Dėl 1996 m. liepos 2 d. ir 1997 m. sausio 9 d. įstatymų, kuriais buvo padaryti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 310 straipsnio pakeitimai ir papildymai, atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai

Naminės degtinės, brogos ar kitų namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų gaminimas, laikymas, gabenimas, pardavimas ar kitoks realizavimas, taip pat ir aparatų jiems gaminti gaminimas, laikymas, gabenimas, pardavimas ar kitoks realizavimas –

baudžiamas laisvės atėmimu iki trejų metų ir bauda arba tik bauda.

Nedenatūruoto etilo alkoholio, denatūruoto etilo alkoholio, techninio etilo alkoholio, taip pat jų skiedinių (mišinių) gaminimas, laikymas, gabenimas, pardavimas ar kitoks realizavimas neturint leidimo –

baudžiamas laisvės atėmimu iki ketverių metų ir bauda arba tik bauda.

Ta pati veika, numatyta pirmojoje ir antrojoje dalyse, padaryta dideliais kiekiais, baudžiama laisvės atėmimu iki penkerių metų.

Už veiką, numatytą šio straipsnio pirmojoje ir antrojoje dalyse, baudžiamoji atsakomybė atsiranda, jeigu pagaminama, laikoma, gabenama, parduodama ar kitaip realizuojama dešimt ir daugiau litrų naminės degtinės, brogos ar kitų namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų, nedenatūruoto etilo alkoholio, denatūruoto etilo alkoholio ir techninio etilo alkoholio arba jų skiedinių (mišinių).

Šiame straipsnyje dideliu kiekiu laikoma penki šimtai ir daugiau litrų naminės degtinės, brogos, kitų namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų, nedenatūruoto etilo alkoholio, denatūruoto etilo alkoholio ir techninio etilo alkoholio arba jų skiedinių (mišinių).“

Seimas 1997 m. sausio 9 d. įstatymu dar kartą keitė BK 310 straipsnį, tam tikra dalimi išplėsdamas ir sugriežtindamas atsakomybę už aukščiau išvardytas veikas.

Naujojoje straipsnio redakcijoje buvo išskirtos, kaip pavojingesnės, veikos, kai yra gaminami, laikomi, gabenami, parduodami ar kitaip realizuojami nedenatūruoto etilo alkoholio, denatūruoto etilo alkoholio, techninio etilo alkoholio skiediniai (mišiniai), turintys pavojingų žmogaus gyvybei ar sveikatai nuodingų medžiagų ar tokio pobūdžio priedų.

Itin kvalifikuota veika buvo pripažinti tokie atvejai, kai parduoti ar kitaip realizuoti nedenatūruoto etilo alkoholio, denatūruoto etilo alkoholio, techninio etilo alkoholio skiediniai (mišiniai), pagaminti naudojant pavojingas žmogaus gyvybei ar sveikatai nuodingas medžiagas ar tokio pobūdžio priedus, sukėlė žmogaus mirtį ar kitas sunkias pasekmes.

Šiuo įstatymu baudžiamoji atsakomybė buvo išplėsta ir tuo aspektu, kad ji atsiranda, jeigu pagaminama, laikoma, gabenama, parduodama ar kitaip realizuojama penki ar daugiau litrų nedenatūruoto etilo alkoholio, denatūruoto etilo alkoholio ar techninio etilo alkoholio (pagal anksčiau galiojusią BK 310 straipsnio redakciją minimali riba, nuo kurios numatyta galimybė patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, buvo 10 litrų).

2. Pareiškėjams kilo abejonė: Kėdainių rajono apylinkės teismui – ar 1996 m. liepos 2 d. įstatymu padarytas BK 310 straipsnio pakeitimas, antrojoje, trečiojoje ir ketvirtojoje dalyse nustatantis baudžiamąją atsakomybę už nedenatūruoto etilo alkoholio, denatūruoto etilo alkoholio, techninio etilo alkoholio, taip pat jų skiedinių (mišinių) gaminimą, laikymą, gabenimą, pardavimą ir kitokį realizavimą neturint leidimo, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui; Tauragės apylinkės teismui – ar minėtu 1996 m. liepos 2 d. įstatymu padarytas BK 310 straipsnio pakeitimas, antrojoje dalyje nustatantis atsakomybę už tų pačių alkoholio produktų laikymą, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui; Trakų apylinkės teismui – ar tai, kad tuo pačiu 1996 m. liepos 2 d. įstatymu padarytu BK 310 straipsnio ketvirtosios dalies pakeitimu ir 1997 m. sausio 9 d. įstatymu padarytu BK 310 straipsnio pakeitimu nustatyta baudžiamoji atsakomybė už 5 ir daugiau litrų teisėtai įgyto nedenatūruoto etilo alkoholio laikymą, neprieštarauja Konstitucijai.

Pažymėtina, kad Kėdainių ir Tauragės teismams kilo abejonė, ar BK 310 straipsnio antrosios dalies normos, nustatytos 1996 m. liepos 2 d. įstatymo, atitinka Konstitucijos 23 straipsnį. Nors minėtos normos vėliau pakeistos 1997 m. sausio 9 d. įstatymu, tačiau pareiškėjų prašymas ištirti BK 310 straipsnio (1996 m. redakcijos) normų atitikimą Konstitucijai nagrinėtinas. Toks prašymas siejamas su teismų sustabdytų bylų būsimu nagrinėjimu, nes vėlesniu įstatymu baudžiamoji atsakomybė už atitinkamas veikas yra išplėsta ir sugriežtinta.

Pareiškėjai iš esmės kelia abejonę, ar BK 310 straipsnio normos, kurios numato baudžiamąją atsakomybę už nedenatūruoto etilo alkoholio, denatūruoto etilo alkoholio, techninio etilo alkoholio ir jų skiedinių (mišinių) gaminimą, laikymą, pardavimą ar kitokį realizavimą neturint leidimo, nepažeidžia konstitucinių asmens nuosavybės teisių. Atsižvelgiant į draudžiamų veikų pobūdį išskirtinas, pirma, šių produktų laikymo neturint leidimo, ir antra, jų gaminimo, pardavimo ar kitokio realizavimo neturint leidimo baudžiamumo nustatymo atitikimas Konstitucijos 23 straipsniui.

Alkoholio kontrolės įstatyme apibrėžiant jame vartojamas sąvokas nurodyta: alkoholio produktai – nedenatūruotas etilo alkoholis, denatūruotas etilo alkoholis, techninis etilo alkoholis, alkoholiniai gėrimai, ingredientai ir žaliavos, kuriuose yra etilo alkoholio; alkoholiniai gėrimai – gėrimai, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija sudaro nuo 1 iki 50 procentų ir kt. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime toliau bus vartojama modifikuota sąvoka „alkoholio produktai“, kuri apima nedenatūruotą etilo alkoholį, denatūruotą etilo alkoholį, techninį etilo alkoholį ir jų skiedinius (mišinius).

3. Dėl BK 310 straipsnio pakeitimais nustatytos baudžiamosios atsakomybės už alkoholio produktų laikymą neturint leidimo atitikimo Konstitucijos 23 straipsniui.

3.1. Vertinant baudžiamosios atsakomybės už alkoholio produktų laikymą be leidimo nustatymo atitikimą Konstitucijos 23 straipsniui svarbūs yra šių produktų gamybos, laikymo, pardavimo teisinio sureguliavimo istoriniai aspektai.

Lietuvoje pagal 1934 m. priimtą Akcizų ir finansinių monopolių įstatymą spirito monopolis sudarė išimtinę valstybės teisę: 1) supirkti pagamintą žalią spiritą, 2) gaminti iš žalio spirito geriamąjį spiritą, degtinę ir denatūruotą spiritą, 3) įvežti iš užsienio spiritą ir degtinę. Pagal šį įstatymą degtinę ir spiritą galėjo pardavinėti mažmeninės alkoholinių gėrimų parduotuvės, kurios turėjo įsigijusius akcizo patentus alkoholiniams gėrimams pardavinėti.

Sovietinės okupacijos laikotarpiu valstybės monopolis buvo griežtesnis. Varyti etilo spiritą iš maisto žaliavų buvo leista tik maisto pramonės įmonėms. Pardavinėti spiritą valstybinės ir kooperatinės prekybos įmonėse apskritai nebuvo leidžiama. Šie draudimai ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę oficialiai nebuvo panaikinti.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė 1992 m. lapkričio 20 d. nutarimą Nr. 871 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais“. Juo nuo tų pačių metų gruodžio 1 d. visų nuosavybės formų įmonėms (išskyrus vaistines) buvo uždrausta gyventojams pardavinėti įvežtą į Lietuvą etilo spiritą. Pardavinėti falsifikuotus alkoholinius gėrimus ir prekiauti įvežtu į Lietuvą etilo spiritu buvo uždrausta ir tuo pačiu nutarimu patvirtintose „Prekybos alkoholiniais gėrimais taisyklėse“ (7.3 ir 8 punktai).

Vyriausybė, atsižvelgdama į tai, kad nemažai alkoholinių gėrimų, įformintų kaip eksporto prekės, neapmokestinti patenka į Lietuvos rinką, 1994 m. lapkričio 8 d. nutarimu Nr. 1094 uždraudė įmonėms be Finansų ministerijos ir Žemės ūkio ministerijos leidimo eksportuoti etilo spiritą ir parduoti jį privatiems ūkio subjektams bei fiziniams asmenims.

1995 m. balandžio 18 d. priimtas Alkoholio kontrolės įstatymas. Jis sureguliavo santykius, susijusius su alkoholio produktų, maisto produktų su alkoholio priedais, kitų produktų, kuriuose yra etilo alkoholio, gamyba, vidaus prekyba, laikymu, gabenimu, importu, eksportu, vartojimu, bei nustatė alkoholio kontrolės Lietuvoje pagrindus. Šiame įstatyme taip pat nustatyti alkoholio produktų gamybos bei prekybos monopolio įvedimo ir valstybės monopolinės teisės gaminti alkoholio produktus suteikimo ūkio subjektams teisiniai pagrindai. Įstatymo 20 straipsnio 12 punkte nustatytas draudimas parduoti gyventojams nedenatūruotą, denatūruotą etilo alkoholį bei techninį etilo alkoholį, išskyrus nedenatūruotą etilo alkoholį, kuris vaistinėse gyventojams gali būti parduodamas Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka.

Taigi galima konstatuoti, kad po 1990 m. kovo 11 d. nebuvo priimta teisės aktų, tiesiogiai įtvirtinančių leidimą parduoti gyventojams etilo spiritą, išskyrus vaistines. Tuo tarpu atskirais Vyriausybės aktais nuo 1992 m. gruodžio 1 d. buvo uždrausta parduoti gyventojams importuotą etilo spiritą, o nuo 1994 m. lapkričio 8 d. – apskritai etilo spiritą. Šis draudimas vėliau buvo patvirtintas Alkoholio kontrolės įstatymu.

3.2. Konstitucinis Teismas, vertindamas gyventojų alkoholio produktų įsigijimo teisinį reguliavimą, atkreipia dėmesį ir į kitas aplinkybes.

Vyriausybė 1991 m. gruodžio 21 d. priėmė nutarimą Nr. 578 „Dėl spaudos leidinių, turinčių erotinį pobūdį, apmokestinimo bei prekybos alkoholiniais gėrimais tvarkos“, kurio 3 punkte buvo nustatyta, kad kiekviena prekybos ir viešojo maitinimo įmonė, pardavinėjanti alkoholinius gėrimus, privalo turėti specialų leidimą, kurį išduoda miesto ar rajono valdyba.

Iš tikrųjų miestų ir rajonų valdybos išduodavo leidimus prekybos ir viešojo maitinimo įmonėms prekiauti ne tik tradiciniais alkoholiniais gėrimais, bet ir spiritu. Antai vien Vilniaus miesto valdyba 1992 m. liepos–lapkričio mėn. išdavė per 50 leidimų įvairioms įmonėms, kuriuose buvo specialiai nurodyta teisė prekiauti, be kitų alkoholinių gėrimų, ir spiritu.

Pažymėtina ir tai, kad specialaus etilo spirito importo teisinio sureguliavimo kurį laiką apskritai nebuvo. Vyriausybė šiuos klausimus reglamentavo 1993 m. sausio 26 d. nutarimu Nr. 26 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais“. Šio nutarimo 2.1 punktu buvo leista septynioms šalies įmonėms, be alkoholinių gėrimų, importuoti taip pat ir etilo spiritą, kuris galėjo būti parduodamas tik įmonėms.

Vyriausybės 1993 m. kovo 19 d. nutarimo Nr. 187 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. sausio 26 d. nutarimo Nr. 26 dalinio pakeitimo ir papildymo“ 2.7 punkte buvo nustatyta, kad techninio spirito, reikalingo gamybai, įvežimo į Lietuvos Respubliką tvarką nustato ir leidimus bei kvotas išduoda Pramonės ir prekybos ministerija.

3.3. Teisės aktais įtvirtinus draudimus parduoti gyventojams etilo spiritą, sankcijos už jų pažeidimą buvo nustatytos tik pardavėjams. Iki 1996 m. liepos 2 d. BK 310 straipsnio pakeitimų priėmimo baudžiamoji atsakomybė už alkoholio produktų įsigijimą nebuvo nustatyta. Asmuo galėjo būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nubaustas tik tuo atveju, jei šie alkoholio produktai buvo įsigyti nusikalstamu būdu (pvz., kontrabanda). Taip pat už alkoholio produktų laikymą iki 1996 m. liepos 2 d. padarytų BK 310 straipsnio pakeitimų ir papildymų baudžiamoji atsakomybė nebuvo nustatyta.

Apie alkoholio produktų įsigijimo ir laikymo teisinio sureguliavimo gyventojams nenuoseklumą ir netgi tam tikrą prieštaringumą byloja ir Seimo 1998 m. kovo 26 d. priimtas įstatymas „Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės, nustatytų Baudžiamojo kodekso 310 straipsnyje už spirito ir jo skiedinių (mišinių) laikymą bei gabenimą“, kuris tų pačių metų balandžio 7 d. įstatymu buvo pripažintas netekusiu galios.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą galiojusių teisės normų analizę negalima paneigti prielaidos, kad gali būti asmenų, kurie, nepažeisdami ankstesnės tvarkos, buvo įsigiję ir laikė alkoholio produktus.

3.4. Nuosavybės teisės požiūriu Konstitucijos 23 straipsnio normos, sudarydamos vieningą visumą, atskleidžia nuosavybės teisių gynimo esmę, pabrėžia nuosavybės konstitucinę apsaugą. Kartu Konstitucinis Teismas pažymi, kad nuosavybės teisės yra ginamos, kai turtas įsigytas ir laikomas teisėtai.

Konstitucijos, kitų įstatymų, taip pat tarptautinių teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, jog nuosavybės teisės gali būti ribojamos, kad būtų išvengta kitų asmenų teisių pažeidimo. Subjektinės savininko teisės valdyti turtą, juo naudotis ir disponuoti gali būti įstatymais ribojamos dėl visuomenei būtino intereso (ekologinės problemos ir kt.), dėl turto pobūdžio (ginklai, narkotinės priemonės ir kt.) ir kt. Alkoholio produktai yra priskiriami specialiems gaminiams, kurių gamybai, importui, prekybai ar kitokiam realizavimui yra reikalingas ypatingas valstybinio reguliavimo režimas. Tai yra susiję ir su tuo, kad dėl nekontroliuojamo ar nepakankamai kontroliuojamo alkoholio produktų pardavimo gyventojams vis daugėja socialinės patologijos reiškinių (nužudymų ir kūno sužalojimų buityje, savižudybių, apsinuodijimo ir mirties nuo alkoholio vartojimo atvejų ir t. t.).

Įstatymų leidėjas, įvertinęs įvairius socialinius veiksnius, kurie, jo manymu, yra esminiai, turėjo pagrindo nustatyti alkoholio produktų laikymo apribojimus ir taip suvaržyti nuosavybės teisių įgyvendinimą. Tokiems apribojimams įgyvendinti buvo galimos įvairios teisinės priemonės. Tai, kad pasirinktos baudžiamosios teisės priemonės, yra įstatymų leidėjo prerogatyva. Baudžiamosios atsakomybės už alkoholio produktų laikymą nustatymas savaime nepažeidžia asmenų nuosavybės teisių, tačiau šios atsakomybės įgyvendinimo nustatymas yra susijęs su tam tikrais reikalavimais.

Baudžiamųjų įstatymų draudimai visuomet yra orientuoti į ateitį. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta: „Niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie pagal galiojusius jų įvykdymo momentu valstybės vidaus įstatymus ar tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais. Taip pat negali būti skiriama griežtesnė bausmė negu ta, kuri galėjo būti taikyta nusikaltimo padarymo momentu.“

Baudžiamųjų įstatymų grįžtamojo galiojimo draudimas taip pat įtvirtintas BK 7 straipsnio trečiosios dalies normoje: „Įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę ar kitaip sunkinantis veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios.“ Taigi visose šiose normose yra suformuluoti du pagrindiniai baudžiamosios teisės principai: nullum crimen sine lege ir nulla poena sine lege, kurie reiškia, kad asmuo gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn tik už tokią veiką, kuri jos padarymo metu buvo numatyta baudžiamajame įstatyme kaip nusikaltimas, ir kad draudžiama taikyti asmeniui griežtesnę bausmę nei nustatyta įstatyme, galiojusiame veikos padarymo metu. Tik išimtiniais atvejais įstatymų leidėjas, specialiai tai aptaręs, gali nustatyti baudžiamojo įstatymo grįžtamąjį galiojimą.

3.5. Ginčijamais įstatymais BK 310 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už trunkamąją veiką – alkoholio produktų laikymą be leidimo. Tuo tarpu, kaip jau buvo pažymėta, yra nepaneigtos prielaidos, jog gali būti asmenų, kurie alkoholio produktų buvo įsigiję teisėtai ir juos laikė iki ginčijamų įstatymų priėmimo ir įsigaliojimo.

Šioje byloje ginčijamo BK 310 straipsnio normų, numatančių baudžiamąją atsakomybę už alkoholio produktų laikymą be leidimo, analizė leidžia tvirtinti, kad tai yra bendro pobūdžio draudimai, kuriuos nustatyti yra įstatymų leidėjo prerogatyva. Taigi savaime šios normos nėra neteisėtos. Pareiškėjų keliamos problemos iš esmės yra susijusios su teisinio reguliavimo ydomis, dėl kurių kyla neaiškumų taikant tas normas. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjų keliamas normų dėl alkoholio produktų laikymo be leidimo teisėtumo klausimas faktiškai yra ne tiek šių normų esmės, t. y. jų turinio, kiek jų praktinio taikymo problema.

Baudžiamųjų įstatymų leidyboje, ypač kai yra kriminalizuojamos trunkamosios veikos, paprastai suformuluojamos šių normų įgyvendinimo tvarkos teisinės taisyklės. Taip daroma siekiant išspręsti probleminius klausimus, kurių gali atsirasti įgyvendinant naujas teisės normas.

Įstatymų leidėjo neišspręsti teisės normų taikymo klausimai yra teismų praktikos objektas. Tai reiškia, kad juos gali spręsti bendrosios kompetencijos teismas, konkrečioje byloje priimdamas atitinkamą teismo aktą. Tokiais atvejais vadovaujamasi bendraisiais teisės principais, taip pat ir principu, kad baudžiamasis įstatymas be specialaus nurodymo negali turėti atgalinio veikimo galios.

Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas normas, kurios numato baudžiamąją atsakomybę už alkoholio produktų laikymą, keitė du kartus, tačiau nė vienu atveju nesprendė šių normų taikymo klausimo. Todėl darytina išvada, kad šios normos galioja veikoms, padarytoms po šių įstatymų įsigaliojimo.

3.6. Vertinant nustatytą baudžiamąją atsakomybę už alkoholio produktų laikymą negalima nepastebėti, kad Lietuvoje yra paplitęs pavojingas nusikaltimas – etilo spirito kontrabanda, taip pat iš jo pagamintų skiedinių (mišinių) pardavimas. Antai vien Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos 1997 m. užfiksavo 10 spirito kontrabandos atvejų, kai buvo vežama daugiau kaip 600 tūkst. litrų etilo spirito.

Etilo spirito kontrabanda ir tokio spirito ar jo skiedinių (mišinių) pardavimas baudžiamųjų įstatymų yra pripažinti nusikaltimais ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Nusikaltimas gali būti ir kiti neteisėti alkoholio produktų įsigijimo būdai (pvz., vagystė). Nusikalstamu būdu įsigytų alkoholio produktų laikymas yra arba ankstesnio nusikaltimo, pavyzdžiui, kontrabandos, tęsinys, arba atitinka naujo nusikaltimo, numatyto BK 310 straipsnyje, požymius, taip pat gali sudaryti sutaptį su kitais nusikaltimais. Taigi šiais atvejais alkoholio produktai yra nusikaltimo dalykas, nuosavybės teisės į juos neatsiranda ir todėl negali būti ginama teisinėmis priemonėmis remiantis Konstitucijos 23 straipsniu.

4. Dėl BK 310 straipsnio pakeitimais nustatytos baudžiamosios atsakomybės už alkoholio produktų gaminimą, pardavimą ar kitokį realizavimą neturint leidimo atitikimo Konstitucijos 23 straipsniui.

Pareiškėjas – Kėdainių rajono apylinkės teismas, keldamas klausimą, ar 1996 m. liepos 2 d. įstatymu padarytas BK 310 straipsnio pakeitimas atitinka Konstitucijos 23 straipsnį, taip pat nurodo ir kitas veikas – alkoholio produktų gamybą, pardavimą ar kitokį realizavimą, dėl kurių uždraudimo gali kilti teisėtumo klausimas.

Kaip jau buvo minėta, alkoholio produktai yra priskiriami specialiems gaminiams, kurių gamybai, importui, prekybai ir vartojimui yra taikomas ypatingas valstybinio reguliavimo režimas. Alkoholio kontrolės įstatyme yra nustatyta, kad gaminti alkoholio produktus leidžiama tik toms įmonėms, kurios turi Vyriausybės ar jos pavedimu Valstybinės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos leidimą. Tai reiškia, kad asmenys jau pagal Alkoholio kontrolės įstatymą neturėjo teisės kokiu nors būdu gaminti alkoholio produktų. BK 310 straipsnyje nustatytas alkoholio produktų gamybos draudimas naujų suvaržymų nenumato. Juo iš esmės tik sugriežtintos sankcijos už šią veiką.

Gyventojams užsiimti pardavimu ar kitokiu alkoholio produktų realizavimu apskritai neleidžiama. Šį draudimą įstatymų leidėjas taip pat tik sugriežtino nustatydamas baudžiamąją atsakomybę už alkoholio produktų pardavimą ar kitokį realizavimą be leidimo.

Taigi ginčijamais įstatymais padaryti BK 310 straipsnio pakeitimai, kurių normos nustatė baudžiamąją atsakomybę už alkoholio produktų gaminimą, pardavimą ar kitokį realizavimą, neprieštarauja Konstitucijai.

Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytus argumentus ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54 ir 56 straipsniais,

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas