokia bausmė. Paskyrus mirties bausmę ir ją įvykdžius, žmogaus gyvybės nebelieka. Kartu paneigiama ir šio žmogaus prigimtinė teisė į gyvybę, kurią gina Konstitucijos norma.

BK 105 straipsnyje įtvirtinta sankcija, numatanti mirties bausmės ir laisvės atėmimo alternatyvą, taip pat kelia dar vieną konstitucinę problemą, kuri kyla iš jau minėto nedalomo šios bausmės pobūdžio. Pažymėtina, kad visos BK numatytos sankcijos sukonstruotos taip, kad teismas galėtų pasirinkti tinkamą jos intervalą ir paskirti teisingą bausmę. Vadinasi, teismas, vadovaudamasis baudžiamųjų įstatymų nustatytais bausmės skyrimo pagrindais, pagal sankciją teisiamajam parenka optimalią bausmę. Esminis skirtumas atsiranda, kai skiriama mirties bausmė. Šiuo atveju teismas turi tik tokį pasirinkimą, kad gali paskirti šią bausmę arba jos neskirti. Tačiau įstatymas vienareikšmiškai nenurodo ir negali nurodyti, kada mirties bausmė turi būti paskirta. Todėl galima teigti, kad tokiu atveju galutinis sprendimas dėl mirties bausmės skyrimo priklauso ne tik nuo įstatymo, bet ir nuo teismo. Vadinasi, bus priimtas sprendimas skirti mirties bausmę ar ne – tai gali priklausyti nuo teisėjų psichologinės būsenos (gailesčio ar atvirkščiai – griežtumo, baimės priimti neteisingą sprendimą ir pan.), gynybos ar kaltinimo profesionalumo ar aktyvumo, taip pat daugelio kitų subjektyvių aplinkybių.

Pagaliau verta dėmesio ta aplinkybė, kad teismui gali būti sunku pagal objektyvius kriterijus spręsti, kuris žmogus nusipelnė mirties bausmės, o kuris – įkalinimo iki gyvos galvos. Be to, kad ir kokios garantijos teisinės valstybės baudžiamajame procese yra užtikrinamos, neatmestina klaidos galimybė. Kaip matyti iš įvairių valstybių teismų praktikos, teismai negali būti apsaugoti nuo tokios klaidos, tuo tarpu mirties nuosprendį įvykdžius nebėra jokių galimybių klaidą atitaisyti. Jau pati tikimybė, kad mirties bausme gali būti nuteistas asmuo, nenusipelnęs jos arba visiškai nekaltas, nesiderina su Konstitucijoje garantuota teise į gyvybę.

6. Dėl BK 105 straipsnio sankcijoje numatytos mirties bausmės atitikimo Konstitucijos 21 straipsnio 3 daliai.

Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.“ Draudimas žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis bei nustatyti tokio pobūdžio bausmes taip pat yra įtvirtintas daugelyje tarptautinių dokumentų: Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte (1966 m.), Deklaracijoje, saugančioje visus asmenis nuo kankinimų ir kito žiauraus, nežmoniško ir žeminančio orumą elgesio ir baudimo (1975 m.), Konvencijoje prieš kankinimą ir kitą žiaurų, nežmonišką ar žeminantį orumą elgesį ar baudimą (1984 m.), Lietuvos Respublikos Seimo 1998 m. rugsėjo 15 d. ratifikuotoje Europos konvencijoje prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (1987 m.).

Europos žmogaus teisių teismas, nagrinėdamas bylą Airija prieš Jungtinę Karalystę (1978 m.), taip apibūdino draudžiamo elgesio tipus:

kankinimas – sąmoningas nežmoniškas elgesys, sukeliantis dideles kančias;

nežmoniškas elgesys arba baudimas – didelių moralinių ar fizinių kančių sukėlimas;

žeminantis elgesys arba baudimas – toks elgesys, kuriuo tam, kad įžeistų, pažemintų arba palaužtų fizinį ar moralinį pasipriešinimą, aukai siekiama sukelti baimės, sielvarto ar nepilnavertiškumo jausmą. Tačiau „žeminantis“ negali būti interpretuojamas tik kaip nemalonus ar nepriimtinas.

Visų pirma pažymėtina, kad Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalis, kaip ir tarptautiniai dokumentai, draudimą kankinti, žaloti, žeminti žmogaus orumą, žiaurų elgesį ar baudimą sieja visų pirma su valstybės ir atitinkamų jos institucijų veikla. Tai reiškia, jog tokie draudimai yra nustatyti siekiant apginti žmogų nuo neteisėtų valstybės pareigūno ar kito asmens, turinčio valstybės įgaliojimus, veiksmų.

Analizuojant Konstitucijos draudžiamą elgesį pažymėtina, kad ne kiekvienas pareigūno elgesys, turintis žmogui nemalonių padarinių, gali būti pripažintas neteisėtu. Antai neigiamų padarinių ir tam tikru atžvilgiu kentėjimas atsiranda pritaikius baudžiamajame įstatyme numatytas ir tarptautinės bendrijos pripažįstamas sankcijas (pvz., laisvės atėmimą, baudą, teisių apribojimą ir pan.), kurios nustato atitinkamus asmens suvaržymus. Jie sudaro būtinąjį bausmės elementą ir dėl jų teisėtumo nekyla problemų. Tai reiškia, kad tie atvejai, kai, pavyzdžiui, sulaikytas įtariamasis ar asmuo už padarytą nusikaltimą teismo nubaudžiamas laisvės atėmimu ir dėl to jis patiria tam tikrų nepatogumų ar kenčia, negali būti traktuojami kaip Konstitucijos draudžiamos bausmės.

Kitaip vertintina mirties bausmė. Visuotinai pripažįstama, kad ji yra žiauri. Tačiau negalima nepaminėti tokio aspekto: ji yra numatyta už nužudymą, padarytą sunkinančiomis aplinkybėmis. Taigi konstatuotina, kad tokiu atveju susiduria du žiaurumo atvejai: nusikaltimo žiaurumas ir bausmės žiaurumas. Vis dėlto reikia pripažinti, kad nusikaltimo žiaurumas savaime neatsveria mirties bausmės žiaurumo. Tuo tarpu nuolatos kartojami žiaurumo aktai negali nedaryti įtakos visos visuomenės socialinei psichologinei būsenai, taip pat ir pakantumo nuolatiniam žiaurumui ugdymui.

Vertinant mirties bausmę per Konstitucijos draudžiamo elgesio prizmę, išryškėja specifinis jos aspektas. Nuteistojo orumo pažeminimas iš esmės kyla iš pačios mirties bausmės žiaurumo. Žiaurumas pasireiškia tuo, kad įvykdžius mirties nuosprendį kartu yra paneigiama ir nusikaltėlio žmogiškoji esmė, jis netenka bet kokio žmogaus orumo, nes valstybė asmenį tuomet traktuoja tik kaip objektą, kuris turi būti eliminuotas iš žmonių bendrijos.

7. Vertinant Konstitucijoje įtvirtintą žmogaus gyvybės apsaugą būtina pažymėti, kad gana didelis padarytų sunkių nusikaltimų skaičius yra vienas iš svarbiausių argumentų ne tik žmonių, bet ir įvairių institucijų, manančių, kad Lietuvos baudžiamuosiuose įstatymuose panaikinti mirties bausmę šiuo metu dar yra per anksti.

Neįvertinti kriminogeninės padėties nederėtų, nes situacija iš tikrųjų yra sudėtinga. Tačiau mirties bausmė galėtų daryti įtaką tik tų nusikaltimų dinamikai, už kuriuos ji yra numatyta, t. y. nužudymams, padarytiems sunkinančiomis aplinkybėmis, nes, kaip žinoma, už kitus kriminalinius nusikaltimus tokia bausmė nenustatyta. Tačiau tiesioginis koreliacinis ryšys tarp mirties bausmės ir nužudymų skaičiaus praktiškai niekur nenustatytas. Beje, Lietuvoje 1996–1998 m., kai mirties bausmė yra nevykdoma, registruotų nužudymų taip pat nepadaugėjo.

Kita vertus, žmonių saugumą atspindi ne vien didesnis ar mažesnis nužudymų skaičius, nors būtent šie nusikaltimai ir kelia žmonėms daugiausia baimės. Pastaraisiais metais nusikalstamumo lygio augimas, taip pat smurtinių nusikaltimų skaičiaus didėjimas ne tik susijęs su nukentėjusiems padaryta žala, pažeistu jų orumu, bet ir parodo realų saugumo laipsnį. Tai vertintina kaip viena iš svarbiausių prielaidų, kodėl dauguma žmonių reikalauja maksimaliai griežtų bausmių ir yra linkę pritarti mirties bausmei, kuri, jų manymu, yra būtina saugumą užtikrinanti priemonė.

Pažymėtina, kad jei nepakankamai rūpinamasi gyventojų saugumu, net ir panaikinus mirties bausmę psichologinis poreikis ją įvesti gali vėl atsirasti. Tai patvirtina atvejai, kai tose Europos šalyse, kurių baudžiamuosiuose įstatymuose mirties bausmės jau pakankamai ilgai nėra, gyventojai, patyrę stresą dėl labai sunkaus nužudymo, greitai ima reikalauti vėl ją įvesti. Tai reiškia, kad svarbu ne tik išspręsti klausimą, galima panaikinti mirties bausmę ar ne, bet ir realiai užtikrinti žmonių saugumą.

8. Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į šio nutarimo konstatuojamojoje dalyje išdėstytus argumentus, tautos referendumu priimtos Konstitucijos normų, saugančių žmogaus teisę į gyvybę ir orumą, visumą, mano, kad Konstitucijoje nėra prielaidų įstatymo normoje nustatyti mirties bausmę. Todėl darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 105 straipsnio sankcijoje numatyta mirties bausmė už nužudymą, padarytą sunkinančiomis aplinkybėmis, prieštarauja Konstitucijos 18, 19 straipsniams ir 21 straipsnio 3 daliai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas